Kodėl arkivyskupas Marcelis Lefebvre'as, steigdamas kunigus ugdančią broliją, jos globėju pasirinko būtent popiežių Šv. Pijų X?
Šv. Pijaus X dies natalis – gimimo dangui dienos – šimtmečio proga daugelis Tradicijai ištikimų katalikų tikriausiai domisi, kodėl arkivysk. Lefebvre‘as savo įkurtos kunigų brolijos globėju pasirinko būtent jį.
XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje, mūsų Brolijos „kūdikystės“ metais, viso pasaulio katalikų lūpose aidėjo kitas – šv. Pijaus V vardas. Tikintieji statė patalpas ar net perstatydavo ūkinius pastatus, kad paverstų juos katalikų Tradicijos bastionais, kuriuose bus aukojamos vadinamosios šv. Pijaus V mišios. Šv. Pijaus V vardas tapo labai populiarus, nes labai greitai paaiškėjo, kad „visa kova tarp Ekono (Ecône) ir Romos vyko dėl visų laikų Mišių“.
Tačiau naujosios kongregacijos įkūrėjas jos įstatuose aiškiai paminėjo būtent šv. Pijų X ir ten pat išdėstė šio pasirinkimo motyvus. Arkivysk. Lefebvre‘as aiškina, jog Brolijos veiklos tikslas ‒ „kunigų rengimo darbas ir visa, kas su juo susiję“. Seminarijos turi rūpintis, kad būtų „pasiektas svarbiausias kunigų ugdymo tikslas ‒ jų šventumas ir kad jiems būtų suteikta pakankamai žinių“. Štai kodėl Brolija buvo pavesta šv. Pijaus X globai: šio šventojo popiežiaus didžiausias rūpestis buvo kunigystės integralumas ir iš to plaukiantis šventumas[1].
Šiuo klausimu mūsų vyresnysis kalbėdavo retai, nebent užsimindavo apie tai kai kuriems vyresniems kunigams ir nematė reikalo tai kartoti vėliau. Žinoma, jis dažnai aiškindavo, jog dabartinę krizę Bažnyčioje sukėlė neomodernizmo erezija ir plėtojo šv. Pijaus X mokymą, išdėstytą enciklikoje „Pascendi“, kuri, kaip tuo metu atrodė, smogė mirtiną smūgį modernizmui. Buvo natūralu, kad paskutinis kanonizuotas popiežius, ryžtingai kovojęs prieš vis atgimstančią modernizmo ereziją, paliko arkivyskupui didelį įspūdį, juolab kad jį kanonizavo ne kas kitas, o Pijus XII.
Šio popiežiaus didybę – ne tiek kaip asmenybės, kiek kaip popiežiaus – turėjo pripažinti net užkietėję komunistai. Jeanas Jaures komunistų laikraštyje „L‘Humanite“ taip parašė apie jį:
„Popiežius mirė. Turime pasakyti, kad tai buvo didis popiežius. Jo politika buvo labai paprasta ‒ atstatyti tikėjimą tvirtu apaštalavimu. Jam pavyko vykdyti šią politiką dėl savo sielos paprastumo ir dorybių, kurių autentiškumas nekelia abejonių. Kad ir kaip jį vertintume, Pijus X buvo didis popiežius.“
Tai buvo apaštališkas popiežius, pajėgęs pristabdyti mirtiniausią ereziją, kokia kada nors nuodijo Bažnyčią.
Šis faktas, galbūt labiau nei kiti, paaiškina, kodėl Giuseppe Sarto buvo pasirinktas arkivyskupo Lefebvre‘o kunigų brolijos globėju.
[1] Vysk. Bernard Tissier de Mallerais, Marcel Lefebvre: The Biography, Angelus Press, p. 436.