Straipsnis rašytas 1999 metais.
„Visoje žemėje, vienur silpniau, kitur stipriau, vyksta kova, nukreipta prieš Bažnyčią ir sielų gerovę. Priešas pasirodo įvairiausiais pavidalais, prisidengęs įvairiausiais vardais. Žiūrint į šliaužiantį blogį, sielą suspaudžia skausmas. Kur visa nusirito... Kas bus po keleto metų? Norėčiau nors akies krašteliu žvilgterėti į ateitį: ar tada dar bus galima rasti nors spindulėlį šviesos?“
- Šv. Maksimilijonas Kolbė
Medjugorės fenomenas
Medjugorė – mažas kaimelis Kroatijoje . „Ponios apsireiškimai“, besitęsiantys nuo 1981 metų, Medjugorę išgarsino visame pasaulyje. 1981 m. birželio 24 d. ant kalvos, esančios prie Medjugorės, trys merginos: Ivanka (gim. 1966), Mirjanka (gim. 1965) ir Vicka (gim. 1964), pamatė šmėklą, kurią pavadino Dievo Motina. Vėliau prie merginų prisijungė Ivanas (gim. 1965), Milka (gim. 1965) ir Jakovas (gim. 1971); jie taip pat pamatė šią šmėklą. Nuo to laiko iki šiol visas šešetas kasdieną mato „Dievo Motiną“. „Jie gauna apreiškimus, kad perduotų juos visam pasauliui, taip pat dešimt paslapčių, kurių dauguma susijusi su pasaulio ir Bažnyčios ateitimi.“ Tačiau kai kas tvirtina, kad apsireiškimų Medjugorėje pradžia – 1981 m. gegužė. Tą dieną charizmatikų suvažiavime, kuriame dalyvavo būsimasis „Medjugorės regėtojų“ globėjas tėvas Tomislavas Vlasičius, taip pat pasaulinio garso charizmatikai sesuo Makena (Briege McKenna) ir tėvas Tardifas (Emiliano Tardif), buvo išpranašauti apsireiškimai Medjugorėje. Sesuo Makena tvirtina, kad ji regėjo tėvą Vlasičių, sėdintį soste tarp tikinčiųjų. Suvažiavime dalyvavęs tėvas Tardifas tėvui Vlasičiui pasakė: „Nebijok, siunčiu tau Motiną.“
Garsas apie Medjugorėje įvykusius pseudoapsireiškimus pasklido visame pasaulyje. (...) Į šią vietą keliauja minios tikinčiųjų iš visų kraštų. 1981–1998 m. ten pabuvojo per 20 milijonų piligrimų, iš jų 45 tūkstančiai kunigų, daugiau kaip 200 vyskupų ir 10 kardinolų.
„Apreiškimų“ turinys
Vienas pirmųjų ir pagrindinių argumentų, nukreiptų prieš „apsireiškimus“ Medjugorėje, yra „regėtojų“ ir jų globėjų pranciškonų nepaklusnumas ordinariniam vyskupui. Pranciškonų konfliktas su Mostaro vyskupu tęsiasi nuo XX a. trečiojo dešimtmečio. Per turkų vykdytą šių teritorijų okupaciją vyskupijos dvasininkija buvo išvyta, o sielų ganytojų funkcijas perėmė pranciškonai.
3-iajame dešimtmetyje Apaštalų Sostas įsakė atstatyti vyskupijos parapines struktūras, anksčiau sunaikintas turkų. Pranciškonams buvo liepta atsisakyti daugumos parapijų valdymo, bet jie nesutiko su Apaštalų Sosto sprendimu, ir viskas pasibaigė dviejų pranciškonų tėvų Prusinos ir Vego išvijimu iš ordino ir uždraudimu aukoti šv. Mišias. Vėliau „Ponia“ palaikė nubaustuosius vienuolius, pavadindama juos „tikrais šventaisiais“ ir pakviesdama vyskupą „atsiversti“. Ankstesnysis Mostaro vyskupijos ordinarinis vyskupas mons. Zaničius pareiškė, kad tai yra vienas svarbiausių argumentų, kad „apsireiškimai“, vykstantys Medjugorėje, kyla ne iš Dievo, nes Dievo Motina negalėtų skatinti nepaklusnumo teisėtai bažnytinei hierarchijai. Netgi Medjugorei palankus kardinolas Franjo Franičius pripažino, kad tai „didelis paklydimas“, nes pranciškonai, remdamiesi „Dievo Motina“, nepaiso vyskupo sprendimo ir tęsia savo veiklą.
Dalykai, nesuderinami su katalikų tikėjimu – „apreiškimų“ leitmotyvas. Net šmėklos kalboje matomas prieštaravimas Bažnyčios mokymui: „Vėjas – mano ženklas. Aš ateinu kaip vėjas. Kai pučia vėjas, žinokite, kad aš su jumis. (...) Aš su jumis vėjyje.“ Kitą kartą, 1981 m. spalio 1 d., apsireiškusi „Ponia“ kalba kaip ekumenistė: „Visos religijos lygios, kiekviena religija veda į išsigelbėjimą. Skirtumus tarp religijų sugalvojo žmonės, Dievas viešpatauja joms visoms. Būtina gerbti kiekvieno žmogaus įsitikinimus ir jo sąžinę. Dievo Dvasia veikia visose bendruomenėse, nors ir nevienodai.“ 1982 m. liepos 24 d. „Ponia“ paneigė kūnų prisikėlimą, sakydama, kad „po mirties kūnas, iškeliavęs iš žemės, suyra ir niekada nebegali prisikelti. Žmogus gaus (kitą) perkeistą kūną“. Kitą kartą (1981 m. balandžio 22 d.) ji sako, kad „Kristus buvo persekiojamas dėl savo tikėjimo“. Tai galima interpretuoti taip, kad Viešpats Jėzus nebuvo Dievas. Tačiau Viešpats Kristus laisvai prisiėmė kankinio mirtį, kad mus išgelbėtų, jis nebuvo paprasta religinių persekiojimų auka. Kitame „apreiškime“ (1981 m. birželio 25 d.) „Ponia“ pareikalavo birželio 25 dieną paskelbti Taikos Karalienės švente. Niekada anksčiau Bažnyčios istorijoje nebuvo atvejo, kad Dievo Motina pageidautų savo šventės. 1986 m. birželio 24 d. šmėkla kiekvienam, esančiam Medjugorėje, suteikė „ypatingą palaiminimą“. Kiekvienas maldininkas gali jį teikti kitiems, tie dar kitiems ir t. t. Tą „palaiminimą“ sudaro rankų uždėjimas ant galvos arba kryželio ženklo padarymas ant kaktos kartu ištariant žodžius: „Teikiu tau ypatingą Dievo Motinos, Taikos Karalienės iš Medjugorės, palaiminimą, o tu perduok jį kitiems. Šiuo momentu tu gauni motinišką Marijos palaimą, dvasinio ir fizinio atvertimo ir išgydymo galią. Nuo šio vadovaukis (jos) apreiškimais ir priesakais... “ Tai atrodo kaip rankų uždėjimo šventinant kunigus parodija arba kaip kažkoks „aukščiausias paslaptingumas“. Tėvas Vlasičius tvirtina, kad šis „palaiminimas yra didžiausia iš visų dovanų, duotų Medjugorės Ponios, didesnė nei apreiškimai“. Stulbinantis panašumas į „mūsų“ lenkišką Olavą, kur „regėtojas“ taip pat teikia panašius „palaiminimus“.
Be to, tuose „apsireiškimuose“ labai daug prieštaravimų, kartais net juokingų: iš pradžių „regėtojai“ tvirtino, kad „Dievo Motina“ pas juos ateis dar tris kartus, bet štai nuo pirmojo „Ponios“ apsireiškimo praėjo jau 18 metų, o galo „apsireiškimams“ vis nematyti. Jos „apsireiškimai“ turbūt tęsis iki „regėtojų“, kurių vyriausiajam 35 metai, mirties! Dar kartą pacituosime kardinolą Franičių: „Būtina pradėti rimtą kritišką apreiškimų turinio ir formos tyrimą. Jauni „apsireiškimų“ liudytojai ne visada tiksliai perduoda Dievo Motinos žodžius, kartais jie išsako savo mintis, ne kartą jie žodis į žodį pakartojo apreiškimus, gautus prieš vienerius ar trejus metus.“ Taip pat „regėtojai“ užduoda „Poniai“ daug klausimų. Dažnai „apsireiškimai“ baigiasi pokalbiu su „Ponia“. Mes matome tarsi Dievo Motinos karikatūrą: vietoj nusižeminusios Nekaltosios, kurią pažįstame iš Šventojo Rašto arba iš tikrų apsireiškimų Lurde ar Fatimoje, pasirodo plepi „Ponia“. Ji atsakinėja į absurdiškus klausimus, pavyzdžiui: „Kas taps Jugoslavijos futbolo čempionais?“ arba „Kur aš pamečiau savo žiedelį?“ Kartais „regėtojams“ ji sukelia baimę ar net siaubą. Tėvas Jozefas Varšavskis SJ, tyręs „apsireiškimus“ Garabandale ir Medjugorėje, kartą pasakojo, kad per vieną iš „apsireiškimų“ Medjugorėje „Ponia“ sukėlė siaubą „regėtojams“, pasirodžiusi vaikams velnio pavidalu!
Fatimos priešingybė
Į klausimą, ar tai nesukelia grėsmės Fatimai, Medjugorės šalininkai atsako, kad „Lurde buvo rytas, Fatimoje vidurdienis, o Medjugorėje – vakaras“. Tai esą įrodo, kad visi trys apsireiškimai vienas kitą papildo. Pasak tėvo Slavko Barbaričiaus, Medjugorėje „Dievo Motina“ apsireiškia turėdama tą patį tikslą kaip ir Fatimoje, bet „trupučiuką kitokiu ritmu, pritaikytu prie mūsų šiuolaikinio ritmo“. Jis mano, kad neverta važiuoti „kažkur toli“, į „tolimus kraštus“ [į Fatimą ir Lurdą], kai namuose yra Švenčiausioji Dievo Motina [be abejo, kalbama apie Medjugorę].
Tėvas Janas Voitovičius knygoje „Medjugorės problema“, vos ne vienintelėje knygoje Lenkijoje, užimančioje tokią poziciją, analizuoja apsireiškimus Medjugorėje naudodamas teologinius kriterijus. Autorius prieina prie išvados, kad jie kyla iš piktosios dvasios. Tėvas Voitovičius rašo, kad tiesioginis apsireiškimų Medjugorėje tikslas – „pažeminti, užtemdyti Fatimą bei Lurdą ir sumažinti jų reikšmę, tam pirmiausia naudojant apsireiškimų trukmę, aktualumą, sensacingumą ir žmonių smalsumą, ypač neįprastiems reiškiniams, taip pat vis galingesnę propagandą. Jų siekiamas rezultatas ir tikslas – atitraukti maldininkų srautus nuo Fatimos ir Lurdo, kur „nieko įdomaus nevyksta“, nukreipti juos į Megjugorę ir paversti aklais išdidaus Medjugorės „Vėjo“ „maldininkais“ ir propaguotojais. Tai ir yra slaptas planas trokštančios garbės puikybės, „kurios plano jūs niekada neatspėsite“ ir apie kurią šmėkla taip dažnai kalba.“
Iš tikrųjų, tas faktas, kad „apsireiškimai“ Medjugorėje tęsiasi taip ilgai, savo sensacingumu traukia maldininkus. Jis parodo Medjugorės priešingumą Lurdui, La Saletui, Fatimai, kur apsireiškimai tęsėsi neilgai ir apreiškimų turinys buvo aiškus bei konkretus. Taip pat labai skiriasi regėtojų gyvenimai. Šv. Bernadetos gyvenimas buvo labai kuklus. Jacinta ir Pranciškus iš Fatimos tapo mums sektinu pavyzdžiu; nuolanki sesuo Liucija pasislėpė už vienuolyno sienų. O kaip gyvena „regėtojai“ iš Medjugorės? Nė vienas iš jų nepasirinko nei vienuolystės, nei kunigystės. Žinomas ir „regėtojų“ melas, ir Jakovo kvailiojimai per šv. Mišias; Ivanka ištekėjo ir verčiasi suvenyrų prekyba maldininkams... Jų globėjai tėvai Vlasičius ir Vego taip pat nenusipelno „Ponios“ suteikto „tikrų šventųjų“ vardo. Tėvas Vlasičius su vienuole susilaukė kūdikio, o tėvas Vego metė kunigystę ir gyvena su kita vienuole neteisėtoje santuokoje. „Apsireiškimus“ Medjugorėje pakankamai aiškiai charakterizuoja tai, kad jie prasidėjo nuo nuodėmės: būsimosios „regėtojos“ susitiko, norėdamos slapta parūkyti, o berniukas tuo metu vogė kaimynų obuolius. Beveik tas pats vyko Garabandale, ten viskas taip pat prasidėjo nuo obuolių vagystės.
Bažnyčios kanoninis tyrimas ir nuosprendis
Vyskupas Pavao Zaničius įsakė atlikti Medjugorės įvykių kanoninį tyrimą. Pirmasis vyskupijos komisijos tyrimas vyko 1983–84 m., o pirmosios išvados buvo paskelbtos 1984 m. kovo 24 dieną. Štai kas jose sakoma:
1. Vengti nekritiškų ir giriančių pasisakymų ir straipsnių apie „apsireiškimus“.
2. Nedera organizuoti piligriminių kelionių į Medjugorę.
3. Jokiu būdu nerodyti išskirtinio dėmesio „regėtojams“ ir neleisti jiems pasisakyti bažnyčiose, kol nebus išleistas oficialus nurodymas.
4. Susilaikyti nuo komentarų žiniasklaidoje.
Nuo 1987 m. sausio 18 d. iki 1991 m. kovo 10 d. šią problemą tyrė ir Jugoslavijos episkopato komisija, kuri pareiškė, jog neįmanoma tvirtinti, kad Medjugorėje vyko antgamtiniai regėjimai ir apsireiškimai.
1996 m. kovo 23 d. įsikišo Šventoji tikėjimo mokslo kongregacija, kuri priminė 1991 m. Jugoslavijos episkopato nutarimą. Kongregacijos rašte rašoma:
„Iš pasakyto išplaukia, kad nei parapijose, nei vyskupijose negalima organizuoti oficialių kelionių į Medjugorę kaip į tikrų Marijos apsireiškimų vietą, nes tai nesuderinama su tuo, ką anksčiau savo pareiškime, kurį mes citavome, patvirtino buvusios Jugoslavijos vyskupai.“
1997 m. spalio 2 d. ordinarinis Mostaro vyskupas Radko Pieričius atsakinėjo į žurnalo „Famille Chretienne“ vyriausiojo redaktoriaus klausimus apie Medjugorę:
„Jei kalbama apie tai, koks yra anksčiau minėtos vyskupijos kurijos požiūris į vadinamuosius regėjimus arba apsireiškimus Medjugorėje ir ypač į „Non constat de supernaturalitate“ (liet. neįrodytas jų antgamtiškumas) arba „Constat de non supernaturalitate“ (liet. įrodyta, kad jie nėra antgamtiniai), galiu pasakyti štai ką:
1. Antroji vyskupijos komisija, dirbusi nuo 1984 iki 1986 m., 1986 m. gegužės 2 d. didžiąja balsų dauguma nutarė priimti sprendimą „Non constat de superneturalitate“ (11 balsų už, 2 prieš, 1 negaliojantis, 1 susilaikė).
2. 1991 m. vyskupų konferencijos deklaracija skelbia: „Remiantis tyrimais, atliktais šiuo metu, neįmanoma tvirtinti, kad susidūrėme su antgamtiniais regėjimais ar apsireiškimais.“
3. Šventoji tikėjimo mokslo kongregacija, pacitavusi visą buvusios Jugoslavijos vyskupų deklaraciją, dviejuose vienoduose raštuose, išsiųstuose Prancūzijos episkopatui, sako: „Iš pasakyto išplaukia, kad nei parapijose, nei vyskupijose nedera organizuoti oficialių piligriminių kelionių į Medjugorę kaip į tikrų Marijos apsireiškimų vietą, nes tai nesuderinama su tuo, ką anksčiau savo pareiškime, kurį mes citavome, patvirtino buvusios Jugoslavijos vyskupai.“
4. Remdamasis rimtu šio reikalo tyrimu, kurį atliko 30 mūsų mokslininkų, ir savo paties penkerių metų darbu vyskupijoje, turėdamas omenyje su šiuo reikalu susijusį apgailėtiną nepaklusnumą, melą, kuris vis išsprūsta iš „Madonos“ lūpų, neįprastą apsireiškimų pasikartojimą per 16 metų, faktą, kad „dvasiniai vadovai“ vadinamuosius „regėtojus“ vežioja po pasaulį bei juos reklamuoja ir tai, kad „Madona“ pasirodo atsiliepdama į „regėtojų“ „Fiat“ (liet. Tegul pasirodo!), aš vis tvirčiau įsitikinu ir manau, kad apie tai pasakytina ne tik „Non constat de supernaturalitate“, bet ir „Constat de non supernaturalitate“.
5. Nepaisydamas to, aš sveikinsiu tyrimus, kuriuos norėjo atlikti Apaštalų Sostas, kaip aukščiausia Katalikų Bažnyčios institucija, kad galėtų paskelbti aukščiausią ir galutinį nuosprendį, susijusį su šiuo reikalu, pirmiausia rūpindamasi sielų gerove, Bažnyčios garbe ir Dievo Motinos garbe.“
Taip pat žinomas Šventosios tikėjimo mokslo kongregacijos pareiškimas, skirtas Lenkijos vyskupams, 1998 m. balandį nuvykusiems į Romą su vizitu ad limina:
1. Kaip ir anksčiau, tebegalioja tvirtinimas, kad šiuose apsireiškimuose negalima rasti nieko antgamtinio.
2. Reikia informuoti tikinčiuosius, kad Medjugorė yra maldų, o ne apsireiškimų vieta.
3. Kaip ir anksčiau, tebegalioja draudimas organizuoti oficialias piligrimines keliones.
4. Tai, ką kalba persona, vadinanti save „Ponia“, yra prieštaringa ir todėl neturi reikšmės, tai pasakytina ir apie „regėtojų“ poziciją ir pareiškimus.
5. Dabartinio Mostaro ordinarinio vyskupo nuomonė neigiama.
6. Dėl plačios propagandos ir liaudies piligriminių kelionių reikalas yra rimtas, keblus ir reikalaujantis apgalvotų poelgių.
Reakcija
Vyskupas Pavao Zaničius (...) rašo:
„Tačiau atsirado tokių, kurie paskubėjo, užbėgdami už akių Bažnyčios sprendimams. Jie skelbė apie „stebuklus ir antgamtinius apsireiškimus“, o iš sakyklos ne kartą kalbėjo apie asmeninius apreiškimus, kuriais tikėti uždrausta tol, kol Bažnyčia juos pripažins tikrais. Dauguma toliau organizavo keliones į „apsireiškimų“ vietą. Iš pradžių Medjugorės reikalų komisija 1984 m. kovo 24 d. išsiuntė perspėjimą, tačiau laukto rezultato nebuvo. Vėliau, tų pačių metų spalį, vyskupų komisija uždraudė organizuoti oficialias keliones į Medjugorę – veltui. Tada, 1985 m. gegužės 23 d., Romos tikėjimo mokslo kongregacija išsiuntė Italijos vyskupų konferencijai raštą su prašymu imtis priemonių, apribojančių piligriminių kelionių organizavimą į Medjugorę iš Italijos. Ir vėl viskas veltui. Pagaliau Jo Eminencija kardinolas Franjo Kucharičius ir aš asmeniškai Jugoslavijos vyskupų konferencijos vardu 1987 m. sausio 9 d. viešai paskelbėme deklaraciją, kurioje sakoma: „Neleidžiama organizuoti piligriminių kelionių ir kitų priemonių, grindžiamų Medjugorės įvykių antgamtiškumu. Ši deklaracija turi ypatingą reikšmę Bažnyčiai, ir ją privaloma gerbti.“
Deja, situacija, aprašoma vyskupo Zaničiaus laiške, nepasikeitė net ir tada, kai jo įpėdinis vyskupas Pieričius pareiškė, kad „apsireiškimai“ Medjugorėje nėra antgamtiniai. Kaip ir anksčiau, į Medjugorę vyksta maldininkai iš viso pasaulio, taip pat ir iš Lenkijos. Ant vienos Krokuvos bažnyčios sienos kas keletą dienų iškabinami nauji „apreiškimai“ iš Medjugorės. Lenkijos parapijose organizuojamos piligriminės kelionės, tuo užsiima ir Marijos radijas. Prie Medjugorės propagavimo prisijungė net prelatas Šimborskis, indultinės grupės sielovadininkas (gavęs ypatingą leidimą šv. Mišias aukoti tradiciniu ritualu) iš Varšuvos. Taip pat ir dauguma Bažnyčios hierarchų nepaiso ordinarinio vyskupo ir Šventojo Sosto nutarimų. To pavyzdys yra Vienos arkivyskupas kardinolas Kristofas Šionbornas (Christoph Schönborn), savo knygoje „Danke Maria“ išspausdinęs šešiolikos žmonių, pasirinkusių kunigystę arba vienuolystę po kelionės į Medjugorę, liudijimus. Pasak jo, tai turėtų patvirtinti Medjugorės „apsireiškimų“ tikrumą. Medjugorės propaguotojai kruopščiai užrašo kiekvieną hierarchijos pritarimą; pro jų akis nepraslydo ir teigiami lenkų hierarchų, kardinolo Jozefo Glempo ir vyskupo Zbignevo Kraševskio, pasisakymai.
Visa Medjugorės afera – dar vienas lakmuso popierėlis, parodantis tikrąją Katalikų Bažnyčios vienybę. Kiekviena vyskupija turėtų atsiliepti į Šventojo Sosto raginimą ir uždrausti piligrimines keliones į Medjugorę. Bažnyčios interesams ir sielų išgelbėjimui pasitarnautų tai, jog Apaštalų Sostinė atsilieptų į vyskupo Pieričiaus kvietimą ir kuo greičiau pasmerktų Medjugorės įvykius.
ŠALTINIS: https://gdynia.fsspx.pl/1999/02/01/sawomir-cenckiewicz-medjugorie-antyte...