Įžanga

Šiame rinkinyje pirmąkart lietuvių kalba publikuojami reikšmingi tekstai, kuriuose remiantis tradicine katalikiška teologija ir litugijos principais nagrinėjamas 1969 m. balandžio 3 d. popiežiaus Pauliaus VI įvestas naujasis Mišiolas – svarbiausia po Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) vykdomos katalikų liturgijos reformos dalis. Pateikiame tiek oficialią Šv. Pijaus X kunigų brolijos poziciją („Liturgijos reformos problema“), tiek šiandieninių hierarchų aukštai vertinamo liturgisto Kl. Gamberio nuomonę, tiek griežtą R. Coomaraswamy‘o bei A. Cekada‘os kritiką. Pastarieji autoriai yra atskleidę savo sede-vakantistinę laikyseną (sedevakantistai (lot. sedes vacans – tuščias sostas) nepripažįsta po II Vatikano valdžiusių popiežių teisėtumo), kuriai mes jokiu būdu nepritariame, tačiau pateiktuose jų darbuose sedevakantistinės idėjos nereiškiamos.

Į rinkinį įtraukėme ir aukštų Bažnyčios hierarchų nuomonę („Ottavianio intervencija“), ir profesionalaus mokslininko (Kl. Gamberio) studiją, ir labiau poleminius apologeto bei publicisto M. Davieso tekstus. Rinkinį pradedame tradicinės liturgijos gynėjų Magna Charta – šv. popiežiaus Pijaus V bule, visiems laikams suteikiančia teisę aukoti Mišias pagal tradicinį Romos ritualą. Pabaigoje pateikiame visą tradicinių ir Naujųjų Mišių tekstą su rubrikomis šių ritualų palyginimui.

Šiame rinkinyje skaitytojas neras svarbiausio Bažnyčios dokumento liturgijos tema – popiežiaus Pijaus XII enciklikos Mediator Dei (1947), taip pat svarbių didžiausio šių laikų šv. Mišių ir katalikų Tradicijos gynėjo arkivyskupo Marcelio Lefebvre‘o tekstų. Encikliką ir arkivyskupo veikalus rengiamės publikuoti atskiromis knygomis.

Kai kurie skaitytojai galbūt ims priekaištauti, kad daugelis pateiktų tekstų sunkiai skaitomi, pilni specialių terminų. Žinoma, gilinimasis į šv. Mišių reformos problematiką neišvengiamai reikalauja šiokių tokių žinių apie liturgiją, tačiau kiek įmanoma stengėmės paaiškinti visas rečiau vartojamas sąvokas. Tekstų autoriai dažnai kalba apie tuos pačius dalykus, papildo vienas kitą, todėl pagrindinės temos nuolat kartojasi, atskleidžiamos vis kitais aspektais ir patikslinamos.

Dažnai išgirstame kaltinimų, kad kritikuojame naująsias Mišias neįsigilinę, pernelyg bendrais ir aptakiais žodžiais – šis rinkinys kaip tik parodys, jog liturgijos reformos kritika remiasi detalia moksline analize ir nenuginčijamais argumentais. Apibendrinančios išvados, populiaresni straipsniai Brolijos ir kitų Tradicijai ištikimų kongregacijų leidiniuose tvirtai remiasi šia analize, į kurią iki šiol nesulaukta deramo atsakymo iš reformatorių pusės.

Visi publikuojami tekstai parašyti pirmaisiais dešimtmečiais po reformos, kai liturgijos problematika buvo karštai diskutuojama net pasauliečių tarpe. Tuomet niekam nekilo minties, kad pernelyg gilinamasi į „smulkmenas“, nereikšmingas detales. Požiūris, kad „iš esmės niekas nepasikeitė“, apeigos išliko „beveik tokios pačios“, įsigali tik pastaruoju metu, visuotinai įsivyraujant abejingumui ir nebesidomėjimui savo Bažnyčios liturgija bei tradicija. Išsami analizė puikiai atskleidžia, kad kiekviena detalė šventajame Bažnyčios kulte yra svarbi ir reikšminga – būtent todėl reformatoriai, remdamiesi klaidinga modernistine teologija, ekumenizmo ir kolegializmo idėjomis, tikslingai ir kruopščiai naikino tas atskiras „pernelyg katalikiškas“ detales, o jų sukurtas produktas yra visiškai naujos, nuo tradicinės liturgijos iš esmės skirtingos apeigos, nepriimtinos katalikams.

Naujoji liturgija yra naujo tikėjimo, naujos Bažnyčios, naujos modernistinės religijos išorinė išraiška, ji nejučiomis paverčia joje dalyvaujančius tikinčiuosius protestantais ir liberalais, o galiausiai visai juos atpratina nuo religijos praktikavimo. Naujasis Mišiolas ypač pavojingas kunigams, kurie pagal jį celebruoja savo kasdienes šv. Mišias – net konservatyvių pažiūrų kunigas, patirdamas nuolatinę Naujosios Mišių tvarkos (lot. Novus Ordo Missae) įtaką, labai rizikuoja prarasti savo kunigišką savimonę ir galiausiai tikėjimą. Todėl šis rinkinys skirtas pirmiausiai kunigams ir seminaristams – turime viltį, kad jis padės jiems atrasti visų laikų šventąsias Mišias ir pradėti jas aukoti. Tam jie turi neatimamą šv. Pijaus V bule patvirtintą teisę ir pareigą.