Straipsnis pirmą kartą skelbtas 2007 m.

„Žmogus yra sukurtas tam, kad garbintų, šlovintų ir tarnautų Dievui, mūsų Viešpačiui, ir taip išgelbėtų savo sielą.“
Šv. Ignacas Lojola, „Dvasinės pratybos“, Principas ir fundamentas.

„Gyvenk žemėje kaip keleivis ir svetimšalis, kuriam pasaulio dalykai visai neįdomūs. Išlaikyk savo širdį laisvą ir pakeltą į Dievą, nes čia neturi nuolatinės buveinės (Žyd 13, 14). Tegul tavo dejavimai, tavo ašaros ir tavo maldos nuolat kyla į dangų, kad tavo siela po mirties būtų verta laimingai nueiti pas Dievą.“
„Kristaus sekimas“, I, 23 nr. 9

„Gelbėk savo sielą!“

Tie žodžiai, dažnai iškalti ant kryžių ir antkapių, nuolatos kartojami Bažnyčios Tėvų ir šventųjų, aiškiausiai parodo svarbiausią Bažnyčios rūpestį. Jos galutinis tikslas yra amžinoji žmogaus laimė, o jos uždavinys – vesti žmones į tą tikslą. Eschatologija, mokslas apie paskutiniuosius dalykus, katalikui yra taip pat svarbus, kaip vairuotojui – tikslios žinios apie jo kelionės tikslą. Vienas svarbiausių visos kūrinijos principų yra šis: omne agens agit propter finem – kiekvienas veikia pagal savąjį tikslą. Jei kokia nors organizacija pakeičia jos įstatuose numatytus tikslus, ji pasikeičia iš esmės ir tampa de facto nauja institucija, net jeigu išsaugo senąjį pavadinimą.

Stebint jau daugelį metų Bažnyčioje vykstančius rimtus pasikeitimus, galima teigti, kad jie kyla iš visiškai naujo jos tikslo supratimo. Iš čia plaukia ir nauja eschatologija, pasireiškianti įvairiose srityse, kaip antai:

1. a) Klaidatikiams leidžiama užimti svarbius postus Bažnyčioje, pavyzdžiui, Hansas Ursas von Balthasaras, kuris neigė pragaro amžinumą, paskirtas kardinolu.
2. b) Mokymas apie paskutinius dalykus neaiškiai dėstomas vaikų katechezėje, pavyzdžiui, vengiama kalbėti apie pragarą, esą nenorint gąsdinti vaikų arba sukelti jiems „kerštingo Dievo įspūdžio“.
3. c) Tas mokymas beveik visiškai ignoruojamas oficialiuosiuose dokumentuose, tikriausiai dėl to, kad po keliolikos metų tikintieji visiškai jį pamirštų.
4. d) Propaguojama naujoji teologija, kurios centrinis punktas yra žmogaus žemiška gerovė.

Taip sukuriama nauja, „horizontalioji“, orientacija, priešinga ilgaamžei katalikiškai „vertikaliajai“ orientacijai. Bažnyčia ir šventieji savo tradiciniame mokyme žvelgia į viršų, iš žemės į dangų, iš laikinumo į amžinybę, o žmogų mato tik kaip klajūną (homo viator), piligrimą šiame ašarų slėnyje, „laukiantį amžinosios tėvynės“. Naujoji orientacija susitelkia ties tuo, kas vyksta čia ir dabar, užsiimdama tiktai žmogaus likimu žemėje: „Visi esame pašaukti būti broliais. Tad būdami pašaukti tuo pačiu žmogiškuoju ir dieviškuoju pašaukimu, mes galime ir privalome be prievartos ir be klastos išvien darbuotis, kurdami geresnį pasaulį tikroje taikoje.“^[1]

„Katalikų Bažnyčios katekizme“ (turinčiame 738 puslapius) mokymui apie paskutiniuosius dalykus paskirta tik 15 puslapių. Nors jame esama daug tradicinės doktrinos punktų, iš esmės jis įtvirtina naująją orientaciją. Tai įrodys žemiau pateikta analizė.

Žmogaus sielos nemirtingumas

Bažnyčios mokymas

Katalikų Bažnyčia visada mokė, kad „žmogus yra tvarinys, susidedantis iš protingos sielos ir organinio kūno“^[2], o mirties akimirką siela atsiskiria nuo kūno ir „stoja prieš Kristaus tribunolą asmeniniame teisme“^[3]. Bažnyčios magisteriumas neklystamai tvirtino, kad žmogaus siela yra nemirtinga,^[4] o pop. Benediktas XII apibrėžė, kad sielos tų, kurie „mirties akimirką neturėjo nieko, už ką reikėtų daryti atgailą (…) dar prieš atgaudami savo kūnus ir prieš Paskutinį teismą (…) buvo, yra ir bus danguje, dangiškojoje karalystėje su Kristumi, prisijungę prie angelų ir šventųjų bendravimo“^[5].

Kadangi po Vatikano II Susirinkimo tos tikėjimo tiesos skelbiamos vis rečiau, Tikėjimo mokslo kongregacija 1979 m. parašė laišką vyskupams^[6], „norėdama perspėti dėl fantastiškų ir pernelyg laisvų įvaizdžių“ bei patvirtino katalikišką mokymą apie eschatologiją. Tačiau būtent tas dokumentas tapo proga daug reiškiančiam įvykiui: vokiškame ir prancūziškame vertime pritrūko būtent tų žodžių, kurie preciziškai tiksliai išreiškia faktą, kad siela, atsiskyrusi nuo kūno, toliau egzistuoja!^[7]

Posusirinkiminiai pakeitimai liturgijoje

Sielos problema tampa ypač aktuali, kai žmogus miršta. Kas vyksta su siela mirties akimirką? Tradicinių Mišių už mirusiuosius formuliare^[8] siela minima 78 kartus, o lotyniškame Novus Ordo Misae [Naujosios Mišių tvarkos] tekste – tik 5 kartus. Vokiškame Naujojo mišiolo leidime žodžio „siela“ apskritai nėra. Pavyzdžiui, jeigu lotyniškajame Kanono tekste buvo parašyta „už jų sielų atpirkimą“, vokiškame vertime liko „už jų atpirkimą“.

Ankščiau minėtas Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumentas primena: „Bažnyčia atmeta bet kokią minties ar žodžio formą, kuri padarytų nesuprantamomis ar beprasmiškomis laidotuvių maldas ar apeigas bei mirusiųjų kultą, tai yra tuos dalykus, kurie savo esme juk yra teologinės tiesos.“ Tačiau koks gi tikėjimas gali kilti iš tų „laidotuvių maldų ar apeigų“, jeigu jose nėra minimas sielos egzistavimas ir nemirtingumas? Iš liturginių tekstų pašalinus žodį „siela“, tikintieji ėmė pamiršti turintys „nemirtingą sielą“ ir pamažu nustoja tikėti amžinuoju gyvenimu.

Posusirinkiminiai pakeitimai mokyme

Pakanka atsiversti bet kurį vaikams skirtą šiuolaikinį katekizmą, ir iš karto pastebėsime tam tikrą priešiškumą sielos sąvokai. „Olandų katekizmas“, tapęs katekizmų suaugusiesiems pavyzdžiu visame pasaulyje, skelbia: „Mirtis reiškia viso žmogaus, tokio, kokį pažinojome, pabaigą“ ir „Biblinė kalba nežino nekūniškos žmogaus sielos“^[9]. Nors „Katalikų Bažnyčios katekizmas“ priminė tikėjimo tiesą apie sielos nemirtingumą, jis neužkirto kelio religinio gyvenimo pokyčiams, kuriuos sukėlė pabrėžtinas nemirtingos sielos ignoravimas.

Optimizmas dėl išganymo

Bažnyčios ir šventųjų mokymas

Amžinojo gyvenimo laimėjimas yra nenuilstamos ir sunkios kovos vaisius. Bažnyčia visada mokė, kad žmogaus išganymui nuolatos gresia įvairiausios pagundos, kylančios iš pasaulio, velnio ir netvarkingų jo paties polinkių. Ji mokė, kad jeigu žmogus numirs būdamas mirtinos nuodėmės būklėje, jis bus amžinai pasmerktas. Katalikų katekizmas taip apibendrino kovą dėl išganymo: „Krikščioni! Būk pasiruošęs prarasti visas žemiškas gėrybes, pakelti visas nelaimes ir net numirti, bet nesusitepti mirtina nuodėme, kuri yra vienintelė tikra ir didžiulė nelaimė žmogui. Ji yra begalinis Dievo įžeidimas, bjaurus nedėkingumas, negirdėtas įžūlumas ir tavo sielos nuosmukis, kuris pats savaime yra neatitaisomas. O jeigu tave kada nors užpuls pagunda, prisimink apie pragaro bedugnę, į kurią prasmegsi, jei padarysi mirtiną nuodėmę. Atsimink nukryžiuotąjį Jėzų, kurio Kraują ir žaizdas tu trypi. Tegul iš tavo atminties niekada neišsitrina Išminčiaus žodžiai: „Bėk nuo nuodėmės kaip nuo gyvatės“ (Sir 21, 2).“

Tradicinėje liturgijoje nuolatos meldžiame malonės ištverti, atsiversti, jėgos kovoje su pagundomis. Širdingo gailesčio apimtas jos dalyvis išpažįsta, kad daug kartų užsitarnavo amžinojo pasmerkimo, ir prašo Dievo gailestingumo. Liturginiai tekstai ir Evangelijos ištraukos žmogui dažnai primena, kokia didelė grėsmė kyla jo išganymui, ir kad jis turi užsiimti išganymu kaip unum necessarium – vieninteliu tikrai svarbiu dalyku.

Posusirinkiminiai pakeitimai liturgijoje

Naujoji Mišių tvarka kruopščiai pašalino iš liturgijos užuominas apie amžinosios pražūties pavojų – dėl to buvo visiškai pakeistos laidotuvių apeigos ir liturgija už mirusiuosius. Pašalinta sekvencija Dies irae („Diena rūstybės“), taip pat maldos, kuriomis prašoma išgelbėjimo nuo amžinosios ugnies, nuo Dievo rūstybės, nuo atidavimo į velnio ir pragaro rankas. Juoda liturginių rūbų spalva, liūdesio ir teismo simbolis, buvo pakeista į violetinę, o kai kuriais atvejais netgi į baltą. Taip išganingi mirties, teismo ir pragaro baimės jausmai bei rimtumas mirties akivaizdoje buvo pakeisti įsitikinimu savo išganymu ir „begaliniu gerojo Dievo gailestingumu“, Dievo, kuris juk neleis, kad kas nors galėtų būti pasmerktas.

Baisias pasekmes sukėlė ir neteisingas žodžių pro multis („už daugelį“), sakomų perkeitimo metu, vertimas – dabar Kristaus Kraujas išliejamas „už visus“! Taip ne tik iškraipomas įkvėptasis Šventojo Rašto tekstas, bet ir ištrinamas skirtumas tarp to, kas atpirkime yra objektyvu, ir to, kas jame subjektyvu. Objektyviai Kristus mirė ant kryžiaus už visų išganymą, tačiau subjektyviai, asmeniškai, ne visi pasinaudoja Kristaus nuopelnais. Ta tiesa būdavo aiškiai pabrėžiama žodžiais „už daugelį“. Kai vartojami žodžiai „už visus“, peršasi mintis, kad faktiškai visi bus išganyti.

Posusirinkiminiai pakeitimai mokyme

Prof. Johannesas Dörmannas, analizuodamas pirmąsias Jono Pauliaus II enciklikas, įrodė, kad pagrindinę popiežiaus teologinę mintį galima apibendrinti kaip eretišką visuotinio išganymo tezę. Ši tezė artima Vatikano II „Susirinkimo dvasiai“, „atvėrusiai“ eretikams ir pagonims plačias išganymo galimybes^[10] be būtinybės atsiversti į katalikų tikėjimą. Katalikų Bažnyčios katekizmas perša panašią idėją: „Nors tiesa, kad niekas negali pats išsigelbėti, bet taip pat tiesa, jog Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4) ir kad Jam „viskas galima“ (Mt 19, 26)“^[11]. Pastaroji citata yra visiškai išplėšta iš konteksto, nes į Petro klausimą, ar kas nors apskritai gali būti išganytas, Viešpats Jėzus atsako, kad žmonėms tai nėra įmanoma, bet Dievui – taip.

Taip pat ir paskutiniuosius laikus Katekizmas pristato vien tik teigiamai: „Laikų pabaigoje Dievo Karalystė pasieks savo pilnatvę. Tada teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, ir visas medžiaginis pasaulis bus perkeistas. Tada, amžinajame gyvenime, Dievas bus „viskas visame kame““^[12].

Prof. Hackeris komentuoja: „Klaidingas išganymo optimizmas yra „diskretiškiausia“ ir todėl veiksmingiausia anga, per kuria atkrentama nuo tikėjimo.“^[13]

Asmeninis teismas

Bažnyčios mokymas

Tuoj po mirties žmogaus sielą teisia Kristus. Jis taip apšviečia jos protą, kad siela toje šviesoje prisimena visas savo geras bei blogas mintis, žodžius ir darbus per visą savo gyvenimą ir kartu sužino jai skirtą nuosprendį. Tas nuosprendis bus nedelsiant įvykdytas. Nuteistoji siela eina arba į skaistyklą, arba į dangų, arba į pragarą. Remdamasi Šventuoju Raštu, Bažnyčia visada nepaprastai rimtai kalbėjo apie šio teismo paslaptį. Laiške žydams (10, 26–31) kalbama apie „teismo laukimą“ ir „naikinančią ugnį“. Ta pastraipa baigiasi žodžiais: „Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!“

Posusirinkiminiai pakeitimai

Naujoji liturgija smarkiai sumažina teismo rimtumą, kruopščiai vengdama užuominų apie „Dievo teismą“, „amžinąjį Teisėją“ ir t. t. Pavyzdžiui, buvo išmesta sekvencija Dies irae, kadaise kalbėta kiekvienose gedulingose Mišiose, kuri pasakoja apie teismo grėsmingumą ir baisumą. Naujojoje Mišių tvarkoje iš visų skaitinių pašalinti šv. Pauliaus žodžiai, kuriuos apaštalas parašė tuoj po pasakojimo apie šventosios Eucharistijos įsteigimą: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. (…) Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.“ (1 Kor 11, 27–29)

„Naujojoje teologijoje“ teismas aprašomas kaip susitikimas su Dievu visiems laikams, susitikimas, kuriame „patiriame Dievą ne vien kaip mūsų teisėją, bet ir kaip gailestingumo bei meilės Dievą“^[14]. 

Pasaulio pabaiga

Bažnyčios mokymas

Šv. Tomas Akvinietis net du klausimus (Teologijos suma, 73 ir 74) paskyrė „ženklams, pasirodysiantiems prieš Paskutinį teismą“. Išvardijęs kosminius ženklus, aprašytus Šventajame Rašte, jis komentuoja: „Nors žmonės bus apimti baimės, matydami ženklus, pranašaujančius teismą, bet kai tie ženklai pradės rodytis, bedieviai jausis saugiai ir ramiai, po Antikristo sunaikinimo nematydami staigaus pasaulio sunaikinimo, kurio tikėjosi“. Jis taip pat moko, kad „pasaulio elementai turi būti apvalyti nuo priešingumų (nykimo ir suteptumo nuodėme) prieš juos įvedant į šlovės naujumą, atitinkamai tam, kas pasakyta apie žmogų“. Tą apvalymą įvykdys ugnis, kuri apibrėžiama kaip fizinė ir tikra, o ne tik simbolinė. Šv. Tomas čia apibendrina tiek Šventojo Rašto^[15], tiek Bažnyčios tėvų, ypač šv. Augustino, mokymą, kuris rašė: „Tai yra ženklai, kurie lydės Viešpaties teismą: Elijo atėjimas, žydų atsivertimas, persekiojimai iš Antikristo, Kristaus teismas, mirusiųjų prisikėlimas, gerųjų atskyrimas nuo blogųjų, pasaulio sudeginimas ir jo atnaujinimas.“^[16]

Posusirinkiminiai pakeitimai

Katalikų Bažnyčios katekizmas naująją pasaulio pabaigos viziją apibendrina taip: „Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Tada teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, ir visas medžiaginis pasaulis bus perkeistas.“^[17]

Vatikano II Susirinkimas moko: „Bažnyčia (…) bus visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje, kai ateis visų dalykų atnaujinimo metas (…), o drauge su žmonių gimine ir visas pasaulis, artimai susijęs su žmogumi ir jame žengiantis į savo tikslą, bus tobulai atnaujintas Kristuje.“^[18] „Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse. Tuomet mirtis bus nugalėta, o Dievo vaikai prikelti Kristuje; kas buvo pasėta silpnybėje ir sugedime, apsivilks negendamybe. Meilė ir jos darbai išliks, o visa kūrinija, kurią Dievas sukūrė žmogui, bus išvaduota iš vergavimo tuštybei. Tiesa, esame perspėjami, kad žmogui nebus jokios naudos, jei jis laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų. Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus. Todėl, nors žemiškąją pažangą turime rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo, kiek toji pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei“^[19].

Tokia vizija įneša dvi naujoves, visiškai priešingas tradiciniam katalikų mokymui:

1) Per mažai pabrėžiamas skirtumas tarp prigimtinės ir antgamtinės tvarkos: „žmonių giminė ir visas pasaulis bus atnaujintas“, „naujojo amžiaus bruožus“. Apie kurį pasaulį čia kalbama? Apie pasaulį kaip Dievo atvaizdą ir pėdsaką, kuris turi būti perkeistas, kad atitiktų savo antgamtinę paskirtį, ar apie pasaulį ta prasme, kuria kalba šv. Jonas, sakydamas, kad „pasaulis nekenčia“ Kristaus: nuodėmės ir klastingumo pasaulį? Panašiai ir „žmonių giminė“ yra prigimtinė sąvoka, ir kaip tokia ji nebus atnaujinta. Tik ta žmonijos dalis, kuri to užsitarnaus ir ištvers Dievo malonėje, bus perkeista šlovėje.

2) Išgalvojamas tęstinumas tarp tos dviprasmiškos „Dievo karalystės žemėje“ vystymosi ir jos pilnatvės, pasiekiamos laikų pabaigoje. Katalikų mokymas ir Šventasis Raštas kalba apie didįjį pasaulio apvalymą laikų pabaigoje. Maža to, „žmonių giminė“ ir „visas pasaulis“ paskutiniais laikais turės būti beveik visiškoje šėtono tironijoje^[20] ir valdomas Antikristo^[21]. Dievo karalystė, t. y. Bažnyčia, veda nepaliaujamą karą su „visu pasauliu“, ir pasaulio istorija baigsis didžiuliu ir lemiamu mūšiu tarp tų, ant kurių kaktos bus žvėries ženklas ir tų, kurių kaktose įrašytas Dievo Avinėlio ženklas^[22].

Ankščiau pristatytos naujovės iš tiesų primena pasmerktą Teilhardo de Chardino mokymą. Jis visą pasaulio istoriją mato kaip nuolatinę evoliuciją, kurios viršūnė yra „Kristus-Omega“, kaip žmonijos pastangų sukurti geresnį pasaulį ir rojų žemėje visumą. Tai yra erezija, praktiškai neigianti gimtosios nuodėmės pasekmes bei iš jos kylančią nuodėmingą žmonijos būklę, atitinkamai – ir besąlygišką žmonijos apvalymo ir atsivertimo į antgamtinę tvarką būtinybę. Šis mokymas neigia ir šėtono bei jo vergų – mirtinų ir nepermaldaujamų Kristaus ir Bažnyčios priešų – įtaką. Galų gale jis neigia dievišką Bažnyčios instituciją, kuri žemėje yra vadinama Kovojančia Bažnyčia dėl nesutaikomo ir nenutrūkstamo karo, kuris vyksta tarp jos (civitas Dei – Dievo miesto) ir blogio imperijos (civitas diaboli – velnio miesto).

Šv. Tomas paaiškina, kuo turi būti grįstas „žmonių giminės atnaujinimas“: „Taigi žmonių giminės apvalymas įvyks, kai ateis gerųjų atskyrimas nuo blogųjų, pagal šv. Luko žodžius: „Jis turi rankose vėtyklę grūdams vėtyti: kviečius, t. y. išrinktuosius, jis surinks į kluoną, o pelus, t. y. atmestuosius, sudegins neužgesinama ugnimi“. Būtent tai atsitiks pasaulio sudeginimo metu. Visa, kas bjauru ir nedora, bus kartu su atstumtaisiais įmesta į pragarą, o visa, kas gražu ir kilnu, bus išsaugota dangaus aukštumose išrinktųjų šlovei.“^[23]

Kūno prikėlimas iš numirusiųjų 

Bažnyčios mokymas

Laikų pabaigoje visi žmonės, tiek gerieji, tiek blogieji, bus prikelti. Tiesa apie kūnų prisikėlimą yra viena pagrindinių mūsų tikėjimo tiesų (žr., pavyzdžiui, Jn 5, 28 ir 6, 55). „Visi žmonės prisikels iš numirusiųjų, tačiau ne visų kūnai atsidurs vienodoje būklėje. Pasmerktųjų kūnai bus atgrasūs, bjaurūs, keliantys pasišlykštėjimą – teisingas jų bjaurios sielos paveikslas ir atspindys. Išganytųjų kūnai bus gražūs, be trūkumų, tobuli.“^[24]

Posusirinkiminiai pakeitimai

Katalikų Bažnyčios katekizmas Tikėjimo išpažinimo punktui „Tikiu į kūno iš numirusiųjų prisikėlimą“ skiria tris puslapius, kuriuose tą įvykį lygina su Viešpaties Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų, o apie pasmerktųjų likimą kalbama tik vienu sakiniu: „Kas prisikels? Visi mirę žmonės: „Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 29)^[25]. Likę tekstai kalba tiktai apie jų pranašumus bei nuostabumą. Ir čia trūksta visos žmonijos ir žmonių, mirusių malonės būklėje, atskyrimo:

„Žmogui mirus ir sielai atsiskyrus nuo kūno, žmogaus kūnas suyra, o jo siela eina susitikti su Dievu ir laukti, kada susijungs su išaukštintuoju savo kūnu. Visagalis Dievas Jėzus prisikėlimo galia mūsų kūnams galutinai grąžins negęstančią gyvybę ir sujungs juos su mūsų sielomis… Tie kūnai bus pakeisti į „garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21), tai bus „dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 44).“^[26]

Toks pasakojimas yra mažų mažiausiai dviprasmiškas. Kadangi niekas nedaro vien blogų darbų, minėtą citatą galima interpretuoti taip, kad iš esmės visi prisikels gyvenimui. Katalikas, skaitydamas tuos žodžius, jau mato save laimėje, prisikėlusiojo kūno šlovėje, ir nėra raginamas atkreipti dėmesį į faktą, kad lengvai gali atsidurti priešingoje pusėje, ką jau kalbėti apie įsivaizdavimą, kaip jo kūnas tada atrodys (žr. ankščiau pateiktą pastraipą, atspindinčią Bažnyčios mokymą).

Skaistykla

Bažnyčios mokymas

„Skaistykla vadinama vieta, kur mirusiųjų su lengvosiomis nuodėmėmis arba žemėje neatsiteisusiųjų už atleistas nuodėmes sielos kenčia, kol visiškai atsilygina Dievo teisingumui. Bausmė skaistykloje yra dvejopa:

1. a) skaistyklos sielos negali matyti Dievo; b) jos kenčia dideles fizines ir moralines kančias.“^[27]

Posusirinkiminiai pakeitimai

Vatikano II Susirinkimas nemini žodžio „skaistykla“, tiktai Konstitucijoje apie Bažnyčią (Nr. 49) užsimena: „Kiti yra baigę šį gyvenimą ir skaistinami“, taip pat: „Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių pamaldžiai gerbė mirusiųjų atminimą ir, kadangi „šventa ir išganinga yra mintis melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių“ (2 Mak 12, 46), stengėsi jiems padėti“ (Nr. 50). Tikėjimo mokymo kongregacijos 1966–1994 m. dokumentuose, įtrauktuose į knygą „Besirūpinant tikėjimo pilnybe“, apie skaistyklą kalbama tik vieną vienintelį kartą: Bažnyčia „tiki – jei kalbama apie išrinktuosius – jų galutiniu apvalymu, kuris būna prieš tobulą Dievo regėjimą, ir kad šis apvalymas, nepaisant visko, yra visiškai kitoks nei bausmė pasmerktiesiems“^[28]. Katalikų Bažnyčios katekizmas apie skaistyklą užsimena kaip apie galutinį žmogaus apvalymą ir apibrėžia ją kaip „apvalančią ugnį“ be tolesnių paaiškinimų.

Lengva pastebėti polinkį nutylėti tai, kas mokyme apie skaistyklą yra esmingiausia, būtent – kad ji yra baisių kančių, skirtų kaip bausmė už padarytas nuodėmes, vieta.^[29] Nekalbama nei apie atskiras bausmes, nei apie tai, kad „už kiekvieną nuodėmę turi būti atlikta atgaila, o tas, kas pilnai neatlieka atgailos už nuodėmes žemėje, turi atlikti atgailą už jas skaistykloje“^[30]. Bažnyčios tėvų ir mokytojų kalba yra visiškai svetima reformatoriams po Vatikano II Susirinkimo: „Skaistyklos kančios yra didesnės, nei baisiausi kankinių kentėjimai“ (šv. Augustinas); „Mažiausios kančios skaistykloje yra didesnės už didžiausias kančias žemėje“ (šv. Tomas Akvinietis); „Visos kančios, kurias pasaulis gali išgalvoti, yra balzamas, palyginti su mažiausiu kentėjimu skaistykloje“ (šv. Kirilas Aleksandrietis); „Žemiškoji ugnis, palyginti su skaistyklos ugnimi, yra malonus sodas“ (šv. Magdalena de Pazzi)^[31].

Apie sielų buvimą skaistykloje ir apie ypatingą pagalbą mirusiesiems, gaunant jiems atlaidus, posusirinkiminiai dokumentai taip pat tyli.

Taigi novatoriai nutyli ir sumenkina tą aspektą, kuris tikinčiuosius labiausiai verstų stengtis išvengti skaistyklos bausmių, be to, jie iškreipia skaistyklos sampratą, todėl labai sumažėjo Bažnyčios maldų už mirusių tikinčiųjų atilsį.

Paskutinis teismas

Bažnyčios mokymas

„Paskutinis teismas yra reikalingas:
1) Kad pasirodytų Dievo išmintis ir teisingumas.
2) Kad būtų pašlovintas Jėzus Kristus. Paskutiniame teisme Kristus parodys pasauliui savo galybę ir šlovę, apreikš geradarybes, kurias padarė pasauliui, sulauks iš visos žmonijos Jam priklausančio pagarbinimo ir triumfuos prieš savo priešus.
3) Kad viso pasaulio akivaizdoje gerieji sulauktų garbės, o blogieji – nešlovės ir sugėdinimo. Dievas Paskutiniame teisme nuplėš nuo nedorėlių veidmainystės kaukę ir jų pažeminimui atskleis pasauliui visą jų moralinį skurdą, kvailumą, nedorumą ir niekšingumą. Jis atskleis teisiųjų gerus darbus, jų kilnumą, sielos didybę ir begalinį pasišventimą“^[32].

Teisingu nuosprendžiu Kristus amžiams atskirs bloguosius nuo gerųjų. Šv. Tomas Akvinietis pabrėžia, kad tai yra tikras teismas žmonėms: „Kiekvienas žmogus yra ne tik atskiras asmuo, bet ir visos žmonių giminės narys. Todėl jis bus teisiamas dvejopame teisme. Pirmasis, asmeninis, įvyks po mirties, kai „kiekvienas atsiims už viską, ką gyvendamas kūne yra padaręs“, tačiau ne iki galo, nes to nepatirs jo kūnas – tik siela. Paskutiniame teisme žmogus bus teisiamas kaip visos žmonių giminės narys. Panašiai yra ir su žmonių teisingumu: apie kurį nors žmogų sakome, kad jis teisiamas, kai teisiama bendruomenė, kuriai jis priklauso. Taip ir visuotiniame teisme kiekvienas bus nuteistas asmeniškai, viešai atskiriant geruosius nuo blogųjų. Vis dėlto Dievas „neteisia to paties du kartus“, nes Jis neskiria dviejų bausmių už vieną nuodėmę – bausmė, kuri prieš tai nebuvo įvykdyta iki galo, bus galutinai įvykdyta Paskutiniame teisme, po kurio bedieviai patirs kančias tiek kūnu, tiek siela.“^[33]

Posusirinkiminiai pakeitimai

Vatikano II Susirinkimas užsimena apie Paskutinį teismą tokiais žodžiais: „Juk iki karaliaudami su garbinguoju Kristumi, visi turėsime pasirodyti „prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga“ (2 Kor 5, 10). Pasaulio pabaigoje tie, „kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 29; plg. Mt 25, 46)“^[34]. Katalikų Bažnyčios katekizmas pabrėžia, kad tas teismas „atidengs ligi galutinių padarinių tai, ką gero kiekvienas padarė ar nepadarė savo žemiškajame gyvenime. (…) Per savo Sūnų Jėzų Kristų Jis paskelbs nuosprendį visai istorijai. Mes sužinosime tikrąją viso kūrimo ir visos išganymo ekonomijos prasmę ir suprasime nuostabius kelius, kuriais Dievo apvaizda viską vedė į galutinį tikslą.“^[35]

Modernistinis Paskutinio teismo vaizdavimas katalikiškam mokymui prieštarauja trimis aspektais:

1) Stinga tikrojo teismo pobūdžio – teismo, kuris yra visagalio Dievo valios nuosprendis žmonėms. Teismas yra ne tik visko „atskleidimas“ visų akyse – tai priklauso prie pažinimo aktų. Atskleidimas yra būtina sąlyga ir paruošimas tikrajam Teismo aktui, Dievo tribunolo, paskelbiančio galutinį nuosprendį visiems žmonėms, veikimui. Šio esminio veiksmo nepaisymas paverčia Paskutinį teismą karikatūra ir atima iš jo visą jo rimtumą: amžiną gerųjų ir blogųjų atskyrimą.

2) Centrinę vietą Paskutiniame teisme užima žmogus, jo istorija, jo ryšys su Dievu. Bet tradicinis mokymas apie Teismą pabrėžia, kad centre stovi Dievas ir teisingumo įvykdymas. Teismas yra paskutinis tvėrimo aktas, kuris Dievui galutinai atiduoda tai, kas Jam priklauso. Tai yra galutinio Kristaus Karaliaus triumfo valanda ir Jo pašlovinimas^[36]. Visiškas to triumfo nutylėjimas iškreipia visą krikščionišką pasaulio ir išganymo istorijos prasmę, istorijos, kurios pradžia, vidurys ir pabaiga yra Kristaus viešpatavimas bei triumfas prieš nuodėmę ir šėtoną.

3) Nekalbama apie Paskutiniojo teismo pasekmes blogiesiems. Taip šis mokymas sudaro įspūdį, kad blogųjų nuteisimas arba jų amžinas pasmerkimas, jeigu apskritai įvyks, bus kažkoks visiškai šalutinis ir nereikšmingas dalykas.

Dangus

Bažnyčios mokymas

Skaitant dangaus aprašymą Katalikų Bažnyčios katekizme, susidaro įspūdis, kad neįmanoma geriau išreikšti katalikiško mokymo apie amžinąjį gyvenimą: „Kurie miršta Dievo malonėje kaip Jo draugai ir yra visiškai nusiskaistinę, tie amžinai gyvens su Kristumi. Jie visada bus panašūs į Dievą, nes regės „Jį tokį, koks Jis yra“ (1 Jn 3, 2), „akis į akį“ (1 Kor 13, 12)“. Čia cituojama pop. Benedikto XII konstitucija Benedictus Deus: „Tas tobulas gyvenimas su Švenčiausiąja Trejybe, ta gyvenimo ir meilės bendrystė su Ja, su Mergele Marija, angelais ir visais palaimintaisiais yra vadinami „dangumi“. Dangus yra žmogaus galutinis tikslas, jo giliausių lūkesčių išsipildymas, aukščiausios ir galutinės laimės būsena.“^[37]

Vis dėlto tenka ir čia konstatuoti, kad posusirinkiminis mokymas nusižengia tradiciniam mokymui apie dangų, nes nutyli esminius amžinosios laimės aspektus – būtent tuos, kurie žmogui, kaip šios žemės piligrimui, yra svarbiausi:

1) Dangus yra apdovanojimas: „Esminis žmogaus atlyginimas yra jo laimė. Ji glūdi tame, kad mūsų siela tobulai susivienija su Dievu ir visiškai mėgaujasi tuo, kuris yra tobulai matomas ir mylimas. Būtent šis atlygis perkeltine prasme vadinamas „šlovės vainiku“ – tiek atsižvelgiant į nuopelnus, kurie gaunami tik kovojant, tiek į patį atlygį, dėl kurio žmogus tampa dievystės dalyviu ir karališkosios valdžios bendrapaveldėtoju.“^[38]

„Dangaus, kaip apdovanojimo, supratimas parodo glaudų santykį tarp mūsų gyvenimo ir amžinybės, kitaip tariant, kad „dangus įgyjamas ne turtu, o kentėjimais ir savęs atsižadėjimu. Šventasis Paulius sako: „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“ (Apd 14, 21). Dangaus karalystė yra panaši į brangų perlą, kurį norėdamas gauti žmogus turi viską už jį atiduoti (Plg. Mt 13, 44), t. y. turi atsižadėti prisirišimo prie laikinųjų dalykų. „Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą!“ (Mt 7, 14). Kas nori pasiekti dangų, turi tapti bent jau nekruvinu kankiniu, apmarindamas savąjį kūną.“^[39]

2) Ne visi danguje patirs vienodą laimę – didesnę patirs tie, kurie turės daugiau nuopelnų. Viešpats Dievas duoda didesnę laimę tam, kas yra padaręs daugiau gerų darbų. „Dangaus šventieji skirtingu laipsniu pažįsta ir myli Dievą, skirtingas yra ir jų džiaugsmas. Dangiškosios laimės laipsnis priklauso nuo pašvenčiamosios malonės, puošiančios sielą mirties akimirką, laipsnio, nuo Dievo meilės, kurią turėjo mirštančiojo žmogaus siela, didumo.“^[40]

Šis mokymas mus skatina nuolat augti Dievo meilėje, kad taip pasiektume kuo didesnę garbę danguje.

3) Šalia esminio apdovanojimo, amžinojo tikslo pasiekimo, egzistuoja vadinamoji aureolė – papildomas apdovanojimas, „tam tikras džiaugsmas dėl savo darbų, kurie turi tobulos pergalės bruožus“^[41]. „Aureolė yra tam tikras ypatingas apdovanojimas, atitinkantis ypatingą pergalę. Todėl pagal tris pergales, iškovotas trijose kovose, kurias turi kovoti kiekvienas žmogus, išskiriame tris aureoles. Taigi kovoje su kūnu didžiausią pergalę pasiekia tas, kas visiškai susilaiko nuo lyties malonumų, kurie iš visų malonumų yra stipriausi. Dėl to aureolė pridera mergelėms. Kovoje su pasauliu didžiausia pergalė yra atlaikyti pasaulio persekiojimą net patiriant mirtį. Todėl kankiniams, kurie toje kovoje tampa nugalėtojais, priklauso antroji aureolė. Galiausiai kovoje su velniu šlovingiausia pergalė yra išvaryti priešą ne tik iš savo, bet ir iš kitų žmonių širdies, o tai įvykdoma skelbiant tikėjimą. Todėl tikėjimo mokytojams ir skelbėjams priklauso trečioji aureolė.“^[42]

Ypatingas atlygis ir ypatinga garbė danguje už pergalę, pasiektą žemėje, kelia tikinčiųjų susižavėjimą tais žmonėmis, kurie išsirinko tokį gyvenimo būdą. Daugeliui gimsta noras jais sekti, o tai yra naujų pašaukimų šaltinis. Kiti yra paskatinami labiau prisiartinti prie šio aukščiausio idealo, rūpestingiau laikantis šeštojo Dievo įsakymo [„Nepaleistuvauk“], ryžtingiau kovojant prieš velnią arba giliau studijuojant bei uoliau perduodant tikėjimo tiesas. Jeigu tie, kurie gavo aureolę, atnešė šimteriopą vaisių savo kovose, tai kiti stengiasi atnešti bent trisdešimteriopą vaisių (plg. Mt 13, 23).

Posusirinkiminis mokymas, ignoruodamas tuos aspektus, užtemdo vieną iš esminių tikslų, dėl kurių buvo apreikštas mokymas apie dangų – jis turi skatinti žmogų labiau trokšti amžinosios laimės ir naudoti tinkamas priemones, kad kovoje dėl dangaus nugalėtų ir iškovotų sau kuo didesnį apdovanojimą. Priešingai, Katalikų Bažnyčios katekizme naudojamos formuluotės perša mintį apie lengvą įėjimą į dangaus karalystę, tarsi tai būtų natūralus žmogiškų pastangų dėl taikos ir teisingumo vaisius.^[43] Jeigu dangus pasiekiamas tik sunkiu darbu (šv. Grigalius Didysis), o posusirinkiminis mokymas „pamiršta“ tą darbą arba tyčia jį nutyli, tuomet galima suabejoti, ar visa posusirinkiminė eschatologija atveria tikintiesiems vartus į dangų, ar veikiau juos uždaro.

Versta iš: Ks. Karl Stehlin, „Dwie eschatologie: katolicka i posoborova“, Zawsze wierni, 2001, Nr. 6 (43), p. 6.

Mirštančiojo sielos pavedimas Dievui (iš Romos apeigyno)

Keliauk, krikščionio siela, iš šio pasaulio, vardan Dievo Tėvo visagalio, kuris tave sutvėrė, vardan Jėzaus Kristaus, gyvojo Dievo Sūnaus, kuris už tave kentėjo, vardan Šventosios Dvasios, kuri buvo tau išlieta, vardan garbingosios ir šventosios Dievo Gimdytojos Mergelės Marijos, vardan palaimintojo Juozapo, kilniojo tos Mergelės Sužadėtinio, vardan angelų ir arkangelų, vardan sostų ir viešpatysčių, vardan kunigaikštysčių ir valdžių, vardan galybių, cherubinų ir serafimų, vardan patriarchų ir pranašų, vardan šventųjų apaštalų ir evangelistų, vardan šventųjų kankinių ir išpažinėjų, vardan šventųjų vienuolių ir atsiskyrėlių, vardan šventųjų mergelių ir visų Dievo šventųjų. Tegul šiandien būsi ramybės vietoje, o tavo būstas tebus šventame Sione. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.

Pavedu tave visagaliam Dievui, brangus broli, palieku tave tam, kurio kūrinys esi, kad atėjus mirčiai, atidavęs žmogiškos prigimties skolą, sugrįžtum pas savo Tvėrėją, kuris tave padarė iš žemės dulkių. Iš kūno išeinančią tavo sielą tegul pasitinka švytintis angelų būrys, tegul sutinka apaštalų teismo taryba, triumfuojanti baltai apsirengusių kankinių armija, tegul apsupa lyg aušra žėrinti išpažinėjų minia, tepriima tave giedančių mergelių choras, tegul palaimintoje ramybėje tave apkabina patriarchai, tegul šventasis Juozapas, gerasis mirštančiųjų globėjas, gausiai išpildo tavo viltį, tegul šventoji Dievo Gimdytoja Mergelė Marija į tave meilingai atgręžia akis, tegul Jėzus Kristus tau parodo savo švelnų ir džiaugsmingą veidą ir nusprendžia tave priimti į savo palydą. Tegul tau neteks pažinti siaubingos tamsos, dantų griežimo liepsnose ir kankinančių skausmų. Tegul traukiasi nuo tavęs baisusis šėtonas su savo palydovais, tau atėjus, teišsigąsta tave lydinčių angelų ir skubiai tepradingsta amžinos nakties chaose. Pakyla Dievas ir išblaško savo priešus, ir bėga nuo jo veido visi, kas jo nekenčia. Išsisklaido lyg dūmai, kaip vaškas nuo ugnies sutirpsta – taip pražūsta nusidėjėliai nuo Dievo žvilgsnio. Todėl tesusigėsta ir tegu parausta visi pragaro legionai, tenedrįsta tavo kelionės trukdyti šėtono tarnai. Teišgelbsti tave nuo kančių Kristus, kuris buvo dėl tavęs nukryžiuotas. Tegelbsti tave nuo amžinosios mirties Kristus, kuris teikėsi už tave numirti. Tegul Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, tave apgyvendina amžinai žaliuojančiame rojaus sode, tegul tikrasis Ganytojas tave įskaito tarp savo avių. Tegul jis tave išriša iš visų nuodėmių ir pasodina tave savo dešinėje kartu su savo išrinktaisiais. Tegul regėsi savo Atpirkėją veidu į veidą, ir nuolat su juo būdamas, tematysi palaimintomis akimis giliausią tiesą. Šventųjų būriui priskirtas, teragausi Dievo regėjimo saldybę per amžių amžius. Amen.