Gėjų ideologijos įsiveržimas į Lietuvą

Šiais metais Lietuvos visuomenė pirmą kartą aiškiai pajuto, kad šalyje įsigali nauja idėjinė sistema, kuri pasižymi visais ideologijos, sakykime tiesiai – totalinės (siekiančios apimti ir pertvarkyti visas gyvenimo sferas), arba totalitarinės ideologijos bruožais. Nusitaikyta į giliausią ir intymiausią – lyties, šeimos, žmogiško bendravimo, net žmonių mąstymo ir nuomonių sferą, nutarta ją iš pagrindų pakeisti seniai totalinių ideologijų išbandytomis priemonėmis: propaganda ir represijomis (kol kas – grasinimu jomis). Tai, apie ką prieš keliolika metų buvo net nepadoru kalbėti, kas prieš kelis metus tebuvo „Vakarų pasaulio reiškiniu“, žinomu iš gėjų paradų vaizdelių žiniasklaidoje, dabar tapo valstybės biurokratinės mašinos primetama sistema, kuri tuoj asmeniškai palies kiekvieną darbdavį, kiekvieną moksleivį, šeimos tėvą ir pilietį. Kiekvienas Lietuvos gyventojas iš esmės jau dabar verčiamas priimti sprendimą: tapti naujosios ideologijos skleidėju, pasyviu šalininku, pasyviu nepritariančiuoju arba aktyviu priešininku.

 

 

Iš pradžių turime pabrėžti: nediskutuojame apie homoseksualizmą kaip medicininį, psichologinį, socialinį reiškinį, kuris visuomenės gyvenimo paribyje egzistavo visais laikais. Kalbame ne apie homoseksualių polinkių turinčius asmenis ir ne apie gėjų subkultūrą, o apie sistemingą ideologiją, apimančią:

- „mokslinius“ tyrimus (vad. queer studijos),

- organizuotą propagandą, įskaitant kovos, nepakantumo, karo retoriką, siekį staiga pakeisti visuomenės daugumos mąstyseną,

- lobistinių grupių spaudimą tarptautinėms, valstybinėms ir komercinėms struktūroms,

- naujų sąvokų („lytinė orientacija“, „homofobija“, „heteronormatyvumas“) įvedimą net į teisinę kalbą,

- teisinės sistemos reformas ir juridinį priešininkų persekiojimą,

- infiltraciją į religines, švietimo, jaunimo ir kt. organizacijas,

Žinome, kad ne visi homoseksualūs asmenys yra gėjų subkultūros dalyviai. Visame pasaulyje veikia homoseksualumą bandančių įveikti žmonių organizacijos. Taip pat aišku, kad gėjų ideologija nėra tapati gėjų subkultūrai. Daugelis slaptų ar atvirų gėjų nėra šios ideologijos aktyvistai, o ne vienas jos aktyvistas yra heteroseksualus ir remia ją dėl paaugliško polinkio protestuoti prieš visuomenės normas, liberalistinės ar kairiosios pasaulėžiūros, priešiškumo religijai ar kt. motyvų. Todėl gėjų ideologija neatstovauja visų homoseksualių asmenų ir tik panaudoja medicininę bei socialinę homoseksualumo problemą platesnei politinei programai – siekiams panaikinti šeimos instituciją ir visiškai atsieti visuomenės gyvenimą nuo moralinių principų. Pasipriešinimas gėjų ideologijai neturi nieko bendro nei su psichinei patologijai priskirtina „homofobija“ (jei apskritai tokia liga kada nors buvo diagnozuota), nei su socialine nuo homoseksualumo kenčiančių asmenų diskriminacija – tai politinis ir galų gale dorovinis, vertybinis, religinis konfliktas. Noras nutildyti politinius bei vertybinius oponentus teisinėmis priemonėmis, prisidengiant „kova prieš atskirtį ir diskriminaciją“, yra vienas iš šiandieninės liberalistinės demokratijos tapimo diktatūra požymių.

 

 

Nesigilinsime, kokia yra reali gėjų ideologijos „socialinė bazė“ mūsų šalyje. Akivaizdu, kad homoseksualų polinkį turinčių ir tuo labiau į gėjų subkultūrą įsitraukusių asmenų Lietuvoje labai mažai, jų lytinės tapatybės problemas galima išspręsti įprastinėmis priemonėmis (specialistų, dvasininkų pagalba, literatūra). Patys gėjų ideologai pripažįsta, kad absoliuti visuomenės dauguma vertina homoseksualumą kaip nukrypimą nuo dorovinių normų ir nepritaria jo viešam reiškimui, tuo labiau propagavimui. Tad jau pats bandymas visus nepritariančius priskirti smerktinai „homofobų“ kategorijai, siekis vienu mostu pakeisti visos visuomenės dorovinę vertybių sistemą primena neseną totalitarizmo patirtį.

Savo paskaitose dr. Scottas Lively‘is nurodo, kad į Rytų Europą gėjų ideologija ateina jau turėdama kelių dešimtmečių patirtį, tvirtą užnugarį tarptautinėse organizacijose ir garantuotą finansavimą. Ši ideologija nesitenkina tais kraštais, kuriuose jau gyvuoja išsikerojusi gėjų subkultūra, bet nori įsitvirtinti ir ten, kur jos niekas nekviečia – vyksta eilinis „revoliucijos eksportas“. Tad Lietuvoje matome atvirkštinį procesą nei Vakarų Europoje ir JAV: ten pirmiausia vyko kova „iš apačios“, visuomeninių organizacijų bei lobistų judėjimas, ir tik vėliau, kaip „žygio per institucijas“ vaisius, buvo imti keisti įstatymai. Lietuvoje pirmiausiai „iš viršaus“ nuleidžiami jau gatavi, „importiniai“ įstatymai, o po to bandoma juos įgyvendinti visuomenėje.

Dar 1993 06 11 Seimas panaikino Baudžiamojo kodekso 122 str. 1 dalį (vyrų lytinis santykiavimas su vyrais baudžiamas iki 3 metų laisvės atėmimo), laikinai liko galioti 2 dalis (laisvės atėmimas iki 8 m. už tokį santykiavimą naudojant prievartą ar su nepilnamečiu iki 18 m. amžiaus). Šį represyvaus įstatymo panaikinimą galima laikyti bendrojo politinio liberalizmo pasekme. Negausūs Lietuvos gėjai „išėjo iš tualeto“ (taip šį procesą vadina gėjų literatūra) palaipsniui. Nugalint nuožmius vidaus konfliktus, susikūrė visuomeninė organizacija Lietuvos gėjų lyga (LGL), kuri įregistruota 1995 m. Jos ilgametis vadovas – Vladimiras Simonko. Lygiagrečiai išaugo gėjų klubai (žymiausias – Aleksejaus Terentjevo „Men‘s Factory“ Vilniuje), suteikę komercinį pavidalą gėjų subkultūrai ir tapę naujų jos narių verbavimo priemone. Gėjų gyvenimo būdas liberaliosios žiniasklaidos pamažu išpopuliarintas kaip „drąsus, jaunatviškas, pažangus, įdomus“, tačiau, reikia pripažinti, jis dar nerado kelio į didįjį pasilinksminimų ir muzikos verslą.

2000 metais Lietuvoje išleista pirmoji agresyvios gėjų propagandos knyga: Francis M. Mondimore‘o veikalas „Homoseksualumo prigimties istorija“ (Eugrimas, Vilnius). Jos leidimą, be abejo, parėmė Atviros Lietuvos fondas – „filantropo“ G. Soroso įstaigos visame pasaulyje yra uolios gėjų ideologijos rėmėjos.

 

 

Akivaizdu, kad pirmasis ir pagrindinis veiksnys, skatinantis gėjų ideologijos veržimąsi į Lietuvą, yra šalies integracija į Europos Sąjungą. Ši tarptautinė struktūra, iš pradžių turėjusi vien ekonominę reikšmę, tapo politiniu projektu, o šiame projekte dominuoja idėjos, priešingos ne tik religijai, bet ir šeimai, dorovei, sveikam švietimui – visoms vertybėms, kuriomis gyveno Europa iki moderniųjų revoliucijų epochos. Centrinės Europos kraštų (pirmiausia Lenkijos) įstojimas į ES suteikė vilties, kad šį politinį projektą galima pakoreguoti, tačiau ši viltis blėsta.

1998 12 01 Seimas priėmė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, o 1999 04 20 paskyrė Aušrinę Burneikienę moterų ir vyrų lygių galimybių kontroliere – ši pareigūnė tapo daugelio šeimai priešiškų iniciatyvų įrankiu.

Ėmus rengtis stojimui į ES, pradėti tyliai ir sistemingai keisti įstatymai, taikantis prie „europinių normų“. Daugelio šių pakeitimų visuomenė nepastebėjo, nes jie nebuvo tuoj pritaikyti praktikoje, apie juos tylėjo ir konservatyviosios partijos. 2000 06 26 įsigaliojusiame naujajame Baudžiamajame kodekse panaikinta 122 str. 2 dalis, nes apie tai kalba straipsnis dėl išžaginimo (santykiavimas su vaiku iki 14 m. laikomas išžaginimu, net jei vaikas sutiko). Tačiau staiga atsirado 169 str. – diskriminacija dėl „lytinės orientacijos“ iki 3 m. laisvės atėmimo, ir 170 str. – kurstymas neapykantos dėl „lytinės orientacijos“ iki 2 m., kurstymas smurtauti – iki 3 m. laisvės atėmimo!

Kas yra ta „lytinė orientacija“? Kur neginčijamai moksliškai įrodyta, kad kai kurie žmonės turi įgimtą, nuolatinę ir nekintamą homoseksualią „lytinę orientaciją“? Ar yra tik dvi „orientacijos“ (heteroseksuali ir homoseksuali), ar jų yra daug? Juk patys gėjų teoretikai skelbia „konstrukcionizmo“ teoriją: visi žmonės turi daugiau ar mažiau homoseksualumo, lytinis elgesys yra be galo įvairus, visuomenės kultūrinės ir moralinės nuostatos „konstruoja“ įvairius to elgesio tipus. Tai kur tuomet nuolatinė ir stabili „orientacija“? Galiausiai: kur yra objektyvūs kriterijai, kuo skiriasi „orientacija“ nuo lytinio iškrypimo? Kodėl iš pradžių Tarptautinė lesbiečių ir gėjų asociacija (ILGA) tarp savo narių turėjo pedofilų organizaciją NAMBLA, o 1994 m. nuo jos staiga atsiribojo, nes ji ėmė trukdyti ILGA tapimui JTO nevyriausybine organizacija? Gal iki 1994 metų pedofilija buvo gintina ir skleistina „orientacija“, o po to tapo iškrypimu?

Taip be jokio mokslinio pagrindo, be jokios diskusijos visuomenėje į Lietuvos teisę buvo įvesta ideologinė „lytinės orientacijos“ sąvoka ir numatytos griežtos bausmės už „kitos orientacijos“ žmonių diskriminavimą ar net kurstymą diskriminuoti. Parengtas galingas vėzdas, kuriuo ir pradėta mojuoti šiais metais.

2003 11 18 Seimas, vykdydamas Europos Tarybos 2000 11 27 direktyvą 2000/78/EB, priėmė Lygių galimybių įstatymą. Jį pasirašė tuometinis prezidentas R. Paksas. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolės įstaiga pavadinta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (LGKT), jos kompetencija papildyta draudimo diskriminuoti dėl asmens amžiaus, „lytinės orientacijos“, negalios, rasės ir etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų priežiūra. Taip „kitos lytinės orientacijos“ žmonės tapo viena iš šešių valstybės saugotinų visuomenės grupių. Būrelio Lietuvos gyventojų seksualinių nukrypimų reiškimas prilygintas lyčiai, tautybei ir religijai!

Kontrolieriaus tarnyba ne tik kovoja prieš tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją, bet ir rengia įvairius projektus, su kuriais bendradarbiauti privalo visos kitos valstybinės institucijos. Juk Lygių galimybių įstatymo 3 straipsnis įsako: „Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos pagal kompetenciją privalo: 1) užtikrinti, kad visuose jų rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios teisės ir galimybės neatsižvelgiant į... lytinę orientaciją...; 2) rengti ir įgyvendinti programas ir priemones, skirtas lygių galimybių užtikrinimui neatsižvelgiant į... lytinę orientaciją...; 3) įstatymų nustatyta tvarka remti religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų, kitų nevyriausybinių organizacijų, viešųjų įstaigų, asociacijų ir labdaros bei paramos fondų programas, kurios padeda įgyvendinti lygias asmenų galimybes nepaisant jų... lytinės orientacijos...“ Taigi visa valstybės struktūra su visomis institucijomis ir lėšomis teisiškai privalo prisidėti prie gėjų ideologijos skleidimo ir įtvirtinimo šalyje. Kad tai kol kas dar neįgyvendinta, tėra laikinas kompromisas.

Kaip tai suderinti su aukščiausiu mūsų šalies įstatymu? Juk Konstitucijos 25 str. teigia: „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti... dorovei...“. 36 str.: „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti... dorovę...“. Galiausiai 38 str. teigia: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutikimu. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus“. Taigi „dorovė“ yra Konstitucijos įtvirtinta sąvoka, ir net jei manoma, kad nėra absoliučių dorovinių normų, akivaizdu, jog egzistuoja sociologiškai gana tiksliai nustatomos visuomenės daugumos dorovinės nuostatos, o jos Lietuvoje šiuo metu akivaizdžiai priešingos homoseksualumo reiškimui. Be to, niekas negali ginčyti, kad beveik visuotiniu šeima besirūpinančių religinių ir pasaulietinių institucijų sutarimu gėjų ideologija priešinga ir pavojinga šeimos institucijai. Taigi valstybė turėtų ją vertinti kaip reiškinį, keliantį nacionalinę grėsmę, ir vykdyti konstitucinę pareigą apginti šeimą. Nereikia būti Konstitucinio teismo teisėju, kad galėtum matyti aiškų prieštaravimą tarp Konstitucijos ir Lygių galimybių įstatymo.

LGKT interneto svetainėje informuojama: „Švietimo įstaigos privalo užtikrinti vienodas sąlygas asmenims nepaisant jų... lytinės orientacijos..., kai: priimama mokytis; skiriamos stipendijos; sudaromos mokymo programos; vertinamos žinios. Darbdavys, neatsižvelgdamas į asmens... lytinę orientaciją..., privalo: taikyti vienodus atrankos kriterijus, priimdamas į darbą ar atleisdamas iš tarnybos; sudaryti vienodas darbo sąlygas; naudoti vienodus darbuotojų vertinimo kriterijus; mokėti vienodą darbo užmokestį... Darbdavys privalo imtis priemonių, kad darbuotojas nepatirtų seksualinio priekabiavimo ar nebūtų persekiojamas, jei pateikė skundą dėl diskriminacijos. Prekių ar paslaugų pardavėjas bei gamintojas, neatsižvelgdamas į asmens... lytinę orientaciją..., privalo: sudaryti vienodas sąlygas gauti tokias pat prekes ir paslaugas (įskaitant apsirūpinimą būstu) bei taikyti vienodas apmokėjimo sąlygas ir garantijas; teikdamas informaciją užtikrinti, kad asmuo ar asmenų grupė nėra žeminama ar pateikiama kaip pranašesnė dėl minėtų savybių“. Šias aiškias normas norint galima visu griežtumu pritaikyti visoms struktūroms, priklausančioms Bažnyčiai ar šiaip visiems, kurių sąžinė nepritaria homoseksualumo reiškimui.

Kokiomis svarbiomis „problemomis“ užsiima ši biudžetinė tarnyba, galima spręsti iš nagrinėjamų skundų. Praėjusių metų vasario 14 d. pranešta, kad nagrinėjamas vieno vyro skundas prieš portalą www.one.lt, nes jame Valentino dienos proga „išsiųsti oro bučinuką galima tik priešingai lyčiai“. Kovo 22 d. „lytinės mažumos“ atstovai pateikė skundą prieš kitą „diskriminuojamą grupę“ – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, kuri nesutiko išnuomoti LGL patalpų.

 

 

2004 gegužės 1 d. Lietuva priimta į Europos Sąjungą. Rimtas ir pajėgus euroskeptinis judėjimas net nespėjo susikurti, ES priešininkai dažniausiai ieškojo ekonominių argumentų, o dorovinės ir vertybinės problemos liko nuošalyje.

Tuo metu susibūrė nedidelė bendraminčių grupė, pasivadinusi „Euroskeptikų klubu“. Jos iniciatorius buvo religijotyrininkas Romualdas Repšys, tarp narių – disidentas dr. Algirdas Statkevičius, tautininkai Marius Kundrotas ir Kazimieras Uoka, rašytojas Genius Strazdas ir kiti. Iš šio klubo išsivystys Piliečių sąšauka „Už dorą ir tautą“ – pirmoji aktyvi paprastų Lietuvos piliečių iniciatyva, besipriešinanti gėjų veržimuisi į šalį.

Padėję tvirtus teisinius pamatus, gėjų ideologai tuoj ėmėsi konkrečios praktinės veiklos. Kaip ir daugelyje kitų sričių, pradėjo tekėti srauni europinių fondų upė, tad netrukus atsirado daug norinčių semtis net iš drumzliniausių jos verpetų.

2003 m. rugsėjį Lietuva prisijungė prie Europos Sąjungos iniciatyvos EQUAL (administruojamos Europos Komisijos, finansuojamos Europos socialinio fondo) kovai prieš diskriminaciją ir atskirtį darbe. Kaip sakoma pristatyme, iniciatyva „išbando ir skatina naujus kovos būdus su darbo rinkoje egzistuojančia visų formų diskriminacija ir nelygybe, kurią patiria tiek dirbantys, tiek ir ieškantys darbo asmenys“. Taigi tai yra „kovos“ programa. Kita vertus, teigiama, kad „skirtingai nuo kitų ES struktūrinių fondų finansuojamų programų, EQUAL yra bandymų programa, savotiška „laboratorija“, skirta suteikti galimybę išbandyti ir vystyti naujas idėjas ir metodus, juos pritaikant daryti įtaką ateities užimtumo ir mokymo politikai bei praktikai“.

Iniciatyvos EQUAL įgyvendinimui Lietuvoje 2004–2006 m. programavimo laikotarpiui numatytas 15,82 mln. eurų biudžetas, kurį sudaro 11,87 mln. eurų Europos socialinio fondo lėšų bei 3,95 mln. eurų – nacionalinio bendrojo finansavimo lėšų. Atsivėrė neregėtos galimybės marginalinei Lietuvos gėjų lygai ir panašioms grupėms, sujudo maištingasis akademinis jaunimas, pajutęs nišą „moksliniams“ darbams.

EQUAL veikla ir bet kokia valstybės parama gėjams, žinoma, nevyksta be Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos palaiminimo. Ministerijai nuo 2000 10 30 vadovauja buvusi socialliberalė, dabar socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė. Ministerijos ženklas puikuojasi ir ant šių metų „Vaivorykštės dienų“ skelbimų.

2005 m. birželį EQUAL pradėjo pirmąjį specialiai homoseksualams skirtą projektą Vystymo bendrija „Atviri ir saugūs darbe.lt“, kuris atsispindi puikiai įrengtoje interneto svetainėje www.atviri.lt. Projektą numatyta tęsti iki šių metų pabaigos. LGL būstinė Vilniuje, A. Jakšto g. 22–15, tapo šios „vystymo bendrijos“ „informacijos ir savitarpio paramos centru-laboratorija“. Čia surengta serija seminarų apie „netradicinės seksualinės orientacijos žmonių santykį su heteronormatyvia aplinka, laviravimą tarp tikrojo ir „kito“ savęs, visuomenės kuriamus mitus ir tikrovę“, ir pan. 2006 birželio 13 d. projekto dalyviai vyko į konferenciją Švedijoje, kurioje buvo nagrinėjama tokia tematika: „Švietimo įstaigose ir darbo vietose žmonės priimami kaip mergaitės ir berniukai, vyrai arba moterys ir automatiškai jiems priskiriama heteroseksuali orientacija. Su visais elgiamasi tik kaip su heteroseksualais. Taip šios įstaigos tampa savotiškais „hetero fabrikais“...“ Tikriausiai projekto dalyviai už valstybės pinigus sėmėsi švedų patirties, kaip švietimo įstaigas paversti „homo fabrikais“.

Atviri.lt skelbia: „Projekto tikslas – sumažinti netoleranciją darbuotojams, patiriantiems diskriminavimą dėl lytinės orientacijos, integruojant pasiteisinusias lygių darbo galimybių užtikrinimo priemones į viešąją politiką ir praktiką“. Projekto uždaviniai: „Pirmą kartą išsamiai ištirti gėjų, lesbiečių ir biseksualų padėtį Lietuvos darbo rinkoje, nustatyti jų pažeidžiamumo mastus, atskirties priežastis bei galimus diskriminacijos įveikimo būdus, ir informuoti apie tai visuomenę, ugdant toleranciją. Projekto tyrimų ir tarptautinės patirties pagrindu sukurti, išbandyti ir išplatinti naują lygių darbo galimybių modelį (metodikos, įrankių bei priemonių paketą) Lietuvos įmonėms, norinčioms efektyviai (veiksmingai) įgyvendinti Lygių galimybių įstatymo nuostatas“. Taigi nuosaikiai kalbama ne apie „kovą“, o apie „netolerancijos sumažinimą“. Be propagandos („visuomenės informavimo“), numatoma tiesioginė įtaka įmonėms, kad jos taptų atviros gėjams.

Dr. S. Lively‘is savo paskaitose detaliai papasakojo gėjų infiltracijos į komercines struktūras mechanizmą, išbandytą JAV ir V. Europoje. Įmonėje dirbantys gėjai pirmiausia padeda lengviau įsidarbinti kitiems gėjams, tada sukuria gėjų klubą, kuris ima naudotis įmonės socialiniais fondais, patalpomis, reklamos kanalais. Galiausiai gėjai, (kuriems negali nieko atsakyti, kad nebūtum apkaltintas diskriminacija) perima vadovaujančias pozicijas įmonėje ir pasirūpina, kad labdarai ir paramai skirtos įmonės lėšos keliautų gėjų organizacijoms. Žinomiausias tokio užvaldymo pavyzdys yra „Fordo“ automobilių gamybos kompanija JAV, šiuo metu visiškai kontroliuojama gėjų aktyvistų.

Projektui „Atviri“ vadovauja LGKT, jo partneriai: LGL, Kauno VDU Socialinių tyrimų centras (A. Zdanevičius), interneto svetainių kūrimu užsiimanti UAB „Gaumina“, Viešoji įstaiga „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ (Algirdas Davidavičius) bei Lygių galimybių plėtros centras (Margarita Jankauskaitė). Projekto I etapui skirta 98 752 litai, II etapui – 1 457 688,48 lito.

 

 

2005 metų vasarą prasidėjo netikėtai agresyvus gėjų žygis į „homofobišką“ Centrinę Europą. Birželio 11 d. įvyko gėjų paradas Varšuvoje, liepos 24 d. – Rygoje, rugpjūčio 13 d. – Taline. Tai buvo lyg šaltas dušas daugeliui naivių konservatyvesnės krypties euroentuziastų, nenorėjusių matyti, kokią kainą reikės užmokėti už geopolitinį saugumą ir ekonominę naudą Europos Sąjungoje.

Reaguojant į šiuos įvykius, 2005 rugsėjo 30 d. įvyko tautininkų Mariaus Kundroto ir Kazimiero Uokos surengtas piketas prie Vilniaus savivaldybės „Už sveiką jaunimą, stiprią šeimą ir vaiko teises“. Piketui ir koncertui, kurį ruošėsi suorganizuoti protestantų „Naujosios kartos“ bendruomenės pastorius, operos solistas Vaidas Vyšniauskas, savivaldybė leidimo nedavė, bet vis tiek susirinko apie 50 žmonių, kurie savo plakatais išreiškė nepritarimą gėjų veržimuisi į Lietuvą. Pikete dalyvavo monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Šv. Pijaus X brolijos kunigas šio straipsnio autorius, Nepriklausomybės akto signataras Nikolajus Medvedevas, Doros-Kultūros sąjungos vadovas dr. Algirdas Statkevičius, būrys patriotinio jaunimo. Šis susibūrimas, atkreipęs žiniasklaidos dėmesį (BNS, žinoma, pavadino jį „homofobų akcija“), tapo Piliečių sąšaukos „Už dorą ir tautą“ aktyvesnės veiklos pradžia. Sąšaukos koordinatorius religijotyrininkas Romualdas Repšys 2006 m. sausį inicijavo policijos patikrinimą Vilniaus gėjų klube „New Men‘s Factory“, paskelbė publikacijų spaudoje (tuomet gėjų veikimą aktyviai kritikavo „Vakaro žinios“), sukvietė ne vieną Sąšaukai pritariančiųjų susitikimą.

2005 10 12 „Vakaro žinios“ publikavo garsųjį 1987 m. „Gėjų manifestą“, reiškiantį gėjų ideologijos radikalų nuostatas. V. Simonko, žinoma, paskelbė nuo jo atsiribojąs. Europos Parlamento narys Gintaras Didžiokas laikraščiui patvirtino: „Viskas įgyvendinama ta kryptimi, kaip nurodoma manifeste“. Jo nuomone, „mes turime propaguoti tradicines krikščioniškąsias vertybes, normalią šeimą, o ne tokius dalykus. Sakote, homoseksualai šauks ant kiekvieno kampo, kad jie diskriminuojami? Nesudarykime jiems tribūnos! Tegu nešokiruoja, nereikalauja išskirtinio dėmesio ir teisių. Nes dabar jie pretenduoja lyderiauti visuomenėje“.

Po rugsėjo 30 d. akcijos LGL programų koordinatorius Eduardas Platovas BNS sakė, jog savo renginių Lietuvoje gėjai artimiausiais metais neplanuoja, bet ne tik dėl lėšų trūkumo. „Rengti tokią šventę, ir kad tave saugotų policija ant kiekvieno kampo, kam tokia šventė reikalinga?“, – kalbėjo jis. Tačiau greitai išaiškėjo, kad nieko neplanuojama tik ateinantiems 2006 metams.

2005 11 02 portalas www.delfi.lt pranešė: „Savaitgalį Paryžiuje pasibaigusioje Tarptautinės lesbiečių ir gėjų asociacijos (ILGA) Europos regiono (ILGA Europe) konferencijoje buvo nuspręsta 2007 metų konferenciją surengti Vilniuje, pranešė Lietuvos gėjų lyga (LGL). LGL dėl teisės būti asociacijos trisdešimt pirmos metinės konferencijos šeimininke rungėsi su Austrijos gėjų ir lesbiečių organizacija HOSI Wien. Konferencijos delegatų sprendimui balsuoti už Vilnių įtakos turėjo neseni neapykantos gėjams proveržiai Baltijos šalyse ir Lenkijoje...“. Taigi Lietuvos gėjai ėmė ruoštis grandioziniam renginiui. Tačiau vėliau kažkodėl nutarta pasitenkinti vietinės reikšmės susibūrimu netgi be parado, o galiausiai nepavyko net ši minimali iniciatyva... Kažin, ar V. Simonko savo viršininkų akyse laikomas nevykėliu ir gauna barti, ar kaip tik pelnė vienišo kovotojo ir kankinio garbę?

Tuo metu prieš rengiamą konferenciją garsiau pasisakė tik konservatorė Seimo narė Vilija Aleknaitė Abramikienė: „Tokį žingsnį vertinčiau kaip neatsakingą, žeminantį lietuvių tautą bei daugumos jos piliečių išpažįstamas vertybes. Dirbtinis asmens lytinės orientacijos išviešinimas, įžūlus demonstravimas ir politizavimas ne tik neugdo visuomenėje tolerancijos, bet priešingai – ją skaldo ir kiršina“. Konferencijos rengimo planu „Vakaro žinioms“ piktinosi ir tuometiniai Vilniaus vicemerai A. Vakarinas bei G. Paviržis.

„Aš, kaip ilgalaikis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, įžvelgiu pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui. Yra pavojų, daug didesnių už kariuomenės įvedimą. Tai reiškiniai, kurie griauna tautos kultūrą, dorą bei genofondą. Ir homoseksualizmas kenkia genetiniam fondui, nes įtraukia jaunus žmones, galinčius turėti sveikas šeimas“, – tuomet kalbėjo signataras N. Medvedevas („Vakaro žinios“, 2006 01 09).

 

 

2006 metais Lietuvoje (skirtingai nei Latvijoje, kur vėl bandyta surengti gėjų paradą, tiesa, nesėkmingai) buvo palyginti ramu. Daugiausia pasidarbuota akademiniuose sluoksniuose: tiek Vilniaus, tiek Kauno Vytauto Didžiojo, tiek Šiaulių universiteto (kandidatas į rektorius G. Mažeikis) sociologai uoliai įsijungė į „queer studijas“, lyčių tyrimus ir gėjų subkultūros analizę.

2006 09 06 pranešta, kad „Vyriausybė patvirtino Nacionalinę antidiskriminacinę 2006–2008 metų programą“, kurios „paskirtis – užtikrinti teisės aktų, nustatančių nediskriminavimo ir lygių galimybių principą, ugdyti visuomenės toleranciją, informuoti visuomenę apie teisę į lygybę ir nediskriminaciją, lygių teisių gynimo priemones bei galimas diskriminacijos apraiškas Lietuvoje. Šios Programos tikslas kompleksiškai ištirti diskriminacijos dėl amžiaus, lytinės orientacijos..., apraiškas visose visuomenės gyvenimo srityse, didinti visuomenės toleranciją, didinti visuomenės, socialinių partnerių, įvairių gyventojų grupių informuotumą apie nediskriminaciją, vienodą požiūrį, lygias teises ir galimybes bei tobulinti teisinę apsaugą nuo diskriminacijos... Programos priemones įgyvendins Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo, Teisingumo, Užsienio reikalų, Vidaus reikalų ministerijos..., koordinuos Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba“. Taigi kova prieš vargšų gėjų diskriminaciją tapo Lietuvos Nacionaliniu Uždaviniu...

2006 09 29–30 Kaune, Vytauto Didžiojo Universitete, įvyko akademinis kultūrinis forumas „Subkultūros ir gyvenimo stiliai“, kuriame diskutuota ir apie gėjų subkultūrą. Išgirdę, kad bus gėjų atstovų, forume dalyvauti atsisakė rokeriai. Forumo organizatoriai: Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė dr. Margarita Jankauskaitė ir savo netradicinės orientacijos neslepiantis socialinių mokslų daktaras, VDU sociologijos docentas dr. Arnas Zdanevičius.

2006 11 9–10 VDU surengta tarptautinė konferencija „Homofobija ir homoseksualių žmonių diskriminacija: Socialinės įtraukties iššūkiai išsiplėtusioje Europoje“, organizuota VDU Sociologijos katedros ir finansuojama projekto „Atviri“. Dalyviai: docentas A. Zdanevičius, liberaldemokratė Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė, LGPC vadovė M. Jankauskaitė, Lygių galimybių kontrolierė A. Burneikienė, E. Platovas iš LGL, daug užsienio svečių. Šią konferenciją galima laikyti oficialia įžanga į šių metų įvykius.

2006 m. gruodį pranešta, kad Vilniuje, buv. viešbutyje „Vilnius“ (Gedimino pr. 20) planuojama įsteigti Europos lyčių lygybės institutą. Projekto iniciatorius – Europos parlamentaras Eugenijus Gentvilas. Pastato nuomos išlaidas kurį laiką padengtų Lietuvos Vyriausybė, tai per metus kainuotų 700–800 tūkst. litų. Institute turėtų dirbti apie 30 darbuotojų, Europos Komisija šiam projektui iki 2013 metų yra numačiusi skirti 52 mln. eurų. Institutas kauptų duomenis apie vyrų ir moterų lygybę visoje ES ir, be abejo, taptų feminizmo bei gėjų ideologijos „smegenų centru“ visame regione. Iš politikų vienintelė šiam projektui atvirai nepritarė tik konservatorė V. Aleknaitė Abramikienė.

 

 

Dar 2006 05 17 Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu 2007 metai paskelbti „Europos lygių galimybių metais“. Už jų įgyvendinimą Lietuvoje atsakinga ministrė V. Blinkevičiūtė nedelsdama nuskubėjo išklausyti instrukcijų: 2007 01 30–31 ji dalyvavo ES šalių ministrų, atsakingų už lygių galimybių visiems įgyvendinimo koordinavimą, susitikime Berlyne, kur daug dėmesio skirta ir „lytinės orientacijos“ klausimui.

Lygių galimybių metų programa Lietuvoje atidaryta kovo 1 d. Vilniuje, „Crowne Plaza“ viešbutyje įvykusia konferencija „Lygios galimybės visiems: politika, iššūkiai, dialogas“. Ją pradėjo Seimo pirmininkas V. Muntianas, Ministras pirmininkas G. Kirkilas, ministrė V. Blinkevičiūtė, Vokietijos ir JAV ambasadoriai. Apie lyčių lygybę kalbėjo LGPC projektų vadovė M. Jankauskaitė, o tema „Homoseksualūs darbuotojai: kodėl neatviri ir nesaugūs?“ pasisakė VGTU Filosofijos ir politologijos katedros dėstytoja Nida Vasiliauskaitė bei LGL vadovas V. Simonko. N. Vasiliauskaitė jau visus metus pasižymi kaip agresyviojo feminizmo apaštalė interneto portale www.delfi.lt – dabar ji stojo ir homoseksualų gynybon.

Nutarta nepalikti ramybėje ir religijos. 2007 03 16 projektas „Atviri“ LGL būstinėje surengė seminarą „Religija ir homoseksualumas“, kuriame bandyta įrodyti, kad Biblija ir „teisingai“ suprasta religija neprieštarauja homoseksualumui. Seminare dalyvavo ir krikščionišką poziciją išdėstė „Naujosios kartos“ bendruomenės nariai.

Krikščionybę užsipuolė ir mįslinga 2006 m. kovą įsteigta asociacija „Liberalų sąjūdis“, įkurta Petro Auštrevičiaus partijos „Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis“ kompromitavimui. Vasario mėnesį paskelbtame jo manifeste sakoma: „Liberalų sąjūdžio „5 UŽ“ programa: 1. Esame už valstybę, kurioje gėjai ir lesbietės laisvai gali tuoktis, 2. Esame už valstybę, kurioje prostitucija legalizuota, 3. Esame už valstybę, kurioje pats pilietis pasirenka ar jis nori vartoti lengvuosius narkotikus ar ne, 4. Esame už valstybę, kurioje ne valstybė, o patys piliečiai remia ir finansuoja bažnyčią [...]. 10 pagrindinių Liberalų sąjūdžio nuostatų: [...] 5. Valstybė neturi teisės nustatyti šeimos modelio, piliečiai yra laisvi kurti šeimas su pasirinktais partneriais, nepriklausomai nuo jų lyties, tautybės ar tikėjimo. [...] 7. Bažnyčia yra ir turi būti atskirta nuo Valstybės. Bažnyčios veiklai negali būti skiriamos valstybės lėšos“. Taip pat imtas platinti atsišaukimas: „Liberalų sąjūdis. Esame už: gėjų ir lesbiečių santuokas! Prostitucijos legalizavimą! Lengvųjų narkotikų legalizavimą! [...] Valstybinės paramos bažnyčiai panaikinimą!“ Be abejo, šie šūkiai atspindi dalies Lietuvos liberalų pažiūras.

Atviras konfliktas prasidėjo kovo pabaigoje, kai į Lietuvą atvyko žymus gėjų judėjimo analitikas, organizacijos „Defend the Family“ kūrėjas Scottas Lively‘is. Jis yra protestantų pastorius, advokatas, teisės daktaras (Trinity Law School, Santa Ana, 1999), teologijos magistras (School of Bible Theology Seminary and University, Hemet, 2006), turi Tarptautinio žmogaus teisių instituto dalyvio sertifikatą (Strasbourg, 1997). Jo knyga „The Pink Svastika: Homosexuals and the Nazi Party“, analizuojanti homoseksualų įtaką nacizmui, 1995–2003 m. sulaukė 4 leidimų. Dr. Lively‘is vedybų ir šeimos, gėjų judėjimo temomis skaitė paskaitas JAV, Kanadoje, Puerto Rike, Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Ugandoje, Egipte, Izraelyje, Latvijoje, Rusijoje, dalyvavo virš 650 radijo ir TV laidų. Atsisakęs pelningos advokato karjeros, jis nutarė skirti savo jėgas kovai su gėjų ideologija ir vyksta būtent į tas šalis, kuriose dar yra vilties padaryti įtakos visuomenės nuomonei.

Kovo 22 d. visuomeninė organizacija „Už pilietinę visuomenę“ (Krikščionių demokratų partijos sekretorius Paulius Saudargas, įkūręs interneto grupę http://groups.yahoo.com/group/gejams-ne) Mykolo Riomerio universiteto Kauno policijos fakultete organizavo viešą dr. S. Lively‘io paskaitą tema „Homoseksualizmas: mitai ir realybė“. Dalyvavo apie 80 klausytojų, daugiausia studentų. Kaip portalui www.delfi.lt paliudijo fakulteto dėstytojas Kęstutis Darulis, lektorius neįžeidinėjo homoseksualių asmenų. „Atvirkščiai – buvo kalbama apie toleranciją. Pats konspektavau, ką galėčiau pasakyti studentams, nes pareigūnai savo darbe susiduria su homoseksualiais žmonėmis“. Tačiau į paskaitą atėjo gėjų aktyvistas VDU docentas A. Zdanevičius ir ėmė rodyti „tolerancijos“ pavyzdį: pradėjo trukdyti paskaitai, apšaukė lektorių nusikaltėliu, grasino jam, taip pat ėmė kviesti studentus į savo organizuojamą gėjų klubą. A. Zdanevičius apie „nusikalstamą“ paskaitą informavo Kauno Centro policijos komisariatą, prokuratūrą, kelis Seimo narius. Dr. Lively‘is, sulaukęs skambučio iš policininkų, noriai apsilankė komisariate ir ilgai bendravo su pareigūnais, aiškindamas, kaip reaguoti į panašius gėjų išsišokimus. Kovo 24 d. S. Lively‘is pakartojo savo paskaitą „Daniela“ viešbutyje Kaune.

Kovo 27 d., aiškindamas savo poziciją, S. Lively‘is išplatino „Laišką Lietuvos žmonėms“. Jame teigiama: „Homoseksualų aktyvistai nori jus įtikinti, kad pakantumas jų atžvilgiu reiškia pilną jų gyvenimo stiliaus priėmimą ir pateisinimą. Iš tikrųjų tai nėra nei būtina, nei protinga. Iš tikrųjų homoseksualaus elgesio diskriminacija (nepriėmimas) būtinas visuomenės apsaugai nuo „gėjų“ kultūros padarinių, kurie visą laiką stumia link didesnio ir didesnio liberalizmo seksualinėse nuostatose, ypač tarp jaunų žmonių“.

Gėjų ideologija pradėta skleisti ir kituose Lietuvos regionuose. Kovo 25 d. Europarlamentaro E. Gentvilo raštinėje Klaipėdoje įvyko seminaras įmonių, savivaldybių, socialinių įstaigų darbuotojams „Lygių galimybių užtikrinimas darbe: diskriminacija ir stereotipai“. Pranešėjai: projekto „Atviri“ koordinatorė Vitalija Petrauskaitė, keli LGKT patarėjai, LGPC vadovė M. Jankauskaitė. VDU Sociologijos katedros docentas Artūras Tereškinas skaitė pranešimą „Homoseksualių žmonių diskriminacija darbe“.

Beje, A. Tereškinas ėmė pretenduoti į svarbiausio gėjų „mokslininko“ Lietuvoje vardą. Pavasarį Vilniaus leidykla „Apostrofa“ išleido jo šokiruojančią knygą „Esė apie skirtingus kūnus. Kultūra, lytis, seksualumas“. Knygos viršelyje – besibučiuojantys neaiškios lyties asmenys moteriškais rūbais. Knyga gausiai iliustruota transvestitų nuotraukomis, kas trečias žodis joje – „diskursas“. Norint suteikti veikalui „teisingą politinę liniją“, visas skyrius skirtas eksprezidentui R. Paksui, įrodinėjant, kad jis esąs politinis transvestitas. Nors veikalas parašytas laisvu žurnalistiniu-propagandiniu stiliumi ir primena chaotišką citatų ir nieko neįrodančių faktų rinkinį, jo leidimą parėmė Valstybinis mokslo ir studijų fondas, Kultūros ministerija, recenzavo net keturi daktarai, o spausdinti rekomendavo VU Lyčių studijų centras. Tikros aukso kasyklos jauniems Lietuvos akademikams: užtenka parašyti opusą, prikaišiotą postmodernistinio žargono („kontrapublika“, „simuliakras“), feministinės ar gėjų ideologijos naujadarų („falogocentrinis režimas“, „heteronormatyvumas“, „maskulinizmas“), ir jau tapsi pripažintu, pažangiu, perspektyviu mokslininku.

A. Tereškinas savo knygoje daug dėmesio skiria Sąšaukos „Už dorą ir tautą“ piketui 2005 09 30. Griežtais žodžiais pasmerkiami jo rengėjai „moralistai“, raginantys neleisti gėjams išeiti iš privačios reiškimosi srities į viešąją.

 

 

Kovo 26 d. svetainėje www.gay.lt paskelbtas LGL pirmininko Vl. Simonko pranešimas: „Gegužės 17–26 dienomis pirmą kartą Lietuvoje organizuojamos „Vaivorykštės dienos 2007“. Ši savaitė, skirta homoseksualių žmonių lygybei akcentuoti, – Europos lygių galimybių visiems metų renginių dalis. Visame pasaulyje gegužės 17-oji minima kaip tarptautinė diena prieš homofobiją. Ji pasirinkta neatsitiktinai – būtent šią dieną 1990 metais Pasaulinė sveikatos organizacija išbraukė homoseksualumą iš ligų sąrašo. Siekdama išreikšti savo solidarumą ir palaikymą kovoje prieš diskriminaciją, šiais metais ir Lietuva pirmą kartą prisideda prie pasaulinės akcijos. Visą savaitę Vilniuje bei Kaune vyks įvairūs renginiai, kuriais bus siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į homoseksualių žmonių diskriminacijos problemą, kelti visuomenės informuotumą bei sąmoningumą seksualinės orientacijos srityje, suteikti informaciją apie homoseksualumą, homofobiją, jos pasekmes homoseksualių žmonių psichinei ar netgi fizinei sveikatai. Dienų kulminacija taps vieša akcija „Mes – už visas gyvenimo spalvas“, kurios metu Vilniaus centre bus ištiesta trisdešimties metrų ilgio vaivorykštės vėliava. Šia akcija siekiama akcentuoti solidarumo, bendrumo ir palaikymo svarbą. Vaivorykštės vėliava turi labai senas tradicijas, ji simbolizuoja įvairovę, viltį, troškimą. Siekdami pabrėžti įvairovės, vilties socialiniams pokyčiams svarbą, homoseksualai pasirinko vaivorykštės vėliavą kaip savo simbolį... Kartu iškeldami vėliavą, mes viešai duosime atkirtį homofobijai, aktyviai prisidėsime, siekiant Europos lygių galimybių visiems metų tikslų, išreikšime pagarbą ir pripažinimą žmonių įvairovei bei lygybei“.

Taigi kalbama apie „kovą“, „atkirčio davimą“. Vėliavos iškėlimas yra aktas, nedviprasmiškai simbolizuojantis miesto ar krašto užėmimą, okupaciją.

Be vėliavos išskleidimo, „Vaivorykštės dienų“ programoje numatyta 3 mėnesius truksianti socialinė reklama ant Vilniaus ir Kauno troleibusų bei serija konferencijų LGL būstinėje. Pilnas renginio pavadinimas: „Europos lygių galimybių visiems metų renginys Vaivorykštės dienos 2007, Rainbow days 2007, first gay pride event in Lithuania“. Taip užsieniečiams finansuotojams duodama žinia, kad tai pirmasis viešas gėjų renginys šalyje – nepykite, jei pirmas blynas bus prisvilęs, nereikalaukite griežtos ataskaitos apie skirtų lėšų panaudojimą! Nors dar neplanuojamas tradicinis gėjų paradas, bet susibūrimas priskirtas „gėjų pasididžiavimo“ renginių kategorijai.

Tarp partnerių ir rėmėjų: valstybinės institucijos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei LGKT, ES projektas EQUAL, Lygių galimybių plėtros centras, negirdėta organizacija „Naujos kartos moterų iniciatyvos“ bei ES vilkiko akcija „Už įvairovę – prieš diskriminaciją“.

Kovo 27 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija oficialiai paskelbė konkursą nevyriausybinių organizacijų projektams, skirtiems „Lygybės dienų-2007“ minėjimui. Pranešime sakoma: „„Lygybės dienos-2007“ yra viena Nacionalinėje strategijoje numatytų priemonių, kurių tikslas – skatinti socialinį dialogą bei formuoti aktyvią piliečių poziciją lygių galimybių ir nediskriminavimo klausimais. Už Nacionalinės strategijos, pagal kurią skiriama ES parama Lygių galimybių metų priemonėms vykdyti, įgyvendinimą yra atsakinga Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. „Lygybės dienos“, skirtos kovai su diskriminacija dėl lytinės orientacijos; dėl amžiaus; dėl negalios; dėl lyties; dėl rasės ir etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų“. Pirmoji iš šešių diskriminacijos rūšių kažkodėl nurodyta „dėl lytinės orientacijos“, todėl pirmasis iš „Lygybės dienų“ mėnuo – gegužė ir buvo skirtas šiai temai. Informuojama, kad vienam projektui gali būti skirta iki 27 000 Lt. (Bendra „Lygybės dienų“ projektams įgyvendinti numatyta suma yra 135 tūkst. litų.) Paraiškos turi būti atsiųstos iki balandžio 13 d.

Balandžio 16 d. pranešta, kad LGKT gavo 51 projektą, iš kurių du – dėl lytinės orientacijos. Įdomu, kad „Vaivorykštės dienos“ detaliai suplanuotos ir pradėtos reklamuoti dar iki „Lygybės dienų“ konkurso paskelbimo – taigi tikrasis finansavimas buvo numatytas ar jau net suteiktas metų pradžioje.

Balandžio 27 d. LGKT paskelbė, kad iš 51 pasiūlyto projekto atrinkti 11. Tarp jų pateko ir finansavimą gavo abu projektai dėl lytinės orientacijos: LGL „Vaivorykštės dienos“ ir niekam negirdėto „Kauno jaunimo žiniasklaidos centro“ projektas „Nebūk abejingas diskriminacijai dėl lytinės orientacijos“.

Įdomu, ar žlugus troleibusų reklamai bei pagrindiniam „Vaivorykštės dienų“ renginiui ir įvykus tik kelioms paskaitėlėms kamerinėje LGL erdvėje, valstybė pareikalaus ataskaitos, kam realiai panaudoti tie dešimtys tūkstančių litų? O juk tai niekis, palyginus su EQUAL projekto skirtomis eurų sumomis! Būti gėjumi „homofobiškoje“ Lietuvoje – pelningas verslas...

 

 

Balandžio 29 dieną Vilniuje, minint Pasaulinę gyvybės dieną, įvyko šeimų šventė „Šeima – gyvybės lopšys“, sutraukusi kelis tūkstančius dalyvių. Renginį organizavo Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (koordinatoriai: A. ir J. Ramonai), jo globėjais sutiko būti prezidento V. Adamkaus ir A. Adamkienės šeima. Prie Vilniaus arkikatedros iš visos Lietuvos suvažiavusias šeimas sveikino kardinolas A. J. Bačkis. Po to vyko linksma eisena Gedimino prospektu ir šventinis koncertas Nepriklausomybės aikštėje. Perskaityta peticija Seimui, kurioje prašoma susirūpinti šeimos institucija. Renginyje dalyvavo katalikų hierarchai, Šv. Pijaus X brolijos atstovai, kovotojas už gyvybę Domeikavos klebonas R. Skrinskas su parapijiečių grupe, taip pat stačiatikių ir įvairių konfesijų protestantų dvasininkai bei tikintieji.

Tai pirmas tokio masto renginys Lietuvoje, skirtas tiesiog pasididžiuoti sveikomis šeimomis ir kartu atkreipti valstybės dėmesį į šeimai iškilusius pavojus. Deja, didžiosios žiniasklaidos dėmesys renginiui buvo daugiau mandagiai simbolinis, o visuomeninė Lietuvos televizija nutarė šeimų šventę visai nutylėti.

Balandžio 25 d. Demokratinės politikos institutas (prezidentas Mantas Adomėnas) Seimo Konstitucijos salėje surengė seminarą „Kokios šeimos politikos reikia Lietuvai?“ Tarp pranešėjų: Seimo narė Irena Degutienė, vyskupų konferencijos sekretorius mons. Gintaras Grušas, šeimas ir tėvus buriančių organizacijų atstovai. Ta proga įvyko I. Degutienės spaudos konferencija. „Tyrimai ir demografinė statistika nenuneigiamai rodo, kad lietuviai yra sparčiai išmirštanti ir senėjanti tauta. Tradicinės šeimos krizė, šeimos vertybių išsigimimas – vienas šios situacijos veiksnių. Seminare bus svarstomos pagrindinės grėsmės ir iššūkiai, šiandien kylantys šeimoms ir tradicinei šeimos sampratai. Bus siekiama formuluoti konceptualiai naują šeimos politikos viziją – kokia šeimos politika reikalinga Lietuvos valstybės ateičiai, žmogiškojo orumo ir gyvybės šventumo reikalavimams užtikrinti“, – jos metu kalbėjo M. Adomėnas.

Netrukus sulaukta atsako į šeimos gynėjų renginius. Gegužės 1 d., „darbo žmonių šventės“ proga, paskelbiamas „Naujosios kairės manifestas“. Tą pačią dieną visuomeninio transliuotojo interneto svetainė www.lrt.lt paskelbia reportažą apie planuojamas „Vaivorykštės dienas“.

Pritrūkus originalių idėjų, Lietuvoje nupūstos dulkės nuo 1968 m. kultūrinės revoliucijos šūkių. Jau vasario mėnesį Vilniaus knygų mugėje revoliucionierių drabužiais apsirengę jaunuoliai siūlė pirkti nuobodžius Che Guevaros dienoraščius, išleistus kairuoliškos leidyklos „Kitos knygos“. Paskelbtojo manifesto autoriai (N. Vasiliauskaitė, Aušra Pažėraitė, Andrius Bielskis, Rasa Baločkaitė, keistą „poeziją“ kuriantis Paberžės klebonas kun. Skaidrius Kandratavičius) pasivadino „Naująja kaire 95“, kuri esanti „alternatyvios moralinės ir intelektualinės laikysenos suvienytas naujos kartos žmonių sąjūdis, kuris pirmiausia taikosi į žmonių įsitikinimus bei jais grindžiamą praktiką“. Dešimtasis manifesto punktas skelbia: „Seksizmui ir homofobijai skelbiame moralinį ir politinį karą“. Taigi iškilmingai paskelbtas atviras karas daugumos Lietuvos žmonių įsitikinimams ir jais grindžiamai praktikai...

Verta pastebėti, kad nei tarp manifesto signatarių, nei tarp aktyvių gėjų ideologijos gynėjų moterų Lietuvoje nerasime nei vienos -ienės... Išimtis – našlė Seimo narė M. A. Pavilionienė.

Įdomios pozicijos laikosi svarbiausia Lietuvos katalikų žiniasklaidos priemonė – portalas www.bernardinai.lt. Viena vertus, jame publikuotas „Naujosios kairės manifestas“ ir platus interviu (05 16) su jo rengėjais, jau seniai veikia kairuoliškas idėjas propaguojanti rubrika „Alternatyvos“, kita vertus, skelbiami puikūs Kęstučio Puloko versti tekstai apie įsigalinčią politinio korektiškumo diktatūrą ir gėjų judėjimą, paskelbtas studentų kreipimasis prieš gėjų akciją.

Gegužės 8 d. Vilniuje įvyko Piliečių sąšaukos „Už dorą ir tautą“ posėdis, kuriame dalyvavo ne tik senieji dalyviai: mons. A. Svarinskas, N. Medvedevas, K. Uoka, M. Kundrotas, R. Repšys, V. Vyšniauskas, šio straipsnio autorius, bet ir krikščionių demokratų, patriotinio jaunimo, Šeimų ir tėvų asociacijos, Gerosios Naujienos radijo atstovai. Aptartos reagavimo į gėjų renginį galimybės, pasiskirstytos užduotys. Sąšaukos biudžetas – keli šimtai litų... Ar daug pastarąjį dešimtmetį Lietuvos pilietinėje visuomenėje iškilo panašių iniciatyvų, gimusių iš gryno idealizmo ir paprastų žmonių „nenoro taikstytis su iškreiptais galios santykiais bei sustabarėjusiomis institucijomis“ (plg. „Naujosios kairės manifestą“)? Ką gali kelių žmonių balsas prieš visą ES ir Lietuvos valstybės aparatą, tiek mėnesių rengtą ir gerai finansuotą akciją? Bet šis balsas buvo išgirstas, sulaukta netikėtos daugelio politikų paramos, ir „Vaivorykštės dienos“ žlugo!

Šeimos šalininkai ėmė aktyviau burtis visoje Europoje ir pasaulyje. Gegužės 11–13 dienomis Varšuvoje įvyko ketvirtasis Pasaulio šeimų kongresas – grandiozinis renginys, kurio metu aptarta daugelis šeimos institucijos krizės, „demografinės žiemos“, gyvybės apsaugos problemų. Kongreso tema: „Šeima – Europos ir pasaulio pavasaris“. Susirinko virš 3000 delegatų iš 60 šalių, tarp jų 15 iš Lietuvos. Tuo pat metu Romoje įvyko Šeimų dienos eisena, sutraukusi net 1,5 mln. dalyvių. Eisenos tikslas – pareikšti nepritarimą planuojamam vienos lyties asmenų „santuokos“ įvedimui. Kongreso deklaracijoje sakoma: „Natūrali šeima, Dievo kūrinys, yra pamatinė žmonių bendruomenė, paremta visą gyvenimą trunkančia santuoka tarp vieno vyro ir vienos moters, kurioje yra pradedami, gimsta ir užauginami nauji asmenys“. Pabrėžiama, kad žmonijos ateitis yra tik šeimoje ir šiandieninę „demografinę žiemą“ gali įveikti tik naujas meilės civilizacijos pavasaris. Tarp kongreso dalyvių buvo ir dr. Scottas Lively‘is.

Tuo pat metu, gegužės 11 d., Europos parlamento narė konservatorė Laima Andrikienė Vilniuje, „Astorijos“ viešbutyje, organizavo tarptautinę konferenciją „Vertybės ir politika“. Tarp jos pranešėjų buvo prezidentas V. Adamkus, kard. A. J. Bačkis, kiti Lietuvos vyskupai, Europos parlamento vicepirmininkas Mario Mauro.

Tuo tarpu Sąšaukos nariai kreipėsi į daugelį politikų, visuomenės veikėjų, į Lietuvos katalikų vyskupus, stačiatikių ir protestantų bendruomenes, Lietuvos lenkus, prašydami reaguoti į planuojamus „Vaivorykštės dienų“ renginius. Ypač aktyviai ėmė veikti Sąšaukos dalyviai tautininkai, Tėvynės sąjungos frakcija Vilniaus savivaldybėje (Kęstutis Masiulis, Vidas Urbonavičius) bei Jaunųjų konservatorių lyga (Daiva Rupulevičiūtė), daug padėjo jaunalietuvių vadas Kauno vicemeras Stanislovas Buškevičius. Gegužės 11 d. pasiekta pirmoji pergalė: Kauno troleibusų parko vairuotojai pareiškė, kad nevairuos troleibuso Nr. 1 su gėjų „socialine reklama“ – vaivorykštės vėliava ir užrašais „Gėjus gali tarnauti policijoje“, „Lesbietė gali dirbti mokykloje“ ir „Homoseksualūs darbuotojai gali būti atviri“. LGL vadovas V. Simonko pagrasino kreiptis į lygių galimybių kontrolierę ir priversti reklamą užsiklijuoti.

 

 

Lemiama diena buvo gegužės 14-oji. Vilniaus mieste valdanti Liberalų demokratų partija be blaškymosi ir dviprasmybių priėmė politinį sprendimą neleisti viešų gėjų renginių. Nesiveliant į partijų vertinimo subtilybes, reikia pripažinti, kad dalyje partijų (Tautininkų ir Tėvynės sąjungose, LKDP, Darbo partijoje) tik pavieniai nariai išdrįso „teptis rankas“ ir išsakyti savo poziciją, tačiau vienintelė LDP kaip partija parodė veiksmingą pasipriešinimą. Jos 05 16 paskelbtame pranešime spaudai pirmininkas R. Paksas sako: „Manyčiau, kad bet kokie gėjų vieši „paradai“ yra ciniškas noras save sureikšminti, iškelti savo problemas virš visuomenės. Dar blogiau – tai įžūlus bandymas atitraukti žmonių dėmesį nuo jiems svarbių problemų, ir, neatmesčiau, kad tokie veiksmai yra inspiruojami kai kurių itin suinteresuotų, aukštus postus užimančių „valstybininkų““. „Partija Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) ne kartą yra viešai pasisakiusi už tradicinę šeimą, paremtą krikščioniškomis vertybėmis ir morale. Dar kartą pabrėžiame, kad tik tokia šeima yra valstybės vystymosi ir pažangos garantas. Pripažįstame netradicinės lytinės orientacijos asmenų teisę į privatumą ir nekviečiame jų diskriminuoti ar kokiu nors būdu persekioti, tačiau kategoriškai nepritariame viešam homoseksualistų idėjų demonstravimui ir propagandai“, – toliau sakoma pranešime.

Remdamasis šiuo partijos sprendimu, Vilniaus meras Juozas Imbrasas žurnalistams pranešė, kad nebus duotas leidimas gėjų vėliavos išskleidimo akcijai ir ES vilkiko sustojimui, o taip pat socialinei reklamai ant Vilniaus troleibusų. „Reikia propaguoti šeimos idėją. O tie žmonės, jei turi tokius potraukius, tegu gyvena kaip nori, bet demonstruoti tai viešai ir reklamuoti būtų nelabai gerai“, – kalbėjo meras. Troleibusų parko direktorius Jonas Bielinis pareiškė, kad vairuotojai atsisako važiuoti 12-ojo maršruto troleibusu su gėjų reklama, po to dėl visa ko paskelbta, kad troleibusas sugedo.

Savivaldybės administracijos viešosios tvarkos skyriaus vedėjas atsisakyme išduoti leidimą paaiškino, kad „gali būti pažeistos valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų laisvės bei yra gauta objektyvių duomenų dėl galimų viešosios tvarkos pažeidimų“. Taigi labai tinkamai panaudotas konstitucinis „dorovės“ terminas.

Nepaisant to, leidimo klausimas dar buvo diskutuojamas savivaldybės administracijoje, todėl Sąšaukos dalyviai toliau planavo nepritarimo akciją Savivaldybės aikštėje ir ėmėsi žygių leidimui gauti. Apie tai „Lietuvos ryto“ žurnalistams pranešė mons. A. Svarinskas ir K. Uoka.

Tą pačią gegužės 14 d. Vilniuje įvyko kitas Sąšaukos „Už dorą ir tautą“ posėdis. Pirmiausia Sąšaukos dalyviai ir „Naujosios kartos“ bendruomenės nariai išklausė vėl į Lietuvą atvykusio dr. Scotto Lively‘io paskaitos. Buvo aptarta tolesnė veikla, apsvarstytas šio straipsnio autoriaus pasiūlytas kreipimosi į Lietuvos visuomenę projektas. Kreipimasis „Pasipriešink homoseksualizmo diktatui!“ buvo paskelbtas naujai sukurtame interneto bloge www.blogas.lt/doratauta, Šv. Pijaus X brolijos Lietuvoje svetainėje www.fsspx.lt, katalikiškame laikraštyje „XXI amžius“. Jis išsiuntinėtas visoms svarbiausioms žiniasklaidos priemonėms, šeimą ir gyvybę ginančioms organizacijoms. Iš didžiųjų interneto portalų kreipimąsi publikavo tik www.balsas.lt. Portalas www.bernardinai.lt 05 15 paskelbė tik įvairių universitetų studentų pasirašytą kreipimąsi į Seimo pirmininką, premjerą, Vilniaus merą ir kitus pareigūnus, kuriame protestuojama prieš rengiamą gėjų propagandos akciją. Portalas www.delfi.lt publikavo tendencingą reportažą, kuriame pateikė tik nereikšmingą kreipimosi citatą.

Gegužės 15 d. Seime įvyko Darbo partijos frakcijos narių Etelos Karpickienės ir Ramunės Visockytės spaudos konferencija Tarptautinės šeimos dienos proga. Parlamentarės išreiškė savo nepritarimą gėjų renginiui, kurį, skirtingai nuo šeimų šventės, remia vyriausybė. Jos prašė gėjų aktyvistus neprimesti Lietuvos gyventojų daugumai „savo lovos reikalų svarstymo“. Žodis suteiktas ir daktarui S. Lively‘ui, kuris trumpai paragino Lietuvos politikus remti šeimą. Vėliau S. Lively‘is dalyvavo „Žinių radijo“ žurnalisto Gino Dabašinsko laidoje „Prie pietų stalo“, kurioje plačiau papasakojo apie gėjų judėjimą JAV, jo idėjas ir taktiką.

Seime spaudos konferenciją surengė ir Vilija Aleknaitė Abramikienė. Ji apgailestavo, kad Lietuvos žiniasklaidoje buvo skiriama mažai dėmesio renginiams, kuriuose reiškiamas didėjantis Europos politikų susirūpinimas šeimos ateitimi, demografinėmis problemomis – konferencijoms Vilniuje ir Varšuvoje. Europoje pasijuto nauja grėsminga tendencija: „Po politinio korektiškumo vėliava bandoma užčiaupti burnas“. Varšuvos kongrese kalbėjęs ES ekonominio ir socialinio komiteto narys Stefanas Bufetu prisipažino, kad jaučia Skandinavijos šalių spaudimą visai nevartoti šeimos sąvokos kaip politiškai nekorektiškos! Tačiau apie šeimą kalba ir naujasis Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy, ir Vokietijos kanclerė A. Merkel. Kongrese lenkų politikai tiesiog varžėsi, kas turi didesnę šeimą.

Seimo narė kalbėjo: „Jei šiandien manęs paklaustų, ką aš galvoju apie vaivorykštės išniekinimą – vaivorykštė yra nuostabus gamtos reiškinys, aprašytas jau Biblijoje, Nojus po tvano išvydo vaivorykštę kaip vilties ženklą, kad bus išgelbėta žmonija – ir kai šiandien ji suniekinama, tai mano vertinimas labai paprastas. Viena, mes gerbiame visus asmenis, nes kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, kiekvienas turi teisę būti gerbiamas, išgelbėtas. Tačiau kai nevisai tradicinės lyties pagrindu yra kuriami tokie agresyvūs judėjimai, tai man primena vieną istorijos etapą – Rusijos bolševikų, komunistų, giedančių „Internacionalą“ raginimą: „Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų ir tuo pasaulį naują pastatysim – kas buvo nieks, tas bus viskuo“. Manau, reikėtų eiti nuoseklios demokratijos keliu, kad neatsirastų drastiškų reakcijų ir kas nors nepradėtų ilgėtis tvirtos rankos. O kelias tik vienas – atstovauti moralines tradicines vertybes ir atvirai dalyvauti diskusijoje su tais kvazipolitiniais bolševikais, kurie bando jau ir Lietuvos žmonėms primesti savo taisykles“. Galiausiai Seimo narė priminė Tėvynės sąjungos iniciatyvą Latvijos pavyzdžiu steigti Šeimos ministeriją (šeimą suprantant tradicine prasme).

Seimo narės V. Aleknaitė Abramikienė, Irena Degutienė ir Rima Baškienė yra inicijavusios įstatymo dėl homoseksualizmo propagandos prevencijos projektą.

Tą pačią gegužės 15 d. Seimo Konstitucijos salėje įvyko Jaunųjų konservatorių lygos organizuota konferencija „Šeimos vertybės reikšmė pasauliui ir Lietuvai“. Joje pranešimus skaitė buvęs Sveikatos reikalų ministras, psichoterapeutas Raimundas Alekna, Seimo narė I. Degutienė, Gausių šeimų asociacijos pirmininkė Angelė Kostogrizienė, o taip pat dr. S. Lively‘is. Konferencijos dalyviams padalintas Sąšaukos kreipimasis.

Gegužės 16-oji – „Vaivorykštės dienų“ pradžia. Seime įvyko Marijos Aušrinės Pavilionienės spaudos konferencija. Pirmiausia Seimo narė perskaitė pilną pagiežos ir priešiškumo Katalikų Bažnyčiai (nors jos hierarchai dar nieko nebuvo paskelbę) pareiškimą, kad išstoja iš „homofobiškos“ LDP. Uoliausia eksprezidento R. Pakso rėmėja tapo jo priešininke... Pavilionienės pareiškime sakoma: „Lietuvoje prietarai ir baimė, vergiškas nuolankumas katalikiškoms tradicijoms, stereotipiškam heteroseksualų mąstymui, yra tokie gajūs, jog jie užgožia sveiką protą, pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms. Diena prieš homofobiją yra ne tik lytinių mažumų bei progresyviai mąstančių žmonių solidarumo raiška, bet ir priekaištas žmonijai, primenantis istorines klaidas ir nusikaltimus, kurie buvo padaryti prieš žmogų. Tai: vergija ir inkvizicijos smurtas, rasizmas ir nacizmas... Homofobija – tai šiuolaikinės visuomenės gėdinga dėmė, nes iki šiol žeminami ir persekiojami homoseksualai dėl savo prigimties... Individo fobijas galima gydyti išaiškinant nepagrįstos baimės priežastis, bet socialines fobijas, tokias kaip homofobija, gydyti sunkiau, nes tai masinė neišprusimo ir aklos neapykantos psichozė. Lietuvoje socialinėmis fobijomis meistriškai manipuliuoja pasaulietinės ir bažnytinės valdžios atstovai, siekdami išsaugoti savo įtaką visuomenei. Šiandien, kai susilpnėjo dogmatiško Bažnyčios mokymo įtaka žmonėms, konservatoriškai mąstantys pradėjo tradicinės šeimos ir gyvybės išsaugojimo kampaniją, ėmė skelbti homoseksualių žmonių tariamas grėsmes visuomenei“. Galiausiai užsipuolamas celibatas ir grasinama ES sankcijomis.

Spaudos konferencijoje dalyvavęs LGL pirmininkas V. Simonko gan nuosaikiai apgailestavo dėl akcijos sužlugimo, žadėjo skųstis Lygių galimybių kontrolierei, Europos Parlamento gėjų ir lesbiečių teisių grupei, taip pat Tarptautinei gėjų ir lesbiečių asociacijai Briuselyje. Gėjai esą tenorėjo užmegzti dialogą su visuomene, bet kai kurie jos atstovai pasirodė nebrandūs. 05 21 „Lietuvos rytas“ paskelbė graudų reportažą, kad nelaimingi gėjai vis dažniau priversti emigruoti iš Lietuvos, o dabar tai darys dar aktyviau. Tikra netektis Lietuvai...

Gėjų akciją spaudos konferencijoje energingai palaikė Švedijos ambasadorė Malin Kärre, papasakojusi apie Švedijos „laimėjimus“ šioje srityje.

Lygių galimybių kontrolierės patarėjas Valdas Dambrava užėmė gynybinę poziciją. LGKT esą tik koordinuoja renginius, bet nedalyvauja sprendimų priėmime, tad neprisideda prie gėjų propagandos. O apskritai propaganda nėra kažkas blogo, visi propaguoja savo gyvenimo stilių. Stojant į ES, įstatymų leidėjų „rankos pakilo automatiškai“, todėl priimtas Lygių galimybių įstatymas, o LGKT yra tik jo vykdytoja. Tarnybai esą sunku, nes visuomenė jos nepalaiko. Gėjai bijo atsiskleisti, todėl 2005 metais gauti tik 2 skundai dėl „lytinės orientacijos“, 2006 metais – taip pat 2, 2007 m. – vienas. Visai Lygių galimybių metų programai iš ES gauta 150 000 eurų, gėjų programai papildomai iš vyriausybės skirta 21 000 litų. Vėliau antidiskriminacinės kampanijos (ES vilkiko) rengėjos Baltijos viešųjų ryšių grupės koordinatorė Renita Paleckienė žurnalistams piktinosi: „Mums jie (gėjai) padarė meškos paslaugą, o sau – reklamą. Vilkiko kelionė pavirto kančių keliais“. Lietuva tapo pirmąja šalimi, nepriėmusia vilkiko.

Po to be didelio entuziazmo buvo pristatyti EQUAL projekto sociologinių gėjų padėties tyrimų rezultatai. Tyrimo metu apklausti 1005 gyventojai, 700 visai atsisakė pildyti anketą. Labiausiai „homofobiški“ – jauni vyrai, jie net nenori kalbėti. Užrašytos 40 gėjų istorijų, jos liudija daugiausia netiesioginę diskriminaciją.

Gegužės 17 d. Seime surengta Egidijaus Klumbio spaudos konferencija „Homoseksualizmas: destruktyviausia valstybes ir tautas griaunanti ideologija“, kurioje vėl galėjo pasisakyti S. Lively‘is. Jos metu V. Vyšniauskas perskaitė Sąšaukos kreipimąsi ir citavo skandalingąjį „Gėjų manifestą“. Vakar dr. Lively‘is skaitė paskaitą Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentams.

Gegužės 18 d. pagaliau sulaukta Lietuvos vyskupų žodžio, tiesa, paties minimaliausio – vienos pastraipos informaciniame pranešime apie Vyskupų konferencijos plenarinį posėdį. Pranešime sakoma: „...Bažnyčia aiškiai pasisako prieš pastangas homoseksualius santykius įtvirtinti kaip vieną iš visuomenės gyvenimo normų. Įvairūs renginiai, kuriais siekiama viešai pristatyti homoseksualius santykius kaip lygią alternatyvą vyro ir moters meilei bei santuokai, grubiai pažeidžia kitų piliečių teises ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, apsaugoti juos nuo labai pavojingo ir jų dorovinei sampratai priešingo gyvenimo kelio. Vyskupai linki, kad būtų apsaugotas kiekvieno žmogaus orumas, tačiau tikisi, jog valstybės pinigai ir resursai nebus eikvojami homoseksualų kultūros propagavimui, užuot juos skyrus šeimų stiprinimui bei doriniam jaunimo auklėjimui“.

Laikraštyje „XXI amžius“ savo „Viešą kreipimąsi dėl renginių, prieštaraujančių šeimos tradicijoms Lietuvoje, stabdymo“ į prezidentą, Seimo pirmininką, premjerą ir savivaldybių merus paskelbė monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, Laisvės kovotojų sąjungos, Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Krašto apsaugos bičiulių klubo vadovai. Vėliau tokį laišką paskelbė ir Laisvės kovotojų sąjūdžio štabo viršininkas bei krikdemų veikėjai.

Tą pačią dieną Sąšauka organizavo piketą prie Švedijos ambasados ir įteikė laišką ambasadorei, kuriame protestuojama prieš jos grubų kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus ir visuomenei nepriimtinos akcijos rėmimą. Buvo platinamas lankstinukas „Užkirskime kelią!“

Vakare LGL biure įvyko EQUAL seminaras „Homofobija: priežastys ir pasekmės“. Negausių dalyvių tarpe buvo ir keli Sąšaukos nariai, kurie uždavė pranešėjai N. Vasiliauskaitei nemalonių klausimų. Skandalingiausias buvo svečio iš Latvijos – gėjų aktyvisto, pastoriaus Mariso Santso pranešimas. Pastorius visus nepritariančius gėjams („homofobus“) pavadino ligoniais, kuriuos reikia gydyti. Jis pareiškė, kad vienas iš pagrindinių šeimos gynėjų Latvijoje, Pirmosios partijos steigėjas Ainaras Šleseris yra slaptas gėjus, kad jis lankosi Oslo gėjų klubuose. Deja, nepavyko šio pranešimo įrašyti, jis būtų buvęs transliuotas per Latvijos Krikščioniškąjį radiją, jo pagrindu Santsui būtų iškelta byla dėl šmeižto.

 

 

Gegužės 18 d. LGKT pradėjo tyrimą dėl neduoto leidimo gėjų akcijai. Pranešime spaudai teigiama: „Tarnybos susirūpinimą kelia netolerancijos netradicinės seksualinės orientacijos asmenų atžvilgiu apraiškos, pastaruoju metu suaktyvėję homofobiški pareiškimai, neapykantos homoseksualių asmenų atžvilgiu skatinimas internete“. Taip pat pastebima: „Viešosios tvarkos skyrius atsisakė išduoti leidimą 2007 m. gegužės 25 d. organizuoti renginį „Už įvairovę. Prieš diskriminaciją“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 36 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Tokio straipsnio Susirinkimų įstatyme išvis nėra. Aktualioje šio įstatymo redakcijoje iš viso tėra 24 straipsniai“. Savivaldybės administracijos direktorius Gintautas Paluckas tai paaiškino technine klaida: minėtas straipsnis yra ne iš Susirinkimų įstatymo, o iš šį įstatymą tikslinančių taisyklių.

Gegužės 20 d., sekmadienį, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija pasistatė palapinę Vilniaus Vingio parke vykusiame Krašto apsaugos ministerijos renginyje tradicinės Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga. Akcijos metu vilniečiams buvo platinama šeimos vertybes propaguojanti medžiaga.

Gegužės 21 d. išplatintas Europos Komisijos apgailestavimas dėl neįvykusio ES vilkiko sustojimo Lietuvoje – tai esą pirmas toks atvejis per visą 4 metus trunkančią kelionę. 22 dieną Vilniaus merą smerkiantį laišką paskelbė judėjimas „Naujoji kairė 95“: „Šis sprendimas kompromituoja miestą ir šalį Europos akyse ir paverčia mus liberaldemokratų politinių žaidimų įkaitais. Smerkiame ir kitų politikų pasisakymus bei veiksmus prieš homoseksualios orientacijos žmones, taip pat atsakingų asmenų iš Kauno ir Vilniaus troleibusų valdybų, sužlugdžiusius EQUAL projekto akciją, veiksmus. Nepritariame visuomeninių organizacijų atstovų homofobiškiems išpuoliams, prieštaraujantiems žmogaus teisėms, skatinantiems neapykantą ir demonizuojantiems homoseksualius asmenis. Mes taip pat nepritariame ydingam šeimos vertybių bei homoseksualumo priešinimui“. Protestą pareiškė ir Artūro Rudomanskio vadovaujama Tolerantiško jaunimo asociacija (TJA) bei Lietuvos žmogaus teisių centras. Birželio pradžioje TJA padavė skundą prokuratūrai, pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet kažin, ar jis įsibėgės, nes prokurorė Teresė Kulvietienė atmetė A. Zdanevičiaus kaltinimus S. Lively‘ui.

Gegužės 23 d. įvyko „Žinių radijo“ laida „Raktas“ tema „„Vaivorykštės dienų“ peripetijos – homoseksualų propaganda ar homofobijos apraiškos?“. Laidą vedė Audrys Antanaitis, Sąšauką atstovavo Vaidas Vyšniauskas ir šio straipsnio autorius, gėjų pusę: „Naujosios kairės manifesto“ signatarė A. Pažėraitė ir LGPC vadovė M. Jankauskaitė. Abi pusės laidoje energingai išsakė savo poziciją. A. Pažėraitė pripažino, kad pradedamas karas, tačiau siūlė kolegoms skelbti jį ne prieš homofobiją, kuri esanti liga, o prieš „heteroseksizmą“. Tačiau manifestas pasirašytas ir tapo vienu iš įrodymų, kad gėjų ideologija nėra taikus vargšų skriaudžiamųjų gynimas, o atviras karo visai likusiai visuomenei paskelbimas, kuri priversta gintis.

Tą pačią dieną liberalas E. Gentvilas portale www.bernardinai.lt pavadino Vilniaus mero sprendimą „didele nesąmone“, dėl kurios teks nukentėti nuo Europos. Mero įvedama tvarka esanti fašistinė, jis nesiskiria nuo V. Putino ir A. Lukašenkos režimo pakalikų ir tapo pavojingas demokratijai. Galiausiai pareikšta, kad Imbraso vaivorykštės baimė panaši į psichinę negalią... Pats Gentvilas gėjų paradą leistų, tik uždraustų „eisenos metu demonstruoti genitalijas bei nuogus sėdmenis“.

Gegužės 24–25 dienomis LGL būstinėje vyko Tarptautinio lesbiečių ir gėjų kultūros tinklo (ILGCN) seminarai: skaitomos paskaitos, rodomi filmai. Pasisakė Lietuvos, „Belarusijos“ (taip rašoma skelbime), Lenkijos, Skandinavijos šalių gėjų aktyvistai. Susirinkusieji skatino vienas kito kovingumą ir jautėsi esą narsūs revoliucionieriai: lenko pranešimas vadinosi „Už lenkiškos vaivorykštės barikadų“, švedo – „Šokis ant Vaivorykštės barikadų“.

Gegužės 25 d. taip ir nevyko planuota vieša akcija „Mes – už visas gyvenimo spalvas“ – gyvoji biblioteka ES vilkike „Už įvairovę. Prieš diskriminaciją“, perkusininkų grupės TABA ir elektroninės muzikos koncertai, projekto „Atviri“ informacinės palapinės atidarymas bei vaivorykštės vėliavos išskleidimas. Vietoj jos bendruomenės „Naujoji karta“ nariai, Vilniaus patriotinio jaunimo ir Sąšaukos atstovai surengė nedidelę akciją pergalei prieš gėjų renginį paminėti: buvo išskleista didžiulė Lietuvos vėliava, dalinami lankstinukai.

Tos dienos išvakarėse svetainėje www.gay.lt paskelbtas labai iškalbingas pranešimas: „Išskleisk didžiausią Lietuvoje vaivorykštės vėliavą šį penktadienį.  Vėliavos išskleidimo akcija įvyks. Kadangi savivaldybė pakluso kelių politikierių ir radikalų gąsdinimams ir neišdavė leidimo viešam renginiui Gedimino prospekte, esame priversti perkelti akciją į Vilniaus klubą „Men’s Factory“. Akcija įvyks vakarėlio „Rainbow party“ metu. TU GALI GAUTI NEMOKAMĄ KVIETIMĄ Į AKCIJĄ, jei užsuksi į LGL biurą jo pasiimti iki penktadienio... Gegužės 25 dieną „Vaivorykštės dienas“ vainikuos tolerancijos, paramos ir laisvės dvasią įkūnijantis šokių muzikos ir teigiamos energijos vakarėlis „Rainbow party“ populiariajame Vilniaus gėjų naktiniame klube „Men‘s factory“. Ateik išreikšti savo paramą lygybei ir įsijunk į džiaugsmingą vaivorykštės siautulį! Vakarėlyje kviečiami dalyvauti visi laisvi, atviri visoms gyvenimo spalvoms ir idėjoms, tolerantiški ir draugiški žmonės, nepaisant jų seksualinės orientacijos“.

Iš šio pranešimo galima padaryti kelias išvadas:

- gėjai pripažino visišką savo akcijos žlugimą. Pripažįstama, kad lemiamos įtakos tam turėjo paprastų piliečių (vadinamų „politikieriais ir radikalais“) spaudimas savivaldybei. Taigi Sąšaukos veikimas nenuėjo veltui.

- šokių, muzikos ir, be abejo, po to sekančio ištvirkavimo vakarėlis naktiniame klube vadinamas „Vaivorykštės dienų“ vainikavimu. Taigi atvirai pripažįstama, kas yra galutinis šios už ES ir vyriausybės pinigus rengtos akcijos siekis – kad visuomenė priimtų, gerbtų ir integruotų į savo gyvenimą iškrypusį palaidumą ir jo viešą demonstravimą.

- valstybės lėšomis rengta akcija atvirai panaudota grynai komercinio gėjų klubo reklamai: ateikite pas mus, išleiskite savo pinigus, paišdykaukite, gal kuris nors iš jūsų atras savo „netradicinę lytinę orientaciją“ ar bent taps mūsų politinės akcijos propagandistu savo aplinkoje.

Lietuvos žiniasklaidoje kol kas neišsivystė rimtos ir analitinės diskusijos dėl planuotos gėjų akcijos. Neminėsime tokių tekstų, kaip 05 15 www.delfi.lt paskelbtas N. Vasiliauskaitės opusas, kuriame „heteronormatyvieji“ (nehomoseksualai) išvadinami zoofilais, nes esą naudojasi moterimis kaip gyvuliais. Rimčiausią gėjus ginantį straipsnį gegužės 25 d. publikavo J. Samuolytė. Jame sausa akademine kalba rašoma: „Pastarųjų dienų įvykiai Lietuvoje rodo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis lygybės ir draudimo diskriminuoti principus, tame tarpe ir seksualinių mažumų atžvilgiu, nėra pakankamai suvokiamas politikų, dvasininkijos atstovų, jaunimo tarpe bei piliečių susibūrusių į opozicinę visuomeninę grupę „Už dorą ir tautą“. Praraja tarp esamo teisinio reglamentavimo ir visuomenės pasirengimo jį įgyvendinti praktikoje ryški kaip niekada... Argumentas, pagrįstas teiginiu, kad gėjai viešomis akcijomis propaguoja savo ideologiją, vykdo „Sodomos agresiją“, „gėjų diktatūrą“, bando save „ciniškai sureikšminti, iškelti savo problemas virš visuomenės“, „primeta savo miegamojo reikalų svarstymą didžiai daugumai“, suponuoja nuomonę, kad homoseksualūs asmenys viešomis akcijomis daro neteisėtus veiksmus ir savo veiksmais pažeidžia heteroseksualių asmenų teises“. Toliau remiamasi teisinio pozityvizmo principu: jei dabartiniai įstatymai leidžia gėjų viešą saviraišką, tai tuomet ji ir yra teisėta bei negali būti draudžiama. Kas yra įstatymo raidė, tai ir yra teisinga ir teisėta, neatsižvelgiant į jokias objektyvias moralines normas ar bent į subjektyvią visuomenės daugumos nuomonę! Pati autorė pripažįsta: „Visuomenės nuomonės apklausos rezultatai rodo, kad... 51 proc. gyventojų mano, kad homoseksualūs asmenys neturėtų dirbti policijoje, 69 proc. respondentų nenorėtų matyti homoseksualių asmenų mokyklose, 58 proc. bijotų, jeigu jų vaikų mokytojas (-a) būtų homoseksualus asmuo, 51 proc. nerinktų kandidato į Seimą ar savivaldybės tarybą, jei jis/ji atvirai pripažintų savo homoseksualumą. 47 proc. gyventojų vis dar mano, kad homoseksualius asmenis reikia gydyti...“ Kaip tuomet galima teigti, kad planuota socialinė reklama ant troleibusų nėra visuomenės šokiravimas ir nepažeidžia jos teisės gyventi pagal tradicines dorovines normas?

Iš gėjų ideologijai priešingų tekstų žiniasklaidoje paminėtinas 05 28 portale www.balsas.lt publikuotas Sąšaukos dalyvio Mariaus Kundroto straipsnis „Kas kuria homofobijos baubą?“ Jame ideologų pykčiui atskleidžiami rimti nesutarimai tarp pačių homoseksualų: nuosaikieji Lietuvos gėjai patys įspėja, kad viešos demonstratyvios akcijos tik gilina gėjų atskirtį ir problemas.

Pasigirdo reakcija iš EP tarptautinės grupės gėjų ir lesbiečių teisėms ginti. Ji išplatino pareiškimą, kuriame abejojama, ar sprendimas Europos lyčių lygybės institutą steigti Lietuvoje yra teisingas. M. A. Pavilionienė mano, kad institutas vis tiek bus steigiamas ir teigia nepretenduojanti į jo vadovės postą. 05 29 portalui www.balsas.lt parlamentarė V. Aleknaitė Abramikienė pareiškė, kad instituto steigiamas Lietuvoje būtų blogis. „Labai blogai, kad jis išvis steigiamas. Tai Europos mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas. Europoje yra daug skurdo, reikia lėšų regionų plėtrai ir dar daug kam. Vietoje to, primetama institucija, kuri bus reikalinga tik tam, kad ten dirbantieji galėtų užsidirbti. Gal prieš dešimt ar penkiolika metų nebūčiau tokia kategoriška, tačiau kuomet mes tik mėginom integruotis į Europos Sąjungą, baisiausiam sapne neįsivaizdavau, jog politika tiek nukryps nuo normos. Tai, kas vyksta dabar, yra jokia ne kova už lygias teises, o seksualinių mažumų invazijos į visuomenę vienpusiškas ir agresyvus skatinimas. Manau, jog tokie dalykai tapo įmanomi dėl demokratijos Europoje stokos. ES rinkėjas per mažai įtakoja Sąjungos institucijas... Įspūdis susidaro toks, lyg būtų norima tyčia erzinti žmones ir nuteikti juos prieš seksualines mažumas, kurių niekas nei skriaudžia, nei liečia... Jei sugebėjome kažkada atsispirti Maskvai, tai prieš Briuselio diktatą kaip nors atsilaikysime“.

Šiais metais atsilaikyti pavyko, o toliau – neaišku. Gegužės 25 d. buvo paskelbtas Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro Thomo Hammarbergo laiškas „Mąstymui pakeisti yra būtinos visų pastangos“. Jame apgailestaujama dėl gėjų akcijos uždraudimo – jei miesto valdžia bijojo dėl dalyvių saugumo, ji turėjo tiesiog pasirūpinti apsauga, o neramumų kėlėjus patraukti atsakomybėn. Toliau primenami ES dokumentai prieš „homofobiją“. Taigi kalba aiški: pakluskite gėjų diktatui, o nepritariančius bauskite! Pabaigoje patariama imtis priemonių „mąstymo keitimui“, kuris turi būti pradedamas mokyklose: „Mąstymui pakeisti būtinos visos visuomenės pastangos: mokyklos turėtų teikti objektyvią informaciją apie homoseksualumą, persvarstyti istorijos mokymą ir užtikrinti, kad būtų objektyviai pristatomi nacių nusikaltimai prieš homoseksualus ir kiti jų persekiojimo aspektai“. Didysis Brolis stebi tave!

Dėl „nepakankamos“ Europos Komisijos reakcijos skundėsi daugelis europarlamentarų, pvz., EP gėjų ir lesbiečių tarppartinės grupės vadovas Michaelas Cashmanas, grupės vicepirmininkė Sophie in’t Veld. Liberaldemokratė baronienė Sarah Ludford ragino nubausti Lietuvą sankcijomis ir nesteigti Vilniuje Lyčių lygybės instituto. Apie Vilniaus atsilaikymą pozityviai pranešė tik šeimą ginančios užsienio žiniasklaidos priemonės, tokios kaip Life Site News ir kath.net.

Įvykių chronologija tik prasideda. Lietuva tik palaipsniui įsijungia į esminį vertybinį konfliktą, kuris visame pasaulyje jau tampa pagrindiniu politinėje dienotvarkėje ir galų gale verčia kiekvieną priimti sprendimus dvasios, religijos sferoje: už ar prieš Tą, kurio rankose visi amžiai ir visų tautų likimas.