Turbūt niekada Bažnyčios istorijoje nebuvo žmogaus, kuris pasižymėtų tiek daug šventų dorybių: pamaldumu, artimo meile, giliu nuolankumu, ganytojišku uolumu ir paprastumu, kaip vienas iš paskutiniųjų Dievo išrinktųjų, šv. Pijus X. Vis dėlto Tombolo klebonas, visą gyvenimą širdyje išlikęs kaimo kunigu, nesantaikos draskomo pasaulio problemas ir blogybes sutiko su dvasiniu tikro kryžiuočio užsidegimu. Užrašas ant jo kapo Šv. Petro bazilikos kriptoje iškalbingiausiai liudija apie gyvenimą, praleistą Dievo tarnybai:
„Gimęs vargšas ir nuolankios širdies,
Drąsus kovotojas už katalikų tikėjimą,
Uolus viską atstatyti Kristuje,
Vainikavęs šventą gyvenimą šventa mirtimi“.
Būsimasis popiežius Džiuzepė Melkioras Sartas (Giuseppe Melchiorre Sarto) gimė 1835 m. birželio 2 d. mažame Italijos miestelyje Riezėje (Riese), Trevizo provincijoje netoli Venecijos. Jo tėvas Džiovanis Sartas (Giovanni Sarto), iš profesijos batsiuvys, taip pat dirbo rotušės prižiūrėtoju ir miesto pašto viršininku. Jo motina buvo Margerita Sanson (Margherita Sanson), siuvėja. Šeima turėjo nedaug žemiškų gėrybių, ir ankstyvasis jaunojo Džiuzepės, vyriausiojo iš aštuonių gyvų išlikusių vaikų, gyvenimo laikotarpis buvo sunkus. Jis lankė parapijos mokyklą, ten jo protiniai gabumai ir aukšta moralė patraukė kunigo dėmesį, ir ganytojas pasirūpino, kad berniukui būtų skirta stipendija mokytis Kastelfranko (Castelfranco), didesnio miestelio už dviejų mylių nuo Riezės, vidurinėje mokykloje. Baigęs mokymo kursą kastelfranke, Džiuzepė prisipažino kurį laiką jautęs pašaukimą kunigystei, bet manęs, kad šis tikslas jam nepasiekiamas. Tačiau jo tėvai sūnaus pašaukime įžvelgė Dievo valią ir kiek galėdami stengėsi jį paskatinti. Riezės kunigas ir vėl atėjo į pagalbą – gavo berniukui stipendiją studijoms Padujos seminarijoje. 1850 m. lapkritį jaunasis Sartas atvyko į Padują ir iš karto uoliai įsitraukė į seminarijos gyvenimą bei studijas. Mokydamasis seminarijoje, vaikinas parodė tas pačias iškilias proto ir dvasios savybes, vėliau sužydėjusios jo, kaip vyskupo ir popiežiaus, darbe. Džiuzepė uoliai darbavosi ir pagaliau, 1858 m. rugsėjo 18 d., buvo įšventintas kunigu Kastelfranko katedroje.
Kunigas
Pirmiausia jaunasis kunigas buvo paskirtas Tombolo, 1500 tikinčiųjų turinčios parapijos Trentino rajone Italijoje, vikaru. Čia kun. Sartas aštuonerius metus darbavosi tarp savo mylimų parapijiečių, ypač tarp vargšų. Taip pat jis įkūrė vakarinę bendrojo lavinimo mokyklą suaugusiems ir išmokė parapijos chorą gerai giedoti grigališkąjį choralą. Jo klebonas, kunigas Konstantinis (Constantini), pripažindamas jaunojo kunigo vertę, parašė pranašišką savo padėjėjo charakteristiką: „Jie atsiuntė man vikarą, jauną kunigą, liepdami išmokyti jį ganytojo pareigų, tačiau iš tikrųjų yra priešingai – jis toks uolus, toks kupinas sveiko proto ir kitų neįkainojamų Dievo dovanų, kad ne jis, o aš galiu daug ko iš jo pasimokyti. Vieną dieną jis dėvės vyskupo mitrą, esu tuo tikras. O po to... kas žino?“
Klebonas
1867 m. liepą kunigas Sartas, tada turėjęs 32 metus, buvo paskirtas Salzano, vienos iš labiausiai vertinamų parapijų Trevizo vyskupijoje, klebonu. Greitai apie jo rūpinimąsi vargšais ir pagalbą jiems sužinojo visa parapija, o dvi jo seserys, dirbusios jo namų šeimininkėmis, dažnai nežinodavo ką daryti, nes jų brolis išdalydavo stokojantiems daugybę savo drabužių ir maisto. Naujasis klebonas pasirūpino, kad ir jauni, ir seni būtų išmokyti krikščionių tikėjimo pagrindų. Tvirtas būsimo popiežiaus įsitikinimas, kad iš pamaldumo maža naudos, jeigu žmonės nesupranta jo prasmės, vėliau atsispindės jo enciklikoje apie krikščionių tikėjimo mokymą „Acerbo nimis“. Po devynerių metų darbo Salzano parapijoje kunigui Sartui buvo atlyginta už jo tarnystę, paskiriant jį Trevizo katedros kanauninku ir tos vyskupijos kancleriu. Be to, jis tapo seminarijos dvasios vadovu. Kanauninkas Sartas giliai domėjosi šiuo jaunų kunigų ugdymo pagal Kristaus pavyzdį darbu. Tačiau nepaisant daugybės minėtų pareigų jis visada liko mokytoju – dažnai keliaudavo iš seminarijos į miestą mokyti vaikus katekizmo, taip pat rengė sekmadienines paskaitas vaikams, lankiusiems bendrojo lavinimo mokyklas, kuriose tikybos dėstymas buvo uždraustas. Kai 1884 m. atsilaisvino Mantujos vyskupo sostas, Popiežius Leonas XIII paskyrė kanauninką Sartą tos diecezijos vyskupu.
Vyskupas
Diecezija, kurioje turėjo pradėti savo darbą vyskupas Sartas, skendėjo problemose. Šalies valdžia buvo priešiška Bažnyčiai ir visaip ją varžė – uždraudė vienuolynus, kišosi į daugelio religinių institucijų valdymą, o Bažnyčios nuosavybę apdėjo dideliais mokesčiais. Visi šie politiniai neramumai stipriai veikė tiek dvasininkus, tiek pasauliečius. Mantujos seminarijos ištuštėjo, daug jaunesnių kunigų pasidavė aplaidumui, tarp dvasininkų plito pavojingos mąstymo klaidos, o ganytojų sugedimas persidavė jų kaimenei. Apskritai vyskupiją gaubė religinio abejingumo ir sekuliarizmo migla. Su sau būdinga energija ir dvasine jėga vyskupas Sartas ėmėsi darbo, siekdamas savo vyskupijoje įvesti tvarką. Pirmiausia jis pasirūpino seminarija ir, pats rodydamas uolumo ir teisingo mokymo pavyzdį, privertė kunigus vėl visokeriopai bei sąžiningai tarnauti Bažnyčiai. Naujasis vyskupas suprato, kad žmonių moralinio išglebimo priežastis ‒ parapijų klebonų aplaidumas tikinčiuosius mokant katekizmo. Vyskupas Sartas dažnai pats vesdavo katekizmo pamokas. Savo ganytojiškų vizitų metu ir savo laiškuose jis ragino visose parapijose kurti Krikščioniškojo mokymo broliją. Dievas palaimino šį vyskupo darbą visos jam patikėtos kaimenės labui, ir 1893 m. Jo Šventenybė popiežius Leonas XIII pakėlė vyskupą Sartą kardinolu, kartu paskirdamas jį Venecijos patriarchu.
Kardinolas ir Venecijos patriarchas
Būdamas Venecijos patriarchas, jis ir toliau dirbo panašiai kaip Tombole, Salzane ir Mantujoje, bet jo veiklos laukas dar labiau išsiplėtė. Jis lygiai taip pat rūpinosi dvasininkais ir seminarijomis, kaip visuomet atvira ranka ir širdimi padėjo vargšams, leido ilgas valandas mokydamas jaunus ir senus tikėjimo tiesų – tik naujosiose pareigose juodą ir violetinę jo prabėgusių dienų sutanos spalvą pakeitė raudona. Naujasis kardinolas labai domėjosi socialinėmis ir ekonominėmis problemomis ir bet kuri gerbtina socialinė organizacija susilaukdavo jo pagalbos. Venecijoje įkūrus Darbininkų draugiją, kardinolo Sarto vardas buvo jos narių sąrašo viršuje, ir jis reguliariai mokėjo nario mokestį! Kai kartą atrodė, jog bankrutuos svarbus vyskupijos laikraštis, kardinolas pareiškė: „Veikiau parduosiu savo vyskupo lazdą ir drabužius, nei leisiu, kad laikraštis žlugtų“.
Popiežius
1903 m. liepos 20 dieną Leono XIII pontifikatas baigėsi. Pasaulis gedėjo dėl didžiojo popiežiaus mirties. Kardinolai iš viso pasaulio atvyko į Romą, kad konklavoje išrinktų naują popiežių. Kaip buvo būdinga kardinolui Sartui, dėl nuolatinės labdaringos veiklos jam trūko lėšų kelionei į Romą. Iškilmingoje konklavos sesijoje prasidėjo balsavimas. Su kiekvienu nauju balsavimu kardinolas Sartas gavo vis daugiau balsų. Kuo labiau atrodė, kad bus pasirinkta jo kandidatūra, tuo daugiau jis prieštaravo, jog nėra vertas popiežiaus pareigų. Kai pagaliau buvo paskelbta, jog kard. Sartas surinko pakankamai balsų, kad būtų išrinktas, jis nulenkė galvą, apsipylė ašaromis ir sušnibždėjo: „Fiat Voluntas tua“ („Teesie Tavo valia“). Jis sutiko priimti naująsias pareigas, pasirinko Pijaus X vardą ir 1903 m. rugpjūčio 9 d. buvo karūnuotas Kristaus Vietininku žemėje.
Dabar naujojo popiežiaus „parapija“ tapo visas pasaulis, ir pirmojoje enciklikoje jis paskelbė savo pontifikato tikslą. Tai buvo noras, šv. Pauliaus žodžiais tariant, „visa atnaujinti Kristuje“ (Ef 1:10). Pijus buvo įsitikinęs, kad pagrindinis būdas pasiekti šį atnaujinimą yra veikti per dvasininkiją. Per visą savo pontifikatą Popiežius ragino vyskupus pertvarkyti seminarijas, kad jauni vyrai, turėsiantys padėti kitiems pažinti Dievą, būtų kuo geriausiai apmokyti. Popiežius paskelbė encikliką „Paraginimas Katalikų dvasininkijai", kuriame nurodė, kad tik per apmokytus ir drausmingus dvasininkus įmanoma įvykdyti pasaulio sugrįžimo prie Kristaus programą.
Tikybos dėstymas jauniems ir seniems tapo antra pagal svarbą krikščioniškos visuomenės atstatymo priemone. Enciklikoje apie krikščionių tikėjimo mokymą „Acerbo nimis“ Pijus X tvirtai išreiškė savo poziciją. Pasaulio blogybės kyla iš Dievo nepažinimo, teigė jis, ir kunigai privalo amžinąsias tiesas skelbti visiems, tokia kalba, kad visi galėtų tai suprasti. Kaip visada rodydamas pavyzdį kitiems, jis pats sekmadieniais mokė žmones tikėjimo tiesų viename iš Vatikano kiemų.
Vis dėlto jokia kita Pijaus reforma nebuvo taip sveikinama kaip dekretai dėl Šventosios Komunijos. Šv. Pijus X dažnai vadinamas „Eucharistijos popiežiumi“. Šie dekretai, paskelbti nuo 1905 iki 1910 m., leido priimti Pirmąją Komuniją jaunesnio amžiaus vaikams, nei tai buvo leidžiama anksčiau, taip pat paskatino visus katalikus dažnai priimti šventąją Eucharistiją ir palengvino pasninko reikalavimus ligoniams.
Popiežius visada buvo ugningas kovotojas krikščioniškosios socialinės veiklos srityje. 1905 metais jis paskelbė encikliką apie katalikų socialinę veiklą Italijoje „Il Fermo proposito“. Šiame dokumente popiežius išdėstė praktines rekomendacijas, kaip reikėtų spręsti socialines problemas. Jis dar kartą pabrėžė maldos būtinybę ir galią, bet teigė, kad visuomenės neįmanoma sukrikščioninti vien malda. Reikia ir veiklos – pažymėjo jis – kaip tai parodė apaštalų ir tokių šventųjų kaip Pranciškus Ksaveras gyvenimas.
Popiežius taip pat energingai skatino reformas Bažnyčios liturgijoje, nes manė, kad jų jau seniai reikėjo imtis. Savo apaštaliniame laiške motu proprio dėl bažnytinės muzikos atkūrimo jis išvardijo tokios muzikos tikslus – šventumas, formos grožis ir universalumas. Popiežius buvo įsitikinęs, kad grigališkasis choralas geriausiai tinka šiems tikslams pasiekti. Tačiau jis manė, jog siekis bažnytinę muziką apriboti grigališkuoju choralu yra perdėtas, ir visada palankiai vertino šiuolaikinius kūrinius, jei tik jie atitinka bažnytinei muzikai keliamus reikalavimus.
Šv. Pijus X taip pat reformavo brevijorių ir, siekdamas gilinti Šventojo Rašto studijas, įkūrė Biblijos institutą. Dar svarbiau Bažnyčios vidaus struktūrai buvo tai, kad jis inicijavo ir atidžiai prižiūrėjo Kanonų teisės kodekso parengimą.
Daug kas šv. Pijų X laikė krikščioniškosios tiesos mokytoju, tvirtu vadovu ir nenumaldomu tikėjimo klaidų priešu. Šį įvaizdį patvirtino ryžtingi popiežiaus veiksmai 1907 metais, kai jis paskelbė daugiau nei keturiolika pareiškimų prieš modernizmo plitimą. Ta klastinga filosofija, kurioje, kaip įžvelgė Pijus X, glūdi visų erezijų nuodai, apsimetė norinti „modernizuoti“ Bažnyčią, kad ši žengtų koja kojon su besikeičiančiais laikais. Iš tikrųjų jos tikslas ‒ sugriauti pačius tikėjimo pamatus. Popiežiaus raštus ir pareiškimus, nukreiptus prieš šią filosofiją, karūnavo enciklika apie modernistų mokymus „Pascendi Dominici gregis“. Šiame veikale, kuris tuo metu smogė mirtiną smūgį modernizmui, popiežius sistemingai išdėstė modernistų skelbiamas klaidas, jų priežastis ir konkrečias atsargumo priemones, kurių reikia imtis kovojant su tomis klaidomis.
Pijus X tarnavo dieviškajam Mokytojui iki pat paskutiniųjų gyvenimo dienų. Septyniasdešimt devyneri pragyventi metai per daug jo nepalaužė, bet pervargimas ir nerimas dėl artėjančios bausmės – pasaulinio karo – darė savo. Šventasis Tėvas aiškiai matė artėjančio pasaulinio konflikto siaubingumą ir jautėsi bejėgis, negalėdamas jo sustabdyti. Praėjus šiek tiek daugiau nei mėnesiui po karo pradžios popiežius susirgo gripu. Jo nusilpęs kūnas nebegalėjo kovoti su liga. Visu kuo į Kristų panašus Pijus ramiai nukeliavo į amžinybę 1914 m. rugpjūčio 20 d., o pasaulis, nors ir blaškydamasis mirtinoje karo agonijoje, tarsi stabtelėjo apraudoti šį švelnų ir nuolankų vyrą, kurio paskutinė valia ir testamentas padėjo dar geriau suprasti jo charakterį. Ten be kita ko rašoma: „Gimiau vargšas, gyvenau kaip vargšas, mirštu kaip vargšas“.
Netrukus po Pijaus X mirties tikintieji pradėjo rengti piligrimines keliones prie jo kapo, atsinešdami gėles, maldas ir Dievo malonių prašymus. Buvo paskelbti ir daugelio žmonių patvirtinti gausūs pasakojimai apie Pijui X užtariant stebuklingai gautas Dievo malones bei išgydymus, kai kuriuos iš jų – net dar popiežiui esant gyvam. 1923 m. Bažnyčia, visada atsargi tokiais klausimais, pradėjo tyrimą dėl Pijaus X gyvenimo ir dorybių, o 1943 m. vasarį buvo žengtas pirmasis oficialus žingsnis jo byloje – tuometinis popiežius Pijus XII pasirašė atitinkamą dekretą. Krikščioniškojo mokymo brolija aktyviai prisidėjo vedant jo beatifikacijos ir kanonizacijos bylas, atsidėkodama už Pijaus X darbus jos labui. 1951 m. birželio 3 d Pijus X buvo paskelbtas palaimintuoju ir galiausiai 1954 m. gegužės 29 d., pagal tradiciją skambant didžiųjų Romos bažnyčių varpams, Džiuzepė Sartas, nuolankus viso pasaulio parapijos klebonas, buvo paskelbtas Dievo šventuoju.