Laiškas draugams ir geradariams Nr. 95. Švenčiausioji Mergelė Marija prieš Asyžiaus dvasią

Atsimainymo katedra Markame, Kanadoje

„Džiaukis, Marija, nes Tu viena sutriuškinai visas pasaulio erezijas.“

Švč. Mergelė Marija naikina erezijas, nes jos motiniškoji misija – per Jėzų Kristų, įsikūnijusią Tiesą, vesti sielas į dieviškąjį gyvenimą. Mat erezija, iškreipdama Dievo ir Kristaus pažinimą, pakerta pačią antgamtinio gyvenimo šaknį. Taigi Toji, kuriai pavesta perteikti sieloms šį gyvenimą, turi jas saugoti nuo to, kas jį naikina – klaidos ir melo.

Triuškindama erezijas, Marija saugo žmonių protuose jos Sūnaus Tiesą, kad sielos liktų su Juo susivienijusios.

Brangūs tikintieji, draugai ir geradariai,

Asyžiaus ir „Mater Populi Fidelis“ dvasia

Prieš keturiasdešimt metų popiežius Jonas Paulius II sukvietė į Asyžių visų religijų atstovus. Šis susitikimas paliko gilią žymę tikinčiųjų sielose ir tapo pražūtingu pavyzdžiui visai virtinei ekumeninių susitikimų, vėliau kartotų metai iš metų. Vyresni iš mūsų galbūt prisimena vieną ypač iškalbingą epizodą: į Asyžių atvyko grupė piligrimų iš pietų Italijos, nešdami Fatimos Dievo Motinos statulą ir nelabai suprasdami, kas čia vyksta… Susitikimo organizatoriai juos nuvedė šalin, nes Marijos statula būtų sutrikdžiusi numatytas apeigas.

O štai prieš metus, 2025 m. lapkričio 4 d., Tikėjimo mokymo dikasterija paskelbė dokumentą „Mater Populi Fidelis“, sukėlusį daug reakcijų: jame krikščionys atvirai raginami nevartoti titulų Bendraatpirkėja ir Visų malonių Tarpininkė kalbant apie Švč. Mergelę Mariją. Šiandien šie titulai laikomi nederamais, netiksliais ir, svarbiausia, netinkamai išreiškiančiais katalikų dogmą, taip kaip ji šiuo metu suprantama.

Šis savo turiniu ir neišvengiamomis pastoracinėmis pasekmėmis pražūtingas dokumentas netiesiogiai davė ir vieną teigiamą rezultatą – vėl išryškino formuluočių ir titulų svarbą. Modernistinė pasaulėžiūra, linkusi tikėjimo aktą sumenkinti iki asmeninio ir intymaus Dievo patyrimo, skatina niekinti formuluotes. Esą tikėjimo neįmanoma išreikšti arba apriboti konkrečiais, „teologiniais“ terminais, nes jie iš esmės negali perteikti asmeniškai išgyvenamo patyrimo.

Todėl šios liūdnos Asyžiaus tarpreliginio susitikimo ir „Mater Populi Fidelis“ paskelbimo sukakties proga norėtume apmąstyti itin gražų liturginį Švč. Mergelės Marijos titulą: Ta, kuri viena sutriuškina visas erezijas. „Džiaukis, Marija, nes Tu viena sutriuškinai visas pasaulio erezijas.“

Kaip pagrįsti tokį titulą? Kodėl Bažnyčia net savo liturgijoje vaizduoja Mariją būtent taip? Iš pirmo žvilgsnio šis titulas tiesiogiai nesusijęs nei su dieviškąja Marijos motinyste, nei su nuolatine jos mergyste.

Kad įvertintume šio titulo grožį ir gelmę, kad suvoktume visą jo reikšmę, turime grįžti prie paties antgamtinio gyvenimo šaltinio – Dievo gyvenimo, kuriuo Jis teikiasi dalytis su žmonėmis per savo malonę. Tik šioje šviesoje galėsime suprasti išskirtinę Švč. Mergelės Marijos vietą – jos sieloje dieviškasis gyvenimas pasiekia neprilygstamą pilnatvę.

Kas yra dieviškasis gyvenimas?

Atsigręžkime į teologiją ir pamėginkime mintimis trumpam įžengti į amžinybę. Dieviškasis gyvenimas yra pats paprasčiausias dalykas, tačiau šis paprastumas toks gilus, kad negalime jo iki galo suvokti.

Amžinybėje Dievas atlieka vieną vienintelį veiksmą: nuolat kontempliuoja save. Jis kontempliuoja savo Būtį ir begalinį jos tobulumą, nes ši Būtis be galo tobula. Ši aukščiausiosios Būties kontempliacija ir yra tikrasis Jo gyvenimas – jei Dievas taip negyventų, Jis tiesiog nebebūtų Dievas.

Šį begalinį tobulumą Dievas kontempliuoja tobulai – Jo dieviškasis intelektas kontempliuoja Jo dieviškąją Būtį, ją suvokdamas visiškai teisingai, iki galo, vienu kontempliacijos aktu. Taigi tobulai pažindamas savo dieviškąją Būtį, Jis kontempliuoja save kaip aukščiausiąją Tiesą.^[1]

Kita vertus, kontempliuodamas save kaip aukščiausiąją Tiesą, Dievas kontempliuoja save ir kaip aukščiausiąjį Gėrį. Tiesa ir Gėris nusako tą pačią tikrovę, tik skirtingais atžvilgiais.^[2] Jei Dievas yra aukščiausioji Būtis ir aukščiausioji Tiesa, Jis būtinai yra ir aukščiausiasis Gėris. Kontempliuodamas save kaip aukščiausiąjį Gėrį, Dievas tobulai save myli. Jei būtų kitaip, Dievas nebebūtų Dievas.

Trumpai tariant, dieviškasis gyvenimas – tai kontempliacijos ir meilės aktas, kuriuo Dievas, vienu metu kontempliuodamas save kaip aukščiausiąją Tiesą ir aukščiausiąjį Gėrį, tobulai džiaugiasi savimi.

Nors Dievui pakanka savęs paties, Jis laisva valia pasirinko perduoti dalį savo Būties ir tobulumo kitoms būtybėms. Gėris iš prigimties linkęs skleistis ir duoti save kitiems. Būdamas aukščiausiasis Gėris, Dievas laisvai dovanoja save kūrinijai, ypač kai kurioms būtybėms – joms Jis perduoda ne tik dalį savo Būties ir tobulumo, bet ir dalį savo paties gyvenimo.

Dievas perduoda žmonių sieloms savo gyvenimą, leisdamas joms Jį pažinti

Turint galvoje šias pamatines prielaidas, nesunku suprasti, kad, norėdamas leisti sielai tam tikru mastu dalyvauti Jo dieviškajame gyvenime, Dievas pirmiausia jai leidžia Jį pažinti, kitaip tariant, Jis jai „apsireiškia“, prisidengęs tikėjimo skraiste.

Tikėjimo apšviesta siela gali pažinti Dievą, o Jį pažinusi – Jį mylėti ir Jam tarnauti. Štai kodėl tikėjimas būtinas. Neįmanoma mylėti gėrio ir jo laikytis, jei pirmiau jo nepažinome. Niekas nemyli ir netrokšta to, ko nepažįsta.

Tačiau Apreiškimas neapsiriboja tuo, kad leidžia mums pažinti Dievo tobulumus. Jis įveda mus giliau į Jo asmeninį gyvenimą ir atskleidžia paslaptį, kurios mūsų protas savo jėgomis niekada nebūtų galėjęs sužinoti, būtent – kad šis ypatingas dieviškasis gyvenimas yra trijų atskirų Asmenų, Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, gyvenimas.

Švenčiausiosios Trejybės gyvenime Tėvas, pažindamas save, amžinai gimdo savo Žodį – tobulą dieviškosios Tiesos išraišką, „Dievo šlovės atšvaitą ir jo esybės paveikslą“ (Žyd 1, 3). Šis Žodis, kuriame atsispindi Tėvas ir kuris išreiškia amžinąją Tiesą, yra Sūnus. O iš Tėvo ir Sūnaus amžinai kyla tobula Meilė – Šventoji Dvasia.

Būtent šiuo Švenčiausiosios Trejybės gyvenimu Dievas ir nori su mumis dalytis. Iš troškimo pašventinti sielas kyla laipsniškas Senojo Testamento Apreiškimas, kurį vainikuoja Dievo Žodžio, įsikūnijusios aukščiausiosios Tiesos, atėjimas į žemę. Dievui tapus žmogumi, tas, kuris regi mūsų Viešpatį, per Jo žmogiškumą regi patį Dievą: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9) Pažindamas Tėvą per Sūnų, žmogus pasiekia amžinąjį gyvenimą: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.“ (Jn 17, 3)

Ši aplinkybė itin svarbi – čia, žemėje, artimai pažinti Dievą galima tik pažinus mūsų Viešpatį, įsikūnijusį Žodį. Dalyvauti Trejybės gyvenime ir kontempliuoti Dievą įmanoma tik per įsikūnijusio Žodžio žmogiškumą: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.“ (Jn 1, 18) Todėl „mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14).

Žinoma, Dievo apsireiškime negali būti nė menkiausios klaidos – jeigu (hipotetiškai, nes tai neįmanoma) Jis apreikštų save sumaišydamas klaidą su Tiesa, sielų pašventinimas taptų neįmanomas. Vis dėlto tikėjime visada lieka tam tikras tamsos elementas – šiame pasaulyje Dievą pažįstame tarsi per skraistę. Amžinybėje ši skraistė bus nuimta, o tikėjimu grįstą pažinimą pakeis palaimingasis regėjimas. Taip mūsų netobulas antgamtinis Dievo pažinimas taps tobulas. Tikėjimas eina pirma palaimingojo regėjimo ir yra skirtas mus jam parengti bei į jį nuvesti.

Jei Dievas pašventina sielas ir teikia joms gyvenimą tam tikru būdu, kurį ką tik aptarėme bendrais bruožais, kokiu mastu aukščiausiąją Tiesą pažino Švč. Mergelės Marijos siela?

Matysime, kad ši aukščiausiosios Tiesos kontempliacija Marijos sieloje buvo susijusi, pirma, su jos turima malonės pilnatve, antra, su jos dieviškąja motinyste ir galiausiai su jos ypatinga visuotinės Tarpininkės misija, reiškiančia tai, kad jai pavesta visoms sieloms perteikti artimą jos Sūnaus, tikro Dievo ir tikro žmogaus, pažinimą.

Tiesos kontempliacija malonės pilnoje Marijos sieloje

Akivaizdu, kad Marijos šventumas leido jai kontempliuoti Tiesą taip aiškiai, kaip nė vienas iš mūsų negali įsivaizduoti. Apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir jos padarytų žaizdų, ji negalėjo suklysti. Jos protas nepasidavė jokiai iliuzijai, jokiam klaidingam ar skubotam sprendimui. Jos suvokimo netrikdė ir netemdė jokia netvarkinga aistra. Jos kontempliacijai nebuvo jokių kliūčių.

Dar svarbiau tai, kad Marijos tyrumas suteikė jos protui neprilygstamą gebėjimą suvokti amžinąsias tiesas. Šį gebėjimą dar labiau sustiprino tai, kad jos sieloje neįsivaizduojamu mastu veikė antgamtinės Šventosios Dvasios dovanos – ypač supratimo ir išminties dovanos leido jai kontempliuoti dieviškąsias tiesas aiškiau nei serafimams ir cherubinams. Ji yra Išminties Sostas.

Dėl malonės pilnatvės Marijos siela buvo ypatingoje, nepalyginamoje padėtyje. Nuodėmė ir klaida būtų daugiau ar mažiau jai kliudžiusios tobulai kontempliuoti Dievą, taigi ir tobulai susivienyti su Juo bei pasiekti šventumą. Kaip jos sielos nepalietė nė menkiausias nuodėmės šešėlis, nė menkiausias netobulumas, taip jos proto negalėjo paliesti nė menkiausias klaidos šešėlis.

Tobulas Marijos atsidavimas Tiesai padeda suprasti ir nepakartojamą jos laisvę. „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32) – jokiame kūrinyje šie mūsų Viešpaties žodžiai nebuvo taip tobulai įgyvendinti kaip jo Motinoje. Tikroji laisvė – tai ne galimybė nusigręžti nuo gėrio, o gebėjimas nevaržomai jo siekti. Joks polinkis į nuodėmę nevaržė jos valios, jokios kliūtys netrukdė jai pažinti tiesą ir atsiduoti Gėriui, todėl jos laisvė pasiekė nepakartojamą tobulumą. Šis negalėjimas nusidėti, užuot sumenkinęs jos laisvą valią, suteikė jai, pasak tėvo Garrigou-Lagrange’o, „visišką laisvę gėrio srityje, be jokio nukrypimo į blogį“^[3]. Taigi jos laisvė, kaip ir jos dieviškojo Sūnaus laisvė, buvo tyras Dievo laisvės atvaizdas.

Dievo Motina – įsikūnijusio Žodžio kontempliuotoja

Reikia turėti omenyje, kad kontempliacija, apie kurią kalbame ir kuria Dievas perduoda sieloms savo gyvenimą, nėra vien amžinųjų tiesų stebėjimas ir gėrėjimasis jomis. Pati kontempliacija pamažu keičia sielas pagal tai, ką jos kontempliuoja. Kitaip tariant, per krikščioniškąją kontempliaciją Dievas palaipsniui perkeičia sielas ir padaro jas panašias į Jėzų Kristų. Būtent šia prasme šv. Paulius moko, kad „teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17).

Švč. Mergelės Marijos siela labiau nei bet kuri kita nuolat kontempliavo mūsų Viešpatį ir gyveno tikėjimu. Jos išskirtinis gebėjimas kontempliuojant pažinti Tiesą kilo ne vien iš jai suteiktų nepaprastų dovanų, dėl kurių jos intuicija pranoko angelų intuiciją. Ne mažiau svarbus ir kitas dalykas, dėl kurio ji atsidūrė nesulyginamoje, privilegijuotoje padėtyje – dėl savo dieviškosios motinystės ji turėjo tiesioginį ir unikalų ryšį su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žmogiškumu.

Nepamirškime, kad šį su Žodžiu suvienytą žmogiškumą Tėvas pasirinko kaip priemonę iki galo apreikšti save. Švč. Mergelė Marija buvo ypač artimai susijusi su pačiu savo kontempliacijos objektu, nes įsikūnijęs Žodis iš tiesų yra jos Sūnus, o ji – tikroji Jo Motina. Šį artumą iki visiškai nepalyginamo laipsnio sustiprino tai, kad mūsų Viešpaties žmogystę, jos materialųjį pradą suteikė vien Švč. Mergelė Marija. Todėl niekada nebuvo ir nebus stipresnio ryšio tarp motinos ir sūnaus nei Mariją ir Jėzų jungęs ryšys.

Galime drąsiai sugretinti amžinąjį Žodžio gimimą ir mūsų Viešpaties gimimą laike. Tėvas amžinybėje, kontempliuodamas Žodį, Jam taria: „Šiandien aš Tave pagimdžiau“ (Ps 2, 7) – čia „šiandien“ reiškia pačią amžinybę. Panašiai Dievo Motina, kontempliuodama mūsų Viešpatį, gali nuolat Jam sakyti: „Aš esu tavo Motina, pagimdžiau tave laike.“ Perfrazuodamas Tikėjimo išpažinimą, šv. Leonas Didysis gražiai ir gana originaliai apibendrina ypatingą ryšį tarp mūsų Viešpaties žmogiškumo ir Marijos: Jis yra „vienos prigimties su savo Motina“ (Pamokslas 30, 6).

Be to, Marija trisdešimt metų nuolat prieš akis turėjo šią su Žodžiu suvienytą žmogystę – tarsi jos sielai plačiai atvertą dieviškąjį langą. Visi žinome, kad mūsų Viešpats trisdešimt metų gyveno pasislėpęs nuo pasaulio, norėdamas parodyti kontempliatyviojo gyvenimo pirmenybę aktyviojo gyvenimo atžvilgiu. Tačiau šiuos ilgus Nazarete praleistus metus lėmė ir kita, ne mažiau gili priežastis – jie suteikė Marijai laiko iš neįsivaizduojamai arti kontempliuoti savo Sūnų, įsikūnijusį Žodį. Kodėl? Žinoma, kad ji dar labiau būtų pašventinta ir perkeista pagal Jo paveikslą, taip pat tam, kad, maitindamasi įsikūnijusios Tiesos kontempliacija, vėliau galėtų ja gaivinti Bažnyčią.

Marija perteikia sieloms gautąjį dieviškąjį gyvenimą

Šis nepakartojamas įsikūnijusio Žodžio pažinimas neturėjo likti asmenine Mergelės Marijos privilegija. Gautoji malonės pilnatvė buvo skirta ir jos, kaip Visuotinės Tarpininkės, misijai – ta, kuri gavo Kristų ir padovanojo Jį pasauliui, dalyvauja (visiškai priklausydama nuo savo Sūnaus) perteikiant sieloms Atpirkimo vaisius.

Antgamtinis gyvenimas čia, žemėje, prasideda Dievo pažinimu per tikėjimą, todėl Marijos tarpininkavimas pirmiausia reiškiasi šioje srityje. Pažinusi Jėzų Kristų labiau nei bet kuris kitas kūrinys, ji gimdo savo vaikus tikėjimo gyvenimui – supažindina sielas su savo Sūnumi, padeda joms tvirčiau laikytis Jo apreikštos Tiesos ir moko vis giliau skverbtis į jos slėpinius.

Taigi Dievo Motina turėjo ką tik gimusiai Bažnyčiai perteikti ne tik savo kontempliacijos vaisius, bet tam tikra prasme ir pačią kontempliavimo praktiką – galėtume sakyti, metodą, turėjusį tapti vidiniu Bažnyčios gyvenimo principu. Juk dvasinė, liturginė ar doktrininė Bažnyčios veikla galiausiai susiveda į tą patį kontempliacijos aktą, kurio tikslas – pašventinti sielas ir parengti jas palaimingajam regėjimui. Šiuo požiūriu Dievo Motina turėjo tapti krikščioniškos sielos provaizdžiu.

Tačiau Marijos motiniškoji misija tuo nesibaigia: kadangi jos tikslas – pažadinti sielose tikėjimą, ji negali likti abejinga būtinybei ginti Tiesą. Jai pavesta vesti sielas pas savo Sūnų, o per Jį – į Gyvenimą, todėl ji drauge privalo apsaugoti jas nuo visko, kas trukdo pažinti Jėzų Kristų ir nuo Jo atitolina. Nes šiuo atveju klaida, įsiterpdama tarp proto ir dieviškosios Tiesos, pakerta pačią antgamtinio gyvenimo šaknį.

Klaida yra kontempliacijos, taigi ir sielos pašventinimo, priešė

Turime gerai suprasti, kodėl kontempliacija yra dvasinio gyvenimo pamatas. Modernistinėje sampratoje tikėjimo aktas iš esmės redukuojamas į vidinį ir asmeninį Dievo patyrimą, praktiškai atsiejant jį nuo objektyvaus Apreiškimo turinio. Tokia samprata daro nesuprantamą ir nereikalingą visa tai, ką tik ką aptarėme.

Šį sunkumą paaiškinkime konkrečiu pavyzdžiu. Jei nebetikiu aiškiai ir nedviprasmiškai, kad šventosios Mišios yra ant altoriaus sudabartinamas Kryžiaus aukos atnaujinimas, pasikeis mano kontempliacija ir šio sakramento suvokimas. Atitinkamai pasikeis ir tai, kaip meldžiuosi, aukoju Mišias arba jose dalyvauju. Ilgainiui pasikeis ir tai, kaip suvokiu pačią Kryžiaus auką, nes ją atnaujinantį veiksmą bei jo reikšmę suprasiu iškreiptai. Galiausiai pasikeis ir pati Atpirkimo samprata, ypač jos atperkamasis ir permaldaujamasis matmuo.

Tas pats procesas kartojasi kaskart, kai aptemdoma arba susilpninama kokia nors apreikštoji tiesa – nukenčia kontempliacija, o paskui ir pats krikščioniškasis gyvenimas. Kaip tik taip nutiko Katalikų Bažnyčioje su naujosiomis Mišiomis. Kitas pavyzdys – nebetikima Kristaus karališkumu ir jo neatimamomis viešosiomis teisėmis arba tuo, kad išganymas pasiekiamas tik per mūsų Viešpatį (dėl šios priežasties šiandien visuotinai išplito pragaištingas ekumenizmas).

Marija, mūsų sielų Motina, iš esmės priešinasi ekumenizmui

Taigi aišku, kad Švč. Mergelė Marija, krikščioniškos sielos provaizdis ir antgamtinio gyvenimo Motina, bjaurisi klaida taip pat, kaip ir nuodėme. Jos pašaukimas – būti ne tik krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu, bet ir Motina, perduodančia šį gyvenimą sieloms, jį saugančia ir puoselėjančia.

Nuo ko Marija jį turi saugoti? Nuo visko, kas jam kliudo, jį sužeidžia arba naikina, kitaip tariant, nuo erezijos ir nuodėmės. Turėdami tai galvoje, geriau suprasime, ką reiškia sutraiškyti žalčio galvą, to, kuris „nuo pat pradžios buvo galvažudys“ (Jn 8, 44) ir Gyvenimo priešas. Jei šėtonas melu ir nuodėme sėja mirtį, Marija saugo gyvybę, vesdama sielas į Tiesą ir malonę.

Sutraiškyti žalčio galvą reiškia ir sunaikinti jo melus – visas tas klaidas, kurios trukdo sieloms pažinti visą dieviškosios Tiesos pilnatvę, kontempliuoti jos Grožį ir rengtis amžinai ją turėti. Visais savo darbais šėtonas siekia vieno tikslo: atskirti protus nuo Tiesos tam, kad atskirtų sielas nuo Dievo.

Švč. Mergelė jokiu būdu negali pakęsti, kad jos Sūnus, įsikūnijusi Tiesa, būtų laikomas tik vienu iš daugelio kelių pas Tėvą. Ji jokiu būdu negali pakęsti, kad Tiesa ir klaida būtų laikomos lygiavertėmis vardan žmogaus orumo ir tariamos laisvės rinktis tiesą ar melą. Niekas geriau už Dievo Motiną nesuvokia, kad leisti sieloms rinktis tarp Jėzaus ir Barabo reikštų jas klaidinti ir niekinti.

Niekas kitas negali taip, kaip Marija, priimti kaip savo mūsų Viešpaties atsakymo žydams: „Dievo darbas – tikėkite tą, kurį Jis siuntė.“ (Jn 6, 29) Būdama Dievo Motina, ji ypatingu būdu dalyvauja šiame darbe – būtent per ją į pasaulį ateina Tėvo siųstasis Sūnus.

Štai kodėl ekumeniniuose susitikimuose Marijos nėra – ji ten trukdo, jos negalima kviesti. Ji neša žinią, nesuderinamą su Asyžiaus dvasia. Ji primygtinai primena išskirtines savo Sūnaus, Kristaus Karaliaus, teises visoms sieloms, kitaip tariant, Tiesos teises klaidos atžvilgiu ir Bažnyčios prerogatyvas kitų religijų atžvilgiu. Jeigu Marija galėtų ten prabilti, ji kaip Motina ir Karalienė būtinai primintų žmonėms, kad jie privalo rinktis: „Arba mano Sūnus, arba kiti!“

Štai kodėl vienas gražiausių ir garbingiausių titulų, kuriuos Marijai suteikė liturgija (taigi ir Bažnyčia), yra šis: „Ta, kuri viena sutriuškina visas erezijas.“ Šis titulas nepaprastai tinka tai, kuriai pavesta užduotis ir priemonė gimdyti mumyse dieviškąjį gyvenimą – patį mūsų Viešpatį – ir vesti mus į šventumą.

Taigi tik ji dabartinėje triumfuojančio modernizmo sukeltoje sumaištyje gali apsaugoti mūsų sielas nuo klaidos ir abejingumo (pastaroji blogybė kartais veda į klaidą, o kartais iš jos kyla – tai brandžiausias ir pragaištingiausias Asyžiaus dvasios vaisius).

Tik Švč. Mergelė Marija gali vėl grąžinti žmonių protus prie amžinosios Tiesos ir juos atversti, leisdama pažinti Dievą bei garbinti Jį „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 24).

Galiausiai tik ji viena gali Bažnyčios hierarchus vėl uždegti popiežių, kankinių ir išpažinėjų uolumu – tų, kurie buvo pasiryžę visomis jėgomis ginti katalikų tikėjimą ir parodyti pasauliui jo tyrumą, laike ir istorijoje atspindintį pačios amžinosios Tiesos tyrumą.

Telaimina jus Dievas.

Mencingenas, 2026 m. lapkričio 4 d.

Kun. Davide Pagliarani