Tikėjimo išpažinimas prieš šiuolaikines klaidas

 

Atviras laiškas Jo Šventenybei popiežiui Leonui XIV ir Šventosios Bažnyčios kardinolams

Švenčiausiasis Tėve,
Jūsų Eminencijos,

Artėjant šio mėnesio pabaigoje numatytai kardinolų konsistorijai ir likus vos kelioms dienoms iki liepos 1 d. Ekone numatytų vyskupų šventimų, mums atrodo, kad atėjo metas Šv. Pijaus X kunigų brolijai atlikti pilną katalikų tikėjimo išpažinimą, kurį norėtume įteikti į Jūsų Šventenybės ir kiekvieno iš kardinolų rankas.

Šiandien Bažnyčia patiria didžiulį naujų jėgų – tiek vidinių, tiek išorinių – spaudimą ir yra jų blaškoma į visas įmanomas puses, išskyrus, mūsų nuomone, teisingąją. Matydami tokią Bažnyčios kančią, negalime likti abejingi.

Kelią, kuriuo reikėtų eiti, nurodo ne Šv. Pijaus X brolija, bet dviejų tūkstančių metų Bažnyčios Tradicija, kurią Apaštalų Sostas ištikimai saugojo ir perdavė per amžius ir kurią šiais laikais daugelis faktiškai laiko pasenusia ir nuolat evoliucionuojančia.

Vardan šios Tradicijos ir vien jos šviesoje šiandien atliekame šį katalikų tikėjimo išpažinimą, skirtą pagrindinėms mūsų laikų klaidoms ir pavojams.

Esame įsitikinę, kad Tradicijoje slypi visi vaistai nuo Bažnyčią ir pasaulį kamuojančių negandų ir kad veltui bandoma ieškoti sprendimų kitur. Nekintantis, neiškraipytas ir nesusiaurintas katalikų tikėjimas yra sielų išganymo principas, pamatas bei šaknis. Šis tikėjimas, glūdintis Tradicijoje ir skelbiamas nuolatinio magisteriumo, yra tikrasis Bažnyčios vienybės pamatas ir todėl būtina priemonė norint tarp Kristaus mistinio Kūno narių įtvirtinti vienybę bei bendrystę.

Tradicija iškyla virš laiko kaitos ir yra nekintantis amžinosios Tiesos atgarsis istorijoje.

Galime tik viltis ir karštai melstis, kad ši Tradicija ir tikėjimo grynumas vėl taptų Bažnyčios gyvenimo pamatu, kad nuo jų galėtų prasidėti tikras atsinaujinimas. Būtent šia intencija primygtinai meldžiamės.

Esame įsitikinę, kad šiomis nepastoviomis ir itin pavojingomis aplinkybėmis geriausias indėlis, kokį galima pasiūlyti visuotinei Bažnyčiai, yra nuoširdus ir pilnas katalikų tikėjimo išpažinimas.

Tikimės, kad vieną dieną šis doktrininis tekstas galės tapti pagrindu nuoširdžiai diskusijai su Šventuoju Sostu, taikioje, broliškoje ir meilės kupinoje atmosferoje.

Jums pateikiamas tekstas nėra tuščias nostalgijos apimtų žmonių prisiminimas, bet būtina, taiki ir ryžtinga mūsų tikėjimo išraiška.

„Non enim possumus aliquid adversus veritatem sed pro veritate“ – „Mes juk nieko negalime prieš tiesą, bet tiktai už tiesą.“ (2 Kor 13, 8)

Ir, pasak Psalmininko, kurio žodžius pakartoja šv. Paulius:

„Et nos credimus propter quod et loquimur“ – „Mes taip pat tikime, todėl ir kalbame.“ (2 Kor 4, 13)

Iš anksto dėkodami už laiką, kurį teiksitės skirti šiam tekstui perskaityti, užtikriname Jus, kad nuolat meldžiamės už Jus ir už visuotinę Bažnyčią.

Mencingenas, 2026 m. birželio 24 d., Šv. Jono Krikštytojo Gimimo iškilmę.

Kun. Davide Pagliarani
Generalinis vyresnysis

Vysk. Alfonso de Galarreta
Pirmasis generalinis padėjėjas

Kun. Christian Bouchacourt
Antrasis generalinis padėjėjas

Vysk. Bernard Fellay
Pirmasis generalinis patarėjas
Buvęs generalinis vyresnysis

Kun. Franz Schmidberger
Antrasis generalinis patarėjas
Buvęs generalinis vyresnysis

 

Šv. Pijaus X kunigų brolijos katalikų tikėjimo išpažinimas prieš šiuolaikines klaidas, skirtas sieloms apšviesti

Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen

Preambulė

1. Išpažįstu ir priimu visą katalikų tikėjimo tiesą, tokią, kokia ji buvo „apaštalų gauta iš paties mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus arba gauta iš jų pačių, įkvėpus Šventajai Dvasiai“[1], o vėliau ištikimai išsaugota ir dėl nenutrūkstamos apaštalinės sukcesijos pasiekusi mus Katalikų Bažnyčioje per popiežių ir vyskupų pamokslus, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštus bei šventųjų Susirinkimų apibrėžimus.[2]

2. Tvirtai priimu kiekvieną tiesą, kurią neklystanti Bažnyčia yra pateikusi kaip Dievo apreikštą ir išganymui būtiną – tiek savo iškilmingo magisteriumo apibrėžimais, tiek vieningu ordinariniu ir visuotiniu magisteriumu.[3] Taip pat priimu visa, kas priklauso katalikų mokymui dėl būtino ryšio su apreikštuoju tikėjimo lobiu,[4] ir laikau tikromis tas tiesas, kurių Bažnyčia nuosekliai mokė tam, kad apsaugotų šį lobyną nuo klaidų.[5]

3. Todėl atmetu visas šiam tikėjimui prieštaraujančias klaidas, ypač liberalizmą, indiferentizmą, modernizmą, ekumenizmą ir laicizmą, kuriuos pasmerkė popiežiai Pijus IX[6], Leonas XIII[7], šv. Pijus X[8], Pijus XI[9] ir Pijus XII[10]. Šios klaidos aptemdo apreikštąjį mokymą, iškreipia Tradiciją, sudarko šventąją liturgiją, gadina dorovę, silpnina misijų dvasią ir griauna krikščioniškąją visuomenės santvarką, tuo smarkiai pakenkdamos sielų išganymui.

4. Išpažįstu šį tikėjimą ir atmetu visas jam priešingas klaidas, nes noriu likti ištikimas šventai, katalikiškai, apaštališkai Romos Bažnyčiai, tiesos Mokytojai, ir popiežiui, Kristaus Vietininkui. Noriu likti ištikimas amžinajai Romai, kuriai patikėta misija iki amžių pabaigos šventai saugoti ir ištikimai aiškinti apreikštąjį tikėjimo lobį.

5. Dar priduriu, kad dabartinėje sumaištyje nebeužtenka priminti vieną kitą pavienę tiesą. Būtina aiškiai parodyti visą katalikų mokymo visumą, jo antgamtinę darną ir nuostabią harmoniją, nepraleidžiant nė vienos dogmos, nesumenkinant nė vienos tiesos ir nepakeičiant apreikštojo tikėjimo dviprasmiška arba iškraipyta kalba, kuri ekumenizmo ir prisitaikymo prie pasaulio vardan vis įžūliau darko šį mokymą.

6. Pati meilė įpareigoja šį mokymą išpažinti aiškiai, kantriai ir tvirtai – Dievo garbei, Bažnyčios šlovei ir sielų išganymui.

I. Dieviškasis Apreiškimas, tikėjimas ir Tradicija

7. Tikiu, kad gerasis Dievas dovanojo žmogui malonę – pašaukė jį pasiekti palaimingąjį regėjimą. Tvirtai tikiu ir išpažįstu, kad šis žmogaus išaukštinimas pranoksta žmogaus prigimties galias bei poreikius ir yra neužtarnauta, tai yra antgamtinė, Dievo dovana.[11]

8. Tikiu, kad Dievas nepaliko žmogaus vien jo prigimtinėms jėgoms, bet apreiškė jam savo dieviškojo gyvenimo slėpinius ir antgamtinį tikslą, kuriam jį pašaukė. Kadaise jam kalbėjęs per pranašus Senojoje Sandoroje, galiausiai prabilo per savo vienatinį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Naujojoje Sandoroje. Su ja dieviškasis Apreiškimas pasiekė savo tobulą išsipildymą.[12]

9. Šis Apreiškimas yra tikrasis Dievo Žodis, patikėtas Bažnyčiai kaip tikėjimo lobynas ir pateiktas žmonėms kaip tikėjimo taisyklė doktrinos pavidalu. Šioje doktrinoje dieviški slėpiniai suformuluoti taip, kad būtų suprantami ir išreiškiami žodžiais.[13] Apreiškimas nėra laipsniška religinės sąmonės išraiška ar tikinčiųjų bendruomenės kolektyvinės patirties vaisius; tai yra pati Dievo tiesa, antgamtiniu būdu perduota žmonėms jų išganymui.[14]

10. Tikiu, kad tikėjimo lobynas buvo užbaigtas mirus paskutiniam apaštalui. Po apaštalų mirties Bažnyčia negavo jokio naujo Apreiškimo – ji saugo, aiškina, gina ir perduoda gautąjį tikėjimo lobyną.[15]

11. Pripažįstu išorinius Apreiškimo įrodymus, ypač stebuklus ir pranašystes, kaip visiškai tikrus ženklus, kuriais įrodoma dieviška krikščionių religijos kilmė – įrodoma tokiu būdu, kuris žmogaus protui yra tinkamas visais laikais ir visose vietose. Taip pat pripažįstu pačią Bažnyčią – dėl jos vienybės, šventumo, katalikiškumo, vaisingumo ir nekintamo pastovumo – kaip nuolatinį patikimumo pagrindą ir nepaneigiamą jos dieviškosios misijos liudijimą.

12. Išpažįstu, kad tikėjimas yra antgamtinis malonės veikiamo proto paklusnumas išoriškai Dievo apreikštai tiesai. Jis remiasi ne regimų dalykų akivaizdumu, ne privačiu sprendimu ir ne asmenine patirtimi, o pačiu apreiškiančio Dievo autoritetu, Dievo, kuris, būdamas aukščiausioji Tiesa, negali nei klysti, nei kitų klaidinti. Todėl tikėjimas nėra nei aklas religinis jausmas, nei sielos emocija, nei vidinis įsitikinimas, kylantis iš asmeninės arba kolektyvinės sąmonės. Tikėjimas yra antgamtinė dorybė, išaukštinanti žmogaus protą ir leidžianti jam pažinti Dievą tokį, koks Jis yra, remiantis paties Dievo liudijimu apie save ir laukiant palaimingojo regėjimo.[16]

13. Todėl atmetu šiais laikais išplitusią modernizmo klaidą, kuri tikėjimą sumenkina iki vidinės patirties, juslinio troškimo arba stiprėjančio tikinčiųjų bendruomenės sąmoningumo. Toks supratimas griauna pačią dogmos sampratą ir panaikina pareigą tikėti. Jis dieviškąją tiesą pakeičia subjektyviu nuoširdumu, o katalikų doktriną paverčia istorinių permainų įkaite.[17]

14. Taip pat išpažįstu, kad Dievo apreikštojo mokymo lobynas glūdi dviejuose jo šaltiniuose – Šventajame Rašte ir Tradicijoje.[18] Išpažįstu, kad Tradicijoje yra daug Dievo apreikštų tiesų, kurių nėra Šventajame Rašte, todėl Šventasis Raštas turi būti skaitomas ir suprantamas atsižvelgiant į Tradiciją.[19]

15. Išpažįstu, kad Šventasis Raštas, kurio visos knygos buvo parašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu, iš tiesų yra Dievo žodis, be jokios klaidos. Jį autentiškai aiškina Bažnyčios magisteriumas, remdamasis Tradicija ir tikėjimo taisykle.[20]

16. Todėl atmetu racionalistinę egzegezę, kuri šventąsias knygas laiko vien žmonių sukurtais raštais, kuri iš principo atmeta antgamtinio įkvėpimo galimybę, dirbtinai atskiria „istorinį“ Kristų nuo Bažnyčios tikėjimo Kristaus, stebuklus sumenkina iki simbolių, o Šventąjį Raštą atiduoda nuolat kintančioms hipotezėms ir natūralistinių kritinių metodų manipuliacijoms. Tikrasis biblinis mokslas turi tarnauti tikėjimo pažinimui; jam nepriklauso būti Dievo žodžio taisykle, aiškintoju ar teisėju.[21]

17. Galiausiai išpažįstu, kad Tradicija nėra mirusi atmintis, bet gyvas iš apaštalų gautojo mokymo perdavimas. Ji išlieka gyva, kitaip nei Apreiškimas, kuris yra jau užbaigtas.[22] Ji yra gyva tiek mokančiosios Bažnyčios magisteriumo veikloje, tiek besimokančiosios Bažnyčios tikėjimo išpažinime. Pastarosios nusiteikimas sentire cum Ecclesia [„mąstyti ir jausti drauge su Bažnyčia“] yra magisteriumo mokymo vaisius.[23] Tradicija gali būti vadinama „gyva“ ne todėl, kad keistųsi jos prasmė, bet todėl, kad gyvasis magisteriumas per amžius vis aiškiau ir išsamiau skelbia tą pačią tiesą, išlaikydamas tą pačią prasmę.[24] Tai, kuo visi, visur ir visada tikėjo kaip katalikų tikėjimo tiesa, negali būti paneigta arba kvestionuojama dėl jokios teologinės mados, jokio pastoracinio spaudimo, jokio diplomatinio poreikio ar tariamų šiuolaikinio pasaulio reikalavimų.[25]

II. Dievas – visų dalykų pradžia ir tikslas. Švenčiausioji Trejybė

18. Išpažįstu, kad yra vienas Dievas – asmeninis, gyvas ir tikras, visų dalykų pirmasis principas ir galutinis tikslas, kuris pradžioje iš nieko sukūrė dangų ir žemę, regimąjį ir neregimąjį pasaulį. Jis yra be galo tobulas, amžinas, visagalis ir nekintamas, savo esme žmogaus protui nesuvokiamas ir visiškai laisvas savo veiksmais, skirtingas nuo pasaulio, kurį laisvai sukūrė, palaiko būtyje ir valdo savo Apvaizda.[26]

19. Išpažįstu, kad Dievas gali būti tikrai pažintas prigimtine proto šviesa iš Jo kūrinių, kaip priežastis pažįstama iš savo padarinių. Katalikų tikėjimas pripažįsta, kad žmogaus protas yra pajėgus pažinti daiktus tokius, kokie jie yra, dažnai suvokti jų priežastis ir pasiekti pakankamą tikrumą.[27]

20. Todėl atmetu šiuolaikinį agnosticizmą, filosofinį skepticizmą, idealistinį subjektyvizmą ir visas doktrinas, kurios žmogaus pažinimą apriboja jusliniais reiškiniais arba sąmonės konstrukcijomis, tuo paneigdamos pačią Bažnyčios magisteriumo ir tikrosios teologijos galimybę.

21. Išpažįstu, kad vienintelėje dieviškojoje prigimtyje yra trys tikrai skirtingi Asmenys: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – konsubstanciali [vienos esmės], nedaloma Trejybė. Tėvas yra be prado; Sūnus nuo amžių gimsta iš Tėvo; Šventoji Dvasia nuo amžių kyla iš Tėvo ir Sūnaus kaip iš vieno prado. Tačiau šie trys Asmenys yra viena ir ta pati dieviškoji esmė – jie yra vienas Amžinasis Dievas, o ne trys amžinieji dievai; vienas išmintingas, geras ir visagalis Dievas, o ne trys vienodai išmintingi, geri ir visagaliai dievai; jiems būdinga ta pati dieviškoji valia ir Apvaizda, jie mėgaujasi ta pačia dieviškąja šlove.[28]

22. Atmetu supaprastintus trinitarinio tikėjimo išpažinimus, kuriuose, prisidengiant religine vienybe arba ekumeniniu apdairumu, sąmoningai nutylima tai, ką Dievas apreiškė apie save. Neužtenka kartu su žydais ir musulmonais sakyti, kad Dievas yra vienas; neužtenka kartu su protestantais pripažinti, kad Sūnus yra tos pačios prigimties kaip ir Tėvas; taip pat neužtenka kartu su stačiatikiais išpažinti, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo, nutylint Filioque [„ir Sūnaus“]. Toks klaidingas irenizmas siekia tariamos santarvės – nutylėdamas kai kurias apreikštąsias tiesas, jis aiškumą pakeičia painiava ir kelia grėsmę tikėjimo pilnatvei.

III. Žmogaus sukūrimas ir antgamtinė malonės tvarka

23. Tikiu, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, apdovanodamas jį dvasine ir nemirtinga siela, gebančia pažinti tiesą, mylėti prigimtiniu protu pažintą gėrį ir laisvai atsigręžti į savo Kūrėją. Todėl žmogus nėra neišvengiamas aklos evoliucijos produktas arba vien materialiųjų jėgų rezultatas – jis kyla iš Dievo kaip iš savo Kūrėjo, priklauso nuo Dievo kaip nuo savo būties šaltinio ir yra nukreiptas į Dievą kaip į savo galutinį tikslą.[29]

24. Išpažįstu, kad Dievas neskyrė žmogaus vien prigimtiniam tobulumui, bet pašaukė jį visiškai neužtarnautam antgamtiniam tikslui, absoliučiai pranokstančiam sukurtosios prigimties galias ir teises – palaimingajam regėjimui, kai siela regės Dievą veidas į veidą ir dalyvaus pačiame Švenčiausiosios Trejybės gyvenime. Tai, kad žmogus pašauktas tapti Dievo vaiku, dieviškosios prigimties dalininku ir Dangaus paveldėtoju, nėra būtinas jo prigimties išsipildymas, bet vien Dievo dosnumo vaisius.[30]

25. Todėl atmetu bet kokį mokymą, kuris panaikina skirtumą tarp prigimties ir malonės, antgamtinį gyvenimą laiko žmogaus prigimties reikalavimu arba malonę vaizduoja tik kaip natūralų žmogaus prigimtinių galių išsiskleidimą. Tokia painiava sugriauna ir antgamtės, kaip neužtarnautos dovanos, pobūdį, ir pačią prigimties tikrovę. Galiausiai ji paverčia tikėjimą religine antropologija, o Atpirkimą – žmogaus apsireiškimu pačiam sau.

26. Taip pat išpažįstu, kad malonė nei sunaikina, nei pakeičia prigimtį: ji ją pagydo, išaukština ir ištobulina, kartu ją išsaugodama. Antgamtinė tvarka nepanaikina nei proto, nei prigimtinio įstatymo, nei kūrinijos; ji juos gydo ir pajungia aukštesniam tikslui.[31] Todėl šiuolaikinė priešprieša tarp žmogaus laisvės ir malonės, tarp asmens orumo ir priklausomybės nuo Dievo, tarp kultūros ir tikėjimo yra iš esmės dirbtinė bei klaidinga.

27. Atmetu klaidingą religinį humanizmą, kuris aukština žmogų kaip tokį, tarsi Įsikūnijimas būtų apreiškęs vien tiktai Dievo paveikslą Jo sukurtame žmoguje, o ne nuodėmės skurdą ir Dievo gailestingumą nusidėjėliui. Žmogus iš tiesų būna didis tik tada, kai nuolankiai priima jį gydančią ir išaukštinančią malonę, atgailauja už savo nuodėmes, paklūsta tiesai ir gyvena kaip Dievo vaikas. Atsiskirdamas nuo Dievo, jis savęs neišaukština – jis pražūva.

28. Išpažįstu, kad žmogaus orumas, dėl kurio Dievas savo kūrinį pastatė materialiojo pasaulio viršūnėje, niekada negali būti priešpastatomas Dievo įstatymui, atsivertimo būtinybei ar paklusnumui apreikštajai tiesai. Šis orumas yra sužeistas nuodėmės, todėl jis turi būti per malonę atkurtas ir išaukštintas iki Dievo įvaikių orumo.[32]

IV. Gimtoji nuodėmė ir žmogaus būklė

29. Tikiu, kad mūsų pirmuosius tėvus Dievas sukūrė pirmapradžio teisumo ir šventumo būklės, apdovanodamas juos integralumo (prigimties galių darnos), laisvės nuo kentėjimų ir nemirtingumo dovanomis. Kaip ypatingą Dievo malonę jie turėjo ir antprigimtines dovanas, nukreipiančias į patį Dievo gyvenimą.[33] Be to, Adomui, kaip žmonijos galvai ir pradui, buvo duota tobulo žinojimo dovana.

30. Išpažįstu, kad savo nepaklusnumu Adomas iš tikrųjų padarė gimtąją nuodėmę, kuri reprodukciniu būdu perduodama visiems žmonėms. Ši nuodėmė yra prigimtinė nuodėmė, pasmerkianti visus žmones mirčiai, kentėjimui, nežinojimui ir geidulingumui. Netekę pašvenčiamosios malonės ir kitų jų prigimčiai nepriklausančių dovanų, Adomas ir Ieva nebegalėjo jų perduoti savo palikuoniams ir buvo išvaryti iš žemiškojo rojaus.[34]

31. Tačiau žmogiškoji Adomo prigimtis nebuvo sunaikinta – ji buvo tik sužeista. Žmogaus protas, nors ir aptemdytas, tebėra pajėgus pažinti tiesą,[35] o jo laisva valia, nors ir nusilpusi, tebėra pajėgi trokšti prigimtinio gėrio ir jį mylėti.[36] Todėl atmetu bet kokį pesimistinį mokymą, kuris žmogų laiko nepataisomai sugedusiu ir nepajėgiu jokiam gėriui.

32. Tačiau lygiai taip pat atmetu bet kokį mokymą, kuris, vadovaudamasis nepamatuotu optimizmu, menkina gimtosios nuodėmės reikšmę, naiviai aukština įgimtą žmogaus gerumą arba tvirtina, kad visuotinę taiką galima sukurti remiantis vien moraline, technine, politine ir kultūrine žmonijos pažanga. Istorijos tragedijas, visuomeninius neramumus ir žmogaus širdies tamsą iš esmės paaiškina tik nuodėmės padaryta gili žaizda.

33. Išpažįstu, kad žmogui, norint būti išganytam, būtinas Atpirkimas, kuris jį išlaisvintų ir iš gimtosios nuodėmės, ir iš visų jo asmeninių nuodėmių.[37] Šis Atpirkimas reikalauja Dievo malonės dovanos Kristaus asmenyje – be jos žmogus negali pats savęs išgelbėti nei savo prigimtiniais gerais darbais, nei kultūra, nei mokslu, nei nuoširdžiu religingumu.[38] Be pašvenčiamosios Kristaus malonės jis nepajėgia pasiekti savo antgamtinio tikslo.[39]

34. Todėl atmetu šiuolaikinį natūralizmą – tiek teorinį (filosofijoje arba teologijoje), tiek praktinį (dorovėje, politikoje arba sielovadoje). Bet kuris mokymas, kalbantis apie brolybę, taiką, orumą ir pažangą, bet nepripažįstantis nuodėmės, Kryžiaus ir malonės būtinybės, stato ant netikro pagrindo ir galiausiai suklaidina sielas, kurioms tariasi tarnaujantis.

35. Kartu išpažįstu, kad nuodėmės sunkumas niekada neturėtų vesti į neviltį, nes Dievas dėl savo gailestingumo neapleido žmogaus jam nupuolus, bet nuo pat pradžių jam pažadėjo iš Moters gimsiantį Išganytoją, kurio atėjimą palaipsniui rengė per visą išganymo istoriją.

36. Taip pat išpažįstu, kad Pradžios knygoje aprašyti įvykiai, susiję su katalikų religijos pagrindais, turi būti suprantami tiesiogine, istorine, prasme, kaip antai: visų dalykų sukūrimas laikų pradžioje; ypatingas žmogaus sukūrimas; pirmosios moters sukūrimas iš pirmojo vyro; žmonių giminės vienybė; pirmųjų mūsų tėvų pirmapradė laimė ir teisumo, prigimties darnos bei nemirtingumo būklė; Dievo duotas įsakymas žmogui, siekiant išmėginti jo klusnumą; dieviškojo įsakymo sulaužymas gundant velniui, pasirodžiusiam žalčio pavidalu; pirmųjų tėvų nupuolimas iš šios pirmapradės nekaltumo būklės; galiausiai pažadas atsiųsti Atpirkėją.[40]

V. Jėzus Kristus – įsikūnijęs Žodis, vienintelis Tarpininkas ir Atpirkėjas

37. Tikiu ir išpažįstu, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra amžinasis Dievo Žodis, tikras Dievas ir tikras žmogus, vienesmis su Tėvu savo dievyste ir tos pačios prigimties kaip mes savo žmogiškumu, viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę.[41] Jis yra vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, vienintelis žmonijos Gelbėtojas, vienintelis sielų ir visuomenių Karalius, kurį Dievas dėl savo gailestingumo pažadėjo mūsų pirmiesiems tėvams ir kurį skelbė pranašai.[42]

38. Išpažįstu, kad atėjus laiko pilnatvei Dievo Sūnus įsikūnijo – ne tam, kad patvirtintų žmogaus orumą ar atskleistų jam jo paties viduje glūdintį Dievo paveikslą, bet tam, kad išgelbėtų jį iš nuodėmės ir vėl atvertų kelią į amžinąjį gyvenimą. Gimęs iš Mergelės Marijos ir nenustodamas būti Dievu, Jis prisiėmė tikrą žmogaus prigimtį, gyveno tarp mūsų, mokė tiesos, išpildė pranašystes, stebuklais apreiškė savo dievystę, galiausiai laisvai paaukojo save ant Kryžiaus kaip permaldavimo auką už pasaulio nuodėmes.[43]

39. Išpažįstu, kad Atpirkimas yra tikras atsiteisimas, paaukotas dieviškajam teisingumui kaip atlygis už gimtąją ir asmenines nuodėmes. Kristus, tikras Kunigas ir tikra Auka savo šventa žmogyste, mus atpirko savo Krauju. Prisiimdamas mūsų nuodėmes ir mums skirtą bausmę, Jis paaukojo savo Tėvui tobulą klusnumo, meilės ir atsilyginimo aktą, kuriam Jo dieviškojo Asmens kilnumas suteikė begalinę vertę.[44]

40. Todėl atmetu bet kokį mokymą, kuris Atpirkimą sumenkina iki paprasto Dievo meilės apreiškimo, Kristaus solidarumo su žmonių kančiomis, žmogaus orumo atskleidimo arba vien moralinio, politinio ar socialinio išlaisvinimo. Kryžius nėra vien simbolis – jis yra atperkamosios Aukos altorius. Kristus ne vien paskelbė išganymą – Jis jį pelnė savo Auka. Jo laisvai prisiimta kančia ir mirtis ant Kryžiaus yra vienintelė atperkamoji Auka, kuria žmonija buvo sutaikinta su Dievu.

41. Išpažįstu, kad trečiąją dieną Jis garbingai prisikėlė iš numirusių ir kad šis prisikėlimas yra tikras istorinis įvykis. Tai ryškiausias Jo galutinės pergalės prieš nuodėmę, mirtį ir pragarą ženklas. Kristaus prisikėlimas yra krikščioniškosios vilties pagrindas ir mūsų pačių būsimo prisikėlimo laidas. Be to, tai yra svarbiausias Jėzaus Kristaus dievystės įrodymas.[45]

42. Tikiu, kad po keturiasdešimties dienų Jis įžengė į dangų, sėdi Dievo Tėvo dešinėje, per savo Vietininką neregimai valdo savo Bažnyčią ir nepaliaujamai mus užtaria, kol laikų pabaigoje sugrįš šlovėje teisti gyvųjų ir mirusiųjų.[46]

43. Taip pat išpažįstu, kad Kristus mirė už visus, tačiau ne visi bus išgelbėti. Kristaus kančios nuopelnai turi būti pritaikyti sieloms – paprastai tai įvyksta tuomet, kai jos, tinkamai nusiteikusios, priima sakramentus, suteikiančius pašvenčiamąją malonę. Kas atsisako sakramentų, juos priima nevertai arba sąmoningai pasilieka nuodėmėje, tas atsisako Kristaus pelnyto išganymo.[47]

44. Todėl atmetu klaidingą optimizmą – tikėjimą jau įvykdytu visuotiniu kiekvieno žmogaus atpirkimu, nepriklausomai nuo jo atsivertimo ir doro gyvenimo. Toks mokymas panaikina pamokslavimo svarbą ir atgailos būtinybę, susilpnina misionierišką uolumą ir prieštarauja paties Išganytojo žodžiams: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“

45. Galiausiai išpažįstu, kad Jėzus Kristus yra ne tik atskirų žmonių Atpirkėjas, bet ir visos istorijos centras bei visos kūrinijos Karalius. Visa buvo sukurta per Jį ir Jam; visa turi būti atnaujinta Jame. Jokia kultūra, jokia visuomenė, joks įstatymas ir jokia žmogiškoji išmintis nepasiekia savo tikrojo, pilnutinio ir galutinio tobulumo už Jo karalystės ribų.[48]

VI. Švenčiausiosios Mergelės Marijos vaidmuo išganymo tvarkoje

46. Tikiu, kad Švč. Mergelė Marija išganymo istorijoje užima ypatingą, Dievo jai nuo amžių skirtą vietą, todėl jos padėtis nėra tokia pati kaip kitų kūrinių. Tas, kuris nutarė žmonėms duoti savo Sūnų, taip pat nutarė Jam duoti Motiną.[49]

47. Išpažįstu, kad Švč. Mergelė Marija, dėl ypatingos jai suteiktos privilegijos, nuo pat pirmosios savo prasidėjimo akimirkos buvo nekalta, kad galėtų tapti verta Jėzaus Kristaus Motina. Dėl būsimų Kristaus nuopelnų ji buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir taip kilniausiu būdu atpirkta. Nuo pat pirmosios savo gyvenimo akimirkos Marija buvo pilna malonės ir visada tobulai vykdė Dievo valią.[50]

48. Tikiu, kad ji visada išliko mergelė – prieš pagimdydama, gimdydama ir pagimdžiusi Jėzų Kristų. Jos amžinoji mergystė liudija dievišką jos Sūnaus kilmę ir visišką jos pačios pasišventimą Dievo darbui.[51]

49. Išpažįstu, kad, būdama tikroji Dievo Motina ir žmonių Motina, Marija buvo ypatingu ir neprilygstamu būdu susieta su savo dieviškojo Sūnaus atpirkimo darbu. Ji buvo naujoji Ieva šalia naujojo Adomo; jos „Fiat“ atvėrė kelią Įsikūnijimui; jos tyli ištikimybė lydėjo visą Išganytojo gyvenimą; jos skausminga užuojauta Kryžiaus papėdėje suvienijo ją su atperkamąja Auka.[52]

50. Išpažįstu, kad, taip susivienijusi su savo dieviškuoju Sūnumi, ji savo užuojauta deramai (lot. de congruo) pelnė tai, ką Kristus savo kančia pelnė vertai (lot. de condigno, pagal griežtą teisingumą), – ne kaip pagrindinė Atpirkimo priežastis, bet kaip pavaldi, visiškai nuo savo Sūnaus priklausoma ir su Juo susijusi bendradarbė tame pačiame mūsų sielų atpirkimo akte. Būtent šia prasme pamaldūs katalikai, remdamiesi tradiciniu popiežių ir teologų mokymu, dėl šios jos užuojautos pagrįstai ją vadina Bendraatpirkėja ir Visų Malonių Tarpininke.[53]

51. Todėl pasipiktinęs atmetu šiuolaikinę tendenciją menkinti Švč. Mergelės privilegijas prisidengiant ekumenine išmintimi, dialogu su klaidingomis religijomis arba tariama baime aptemdyti Jėzaus Kristaus, kaip vienintelio Atpirkėjo ir Tarpininko, vaidmenį. Silpninti mariologinį mokymą nereiškia labiau pagerbti Kristų – tai reiškia nesuprasti Dievo nustatytos tvarkos, pagal kurią Jis panoro ateiti pas mus per Mariją ir per ją mus nuvesti pas save.

52. Tikiu, kad, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, ji su kūnu ir siela buvo paimta į dangiškąją šlovę, prie Dievo sosto, šalia savo dieviškojo Sūnaus šventosios žmogystės. Iš ten Marija viešpatauja angelams ir žmonėms bei vykdo savo motinišką misiją kaip visų malonių Dalytoja.[54]

53. Galiausiai išpažįstu, kad autentiškas ir ypatingas kultas, teikiamas Dievo Motinai, nė kiek nesumenkina Dievui priklausančio garbinimo – priešingai, jį sustiprina, nes pripažįsta dieviškosios malonės stebuklus tobuliausiame Jo kūrinyje ir patikimiau veda sielas pas Jėzų Kristų.[55] Tikrasis katalikų atsinaujinimas negali būti atskirtas nuo pagarbos Tai, kuri sutraiško žalčio galvą.

VII. Katalikų Bažnyčia – mistinis Kristaus Kūnas ir vienintelis išganymo laivas

54. Tvirtai tikiu, kad, siekdamas pratęsti Atpirkimo darbą iki amžių pabaigos, mūsų Viešpats Jėzus Kristus įsteigė Bažnyčią – vieną, regimą, hierarchinę, nesunaikinamą ir būtiną išganymui. Ši Bažnyčia, įgyta Kristaus Krauju ir patikėta Petrui bei jo įpėdiniams, Romos popiežiams, yra ne kas kita kaip Romos Katalikų Bažnyčia.[56]

55. Išpažįstu, kad Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė (katalikiška) ir apaštališka. Ji viena savo tikėjimu, kultu, valdžia ir tikslu. Ji šventa savo Steigėju, mokymu, sakramentais ir šventaisiais, kuriuos ji nepaliaujamai gimdo. Ji visuotinė, nes, pasiųsta visoms tautoms ir įsteigta visame pasaulyje, ji yra pajėgi teikti išganymą visur ir visų luomų žmonėms. Ji apaštališka, nes yra pastatyta ant apaštalų, saugo jų mokymą, tęsia jų misiją ir yra valdoma jų įpėdinių.[57]

56. Išpažįstu, kad Bažnyčia yra regima bendruomenė ir kartu mistinis Kristaus Kūnas. Kristus yra jos Galva, tikintieji – jos nariai. Ant Kryžiaus pelnytas antgamtinis gyvenimas joje perduodamas per tikėjimu priimamus sakramentus ir subręsta meilėje.⁵[58]

57. Išpažįstu, kad Bažnyčia yra nekalta Kristaus Sužadėtinė. Kristus ją taip pamilo, jog už ją atidavė save, kad ją pašventintų ir pristatytų sau be dėmės ir raukšlės. Nors jos nariai gali nusidėti, pati Bažnyčia savo mokymu, sakramentais, dieviškuoju įsteigimu ir tikslu išlieka ištikima ir tyra apreikštojo tikėjimo lobio saugotoja bei Dievo slėpinių dalytoja. Bažnyčios narių nuodėmės negali būti priskirtos Bažnyčiai kaip tokiai – jos kyla iš to, kad tie žmonės nesilaikė jos šventųjų įstatymų. Todėl atmetu neteisingus ir šventvagiškus kaltinimus Bažnyčiai dėl jos vaikų nuodėmių, taip pat atgailos pareiškimus, kurie tarsi priskiria Kristaus Sužadėtinei ją išdavusiųjų kaltes.[59]

58. Išpažįstu, kad Bažnyčia yra sielų Motina. Ji gimdo jas dieviškajam gyvenimui per Krikštą, maitina jas Eucharistija, pakelia parkritusias Atgailos sakramentu, sustiprina Sutvirtinimu, pašventina šeimas Santuoka, įšventina kunigus Kunigystės sakramentu ir padeda mirštantiesiems Ligonių patepimu. Jos motinystė yra antgamtiška ir išganinga: ji teikia žmonėms tikrojo mokymo duoną, malonę ir amžinojo gyvenimo priemones.[60]

59. Išpažįstu, kad Dievas norėjo padaryti Bažnyčią būtina išganymo priemone. Kaip po dangumi žmonėms nėra duota kito vardo, tik Jėzaus Kristaus, kuriuo turime būti išgelbėti, taip nėra jokio antgamtinio išganymo nepriklausomai nuo Katalikų Bažnyčios. Juk visas išganymas ateina iš Jėzaus Kristaus, o kiekviena išganingoji malonė suteikiama vienintelėje Jo įsteigtoje Bažnyčioje ir per ją arba nukreipia ją gaunantį žmogų į tą pačią Bažnyčią.[61]

60. Ši tiesa reiškia, kad niekas negali būti išgelbėtas be Kristaus ir Jo Bažnyčios, per klaidingą religiją kaip tokią, niekas negali būti tikras savo išganymu už regimosios Bažnyčios ribų. Jei kai kurie žmonės pasiekia išganymą nepriklausydami regimajai Bažnyčiai, mistiniam Kristaus Kūnui, taip atsitinka todėl, kad jie antgamtiniu būdu būna nukreipiami į vienintelę Bažnyčią, nepaisydami savo netikros religijos klaidų. Jie išsilaisvina iš šių klaidų atsiliepdami į jiems siūlomą malonę.[62]

61. Todėl atmetu klaidingą ekumenizmą, grindžiamą idėja, kad Šventoji Dvasia neatsisako naudotis atsiskyrusiomis bendruomenėmis kaip išganymo priemonėmis, tarsi jose būtų ir per jas veiktų Kristaus Bažnyčia arba tarsi jos savaime turėtų išganingą vertę, kurios galia kiltų iš Katalikų Bažnyčiai patikėtos malonės ir tiesos pilnatvės. Jei kuris nors žmogus randa apreikštąją tiesą arba gauna pašvenčiamąją malonę už regimos Katalikų Bažnyčios ribų, ši tiesa ir ši malonė teisėtai priklauso Katalikų Bažnyčiai. Jos nedviprasmiškai kviečia į katalikišką vienybę, o Šventoji Dvasia jų neteikia naudodamasi atsiskyrusiomis bendruomenėmis kaip išganymo priemonėmis. Todėl reikia iš visų jėgų stengtis atitraukti sielas nuo tokių bendruomenių.[63]

62. Taip pat atmetu idėją, kad nekrikščioniškos religijos gali atspindėti tiesą, apšviečiančią kiekvieną žmogų, arba kad jos yra teisėti keliai, kuriais Dievas veda žmones į išganymą. Pas šių klaidingų religijų išpažinėjus gali būti aptinkama tam tikrų prigimtinės tiesos nuotrupų arba iškraipytų senųjų tiesų liekanų, tačiau pačios savaime šios religijos, tiek kiek jų kulte klaida sumišusi su tiesa, yra velnio kūrinys ir negali būti priimtinos Dievui. Šventoji Dvasia jomis nesinaudoja kaip išganymo keliais, jose nėra jokios galios, kylančios iš Kristaus Bažnyčios – vienintelės šviesos, apšviečiančios kiekvieną žmogų tamsybėse.[64]

63. Taip pat atmetu vadinamosios „anoniminės krikščionybės“ sampratą, pagal kurią kiekvienas žmogus, gyvenantis prigimtiniu požiūriu dorą gyvenimą – nesvarbu, ar jis būtų „tikintysis“, ateistas ar agnostikas, – jau yra atsigręžęs į Kristų ir todėl, pats to nežinodamas, būna Jo išgelbėtas kaip „krikščionis“.[65]

64. Galiausiai išpažįstu, kad Senąją Sandorą išpildė, pranoko ir padarė nebegaliojančia Naujoji Sandora, kuri yra Abraomui duoto pažado išsipildymas Kristuje ir Jo Bažnyčioje. Senojo Įstatymo pirmavaizdžius išpildė ir panaikino tikrojo Avinėlio, Naujosios Sandoros Tarpininko ir Kunigo per amžius Melchizedeko būdu, auka. Pagal amžinąjį Dievo planą tikrasis Abraomo palikuonis yra Kristus kartu su tais, kurie Jam priklauso Jo mistiniame Kūne – Bažnyčioje.[66]

65. Todėl atmetu naująją ekleziologiją, kuri, sureliatyvindama Bažnyčios, kaip vienintelio išganymo laivo, išskirtinumą, griauna misijų dvasią.

66. Taip pat atmetu inkultūraciją, suprantamą kaip nekritišką pagoniškų kultūrų religinių, moralinių arba simbolinių elementų bei praktikų perėmimą. Evangelija gali priimti tai, kas įvairiose tautose yra prigimtiniu požiūriu gera, teisinga ir kilnu, tačiau ji niekada negali pašventinti stabmeldystės, prietarų, klaidų ar papročių, prieštaraujančių prigimtiniam įstatymui. Bažnyčios misija nėra nesibaigiantis dialogas, humanitarinis bendradarbiavimas ar abipusis religinių tradicijų pripažinimas. Jos misija yra Kristaus duotas įsakymas skelbti visoms tautoms tikėjimą, jas krikštyti ir mokyti laikytis visko, ką Jis yra įsakęs.[67]

VIII. Šventoji Dvasia – sielų Pašventintoja ir Bažnyčios Siela

67. Išpažįstu, kad Šventoji Dvasia, trečiasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, tikras Dievas kaip ir Tėvas bei Sūnus, kalbėjo per pranašus, įkvėpė Šventąjį Raštą, pašventino teisiuosius, Mergelės Marijos įsčiose suformavo Įsikūnijusio Žodžio žmogystę ir buvo regimai atsiųsta Sekminių dieną, kad apreikštų Bažnyčią bei gaivintų ją iki amžių pabaigos.[68]

68. Tikiu, kad, Tėvo ir Sūnaus atsiųsta, Ji pasilieka Bažnyčioje iki pasaulio pabaigos, kaip pažadėjo mūsų Viešpats. Ji yra nesukurtoji Bažnyčios Siela, ne kaip substancinė forma, panaikinanti skirtumą tarp Kristaus ir Jo narių, bet kaip jos antgamtinio gyvenimo, tikėjimo išpažinimo ir kulto vienybės, jos valdymo ir magisteriumo šventumo bei jos darbų vaisingumo neregimasis pradas ir veikiančioji priežastis.[69]

69. Išpažįstu, kad visas Bažnyčios gyvenimas priklauso nuo Jos veikimo. Ji padeda Bažnyčios magisteriumui, ypač popiežiui, kad šis saugotų, skelbtų ir neklaidingai aiškintų apreikštojo tikėjimo lobyną – ne kad kurtų naujus mokymus, bet kad vis geriau suprastų tą pačią apaštalams apreikštą tiesą, išlaikydamas tą pačią prasmę ir tą pačią reikšmę.[70]

70. Tikiu, kad Ji sakramentais perteikia sieloms Išganytojo pelnytą malonę, per šią malonę apsigyvena jose ir daro jas panašias į Kristų. Ji apšviečia jų protą savo išmintimi, stiprina jų valią savo galybe ir išlieja į jų širdį savo meilę. Ji skatina daryti gerus darbus, įkvepia brolišką meilę ir veda sielas į tobulumą.[71]

71. Ji stiprino kankinius, apšvietė Bažnyčios mokytojus, pažadino misionierius, maitino kontempliatyvųjį gyvenimą, padarė vaisingas vienuolijas ir padėjo sužydėti šventumui visuose gyvenimo luomuose. Didieji krikščioniškosios civilizacijos kūriniai ir katalikiškosios kultūros vaisiai liudija šį slaptą, bet vaisingą Dievo Dvasios buvimą Bažnyčioje per visus amžius.

72. Todėl smerkiu kiekvieną mėginimą remtis Šventąja Dvasia siekiant pateisinti doktrininius ir moralinius pakeitimus, prieštaraujančius Tradicijai, taip pat sinodinius procesus, kuriuose leidžiama diskutuoti apie Dievo apreikštas tiesas. Tiesos Dvasia negali šiandien įkvėpti to, kas prieštarauja tam, ką Ji įkvėpė vakar. Ji nekviečia Bažnyčios klausytis pasaulio, kad semtųsi iš jo įkvėpimo – priešingai, Ji skatina Bažnyčią mokyti, atversti ir pašventinti pasaulį. Ji nei įkvepia anarchistines idėjas, nei skatina doktrininį kūrybiškumą, nei ugdo dvasinį gyvenimą nepaprastais charizminiais reiškiniais. Ji vadovauja sieloms, apšviesdama jų tikėjimą, ir gina jas nuo dvasinių priešų, kad užbaigtų jose išganymo darbą ir nuvestų jas į amžinybės šviesą.

IX. Romos popiežius, vyskupai ir hierarchinė Bažnyčios santvarka

73. Pripažįstu Romos popiežių – Šv. Petro įpėdinį, Jėzaus Kristaus Vietininką, aukščiausiąjį ir visuotinį Ganytoją, regimąją visos Bažnyčios galvą, kuriam Dievas yra suteikęs tikrą, savitą, aukščiausią, pilnutinę, tiesioginę ir visuotinę jurisdikcijos valdžią visiems Bažnyčios ganytojams ir visiems joje pakrikštytiems tikintiesiems.^[72]

74. Tikiu, kad šią valdžią jis gavo ne iš jį neva deleguojančios bendruomenės, bet tiesiogiai iš paties Kristaus, kuris šią tarnystę įsteigė tikėjimui saugoti, sieloms pašventinti ir Bažnyčiai valdyti.^[73]

75. Pripažįstu, kad dėl šios tikros ir savitos Romos popiežiaus valdžios ganytojai ir tikintieji privalo jį gerbti bei sūniškai jam paklusti visais klausimais, kurie priklauso teisėtai jo jurisdikcijai. Taigi, išlaikydama vienybę su Petro įpėdiniu ir vieningai išpažindama tą patį tikėjimą, Kristaus Bažnyčia sudaro vieną kaimenę, vadovaujamą vieno aukščiausiojo Ganytojo.^[74]

76. Taip pat pripažįstu, kad vyskupai yra apaštalų įpėdiniai ir todėl, pagal dieviškąją teisę, tikri ganytojai, Kristaus valia turintys Bažnyčioje tam tikrą pavaldžią jurisdikciją, kurią tiesiogiai gauna iš Romos popiežiaus.^[75] Susivieniję su juo ir paklusdami jo aukščiausiajai valdžiai, jie teisėtai vykdo savo tarnystę jiems patikėtose vyskupijose kaip tie, kuriuos Šventoji Dvasia pastatė į Kristaus norėtą hierarchinę tvarką.^[76]

77. Taip pat pripažįstu, kad vyskupų kolegija, jei tik yra vienybėje su savo galva Romos popiežiumi, gali ypatingomis aplinkybėmis laikinai turėti pilnutinę ir aukščiausią valdžią visuotinei Bažnyčiai, tačiau tik ekumeninio susirinkimo metu, vien Romos popiežiaus iniciatyva ir nurodymu bei neperžengiant jo nustatytų ribų.^[77]

78. Todėl atmetu kolegializmo idėjas, pagal kurias vyskupų kolegija taptų nuolatiniu juridiniu asmeniu Bažnyčioje arba antruoju aukščiausiosios valdžios subjektu, atskiru nuo Petro įpėdinio. Monarchinė Bažnyčios santvarka yra Dievo nustatyta ir neliečiama, ji tokia išliks iki amžių pabaigos, nes niekas negali iš naujo apibrėžti funkcijos, kurią pats Kristus suteikė Petrui savo Bažnyčioje.^[78]

79. Taip pat atmetu sinodiškumo idėjas, kuriomis siekiama hierarchinę Bažnyčią paversti patariamąja, parlamentine arba demokratine struktūra, priklausoma nuo kintančių krikščioniškosios liaudies nuomonių arba pasaulio spaudimo. Kolektyvinė tikinčiųjų sąmonė, pastoracinės apklausos, kultūrinis jautrumas ir pasaulio lūkesčiai nėra Apreiškimo šaltiniai. Teisėtas įsiklausymas į tikinčiuosius niekada neturėtų virsti nuolatiniu Bažnyčios gyvenimo, jos mokymo ir jos dieviškosios santvarkos derinimu prie pasaulio dvasios, prisidengiant Dievo tautos sensus fidei aiškinimu.^[79]

X. Magisteriumas – apreikštojo tikėjimo lobyno sergėtojas

80. Tikiu, kad Romos popiežius neklysta, kai kalba ex cathedra, tai yra kai, vykdydamas visų krikščionių ganytojo ir mokytojo pareigas, savo aukščiausiąja apaštaline valdžia galutinai apibrėžia, kad tam tikro tikėjimo arba dorovės mokymo turi laikytis visa Bažnyčia.^[80]

81. Be to, išpažįstu, kad magisteriumo valdžia Bažnyčioje pirmiausia skirta apreikštojo tikėjimo lobynui saugoti ir per tai sieloms išganyti. Šventoji Dvasia Petro įpėdiniams buvo pažadėta ne tam, kad jie skelbtų naują mokymą, o tam, kad šventai saugotų ir ištikimai aiškintų apaštalų perduotą tikėjimo lobyną.^[81]

82. Todėl dabartinis magisteriumas negali iš esmės prieštarauti ankstesniajam magisteriumui. Gyvasis magisteriumas nėra dabartinis mokymas, prieštaraujantis ankstesniajam mokymui – tai nuolatinis tos pačios tikėjimo tiesos skelbimas ta pačia prasme per amžius. Popiežius ir vyskupai nėra Apreiškimo šeimininkai – jie yra jo saugotojai ir jam pavaldūs taip, kaip mokinys pavaldus mokytojui. Jie negali nei keisti tikėjimo, nei mainyti dieviškosios Bažnyčios santvarkos, nei paskelbti geru to, kas prieštarauja Dievo įstatymui.^[82]

83. Todėl atmetu evoliucionistinę dogmos sampratą, pagal kurią apreikštosios tiesos istorijos eigoje keistų savo prasmę. Bažnyčioje gali vykti darnus pažinimo progresas, kai apreikštoji tiesa suvokiama vis geriau, aiškiau ir išsamiau, tačiau pati šios tiesos prasmė niekada nesikeičia. Tai, ko jau mokė gyvasis mokančiosios Bažnyčios magisteriumas ir ką tikėjimo išpažinime tikėjo mokomoji Bažnyčia, negali tapti klaidinga. Tai, kas buvo pasmerkta kaip priešinga tikėjimui, negali tapti teisėta. Tai, kas priklauso dieviškajai Bažnyčios santvarkai, negali būti pertvarkyta pagal šiuolaikinio pasaulio supratimą arba istorines ir kultūrines aplinkybes.^[83]

84. Todėl atmetu naujojo magisteriumo sampratą, pagal kurią dabartiniai laikai reikalauja priimti idėjas, prieštaraujančias arba svetimas nekintančiai Tradicijai. Taip pat atmetu dirbtinę priešpriešą tarp vakarykščio ir šiandienio magisteriumo, tarsi vienintelis gyvas Kristaus Sužadėtinės magisteriumas būtų dabarties magisteriumas ir galėtų, siekdamas geriau prisitaikyti prie dabartinių laikų, išsižadėti to, ko Bažnyčia nuo Apaštalų laikų visada mokė, kuo tikėjo ir ką smerkė.

85. Laikausi nuostatos, kad, išsaugant teisėtą teologinių tyrimų ir nuomonės laisvę tais doktrinos klausimais, kurie yra atviri ar ginčytini, Bažnyčios magisteriumas turi teisėtą pareigą kontroliuoti ir, prireikus, cenzūruoti publikacijas, kad jos nekeltų pavojaus katalikų tikėjimui. Todėl atmetu kaltinimus šventajai Bažnyčiai, kad jai trūkdavo meilės tada, kai ji pasmerkdavo erezijas ir ekskomunikuodavo eretikus.^[84]

86. Taip pat atmetu paskutiniojo Susirinkimo dvasia grindžiamą nesibaigiantį dialogą, kai hierarchija atsisako vykdyti tikrąjį magisteriumą ir teigia besisemianti įkvėpimo iš tikinčiųjų liaudies sensus fidei arba diskutuoja lygiomis teisėmis su klaidingų religijų išpažinėjais ar net su netikinčiaisiais.

87. Galiausiai atmetu iš tokio magisterinės tarnystės atsisakymo kylančią subjektyvistinę teologinio pliuralizmo idėją. Tikiu, kad Bažnyčia yra ne nuolat tiesos ieškančių žmonių susirinkimas, bet Dievo apreikštos ir Apaštalų perduotos tiesos saugotoja, o jos autentiškas magisteriumas, visais amžiais užtikrinantis nenutrūkstamą apreikštojo tikėjimo lobyno perdavimą, yra artimiausia ir visuotinė tiesos taisyklė tikėjimo ir dorovės klausimais.

XI. Dorovinė tvarka ir Dievo įstatymas

88. Išpažįstu, kad egzistuoja tikra dorovinė tvarka, pagrįsta amžinąja Dievo išmintimi. Žmogaus veiksmai yra geri arba blogi pagal tai, ar jie atitinka šventą ir nekintamą Dievo įstatymą. Individuali nuomonė, visuomenės sutarimas, subjektyvūs ketinimai ir istorinės aplinkybės negali pakeisti nekintamos šių krikščioniškosios moralės principų vertės.^[85]

89. Dėl savo begalinio gerumo Dievas iškėlė žmogų į antgamtinę tvarką, todėl net ir po nuopuolio žmogus, pagal Dievo planą, turi vienintelį galutinį tikslą – antgamtinį. Šis antgamtinis tikslas apima, išaukština ir ištobulina žmogaus prigimtinės tvarkos tikslą.^[86]

90. Dievo į žmogaus prigimtį įrašytą prigimtinį įstatymą galima pažinti neiškreiptu protu, jis yra privalomas visiems žmonėms. Jį pranoksta, patvirtina, išaukština ir patikslina Apreikštasis įstatymas, priklausantis antgamtinei tvarkai. Todėl nėra jokio prieštaravimo tarp Evangelijos įstatymo ir prigimtinio įstatymo – maža to, ta pati antgamtinė malonė suteikia žmogui jėgų ištikimai laikytis abiejų įstatymų reikalavimų ir taip džiaugtis Dievo vaikų laisve, leidžiančia jam, išlaisvintam iš nuodėmės valdžios, siekti savo galutinio tikslo.^[87]

91. Todėl atmetu situacinę etiką, pagal kurią tam tikros aplinkybės galėtų iš esmės blogus veiksmus padaryti gerais. Ypač laikausi nuostatos, kad jokia aplinkybė niekada negali pateisinti kontracepcijos, aborto ir eutanazijos. Atmetu teiginius, kad Dievas iš kai kurių žmonių galėtų reikalauti tam tikromis aplinkybėmis nusidėti Jo įsakymams. Dievas niekada neįsako nuodėmės ar neįmanų dalykų, niekada nelaimina moralinės netvarkos ir nepateisina to, kas prieštarauja Jo paties įstatymui. Kita vertus, Jis niekada neatsisako suteikti savo malonės tam, kuris nuoširdžiai ir iš visų jėgų stengiasi laikytis Jo įsakymų.^[88]

92. Išpažįstu, kad konkubinatas (sanguliavimas), prigimčiai priešingos sąjungos ir kitos Dievo įstatymui prieštaraujančios šeiminės situacijos negali būti pateikiamos kaip netobulos gėrybės, Dievo dovanos, teigiami etapai arba santykiai, kuriuos būtų galima laiminti. Toks klaidinantis jų pateikimas smarkiai iškreipia krikščioniškosios moralės principus ir griauna šventą santuokos instituciją bei šeimų gerovę.^[89]

93. Todėl atmetu kaip prieštaraujantį tikėjimui ir nuolatinei Bažnyčios drausmei reikalavimą leisti teikti sakramentus, ypač Švenčiausiąją Eucharistiją, tiems, kurie viešai gyvena nuodėmėje ir neatsisako savo moraliai netvarkingos būklės. Tikrasis gailestingumas kviečia nusidėjėlį atsiversti, o ne patvirtina nuodėmę, prisidengdamas pastoraciniu palydėjimu arba ypatingų situacijų išskyrimu.

94. Taip pat atmetu šiuolaikinį doktrinos ir sielovados atskyrimą. Doktrinai prieštaraujanti sielovada nėra sielovada, priešingai – ji klaidina sielas. Meilė nereiškia nutylėti tiesą, kad būtų išvengta kančios – ji reiškia švelniai sakyti tiesą, kad žmogus pasiektų išganymą. Bažnyčia gydo veiksmingai tik tada, kai įvardija blogį, ragina žmogų atgailauti ir siūlo jam malonės vaistus.^[90]

95. Galiausiai išpažįstu, kad Dievas yra ne tik dorovinės tvarkos autorius ir tikslas, bet ir jos sergėtojas, teisėjas bei atpildo dalytojas, kiekvienam atlyginantis už gerus ir blogus darbus. Iš Dievo teismo užmiršimo kyla klaidinga, sentimentali ir bejėgė gailestingumo samprata, kuri nieko neišgelbsti, nes nieko neatverčia.

XII. Kristaus socialinis karališkumas ir krikščioniškoji civilizacija

96. Išpažįstu, kad Švenčiausiąją Trejybę gali ir turi pripažinti bei garbinti ne tik kiekvienas pavienis asmuo, bet ir šeimos, institucijos bei pilietinės visuomenės. Jokia žmogiškoji valdžia nėra nepriklausoma nuo Dievo, nes visa valdžia kyla iš Jo ir turi būti vykdoma pagal amžinąjį įstatymą.^[91]

97. Išpažįstu, kad pilietinės visuomenės, kaip ir pavieniai asmenys, privalo pripažinti ir gerbti vienintelį tikrąjį Dievą – Jėzų Kristų, įsikūnijusį Žodį, antrąjį Švč. Trejybės Asmenį, ir teikti Jam priklausantį kultą tikrojoje Jo apreikštoje ir įsteigtoje religijoje.^[92]

98. Išpažįstu, kad šioms visuomenėms vadovaujantys valdžios atstovai privalo rūpintis bendruoju gėriu, laikydamiesi ir prigimtinio, ir apreikštojo Dievo įstatymo. Naudojimasis laisve nereiškia duoti valią visoms geidulingumo užgaidoms – tai reiškia pasirinkti geriausią būdą naudotis šio pasaulio gėrybėmis dėl amžinojo išganymo.^[93]

99. Todėl atmetu šiuolaikinį laicizmą, kuris siekia kurti visuomenę taip, tarsi Dievo nebūtų. Viešas atsisakymas pripažinti Dievą aukščiausiuoju Viešpačiu yra ne neutralumas, o socialinė neteisybė Kūrėjo atžvilgiu ir gili tautų netvarkos priežastis. Juk visuomenė, atsisakanti suteikti Dievui deramą garbę, pamažu griauna savo pačios teisingumo pamatus – ji atskiria žmogiškąjį įstatymą nuo jo dieviškojo šaltinio ir atiduoda tautas nepastovioms puolusio žmogaus valios užgaidoms.^[94]

100. Išpažįstu, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus, būdamas įsikūnijęs Žodis ir savo Krauju atpirkęs žmones, yra ne tik atskirų žmonių, bet ir šeimų, institucijų, tautų bei valstybių Karalius. Jam duota visa valdžia danguje ir žemėje, taigi Jo karalystė neapsiriboja vien vidine sąžinės sritimi ar privačia sfera – ji apima ir išorinę sritį: įstatymus, papročius, auklėjimą, kultūrą bei viešąjį gyvenimą. Jo Karalystė yra amžina ir visuotinė. Tai tiesos ir gyvenimo, šventumo ir malonės, teisingumo, meilės ir taikos Karalystė.^[95]

101. Išpažįstu, kad pilietinė visuomenė, kad ir kokia tobula savaime būtų, neturi visų priemonių, reikalingų žmogui pasiekti tikrąjį savo tobulumą. Be gydančios ir išaukštinančios malonės pagalbos šis tobulumas puolusiai žmogaus prigimčiai lieka nepasiekiamas.^[96]

102. Todėl išpažįstu, kad visuomenę valdantys asmenys turi paklusti išganingai Bažnyčios įtakai, tos, kuri savo mokymu apšviečia žmogaus protą, sakramentų malone gydo bei stiprina jo valią ir kreipia jį tikrojo jo antgamtinio likimo link. Todėl visuomenės gerovė reikalauja, kad valstybių vadovai suprastų turį teisę ir pareigą remti bei saugoti šventąją Bažnyčią ir savo įstatymais priešintųsi viskam, kas trukdytų išganingai jos įtakai, vienintelės tikrosios religijos įtakai.^[97]

103. Todėl atmetu politinį ir religinį liberalizmą: ne tik tokį, kuris klaidai suteikia tokias pačias teises kaip ir tiesai, o klaidingiems kultams – tokį pat oficialų ir viešą pripažinimą kaip ir tikrajam kultui, bet ir tokį, kuris vardan žmogaus orumo ir klaidingai suprastos religijos laisvės kiekvienam suteikia teisę viešai elgtis pagal savo sąžinę, valdžiai to nedraudžiant, net kai ši sąžinė klysta ir prieštarauja bendrajam gėriui arba tikrajai religijai.^[98]

104. Pripažįstu, kad tam tikrais atvejais klaida gali būti toleruojama siekiant išvengti didesnio blogio arba išsaugoti didesnį pilietinės taikos gėrį, tačiau pati klaida kaip tokia neturi moralinės teisės būti ginama arba skatinama tokiu pat būdu kaip tiesa, nei būti apsaugota nuo bet kokio suvaržymo prisidengiant klaidingai suprasta sąžinės laisve.^[99]

105. Taip pat išpažįstu, kad nors žmogus turi prigimtinį, arba ontologinį, orumą, iškeliantį jį virš kitų materialių būtybių, faktinis, arba moralinis, žmogaus orumas priklauso nuo jo išpažįstamos tiesos arba melo ir nuo jo daromo gėrio arba blogio – tas, kuris išpažįsta klaidą arba daro blogį, praranda savo moralinį orumą. Todėl kai teisėta valdžia, gindama bendrąjį gėrį nuo didelės netvarkos, pagal teisingumo reikalavimus baudžia nusikaltimus proporcingomis bausmėmis, ji nė kiek nepažeidžia prigimtinio žmogaus orumo.^[100]

106. Taip pat atmetu šiuolaikinę personalizmo formą, kuri Bažnyčiai priskiria misiją saugoti žmogaus asmens orumą ir šio visai žmonių giminei tariamai bendro orumo pagrindu kurti visuotinę brolybę, neatskiriant, viena vertus, tikrojo faktinio orumo, kurį turi krikščionis, atsisakantis nuodėmės ir gyvenantis pagal Evangelijos įsakus Katalikų Bažnyčioje, ir, kita vertus, tariamo orumo tų, kurie, paskendę klaidoje ir ydose, atsisako išganymo kelio.^[101]

107. Smerkiu iš to kylantį iškraipymą, kuriuo siekiama Bažnyčią paversti jei ne pasaulio tarnaite, tai bent jo bendradarbe įgyvendinant jo paties idealą – grynai žemišką ir laikiną taiką, grindžiamą natūralistiniu žmonijos tobulinimu, be jokios antgamtinės perspektyvos. Šis idealas skatina žmogaus nepriklausomybę nuo Dievo, Jo įstatymo, tiesos ir gėrio. Jis reiškia nepagarbą socialiniam Kristaus karališkumui ir krikščionybei. Galiausiai jis veda į ateizmą ir pastato žmogų į Dievo vietą.^[102]

108. Taip pat atmetu šiuolaikinę išankstinę nuostatą, vaizduojančią krikščioniškąją civilizaciją kaip despotišką, tamsuolišką arba priešišką žmogaus orumui. Krikščioniškoji tvarka nenaikina to, kas įvairiose kultūrose yra gera – ji tai priima ir apvalo. Taip iš apreikštojo mokymo ir katalikų teologijos (ypač Šv. Tomo Akviniečio, Bažnyčios Mokytojo, teologijos) sklaidos susiformavo tikra universali krikščioniškoji kultūra, įtraukusi geriausius graikų ir lotynų kultūrų elementus. Šis autentiškas Evangelijos vaisius padėjo ugdyti tautas ir skatino jas puoselėti tikėjimą bei krikščioniškąsias dorybes. Nors dėl žmogaus nuodėmingumo ji niekada nebuvo tobula, istoriškai ši civilizacija geriausiai išreiškė krikščioniškąją visuomeninę tvarką.^[103]

109. Priešingai, Kristaus socialinio karališkumo atmetimas šiais laikais lėmė civilizacijos nuosmukį: institucijų sekuliarizaciją, santuokos iširimą, valdžios autoriteto griuvimą, ugdymą be Dievo, aistrų tironiją ir laipsnišką aukos dvasios išnykimą kadaise katalikiškose tautose. Prieš šią viešąją apostazę išpažįstame, kad visa turi būti atnaujinta Kristuje, kuris vienintelis yra šventas ir kuris vienintelis per savo mistinį Kūną pašventina sielas ir tautas.^[104]

XIII. Naujojo Įstatymo sakramentai

110. Tikiu, mūsų Viešpats Jėzus Kristus įsteigė septynis Naujojo Įstatymo sakramentus, kurie iš tikrųjų teikia jų žymimą malonę: tai Krikštas, Sutvirtinimas, Eucharistija, Išpažintis, Ligonių patepimas, Kunigystė ir Santuoka.^[105]

111. Išpažįstu, kad sakramentai turi būti teikiami galiojančiai, naudojant nustatytą materiją ir formą, su reikiama intencija ir laikantis liturginių apeigų, kurios aiškiai išreiškia katalikų tikėjimą. Be to, juos reikia priimti tinkamai pasirengus.^[106]

112. Tikiu, kad Krikštas yra Bažnyčios vartai ir kad jis būtinas išganymui. Įprastai niekas negali būti išgelbėtas jo nepriėmęs – šiuo sakramentu žmogus nuplaunamas nuo gimtosios nuodėmės, susivienija su Kristumi, paženklinamas krikščioniškuoju charakteriu ir tampa Bažnyčios nariu.^[107] Todėl smerkiu praktiką be rimtos priežasties atidėlioti kūdikių krikštą, kol jie sulauks protingo amžiaus.^[108] Tačiau tas, kuris, sulaukęs protingo amžiaus ne dėl savo kaltės negali priimti šio sakramento, gali būti išgelbėtas ypatingu būdu – per vadinamąjį „troškimo krikštą“, tai yra atlikdamas antgamtinį tikėjimo ir tobulos meilės aktą, nukreipiantį jį į Bažnyčią.^[109]

113. Išpažįstu, jog Sutvirtinimas sustiprina pakrikštytąjį Šventosios Dvasios dovana, kad jis drąsiai išpažintų tikėjimą, priešintųsi išganymo priešams ir gyventų liudydamas Kristų. Ši antgamtinė stiprybė ypač reikalinga sumišimo laikais, nes niekas negali išlaikyti tikėjimo be kovos.^[110]

114. Išpažįstu, kad Atgailos sakramentas panaikina po Krikšto padarytas nuodėmes, jei penitentas gailisi, išpažįsta savo nuodėmes ir atlieka atgailą. Ryžtingai atmetu bet kokią sielovadinę praktiką, kuri silpnina nuodėmės suvokimą, menkina sakramentinės išpažinties būtinybę arba paverčia atgailą vien paprastu žalos atlyginimu sau arba kitam žmogui, nesiedama jos su Dievo įžeidimu.^[111]

115. Išpažįstu, kad Ligonių patepimas paguodžia ir sustiprina sunkiai sergančius, prireikus panaikina nuodėmes, pašalina didelę dalį bausmės, kurią užtraukė nuodėmė, ir parengia krikščionio sielą stoti prieš Dievą.^[112]

116. Tvirtinu, kad Santuoka yra pastovi ir neišardoma vyro ir moters sąjunga, o pakrikštytųjų atveju – Kristaus dar ir iškelta į sakramento orumą. Šios paties Kūrėjo įsteigtos sąjungos tikslas yra dvejopas: pirminis ir pagrindinis tikslas yra vaikų gimdymas bei auklėjimas, o antrinis – abipusė sutuoktinių pagalba ir vaistas nuo geidulingumo. Šis antrinis tikslas yra tikras ir esminis, tačiau pavaldus pirmajam.^[113]

117. Todėl atmetu bet kokį mokymą, kuris santuokai priešingas sąjungas laikytų tikromis, nors ir netobulomis, jos išraiškomis arba kuris, santuoką apibrėždamas vien sutuoktinių meile, suardytų jos tikslų hierarchiją ir leistų pateisinti skyrybas, atsisakymą turėti vaikų bei kontracepciją, prieštaraujančią prigimtinei teisei.^[114]

118. Išpažįstu, kad Kunigystės sakramentas jį priimančiajam įspaudžia ypatingą kunigišką charakterį, darantį jį panašų į Kristų Kunigą, ir kad jo jokiu laipsniu negali priimti jokia moteris. Šiuo sakramentu kunigui suteikiama galia aukoti išganingą auką už gyvuosius ir mirusiuosius, atleisti nuodėmes ir pašventinti tikinčiuosius. Todėl atmetu bet kokį tikrosios ir savitos Kristaus tarnų kunigystės painiojimą su vadinamąja visuotine tikinčiųjų kunigyste – tikintieji kartu su kunigu ir per kunigą dvasiškai aukoja Mišių auką, tačiau tik deramai įšventintas kunigas gali ją aukoti sakramentiškai, Kristaus asmenyje.^[115]

XIV. Šventoji Mišių auka, Šventoji Eucharistija ir katalikų liturgija^[116]

119. Išpažįstu, kad šv. Mišios tikrąja šio žodžio prasme yra auka. Tai nėra vien Paskutinės vakarienės arba Kristaus Kančios atminimas. Aukojamos deramai įšventinto kunigo, Mišios sakramentiškai sudabartina vieną kartą įvykusią Kalvarijos auką ir nekruvinu būdu ją atnaujina, tačiau jos nedaugina. Auka yra ta pati, pagrindinis Kunigas yra tas pats, skiriasi tik aukojimo būdas.

120. Mišiose, veikdamas per savo tarną, mūsų Viešpats Jėzus Kristus aukoja save Tėvui kaip garbinimo, padėkos, permaldavimo ir prašymo auką. Vienydamasi su šiuo Kristaus veiksmu, kuris yra tapatus celebruojančio kunigo veiksmui, Bažnyčia teikia Dievui tobulą Jam priklausantį kultą ir pritaiko gyvųjų bei mirusiųjų sieloms Kryžiaus aukos nuopelnus.

121. Tikiu, kad per kunigo tinkamai ištartus konsekracijos žodžius duona ir vynas substanciškai perkeičiami į Kristaus Kūną ir Kraują, nors jų išorinės savybės išlieka. Šis nuostabus pasikeitimas pagrįstai vadinamas transsubstanciacija.

122. Tikiu, kad Švenčiausioji Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras ir kad joje tikrai, realiai ir substanciškai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas, Siela ir Dievystė. Garbinu Švenčiausiąjį Altoriaus Sakramentą ir atmetu bet kokį mokymą arba praktiką, kurie silpnina tikėjimą Tikruoju Kristaus Buvimu Švč. Sakramente, menkina Eucharistijai priklausančią pagarbą, subanalina Komunijos priėmimą arba pakeičia šventą bažnyčios pobūdį.

123. Būdama ypatinga tikėjimo išraiška, liturgija yra ir nuolatinė krikščionio sielą ugdanti mokykla. Savo orientacija į Dievą, savo tyla, gestais, kanonu, sakraline kalba, garbinimo dvasia ir teocentrine struktūra liturgija maitina tikėjimą ir daro stiprų poveikį sieloms. Per ją tikintieji mokosi į viską žiūrėti Dievo akimis, viską vertinti amžinybės požiūriu, mylėti tai, kas šventa, niekinti tai, kas praeina, ir visą savo gyvenimą kreipti į Kristaus auką. Ji taip pat ugdo dorus papročius ir įkvepia krikščioniškų tautų meną, institucijas, šventes bei tradicijas. Todėl kai dieviškasis kultas tampa proziškas, tuščias, dviprasmiškas, pasaulietiškas arba antropocentriškas, jis silpnina patį tikėjimo suvokimą.

124. Išpažįstu, kad tradicinės Romos Mišios, aukojamos pagal iki liturginės reformos galiojusį apeigyną, neprilygstamai aiškiai išreiškia katalikų mokymą apie auką, kunigystę ir Tikrąjį Kristaus Buvimą Eucharistijoje. Tačiau su liūdesiu konstatuoju, kad šiuolaikinės liturginės reformos tiek savo esme, tiek atskiromis detalėmis gerokai nutolo nuo tradicinės liturgijos – jos aptemdė aukojamąjį ir permaldaujamąjį Mišių pobūdį, skatino demokratinį kulto supratimą, priartino katalikų liturginę raišką prie protestantiškos sampratos ir taip iš esmės prisidėjo prie sakralumo jausmo praradimo, krikščioniškos dvasios nykimo, pašaukimų mažėjimo ir bendro tikėjimo silpnėjimo.^[117]

125. Todėl atmetu visas liturgines reformas ir praktikas, kurios nutylėjimais, doktrininiu dviprasmiškumu arba išorine orientacija skatina ereziją, silpnina tikėjimą, nutolsta nuo Tridento Susirinkime suformuluoto katalikiško mokymo apie Mišias arba nukreipia tikinčiuosius nuo Dievui priklausančio garbinimo. Viešasis Bažnyčios kultas turi nedviprasmiškai išreikšti katalikų tikėjimą.

126. Galiausiai esu įsitikinęs, kad katalikiškas tautų atnaujinimas būtinai turi prasidėti nuo dieviškojo kulto atkūrimo, o tai įmanoma padaryti tik per visais laikais galiojusią tradicinę liturgiją. Ten, kur Mišios aukojamos kaip tikroji Kristaus auka, atgimsta tikėjimas, pamaldumas, malonės gyvenimas, krikščioniškos šeimos, pašaukimai ir amžinųjų gėrybių troškimas.

XV. Krikščioniškasis gyvenimas, šventumas ir tobula meilė Dievui

127. Tikiu, kad aukščiausias žmogaus pašaukimas yra šventumas. Žmogus buvo Dievo sukurtas, Kristaus atpirktas ir Šventosios Dvasios veikimu pašventintas tam, kad dalyvautų pačiame Dievo gyvenime ir, vis labiau paklusdamas Jo valiai, galiausiai pasiektų tobulą ir amžiną vienybę su Juo šlovėje.^[118]

128. Tikiu, kad pašvenčiamoji malonė žmogų padaro Tėvo įvaikiu, Jėzaus Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove ir amžinojo gyvenimo paveldėtoju. Ji sielą padaro malonią Dievui, leidžia jai tam tikru mastu dalyvauti dieviškojoje prigimtyje, įgalina ją atlikti antgamtinius veiksmus ir kreipia ją į palaimingąjį regėjimą. Teologinės tikėjimo, vilties ir meilės dorybės tiesiogiai sujungia sielą su Dievu, įlietosios moralinės dorybės skatina ją elgtis pagal Dievo įstatymą, o Šventosios Dvasios dovanos parengia ją klusniai priimti Jos įkvėpimus ir galutinai ištobulina visas dorybes.^[119]

129. Tikiu, kad labai svarbi krikščioniškojo gyvenimo dalis yra dvasinė kova. Po nuopuolio žmogus patiria pasaulio, kūno ir velnio gundymus. Malonė šios kovos nepanaikina, tačiau ji suteikia jėgų iškovoti pergalę.^[120]

130. Tikiu, kad kelią į šventumą sudaro Jėzaus Kristaus sekimas, Jo įsakymų laikymasis, malda, sakramentai, atgaila, savęs išsižadėjimas, ištikimybė savo luomo pareigoms ir meilė Kryžiui. Mokinys nėra aukštesnis už savo Mokytoją – jei nori įeiti į šlovę, jis turi žengti nukryžiuotojo Jėzaus pėdomis.^[121]

131. Todėl atmetu netikrą krikščionybę be Kryžiaus, žadančią žemišką taiką be atsivertimo, gailestingumą be atgailos, brolybę be Dievo tėvystės ir šventumą be didvyriškumo. Bažnyčia niekada neskelbė dvasinės vidutinybės, prisitaikymo prie pasaulio ar paprasto prigimtinio geranoriškumo. Ji tikintiesiems siūlė sekti šventaisiais, kurių tikėjimas buvo tvirtas ir gyvas, meilė – didvyriška, o gyvenimas – suderintas su Kristaus gyvenimu.

132. Todėl atmetu bet kokį krikščioniškojo gyvenimo susiaurinimą iki miglotos filantropijos, socialinio jautrumo ar žemiškos veiklos. Krikščioniškoji meilė visų pirma matuojama ne bendrai patiriama emocija ar regima nauda, bet tuo, kiek mylime Dievą labiau už viską, o savo artimą – dėl Dievo. Net kūniškasis gailestingumas praranda savo tikrąją prasmę ir autentišką vertę, kai būna atskiriamas nuo dvasinio gailestingumo ir amžinojo išganymo.

133. Išpažįstu, kad šventumas yra gražiausias Bažnyčios vaisius. Kankiniai, išpažinėjai, mergelės, vienuoliai, misionieriai, mokytojai, ganytojai ir visos šventos ištikimos sielos liudija tiesos galią, malonės vaisingumą ir Kristaus pergalę prieš nuodėmę.

XVI. Paskutinieji dalykai ir krikščioniškoji viltis

134. Tikiu, kad dabartinis gyvenimas yra pasirengimo amžinybei ir todėl išbandymo metas. Žmogus čia, žemėje, neturi savo galutinės buveinės – jis sukurtas antgamtiniam likimui, be galo pranokstančiam praeinančias šio pasaulio gėrybes. Tikiu pomirtiniu gyvenimu, į kurį įžengiama sielai atsiskyrus nuo kūno.^[122]

135. Tikiu, kad pasibaigus žemiškajam gyvenimui kiekvienas žmogus pirmiausia individualiai stos prieš Kristaus teismą ir pagal savo mintis, žodžius, darbus bei apsileidimus gaus nuosprendį dėl savo amžinojo likimo.^[123] Taip pat tikiu, kad laikų pabaigoje mūsų Viešpats Jėzus Kristus šlovingai sugrįš į pasaulį vadovauti visuotiniam teismui.^[124]

136. Su meile ir baime išpažįstu, kad Dievo darbai atspindi ir gailestingumą, ir teisingumą. Nusidėdamas žmogus įžeidė Kūrėjo šlovę ir tapo Dievo skolininku, todėl dieviškasis teisingumas reikalauja atsiteisimo. Kita vertus, dėl savo begalinio gailestingumo Dievas mums davė Atpirkėją, kuris, būdamas žmonijos Galva, pats atsilygino už viso pasaulio nuodėmes. Savo ruožtu mes privalome su šiuo atsilyginimu bendradarbiauti.

137. Pasitikiu begaliniu Dievo gailestingumu, nes nėra nuodėmės, kurios Jis negalėtų atleisti, ar vargo, kurio Jis nenorėtų palengvinti, tačiau ryžtingai atmetu naujojo humanizmo skelbiamą gailestingumą be teisingumo ir klaidingą sampratą dievo, kuris nebaudžia už nuodėmes, nieko nepasmerkia ir nereikalauja jokio atsivertimo, kuris veikiau pateisina nuodėmę, o ne nusidėjėlį.

138. Išpažįstu, kad sielos, mirštančios mirtinos nuodėmės būklėje, pasmerkiamos į siaubingą pragaro bedugnę, amžiams atskiriamos nuo Dievo ir turi amžinai kentėti ugnies bausmę. Atmetu bet kokį mokymą, kuris neigia pragaro amžinumą ir leidžia abejoti amžinųjų bausmių tikrumu arba manyti, kad galiausiai visi žmonės bus išgelbėti, o pragaras liks tuščias.^[125]

139. Tikiu, kad sielos, mirštančios malonės būklėje, tačiau dar neatsiteisusios už visas nuodėmes, yra apvalomos skaistykloje. Todėl išpažįstu, kad būtina melstis už mirusiuosius, pritaikyti jiems Bažnyčios maldas, ir atmetu melus, žadančius visiems nedelsiamą įžengimą į Tėvo namus ir taip užgesinančius pamaldų Bažnyčios paprotį nuolat melstis už mirusiuosius.^[126]

140. Ypač atmetu klaidingą pastoracinį kalbėjimą, kai, bijant trikdyti žmonių sąžinę, nutylima apie teismą, pragarą ir atgailos būtinybę. Nekalbėjimas žmonėms apie didžiulį pavojų, į kurį juos pastato nuodėmė, veikiau byloja apie meilės trūkumą. Skelbdama apie paskutiniuosius dalykus, Bažnyčia elgiasi gailestingai, nes pabudina sielas ir kreipia jas į išganymą.

141. Galiausiai tvirtinu, kad sielos, kurios miršta būdamos draugystėje su Dievu ir visiškai apvalytos nuo nuodėmių, nedelsdamos įžengia į amžinąjį gyvenimą ir džiaugiasi palaiminguoju regėjimu. Jos regi Dievą veidas į veidą, tokį, koks Jis yra, ir Jame randa savo amžinąjį poilsį. Į šią palaimą yra nukreiptas visas krikščioniškasis gyvenimas, todėl bet kokia sielovada, žmogaus laimę susiaurinanti iki žemiškos gerovės, socialinės taikos ar vien psichologinio pasitenkinimo, išduoda antgamtinį Evangelijos tikslą.^[127]

142. Todėl krikščioniškoji viltis nėra nei žmogiškas optimizmas, nei baimingas netikrumas. Tai yra pasitikintis amžinosios Karalystės laukimas, pagrįstas Dievo pažadais ir maitinamas malonės. Antgamtinė viltis leidžia krikščioniui darbuotis pasaulyje nepamirštant, kad jo tėvynė yra danguje, ir kovoti su savo laikų klaidomis neprarandant sielos ramybės.

XVII. Dabartinė krizė ir pareiga išpažinti tikėjimą

143. Tikiu, kad Dievo Apvaizdos globojama Bažnyčia iki amžių pabaigos išliks nesunaikinta. Kristaus pažadas negali būti tuščias – pragaro vartai niekada jos nenugalės.

144. Kita vertus, pripažįstu, kad Bažnyčios istorijoje būta išbandymų laikotarpių, kai labai susilpnėdavo tikrojo tikėjimo išpažinimas, išplisdavo klaidos, susilpnėdavo drausmė ir paklysdavo daugybė sielų.

145. Ypač pripažįstu, kad šiuolaikinės klaidos kelia didžiulę grėsmę visai katalikiškai tvarkai ir kad jų įsiskverbimas į Bažnyčios gyvenimą, paskatintas Vatikano II Susirinkimo ir po jo vykusių reformų, sukėlė nepaprasto masto krizę: agnosticizmas neigia Dievo pažinimą, natūralizmas – malonės būtinybę, subjektyvizmas – antgamtinį tikėjimo motyvą, reliatyvizmas – dogmos nekintamumą, situacinė etika – Dievo įstatymą, liberalizmas – Kristaus socialinį karališkumą, klaidingas ekumenizmas – Bažnyčios išskirtinumą, kolegializmas ir sinodiškumas – Dievo nustatytą hierarchinę Bažnyčios santvarką, liturginis antropocentrizmas – šventąją Mišių auką.

146. Todėl dabartinės krizės negalima sumenkinti iki paprasčiausio nesutarimo dėl skirtingų nuostatų, liturginių pomėgių ar pastoracinių pasirinkimų. Ji paliečia pačius tikėjimo ir dorovės, kunigystės ir liturgijos, Bažnyčios ir Kristaus karališkumo pamatus.

147. Šios klaidos neliko abstrakčios, bet davė regimų vaisių – tai tikėjimo tiesų skelbimo sunykimas, misionieriškos dvasios susilpnėjimas, nuodėmės grėsmės sumenkinimas, šeimų krizė, liturgijos žlugimas, Dievo suvokimo praradimas, pašaukimų sumažėjimas, tyli krikščioniškų tautų apostazė ir didelis tikinčiųjų sumišimas.

148. Todėl šiandien nebeužtenka bendrais žodžiais skelbti katalikų tiesas, kartu neįvardijant klaidų, kuriomis mėginama jas iškraipyti. Meilė sieloms reikalauja aiškiai ir nedviprasmiškai skelbti visą tiesą.

149. Šią krizę galima įveikti tik visa atnaujinant Jėzuje Kristuje, grįžtant prie tikėjimo, malonės gyvenimo, dieviškojo kulto ir šventumo siekio.

150. Šiomis skausmingomis aplinkybėmis, nesmerkdamas nė vieno asmens ir nesisavindamas Bažnyčios valdžios, neturiu kito pasirinkimo kaip tik išpažinti tikėjimą, kuris vis silpniau skelbiamas, priminti Tradiciją, kuri išstumiama iš Bažnyčios gyvenimo, ginti moralę, saugoti liturgiją ir skelbti Kristaus teises.

Išvada

151. Likdamas ištikimas amžinajai Romai, saugančiai iš Apaštalų gautą tikėjimo lobyną, noriu išsaugoti visą šį paveldą, jo nesumažindamas, neiškraipydamas ir nieko nebijodamas – ne kaip kokią nors privačią nuomonę šiandienėje Bažnyčioje, bet kaip tikėjimą, gautą iš vienos, šventos, katalikiškos, apaštališkosios Romos Bažnyčios.

152. Nes šis tikėjimas man nepriklauso – jį gavau tam, kad likčiau jam ištikimas, pagal jį gyvenčiau, perduočiau jį kitiems ir, jei Dievas to pareikalautų, už jį kentėčiau, pasitikėdamas tiesos ir malonės pergale, dėl sielų išganymo ir Švenčiausiosios Trejybės šlovės.

153. Prašau Dievą padėti man tvirtai laikytis šio išpažinimo iki paskutinės mano gyvenimo akimirkos. Šį tikėjimo išpažinimą pavedu Švenčiausiosios Mergelės Marijos, apaštalų, kankinių, išpažinėjų ir visų šventųjų, kurie prieš mus ištikimai sekė Kristumi, užtarimui.

154. Laukdamas prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo, pavedu savo sielą, Bažnyčią ir visą pasaulį Dievui – Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Jam priklauso garbė, šlovė ir valdžia per amžių amžius.

Amen.

Duota Mencingene, 2026 m. birželio 24 d., per Šv. Jono Krikštytojo Gimimo iškilmę.