Vandėja - Užmirštas tautos žudymas

Yra toks labai ramus kraštas, pavadintas gana melancholiško upelio vardu – Vandėja (pranc. Vendee), žymus nuostabiomis jūros pakrantėmis, džiuginančiomis lankytojus. Re sala, Olerono sala – tai vietovės, neturinčios istorinių paminklų ar atmintinų vietų (išskyrus mažas lenteles bažnyčiose), ir tik nedaug kas žino, kad prieš du šimtus metų, 1793 metais, ten, Vandėjoje, įvyko sukilimas.

Dažnai sakoma: „Ten buvo kažin kas prieš Revoliuciją, lyg ir sukilo ištikimieji karaliui“. Vandėja paminima tik tada, kai kalbama apie karus, vykusius šioje vietovėje. Atidžiau pažvelgę į istorinį žemėlapį, pamatysime, kad 1793 metais daugiau kaip pusė krašto pasipriešino Prancūzų revoliucijai. Ir tik išorinė brutali jėga numalšino šiuos sukilimus.

Kyla klausimas: nejaugi Vandėjos žmonės rizikavo gyvybe (ir dažnai ją prarasdavo), šeima, namais, turtu tik todėl, kad nenorėjo ginti Prancūzijos sienų nuo išorinių priešų? Nejaugi jie atmetė laisvę, lygybę, brolybę dėl jau nužudyto karaliaus, kilmingųjų ar dvasininkų privilegijų?

Prancūzijos Vakaruose pasakojama tokia istorija: de la Belliere pilies, esančios Montevrault vietovėje, valdytojo žmona barė kaminkrėtį, kad jis neatėjo išvalyti kaminų įprastu laiku. „O, madam“, – atsakė jis, – „aš buvau labai užsiėmęs.“ – „Ir ką gi jūs veikėte?“ – „Madam, aš užsidirbau nemažai pinigų. Buvau Paryžiuje kaip tik tuo metu, kai kunigai turėjo viešai prisiekti valstybei [Kunigams buvo įsakoma prisiekti, kad bus ištikimi bedieviškai santvarkai ir naujai konstitucijai. Popiežius Pijus VI šią konstituciją pasmerkė – vert. past.]. Kadangi jie dažniausiai atsisakydavo tai padaryti, tai kreipėsi į mus, nes mūsų Paryžiuje niekas nepažino. Mus aprengdavo kunigų drabužiais ir nuvesdavo į bažnyčią, kur viešai prisiekdavome. Dažniausiai per vieną dieną duodavome priesaiką net keliose bažnyčiose.“

Prancūzų revoliucija buvo sukilimas prieš krikščionybę, sukilimas prieš sostą ir altorių. Kokios šios revoliucijos priežastys? Tais laikais buvo skurdesnių šalių nei Prancūzija, tačiau ten neįvyko revoliucija. Liudviko XVI laikų Prancūzija, priešingai paplitusiai nuomonei, buvo moderni šalis, turėjusi didesnį ir naujesnį laivyną nei Anglija. Tariamai dideli mokesčiai sudarė 40 procentų, tačiau kiekvienoje to meto Europos šalyje netiesioginiai mokesčiai buvo labai dideli. Tik labai maža Prancūzijos kilmingųjų luomo dalis gyveno Versalyje prabangiai ir privilegijuotai. Dauguma senos kilmės šeimų atiduodavo tvarkyti ūkį savo pavaldiniams. Nemažai iš jų gyveno dar skurdžiau nei jų pavaldiniai, o rinkliavos dažnai būdavo tik simbolinės. Pasakojama apie ūkius, kurie per metus turėdavo pristatyti dvarui tik putpelių lizdą, tačiau jį į dvarą privalėdavo atgabenti keturių jaučių traukiamu vežimu. Aišku, šis ir kiti panašūs atvejai galėjo tapti liaudies šventėmis.

Daugelis labai skurdžiai gyvenančių kaimo kunigų su nepaprastu pasiaukojimu atlikdavo savo pareigas, tai pripažino net didelis Bažnyčios priešas Volteras. Būtent Vandėjoje ryškūs šio atsidavimo vaisiai. XVIII a. pradžioje čia po kaimus keliavo bei pamokslavo šventasis Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas ir skiepijo žmonėms didelę pagarbą Dievo Motinai. 1789 metais tikėjimas ir pamaldumas čia jau buvo giliai įsišaknijęs.

Žinoma, neturėtume susidaryti idiliško vaizdo: Prancūzijoje buvo ne blogiau ir ne geriau nei kitur. Tačiau jei revoliucija įvyko tariamai dėl ūkio problemų ir socialinės neteisybės, tai kodėl tie patys vargšai sukilo prieš pačią revoliuciją?

Revoliucija buvo maištas prieš krikščionybę. Iškart po valdžios perversmo, 1789 metais, išryškėjo revoliucijos antireliginė kryptis. Bažnytinė nuosavybė buvo nusavinta ir išparduota. Apiplėštos ir nuniokotos bažnyčios virto tvartais, nakvynės namais, švenčių salėmis. Nežinoma nei viena bažnyčia, kuri tais laikais nebūtų revoliucijos barbarų nuniokota, dažniausiai tiek, kad visiškai nebetiko apeigoms švęsti. Bažnyčios ritualas buvo pakeistas kvailomis, banaliomis procesijomis bei ceremonijomis, o ant nuvainikuotos Golgotos (altoriaus) sodinamos pagarsėjusios prostitutės ir garbinamos kaip „proto deivės“. Paradoksalu, bet kaip tik dėl to išliko Autun katedros puošnios barokinės altoriaus žvakidės (jos buvo panaudotos „proto deivės“ garbinimo apeigoms). Dėl tokių pačių priežasčių buvo išsaugota Paryžiaus Notre Dame katedra.

Pasakojama apie tuo laikotarpiu vienoje Prancūzijos vietoje matytą gatvėmis žengiančią žmonių procesiją. Jie vedėsi bažnytiniais apeigų rūbais aprengtą asilą, gėrė šv. Mišių vyną iš bažnytinių taurių ir valgė ant Komunijos patenų iškeptas skumbres.

Galima būtų papasakoti tūkstančius panašių istorijų. Štai viena tipiškiausių istorijų teroro kulminacijos laikais. Anžere revoliucionieriai liepė kunigui Noel Pinot apsivilkti Mišių drabužius prieš einant į egzekucijos vietą, jų žodžiais tariant, „dar kartą apsirengti kaip Kasperas“ [Kasperas – vaiduoklis, pasakų personažas – vert. past.], kad liaudis galėtų pasišaipyti. Jis nuolankiai apsivilko, įlipo į budelių vežimą ir, vežamas giljotinos link, laimino žmones, kurie visiškai nesijuokė, tik sukrėsti klūpėjo. Lipdamas ešafoto laipteliais, kunigas persižegnojo ir garsiai bei aiškiai meldėsi šv. Mišių psalmę: „Introibo ad altare Dei“ („Aš žengsiu prie Viešpaties altoriaus“). Giljotina padarė jį šventu. Kunigas Noel Pinot yra paskelbtas palaimintuoju, jo vardas minimas Anžero katedros atminimo lentoje.

Kita istorija: Ile de Re, netoli La Rochelle. Šį vardą išgarsino ne tik nuostabios pakrantės, bet ir šiurpiausi persekiojimai, kuriuos iškentėjo Prancūzijos kunigai. 1792 metais civilinė konstitucija paskelbė Prancūzijos Bažnyčią nacionaline, galinčia savarankiškai rinkti savo ganytojus ir vyskupus. Pažymėtina, kad laisvės ir lygybės vardan rinkimų kandidatams nebuvo keliama sąlyga būti katalikais ar išvis tikinčiaisiais. Dauguma kunigų atsisakė duoti priesaiką. Naujų, konstitucijai prisiekusių kunigų liaudis nepriėmė ir juos ignoravo. Žmonės lankė tokių drąsių kunigų, kaip palaimintojo Noel Pinot, aukojamas šv. Mišias, kurios buvo laikomos daržinėse, laiveliuose, nors grėsė pavojus būti susektiems ar išduotiems. Ir jie būdavo susekami, išduodami, deportuojami tūkstančiais. Dauguma paliko Prancūziją, o kurie pasiliko, patyrė visą teroro siaubą.

Daugiau nei 770 parapijų spontaniškai sukilo prieš revoliucijos tvarką. Jos išsirinko vadus, kurie vedė žmones į kovą. Dar šiandien Vandėjos maldoje kalbama apie „Didįjį karą“. Tarp Didžiojo Penktadienio giesmių yra „Vexila regis“ – giesmė apie kovą už religiją. Žmonės ją giedodami apsivelka drabužius su balta Burbonų vėliava, kurios viduryje išsiuvinėta Jėzaus Širdis. Taip jie atsimena Viešpaties reikalavimą, duotą šventajai Margaritai Marijai Alakok per apsireiškimą, kad karalius pašvęstų Prancūziją Jo gailestingajai meilei. To ženklas turėtų būti Jo Širdis ant karaliaus vėliavų. Šis prašymas, išsakytas 1689 metais, taigi lygiai šimtą metų prieš revoliuciją, buvo išpildytas tik prieš pat karaliui žengiant ant ešafoto.

Revoliucionierius užvaldė toks įniršis ir neapykanta, jog jie mušdavo, niekindavo ir žudydavo vienuoles (1792 m. balandžio 9 d. daug vienuolių buvo nuplakta Paryžiuje, senesnės vienuolės nuo to ir mirė). Prisiminkime karmeličių iš Kompjeno kankinystę, kuriai Bernanas ir Gertrūda le Fort paskyrė literatūrinį paminklą. Dar prieš terorą ir kunigų holokaustą 1793 metais, iš visų Prancūzijos vietų pradėjo sklisti pranešimai apie apmėtytus akmenimis, prigirdytus, sumuštus kunigus.

Tačiau tikras holokaustas dar buvo priešaky. Kovoti prieš Vandėjos sukilėlius iš Paryžiaus buvo atsiųstas kažkoks Carrieras, sadistiškas monstras, neturintis nė kruopelės sąžinės. Jo veikimo principai užsitarnavo pacitavimo: „Mes paversime Prancūziją kapinėmis“, – pasakė jis, kai atvyko į Nantą. Yra išlikęs jo raštiškas įsakymas: „Jokių belaisvių. Viską padegti. Visus sušaudyti, nepaisant nei amžiaus, nei lyties“. Net maži vaikai būdavo pamaunami ant durtuvų. 900 moterų buvo uždarytos į vieną mažą kalėjimą, buvusį vienuolyną. Vien tik Nanto sandėliuose mirė 2 000 žmonių, vyrų, moterų, vaikų nuo alkio, skorbuto, šiltinės, įvairių parazitų. „Ramiomis“ dienomis būdavo sušaudoma iki 200 žmonių kasdien, o pačiame žudynių įkarštyje vien tik vienos keturių žmonių komisijos sąskaitoje – 1 969 egzekucijos per 16 dienų.

Su Carriero vardu susiję „skandinimai“, budelių pašaipiai vadinami „maudyklėmis“. Nuo 1793 lapkričio 16 d. iki 1794 vasario 13 d. įvyko dvidešimt trys tokie skandinimai. Pirmosios aukos buvo kunigai, o vėliau nuo šio nusikaltimo žuvo iš viso septyni tūkstančiai žmonių. Vieną dieną, gruodžio 23-ąją, buvo nuskandinta 800 žmonių, o baisiausio skandinimo aukos – 500 vaikų.

Bet to dar buvo negana. Iš visos Prancūzijos buvo surinkti į vieną vietą atsisakę prisiekti kunigai. Buvo planuojama juos deportuoti į Gajaną, todėl jie buvo koncentruojami stovyklose, o vėliau patalpinami laivuose. Daugelyje laivų buvo sugrūsta dešimt kartų daugiau kunigų, nei ten galėjo tilpti keleivių. Tačiau greitai paaiškėjo, kad toks problemos sprendimas nelabai įvykdomas dėl palei pakrantes nuolat kursuojančių anglų karinių laivų. Taip Paryžius turėjo sušvelninti priemones ir ėmė paleidinėti kunigus į laisvę. Tačiau 1798 metais lageryje mažoje saloje vėl buvo apie 3 000 kunigų, atsisakiusių prisiekti tiems, kurie per visus revoliucijos metus to iš jų reikalavo. Taip pat čia buvo deportuota daug kunigų iš užgrobtos Belgijos.

Pagaliau pavyko kunigus deportuoti į Gajaną. Pirmąją dekadą turėjo būti perkelta 2 000 keleivių vienu laivu. Kai laivo kapitonas paprieštaravo, nes tiek netilps jo mažame laive, jam buvo atsakyta, kad mirtis greit praretins keleivių gretas. Tie, kurie išgyveno, patyrė pragarą sausumoje. Jie išmirė nuo ligų ir blogo sargybinių elgesio. Vienas iš išgyvenusiųjų pasakojo apie šlykščius sargybinių įžeidinėjimus, kuriuos tekdavo iškęsti net mirtinai sergantiems. Tremtiniai iš Ile de Re ir iš Ile d’Oleron paliko lageriuose sukrečiančius užrašus.

1800 metais apie du tūkstančiai kunigų, patyrę siaubą, grįžo namo. Tačiau juos vis dar kankino nelaisvės pasekmės ir iki pat gyvenimo pabaigos jie gyveno bijodami naujų represijų. Nėra jokio paminklo nei Ile de Re, nei Gajanoje. Nėra nei Savenay, tačiau čia yra kryžiaus keliai, kuriuos katalikai pastatė aukoms atminti. Nes čia paskutinį kartą kovėsi Vandėjos kariuomenė ir... pralaimėjo.

Atėjo laikas nugalėtojų kerštui. Nuo 1793 gruodžio 23 dienos Vandėjos nebeliko. Respublikos generolas Vestermanas laimėjo mūšį, ir tada aplink Savenay prasidėjo plėšimai ir žudymai. Paskutiniai išgyvenusieji išsislapstė. Savenay apylinkėse buvo išžudyta visa kas gyva; tūkstančiai vyrų, moterų, vaikų, senelių buvo nudurti, išprievartauti, mirtinai nukankinti.

Nėra jokio paminklo Vandėjos miestuose ir kaimuose, kuriuose nuo 1794 sausio 21 d. namą po namo gaisrų liepsnose paskandino taip vadinami „colonnes infernales“, respublikos pragaro būriai. Huche, vienas iš įsakymų vykdytojų, rašė apie šunis ir kiaules, bėgančius nuo ugnies, turėdamas omenyje Vandėjos žmones. Kaimiečiai turėdavo patys padegti savo namus, kad nebūtų nužudyti (bet vėliau vis tiek neišvengdavo mirties). Miestai, jau seniai pripažinę respubliką, dėl viso pikto buvo taip pat padegti. Vandėjiečiams turėjo likti tik apdegusi žemė. Visi buvo medžiojami ir žudomi be atrankos – ir tie, kurie gynė savo kaimus, ir tie, kurie pilni baimės meldėsi bažnyčiose. Sausio pabaigoje žudynės šiek tiek aprimo, tačiau nuo vasario vidurio medžioklė vėl sustiprėjo. Žudikai ant savo sąžinės turi tūkstančius aukų.

Ir Vandėjos nebeliko. Bet galbūt dar liko motinų, kurios savo sūnums tyliai sakydavo: „Tu seras vandeen, mon fils“ („Tu turi tapti vandėjiečiu, mano sūnau“).

Vandėjos karai yra pirmasis tautos genocidas modernioje istorijoje, įvykdytas aukštų principų vardan. Dveji Vandėjos karų metai kainavo daugiau nei 500 000 žmonių gyvybių. Vandėjiečiai mirė už savo tikėjimą, už savo kunigus (kurie mirė kartu su jais). Revoliucijos kova prieš tikėjimą juos privertė sukilti, dėl tikėjimo jie buvo persekiojami, kankinami, žudomi. Iki šiol dar niekas negirdėjo, kad kas nors būtų atsiprašęs už šias skerdynes.

Tema: