Kantrybė

Józef Sebastian Pelczar (1842–1924) – vienas žymiausių lenkų dvasinių rašytojų. Liaudies švietėjas, Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos įkūrėjas, Pšemyšlio vyskupas. Paskelbtas palaimintuoju 1991 06 02, kanonizuotas 2003 05 18.

Kryžiumi dvasine prasme vadiname kiekvieną kūno arba sielos kančią, ir vadiname taip todėl, kad kančia kryžiuoja mūsų valią. Be to, Išganytojas išsirinko kryžių savo kančios įrankiu.

Kas yra kryžius ir kokie esti kryžiai

Esama įvairių kryžių, bet jų visų ženklas yra Kristaus kryžius. Šis kryžius turėjo penkias dalis. Pirmoji, pašvęsta Jo švenčiausiuoju kūnu, ėjo nuo vidurio iki žemės. Antroji, į kurią buvo atsirėmusi švenčiausioji galva, kilo į dangų. Du skersiniai, prie kurių buvo prikaltos rankos, ėjo dešinėn ir kairėn. Paskutinioji dalis buvo kryžiaus vidurys, ant kurio ilsėjosi Švenčiausioji Širdis. Visos tos dalys reiškia įvairius žmonių kryžius. Žemutinė reiškia kūno kryžius, t. y. kovas su kūno geismais norint išlaikyti nesuteptą skaistybę, geidulių marinimus, pasninkus ir atgailas, darbus, ligas ir kūno skausmus. Pagaliau ji reiškia paskutinį ir didžiausią ‒ merdėjimo bei mirties skausmą. Aukštutinė dalis reiškia dvasios kryžius, būtent: proto paklusnumą tikėjimui, proto nežinojimą ir darbą mokslui įgyti. Pagaliau ji reiškia visus sąžinės paklydimus ir priekaištus, visas bjaurias mintis ir sielos rūpesčius, ypač dėl garbės ir gero vardo, visas priešingybes, ginčus, apkalbas, šmeižtus, pažeminimus ir paniekinimus. Kairė dalis reiškia išviršinius kryžius, kaip antai: neturtą, vargą, puolimus, smūgius ir persekiojimus. Vidurys reiškia širdies kryžius, taip pat visus kentėjimus iš meilės ir dėl jos daromas aukas, gailestį už nuodėmes, baimę dėl išganymo, skausmą dėl žmonių apakimo ir Dievui rodomo nedėkingumo. Pagaliau, ji reiškia visus vidinius išbandymus, kaip antai: pagundas, atšalimus ir kitus Dievo duotus mums dvasinius kryželius.

Visi tie kryžiai skiriasi vienas nuo kito išvaizda ir sunkumu. Vieni yra maži, bet užtat aštrūs, kiti dideli, bet švelnūs. Vieni auksiniai ir blizgantys, bet sunkesni; kiti mediniai ir negražūs, bet lengvesni. Vidiniai yra sunkesni už ateinančius iš kitur; netikėti yra sunkesni už iš anksto numatytus. Sunkesni yra kryžiai, atsirandantys be mūsų noro, o ne pasirinkti laisva valia; gerų žmonių sukelti yra sunkesni negu tie, kuriuos pasitaiko gauti iš nedorųjų. Sunkiausius kryžius tenka nešti savo širdyje.

Kodėl Dievas duoda nešti kryžių?

Kryžius yra visų žmonių likimas ir našta, jį padarė mūsų protėvis Adomas iš to medžio, nuo kurio nuskynė užgintą vaisių, ir uždėjo kiekvienam savo vaikui ant pečių. Jau senovėje skundėsi Jobas: „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpą laiką ir yra pilnas daugelio nelaimių“ (Job 14, 1). Kas tuo netiki, teprideda ausį prie žmonių širdžių ir tesuskaito visus sopulingus dejavimus, visus žmonijos atodūsius, tesuskaito visas taip gausiai tekančias ašaras. Teprikelia jis iš kapų visus Adomo vaikus ir paklausia, ar buvo bent vienas laisvas nuo kryžiaus. Visų pirma, kryžius yra kiekvieno krikščionio dalis. Nuo to laiko, kai mūsų Mokytojas ir Išganytojas buvo prikaltas prie kryžiaus ir nuo kryžiaus įžengė į garbę, Jo mokiniams nėra kito gyvenimo ir išganymo kelio be kryžiaus. Išganytojas pats sako: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 27). Dėl ko gi Dievas išrinko mums tokį kelią? Nejaugi Jis, begalinė Meilė ir meilės Sutvėrėjas, yra pamėgęs mūsų kentėjimus arba leidžia juos be jokios priežasties? Tikrai ne: Dievas neleidžia kentėjimų be priežasties, nes Jis yra tobula Išmintis; ta priežastis negali būti neapykanta, nes Jis yra neapsakoma Gėrybė. Taigi, dėl ko Dievas leidžia kančias? Dėl to, kad šitame gyvenime kentėjimai mums naudingi, net reikalingi; be to, siųsdamas kentėjimus, Dievas parodo mums savo išmintį ir meilę. Suprasi tai geriau, kai pažiūrėsi, kas yra kryžius, t. y. kentėjimas, Dievui ir mums.

Kryžius yra Dievo garbės įrankis. Kaip iš visų Dievo Sūnaus darbų ir aukų kryžius daugiausia pagerbė Tėvą, taip ir iš visų mūsų darbų ir aukų vyriškai ir noromis kenčiamas kryžius labiausiai pagerbia Dievą. Taip yra todėl, kad, viena vertus, kryžiaus meilė yra Dievo malonės pergalė, o kita vertus – didžiausias mūsų pačių pasiaukojimas. Todėl kantri siela yra labai meili Dievui, ją galima palyginti su auksiniu smilkytuvu, skleidžiančiu savo kvapą prie Dievo sosto, arba su „stebuklingomis kanklėmis, iš kurių Šventoji Dvasia išgauna paslaptingo saldumo himnus“ (šv. Augustinas, In Ps. 92).

Kryžius yra Dievo teisingumo įrankis, nes tai bausmė už nuodėmes. Žmonės dažnai sunkiai nusideda ir nuodėmėmis užsitraukia Dievo bausmę. Dievas atgailaujantiems amžinąją bausmę dovanoja, bet laikinąją dažnai turime iškentėti dar šioje žemėje nešdami kryžius. Žiūrėk, koks geras yra Dievas: kad nebaustų tavęs, atimdamas savo malones arba mesdamas tave skaistyklos kalėjiman, jis kryžiais atlygina visas Jo teisingumui padarytas skolas, už kurias neturi noro atsilyginti. Taigi jei ant tavęs nukris kryžiai, neaimanuok, kad tave Viešpats plaka, ir nestumk nuo savęs rykštės, jei nenori būti atstumtas nuo dangiškos tėvonystės, bet, prisimindamas senus savo nusidėjimus, ramiai palenk savo pečius po smūgiais ir sakyk su pranašu: „Nusidėjau.“ Šv. Efremą neteisingai apskundė, esą jis padarė baisią nedorybę, ir įmetė kalėjiman. Nusiminęs jis pradėjo skųstis Dievui, kad neteisingai kenčia. Tuo tarpu jam pasirodė angelas ir tarė: „Ar atsimeni, kaip jaunas būdamas užmušei akmenimis neturtingam ūkininkui karvę – kokį atlyginimą už tai padarei? Kokią darei atgailą? Taigi, dabar pridera atgailoti.“ Ir tu kančiose taip pat prisimink savo senus nusidėjimus, kad visas kančias priimtum su atgailos dvasia ir jau čia žemėje turėtum skaistyklą.

Kryžius yra Dievo gailestingumo įrankis, nes, pirmiausia, jis atveda sielą į tikrą kelią. Kada siela yra laimėje ir linksmybėse, ji lengvai pamiršta Dievą ir kaip sūnus palaidūnas išeikvoja Dievo malonių turtus; kad ji tuomet susiprastų, Dievas aplanko ją kryželiu ir tokiu būdu priverčia mesti nuodėmes. Todėl kentėjimus galima palyginti su audra. Jei lietus ilgai nelyja, upeliai išdžiūsta, gėlės vysta ir nuleidžia savo žiedus, o visa gamta alpsta. Bet štai ateina audra, trankosi perkūnija, o iš tamsių ir tirštų debesų krenta vandens srovės. Tuojau atsimaino žemės išvaizda: upeliais pradeda sruventi vanduo, o gėlės linksmai kelia į dangų savo vainikus. Taip pat, kai ilgai šviečia laimės saulė, siela pasidaro kieta ir tarytum suakmenėjusi, gerų darbų versmė nustoja tekėti, o jos mintys ir jausmai lyg nuvytusios gėlės linksta prie žemės. Tada Viešpats siunčia priešingybių audrą, suduoda nelaimių perkūnais – ir suklydusi siela tuojau pasitaiso, lieja ašarų upelius, o savo mintis ir troškimus vėl kelia į Dievą.

O, kiek sielų pelnė Viešpačiui Dievui kryžius! Šv. Jeronimas Emilianis išgyveno labai audringą jaunystę. Būdamas Kastelnuovo pilies viršininku, jis pateko į priešininkų rankas; tie apkaustė jį retežiais ir, pririšę geležinį rutulį, įmetė jį kalėjiman. Šiaudų kūlys buvo jo patalas, duona su vandeniu – maistas. Bet čia jo kaip tik laukė Dievo malonė. Kas valandą matydamas mirties pavojų, jis prisiminė gausias savo nuodėmes ir pradėjo graudžiai verkti; paskui, puolęs ant kelių, maldavo šv. Mergelę pagalbos toje sunkioje padėtyje. Ir iš tikrųjų gavo pagalbą, nes staiga retežiai nukrito, kalėjimo durys atsidarė, ir jis laimingai praėjo pro priešų sargybą. Panašiai ir šiandien Viešpats išvaduoja ne vieną sielą iš nuodėmės retežių su kryžiaus ir švenčiausios Dievo Gimdytojos pagalba. Laimė nuodėmingai sielai, kurią Dievas dar aplanko kryžiais, nes tai yra ženklas, kad Jis nori ją pataisyti. Ko kryžius nepataiso, tam beveik jau nebėra pagalbos; Dievas jį palieka vieną, kaip palieka gydytojas ligonį, kuris atmeta visus jo vaistus.

Kryžius atitraukia sielą nuo pasaulio. Žmogaus gyvenimas yra kelionė arba, dar teisingiau, ištrėmimas iš tėvynės. Kai kurie keleiviai eina tiesiai į tėvynę, nekreipdami dėmesio į apylinkes, per kurias keliauja. Kiti būna neatsargūs ‒ užuot skubiai ėję, jie skina šalia kelio augančias gėles ir uogas, t. y. praleidžia gyvenimo laiką pasilinksminimuose ir žaidimuose, kuriais juos vilioja pasaulis. Kad priverstų juos eiti greičiau, nes diena trumpa, Dievas dažnai padaro, kad tos žemiškos vilties gėlės vysta, o tos pasaulio linksmybės uogos vietoj saldumo teikia kartybės. O, koks geras ir išmintingas esi, mūsų Dieve! „Pasaulis kartus, bet taip mylimas; kaip gi būtų mylimas, jei būtų saldus“ (šv. Augustinas), jei Dievas prie jo linksmybių neprimaišytų karčių kentėjimų, kurie sužadina pasibjaurėjimą pasauliu ir Dievo ilgesį. Šv. Ignacas Lojola buvo karžygys, atsidavęs pasauliui, bet Dievas norėjo padaryti jį savo kareiviu. Sužeidė jį priešo šūviu ir paguldė į lovą, paskui padavė jam į rankas Viešpaties Jėzaus gyvenimą, kad kentėjimai ir apmąstymai prižadintų jį iš dvasinio apsnūdimo. Jaunas ir turtingas Pranciškus Karačiolas dvidešimt antrais savo gyvenimo metais sunkiai susirgo, visas jo kūnas buvo apdengtas raupais. Šis netikėtas smūgis jam parodė visą šio pasaulio menkumą, tad jis, išdalinęs visą savo turtą, visiškai atsidavė Dievui ir pasidarė šventas. Galima sakyti, kad Dievas didžiausią skaičių sielų patraukia prie savęs kryžiumi. Todėl teisingai kryžius pavadintas Viešpaties darbininku ir angelu, atliekančiu Dievo pasiuntinybę žemėje.

Kryžius saugo sielą nuo nuodėmės, nes yra tartum apynasris puikybės dvasiai ir kūno geiduliams. O, kiek žmonių nueitų pražūtingu keliu, jei Viešpats nesulaikytų jų įvairiais kryžiais: vieną, pavyzdžiui, neturto kryžiumi, kad nesunaudotų blogam savo turtų; kitą – ligos kryžiumi, kad neatsiduotų kūno geiduliams; kitą – pažeminimo kryžiumi, kad per daug nesididžiuotų ir t. t. Žino apie tai šventieji, todėl jie trokšta kentėti ir maldauja Dievą rykštės, kad skausmai ir baimė sulaikytų juos savo pavadžiais. Jie net liepia bijoti ir patys bijo dažno pasisekimo. „Reikia laikyti didele nelaime, – sako šv. Vincentas Paulietis, – ne tik atskiriems asmenims, bet ir visoms šeimynoms bei draugijoms, jei viskas klojasi pagal jų valią, jei jie gyvena laisvai ir nieko nekenčia dėl Dievo. Tikėk manimi, jei koks nors asmuo arba kokia nors draugija nepatiria jokių kentėjimų, bet, priešingai, gauna iš pasaulio pagyrimų, – jos nupuolimas netoli.“

Kryžius apvalo ir tobulina sielą, nes naikina joje blogus prisirišimus. Jis yra lyg peilis, kuriuo dangiškas Daržininkas nupjausto kenksmingas atžalas, arba ugnis, kuri nudegina sielos rūdis. Antra vertus, jis pakelia ir sutvirtina joje Dievo meilę ir su malonės pagalba permaino ją viduje. Teisingai kentėjimas yra sulygintas su purvinu vandeniu, kurį žydai rado šulinio dugne, kur pirmiau buvo paslėpta šventoji ugnis, ir kuris sukėlė didelę liepsną, kada juo apliejo Nehemijo aukos laužą. Teisingai pasakė šv. Ignotas, kad nėra tinkamesnių malkų sukurti Dievo meilės ugniai, kaip kryžiaus malkos, kurias Viešpats panaudoja didelės meilės aukos parengimui. Kantriai iškęsti kentėjimai yra tikriausias būdas sielai pašventinti, „tai greitasis traukinys į dangų“, kaip juos pavadino vienas naujesniųjų rašytojų. Jeigu, sakau tau su šv. Ignotu, Viešpats lieps tau daug kentėti, tai bus ženklas, kad Jis turi tavo atžvilgiu didelių sumanymų ir nori tave tikru keliu nuvesti į išganymą. Jei trokšti tapti dideliu šventuoju, prašyk, kad tau Dievas atsiųstų daug kryžių.

Kryžius yra tikras tobulybės išbandymo akmuo, nes ne tas tobulai myli Dievą, kuris turi meilę tik lūpose; ne tas, kuris, rodos, dega meile, ne tas, kuris daug daro tartum iš meilės, bet tas, kuris noriai kenčia dėl Dievo. Nepalyginamai sunkiau yra kentėti, kaip veikti, nes prie veikimo lengvai prisimaišo savimyla. Teisingai pasakė šv. Kotryna, kad tiktai kentėjimuose pasirodo, ar siela yra nusikračiusi savimeilės. Kantrybė yra paklusnumo išmėginimas, ir tą patį galima pasakyti apie kitas dorybes. Tačiau iš to mėginimo ne kiekvienas išeina nugalėtoju.

„Jėzus dabar turi daug savo dangiškos Karalystės mylėtojų, – sako dievobaimingas „Kristaus sekimo“ autorius, – bet maža tokių, kurie norėtų nešti Jo kryžių. Daug trokšta su Juo džiaugtis, bet maža kas yra pasirengęs kentėti. Daug seka paskui Jėzų iki duonos laužymo, bet maža kas iki kančios taurės išgėrimo. Daug garbina Jo stebuklus, bet maža kas nori kentėti Jo kryžiaus kartumus. Daugelis myli Jėzų, kol sutinka pasipriešinimą. Daugelis giria ir laimina Jį, kol Jis jiems siunčia kokias nors linksmybes, bet, vos tik Jėzus pasislepia ir pasišalina nuo jų bent valandėlei, jie tuojau murma arba visiškai puola dvasia. Tie, kurie Jėzų myli dėl Jėzaus, o ne dėl savęs paties, vienodai garbina Jį kiekvienoje nelaimėje ir širdies prispaudime, kaip ir didžiausiose linksmybėse“ (II knyga, XI sk.).

Vienu žodžiu, kaip kryžius Golgotoje buvo Dievo įrankis pasauliui išganyti, taip šiandien ir visuomet Dievas vartoja kryžius sieloms pašventinti. Sielos iš tų kryžių gauna neįkainojamų vaisių, jei tik, atsižvelgdamos į Išganytojo pavyzdį, neša juos vyriškai ir kantriai. Dabar pažvelkim į tuos vaisius, kuriuos mums pelno kryžiai.

Kryžiaus meilės ir kantrybės vaisiai

Kryžius duoda išminties, nes išvaduoja mūsų protą nuo daugelio klaidų, moko niekinti pasaulio tuštybes, liepia gyvenime ieškoti Dievo ir tą gyvenimą apšviečia iš Kristaus kryžiaus einančiais spinduliais. Kryžius teikia jėgų, nes naikina nereikalingą jautrumą, iš kurio gimsta sielos išlepimas, jis apvalo ir sutvirtina valią. Todėl kas gerai išeina kentėjimo mokyklą, tas įgauna reikalingo tvirtumo ir drąsumo kovoje. Kryžius dovanoja ramybę ir saldumą, nes pagal Dievo valią iškentėtuose skausmuose tirpsta mūsų savimeilė, o širdis darosi nuolankesnė ir labiau atjaučianti artimo kentėjimus. Kryžius duoda mums ramybės, nes nutildo sukilusius geidulius, atitolina nuo mūsų pasaulio tuštybes ir kreipia mus į ramybės šaltinį – Kristų. Taigi, juo geriau mokame kentėti, juo ilgesnės ramybės įgauname.

Kryžius teikia tikro linksmumo, ne todėl, kad patys kentėjimai būtų malonūs prigimčiai – nes karti yra vargšo ašara, kietas ligonio patalas, aštri šmeižto ietis, – bet kad tas, kuris su Kristumi neša kryžių, randa Kristuje nuostabaus palengvinimo ir priedangos. Iš tikrųjų, kryžius – tai pats Kristus; kas jį su meile apkabins, tas prisiartins prie Jėzaus Širdies ir saldžiu apkabinimu su Juo susivienys.

Kryžius duoda garbę, tartum Kristaus tarnų antspaudą, jis daro mus panašius į nukryžiuotąjį Mokytoją, į Sopulingąją Motiną ir į tiek šventųjų, kurių gyvenimas buvo vienas kryžius. Teisingai pasakė „Kristaus sekimo“ knygos autorius: „Jei tau tektų išsirinkti, tai turėtumei verčiau kentėti dėl Kristaus, nei turėti daug linksmybių, nes tuo būdu pasidarytum panašesnis į Kristų ir Jo šventuosius.“

Kryžius nupelno ne tik dvasinių malonių ir dovanų, bet ir laikinių. Šv. Pranciškus Salezietis, atvykęs į Romą, apsistojo viename viešbutyje, kuris buvo ant Tiberio upės kranto. Netrukus po jo atėjo kažin koks jaunas ponas ir taip pat prašė buto. Tada godus savininkas išmetė į gatvę šv. Pranciškaus daiktus, kai jo nebuvo namie. Toks bjaurus pasielgimas ir paniekinimas buvo nemalonus, bet šventasis nusileido be piktumo. Netrukus sužinojo, kad tas kryžius buvo jam geradarybė, nes tą pat naktį upė smarkiai patvino ir vanduo apsėmė visą namą su jo gyventojais.

Mūsų kryžius ir kitiems išprašo malonių, ypač atsivertimo malonę, nes jis yra sėkmingiausia malda. Štai stovi Japonijos turguje misionierius ir pasakoja apie Kristaus kryžių. Staiga prisiartina vienas japonas ir, prisirinkęs burnoje daug seilių, spjauna jam į veidą. Jis manė, kad tuoj išsiverš pyktis, bet nieko panašaus: misionierius ramiai nusišluostė veidą ir kalbėjo toliau, lyg nieko nebūtų atsitikę. Tai atkreipė vieno klausytojo dėmesį. „Iš tikrųjų, – pamanė jis, – tikyba, kuri duoda tokios kantrybės, turi būti kilusi iš dangaus“, ir atsivertė. Todėl, jei nori kokiai nors sielai išprašyti Dievo pasigailėjimo, aukok už ją visus savo kentėjimus.

Kryžius pelno dvasinių dovanų. Jei Dievas nori pakelti sielą į aukštesnį tobulybės laipsnį arba apdovanoti ją kokia brangia malone, pirma jai siunčia kryžių. Šventųjų gyvenimuose matome, kad sunkiausi kryžiai buvo lyg rankpinigiai brangiausioms dovanoms.

Kryžius teikia nuopelnų, nes, kaip meiliausia auka, pritraukia gausiausią atlyginimą. „Jokia meilė, – sako šv. Alfonsas, – nėra tiek nuopelninga, kiek kenčianti meilė.“ Anot jo, vienas „Dėkui Dievui“ kentėjimuose daugiau reiškia už tūkstantį gerų darbų, kai viskas sekasi. Koks gi geras yra Dievas, kad kryžiuje duoda visas galimybes užsitarnauti nuopelnų!

Galiausiai, kryžius užtikrina mums išganymą ir puikų vainiką, nes daro mus panašius į „išrinktųjų Pirmgimį“, kuris per kryžių įėjo į garbę, ir leidžia mums dalyvauti Jo kančioje. Todėl, jei nori priklausyti išrinktųjų skaičiui, turi pirma priklausyti kenčiančiųjų skaičiui. Jei trokšti nešioti garbės vainiką, pirma nešiok vainiką iš erškėčių. Juo aštresni bus spygliai, juo puikiau žibės rūbai ir vainikas. Apaštalas sako, kad „lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę“ (2 Kor 4, 17). Nors ir koks didelis būtų, jis vis tiek nėra vertas būsimos garbės, kuri turi mumyse apsireikšti. Todėl neaimanuok, kad turi daug kentėti, arba kad kentėjimai yra labai įkyrūs, nes Viešpats pritaikys būsimą garbę prie dabartinių darbų ir kentėjimų. Mat, kaip akmenų tašytojas aplygina statybai skirtus akmenis ir daugiau daužo tą, kuris paskirtas geresnei vietai, taip pat ir Dievas: Jis kentėjimų kūju lygina sielą, paskirtą dangiškos Jeruzalės statymui, ir juo uoliau, juo kilnesnę paskyrė jai vietą. „Ištvermė tesubręsta darbu, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys.“ (Jok 1, 4)

Štai kas yra kryžius! Pasakyk dabar, ar kryžius nėra Dievo meilės dovana? Argi dar skųsiesi Dievui, kad Jis tave aplanko kryžiais? Juk anot Apaštalo, „ką Viešpats myli, baudžia; jis plaka kiekvieną sūnų, kurį myli“ (Žyd 12, 6). Geriau dėkok Viešpačiui už kryžius ir priimk juos noriai. „Jeigu tau Dievas duotų, – sako šv. Jonas Auksaburnis, – net galią prikelti numirėlius, jei tave pakeltų net į trečią dangų, tai duotų tau mažiau, nei atsiųsdamas tau kokių nors kentėjimų. Jei turėtum stebuklų darymo dovaną – būtum Dievo skolininkas, o kai kenti, tuomet Dievas darosi tavo skolininku. Dabar suprasi, kodėl Viešpats už darbus ir nuopelnus užmoka kryžiais, o jeigu nori kokią sielą pagerbti, leidžia ją nužeminti.“

Pikto nuliūdimo ir neramumo vaisiai

Jei žmonės pažintų kryžių vertybę ir juos neštų kaip Dievas nori, jų gyvenimas atrodytų kitaip. Tačiau jie dažniausiai bėga nuo kryžių, o kada turi juos nešti, nuliūsta, nerimsta ir kartais įkrinta į neviltį. Kad įkainotum, kokią skriaudą tos sielos daro Dievui ir kokį nuostolį sau, pirma turi suprasti skirtumą tarp gero ir blogo nuliūdimo.

Nuliūdimas, anot šv. Tomo, yra nemalonus jausmas, sukeltas minties apie kokį nors skaudų dalyką. Kiekvienas žmogus turi mažesnį ar didesnį palinkimą nuliūsti, reikia tik kokio nors tikro ar įsivaizduoto sopulio, kad jį iššauktų. Kartais tas jausmas gali būti Dievo aplankymo vaisius arba piktos dvasios pagunda. Pats savaime tas jausmas nėra nei blogas, nei geras, bet pasidaro blogas arba geras priklausomai nuo to, koks dalykas jį sukelia ir kokiame laipsnyje jis apsireiškia. Nesvarbu, koks būtų dalykas, visur reikia valdyti jausmą, kad nebūtų peržengtas saikas. „Neduok nuliūdimo savo sielai, – sako šv. Dvasia, – ir nevargink savęs savo mintimis. Širdies linksmumas – tai žmogaus gyvenimas ir neišsemiamas šventumo iždas.“ (Sir 30, 22–23) Apaštalas perspėja: „Kurie verkia – tarsi neverktų.“ (1 Kor 7, 30)

Geras nuliūdimas plaukia iš gero šaltinio, nes jį paskatina Dievas, Jo valia nurodo jo saiką. Tuomet jis turi savyje atsidavimą Dievo valiai, ramybę ir saldumą. Kokie gi yra tokio nuliūdimo šaltiniai? Dvasios žinovai skiria septynis gero nuliūdimo arba šventų ašarų šaltinius. Pirmas šaltinis: jei, pasiduodami Dievo valiai, verkiame dėl savo arba svetimos nelaimės. Tokios ašaros buvo Onos, Samuelio motinos, dėl jos pažeminimo, Tobijo ir Juditos dėl Izraelio tautos nelaimių, Marijos ir Mortos prie Lozoriaus kapo. Antras šaltinis: kada dieviško pasigailėjimo šviesoje svarstome savo nuodėmes. Tokios buvo Dovydo, Magdalenos ir Petro ašaros. Trečias šaltinis: kada verkiame iš dėkingumo Dievui už suteiktas malones arba džiaugsmus. Taip verkė Juozapas, buvęs Egipte, ir jo tėvas Jokūbas, kai po ilgo laiko vienas kitą pamatė. Ketvirtas šaltinis: kai jautria širdimi svarstome Išganytojo kančias. Tokios buvo Sopulingosios Motinos ir daugelio šventųjų ašaros. Penktas šaltinis: kai su dideliu pasiilgimu ir karšta meile bėgame prie Dievo. Taip verkė Dovydas, „trokšdamas gyvojo Dievo“, taip verkė Magdalena, stovėdama prie Viešpaties Jėzaus kapo. Šeštas šaltinis: kai verkiame iš karštos meilės savo artimui ir iš antgamtinio gailesčio dėl kitų nusidėjimų. Taip verkė Samuelis dėl Sauliaus ir Viešpats Jėzus dėl užkietėjusios Jeruzalės. Septintas šaltinis: kada verkiame dėl Dievo niekinimo ir Bažnyčios persekiojimo. Taip liūdėjo paskutiniais laikais Kristaus Vietininkas, Pijus IX, ir liūdi šiandieną visi gerieji Bažnyčios vaikai.

Toks nuliūdimas yra geras, o jo vaisius yra tikras širdies apvalymas, gausūs nuopelnai ir šventas džiaugsmas, kaip prižadėjo Viešpats: „Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.“ (Mt 5, 5) Teisingai tokios ašaros pavadintos dvasiniais deimantais arba sielos rasa, nes jos ją suvilgo, minkština ir daro vaisingą Dievo malonės sėklai bei paguodai.

Yra taip pat blogas nuliūdimas, kuris plaukia iš besaikio gailėjimosi šio pasaulio gėrybių, linksmybių ir garbės arba iš įžeistos puikybės ir suerzintos savimylos, nuliūdusios dėl to, kad jos norai ir sumanymai sunaikinti. Taip buvo nuliūdęs ir nusiminęs Kainas iš pavydo, Amanas iš puikybės, Achabas iš godumo, Antiochas iš pažeminimo ir t. t. Tas nuliūdimas paprastai jungiasi su nekantrumu, pykčiu, žmonių vengimu, nepasitikėjimu Dievu. Dažnai jis priveda net prie murmėjimo ir piktžodžiavimo prieš Dievą. Į jį patenka ne tik blogi, bet kartais net ir pamaldūs žmonės, jei, pavyzdžiui, be saiko nuliūsta, kad dvasiniame gyvenime neįvyksta visi jų norai, kad negali taip melstis, tiek kartų priimti Švenčiausiąjį, tokius darbus atlikti, kaip norėtų. Blogiausia, kad kartais jie klaidingai mano tai esant labai gera ir naudinga sielai.

Tad kaip gi atskirti gerą nuliūdimą nuo pikto? Į šį klausimą atsako Tėvas Skupoli: „Jei tavo nuliūdimas daro tave nusižeminusį, stropesnį ir nemažina tavo vilties, tada eina iš Dievo. Jeigu tau atima ramybę ir viltį, daro tave silpnabūdį, tingų ir apsileidusį gerame, tai eina iš velnio.“

Baisūs yra blogo nuliūdimo vaisiai. Jis naikina kūno sveikatą ir per anksti varo žmogų į kapus. Jis pakerta sielos jėgas, susilpnina jos ištvermę, naikina jos ramybę, sulaiko kilimą prie Dievo. Jis, kaip juodas debesis, apsiaučia ją taip, kad nei Dievo malonės, nei žmonių paguodos spinduliai negali per jį prasiskverbti. Jis daro sielą nuliūdusią ir savyje užsidariusią, opią, vengiančią žmonių ir nepasitikinčią Dievu. Jis atima jai darbo pamėgimą, norą melstis ir kovoti, net įstumia į daugelį nuodėmių. Teisingai pavadino jį Bažnyčios Tėvai „sielos kankyne ir žiauriu jos budeliu“, „piktos dvasios maudykle“ ir „galvažudžių urvu“. Kaip plėšikai tyko pasislėpę tarpekliuose ir iš jų užpuola praeinančius, taip piktoji dvasia laukia pasislėpusi nuliūdimo tarpeklyje, t. y. stengiasi viską sudrumsti sieloje ir sukelti joje neramumą, o paskui visomis jėgomis ją užpuola. Todėl, kaip sako tėvas Faberis, mirtina nuodėmė neduoda piktai dvasiai tokios galios sielai kaip nuliūdimas. Neviltis įstūmė Kainą, Saulių ir Judą į nusiminimą ir tuoj pat juos pražudė: „Nes liūdnumas užmušė daugelį, – sako Šventoji Dvasia, – ir nėra jame naudos.“ (Sir 30, 25)

Todėl saugokis nuliūdimo; linksmumas niekuomet tenepalieka tavo širdies – antgamtinis ir šventas linksmumas, kurio net kentėjimai negali išrauti, nes jis kyla iš santaikos su Dievo valia. Taip ragina tave Apaštalas: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4) Iš tikrųjų, kaip gi galėtum nesidžiaugti, kai iš Dievo malonės atradai Kristuje tiesą, kelią ir gyvenimą, kai pati Evangelija yra linksmoji naujiena, o tarnavimas Dievui – neapsakoma laimė, kai žemėje viskas mainos ir nyksta, išskyrus Dievą ir sielą, kai danguje tavęs laukia džiaugsmas, kuris neturi galo? Jei iš prigimties esi linkęs į nuliūdimą, stenkis jį būtinai nugalėti. Žiūrėk į viską tikėjimo akimis ir spręsk apie gyvenimo bandymus, remdamasis sveikais pagrindais, o ne savo labai perdedančia vaizduote ir savimyla. Antra, apie praeitus kentėjimus nemąstyk, o būsimų nebijok. Pagaliau, visiškai pasitikėk Viešpačiu Dievu ir atsiduok šventai Jo valiai.

Jei nuliūdimas tavo sielą jau apėmė, tai stenkis kuo greičiau jo nusikratyti. Pirmiausia melskis, kaip pataria šv. apaštalas Jokūbas: „Kas nors iš jūsų kenčia? Tesimeldžia“ (Jok 5, 13), nes, kaip saulės spindulys išblaško miglas, taip malda pašalina nuliūdimą. Pulk į dangiškojo Tėvo glėbį, „pavesk Jam visus savo rūpesčius, nes Jis tavimi rūpinasi“ (1 Pt 5, 7). Skubėk su tikėjimu prie Saldžiausiojo Išganytojo, ir Jo kryžiaus pavėsyje rasi atilsį nuliūdimo kankinamai sielai. Kaip kadaise Juozapas Egipte, matydamas brolių ašaras, sušuko: „Aš esu Juozapas, jūsų brolis“, ir puolęs juos apkabino, taip Viešpats į tave prakalbės nuo kryžiaus: „Aš esu Jėzus, tavo brolis“, ir prispaus tave prie savo širdies, iš kurios teka paguodos šaltiniai. Kada šv. Liudgarda turėdavo kokių nors kentėjimų, tuomet ji su dideliu širdies įkarščiu bučiuodavo Jėzaus Širdies žaizdą ir iš čia semdavosi tokios paguodos, jog visi nemalonumai jai darydavosi saldūs. Taip pat yra gerai tuomet glaustis prie Sopulingosios Motinos Širdies, to antro šventos paguodos židinio.

Be šitų dvasinių būdų, vartok dar ir išorinius, juo labiau, jei iš prigimties esi linkęs į nuliūdimą, o jie yra tokie: gražių apylinkių lankymas, gerų knygų skaitymas, pamaldus giedojimas, kalbėjimasis su meiliu draugu, kuriam galėtum išpasakoti savo skausmus, vietos pakeitimas, ypač nuolatinis užsiėmimas kuo nors. Jei, visa tai darant, nuliūdimas nepraeina, tai reikia jį laikyti Dievo bausme, kantriai kentėti ir elgtis taip, lyg kad jo visiškai nebūtų. Kartais liūdesys yra melancholiško temperamento apraiška arba kokios ligos vaisius, tokiais atvejais reikia klausti gydytojo patarimo.

Kaip ir nuliūdimo, saugokis neramumo, kuris paprastai eina drauge su liūdesiu ir kyla tada, kai netinkamai trokštame arba gauti kokią nors gėrybę, arba išsivaduoti nuo kokios nors blogybės. Nerimo priežastis yra savimeilė, besaikis ko nors troškimas, nereikalingi rūpesčiai ir prisirišimas prie žemiškų dalykų, nuodėmingas gyvenimas, galop piktoji dvasia, kuri vartoja visus būdus, kad tik sielą sudrumstų ir sukeltų joje sumišimą. Kaip liūdesys, taip ir nerimas yra didelė kliūtis dvasiniame gyvenime, nes jis aptemdo protą, vargina širdį, silpnina valią, o sielą padaro žaislu įvairių pageidimų, mėtančių ją į visas puses taip, kaip audra mėto sudaužytą laivą.

„Neramumas, – sako šv. Pranciškus Salezietis, – yra didžiausia blogybė, kokia tik gali ištikti sielą, išskyrus nuodėmę. Kaip streikai ir vidiniai neramumai kenkia valstybei ir atima jai jėgas atsilaikyti prieš išorinį priešą, taip mūsų širdis, viduje išgąsdinta ir nerami, nustoja jėgų, reikalingų įgytų dorybių išlaikymui, o kartu jėgų priešintis tam, kuris tuo laiku stengiasi visokiais būdais, kaip sakoma, gaudyti žuvis sudrumstam vandenyje“ (Filiotėja, IV, 11).

Kad išvengtum neramumo, saugokis nepadorių troškimų ir prisirišimų. Jei pasitaiko sieloje troškimai ką gera pasiekti, visų pirma ištirk, ar tie troškimai eina iš Dievo, ar iš savimeilės ir jos draugo piktosios dvasios. Jei abejoji, melskis šitaip: „Viešpatie, jei tau patinka, tebūna taip. Viešpatie, jei tai suteikia Tau garbės, teatsitinka taip Tavo vardan. Viešpatie, jei matai, kad tai man yra reikalinga arba naudinga, leisk man panaudoti tai Tavo garbei.“ (Kristaus sekimas, III knyga, XV sk.). Jei troškimai yra blogi, atmesk juos su pasibjaurėjimu, jei geri – pavesk juos Viešpačiui Dievui, kad leistų įvykdyti tai, ką pats sielai pavedė; paskui uoliai, bet be karščiavimosi, imkis darbo, jo sėkmingumą palikdamas Dievo valiai. Antra vertus, jei tau gresia kokia blogybė arba jau ant tavęs nukrito, o pašalinti jos tinkamu būdu negali, tuomet priimk ją ramiai, atsimindamas, kad Dievas siunčia ją tavo naudai, ir nenorėk būti nuo jos laisvas, kol to nepanorės patsai Dievas.

Ne visi žmonės vienodai kenčia savo kentėjimus: vieni kenčia kaip šalia Viešpaties nukryžiuotas blogasis plėšikas, t. y. jų kentėjimas yra kilęs iš jų pačių kaltės ir prisideda prie didesnės jų prapulties. Kiti kenčia kaip gerasis plėšikas, t. y. jų kančios darosi jiems atsivertimo ir atgailos priežastimi. Dar kiti kenčia panašiai į patį Išganytoją, t. y. kentėjimai sustiprina juos šventume ir padidina jų nuopelnus. Teisingai yra pasakęs šv. Augustinas, kad kentėjimas yra tartum ugnis, o Dievas – tartum auksakalys, kurstantis tą ugnį. Todėl gerieji apsivalo joje kaip auksas, o piktieji sudega kaip šiaudai.

Apie tris kantrybės laipsnius

Yra trys kantrumo laipsniai. Pirmasis laipsnis: kai kentėjimuose nenusimename, nekeikiame, nemurmame prieš Dievą, nepykstame ant artimo, trumpai tariant – neįsileidžiame jokios nuodėmės, bet nusižeminę atsiduodame Dievo valiai. Šis laipsnis yra įsakytas visiems. Kas kenčia kitaip, tas nusideda ir net neužsitarnauja krikščionio vardo, anot Išganytojo: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.“ (Lk 14, 17)

Tai nedraudžia jausti skausmą arba skųstis savo kentėjimais, jei tik tai nepriešinga Dievo valiai. Teisingai yra pastebėjęs šv. Pranciškus Salezietis, kad tikras Dievo tarnas retai tesiskundžia, o dar rečiau tetrokšta pasigailėjimo. Tie, kurie dejuoja, skundžiasi ir nori, kad jų pasigailėtų, yra panašūs į vaikus, kurie, susižeidę pirštelį, baisiai rėkia ir nurimsta tik tada, kai auklė papučia jų žaizdą arba apsimeta verkianti drauge, labai atjausdama jų sopulį. Tokios užuojautos pilnas pasaulis, bet joje visai nėra teisybės. Paprastai kiekvienas nusiskundimas turi savyje savimylos, ilgas ir baisus pasakojimas apie savo kančias ir nelaimes visuomet yra silpno būdo žymė. Be to, sako tas pats šventasis, gali pasitaikyti atvejų, kuriuose kentėjimų slėpimas ne tik nėra tobulybė, bet gali būti net nuodėmė, pavyzdžiui, jei kas, tariamai nenorėdamas skųstis, nesakytų gydytojui savo ligos ir atmestų vaistus. Šiuo atžvilgiu reiia protingai laikytis saiko. „Jei kartais esame per silpni, kad, sekdami Apaštalo patarimu, galėtume linksmai kęsti skausmą ir didžiuotis kryžiumi, tai kreipkimės su savo skausmais bent į rinktinius asmenis, į tuos, kurie ne tik mus myli ir yra verti mūsų pasitikėjimo, bet dar yra apdovanoti tvirta siela ir būdu. Silpnieji, per daug jautriai dalydamiesi mūsų rūpesčiais, užuot juos sumažinę ir pasaldinę, tik labiau padidina jų kartumą. Kaip išlieta į ugnį alyva didina liepsną, taip per daug jautri jų užuojauta daro sielos skausmą didesnį ir gilesnį.“

Ar galima prašyti, kad kentėjimas nuo mūsų atsitolintų? Galima, nes juk ir Išganytojas meldėsi Getsemanės sode: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė“, bet tuojau reikia pridėti: „Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu“ (Mt 26, 39). Galima taip pat nukreipti nuo savęs kentėjimus, o kartais tai būna net priedermė. Taip, pavyzdžiui, kiekvienas turi šalinti pavojus, kurie gresia šeimai, taip pat vengti pavojų savo sveikatai, jei aukštesni tikslai nereikalauja aukos.

Antras laipsnis siekia aukščiau. Čia siela ne tik neaimanuoja, ne tik priima kryžių, pasiduodama Dievo valiai, bet neša jį tvirtai ir ramiai. Dar daugiau, ji taip sutinka su Dievo valia, jog visus malonius ar nemalonius Jo sprendimus priima vienodai ir be perstojo kartoja: „Teesie Tavo valia“. Palaiminta siela, kuri taip kenčia, nes tame atsidavime ji randa saldžią linksmybę, malonią ramybę ir gausų užmokestį. Jai pritinka „Kristaus sekimo“ knygos žodžiai: „Kada pasieksi, kad nelaimės pasidarys tau saldžios ir dėl Kristaus jas pamilsi, tada būk tikras, kad esi gerame kelyje, nes atradai rojų žemėje“. Gražiai yra pasakęs ir šv. Pilypas Neris: „Šioje žemėje nėra skaistyklos, bet tiktai dangus arba pragaras. Kas gyvenimo kentėjimus noriai kenčia, tas turi dangų, kas yra nekantrus, tas turi pragarą“. Ir iš tikrųjų, kas gi kantrią sielą galės pajudinti? Ji yra panaši į dangaus skliautą, kuris visuomet yra skaistus, nors žemiau ir skrajotų debesys.

Todėl ramiai priimk savo kryžius, nes ką tau padės, jei juos atmesi? Be kryžiaus negali būti – kur tik eisi, kryžius visur seks paskui tave, nes visur pats save nusineši. Nors ir pavyktų vieno kryžiaus išvengti, prislėgs tave kitas, gal dar sunkesnis. Jei nenorėsi gera valia priimti kryžiaus, tau jį uždės prievarta, kaip Simonui Kirėniečiui ‒ tuomet neturėsi jokio palengvinimo ir negausi jokio užmokesčio. Atmink, kad kryžius gerąjį plėšiką išganė, o piktąjį pasmerkė, nes tas nuo kryžiaus nužengė pragaran, ir tai, kas turėjo pabaigti jo kentėjimus, juos tik padaugino.

Pirmiausia, užuot bijojęs kryžiaus, atsiduok Dievo valiai ir būk pasirengęs viską kantriai nešti, ką Jis atsiųs – ar neturto kryžių, ar ligos, ar našlavimo, ar šmeižto, ar dvasinių bandymų kryžių. Kas seka Dievo valią, tas ne kryžių, bet kryžius jį neša, o nekantrūs ‒ priešingai, turi jį vilkti ant savo pečių ir lenktis po jo slegiančiu sunkumu. Jei tavo kryžius yra bausmė už nuodėmes, priimk jį tuo noriau, kad bausmė taptų kartu ir atgaila. Pasilik tuomet ant kryžiaus su nužemintu gailesčiu, kaip gerasis plėšikas, kartodamas pranašo žodžius: „Štai, Viešpatie, aš pasirengęs smūgiams.“

Nesirink kryžiaus, nes nėra tikras tas kantrumas, kuris vienus kentėjimus priima, kitus atmeta. Čia reikia laikytis šv. Pranciškaus Saleziečio įspėjimo, duoto vienai sielai: „Mano dukra, dažnai bučiuok širdimi tą kryžių, kurį uždėjo tau Išganytojas. Nesvarstyk, ar jis yra iš brangaus ir kvepiančio medžio ar ne, nes juo labiau jis yra kryžius, juo blogesnis jo medis ir juo nemalonesnis jo kvapas.“ Jei kai kurie kryžiai atrodo tau labai sunkūs, nunešk juos prie Kristaus kryžiaus ir priimk juos iš paties Išganytojo rankų, ir jie pasidarys tau lengvi. „Pažvelk į Mozės rykštę, – sako šv. Pranciškus Salezietis. – Numesta ant žemės, ji virsta žalčiu, paimta į rankas, tampa stebukladare: taip kentėjimai, žiūrint į juos paprastai, yra baisūs, bet jei atminsime, kad jie ateina iš Dievo valios, jie taps meilūs ir saldūs.“

Jei Viešpats uždės tau kryžių, padėkok Jam už jį, kaip dėkoji už palaiminimus, nes kryžius yra Dievo meilės ženklas. Todėl apkabink jį su meile ir nešk taip, kaip Viešpats Jėzus nešė savo kryžių į Kalvarijos kalną. Kada šv. Kiriakas buvo ištemptas ant pastolių ir žiauriai mušamas lazdomis, šis ištvermingas kankinys visą kankinimo laiką kartojo žodžius: „Garbė Tau, Jėzau Kristau, mano aukščiausiasis Viešpatie! Pasigailėk manęs nusidėjėlio, neverto tos malonės, kokią dabar gaunu, kentėdamas dėl Tavo vardo.“ Su tokiu nusižeminimu ir dėkingumu ir tu visuomet priimk kiekvieną kryžių, visai netyrinėdamas, iš kur jis ateina ir ar jį užsitarnavai; gana to, kad Viešpats tau jį atsiuntė. Senojo Įstatymo levitai nešė taip apvyniotus indus, kad jų negalėjo matyti, o tejautė jų sunkumą: panašiai ir Dievui atsidavusi valiai siela nenori pašalinti uždangos, kuri dengia nuo jos akių Dievo sprendimus, tik viską priima su nusižeminimu.

Kada kenti, būk kaip uola, į kurią atsimuša ūždama jūra, o ne kaip menka skiedrelė, kurią mažiausia vilnis nuneša, t. y. nerodyk nuliūdusio veido ir būk ramus, kad niekas negalėtų suprasti, jog kenti. Neieškok tada užuojautos pas žmones ir nekankink tave mylinčių asmenų savo kentėjimų pasakojimais, nes versti kitus kentėti dėl to, kad mes kenčiame, yra bjauri savimeilė. Bet, kita vertus, saugokis, kad tas sielos tvirtumas nepakeltų tavęs puikybėn, todėl slėpk kentėjimus nuo kitų, net pats nuo savęs, t. y. nesvarstyk jų didumo.

Šv. Pranciškus Salezietis kartą buvo pas vieną ligonę, kuri tyliai ir nepaprastai kantriai kentėjo sunkiausius kentėjimus. Norėdamas išmėginti, ar ji yra laisva nuo žmonių teikiamos garbės troškimo, jis pradėjo plačiai kalbėti apie jos kantrybę ir ją girti. Į tai ana ligonė atsakė: „Mano tėve, tu nematai sukilimo, kylančio žemesnėje sielos dalyje. Iš tikrųjų, viskas ten putoja ir kunkuliuoja, ir jei Dievo malonė bei šventa Jo baimė nestiprintų manęs aukštesnėje sielos dalyje, jau seniai būčiau puolusi ir pasidavusi priešui. Tikėk manim, mano tėve, esu kaip anas pranašas, kurį angelas, laikydamas tik už vieno plauko, nunešė į Babiloną: taip ir mano kantrybė nesilaiko tvirčiau… Ne aš pati, bet Dievo malonė palaiko manyje tą ištvermę.“ Šventasis vyskupas suprato, kad tos ligonės kantrybės būta ne tik didvyriškos, bet ir pilnos meilės bei nusižeminimo. Panašiai kentėk ir tu, tylėdamas ir nusižeminęs, neieškodamas nei žmonių supratimo, nei sau malonumo. Paraginimas tam tebūna pats Viešpats Jėzus, sunaikintas altoriaus paslaptyje, ir Sopulingoji Motina, stovinti po kryžiumi. Jei kentėjimai ilgai truktų, nesiduok jų nugalimas, bet būk kaip Mozės krūmas, kuris liepsnodamas nesudegė. Jei pats savaime esi labai silpnas, tai pasislėpk Išganytojo žaizdose ir sujunk savo kančias su Jo kentėjimais. Be to, žadink tikėjimo, vilties ir nusižeminimo aktus, gailestį už nuodėmes, pasidavimą Dievo valiai ir visišką atsidavimą Viešpačiui.

Trečias kantrybės laipsnis pasiekiamas tada, kai priimame kryžius ne tik kantriai ir ramiai, bet ir noriai bei linksmai. Siela, kuri pasiekė tokį dorybės laipsnį, džiaugiasi gavusi kryžių; kai jų neturi, trokšta gauti; kai troškimas yra karštas, ieško kryžių. Tam mus ragina pats mūsų Mokytojas Jėzus žodžiu ir pavyzdžiu. Jis juk kryžiaus troško ir pakėlė jį su džiaugsmu. Ragina mus ir šventieji: jie kryžių brangino labiau už viską. „Jei man duotų išsirinkti, – sako šv. Jonas Auksaburnis, – ar būti su angelais danguje, ar su Pauliumi kalėjime, išsirinkčiau pastarąją vietą; jei galėčiau būti arba Petru, supančiotu grandinėse, arba angelu, sutraukančiu jas, norėčiau būti Petru, o ne angelu“. Viešpats iš dalies išpildė jo norus, nes jam buvo atimtas vyskupo sostas, jis buvo ištremtas ir patyrė daug ir didelių kentėjimų. Tačiau apie tai šitaip rašė šventai mergelei Olimpijai: „Mano širdis neapsakomai džiaugiasi kentėjimuose ir randa juose paslėptą turtą. Džiaukis su manimi ir garbink Dievą, kad Jis apdovanojo mane malone kentėti dėl Jo.“

Šventieji džiaugiasi kryžiumi. Apaštalai išeina iš tarybos linksmi, kad galėjo kentėti dėl Jėzaus. Šventas apaštalas Andriejus su džiaugsmu sveikina kryžių: „O šventas kryžiau, kuris priėmei paskutinį mano Mokytojo kvėptelėjimą, štai aš ateinu sudėti ant tavo pečių ilgos kelionės vargus ir įteikti tau savo nuopelnus ir savo amžinybę. O trokštamasis kryžiau, einu prie tavęs su linksmybe ir džiaugsmu, paimk mane iš žmonių tarpo ir atiduok mano mokytojui, kad per tave priimtų mane, kuris mane per tave atpirko.“ Šv. Elžbieta, nuversta nuo sosto ir ištremta iš tėvynės, liepia giedoti „Te Deum“, kad Viešpats leido jai kentėti. Tas džiaugsmas kyla iš to, kad šventieji karštai mylėjo Viešpatį Jėzų ir todėl noriai kentėjo su Juo ir dėl Jo.

Šventieji trokšta kryžiaus. Šv. Pranciškus Asyžietis liūdi, jei diena praslinko be kentėjimų, manydamas, kad Dievas jį pamiršo. Šv. Magdalena de Paci trokšta verčiau gyventi, nei mirti ir nueiti į dangų, kad dar ilgiau galėtų kentėti, kas danguje yra nebegalima. Šv. Pranciškus Ksaveras kentėjimuose meldžiasi: „Viešpatie, neatimk iš manęs to kryžiaus, o jei šį paimsi, duok man didesnį.“ Šv. Teresė, sužinojusi iš Viešpaties, kad mūsų nuopelnai yra darbuose ir kentėjimuose, šaukia: „Viešpatie, arba kentėti, arba mirti!“ Šventasis Kryžiaus Jonas: „Viešpatie, kentėti ir būti pasmerktam!“ Panašiai kentėjimų prašė šv. Veronika Džiuliani ir gavo tą nepaprastą malonę. Išganytojas apdovanojo ją savo žaizdų žymėmis ir davė jai paragauti savo kančios skausmo. Tokia kryžiaus meilės dvasia gaivino ir kankinius. Šv. Potamijonai budelis grasino, kad ją liepsiąs įmesti į pilną verdančios dervos katilą, o šventoji mergelė atsakė: „Jei nusprendei nužudyti mane tokia mirtimi, prašau tave, padaryk man vieną malonę: nemesk manęs išsyk į katilą, bet įleisk pamažu, kad suprastum, kokia kantrybe apginkluoja mane mano Jėzus ir kaip aš noriu dėl Jo kentėti.“

Pagaliau šventieji ieško kryžiaus kaip paslėpto turto. Kankiniai patys eina ant kryžiaus ar laužo, atgailą darantieji užsideda sau sunkius apsimarinimus, dar kiti skubiai bėga ten, kur jų laukia skausmas arba panieka. Brangioji Siela, jei tu dar toli nuo tokios kantrybės, prašyk Nukryžiuotąjį, kad Jis duotų tau bent kibirkštėlę savo meilės, ir meilė išmokys tave mylėti kiekvieną kryžių!

Dabar pereikime į platų kentėjimų lauką, kad pažintume, kaip kiekviename iš jų reikia elgtis.

Kantrybė mažuose nemalonumuose

Reikia kantrybės mažuose nemalonumuose, kurių kiekvieną gyvenimo dieną turime labai daug. Juose reikia net didesnės kantrybės kaip dideliuose, nes dideli yra reti ir garbingesni, o maži yra dažni ir pažeminantys. Teisingai pasakė šv. Pranciškus Salezietis, kad dažnai reikia didesnės dorybės nešti šiaudinį kryžių nei geležinį. Stenkis įgyti tą dorybę, dažnai nugalėdamas savo opumą ir savimylą ir nuolat atsimindamas, kad Dievas yra visur esantis. Jeigu tau kas pasako nemalonų žodį arba gatvėje tave pastumia, jei tarnas ne tuojau paklauso arba padaro kokį nuostolį, jei valgis netinka arba negali užmigti, jei plunksna nerašo arba neduoda ramybės musė ir t. t., nesierzink ir nepradėk tuščiai skųstis, bet prisimink, kad tą arba kitą nemalonumą prirengė tau išmėginti išmintingiausia Apvaizdos ranka. Todėl ir tuomet pasakyk nusiraminęs: „Teesie Tavo valia.“

Ypač jei patirsi kokį nemalonumą iš žmonių, ar dėl jų kaltės, ar be kaltės, nerūstauk dėl tokių jų poelgių ir neduok net jiems suprasti, kad jie tau įgriso. Jei reikia juos perspėti, daryk tai su dideliu malonumu. Šv. Dorotėjus pasakoja, kad kai vienas senas atsiskyrėlis sirgo, jam tarnaujantis broliukas, taisydamas pietus, vietoj medaus pripylė į valgį aliejaus. Senelis pastebėjo apsirikimą, tačiau ne tik nepasiskundė, bet regimai gardžiai suvalgė nors ir gana bjaurų valgį. Reikia, kad panašiais atvejais ir tu sulaikytum pykčio išsiveržimą, taip pat ir tada, kai kas nors trukdo tau miegą arba darbą, kai elgeta įkyriai prašo išmaldos, kai turi reikalą su nuobodžiu ir pikčiurna draugu arba kai šeimynoje yra koks nors įkyrus ir nepakenčiamas narys.

Jei dėl neturto, kelionės arba kokios kitos priežasties turi kentėti badą ir troškulį, būti be miego ir t. t., nenustok ramybės nei geros nuotaikos, kuri panašiais atvejais yra labai reikalinga. Todėl, kad lengviau galėtum susivaldyti, nebūk kokių nors patogumų arba įpročių kalinys, bet lavinkis apsimarinimais ir grūdinkis iš anksto.

Taip pat, jei kokios nors metų dalies oras tau nepatinka, nenustok kantrybės ir nesakyk susierzinęs: „Ak! Koks bjaurus oras!“ – nes visoks oras eina iš Dievo ir visi sutvėrimai yra Dievo tarnai. Pakilk mintimis prie švenčiausiosios Dievo valios, kuriai taip patiko, kad savo labui tai kentėtum ir garbintum Dievą, šaukdamas visus kūrinius: „Garbinkite lietūs ir rasa Viešpatį… Garbinkite visi Dievo vėjai Viešpatį… Garbinkite šalčiai ir karščiai Viešpatį ir skelbkite Jo garbę bei aukštinkite Jį per amžius.“ (šv. Augustinas) Šv. Pranciškus Bordžija kaitrą, šaltį, sniegą, audrą, badą, troškulį laikė Dievo tarnais ir savo bičiuliais, kurie padeda jam nugalėti piktus polinkius. Taip pat nebuvo jam didesnio džiaugsmo, kaip būti lauke per audrą ir lietų, arba kai po dienos kelionės turėdavo miegoti ant saujos žabų po atviru dangumi. Jei paklausi, kas jį privedė prie tokio antgamtinio gyvenimo supratimo, atsakysiu: nusižeminimas ir sutikimas su Dievo valia. Kartą jį gatvėje sutiko senas draugas ir, matydamas jį menku drabužiu apsitaisiusį ir be karališkų palydovų, nustebęs sušuko: „Kaip gi tai, Bordžija, eini basas ir be draugų? Kas tau patarnauja toje bjaurioje kelionėje? Kas taiso pietus ir nakvynę?“ – „Tuo visu jau pasirūpinta taip, kad visur randu puikiausius valgius ir šaunias nakvynes.“ „O kas gi tuo rūpinasi?“ – „Mano dvariškiai.“ „Kur jie yra?“ – „Nusiunčiau juos pirm savęs.“ „Kas jie tokie?“ – „Tuojau paaiškinsiu. Kiekvieną rytą vos tik savo širdį pakeliu prie Dievo, pareiškiu šitokį norą: visus nemalonumus, vargus ir kentėjimus, kuriuos šiandien Dievas man siųs, priimsiu noriai, kaip bausmę už nuodėmes, būdamas įsitikinęs, kad esu vertas dar didesnių. Tas noras yra mano dvariškis, kuris eina pirma manęs ir taip rūpestingai visa pataiso, jog aš visur esu geriau priimamas, negu esu užsitarnavęs.“ – Gaivink ir tu savyje panašias mintis ir visus nemalonumus priiminėk kaip bausmę už savo nuodėmes, jungdamasis su Jėzaus Širdimi. Meilingasis Viešpats kiekvieną tavo nugalėjimą liepia užrašyti į gyvenimo knygas. Teisingai pasakė šv. Pranciškus Salezietis: „Gerai žinau, kad maži nemalonumai dėl jų daugumo ir dažnumo yra nepalyginamai įkyresni už didelius, ir kad namuose pasitaikantys yra nemalonesni už svetimus. Tačiau žinau ir tai, kad jų nugalėjimas dažnai būna malonesnis Dievui už daugelį kitų nugalėjimų, kurie pasaulio akyse atrodo didelis nuopelnas.“

Kantrybė nusivylimuose

Reikia kantrybės nusivylimuose. Nerasime nė vieno, kuris pats nebūtų jų patyręs, nes žmogaus gyvenimas yra vilties ir nusivylimų seka. Nepasitenkindami tikrove, dažnai sau vaizduojamės aukso sapnus, po kurių paprastai seka skaudus nubudimas. Tai trūksta mums jėgų savo planams įvykdyti, tai vėl žmonės mus apgauna arba aplinkybės būna mums priešingos – žodžiu, nuolatiniai nusivylimai. Tada reikia jėgų, kad neišsiveržtų dejavimo balsas, arba kad nepultume dvasia. Tų jėgų mums duoda kantrybė. Šventieji nejaučia nusivylimo kartybės, nes neturi tuščių troškimų ir, be to, visuomet sutinka su Dievo valia. Dar daugiau, šv. Vaclovas, nuverstas nuo sosto ir įmestas kalėjiman, su džiaugsmu kalbėjo: „Niekada man nebuvo taip gera, kaip dabar.“ Šventasis karalius Liudvikas, pralaimėjęs mūšį ir patekęs į saracėnų nelaisvę, savo maldas kalbėjo taip pat ramiai, kaip ir prieš mūšį. Ar nori turėti tokią ramybę? Trokšk tik to, ko Dievas trokšta, visus savo norus, visas viltis pavesk Dievo valiai ir nieko nenutark be šito aiškaus arba slapto priedo: jei Viešpats Dievas leis. Čia atsimink, kad Dievas yra tavo Viešpats, o Jo valia yra tavo gyvenimo taisyklė. Todėl „pridera, kad tu Dievo valią vykdytum, o ne Dievas vykdytų tavo valią“ (šv. Augustinas). Puodžius gali sugadinti indą, kurį padarė, jei jis jam nepatinka. Juo labiau gali Viešpats sunaikinti tavo sumanymus ir planus, jei jie neatitinka Jo šventosios valios. Todėl, užuot dejavęs nusivylimuose, sakyk su atsidavimu ir nusižeminimu: „Teesie Tavo valia.“ Ypač kai tave apleidžia ir apvilia žmonės, kai už tavo geradarybes tau moka bjauriausiu nedėkingumu, ramiai sakyk: „Teesie Tavo valia“, o už tuos žmones: „Viešpatie, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“

Pavyzdys mums yra pats švenčiausiasis Mokytojas ir ištikimieji Jo tarnai. Štai Vengrijos karalaitė Elžbieta, išvaryta nedoro svainio iš savo rūmų, apsigyvena su mažais vaikeliais ankštoj ir negražioj pirkelėj, ten kenčia badą ir šaltį. Be to, tie patys, kuriems prieš valandėlę ji teikdavo gausių geradarybių, dabar iš jos tyčiojosi. Viena moteriškė, kuri daugiausia buvo gavusi malonių, sutikusi karalaitę siauroje gatvėje, net pastumia ir pargriauna ją purvynan. Koks skaudus nusivylimas! Tačiau šventoji Elžbieta iškentėjo visa tai su džiaugsmu, garbindama Viešpatį Dievą. Apie panašų didvyrišką poelgį skaitome kankinių istorijoje. Imperatoriaus Julijono Atsimetėlio laikais italų miestelyje Imolėje gyveno dievobaimingas vyras Kasijonas, kuris labai uoliai mokė to miestelio vaikus. Vykstant persekiojimui Kasijonas buvo sugautas ir pastatytas prieš stabmeldį teisėją, o kadangi nenorėjo išsižadėti tikėjimo, buvo pasmerktas bjauriausiai mirti, kaip tik buvo galima sugalvoti. Pagonys surinko vaikus, apsiginklavusius žirklėmis, peiliukais, adatomis ir kitais aštriais įrankiais, ir atidavė Kasijoną į jų rankas. Tas baisus būrys metėsi ant savo mokytojo – vieni badė jam kojas, kiti, aukštesni, siekė nugaros ir šonų; kai parpuldavo žemėn, tuomet badė jam į akis, ausis, kaklą, krūtinę ir galvą. „Mokei mus rašyti, – šaukė jie tyčiodamiesi, – dabar rašome ant tavo odos. Juk mums liepei nė valandėlės nedykinėti, todėl negaištame laiko ir be perstojimo rašome ant tavo odos.“ Kitas vėl šaukė: „Mokytojau, jau ant tavęs didelį puslapį prirašiau, peržiūrėk jį, ar kartais nėra kokių klaidų; o jei kur trūksta kokio žodžio, arba kablelio ar taško, tai dar pridėsiu.“ Dar kitas, įkibęs į jį ir darydamas jam įvairias kančias gnaibymu ar badymu, sakė tariamai mandagiai: „Šiandien, mokytojau, neprašome tavęs padaryti pertraukos, nes ši pamoka, kurią tau duodame, yra mums maloniausia pramoga.“ Tokiu būdu tos mažos baidyklės, kurių žiaurumas viršijo jų amžių ir jėgas, kankino šventąjį labai ilgai, o jis, ištroškęs kentėti ir mirti dėl Kristaus, meldėsi už juos ir kalbėjo su jais kuo maloniausiai, kol jo dvasia nuėjo dangun.

Didesnės reikia kantrybės, kai nedėkingumas ir persekiojimas eina iš šeimos narių arba iš to žmogaus, kuriam esi padaręs daug gera. Tuomet reikia prisiminti Išganytoją, Judo išduotą, ir anuos kankinius, kuriuos kartais jų pačių tėvai išduodavo mirti. Dar sunkesnis yra skausmas, jei, pažindami kieno nors darbus ir dorybes, ne tik lygūs ir žemesni, bet taip pat ir vyresni, užuot padėję, visokiais būdais trukdo veikimą. Tą skausmą patyrė šv. Kryžiaus Jonas, kai norėjo pertvarkyti savo ordino vienuolynus Ispanijoje. Buvo prieita prie to, kad jo paties broliai vienuoliai sumušė jį ir uždarė tamsiame kambaryje. Bet šventasis vis tiek nenusigando ir nesidavė atstumiamas nuo pradėto darbo, o priešininkams dovanojo. Taip ir tau pritiktų daryti panašiuose atsitikimuose.

Jei Dievas neleistų tau įvykdyti tavo gerų troškimų arba sunaikintų kokį gerą darbą, nusižeminęs pagarbink Dievo valią, nes gal Viešpats nori ne tavo darbo, o tik troškimo. Gal Dievas nori tave pavartoti kitam darbui arba, pagaliau, bando tavo pasitikėjimą? Šv. Romualdas troško važiuoti į Panoniją skelbti krikščionybės tarp pagonių, bet kiek kartų norėjo tą sprendimą įvykdyti, visuomet sunkiai susirgdavo. Šv. Kamilas tris kartus stojo į vienuolyną ir tiek pat kartų turėjo jį mesti, nes Dievas jam skyrė kitus kelius. Šv. Juozapas Kaliasantas turėjo žiūrėti į visišką savo įsteigtojo vienuolyno išnaikinimą, tačiau nenustojo pasitikėjimo ir ramumo, ir staiga tas vienuolynas atgijo.

Pagaliau, kai Viešpats Dievas neišklauso tavo maldos, užuot nuliūdęs arba šaukęs Dievą savo teisman, visų pirma giliai nusižemink. Prisimink, kiek kartų atmetei Dievą, kai beldė į tavo širdies duris, ir kiek kartų atstūmei elgetas, kai beldė į tavo namų duris; todėl teisinga, kad ir tu kartais apsivili. Nemanyk, kad Dievas nori tau keršyti, nes Jis, būdamas geras Tėvas, jei atsako, tai vien tik dėl tavo labo, kurio Jo meilė visuomet tau trokšta. Todėl teneįgrysta tau malda, bet melskis su dar didesne viltimi, nes Dievas tikrai tavęs išklausys – jei ne tuojau, tai vėliau, jei neduos tos malonės, kurios prašei, duos kitą, reikalingesnę, jei neduos tau, duos kitiems. Nenustatinėk Viešpačiui išklausymo laiko arba dovanų saiko, bet pavesk Jo valiai savo maldos sėkmingumą, prašydamas, kad duotų tik tai, ką matys esant naudinga tavo išganymui. Melsk net, kad tavo maldos neišklausytų, jei prašytum daikto, nesutinkančio su Jo valia, nes tada išklausymas būtų tau bausmė. Ar tave Viešpats išklausys, ar ne, elkis kaip tas geras vaikas, kuris, kiek tik kartų ko nors motinos prašo, visuomet bučiuoja jai ranką, neatsižvelgdamas į tai, ar gaus, ko prašo, ar ne.

Kantrybė neturte

Reikia būti kantriems trūkumuose ir neturte. Kai spaudžia badas ar šiaip koks vargas, iš lūpų norėtų išsiveržti žodžiai: „Dieve, kodėl mane apleidai?!“ Tačiau tikras krikščionis ne tik nedejuoja, bet, priešingai, garbina Dievą neturte, nes, nors šis yra bjaurus ir žeminantis žmonių akyse, tačiau yra malonus ir garbingas Kristuje. Senovėje jis buvo negarbingas ir baisus, bet, kai Dievo Sūnus prisiėmė neturto apsiaustą, išaukštino jį, suteikdamas jam dangišką gražumą, todėl dabar neturtas jau yra pagarbos ir meilės ženklas. Šv. Pranciškus Asyžietis susiriša su neturtu kaip su savo sužieduotine; šv. Ignotas liepia gerbti neturtą, kaip vertą pagarbos motiną. Tūkstančiai krikščionių meta savo turtus, net sostus, kad laisva valia taptų neturtėliais. Ir nieko nuostabaus, nes, pagal aukščiausiosios Tiesos žodžius, neturtas dvasioje yra palaiminimas. Jis teikia sielai tikrą turtą, nes „ko gi neturi neturtėlis, jei turi Dievą, ir ką gi turi turtuolis, jei neturi Dievo?“ Jis teikia sielai ramybę ir laisvę, atpalaiduodamas ją nuo prisirišimo prie šio pasaulio turtų. Jis apsaugo nuo daugelio nusidėjimų, o turtai, priešingai, daugeliui yra „piktosios dvasios pinklės“. Jis yra daugelio dorybių motina ir auklėtojas. Neturtingus dvasia galima lyginti su tais kalnais, kurie iš viršaus yra negražūs ir pliki, o viduje slepia auksą ir brangius akmenis. Jis padeda tobulintis, nes pašalina daugelį kliūčių, trukdančių sielą kilti prie Dievo. „Neturtingas dvasia panašus į palmę, kuri žemai turi maža šakų ir todėl juo labiau auga į viršų.“ (šv. Efremas) Jis palengvina sielos išganymą, nes atpalaiduoja ją nuo nereikalingų sumanymų, todėl ji gali lengviau ir greičiau eiti dorybių keliu. „Palaiminti beturčiai dvasioje, nes jų yra dangaus karalystė.“ (Mt. 5, 3) Jei neturtas gali būti toks naudingas, tai ar skųsies, jei Viešpats tave juo apdovanojo arba apdovanos?

Tačiau retai kur sutiksi žmogų, kuris nesiskųstų savo neturtu, o dar rečiau tokį, kurį neturtas patobulintų. Priešingai, daugeliui jis yra suklupimo akmuo ir daugelio puolimų šaltinis, kaip sako Šv. Raštas: „Daugelis prasikalsta dėl neturto.“ (Sir 27, 1) Todėl teisingai daugeliui krikščionių pataria šv. Augustinas melsti, kad Dievas neduotų jiems nei didelio neturto, nei didelių turtų. Kaip turi elgtis, kad neturtas taptų tau palaiminimu?

Visų pirma, atmink, kad neturtas ir perteklius kyla iš Dievo. Todėl, ką tik tau Dievas davė ‒ ar daug, ar maža, priimk tai su dėkinga ir nuolankia širdimi. Jei davė daug, dalinkis su elgetomis, nes jie yra „dangaus vartų sargai“, ir tu turi juos papirkti, kad tave ten įleistų. Jei davė maža, pasitenkink ir tuo, nes „geresnis yra truputis su Viešpaties baime, negu dideli turtai, bet nepatenkinantys“. Ne tam atėjai pasaulin, kad krautum sau turtus, kuriuos mirtis anksčiau ar vėliau iš tavęs atims, bet vien tik tam, kad garbintum Dievą ir išganytum savo sielą. „Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį, – sako Apaštalas, – ir nieko neišsinešime.“ (1 Tim 6, 7) Dirbk gerai ir noriai ne dėl to, kad būtum turtingas, bet todėl, kad tokia yra Dievo valia. Be to, prašyk duonos su vaikišku pasitikėjimu: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.“ Jei žemiškojo tėvo širdį sujudina alkano vaiko prašymas, tai ar dangiškasis Tėvas liks nepajudintas tavo prašymais? Ar Tas, kuris aprengia lauko lelijas, kuris peni dangaus paukščius, pamirštų žmogų? Jeigu Dievas ne tuojau suteiks duonos arba šykščiai teduos, nemurmėk, nes Jis tave bando. Jei lieps tau visą gyvenimą būti vargšui, nusižeminęs pasiduok Jo valiai, nes, kaip motina draudžia vaikui per daug valgyti, nors ir labai jį myli, taip Dievas todėl neduoda tau turtų, kad jie galėtų tau pakenkti. Kad neaimanuotum, semkis stiprybės iš Išganytojo pavyzdžio. Štai Jis, dangaus ir žemės Sutvėrėjas ir Viešpats, gimsta iš neturtingos Mergelės menkame tvartelyje, dirba prie varstoto, neturi kur galvos priglausti, gyvena iš išmaldos, miršta apnuogintas ant kryžiaus ir ilsisi svetimame kape. Tikrai neturtingas gimdamas, dar neturtingesnis gyvendamas ir visų neturtingiausias ant kryžiaus. Palygink tik savo neturtą su Dievo Sūnaus neturtu, ir išnyks dejavimai iš tavo lūpų.

Negana to, stenkis pamėgti neturtą, kaip Jėzaus – neturtingųjų Mokytojo ir Tėvo – labai brangų atminimą. Todėl svarstyk, koks laukia užmokestis už neturtą, turėdamas prieš akis Evangelijos Lozorių. Pirmiau jis gulėjo didžiausiame varge ir skurde prie turtuolio vartų, o dabar matome jį Abraomo prieglobstyje; pirmiau jo žaizdas laižė šunys, o dabar jį laiko apsupę angelai; pirmiau buvo neturtingas, o dabar skęsta turtuose; pirmiau kentėjo badą, o dabar visko turi gausiai; pirmiau turėjo kariauti, o dabar turi pergalės vainiką. Toks užmokestis laukia ir tavęs, kai pabaigsi trumpą kelionę. Tad ar neturėtum džiaugtis, kad Viešpats veda tave Lozoriaus, o ne turtuolio keliu? Karštai mylėk savo Išganytoją, nes meilė padarys tave panašų į Jį, t. y. neturtingą dvasia. Pagaliau, žiūrėk į šventuosius. Šv. Germanai, piemenei, negailestinga pamotė teduodavo visai dienai kąsnelį sausos duonos, o nakvynei, kai ji sugrįždavo iš lauko namo, paskyrė seną, apleistą tvartelį. Kiek kartų sušlapusi nuo lietaus ir sušalusi nuo šalčio vargšė piemenė grįždavo vėlų vakarą su banda ir, negalėdama pasirodyti troboje, eidavo nakvoti į drėgną savo urvą, kuriame jos patalas būdavo mažutė saujelė supuvusių šiaudų. Taip ji praleido visą savo gyvenimą, nesiskųsdama savo varginga padėtimi, nes karštai mylėjo Viešpatį Jėzų.

Iš: Vysk. J. Pelčaras, Kantrybė, vertė J. Matulevičius, Šv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 666, Kaunas, Šviesa, 1936. Kalba taisyta.