Lietuvių pabėgėliai Vokietijoje 1947 m.
Trijų dalių interviu su Šv. Pijaus X brolijos kunigu Gregoire Celier. Šis interviu anglų kalba pirmą kartą buvo išspausdintas 2007 m. rugpjūtį žurnale „The Angelus“.
IMIGRACIJĄ VALDANTYS PRINCIPAI
Nūdien imigracija pasiekė tokį mastą, jog tapo viena iš karščiausių temų. Dėl jos vyksta aršios diskusijos, apie ją rašo laikraščiai ir kalba politikai. Mums pasirodė būsiant naudinga išnagrinėti šį reiškinį iš katalikiškos perspektyvos, nuo pat pradžių suformuluojant tam tikrus principus, kurių nesilaikant diskusija galėtų nukrypti klaidingu keliu ar virsti ideologija.
The Angelus: Kunige, imdamiesi imigracijos temos Jūs neriate į vieną iš karščiausių politinių ginčų temų. Ar tai tinkama veikla dvasininkui?
Kun. Celier: Pasakysiu tiesiai – aš nepretenduoju žengti į praktinės, konkrečios politikos lauką ir palaikyti kurią nors pusę. Tai yra aktyviai politikoje veikiančių pasauliečių, o demokratinėje santvarkoje – ir jų rinkėjų sritis. Mano apmąstymų objektas yra aukščiau, liečia pačius principus, plaukiančius iš politinės filosofijos ir Apreiškimo. Šie principai padės nušviesti dažnai šališkas diskusijas. Imigracija egzistuoja, ją būtina spręsti, bet remiantis autentišku krikščionišku pažiūriu.
The Angelus: Ar popiežiai ir teologai yra aptarę šį klausimą?
Kun. Celier: Po Vatikano II Susirinkimo ši tema iškyla gana dažnai, ypač per „Tarptautinę migrantų dieną“. Tačiau mane nustebino, kad prieš Susirinkimą popiežiai, priešingai, apie tai kalbėjo retai. Yra keletas Pijaus XII tekstų ‒ juos pacituosime, bet iki jo apie tai nerašė beveik niekas, nors devynioliktame amžiuje ir dvidešimto amžiaus pradžioje vyko masinė migracija. Buvo įkurtos šalpos organizacijos, tačiau galime rasti tik kelis pasisakymus šia tema. Dauguma teologų šiuolaikinę migraciją apskritai ignoravo.
The Angelus: Taigi, šia tema turime keletą doktrininių šaltinių?
Kun. Celier: Turime, tačiau jų ieškoti reikia dokumentuose, aptariančiuose kitas temas: nuosavybę, bendrąjį gėrį, asmens teises, pareigas savo šaliai ir t. t. Norint išsiaiškinti Bažnyčios mokymą imigracijos klausimu, reikia įdėti šiek tiek darbo tyrinėjant.
The Angelus: Nuo ko pradėsime?
Kun. Celier: Pradėsime apibrėždami žodį „imigrantas“. Pagal žodyną, imigruoti reiškia patekti į svetimą šalį turint tikslą joje apsigyventi. Taigi tai apima du elementus: gyvenamos šalies keitimą ir apsigyvenimą – turistas ar lankytojas nėra imigrantas. Tai suvokus dar reikėtų įvardyti keletą skirtumų. Neatlikus šio išankstinio darbo diskusijos dažnai užklimpsta arba tampa ideologizuotomis.
The Angelus: Kokius skirtumus?
Kun. Celier: Iš pradžių išsiaiškinkime, apie kokią imigraciją kalbame. Žmogus į svetimą šalį gali atvykti dėl to, kad jį ištrėmė iš jo gimtosios šalies arba jis buvo priverstas ją palikti. Tokius žmones vadiname perkeltaisiais asmenimis, tremtiniais, pabėgėliais. Šis liūdnas reiškinys ypač paplito Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir po jo. Jis yra tam tikrų valdžios veiksmų pasekmė, ir apie jį mes nekalbėsime. Taip pat žmogus gali patekti į svetimą šalį siunčiamas savo darbdavio atlikti kokį nors kvalifikuotą darbą. Tokius asmenis vadiname „ekspatriantais“. Apie juos irgi nekalbėsime, nes tik nedaugelis jų lieka kitoje šalyje ilgesniam laiko tarpui. Jie panašesni į turistus nei į imigrantus. Kalbėsime apie tuos asmenis, kurie laisva valia atvyksta į kitą šalį siekdami geresnio gyvenimo, ypač darbo.
The Angelus: Ar su visais šiais tikrais imigrantais turi būti elgiamasi vienodai?
Kun. Celier: Mano nuomone, čia būtina daryti kitą, trejopą skirtumą. Pirma, vienus imigrantus pakviečia priimanti šalis atlikti tam tikrą darbą, kiti (didžioji šiandieninių migrantų dalis) į šalį atvyksta spontaniškai. Antra, vieni asmenys imigruoja ribotam laikui (net jeigu jis tęstųsi visą darbingą amžių), ketindami ilgainiui grįžti namo, kiti imigruoja neketindami išvykti atgal, apsisprendę įsikurti priimančioje šalyje visam laikui. Trečia, vieni asmenys atvyksta gerbdami priimančios šalies įstatymus, kiti patenka į šalį pažeisdami jos įstatymus – šie paprastai vadinami „nelegaliais imigrantais“ arba „dokumentų neturinčiais darbuotojais“.
The Angelus: Akivaizdu, kad tie, kurie į šalį atvyko teisėtai, turėtų gauti daugiau teisių nei tie, kurie į ją atvyko neteisėtai.
Kun. Celier: Matote, kaip svarbu daryti skirtumus. Įvardiję juos, galime ieškoti imigracijos klausimą reguliuojančių principų. Man atrodo, kad juos galime rasti Bažnyčios mokyme apie nuosavybės teisę.
The Angelus: Tiesą sakant, nelabai įžvelgiu ryšį tarp nuosavybės ir imigracijos.
Kun. Celier: Netrukus suprasite. Teologai sutartinai moko, kad žemę su visomis jos gėrybėmis Kūrėjas dovanojo žmonijai kaip visumai. Jis leido žmonėms joje apsigyventi ir naudotis viskuo, kas reikalinga išgyvenimui. Ši universali ir pirminė žemės paskirtis išlieka galioti nepaisant visų vėlesnių nusavinimų. Vis dėlto rimtos priežastys: sunkus darbas, priežiūra, tvarkos ir taikos palaikymas, privertė žmoniją rinktis privačią, o ne bendruomeninę nuosavybę (ši vis dar egzistuoja tam tikrose srityse – oras, kuriuo kvėpuojame, mokslas ir literatūra, saulės šviesa ir pan.). Pasisavinta gėrybė tampa „privati“ – ji priklauso tam, o ne kitiems. Toks gėrybių pasisavinimas gali būti įvykdomas asmens, šeimos, bendruomenės, verslo organizacijos, taip pat miesto ar visos tautos ‒ kai ji, pavyzdžiui, priskiria sau tam tikrą žemės plotą (šalį).
The Angelus: Taip Jūs grįžtate prie imigracijos klausimo – tauta gali leisti arba neleisti į jos šalį patekti svetimšaliams.
Kun. Celier: Būtent. Kaip šalies, kurioje gyvena, valdytoja, tauta gali sutikti arba nesutikti pasidalyti ja su kitais. Tokia yra privačios nuosavybės esmė – į savo namus galiu įsileisti ką noriu. Žinoma, prieš kiekvieną imigraciją įvyksta emigracija – imigrantas yra tas, kuris paliko savo paties šalį, tautą, šeimą, kultūrą, o dažnai ‒ net ir savo kalbą. Mažą jų dalį sudaro nuotykių ieškotojai. Tačiau dauguma jų yra žmonės, savo šalį apsisprendę palikti dėl skurdo. Būtent juos turėdamas omenyje popiežius Pijus XII 1957 m. liepos 23 d. kalbėjo apie „nenormalią emigrantų padėtį“. Jų vargą daugiausia lemia natūraliųjų išteklių trūkumas, stichinės nelaimės, karas ar korumpuota valdžia. Dėl šių priežasčių imigrantai susiduria su tuo, ką teologai vadina „būtinybės būkle“.
The Angelus: Ką turite omenyje sakydamas „būtinybės būklė“?
Kun. Celier: Būtinybės būklė kyla iš ko nors trūkumo. Pavyzdžiui, man reikia nuvykti iš Paryžiaus į Šartrą svarbiam susitikimui. Man netinka traukinių tvarkaraštis, o automobilio neturiu. Taigi, galima sakyti, kad esu tam tikroje būtinybės būklėje. Mano kaimynas turi automobilį, kuriuo tą dieną nesinaudoja, tačiau jis atsisako man jį paskolinti ar išnuomoti. Ar galiu be kaimyno leidimo pasiimti jo automobilį tuo pagrindu, kad man jo tikrai reikia ir kad prieš privačios nuosavybės atsiradimą visos žemės gėrybės buvo skirtos naudotis bendrai visiems žmonėms?
The Angelus: Jei visi imtų šitaip grįsti savo veiksmus, kiltų anarchija.
Kun. Celier: Matote, kur glūdi problema: būtinybės būklė gali būti labai įvairi, ir jeigu visi imtų nepaisyti privačios nuosavybės įstatymų, ši tiesiog išnyktų kartu su nauda, kurią teikia bendrajam gėriui. Teologai yra patikslinę šią sąvoką. Jie sako, kad tik kraštutinės būtinybės būklė, pavyzdžiui, neišvengiamos mirties pavojus, leidžia pasinaudoti savo artimo nuosavybe be jo leidimo tiek, kiek tai būtina išsaugoti savo ar kito asmens gyvybei (pavyzdžiui, motinai stengiantis išsaugoti savo vaiko gyvybę). Šiuo konkrečiu atveju žemiškos gėrybės išimties tvarka atgauna savo pradinę paskirtį ‒ tarnauti visiems žmonėms.
The Angelus: Taigi, griežtai kalbant, iš alkio mirštantis žmogus gali iš parduotuvės pasiimti prekių neįvykdydamas vagystės. Tačiau kas nustato kraštutinės būtinybės būklę?
Kun. Celier: Teologai aiškina, kad tai turi būti ne paprasta būtinybė ir netgi ne didelė būtinybė, o ypatinga, nepaprasta būtinybė, kai gresia neišvengiama mirtis ar jai tolygi žala (galūnės praradimas ir pan.). Teologai taip pat pabrėžia, kad esant kraštutinei būtinybei asmuo gali pasiimti tik tiek, kiek reikia išgyvenimui, bet ne daugiau – privačios nuosavybės nusavinimas yra išimtinai susietas su šia ypatinga būkle. Kitais atvejais privati nuosavybė turi būti griežtai gerbiama dėl svarbių su bendruoju gėriu susijusių priežasčių. Priešingu atveju į pavojų būtų statomas visuomenės saugumas ir piliečių pasitikėjimas, o tai sukeltų rimtą visuomeninę žalą. Žinoma, tie patys teologai pakartoja artimo meilės pareigas naudojant privačią nuosavybę – jos valdytojai turi rimtą atsakomybę prieš Dievą. Vis dėlto artimo meilės darbas turi būti savanoriškas. Jei mano kaimynas sutiktų paskolinti man automobilį, jis neabejotinai atliktų artimo meilės darbą, bet aš negaliu to iš jo reikalauti.
The Angelus: O kaip yra tuo atveju, kai tas, iš kurio kraštutinės būtinybės būklėje esantis žmogus nori kai ką pasiimti, pats yra kraštutinės būtinybės būklėje?
Kun. Celier: Gerai, kad iškėlėte šį klausimą, nes kraštutinės būtinybės būklė dažnai ištinka visą visuomenę – pavyzdžiui, per badmetį alkani būna visi. Tokiu atveju teisėto savininko teisės yra svarbesnės. Jei lieka tik vienas duonos gabalėlis, kuriuo gali būti pamaitintas tik vienas asmuo, duonos savininkas gali jį pasilikti sau, net jei kitas šalia jo esantis žmogus mirtų iš bado. Niekas nėra įpareigotas mirti gelbėdamas kitą. Jei kitas asmuo norėtų tą duonos gabalėlį iš jo atimti, jos turėtojas turėtų teisę gintis, kad apsaugotų savo gyvybę ir turtą.
The Angelus: Ar šiuos nuosavybės principus taikote nagrinėdamas imigracijos klausimus?
Kun. Celier: Pridėčiau dar vieną principą, kurio nerastumėte įprastuose moralinės teologijos traktatuose, tačiau kuris praktikoje buvo taikomas visų vyriausybių, netgi pačių popiežių savo laikinose valdose. Sakiau, kad privati nuosavybė yra vienas iš būdų, kuriuos žmonija pasirinko norėdama užtikrinti bendrąjį gėrį. Tačiau kartais gali atsitikti taip, kad privačios nuosavybės principai ima veikti prieš bendrąjį gėrį – pavyzdžiui, kai savininkas teisėtai valdo didžiulę privačią nuosavybę, bet ja nesinaudoja, taip darydamas didelę žalą aplinkiniams gyventojams. Tokiu atveju viešoji valdžia, būdama atsakinga už bendrąjį gėrį, gali apriboti privačios nuosavybės teises ‒ pavyzdžiui, įpareigodama savininką suteikti teisę dirbti žemę tiems, kas nori tai daryti, mainais į teisingą atlygį. Tokie įstatymai galiojo Romos imperijoje (tiek pagoniškoje, tiek ir krikščioniškoje) ir netgi Popiežių valstybėse. Panašiai ir stichinių nelaimių atveju visi supranta, kad viešoji valdžia gali teisėtai rekvizuoti turtą ir šitaip laikinai apriboti nuosavybės teises.
The Angelus: Pabandykime apibendrinti Jūsų pastebėjimus. Iš pradžių žemė buvo suteikta naudotis visai žmonijai. Ilgainiui ji dėl bendrojo gėrio buvo iš dalies pajungta privačios nuosavybės režimui. Vis dėlto savininkai ja naudotis turi sutinkamai su artimo meile (kuri jokiu būdu negali būti išreikalaujama) ir bent jau iš esmės atsižvelgdami į bendrąjį gėrį. Kraštutinės būtinybės atveju kiekvienas gali svetima nuosavybe pasinaudoti tiek, kad galėtų išgyventi. Tačiau jei nuosavybės savininkas irgi yra kraštutinės būtinybės būklėje, jis, siekdamas išgyventi, gali teisėtai gintis prieš tai, kas šiuo atveju būtų laikoma neteisėta agresija.
Kun. Celier: Teisingai. Norėdami geriau suvokti pastarąjį atvejį (kai du mirtiname pavojuje esantys žmonės kovoja dėl išgyvenimo), įsivaizduokime gelbėjimosi valtį, kurioje nuskendus laivui gali tilpti dešimt žmonių. Jei valtyje būtume penkiese, turėtume rimtą pareigą paimti kitas aukas. Jei atsisakytume tai padaryti, jie turėtų teisę jėga patekti į valtį (nes būtų kraštutinės būtinybės būklės). Tačiau jei valtis būtų visiškai pilna, joje esantys žmonės turėtų teisę gintis nuo kitų nelaimėlių, net jei pastariesiems grėstų neišvengiama mirtis.
The Angelus: Ar galėtumėte ką tik apibendrintus principus pritaikyti imigracijos klausimui?
Kun. Celier: Sakykime, kad jie gali pasitarnauti kaip apmąstymų rėmai. Bet prieš tai norėčiau patikslinti dar du dalykus. Pirma, migracija negali būti visiškai „laisva“. Šiandien žemė nėra be šeimininko. Tautos teisėtai valdo savo teritorijas ir gali, atsižvelgdamos į teisingumą bei artimo meilę, įsileisti į savo šalis ką tik nori. Nūdien mūsų šalyje įsigalėjo tikra „imigracionistinė“ ideologija, kurios ‒ kad ir kaip būtų keista ‒ laikosi tiek ekstremalūs kapitalistai, siekiantys pasipelnyti iš paklusnios, pigios darbo jėgos, tiek post-marksistiniai utopistai, besielgiantys taip, lyg žemė būtų didžiulis neištyrinėtas plotas, kuriuo turėtų laisvai dalytis kosmopolitiška ir prie savo šalių neprisirišusi žmonija. Abiem atvejais tai paneigia žmogaus poreikį bei teisę turėti šaknis ir skatina gėdingą skurdo prispaustų žmonių išnaudojimą.
The Angelus: Ši savanaudiškų išnaudotojų ir kosmopolitiškų revoliucionierių (ar, tiksliau, savo šaknis praradusių globalistų) sąjunga yra ganėtinai keista.
Kun. Celier: Antras dalykas, kurį noriu patikslinti, yra tam tikras svetingumas, kurį tautos turėtų rodyti imigrantams. Žinoma, kiekviena tauta yra savo teritorijos šeimininkė, bet ji neturėtų visada užverti savo sienų tiems, kurie prašosi įleidžiami dėl pagrįstų priežasčių. Tai pabrėžė pop. Pijus XII ir kiti popiežiai. Šio dalyko esmė yra ta, kad paprastai tautos yra suverenios. Tik moralinis autoritetas gali paskatinti jas atsižvelgti ne tik į savo pačių bendrąjį gėrį, bet ir pasidalyti juo visos žmonijos labui, kaip minėjome kalbėdami apie rekvizavimus stichinių nelaimių atvejais. Būtent šiais principais Pijus XII 1952 rugpjūčio 1 d. pakvietė vadovautis tarptautinę imigracijos teisę kuriančius teisininkus.
The Angelus: Kokie buvo Pijaus XII argumentai?
Kun. Celier: Pirmiausiai popiežius pažymi, kad kai kurioms šalims priimti imigrantus leidžia turimi gamtiniai ištekliai. 1949 m. spalio 22 d. jis kreipėsi į amerikiečius:
„Ar imigraciją liečianti politika yra tokia dosni, kokia jai leidžia būti šalies gamtiniai ištekliai, kuriais ją taip gausiai apdovanojo Kūrėjas, ir kokia, regis, yra reikalinga kitoms šalims?“
1956 m. gruodžio 2 d. argentiniečiams sakė:
„Kaip visa tai kalba apie Apvaizdos teikiamą gausą, apie nesuskaičiuojamas Kūrėjo suteiktas galimybes! Kaip visa tai galėtų tapti motinišku tautos pašaukimu, jeigu jos širdyje atsirastų vietos visiems!“
1952 m. rugpjūčio 1 d. apaštališkoje konstitucijoje „Exsul Familia Nazarethana“ (tekste, skirtame emigracijai ir imigracijai) popiežius pakartoja tai, ką jis vadina „bendraisiais prigimtinio įstatymo principais“. Jis kalba apie „žmonių teisę migruoti, pagrįstą pačia žemės prigimtimi“ ir cituoja savo 1951 m. birželio 1 d. radijo kreipimąsi, skirtą enciklikos „Rerum Novarum“ šešiasdešimtmečiui:
„Mūsų planetoje… yra gyvenimui tinkamų vietų, paliktų laukinei, natūraliai vegetacijai. Žmonės galėtų jas įdirbti, kad patenkintų savo poreikius…
Šitaip, pagal „Rerum Novarum“, yra pripažįstama šeimos teisė į gyvenamą vietą. Kai tai įvyksta, migracija, kaip rodo dažna patirtis, pasiekia savo natūralias apimtis. Mes turime omenyje palankesnį žmonių pasiskirstymą žemės paviršiuje, tinkamą žemdirbių gyvenvietėms ‒ tame paviršiuje, kurį Dievas sukūrė ir parengė naudotis mums visiems.“
Toliau popiežius cituoja savo 1948 m. gruodžio 24 d. laišką dėl bendrųjų prigimtinio įstatymo principų Amerikos vyskupams:
„Pats prigimtinis įstatymas, kaip ir meilė žmonijai, skatina atverti šiems žmonėms migracijos kelius. Nes visatos Kūrėjas visus gerus dalykus sukūrė visų pirma visuotinei gerovei. Kadangi žemė visur suteikia galimybę išsilaikyti dideliam skaičiui žmonių, valstybės suverenumas, nors ir gerbtinas, negali būti taip išaukštinamas, kad dėl neadekvačių ar nepagrįstų priežasčių stokojantiems ir padoriems kitų tautų žmonėms būtų neleidžiama patekti į šią šalį, žinoma, jei tik to nedraudžia visuomeninis gėris, kurio turėtų būti su visu atidumu paisoma.“
IMIGRANTŲ TEISĖS IR PAREIGOS
Atsižvelgdami į išvardytus principus, galime paklausti: koks turėtų būti imigranto požiūris į jį priimančią šalį legalios, teisėtos imigracijos atveju? Asimiliacija, lygios teisės, šeimos susijungimas, getai, nacionalinio identiteto išsaugojimas ir pan. yra tie klausimai, kurie neišvengiamai ateina į galvą, ypač tada, kai didžiulė migracija vyksta tiesiog mūsų akyse.
The Angelus: Kunige, jūs pasiūlėte tam tikrus teorinius apibrėžimus. Tačiau ką galėtumėte apie imigraciją pasakyti konkrečiai?
Kun. Celier: Iš pradžių apžvelgsime normalų atvejį, kuris turėtų būti vienintelis ‒ kai imigrantas į šalį patenka teisėtai. Be abejonės, jis privalo prisiimti tam tikras pareigas, kaip ir kiekvienas tos šalies pilietis.
The Angelus: Kokias pareigas?
Kun. Celier: Na, pavyzdžiui, jis privalo gerbti įstatymus. Visų pirma moralinius įstatymus, o tada – ir civilinius įstatymus. Įstatymus gerbti privalo kiekvienas žmogus, tačiau imigrantui šis bendrasis reikalavimas yra griežtesnis dėl to, kad faktiškai jis yra jį priimančios šalies svetingumo gavėjas. Taip pat jis turėtų būti dėkingas jį priimančiai šaliai ir šį dėkingumą parodyti savo elgesiu. Kaip 1957 m. liepos 23 d. pasakė popiežius Pijus XII, imigrantas „turi suprasti, ką jis yra skolingas jį priimantiems žmonėms, ir stengtis prisitaikyti prie savo naujo gyvenimo būdo“.
Taip pat imigrantas privalo sąžiningai atlikti savo darbą. Šis reikalavimas taikomas kiekvienam ‒ tiek vietiniam gyventojui, tiek imigrantui, bet pastarojo atveju šis reikalavimas taikomas griežčiau, nes darbo sutartis buvo jo patekimo į šalį sąlyga. Trumpai tariant, jis turi būti doras ir rimtas žmogus, kaip ir visi kiti, tik papildomai turėti omenyje, kad, būdamas dosnaus svetingumo gavėjas, turi atidžiau stebėti savo elgesį.
The Angelus: Ar imigrantas turi pareigą integruotis į priimančią šalį, išmokti kalbą ir priimti vietinius papročius?
Kun. Celier: Į tai padės atsakyti pati svetingumo samprata. Jei pas ką nors svečiuojuosi, kažkiek prisitaikau prie šeimininko tvarkos. Bet tai priklauso nuo to, kiek laiko pas jį praleidžiu. Jei atėjau tik papietauti, prisitaikyti teks nežymiai. Jei tuose namuose praleisiu kelias dienas ar atostogas, reikės pasistengti labiau. Tačiau jei, pavyzdžiui, jauna mergina svečioje šalyje pasamdoma dirbti aukle, ji, be abejo, turės kur kas labiau prisitaikyti prie ją priimančios šeimos įpročių.
The Angelus: Taigi, laikinas imigrantas yra mažiau įpareigotas nei nuolatinis imigrantas?
Kun. Celier: Žinoma. Jei kas nors atvyksta į šalį keleto mėnesių praktikai, mokytis kalbos nėra būtina – tai būtų neproporcinga investicija. Bet tam, kuris nori šalyje gyventi nuolatos, yra normalu išmokti kalbą ir sužinoti, kaip reikėtų laikytis vietos papročių. Taip paprasčiausiai rodoma pagarba tiems, kurie dalijasi savo geru. Be abejo, gali būti ir išimčių, nes, kaip visi žinome, senyvame amžiuje išmokti svetimą kalbą yra sunku. Tačiau bendroji taisyklė yra ta, kad ilgalaikis imigrantas privalo mokytis priimančios šalies kalbos ir papročių. Kai kurios šalys įstatymais išmintingai įtvirtino, kad norėdami gauti šalies pilietybę (paprastai tai būna galutinis imigracijos tikslas), imigrantai turi išlaikyti vietinės kalbos ir papročių testus.
The Angelus: Glaustai apibūdinote pagrindines imigranto pareigas priimančiai šaliai. O ar priimančioji šalis turi kokių nors pareigų atvykėliams?
Kun. Celier: Žinoma! Priminsiu, kad kalbame apie legalią imigraciją – kai šalis sutinka priimti imigrantą ir kai kuriais atvejais netgi pati jį kviečia. Tai kaip netiesioginė sutartis. Šalis dėl elementaraus padorumo (krikščionys sakytų – dėl teisingumo ir artimo meilės) turi elgtis su juo pagarbiai, garantuoti jo teises, rūpintis juo ir pan.
The Angelus: Ar imigrantai turi tas pačias teises, kaip ir piliečiai?
Kun. Celier: Nebūtinai, nes, paprastai kalbant, jie ir nėra piliečiai. Auklė neturi tokių pačių teisių, kaip jos prižiūrimi vaikai. Pavyzdžiui, jeigu jų tėvai mirtų, ji palikimo negautų. Tačiau ji nusipelno mandagaus elgesio, laisvalaikio, sutarto atlygio. Tas pats pasakytina apie imigrantą. Jis neturi būti įžeidinėjamas, varginamas, apgaudinėjamas ar išnaudojamas. Jo atžvilgiu galioja visuotinė taisyklė: „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad būtų daroma tau“. Tokia yra natūrali kiekvieno piliečio ir viešosios valdžios pareiga. Tačiau imigrantas negali naudotis visomis teisėmis lygiai su piliečiais, nes yra priimamas kaip svečias. Pavyzdžiui, Prancūzijoje jis negali balsuoti, taip pat negali būti priimamas į kai kuriuos darbus, susijusius su nacionaliniu saugumu. Jungtinės Valstijos eina dar toliau – norintis tapti prezidentu turi būti gimęs šioje šalyje. Net jeigu jis būtų tobulai asimiliavęsis, net jei būtų tapęs piliečiu, pirmos kartos imigrantas neturi tokių pačių teises, kokias turi gimtojoje šalyje gimęs pilietis.
The Angelus: Ar šalis turėtų skatinti asimiliaciją?
Kun. Celier: Viskas priklauso nuo priimančios šalies imigracijos politikos. Jeigu ji linkusi imigraciją riboti, tuomet jai geriau rinktis griežtai kontroliuojamą trumpalaikių vizų sistemą. Tokiu atveju užtenka paviršutiniškos asimiliacijos, kad būtų užtikrinamas taikus sambūvis ir imigrantas per daug neprisirištų prie priimančios šalies. Jei šalis, priešingai, skatina imigrantus įsikurti visam laikui, ji, siekdama išvengti tautinės vienybės suirimo, privalo skatinti esminę asimiliaciją. Vis dėlto stengdamasi išlaikyti tam tikrą populiacijos homogeniškumą valstybė neturi virsti totalitariniu monstru ar pažeisti svarbiausias savo piliečių teises, ypač antprigimtines krikšto teises. Kaip 1957 m. liepos 23 d. pasakė popiežius Pijus XII, asimiliacija neturi būti vykdoma „pažeidžiant prigimtines teises ir paminant religines bei moralines vertybes.“ Musulmonų valstybė negali priversti kataliko išsižadėti tikėjimo tuo pagrindu, kad šalyje gyvena musulmonai.
The Angelus: Ar turi būti leidžiamas šeimos susijungimas?
Kun. Celier: Paprastai žmogus turi teisę tuoktis ir gyventi su šeima. Išimtys iš šios taisyklės turi būti pagrįstos ir ribotos. Pavyzdžiui, Prancūzijos svetimšalių legiono kariui neleidžiama tuoktis jo pirmojo įdarbinimo metu. Šios taisyklės tikslas yra ugdyti kario įsiliejimą į Legioną. Panašiai, įdarbinant asmenį ribotam laikui (pavyzdžiui, tam tikram darbui ar pamainai naftos gavybos platformoje), priimančioji šalis gali nurodyti, kad imigrantas turi atvykti vienas. Priešingai, ilgalaikė imigracija yra nesuderinama su atsisakymu leisti atvykti darbuotojo šeimai. Nuo aštuntojo dešimtmečio Prancūzijoje išduodama dešimties metų savaime pratęsiama darbo viza natūraliai numato šeimos susijungimą.
The Angelus: Šitaip laikinoji imigracija tampa nuolatine?
Kun. Celier: Be abejo. Kalbant apie ilgalaikę imigraciją, tai išplaukia beveik savaime. Leisti kam nors gyventi ir dirbti šalyje 10, 20, 30 ar 40 metų neišvengiamai atveria kelią tapti piliečiu. Norėti priešingo būtų nepagrįsta ir nežmoniška. Todėl jei šalis sutinka su ilgalaike imigracija, ji tuo pat metu sutinka su tuo, kad atvyks ir imigranto šeima (tai yra prigimtinis įstatymas, kaip mums primena popiežiai). Ir jei šalis leidžia čia gimti, mokytis kalbos ir šviestis jų vaikams, tada ji netiesiogiai priima tą faktą, kad ta šeima gali vienu ar kitu būdu tapti piliečiais. Jei to nenorima, tada turėtų būti suteikiamos tik trumpalaikės vizos, kurios nebūtų pratęsiamos savaime. O jei valstybė nori suteikti teisę tapti piliečiams tik kai kuriems žmonėms, tada ji turi įsivesti kvotų sistemą, kaip tai padaryta JAV.
The Angelus: Tai, ką Jūs siūlote, yra akivaizdi „diskriminacija“ – šis terminas šiandien nelabai mėgstamas.
Kun. Celier: Šis terminas siejamas su persekiojimu ir segregacija, todėl čia neturėtų būti taikomas. Tiesiog turėtume kalbėti apie skirtumus. Yra teisinių skirtumų tarp vaikų ir suaugusiųjų, tarp vyrų ir moterų (pavyzdžiui, kariuomenėje) ‒ taip pat yra visiškai pagrįstų skirtumų tarp piliečių ir imigrantų.
The Angelus: Kokias skirtis šalis galėtų nustatyti imigrantams?
Kun. Celier: Prisiminkime vieną iš mūsų temai galiojančių principų. Tauta yra teisėta teritorijos, kurioje gyvena, ir jos gamtinių bei žmogiškųjų išteklių šeimininkė. Ji gali jais dalytis su tais, su kuriais nori, neperžengdama tam tikrų ribų, kurias aptarsime vėliau. Viešoji valdžia pirmiausiai ir iš principo yra atsakinga tik už šios, o ne bet kurios kitos pasaulio tautos, bendrąjį gėrį. Todėl viešoji valdžia turi būti tikra, kad imigrantų priėmimas yra vykdomas bendrojo gėrio vardan ir jo nepažeidžia. Kaip 1946 m. kovo 13 d. pasakė popiežius Pijus XII, „tam tikras imigracijos ribojimas“ yra leistinas, nes „šiuo atveju turi būti paisoma ne tik imigrantų, bet ir tautos gerovės“.
The Angelus: Kokiu būdu?
Kun. Celier: Aš manau, kad viešoji valdžia pirmiausiai turi nustatyti, kiek imigrantų ji pajėgi priimti, ypač kalbant apie įsidarbinimą, kuris paprastai yra pagrindinis imigrantų tikslas. Yra visiškai nenormalu leisti atvykti imigrantams, kai tūkstančiai ar net milijonai pačios šalies piliečių neturi darbo ir yra pasirengę jo imtis. Tai akivaizdžiai neteisinga ir absurdiška. Kaip remdamasis sveiku protu pasakė komunistų partijos galva Žoržas Maršė (Georges Marchais), „naujų darbininkų atvykimas turi būti nustatomas kiekvienais metais, atsižvelgiant į bendrąjį gėrį ir ekonomikos poreikius.“
Taip pat turi būti atsižvelgiama ir į tautos gamtinius išteklius: jei šalis gali pasigaminti tik tiek maisto, kiek reikia jai pačiai, ji negali priimti didelio imigrantų skaičiaus, nes ji nebegalės išmaitinti savo pačios populiacijos. Tas pats gali būti pasakyta ir apie būstą – absurdiška priimti šimtus tūkstančių imigrantų ir jų šeimų, kai žymi populiacijos dalis neišgali sau leisti padoraus būsto.
The Angelus: Vadinasi, viešosios valdžios pareiga yra žiūrėti pagrindinių tautos gėrybių balanso?
Kun. Celier: Tai yra savaime akivaizdu. Žmonija turėjo sulaukti šių laikų, kad pamatytų politikus, besivaikančius utopinių projektų, neturinčių nieko bendro su realybe. Valstybės politikos menas yra priešingas – tai menas veikti bendrojo gėrio labui. Tačiau aš manau, kad reikia kalbėti ne tik apie esminius tautos turtus, bet ir kitas bendrąsias gėrybes, kuriomis valstybė negali disponuoti kaip panorėjusi. Kalbu apie socialinę apsaugą. Ji yra neatimamas turtas tų, kurie prisidėjo prie jo sukaupimo. Man atrodo nenormalu suteikti milijonams imigrantų socialines išmokas nepasitarus dėl to su visais teisėtas šio turto savininkais, būtent – su visais mokesčius mokančiais dirbančiaisiais. Žinoma, imigrantas, kuris dirba ir pats moka mokesčius, turi vienodas teises. Bet ar turi būti taip, kad naujai atvykusieji turėtų būti automatiškai globojami tos sistemos, prie kurios jie niekaip neprisidėjo? Tai nedaroma su kitos rūšies draudimais – imigrantas negauna teisės į nemokamą automobilio ar gyvybės draudimą. Kodėl su medicininiu draudimu turėtų būti kitaip? Be abejonės, turime būti teisingi, humaniški, protingi. Normalu gerai elgtis su tais, kuriuos pats nusprendei priimti. Tačiau būtų nenormalu, jei imigrantas vien dėl savo statuso mėgautųsi didesnėmis privilegijomis negu tos šalies pilietis, ypač tais atvejais, kai tai susiję su pačių piliečių turtu.
The Angelus: Jei šaliai užtenka gamtinių išteklių ir imigracija padeda vystymuisi, ar viešoji valdžia gali tiesiog atverti sienas?
Kun. Celier: Aš taip nemanau. Dar kartą – viešoji valdžia tarnauja tautos bendrajam gėriui kaip visumai, todėl ji negali apsistoti vien ties ekonominiais svarstymais, kas, deja, šiomis dienomis yra daugelio vyriausybių silpnoji vieta. Spartus didelio migrantų skaičiaus atvykimas sukelia sugyvenimo konfliktų. François Mitterrand‘o žodžiais tariant, egzistuoja „tolerancijos slenksčiai“. 1989 gruodžio 10 d. jis sakė: „Aštuntajame dešimtmetyje imigracijos tolerancijos slenksčiai buvo peržengti.“
Maža to, tos pačios tautybės imigrantai yra natūraliai linkę įsikurti vienoje vietoje, spontaniškai sukurdami vadinamus „getus“ ‒ potencialių konfliktų su vietiniais gyventojais vietas. Savo vardo verta vyriausybė turi pareigą reguliuoti imigraciją, kad išvengtų tokių sunkumų ir įtampų. Ji turi valdyti į šalį patenkančių imigrantų srautą (kad suteiktų anksčiau atvykusiems imigrantams galimybę asimiliuotis), kaip ir bendrą imigrantų skaičių. Dar kartą prisiminkime JAV – šalies, kurioje gyvena praktiškai vien tik imigravę asmenys, kvotų sistemą, kaip išmintingą ir subalansuotą imigracijos strategiją.
The Angelus: Pagal jus, tam, kad būtų užtikrintas bendrasis gėris vykstant imigracijai, viešoji valdžia turi atsižvelgti į tautos pajėgumą asimiliuoti imigrantus, turi gerbti bendrąją piliečių nuosavybę ir ieškoti pusiausvyros tarp populiacijos grupių, siekdama išvengti balkanizacijos?
Kun. Celier: Taip, bet aš manau, kad būtina eiti dar toliau ir kalbėti apie tai, apie ką dauguma politikų dažniausiai nedrįsta užsiminti. Tauta nėra anonimiškų individų sueiga, vienoda ir pakeičiama bet kurios kitos tautos individais. Tauta turi etninį ir kultūrinį tapatumą, kuris yra jos turtas, jos nuosavybė, ir kurį jį turi teisę (ir netgi pareigą) ginti ir palaikyti. Prancūzai, pavyzdžiui, yra baltaodžių tauta – arba, jei norėtume išlikti politiškai korektiški – „kaukaziečių“ rasės. Prancūzijoje yra afrikiečių ir azijiečių kilmės piliečių, ir jų buvimas piliečiais yra visiškai teisėtas. Tačiau prancūzai yra juodaodžių ar geltonodžių tauta ne daugiau, nei senegaliečiai yra baltaodžių tauta, ar japonai ‒ juodaodžių tauta, net jei Senegale ar Japonijoje yra baltaodžių, geltonodžių ir juodaodžių piliečių. Prancūzijai norėti išlaikyti savo etninį identitetą yra normalu. Kad tai padarytų, ji turi nepaneigiamą teisę pirmenybę teikti kaukaziečių rasės imigrantams, ypač ‒ europiečiams, ir riboti juodaodžių bei geltonodžių žmonių imigraciją.
The Angelus: Jūsų pastaba gana drąsi mūsų dienomis, kai vyksta „raganų medžioklės“, tačiau negalima leistis nutildomam minios nuomonės.
Kun. Celier: Pereikime prie svarstymų apie kultūrą. Prancūzų kalba yra kilusi iš lotynų, todėl ji gali pirmenybę teikti imigrantams, atvykstantiems iš lotynų šalių, pavyzdžiui ispanams ar italams. Prancūzija turi savo istoriją, kultūrą, pasaulio suvokimą, kurį gali teisėtai ginti taip reguliuodama imigraciją, kad įsileistų tik tuos naujus imigrantus, kurie gali lengvai asimiliuotis. Net ir nepaisant kultūrinio paveldo, Prancūzijos identiteto pagrindą sudaro kai kas žymiai svarbesnio, tai, ką tauta turi ginti bet kuria kaina.
The Angelus: Kas būtent?
Kun. Celier: Jos katalikiškos šaknys. Prancūzų tauta pradėjo formuotis po Reimso krikšto ir bėgant amžiams vystėsi veikiama nuolatinės Bažnyčios, monarchijos ir tautos sąjungos. Be abejo, Prancūzų revoliucija ir jos padariniai, o ypač Bažnyčios ir valstybės atskyrimas 1905 m. sulaužė juridinį ryšį tarp katalikų tikėjimo ir prancūzo pilietybės. Tolesnis nukrikščioninimas, daugiausiai remiamas laisvųjų masonų, sekino gyvybines katalikybės jėgas. Nepaisant to, Prancūzijos gyventojai savo instinktyviomis reakcijomis, mąstymu, kalba, veiksmais, pasaulio matymu išlieka giliai paženklinti katalikybės. Todėl yra visiškai teisėta norėti išsaugoti šias šaknis ir pirmenybę teikti imigrantams iš Airijos, Lenkijos, Portugalijos ar Kvebeko, nei asmenims, atvykstantiems iš stačiatikių, protestantų, žydų ar musulmoniškų šalių.
JAUNI, SENI ŽMONĖS
Teisėta imigracija yra tik regima žymiai didesnio reiškinio – nelegalios imigracijos, kuri galėtų būti vadinama netgi „invazija“, viršūnė. Ar galima atstumti tuos, kuriuos iš gimtosios šalies veja skurdas?
The Angelus: Kunige, jūs apibrėžėte legalių imigrantų teises ir pareigas. Taip pat aptarėte priimančios šalies teises ir pareigas. Bet šiandien žymiai daugiau problemų kelia ne legali, o nelegali imigracija.
Kun. Celier: Norėdami pradėti nagrinėti šį sunkų klausimą, pamėginkime geriau suprasti emigracijos ir imigracijos priežastis. Pagrindinė emigracijos priežastis, kaip sakėme, yra nepriteklius, skurdas. O kokios yra imigracijos priežastys, t. y. kodėl renkamasi viena ar kita šalis? Yra dvi akivaizdžios ir dvi mažiau akivaizdžios priežastys. Pirma, imigracijos geidžia priimančioji šalis, kad gautų darbininkų dirbti darbus, kurių piliečiai dirbti nenori (sunkus darbas, mažas atlyginimas, įvairūs sunkumai ir pan.). Antra, imigraciją renkasi imigrantas. Akivaizdi į galvą ateinanti priežastis yra priimančioje šalyje esanti taika ir klestėjimas.
Tada yra dvi mažiau akivaizdžios priežastys. Pirmoji yra demografinė depresija. Kaip ir sakiau, politika yra tikrovės menas. Sakyčiau ‒ „biologinės“ tikrovės: šalis, kurios populiacija mažėja arba sensta, sukuria erdvės jaunesniems, aktyvesniems, vargingesniems žmonėms. Kad ir kaip į tai bežiūrėtum, nuo šio fakto nepabėgsi: jei tokia turtinga šalis kaip Prancūzija atsisako turėti vaikų, tada imigrantai yra neišvengiami.
Antroji priežastis yra pirmosios išdava: šalis, nebenorinti turėti vaikų, yra šalis, kuri prarado pasitikėjimą savimi, savo kultūra, savo istorija, savo vertybėmis. Tokiu būdu ji savanoriškai tampa kosmopolitine šalimi, kosmopolitiškumą suprantant ne kaip dosnų ir pagrįstą kitų priėmimą, bet greičiau kaip abejingumą, kuris yra mirties preliudija.
The Angelus: Jūsų versiją sunkiai galėtume pavadinti optimistiška. Deja, atrodo, kad ji yra tikroviška.
Kun. Celier: Mano galva, jei klestinti šalis kenčia nuo tikros ir nuolatinės imigracijos problemos, priežastys yra labiau vidinės, nei išorinės. Žinote, pasaulis didelis – kodėl imigrantai turėtų rinktis kažkurią šalį, jei nebūtų tikri, kad bus joje svetingai priimti ir sėkmingai įsikurs. Stipri, savo vertybėmis besididžiuojanti, dvasiškai ir demografiškai jauna šalis, kurios piliečiai yra pasirengę reikalauti pagarbos, žinos, kaip reguliuoti imigraciją. Priešingai, dvasiškai ir demografiškai senstanti šalis yra lengvas masės nekontroliuojamų migrantų grobis.
The Angelus: Tad pereikime prie nelegalios imigracijos, kuri yra visų debatų centras.
Kun. Celier: Politinis veikimas turėtų būti nukreiptas į patį šaltinį. Imigrantų išsiuntimas atgal nėra sprendimas. Reikėtų ieškoti, kaip pagerinti situaciją jų gimtojoje šalyje, kad žmonės nenorėtų išvykti. Kol žmogaus gyvenimas savo šalyje bus blogesnis už nelegalaus migranto, už grašius liejančio prakaitą užsienio gamykloje, potvynis tik stiprės: niekas nesirenka mirti iš bado savo šalyje, kai žino, jog gali gyventi ‒ kad ir kaip blogai ‒ svetimoje šalyje. Kaip pasakė vienas politikas, kovojantis prieš imigraciją Prancūzijoje (ir už tai persekiojimas): „Neįmanoma pastatyti sienų iki dangaus.“ Priimančioji šalis turi stengtis pakeisti padėtį išvykimo šalyje. Anksčiau tai buvo vadinama bendradarbiavimu; dabar tai vadinama bendru vystymusi. Geriau investuoti padedant žmonėms suklestėti ir likti savo šalyje, nei išleisti milijardus bandant sulaikyti likimo nuskriaustus žmones nuo patekimo į mūsų šalį ‒ o tai jiems visada pavyks, nes gyvenimas skurde skatina veikti energingai, kantriai ir gudriai.
<…>
The Angelus: Šalys, iš kurių emigruojama, ne visada būna linkusios „bendradarbiauti“ spartinant jų vystymąsi.
Kun. Celier: Taip, tai problema. Pokariniu laikotarpiu dekolonizacija nebuvo sklandi. Ji vyko tuo metu, kai Europos žmonės buvo demoralizuoti. Dėl to mes išvykome nepasirūpinę tolesniu tų šalių likimu, lyg sakydami: „Na, o dabar tvarkykitės patys!“ Vienų šalių žmonės sėkmingai pasinaudojo atsivėrusiomis galimybėmis ir jiems pavyko pakilti iš skurdo arba jo išvengti, kiti iš lėto nugrimzdo į dugną. Kai buvau jaunas, per gavėnią skirdavome aukas už „tuos vargšus indus“. Dabar toje šalyje įvyko žalioji revoliucija, ir kalbama, kad ji bus viena iš XXI a. ekonominių milžinų. To paties negalima pasakyti apie juodąją, Subsacharinę Afriką. Šis kontinentas turi milžiniškus resursus, bet šiandien ji yra skurdo ir nuolatinės emigracijos vieta.
The Angelus: Šių šalių skurdą visų pirma lemia plačiai išplitusi korupcija, lyderių neatsakingumas, nesutarimai tarp genčių ir kova dėl valdžios.
Kun. Celier: Tai tiesa. Šiuo požiūriu bendras vystymasis yra nelengvas. Ir paskutiniai 40 metų, iššvaistyti tuščioms kalboms, niekam nepadėjo. Tačiau Prancūzija vis dar turi tam tikrą moralinį autoritetą, administraciją, ekonomiką, armiją. Nusprendus laikytis politinės vizijos, ilguoju laikotarpiu būtų įmanoma padėti tautoms likti namie, nes žmonės būtų laimingesni savo namuose, nei svetimoje šalyje. Vėliau reikėtų protingai ir humaniškai spręsti likusią imigraciją, bet ji nebekeltų tokių didelių problemų, kurias sukelia šiandieninė masinė imigracija.
The Angelus: Tačiau netgi naudojant bendrojo vystymosi modelį vienos šalies gyventojai, kenčiantys nuo didelio skurdo, gali masiškai įsiveržti į kitą šalį.
Kun. Celier: Kaip tik tai buvęs prezidentas Valéry Giscard‘as d’Estaing‘as pavadino „invazine imigracija“. Rašytojas Jeanas Raspailas tokį scenarijų aprašė savo 1973-ųjų romane „Šventųjų stovykla“. Knygoje priimančioji šalis taip pat yra ypatingos būtinybės būsenoje, todėl, be abejo, negalėjo staiga priimti milijonų pašaliečių. Ji negalėjo jiems pasiūlyti nei maisto, nei būsto, nei darbo.
Tokiu atveju priimančioji šalis turi tikrą teisę gintis, netgi nuo žmonių, kurie objektyviai skursta ir kenčia. Kariuomenės, jėga trukdančios nelaimėlių ordoms patekti į šalį, kurią jie gali sugriauti, vaizdiniai nėra malonūs, tačiau šiuo atveju silpnumas sukeltų pavojų tikriesiems gyventojams ir negalėtų išgelbėti atvykėlių. Be abejo, mes aptariame labai neįprastą atvejį, tačiau iš dalies jis yra šių dienų realybė.
The Angelus: Jūs skelbiate teisę į savigyną?
Kun. Celier: Žmonės turi nepaneigiamą teisę gintis nuo imigrantų antplūdžio, pereinančio į invaziją. Mes sakome kartu su popiežiais: svetingumo principas turi būti dosnus, nes žemė nuo pradžių buvo sukurta visiems žmonėms, o dauguma imigrantų beldžiasi į duris norėdami išsivaduoti iš savo apgailėtinos būklės. Iš kitos pusės, teritorija priklauso tautai, kuri joje gyvena ir todėl ji gali priimti tuos, kuriuos nori. Prieš gindama kitus žmones ir pasaulį, šalies politinė valdžia privalo ginti bendrąjį savo tautos gėrį. Viešoji valdžia turi patvirtinti humanišką, teisingą ir dosnią imigracijos politiką, tačiau ji taip pat turi būti apdairi, protinga ir išmintinga. Nebūtų nei protinga, nei išmintinga tiesiog leisti žmonėms plūsti į šalį tingint mąstyti, tokiu būdu sukeliant didelę žalą imigrantų kilmės šaliai, priimančiai šaliai ir jos tautai, kurios politikai yra tik jos atstovai.
The Angelus: Ar nelegalūs imigrantai turi kokias nors teises?
Kun. Celier: Būtent taip šiandien formuluojama ši problema, bet klausimas iš pat pradžių keliamas neteisingai. Pats terminas „nelegalus“ reiškia neturintį teisės, tačiau šiuo atveju nelegalas nėra vien nelegalas, bet ir žmogus. Taigi, jei atsakysiu, kad jis neturi jokių teisių, būsiu nehumaniškas, o jei atsakysiu, kad jis turi tam tikras teises, jos bus priskirtos jo nelegaliam statusui. Manau, kad klausimą būtina performuluoti ir paklausti, kokias pareigas turi šalis į ją neteisėtai patekusiam imigrantui. Mes turime pareigą jį grąžinti į gimtąją šalį, tačiau teisingu ir humanišku būdu.
The Angelus: Jei nelegalus imigrantas šalyje išbuvo 10 ar 20 metų, ar vis dar teisinga jį deportuoti?
Kun. Celier: Jūs keliate juridinio statuso klausimą. Visi žinome posakį: „Didžiausias teisingumas gali virsti didžiausia neteisybe“. Pavyzdžiui, nubausti nusikaltėlį yra gerai. Bet jei jis nepagaunamas iš karto, baudžiant jį praėjus tam tikram laikui (nors tai ir būtų teisinga per se) galima sukelti dar didesnį neteisingumą. Štai kodėl teisė numato apribojimus: pavyzdžiui, Prancūzijoje senaties terminas žmogžudystei yra 30 metų. Galėtų būti išmintinga numatyti senaties terminą imigracijos taisyklių pažeidimams. Įstatymas galėtų numatyti, kad nelegalus imigrantas, kuris šalyje neaptiktas pragyveno 20 metų, galėtų būti įteisintas. Bet turime pasakyti aiškiai: tai neturi nieko bendra su nelegalių imigrantų teisėmis; greičiau tai būtų taisyklė, nustatyta siekiant bendrojo gėrio. Štai kodėl senaties terminai skirtingose šalyse yra skirtingi.
The Angelus: Kodėl dabartinės Europos vyriausybės, susidūrusios su imigracijos fenomenu, veikia taip neefektyviai?
Kun. Celier: Kiekvienas yra savo įstatymų sargas. Nepaisant moralizuojančių proklamacijų, tauta, kuri prarado norą gyventi, neišvengiamai bus nugalėta jaunų, drąsių, vaisingų žmonių. Visa kita yra tik iliuzija ir šilti jausmai. Tautos, kurios daugiau nenori sunkiai dirbti, bus užplūstos imigrantų, ateisiančių padaryti tų darbų. Tautos, kurios nebenori turėti vaikų, bus užplūstos vaisingesnių imigrantų. Tautos, kuriuos nenori gintis, sulauks imigrantų armijų. Tokia yra žiauri gyvenimo tiesa: humanizmo puotoje nėra vietos senukams.
The Angelus: Ar yra koks nors sprendimas?
Kun. Celier: Be abejo, yra lengvinančių priemonių. Kuo lėtesnis imigracijos tempas, tuo geresnės atvykėlių asimiliavimo galimybės išsaugojant priimančios šalies identitetą nepakitusį. Imigracijos sulėtinimas padėtų laimėti laiko. Bet mūsų tautos atgimimo sprendimas yra demografinis augimas, darbo pamėgimas, savo vertybių mylėjimas, ištikimybė savo istorijai. Taip pat efektyvi politinė bendro vystymosi politika, padedanti taikiai išlaikyti skurdžių šalių žmones savo šalyse. Bet kad toks atgimimas taptų įmanomas, būtina pasukti atgal pragaro mašinos, paleistos maždaug prieš 130 metų, veikimą.
The Angelus: Pragaro mašinos?
Kun. Celier: Prancūzų respublikonų 1875 m. išrastos mašinos. Jie norėjo, kad Prancūzija nukirstų savo ryšius su Bažnyčia, kartu išlaikydama krikščioniškas vertybes. Jie norėjo, kad prancūzai liautųsi būti katalikai, bet išliktų padorūs, sunkiai dirbantys, patriotiški, mandagūs ir paklusnūs. Tik nereikėtų stebėtis, kad pakirtus medžio šaknis jis nudžiūsta. Be abejo, kol jis nusilpsta ir nudžiūna, praeina šiek tiek laiko. Bet vieną audringą dieną tas medis užgrius jo savininko namą. Prancūzai, kurie buvo mokomi, kad Dievo nėra, galų gale priėjo išvados – „Nėra Dievo, nėra ir šeimininko.“ Kam būti sąžiningam, jei nėra jokios dieviškos bausmės? Kam dirbti, jei galima gyventi nedirbant?
Tik krikščionybės atgaivinimas gali sugrąžinti mūsų žmonėms amžinojo gyvenimo skonį, o prieš jį ‒ ir žemiškojo gyvenimo skonį. Imigracijos klausimas, žinoma, yra politinis klausimas. Bet jo pirminė potekstė yra svarbesnė už politinę. Ar mūsų žmonės vis dar dega noru gyventi, būti savimi ir dėl to dėti atitinkamas pastangas? Jei mūsų tauta pasiduos švelniam nuosmukio snauduliui, ji neišvengiamai išnyks, paskandinta jūros jaunų žmonių, reikalaujančių atsiriekti savo gyvenimo pyrago gabalą.