Šiuolaikiniam žmogui Dievas tapo panašiu į minkšto būdo tėtušį, kuris viską leidžia. Šių dienų religiniam gyvenimui Bažnyčioje būdingas labai laisvas, familiarus santykis su Dievu. Kristaus kaip „draugelio“, „gero bičiulio“ arba „žvaigždės“ vaizdavimas skatina perdėtą familiarumą Jo atžvilgiu: žmogus ima jaustis vos ne lygus Dievo Sūnui! 

Gavėnios laikas yra puiki proga atnaujinti kovą prieš savo ydas ir prisiminti krikščioniško apsimarinimo principus.

Taip mūsų Išganytojas eina pirma mūsų šventu gavėnios keliu. Jis ištvėrė visą nuovargį ir sunkumus, kad mes, kai būsime pašaukti eiti siauru mūsų gavėnios atgailos keliu, turėtume jo pavyzdį, kuris nutildytų mūsų teisinimąsi, klaidingus samprotavimus, bjaurėjimąsi, kylančius iš mūsų savimeilės ir puikybės. Ši pamoka per daug aiški, kad jos nesuprastume, čia per daug aiškiai parodytas atsiteisimo už nuodėmę dėsnis, ir mes negalime tvirtinti, kad nežinojome.

Galime būti tikri, jog toks šventas laikas kaip gavėnia yra pilnas paslapčių. Bažnyčia ją padarė apmąstymų ir atgailos laiku ruošiantis pačiai svarbiausiai šventei; todėl į šį liturginį laikotarpį ji įtraukė viską, kas galėtų sužadinti jos vaikų tikėjimą ir paskatintų juos atlikti įtemptą atsilyginimo už savo nuodėmes darbą.

Šią gavėnią ne tik stenkimės kovoti prieš ydas ir ugdytis dorybes, bet ir daugiau dėmesio skirkime tam, kas yra tikra mūsų gyvenime – ar tai būtų poilsis gamtoje, ar laikas su šeima, ar bendravimas su draugais, ar meninė veikla, ar literatūra.

Paskaita Monrealyje (Kanada) 1982 m. gegužės 17 d. Publikuota: „Fideliter“, 1992-01-02, Nr. 85.

Atleisti skriaudas yra vienas sunkiausių gailestingumo darbų. Vis dėlto Išganytojas būtent atleidimą išskiria kaip vieną iš pagrindinių savo mokymo punktų.

Pirmiausia privalome suvokti du esminius dalykus – islamo prigimtį ir pagrindinę jo staigios ir tarsi stebuklingos sėkmės daugelio tūkstančių kvadratinių mylių teritorijoje ir tarp tiek daug milijonų žmonių priežastį.