Kardinolas Désiré Mercier (sk. Dezirė Mersjė, 1851–1926), garbingo atminimo Mecheleno arkivyskupas, buvo labai atidus kasdieniams savo diecezijos žmonių poreikiams, rūpinosi didesne jų dvasine gerove. Jis pats kiekvienais metais vesdavo rekolekcijas, ypač savo kunigams. Konkrečios gyvenimo tikrovės suvokimas paskatino jį – be kitų dalykų – parašyti keletą puslapių apie krikščionišką apsimarinimą, kad kiekvienas katalikas turėtų po ranka esmines tiesas apie šią temą.
Krikščioniško apsimarinimo tikslas
Krikščioniško apsimarinimo tikslas yra susilpninti piktybinę įtaką, kurią gimtoji nuodėmė vis dar turi mūsų sielai net ir po to, kai ji iš naujo atgimė Krikšto sakramentu.
Nors mūsų atsinaujinimas Kristuje visiškai pašalina mūsų nuodėmes, mums vis dar lieka labai toli iki pirmapradžio teisumo ir ramybės. Tridento Susirinkimas pripažįsta, jog tam, kad paskatintų mus garbingoms krikščioniško gyvenimo kovoms, net ir po Krikšto mumyse lieka geidulingumas, t. y. kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė. Šį trejopą geismą Šventasis Raštas kartais vadina „senuoju žmogumi“, priešingu „naujajam žmogui“, t. y. Jėzui Kristui, kuris gyvena mumyse ir kuriame mes patys gyvename. Kartais jis vadinamas „kūnu“ arba puolusia prigimtimi, kuri priešinasi „dvasiai“, t. y. antgamtinės malonės atnaujintai prigimčiai. Šį „senąjį žmogų“ arba „kūną“, t. y. visą žmogų su jo dvejopu moraliniu bei fiziniu gyvenimu, reikia ne sunaikinti ‒ nes tai neįmanoma dabartiniame gyvenime, ‒ bet „apmarinti“, t. y. padaryti jį bejėgiu, neveikliu ir nevaisingu, tarsi mirusiu; reikia neleisti jam vesti savo „vaisiaus“, nuodėmės, ir panaikinti jo poveikį visam mūsų moraliniam gyvenimui.
Taigi krikščioniškas apsimarinimas turi apimti visą žmogų ir visas mūsų veiklos sritis.
Toks yra apsimarinimo dorybės tikslas. Toliau mes paaiškinsime, kaip ją ugdyti, vieną po kitos perbėgdami įvairias veiklos sritis, kuriose ši dorybė gali pasireikšti:
1. Organinė veikla arba kūno gyvenimas.
2. Juslinė veikla: juslinis pažinimas naudojant penkias išorines jusles, taip pat vaizduotė, juslinis geismas ir aistra.
3. Proto ir laisvės veikla: mūsų minčių, išvadų, valios sprendimų šaltinis.
4. Vidinio mūsų sielos gyvenimo pasireiškimas išorėje arba mūsų išoriniai veiksmai.
5. Mūsų tarpusavio santykiai su artimu.
2. Krikščioniško apsimarinimo praktikavimas
Visos apsimarinimo pratybos, kurias čia surinkome, yra arba paimtos iš tokių šventųjų, kaip šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis, šv. Teresės Avilietė, šv. Pranciškus Salezas, šv. Jonas Berchmansas, gyvenimo, arba rekomenduojamos patikimų dvasinio gyvenimo mokytojų, pavyzdžiui, garbingojo Louiso de Blois, Rodriguezo, Scaramelli‘o, mons. Gay, tėvo Allemando, tėvo Hamono, tėvo Dubois ir kt.
Kūno apmarinimas
Rinkdamiesi maistą pasitenkinkite, kiek tai įmanoma, tik tuo, kas būtina. Apmąstykite šv. Augustino žodžius: „Tu mane pamokei, o mano Dieve, naudotis maistu kaip priemone. O Viešpatie, ar atsiras tarp mūsų toks, kuris kartais neperžengia ribos? Jeigu toks atsirastų, tai aš pareiškiu, kad toks žmogus yra didis ir turėtų labai šlovinti Tavo vardą.“ (Išpažinimai X, 31).
Dažnai melskite Dievą, melskite Jį kasdien, kad savo malone Jis neleistų jums peržengti būtinybės ribų ir pasiduoti malonumo vilionėms.
Tarp valgymų neužkandžiaukite, nebent to reikalautų būtinybė ar patogumas.
Laikykitės abstinencijos ir pasninko, bet tik remdamiesi paklusnumu ir slaptai.
Jums nėra draudžiama patirti kokį nors fizinį pasitenkinimą, bet darykite tai su gryna intencija ir šlovindami Dievą.
Sureguliuokite savo miego laiką, nepasiduokite silpnumui ir išglebimui, ypač ryte. Jei įmanoma, nusistatykite gulimosi ir kėlimosi režimą ir uoliai jo laikykitės.
Apskritai neleiskite sau daugiau miegoti, nei iš tiesų yra būtina; dosniai atsiduokite darbui, nesigailėdami savęs sunkumuose. Saugokitės, kad neišsekintumėte savo kūno, bet saugokitės ir pataikavimo jam. Kai tik pajuntate, kad jis nors truputį pradeda vaidinti poną, iš karto pasielkite su juo kaip su vergu.
Jei pajusite kokį nors lengvą negalavimą, venkite būti našta kitiems savo prasta nuotaika. Palikite savo broliams jūsų gailėtis. Jūs gi būkite kantrus ir tylus lyg dieviškasis Avinėlis, kuris tikrai nešė visas mūsų silpnybes.
Saugokitės, kad koks menkas nepatogumas netaptų priežastimi nepaisyti savo dienotvarkės arba nuo jos nukrypti. Jonas Berchmanas rašė: „Jūs turite nekęsti kaip maro bet kokių lengvatų nesilaikyti regulos“.
Nuolankiai priimkite ir nusižeminusiai, kantriai bei ištvermingai iškęskite tą skausmingą apsimarinimą, kurio vardas – liga.
Juslių, vaizduotės ir geismų apmarinimas
Visuomet užmerkite akis prieš bet kokį pavojingą reginį ir netgi ‒ turėkite tam drąsos ‒ prieš bet kokį tuščią ir nenaudingą reginį. Žiūrėkite nematydami; nespoksokite į kitą žmogų, norėdami pamatyti jo grožį ar bjaurumą.
Laikykite savo ausis uždaras meilikavimams, pagyroms, suvedžiojimams, blogiems patarimams, apkalboms, užgaulioms patyčioms, nesantūriems plepalams, piktavališkai kritikai, nepagrįstiems įtarimams, kiekvienam žodžiui, galinčiam atvėsinti santykius tarp dviejų sielų.
Jeigu jūsų uoslė kenčia dėl tam tikrų artimo negalavimų ar ligų, užuot skundęsi semkitės iš to švento džiaugsmo.
O dėl maisto kokybės, visada atminkite mūsų Viešpaties patarimą: „Valgykite tai, kas jums padėta.“ „Valgykite skanų maistą be pasimėgavimo, neskanų ‒ nerodydami nepasitenkinimo, ir būkite vienodai abejingi ir vienam, ir antram. Štai kur tikras apsimarinimas“, ‒ sako šv. Pranciškus Salezas.
Paaukokite savo valgį Dievui; būdami prie stalo skirkite sau mažą apsimarinimą, pavyzdžiui, atsisakykite druskos žiupsnelio, vyno taurės, saldumyno ir pan. Jūsų svečiai to nepastebės, bet Dievas įrašys tai į jūsų sąskaitą.
Jeigu tai, kas jums patiekiama, stipriai sužadina jūsų apetitą, pagalvokite apie tulžį ir actą, kuriais Mūsų Viešpats buvo girdomas ant Kryžiaus: tai nesutrukdys jums skonėtis, bet pasitarnaus kaip atsvara malonumui.
Venkite bet kokio fizinio sąlyčio, bet kokių glamonių, į kurias įdedame šiek tiek aistros, kuriose jos ieškome, iš kurių semiamės juslinio džiaugsmo.
Nesišildykite, nebent tai būtina, kad išvengtumėte negalavimo.
Ištverkite visa, kas natūraliai nepatinka kūnui, ypač žiemos šaltį, vasaros karštį, lovos kietumą ir visokį tokios rūšies nepatogumą. Kad ir koks būtų oras, nepasiduokite nusiminimui, šypsokitės bet kokioje temperatūroje. Tarkite su pranašu: „Šalti, karšti, lietau, šlovinkite Viešpatį.“ Laimingi mes, jeigu nuoširdžiai galime ištarti žodžius, išėjusius iš šventojo Pranciškaus Salezo lūpų: „Man niekada nebūna geriau, negu tada, kai man negerai.“
Apmarinkite savo vaizduotę, kai ji jus žavi nuostabaus posto masalu, kai jus gąsdina tamsios ateities perspektyva, kai jus erzina jus įžeidusio žodžio ar veiksmo atsiminimu.
Kai pajaučiate potraukį tuščiai svajoti, apmarinkite jį be gailesčio.
Ypač rūpestingai apmarinkite nekantrumą, susierzinimą ir pyktį.
Kruopščiai ištirkite savo troškimus, patikrinkite juos proto ir tikėjimo šviesoje: gal trokštate ilgo gyvenimo labiau negu švento gyvenimo; gal norite malonumų ir gerovės be sielvartų ir skausmų, pergalių be kovų, sėkmės be nesėkmių, plojimų be kritikos, patogaus ir ramaus gyvenimo be jokio kryžiaus, kitaip sakant, gyvenimo, visiškai priešingo mūsų dieviškojo Išganytojo gyvenimui?
Saugokitės, kad neišsiugdytumėte tam tikrų įpročių, kurie, nebūdami iš esmės blogi, gali tapti mirtinai pavojingi: tai tuščių dalykų skaitymas, azartiniai lošimai ir t. t.
Stenkitės rasti savo vyraujančią ydą, o ją suradę persekiokite ją iki paskutinių jos įtvirtinimų. Kad pasiektumėte šį tikslą, nuolankia širdimi atsiduokite tam, kas gali būti monotoniško ir nuobodaus dalinėje sąžinės sąskaitoje.
Jums nėra draudžiama turėti širdį ir ją parodyti, bet saugokitės pavojaus peržengti deramą saiką. Energingai kovokite su pernelyg natūraliais prisirišimais, ypatingomis draugystėmis ir perdėtu širdies jautrumu.
Proto ir valios apmarinimas
Apmarinkite savo protą uždrausdami jam visokius tuščius įsivaizdavimus, visokias nenaudingas ar pašalines mintis, kurios eikvoja laiką, blaško sielą, kelia pasibjaurėjimą darbu ir rimtais dalykais.
Išvykite iš savo proto bet kokias liūdnas ir neraminančias mintis. Negaiškite laiko rūpindamiesi visu tuo, kas gali su jumis atsitikti ateityje. O dėl blogų minčių, kankinančių jus prieš jūsų valią, tai kovodami su jomis ugdykite kantrybę. Būdamos nevalingos, jos taps jums nuopelnų šaltiniu.
Nesilaikykite užsispyrusiai savo idėjų ir jausmų. Visada leiskite kitų sprendimams imti viršų, išskyrus tuos atvejus, kai turite pareigą įsiterpti ir išsakyti savo nuomonę.
Apmarinkite natūralų jūsų proto organą, t. y. liežuvį. Mielai laikykitės tylos, ar jums tai nurodytų regula, ar patys savanoriškai tai nuspręstumėte.
Labiau mėkite klausytis kitų nei kalbėti patys. Jei reikia, kalbėkite tinkamai, vengdami ir kalbėti per daug, nes tai neleidžia kitiems išsakyti savo minčių, ir kalbėti per mažai, nes tai parodo įžeidžiantį abejingumą tam, ką sako kiti.
Niekada nepertraukite kalbančiojo ir neduokite iš anksto skuboto atsakymo klausiančiajam.
Visada kalbėkite nuosaikiu ‒ jokiu būdu ne šiurkščiu ar aštriu ‒ tonu. Venkite žodžių „labai“, „ypač“, „siaubingai“ ‒ kalbėkite be perdėjimų.
Mylėkite paprastumą ir tiesumą. Apsimetinėjimas, išsisukinėjimai, sąmoningos dviprasmybės, kurias be skrupulų sau leidžia tam tikri pamaldūs žmonės, labai diskredituoja pamaldumą.
Rūpestingai venkite bet kokio grubaus, banalaus ar netgi beprasmiško žodžio, nes mūsų Viešpats įspėja, kad Paskutinio teismo dieną Jis reikalaus duoti ataskaitą už kiekvieną mūsų žodį.
Visų svarbiausia, apmarinkite savo valią; nuo to daug kas priklauso. Nuolat lenkite ją prie to, ką žinote patiksiant Dievui ir Apvaizdos tvarkai, visiškai nepaisydami nei savo pomėgių, nei į antipatijų. Pakluskite net ir savo pavaldiniams dalykuose, kurie nesusiję nei su Dievo garbe, nei su jūsų pareigomis.
Į menkiausią nepaklusnumą savo vyresniųjų įsakymams ar netgi norams žiūrėkite taip, tarsi jis būtų nukreiptas prieš Dievą.
Atminkite, kad lavinate patį didžiausią apsimarinimą, kai mėgstate būti pažeminti ir kai tobuliausiai paklūstate tiems, kuriems, Dievo noru, turite būti pavaldūs.
Mėkite būti užmiršti ir laikomi nieku. Šv. Kryžiaus Jono ir „Kristaus sekimo“ patarimas yra toks: nekalbėkite dažnai apie save nei gerai, nei blogai, bet mėginkite tylėjimu pasiekti, kad apie jus būtų užmiršta.
Patyrę pažeminimą arba papeikimą esate gundomi murmėti ir nusiminti. Tarkite su Dovydu: „Taip dar geriau! Gerai, kad esu pažemintas.“
Nepuoselėkite tuščių norų. „Aš noriu nedaug dalykų, ‒ sakydavo šventasis Pranciškus Salezas, ‒ o tų, kurių noriu, noriu labai mažai.“
Su didžiausiu nuolankumu priimkite visus apsimarinimus, kuriuos jums siunčia Apvaizda, taip pat visus kryžius ir vargus, susijusius su Dievo jums skirtu luomu. „Tai kas vyksta be mūsų pasirinkimo, ‒ sakydavo šv. Pranciškus Salezas, ‒ Dievui patinka labiau.“ Mes norėtume pasirinkti savo kryžių, turėti kitokį negu dabar turime; norėtume verčiau nešti sunkų kryžių, kurį nešti būtų bent jau tam tikra garbė, nei lengvą kryžių, varginantį savo nuolatiniu buvimu. Iliuzija! Tai yra mūsų kryžius, kurį turime nešti, ne koks nors kitas. Mūsų nuopelnas priklausys ne nuo to, kokį kryžių nešame, o nuo to, kaip tobulai jį nešame.
Nesileiskite trikdomi gundymų, skrupulų, dvasinės sausros: „Tai, ką darome dvasinės sausros metu, yra labiau nuopelninga pas Dievą negu tai, ką darome paguodos valandą“ ‒ sako šventasis Ženevos vyskupas.
Per daug nesisielokite dėl savo netobulumų, verčiau nusižeminkite. Nusižeminimas yra geras dalykas, jį supranta mažai žmonių. Nusivylimą savimi ir apmaudą pažįsta visas pasaulis; šie jausmai yra blogi, nes jų šaltinis dažniausiai būna savimeilė.
Vienodai saugokitės tiek baikštumo ir nusiminimo, atimančių jėgas, tiek perdėto pasitikėjimo savimi ‒ jis yra ne kas kita kaip puikybė. Dirbkime taip, tarsi viskas priklausytų nuo mūsų pastangų, bet likime nusižeminę, tarsi mūsų darbas būtų visai nenaudingas.
Išoriniais veiksmais praktikuotini apsimarinimai
Turite labai tiksliai laikytis visų jūsų gyvenimo regulos punktų, paklusdami jiems nedelsiant, prisimindami Jono Berchmanso žodžius: „Mano atgaila yra laikytis bendruomeninio gyvenimo; labiausiai vertinti mažiausius dalykus ‒ toks yra mano devizas; geriau mirti, nei pažeisti vieną vienintelę regulos taisyklę“.
Atlikdami savo tarnystės pareigas stenkitės būti patenkinti visu tuo, kas jums labiausiai nepatinka ir jus vargina, dar kartą prisimindami šventojo Pranciškaus žodžius: „Man niekada nėra geriau, kaip tada, kai man negerai.“
Nė akimirkai nepasiduokite tinginystei: nuo ryto iki vakaro būkite nuolat užimtas.
Jeigu jūsų gyvenimas, bent jau iš dalies, praleidžiamas studijuojant, pasinaudokite šiais šv. Tomo Akviniečio patarimais savo studentams: „Nepasitenkinkite paviršutiniškai įsisavindami tai, ką perskaitote ar išgirstate. Verčiau stenkitės įsigilinti į studijuojamą dalyką ir suprasti visą jo prasmę. Niekada nepalikite abejonėje to, ką galite pažinti su tikrumu. Studijuokite su šventu troškimu praturtinti savo dvasią; tvarkingai klasifikuokite savo atmintyje visas žinias, kurias galite įgyti. Tačiau nemėginkite įsiskverbti į paslaptis, kurios pranoksta jūsų protą.“
Atsiduokite vien tik esamai veiklai, nežiūrėdami į tai, kas buvo anksčiau, arba laukdami to, kas bus vėliau. Kartokite kartu su šventuoju Pranciškumi: „Kol aš tatai darau, neprivalau užsiimti kitu dalyku“; „Skubėkime pamažu ir viską darykime tinkamu laiku“.
Tegul jūsų laikysena būna santūri. Niekieno manieros nebuvo tokios tobulos, kaip šv. Pranciškaus Salezo: galvą jis visada laikė tiesiai, vengdamas tiek lengvabūdiškumo, sukiojančio ją į visas puses, tiek aplaidumo, nudelbiančio ją žemyn, tiek pasipūtimo ir išdidumo, atlošiančio ją atgal. Jo veidas visada būdavo ramus, be jokio susierzinimo, malonus, giedras ir atviras; jam buvo nebūdingi nekuklūs juokeliai ar pokštai, garsus, nesaikingas ar per dažnas juokas.
Būdamas vienas, jis laikydavosi lygiai taip pat santūriai, kaip ir tarp daugybės žmonių. Jis neužkeldavo kojos ant kojos ir neparemdavo galvos alkūnėmis. Melsdamasis jis nė nekrustelėdavo, tarsi būtų statula. Kai prigimtis gundydavo jį atsipalaiduoti, jis jos neklausydavo.
Švarą ir tvarką laikykite dorybe, o nešvarumą ir netvarką ‒ yda. Nedėvėkite purvinų, suteptų ar suplyšusių drabužių. Kita vertus, dar didesne yda laikykite prabangą ir pasaulietiškumą. Pasirūpinkite, kad nė vienas, matydamas jūsų apsirengimą, negalėtų pavadinti jūsų „apsileidėliu“ arba „dabita“, bet visi manytų, jog esate apsirengę „padoriai“.
Santykiuose su artimu praktikuotini apsimarinimai
Pakęskite artimo silpnybes: išsilavinimo, proto, charakterio trūkumus. Pakęskite visa, kas jus jame erzina: eiseną, elgesį, balso toną, akcentą ir t. t.
Pakęskite viską kiekviename žmoguje, ištverkite tai iki galo, krikščioniška dvasia. Tačiau nepasiduokite tai išdidžiai kantrybei, kuri sako: „Kas man darbo dėl to ar ano? Man visai nerūpi, ką jis sako. Man nereikia niekieno prielankumo, geranoriškumo ar mandagumo.“ Nėra nieko labiau priešingo Dievo valiai, kaip šis pasipūtęs indiferentiškumas, šis niekinantis abejingumas. Jis daug blogesnis negu nekantrumas.
Gal jums kyla pagunda pykti? Dėl Jėzaus meilės, būkite meilus. Gal kerštauti? Atsilyginkite geru už bloga; Pasakojama, kad, norėdamos iš šv. Teresės sulaukti gero žodžio, seserys padarydavo jai ką nors bloga. Gal kyla pagunda piktai į ką nors pažiūrėti? Maloningai jam nusišypsokite. Gal išvengti susitikimo? Noriai jo ieškokite. Gal pasakyti kažką blogo? Sakykite gera. Gal piktai su kuo nors kalbėti? Kalbėkite su juo švelniai, širdingai.
Stenkitės pagirti savo brolius, ypač tuos, kuriems jūs natūraliai linkę pavydėti.
Nežarstykite sąmojų artimo meilės sąskaita.
Jeigu kas nors jūsų akivaizdoje laido nederamas pastabas arba užveda pokalbį, kenkiantį artimo reputacijai, jūs galite kalbantįjį švelniai pabarti, bet dažniausiai bus geriau pokalbį sumaniai pakreipti į kitą pusę arba liūdnu gestu ar valingu nedėmesingumu parodyti, kad tai, kas sakoma, jums nepatinka.
Jeigu maža paslauga jums kainuoja pastangų, savanoriškai pasisiūlykite ją atlikti: taip gausite dvigubą nuopelną.
Ypač venkite sau pačiam arba kitiems rodyti save kaip auką. Neperdėkite savo naštų, stenkitės jas laikyti lengvomis. Jos iš tiesų būna lengvos daug dažniau, negu jums atrodo. Jos būtų tokios visada, jeigu turėtumėte daugiau dorybės.
Išvados
Apskritai kalbant, mokėkite prigimčiai atsakyti tai, ko ji be priežasties reikalauja.
Išmokite priversti ją duoti tai, ką ji be priežasties atsisako duoti. Jūsų pažanga dorybėse, sako „Kristaus sekimo“ autorius, bus proporcinga prievartai, kurią jūs sugebėsite pritaikyti sau.
„Reikia mirti, ‒ sakydavo šventasis Ženevos vyskupas, ‒ reikia mirti tam, kad Dievas galėtų mumyse gyventi, nes neįmanoma kitu keliu pasiekti sielos susivienijimo su Dievu negu per apsimarinimą. Šie žodžiai „reikia mirti“ yra kieti, bet juos lydės didelė saldybė, nes mirštama sau ne dėl ko kito, o tik dėl to, kad per šią mirtį būtume suvienyti su Dievu“.
Tegul Dievas padaro, kad mes teisėtai galėtume sau pritaikyti gražius šventojo Paulius žodžius korintiečiams: „Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne.“