Dviejuose interviu Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinis vyresnysis kun. Davide Pagliaranis kalba apie pop. Pranciškaus pontifikatą, Vatikano II Susirinkimo klaidas, pašaukimų gausėjimą Brolijoje, pop. Pauliaus VI kanonizaciją. Čia pateikiame šių interviu ištraukas.
Interviu su Austrijos dienraščiu „Salzburger Nachrichten“ (2018-12-15)
Šv. Pijaus X kunigų brolijos įkūrėjas arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as buvo ekskomunikuotas 1988 m., nes be leidimo įšventino keturis vyskupus. 2009 m. popiežius Benediktas XVI šią ekskomuniką panaikino. Ką jums tai reiškia?
Mūsų akimis, tai nieko nepakeitė, nes šią ekskomuniką visada laikėme nepagrįsta. Vis dėlto pop. Benedikto XVI gestas paskatino prie mūsų prisijungti kai kuriuos žmones, kurie iki šiol nedrįso to daryti. Tai dargi pagerino mūsų santykius su kai kuriais vyskupais ir dvasininkais, ypač su jaunais kunigais.
Pop. Pranciškus taip pat padarė jums nuolaidų. Ko dar iš jo laukiate?
Mes laukiame to, ko kiekvienas katalikas per krikštą prašo iš Bažnyčios – tikėjimo. Dievo Apreiškimas yra užbaigtas, ir popiežiaus pareiga – ištikimai perduoti tikėjimo lobį. Šventasis Tėvas turi baigti šią siaubingą krizę, krečiančią Bažnyčią paskutinius 50 metų. Šią krizę paskatino nauja tikėjimo samprata, pabrėžianti asmeninę kiekvieno individo patirtį: pagal ją, kiekvienas žmogus yra pats atsakingas už savo tikėjimą ir gali rinktis bet kokią religiją, nesistengdamas atskirti tiesos nuo klaidos. Tačiau tai prieštarauja objektyviam dieviškajam Įstatymui.
Kokius žingsnius Brolija galėtų žengti susitaikydama su Popiežiumi?
Šv. Pijaus X brolija yra giliai prisirišusi prie Petro įpėdinio, net ir priešindamasi Vatikano II Susirinkimo klaidoms. Vis dėlto mus be galo trikdo vienas esminis dabartinio pontifikato bruožas, būtent: visiškai naujas gailestingumo sąvokos taikymas. Ji paversta tam tikra panacėja, vaistu nuo visų nuodėmių, kuriam nebereikia nei tikro atsivertimo, nei sielos apvalymo sakramentine malone, nei apsimarinimo, nei maldos. Savo posinodiniu apaštališkuoju paraginimu „Amoris laetitia“ Popiežius visiems krikščionims suteikia teisę kiekvienu atskiru atveju pagal savo asmeninę sąžinę spręsti santuokinės moralės klausimus. Tai visiškai prieštarauja Dievo nustatytai tvarkai.
Čia regime Liuterio skelbto dvasingumo aidą: krikščionybę, kuriai nereikia moralinio atsinaujinimo, subjektyvizmą, nepripažįstantį jokios visuotinai galiojančios tiesos. Tai sukėlė didžiulę sumaištį tarp tikinčiųjų ir dvasininkų. Kiekvienas žmogus ieško tiesos. Tačiau šioje paieškoje jam reikia kunigo vadovavimo, kaip mokiniui reikia mokytojo vadovavimo.
Ar prie to kaip nors prisidėjo protestantizmo jubiliejaus šventimas 2017 metais?
Nuo pat XVI a. Katalikų Bažnyčia stengdavosi atversti protestantus ir grąžinti juos į tikrąją Bažnyčią. Liuterio metai nepasitarnavo šiam tikslui. Priešingai, Bažnyčios vadovų elgesys tik paskatino protestantus laikytis savo klaidų. Taip yra todėl, kad po Vatikano II Susirinkimo imta manyti, jog kiekvienas žmogus galįs rasti Dievą savojoje religijoje. Ši prielaida sumenkina tikėjimą iki asmeninio, subjektyvaus vidinio potyrio. Tikėjimas nebelaikomas proto pritarimu Dievo Apreiškimui.
Tačiau kitose religijose esama daug gerų žmonių, gyvenančių pagal savo sąžinę. Ar Dievas nepripažins jų nuopelnų?
Bažnyčia iš esmės yra misionieriška. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Žmonija gali būti išgelbėta tik per Jį. Jis įkūrė tik vieną Bažnyčią, ir tai yra Katalikų Bažnyčia. Šią tiesą reikia skelbti. Taip pat reikia propaguoti dorą gyvenimą ir tradicinių Mišių grožį.
Nuoširdaus tiesos ieškojimo kitose religijose nepakanka norint rasti tiesą. Todėl turime padėti tiems žmonėms išgelbėti savo sielas. Jei žmogus ir gali išsigelbėti nepriklausydamas Bažnyčiai, tai tik nepaisydamas savo klaidos ir ne per ją, o per Jėzų Kristų.
Jūsų pirmtakas Bernardas Felley žydus, masonus ir modernistus pavadino Bažnyčios priešais. Ar žydai taip pat kaip ir protestantai turi atsiversti į katalikų tikėjimą?
Modernizmas yra viena iš pavojingiausių klaidų. Iki Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia reikalaudavo, kad visi kunigai duotų antimodernistinę priesaiką. Kalbant apie judaizmą, būtų nedovanotina nuodėmė atskirti žydus nuo Katalikų Bažnyčios turtų. Bažnyčia pasiųsta išganyti visą pasaulį, todėl ji negali išskirti jokio žmogaus.
Jūs prieštaraujate svarbiems Vatikano II Susirinkimo dokumentams, pavyzdžiui, apie religinę laisvę ir ekumenizmą. Ar kalba eina apie skirtingą jų aiškinimą, ar jūs atmetate šiuos tekstus visiškai?
Vatikano II Susirinkimas pasiskelbė būsiąs vien pastoracinis susirinkimas. Tačiau jame buvo įvykdyti svarbūs teologiniai pakeitimai, pavyzdžiui, jūsų minėtais religinės laisvės ir ekumenizmo klausimais. Tai visiškai transformavo tikėjimą.
Pop. Benediktas XVI manė, kad skirtumai tarp Romos ir Šv. Pijaus X brolijos kyla dėl skirtingo Susirinkimo tekstų aiškinimo. Esą susitarimui pakanka kartu panagrinėti tuos tekstus. Tačiau mūsų požiūris kitoks. Šv. Pijaus X brolija atmeta visa, kas Vatikano II Susirinkime prieštarauja Katalikų Tradicijai.
Popiežius turėtų deklaraciją apie religinę laisvę [Dignitatis humanae] paskelbti klaidinga ir atitinkamai ją pataisyti. Esame įsitikinę, kad vieną dieną popiežius tai padarys ir sugrįš prie neiškraipyto tikėjimo. Visi šie klausimai apie religinę laisvę, ekumenizmą ir dievišką Bažnyčios prigimtį buvo popiežių aptarti dar prieš Vatikano II Susirinkimą. Užtenka atgaivinti jų mokymą.
„Neįsivaizduojama, kad Bažnyčia šiais klausimais du tūkstančius metų klydo“ ir suvokė tiesą tik šiame susirinkime 1962–1965 metais.
Ar jūsų sąžinės neslegia, kad Romos požiūriu jūs esate atsiskyrę nuo Bažnyčios?
Tiesą sakant, Roma nelaiko mūsų schizmatikais. Ji tik sako, kad mūsų kanoninis statusas yra „nesureguliuotas“. Šiaip ar taip, jei nebūčiau tikras, kad esu Romos Katalikų Bažnyčioje ir darbuojuosi jos labui, tučtuojau palikčiau Broliją.
Interviu su Prancūzijos internetiniu žinių portalu „La Porte Latine“ (2018-12-28)
Jau penki mėnesiai, kaip esate išrinktas Šv. Pijaus X brolijos generaliniu vyresniuoju. Per šį laiką tikriausiai galėjote trumpai peržvelgti arkivysk. Lefebvre‘o pradėtą darbą bei praplėsti savo ir taip didelę asmeninę patirtį. Koks bendras įspūdis jums susidarė ir kokius pagrindinius tikslus nusibrėžėte artimiausiais metais?
Brolija yra Dievo kūrinys, ir kuo geriau tai suprantame, tuo labiau jį mylime. Šiame kūrinyje mane labiausiai stulbina du dalykai. Pirma, providencialus [neatsitiktinis, Dievo Apvaizdos lemtas] jo pobūdis. Brolija yra švento žmogaus, besivadovavusio antgamtine ir „pranašiška“ išmintimi, pasirinkimų ir sprendimų rezultatas. Bėgant metams ir gilėjant Bažnyčios krizei mes vis labiau galime įvertinti šią išmintį. Antra, aš supratau, kad mes nesame kokie nors privilegijuoti žmonės, kuriuos Dievas apsaugojo nuo klaidų. Jis pašventina visus mūsų narius ir tikinčiuosius per nesėkmes, išmėginimus, nusivylimus, vienu žodžiu – per kryžių.
Šiais metais Brolijos seminarijos sulaukė 65 naujų seminaristų. Tai naujas pirmakursių rekordas per paskutinius trisdešimt metų. Jūs beveik šešerius metus buvote La Rechos seminarijos Argentinoje rektorius. Kaip ketinate skatinti šį pašaukimų augimą?
Esu įsitikinęs, kad tikrasis būdas padidinti pašaukimų skaičių labiau yra pagrįstas ne žmogiškomis ar, taip sakant, „techninėmis“ priemonėmis: informaciniais lankstinukais, apaštališkaisiais vizitais ar reklama. Pašaukimas visų pirma subręsta namuose, kuriuose mylimas mūsų Viešpats, Jo kryžius, Jo kunigystė. Namuose, kuriuose nepuoselėjama pykčio prieš kunigus ar jų kritikavimo dvasia. Pašaukimas gimsta tik bendraujant su tikrais katalikiškais tėvais ar mūsų Viešpaties dvasios įkvėptais kunigais. Būtent į tai ir toliau turi būti kreipiamos visos mūsų pastangos. Pašaukimas nėra abstraktaus svarstymo rezultatas, jo negalima suteikti teorinėmis paskaitomis. Tie dalykai gali padėti kam nors atsiliepti į Dievo kvietimą, bet jie nėra esminiai.
Spalio 14 d. popiežius Pranciškus kanonizavo popiežių, asmeniškai pasirašiusį visus Vatikano II Susirinkimo dokumentus, popiežių, įvedusį naująsias Mišias, popiežių, kuriam valdant savo pašaukimą metė apie 80 tūkstančių kunigų. Ką ši kanonizacija reiškia jums?
Ši kanonizacija turėtų paskatinti mus giliems apmąstymams. Tai šis tas daugiau nei vien žiniasklaidos sukeltos trumpalaikės emocijos, nepaliekančios jokių reikšmingų pėdsakų nei jos šalininkų, nei jos priešininkų protuose. Po kelių savaičių šios emocijos nuslopsta ir užsimiršta, užleisdamos vietą abejingumui. Turime saugotis šių spąstų.
Man atrodo gana akivaizdu, kad beatifikuodami ir kanonizuodami visus posusirinkiminius popiežius (pradedant Jonu XXIII), jie mėgina tam tikra prasme „kanonizuoti“ patį Susirinkimą, kitaip tariant, naują Bažnyčios ir krikščioniško gyvenimo sampratą, kurią įtvirtino Susirinkimas ir skelbė visi paskutinieji popiežiai.
Tai precedento neturintis reiškinys Bažnyčios istorijoje. Bažnyčiai niekada nebuvo kilusi mintis kanonizuoti visus Tridento susirinkimo popiežius – nuo Pauliaus III iki Siksto V. Ji kanonizavo tik šv. Pijų V, bet ne dėl jo sąsajų su Tridento Susirinkimu ar jo įgyvendinimu, bet dėl jo asmeninio šventumo, kuris turėjo būti pavyzdys visiems katalikams ir vėlesniems popiežiams.
Dabartinis reiškinys labiau primena gatvių ir aikščių pervadinimą įvykus revoliucijai ar pasikeitus režimui.
Ši skuba rodo ir tam tikrą posusirinkiminės Bažnyčios vadovų neužtikrintumą, jų trapią situaciją. Viena vertus, ultraprogresyvus Bažnyčios sparnas (pavyzdžiui, Vokietijos vyskupai) Vatikano II Susirinkimą laiko jau atgyvenusiu. Antra vertus, konservatyvesni ganytojai vis labiau yra faktų verčiami pripažinti, kad po Susirinkimo prasidėjo procesai, vedantys į Bažnyčios nevaisingumą ir susinaikinimą. Šiomis kanonizacijomis jie galbūt nori grąžinti Susirinkimui tam tikrą vertę ir šitaip sulėtinti nesustabdomą griūtį.
Kaip Bažnyčia galėtų ištaisyti Susirinkimo klaidas? Ar praėjus 50 metų realistiška tikėtis, kad tai įvyks.
Žvelgiant vien žmogišku požiūriu, to tikėtis nėra realistiška, nes buvo pakeistos absoliučiai visos Bažnyčios gyvenimo sritys. Kasdienybėje įsitvirtino nauja tikėjimo ir krikščioniško dvasingumo samprata. Žmogiškai kalbant, grįžti atgal nebeįmanoma.
Vis dėlto neturėtume pamiršti, kad Bažnyčia iš esmės yra dieviška institucija, nors ir įsikūnijusi žmonėse bei žmonijos istorijoje. Vieną dieną popiežius, priešingai bet kokiems lūkesčiams ir žmogiškoms prognozėms, paims viską į savo rankas ir pataisys tai, kas turi būti pataisyta, nes Bažnyčia yra dieviška ir mūsų Viešpats niekada jos neapleis. Jis iškilmingai pažadėjo, kad „pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Bažnyčios dieviškas grožis dar labiau suspindės dabartinės menamai neįveikiamos krizės akivaizdoje.