Arkivysk. M. Lefebvre'o pamokslas 50 metų kunigystės jubiliejaus proga

Pasakytas 1979 m. rugsėjo 23 d. pontifikalinių šv. Mišių metu Paryžiaus Parc des Expositions, dalyvaujant 110 kunigų, 120 seminaristų ir 20 000 tikinčiųjų.

Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Mano brangūs broliai! Leiskite man prieš pradedant tarti jums keletą žodžių. Leiskite padėkoti visiems, kurie prisidėjo prie šios gražios iškilmės surengimo. Aš ketinau savo kunigystės jubiliejaus proga surengti kuklią šventę [Brolijos seminarijoje] Econe, bet brangieji St. Nicolas du Chardonnet [bažnyčios Paryžiuje] dvasininkai ir brangūs čia susirinkę kunigai mane kvietė su tokiu atkaklumu, prašė leisti visiems norintiems prisijungti prie mano padėkos ir maldos kunigystės jubiliejaus proga, kad aš negalėjau atsisakyti. Štai kodėl mes šiandien esame čia susirinkę – susirinkę taip gausiai, atvykę iš įvairių kraštų, net iš Amerikos, atvykę iš laisvosios, dar laisvos Europos.

Kaip turėčiau apibūdinti šį susirinkimą, šią manifestaciją, šią iškilmę? Tai pagerbimas, pagerbimas jūsų tikėjimo į katalikų kunigystę ir katalikų šventąsias Mišias. Aš iš tiesų manau, kad kaip tik dėl to jūs esate atvykę: išreikšti savo prisirišimą prie Katalikų Bažnyčios ir prie gražiausių jos lobių, prie kilniausios dovanos, kurią Dievas įteikė žmonėms. Katalikų kunigystė yra skirta Aukai, mūsų Viešpaties Aukai, tęsiamai ant mūsų altorių. Štai kodėl jūs esate atvykę, štai kodėl mus šiandien supa daugybė iš visur atvykusių kunigų, kurių būtų atvažiavę dar daugiau, jeigu šiandien nebūtų sekmadienis. Jiems sutrukdė atvykti jų pareiga aukoti šv. Mišias savo parapijose, bet širdyje jie yra su mumis.

Norėčiau jums papasakoti kai ką iš to, ką patyriau per tą pusę amžiaus. Noriu parodyti jums Katalikų Bažnyčios Mišių svarbą mūsų gyvenime, kunigo gyvenime, vyskupo gyvenime ir Bažnyčios gyvenime. Aš buvau prancūzų Santa Chiara seminarijos Romoje klierikas. Ten mus mokė prisirišimo prie liturginių apeigų. Aš turėjau privilegiją – buvau ceremoniaras, tas, ką mes vadiname ceremonmeisteriu. Tarp kitko, mano pirmtakai šiose pareigose buvo Autun vyskupas emeritas Lebrun ir Alfredas Ancelis, dar šiandien Liono vyskupas pagalbininkas. Taigi aš buvau ceremonmeisteris, man vadovavo mielas, garbusis kun. Josephas Haegy, žymus liturgistas. Mes mėgdavome ruošti altorių, mes mėgdavome rengtis apeigoms. Didžiųjų švenčių išvakarėse mūsų širdys džiaugdavosi dėl šių gražių apeigų, kurios vyks ant mūsų altorių. Tad mes, jauni klierikai, išmokome mylėti altorių. Domine, dilexi decorem domus tuae et gloriam habitationis tuae... [„Viešpatie, myliu tavo namų puošnumą ir tavosios buveinės šlovę“ – lot., Ps 25 eilutė rankų plovime Mišiose]. O taip, Viešpatie, aš mylėjau tavo šventovės puošnumą, mylėjau tavo namų šlovę! Štai ko mes išmokome Romos prancūzų seminarijoje, vadovaujami brangiojo tėvo [rektoriaus] Le Flocho, mylimo tėvo, kuris mus mokė suprasti tuometinės epochos įvykius, komentuodamas popiežių enciklikas.

Ir štai, tapau kunigu, buvau įšventintas Notre-Dame du Sacré-Coeur koplyčioje Lilyje 1929 m. rugsėjo 21 d. tuometinio vyskupo Achille‘io Lienart‘o. Netrukus po to, po dviejų metų, aš išvykau misijoms į Gaboną, paskatintas savo brolio, kuris jau buvo ten. Ir tada aš pradėjau suprasti, kas yra šv. Mišios. Aišku, aš tai žinojau iš studijų, kurias mes išėjome, žinojau, kas yra ta didžioji mūsų tikėjimo paslaptis. Bet dar nebuvau supratęs visos jų vertės, viso jų veiksmingumo, viso jų gilumo. Ir štai, diena po dienos, metai po metų Afrikoje ir ypač Gabone, kuriame aš praleidau trylika savo misionieriško gyvenimo metų (iš pradžių seminarijoje, po to džiunglėse tarp afrikiečių), aš pamačiau, ką gali šv. Mišių malonė. Aš tai mačiau tose šventose sielose, sielose pagonių, kurios keitėsi dėl krikšto malonės, keitėsi dėl dalyvavimo šv. Mišiose ir dėl šv. Eucharistijos. Šios sielos suprato kryžiaus aukos paslaptį, jos vienijosi su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi Jo kryžiaus kančioje ir gyveno krikščioniškai. Galiu čia paminėti bent jų vardus: Paulis Ossima iš Nijoléville‘io, Eugene‘as N‘Dongas iš Lambarene, Marcelis Mabale iš Dongila‘os, ir dar vienas vardas iš Senegalo: p. Forsteris, Senegalo iždo ministras, kuriam dėl jo sąžiningumo ir stropumo buvo net musulmonų pavestos šios svarbios pareigos.

Tai žmonės, kurie dalyvavo Mišiose kas dieną, priimdavo Komuniją su įkarščiu ir tapo pavyzdžiu bei šviesa savo aplinkoje, jau nekalbant apie daug kitų krikščionių, kuriuos malonė tiesiog perkeitė. Aš mačiau tuos pagonių kaimelius, tampančius krikščioniškais ir besikeičiančius ne tik dvasiškai, antgamtiškai, bet ir fiziškai, socialinėje, ekonominėje ir politinėje plotmėje. Šie žmonės, buvę pagonys, pradėjo suprasti būtinybę vykdyti savo pareigas, nepaisant išmėginimų, nepaisant aukų, laikytis savo įsipareigojimų, ir ypač santuokos įsipareigojimo. Taigi tie kaimeliai po truputį keitėsi malonės įtakoje, šv. Mišių malonės įtakoje. Visi šie kaimeliai troško turėti savo koplyčias, norėjo, kad juos lankytų misionieriai, jie jų nekantriai laukė, kad galėtų dalyvauti šv. Mišiose, atlikti išpažintį, o po to priimti Komuniją. Daug sielų buvo pasišventusios Dievui. Vienuoliai, seserys, kunigai, atsidavę Dievui, pašventę savo gyvenimus Dievui – štai šv. Mišių vaisiai.

Šių pasikeitimų pagrindas – auka, aukos idėja. Ši idėja giliai krikščioniška, giliai katalikiška. Savo gyvenime mes negalime išvengti aukos. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus panoro prisiimti mūsų prigimtį ir mums sakė: sekite mane, imkite savo kryžių ir sekite mane, jeigu norite būti išganyti. Jis mums davė mirties ant kryžiaus pavyzdį, ant kryžiaus, ant kurio Jis išliejo savo kraują, kad mes, vargšai kūriniai, nusidėjėliai, žinotume, jog neįmanoma sekti mūsų Išganytoją kaip nors kitaip, o tik sekant Jo pasiaukojimą, sekant Jo kryžių.

Štai kokia yra krikščioniškos civilizacijos paslaptis! Štai kokios yra krikščioniškos kultūros, katalikiškos kultūros šaknys! Tai aukos priėmimas savo gyvenime, kasdieniniame gyvenime, krikščioniškas kančios supratimas. Kai nebelaikai kančios blogiu, nepakeliamu skausmu, bet vieniji savo kančias ir ligas su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia, žvelgi į kryžių, dalyvauji šv. Mišiose, kurios tęsia mūsų Viešpaties Auką ant Kalvarijos, tuomet supranti kančią, tuomet kančia tampa džiaugsmu. Kančia tampa brangenybe, nes ji jungia su mūsų Viešpaties kančia, su kančiomis visų kankinių, visų šventųjų, visų katalikų, visų tikinčiųjų, kurie kenčia pasaulyje susivieniję su mūsų Viešpaties kryžiumi. Ji tampa neapsakoma brangenybe, nepaprasta priemone sielų atvertimui, mūsų pačių sielų išganymui! Todėl daug šventų sielų netgi troško kentėti, troško kančios, kad galėtų susivienyti su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi. Štai kokia yra krikščioniškoji civilizacija! Palaiminti, kurie kenčia, palaiminti vargšai, palaiminti alkstantys ir trokštantys, palaiminti gailestingieji, palaiminti taikdariai. Štai ko mus moko kryžius, štai ko mus nuo kryžiaus moko mūsų Viešpats Jėzus Kristus!

Ši krikščioniškoji civilizacija prasiskverbė į šalis, dar neseniai buvusias pagoniškomis, ji jas pakeitė ir paskatino jų troškimą turėti katalikus vadovus, katalikiškas valstybių galvas. Aš pats turėjau progos bendradarbiauti su šių katalikiškų šalių vadovais, su katalikais prezidentais ir su jais gerai susipažinti. Jūs juos žinote – dar ir šiandien tokių yra: p. Senghoras, Senegalo prezidentas, p. Houphouet-Boigny, Dramblio Kaulo Kranto prezidentas, ir p. de Sirane‘as, buvęs Madagaskaro prezidentas. Jūs gal man priminsite, jog yra buvę ir kunigų, dirbusių savo krašto prezidentais: kun. Bogandis Bangi‘yje, kun. Jouluo Brazzaville‘yje. Žinoma, tai nebuvo jų tikroji užduotis, bet tai rodo, jog katalikiškos tautos norėjo katalikų vadovų, kad tų šalių valdymas ir įstatymai būtų pavaldūs mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įstatymams, Dekalogui. Jeigu Prancūzija, iki šiol vadinama katalikiška, anuo metu būtų iš tiesų atlikusi savo kaip kolonizatorės vaidmenį, ji būtų išlaikiusi šias šalis katalikų tikėjime. Ir jei šios šalys būtų išlikusios katalikiškos, jos nebūtų, kaip dabar, paliktos komunizmui. Afrika nebūtų tokia, kokia yra šiandien. Tai nėra vien tik pačių afrikiečių, bet daugiausia šalių kolonizatorių kaltė – jos nemokėjo pasinaudoti krikščionišku tikėjimu, kuris buvo įsišaknijęs afrikiečių tautose, kad išsaugotų brolišką įtaką šioms šalims, kad padėtų joms išlaikyti tikėjimą ir išvyti komunizmą.

Pažvelkime šiek tiek į istoriją. Tai įvyko pirmaisiais amžiais po Konstantino mūsų pačių šalyje. Mes atsivertėme, tai yra mūsų protėviai atsivertė, tautų valdovai atsivertė ir, bėgant amžiams, pavedė savo šalis mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui. Valdovai skyrė savo šalis Kristaus kryžiui, troško, kad Marija būtų jų šalies Karalienė. Apie tai galima paskaityti nuostabiuose laiškuose, kuriuos parašė šie šventi valdovai: šv. Edvardas iš Anglijos, šv. Liudvikas iš Prancūzijos, šv. Henrikas iš Vokietijos, šv. Elzbieta iš Vengrijos. Visi šie šventieji valdovai, vadovavę katalikiškoms šalims, pasižymėjo tikėjimu šv. Mišiomis. Šv. Liudvikas, Prancūzijos karalius, išklausydavo dvejas Mišias kasdien. Jei keliaudamas išgirsdavo varpus, skambančius per konsekraciją, jis nulipdavo nuo arklio ar išlipdavo iš karietos, kad atsiklauptų ir pagerbtų konsekraciją, vykstančią tuo metu. Štai kokia buvo katalikiška civilizacija! Deja, kaip toli nuo jos mes esame šiandien!

Kitas dalykas, į kurį turime atsižvelgti, kalbėdami apie krikščionišką kultūrą Afrikos ar mūsų šalies istorijoje – tai neseni įvykiai Bažnyčioje. Tai labai svarbus įvykis, būtent: Vatikano II Susirinkimas. Mes privalome konstatuoti, kad Bažnyčios priešai žino, galbūt net geriau negu mes, ko vertos katalikiškos Mišios. Juk šėtonas dreba kiekvieną kartą, kai yra aukojamos Mišios, tikros katalikiškos Mišios. Juk jam tai primena kryžių, o kaip tik per kryžių jis buvo nugalėtas. Bažnyčios priešai, kurie laiko šventvagiškas mišias žinomose sektose, ir net komunistai gerai žino, ko vertos Mišios, ko vertos katalikiškos Mišios. Man neseniai sakė, kad Lenkijoje komunistai, kulto inspektoriai, seka kunigus lenkus, kurie aukoja senąsias Mišias. Jie palieka ramybėje tuos, kurie laiko naujas Mišias, bet persekioja tuos, kurie laiko senas Mišias, visų laikų Mišias. Seka tik lenkus, ne užsieniečius. Užsieniečius palieka laisvai laikyti tokias Mišias, kokias jie nori, kad sudarytų laisvės įspūdį. Bet lenkai kunigai, kurie nori išsaugoti Tradiciją, yra persekiojami.

Neseniai skaičiau paskaitą apie dokumentą Pax [judėjimo] tema, kuris 1963 m. birželį buvo mums, kaip ir visiems pasaulio vyskupams, perduotas nunciatūros kardinolo Wyszynskio vardu. Šiame dokumente sakoma: „Manoma, kad mes turime laisvę, vaizduojama, lyg mes ją turėtume, bet tokie gandai skleidžiami per kunigus, kurie prisijungė prie Pax, kurie yra atsidavę komunistinei valdžiai. Jiems tarnauja spauda, netgi progresistinė Prancūzijos spauda. Bet tai netiesa, laisvės mes neturime“. Kardinolas Wyszynskis pateikia labai tikslius duomenis. Jis sako, jog vaikai vasaros stovyklose sekmadieniais uždaromi spygliuotos vielos tvora, kad negalėtų nueiti į Mišias, kad iš sraigtasparnių sekamos kunigų vedamos jaunimo stovyklos, norint sužinoti, ar vaikai vedami į Mišias. Kam tai? Kam reikia sekti vaikus, kurie eina į Mišias? Nes komunistai žino, kad Mišios yra iš esmės antikomunistinės. Juk kas gi yra komunizmas? Komunizmas reiškia – viskas partijai ir viskas revoliucijai. O Mišios reiškia– viskas Dievui. Štai kas yra katalikų Mišios! Taigi jos yra prieš partijos programą, programą, kuri yra šėtoniška!

Štai giliausias pagrindas to, kas yra Mišios – jos yra Auka, pasiaukojimas. Mes visi patiriame išbandymų, mes visi turime sunkumų gyvenime, ir mums reikia žinoti, dėl ko mes kenčiame, dėl ko šie išbandymai, dėl ko šie skausmai ir šitos kančios. Kodėl ligoniai prikaustyti prie patalo, kodėl ligoninės pilnos sergančiųjų, kodėl? Krikščionys atsako: dėl to, kad susivienytume su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia ir taip dalyvautume atpirkime, kad nusipelnytume sau ir kitoms sieloms dangaus išganymą.

Į Susirinkimą įsiskverbė Bažnyčios priešai. Pirmas tikslas, kurį jie turėjo – tai kaip nors sugriauti, tam tikru mastu sunaikinti šv. Mišias. Apie tai galima paskaityti Michaelo Davieso, anglų kataliko, knygose, kuriose parodoma, kad liturginė Vatikano II Susirinkimo reforma yra visiškai panaši į tą, kuri įvyko Kranmerio laikais, protestantizmo atsiradimo laikais Anglijoje. Jeigu paskaitytume Liuterio padarytų pakeitimų liturgijoje istoriją, įsitikintume, kad tai tas pats procesas. Tai vyksta lėtai, bet po kol kas dar katalikiška Mišių išore matyti, kad iš jų pašalinta visa tai, kas turi aukos charakterį, nuodėmių atpirkimo per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kraują charakterį. Iš Mišių padarytas pasilinksminimas, paprastas žmonių susibūrimas, pirmininkaujamas kunigo. Tačiau tai nebėra Mišios!

Ką gi, visai nenuostabu, kad kryžius nebetriumfuoja, nes nebetriumfuoja pasiaukojimas. Sielos nebegalvoja nieko kito, o tik kaip pakelti pragyvenimo lygį, vaikosi pinigų, turtų, malonumų, komforto. Žmonės praranda pasiaukojimo jausmą.

Tad ką mums belieka daryti, mano brangūs broliai? Jei įsigiliname į šią didžiąją šventųjų Mišių paslaptį, tuomet manau, kad galime pasakyti: mes privalome pradėti kryžiaus žygį! Apginkite šventąją Mišių auką, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kraują! Išlaikykite tą neįveikiamą uolą, neišsemiamą malonių šaltinį – šv. Mišių auką, tokią, kokią visados matėme! Jūs esate čia, nes mylite šv. Mišių auką. Econe, seminarijose JAV, Vokietijoje yra daug jaunų klierikų. Dėl ko jie atvyko į mūsų seminarijas? Dėl šv. Mišių, dėl visų laikų šv. Mišių, kurios yra malonių šaltinis, Šventosios Dvasios šaltinis, krikščioniškosios civilizacijos šaltinis. Taigi, reikia surengti kryžiaus žygį, kad atkurtume krikščioniją [christianitas], tokią krikščioniją, kokios Bažnyčia trokšta, kokią Bažnyčia visada statė, paremtą tais pačiais principais, ta pačia Mišių auka, tais pačiais sakramentais, tuo pačiu katekizmu, tuo pačiu Šv. Raštu. Mes privalome atkurti šią krikščioniją, jūs privalote, mano brangūs broliai! Jūs esate žemės druska, jūs esate pasaulio šviesa, į jus kreipiasi mūsų Viešpats Jėzus Kristus, sakydamas: nepraraskite mano kraujo vaisių, nepalikite mano Kalvarijos, nepalikite mano aukos! Ir Mergelė Marija, kuri stovėjo po kryžiumi, kurios širdis buvo perverta, pripildyta kančios ir skausmo, bet taip pat ir džiaugsmo, kad gali jungtis su savo Sūnaus auka – ji taip pat norėtų pasakyti: būkime krikščionys, būkime katalikai, neleiskime, kad mus sužavėtų visos šios pasaulio idėjos, šios srovės, kurios mus moko nusidėti!

Jeigu mes norime nueiti į dangų, mes turime sekti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, turime nešti savo kryžių ir sekti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Aš raginu čia esantį jaunimą: paprašykite kunigų, kad paaiškintų šiuos dalykus, tokias gražias, tokias didingas paslaptis, kad galėtumėte lengviau pasirinkti savo pašaukimą, kad suprastumėte savo pašaukimą tapti kunigu, vienuoliu, seserimi vienuole ar gyventi santuokoje. Juk per Santuokos sakramentą žmonės susituokia po Jėzaus Kristaus kryžiumi ir Jėzaus Kristaus krauju, susituokia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malone. Kunigai juos tepamoko, kad jie suprastų santuokos didybę ir kad jai tinkamai ruoštųsi per skaistybę, per maldą, per mąstymą, kad jie nesileistų patraukiami aistrų, kurios drasko pasaulį.

Tad į kryžiaus žygį turėtų įsitraukti jaunimas, kuris ieško tikro idealo. Tai turi būti ir krikščioniškų šeimų kryžiaus žygis. Krikščioniškosios šeimos, kurios čia esate susirinkę, pasišvęskite Jėzaus Širdžiai, Eucharistinei Jėzaus Širdžiai ir Nekaltajai Marijos Širdžiai! Kartu melskitės šeimose! Aš žinau, kad daugelis jūsų tai daro, bet reikėtų tai daryti su įkarščiu, kad mūsų Viešpats karaliautų jūsų šeimose. Labai prašau, pašalinkite visa tai, kas trukdo vaikams ateiti į jūsų šeimas, nes nėra gražesnės dovanos, kurią Dievas galėtų įteikti jūsų šeimai, kaip turėti daug vaikų. Trokškite būti daugiavaikėmis šeimomis! Gausi šeima yra Katalikų Bažnyčios garbė, tai Bažnyčios džiaugsmas ir augimo šaltinis. Taip buvo Kanadoje, taip buvo Olandijoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje. Kuo daugiau vaikų, tuo daugiau išrinktųjų danguje! Prašau jūsų, neatmeskite šios Dievo dovanos! Neklausykite tų bjaurių lozungų, kurie ragina griauti šeimas, kurie žudo sveikatą, ardo santuokas ir veda lik skyrybų!

Grįžkite prie gamtos! Aš jums linkiu, kad šiais laikais, tokiais neramiais laikais, esant tokiai pražūtingai atmosferai miestuose, jūs grįžtumėte prie žemės, jei tai yra įmanoma. Žemė teikia sveikatą, žemė moko pažinti Dievą, žemė artina prie Dievo. Ji ugdo temperamentų pusiausvyrą, nuosaikų charakterį, ji skatina vaikus dirbti. Taip pat, jeigu to prireiktų, jūs turite patys imtis savo vaikų mokymo, jeigu mokyklos ima tvirkinti jūsų vaikus. Ką jums belieka daryti? Ar atiduosite juos žmonėms, kurie siekia juos sugadinti, kurie moko pasibjaurėtinų seksualinių praktikų mokyklose? Netgi katalikiškose mokyklose, vienuolių brolių ir seserų vedamose mokyklose mokoma nusidėti! Jie moko vaikus daryti nuodėmes, gadina juos nuo mažens! Ar jūs galite tam pritarti? Tai neįmanoma! Verčiau jūsų vaikai būtų vargšai, geriau būtų atskirti nuo to tariamo mokslo, kuriuo didžiuojasi pasaulis, bet kad jie būtų geri vaikai, krikščionys, katalikai, vaikai, kurie myli savo šventą religiją, kurie mėgsta melstis, kurie myli darbą, myli gamtą, sutvertą gerojo Dievo.

Turėtų kilti tikras šeimos tėvų kryžiaus žygis. Jūs, kurie esate šeimų galvos, jūs turite rimtą atsakomybę, atsakomybę savo šaliai! Neturite teisės leisti, kad jūsų šalį nugalėtų socializmas ir komunizmas, jūs negalite to leisti, arba jūs nebesate katalikai! Jūs privalote per rinkimus kovoti, kad turėtumėte katalikus merus, katalikus deputatus, kad pagaliau Prancūzija vėl taptų katalikiška. Tai nereiškia vien politikuoti, tai reiškia būti gerais politikais, kokiais buvo šventieji, kokiais buvo popiežiai, kurie pasipriešino Atilai, kaip šv. Remigijus, kuris atvertė Chlodvigą, kaip Joana Arkietė, kuri išgelbėjo Prancūziją nuo protestantizmo. Jeigu Joana Arkietė nebūtų sukėlusi Prancūzijos, mes dabar būtume protestantai! Būtent Prancūzijos apsaugojimui mūsų Viešpats paskatino Joaną Arkietę, tą septyniolikos aštuoniolikos metų mergaitę, kuri išvijo anglus iš Prancūzijos. Juk ir tai yra politika! Būtent tokios politikos mes norime, mes norime, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus karaliautų, juk mes ką tik giedojome: Christus regnat, Christus vincit, Christus imperat [Kristus karaliauja, Kristus nugali, Kristus vadovauja – lot.]. Ar tai yra tik žodžiai, tik giesmė? Ne, reikia, kad tai taptų tikrove! Šeimų tėvai, jūs esate už tai atsakingi! Atsakingi už savo vaikus, už ateinančias kartas! Taigi organizuokitės, junkitės, siekite, kad Prancūzija vėl taptų krikščioniška, taptų katalikiška! Tai nėra neįmanoma, kitaip reikėtų sakyti, kad šv. Mišių aukos malonė jau nebėra malonė, kad Dievas nebėra Dievas, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus nebėra mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Reikia pasitikėti mūsų Viešpaties malone, mūsų Viešpats yra visagalis! Aš mačiau šią malonę tada, Afrikoje, ir nėra priežasčių, kodėl ji negalėtų veikti čia, šioje šalyje.

Štai ką aš jums norėjau pasakyti, mano brangūs broliai kunigai, kurie manęs klausotės. Stiprinkite kunigišką vienybę, kad galėtumėte paskleisti šiuos kryžiaus žygius, įkvėpti žmones šiems žygiams, tam, kad Jėzus karaliautų, kad mūsų Viešpats karaliautų! Dėl to jūs turite būti šventi, dėl to jūs turite siekti šventumo, parodyti tą šventumą, tą malonę, kuri veikia jūsų sielose, jūsų širdyse, šią malonę, kurią gaunate per sakramentus ir per šv. Mišias, kurias jūs aukojate.

Prieš baigdamas norėjau pasakyti keletą žodžių, kuriuos pavadinčiau savo dvasiniu testamentu. Tai labai rimtas testamentas, ir aš norėčiau, kad jis būtų kaip aidas mūsų Viešpaties Testamento: Novi et aeterni testamenti [naujojo ir amžinojo testamento – lot.]. Ne kas kitas, o kunigas taria šiuos žodžius per Brangiausiojo Kraujo konsekraciją: Hic est enim calix sanguinis mei novi et aeterni testamenti [Nes tai yra mano kraujo taurė, naujojo ir amžinojo testamento – lot.]. Palikimas, kurį Jėzus Kristus mums davė, yra Jo Auka. Tai Jo kraujas, Jo kryžius. Ir tai yra visos krikščioniškos civilizacijos raugas, jis turi mus nuvesti į dangų. Todėl aš jums sakau: dėl Švenčiausiosios Trejybės garbės, dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilės, dėl pamaldumo į Švč. Mergelę Mariją, dėl Bažnyčios meilės, dėl popiežių, vyskupų, kunigų, visų tikinčiųjų meilės, dėl pasaulio išganymo, dėl sielų išganymo – saugokite šį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus testamentą, saugokite mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Auką, saugokite visų laikų Mišias! Ir tuomet jūs pamatysite krikščioniškąją civilizaciją vėl pražystant, civilizaciją, kuri nėra skirta vien šiam pasauliui, civilizaciją, kuri veda į katalikišką valstybę, o katalikiška valstybė paruošia Dievo miestą danguje. Tad saugokime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kraują, saugokime Jo Auką, saugokime šias Mišias, mums perduotas mūsų pirmtakų, nuo apaštalų laikų iki šiandien.

Po kelių akimirkų aš ištarsiu tuos žodžius virš mano šventimų taurės. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad aš tarčiau virš savo šventimų taurės kitus žodžius, o ne tuos, kuriuos tardavau štai jau penkiasdešimt metų? Tai neįmanoma! Aš negaliu pakeisti šių žodžių! Taigi mes ir toliau tarsime konsekracijos žodžius taip, kaip mūsų pirmtakai mus išmokė, kaip mus mokė popiežiai, vyskupai, kunigai, kurie buvo mūsų auklėtojai, tam, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus karaliautų ir kad per mūsų gerosios dangiškosios Motinos užtarimą būtų išganytos sielos.

Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

 

Iš prancūzų k. vertė Ingrida Krikštaponytė