Gegužės pirmąją Lietuvos valstybė bus (rašau kovo pradžioje) priimta į tarptautinę organizaciją, vadinamą Europos Sąjunga. Ką dėl šio fakto, gal būt vieno iš lemiamų Lietuvos istorijos įvykių, gali pasakyti lietuvis katalikų kunigas? Cituoti šios organizacijos dokumentų paragrafus, svarstyti apie ekonomines, politines ir socialines įstojimo pasekmes Lietuvos Respublikai – ne jo kompetencija. Tačiau jis gali priminti šalies skaitytojams tai, ko jie nė su žiburiu neras ne tik dienraščiuose, bet ir didžioje dalyje katalikiškos spaudos: lietuviai turi nemirtingas sielas ir būtų gerai, jei jas išgelbėtų amžinajam gyvenimui. Kuo čia dėta Europos Sąjunga? Europos Sąjunga, kaip ir visi dalykai šioje žemėje, gali prie šio gelbėjimo prisidėti arba jam trukdyti. O tai jau kunigiškos sferos. Kunigas gali pasakyti savo tautiečiams: „Tiek, kiek ji prisideda, būkite euroentuziastais, tiek, kiek trukdo – euroskeptikais“.
Europos Sąjunga nėra Europa. ES yra viena iš tarpvalstybinių organizacijų, turinti tam tikras, daugiausia ekonomines funkcijas, perimanti dalį jos narėmis tapusių valstybių suvereniteto. Lietuva ne „ėjo į Europą“ ir ne „buvo į Europą priimta“ – lietuvių tauta jau nuo XIV a. yra Europos tautų politinėje ir kultūrinėje šeimoje. Mes buvome ir esame europiečiai – tegalime pasidomėti, ar įstojimas į ES mus padarys europietiškesniais, ar ne. Štai čia ir iškyla klausimas: Kas ta Europa? Quid est?
Yra dvi Europos. Tai esminis, kertinis faktas, kurį suvokia kiekvienas europietis, kiekvienas, susipažinęs su europietiškos dvasios istorija. Viena gera, kita bloga. Viena šviesi, tobulėjanti, kurianti, ideali, kita – juoda, naikinanti, šėtoniška. Tarpusavyje nesuderinami pasauliai, tarp kurių vyksta totalinis, metafizinis karas. Vieniems europiečiams geroji – tai ta, kuri kilo iš Atėnų proto, Romos valios ir Jeruzalės Apreiškimo, kuri „pakrikštijo“ sveiką barbaro natūrą, statė gotikines katedras ir barokinius altorius, ėjo į kryžiaus žygius ir bandė gyventi pagal Pijaus XII enciklikas. Kitiems gi – Europa, kuri išlaisvino individo protą ir valią iš prietarų, nusimetė barokinius perukus ir kapitalistinius pančius bei stato brandžią, multikultūrinę ir tolydžiai besivystančią demokratiją. Viena Europa turi Dievą danguje ir tabernakulyje, kita – dievą Žmogaus teisių deklaracijoje ir kompiuterio ekrane. Dievo, tapusio žmogumi, Europa, ir Žmogaus, pasiskelbusio dievu, Europa.
Jeigu žmogus neturėtų nemirtingos sielos, gal būtų neblogai rinktis antrąją – ji siūlo patrauklų „wellness“ idealą: gyvenimas tobuloje fizinėje, psichologinėje ir socialinėje gerovėje, po to – jaukūs senelių namai, paliatyvinė medicina, eutanazinis švirkštas, higieniškas krematoriumas ir atminimas anūkų (jei tokių bus) elektroniniame fotoalbume. Tačiau, kadangi katalikų kunigas žino, kad tokia siela yra ir jai teks stoti prieš Teisėją – Viešpatį Jėzų Kristų, tai jis gali pasiūlyti tik pirmąją, Jėzaus Kristaus pastatytą ir Jo linkui vedančią Europą.
Europos Sąjunga nutolins lietuvius nuo komunizmu atsirūgstančio Rytų slibino, palengvins bendravimą su žemyno dvasiniais lobiais ir kultūros sostinėmis, gal skirs lėšų kokios bažnyčios ar rankraščio restauravimui. Gerai. Be to, ši organizacija vargu, ar paspartins antrosios, Žmogaus Europos veržimąsi į šalį, gal tik suorganizuos gėjų paradą Gedimino prospektu ar pasodins užgrotų kokį pamokslininką, neatsargiai pacitavusį Šv. Rašto argumentus prieš tokį paradą. Gal detaliau reglamentuos seksualinio švietimo programas lietuvių pradinukams. Lietuva ir be ES jau iki kaulų smegenų persisunkusi anos Europos liberalsocialdemohomofeministiniu raugu. Taigi niekas iš esmės nepasikeis.
ES tautos jau pačios dejuoja, kad greit išmirs, jau matomi pražūtingi amoralios politikos vaisiai. (Plg. Europa be europiečių // XXI amžius – Horizontai, Nr. 5, 2004 03 03, p. 7.) Todėl įstojimas į ES suteiks šansą negausiems konservatyvios ir krikščioniškos laikysenos besilaikantiems politikams suvienyti jėgas su bendraminčiais Europos parlamente. Nemaža silpnų tradicines vertybes ginančių Europos partijų jau nebegaišta laiko kovodami už kelias vietas savo šalies parlamente, o koncentruoja visas jėgas rinkimams į Europarlamentą. Čia jų balsas bus plačiau ir efektyviau išgirstas. Taigi priėmimas į ES padės lietuviams praplėsti akiratį ir geriau išryškinti savo idėjines nuostatas aktualiausiais visai Europai klausimais. Deja, skirtingai nei Lenkijoje, Prancūzijoje ar Austrijoje, mūsų krašte konservatyvioji ir juo labiau katalikiška politinė mintis vos gyvuoja (plg. Vladimiras Laučius (sud.), Tradicijos likimas, Aidai, 2001). Tėvynės sąjungos, judėjimo „Už gyvybę“, Lietuvos vyskupų įtaka įstatymų leidybai nepalyginamai menkesnė nei analogiškų institucijų daugelyje Europos šalių. Žinoma, giliausia tokio silpnumo priežastis – nutolimas nuo tradicinio Bažnyčios Mokymo, polinkis į grynai žmogišką diplomatiją ir „žmogaus orumu“ grindžiamą moralizmą.
Anoji, Žmogaus Europa, nesijaučia sveika. Jos veido raukšles nuolat taiso plastinė chirurgija, sveiką spalvą suteikia kremai ir soliariumas. Ji dar bando žvaliai šypsotis ir su „Queen“ solistu dainuoti: „Show must go on!“ Ją gąsdina natūraliai tamsūs jauni veidai, žvilgčiojantys iš po musulmoniškų skarelių, bet ji dar vaidina svetingą šeimininkę savo namuose. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II savo 2003 m. birželio 28 d. Apaštališkajame paraginime „Ecclesia in Europa“ rašo: neapsimeskime, Europos sveikata bloga, Europa nebeturi vilties. Ji paliko savo vienintelį Sužadėtinį ir vienintelį Gelbėtoją, todėl liko nevaisinga, palaidu gyvenimu persisotinusi ir be vaikų mirštanti pana. Žinoma, dokumento tonas daugumoje vietų optimistinis, bet tai be abejo pati liūdniausia žemyno sveikatos diagnozė Šventojo Tėvo raštuose. „(...) Galbūt svarbiausias dalykas Europai yra didėjantis vilties, gebančios įprasminti gyvenimą ir istoriją bei padėti žengti kartu, poreikis“ (4). Ši viltis gali būti tik Jėzaus Kristaus asmuo, apreiškiantis Švč. Trejybės meilę žmonėms. Apokalipsės knygoje, kurią labai iškalbingai atsiverčia Popiežius, „(...) atrandame žodį, įpareigojantį gyventi atsižadėjus nuolatinės pagundos statyti žmonių miestą neatsižvelgiant į Dievą ar net atmetant jį. Jei taip būtų, anksčiau ar vėliau neatitaisomai žlugtų ir žmonių sugyvenimas“ (5).
„Ši žinia šiandien taip pat adresuojama Europos Bažnyčioms, dažnai bandomoms vilties užtemimu. Mūsų laikai, kupini jiems būdingų iššūkių, iš tikro rodosi kaip sąmyšio epocha. Daugelis vyrų ir moterų atrodo praradę orientyrus, netikri, be vilties, ir tokia dvasios būsena taip pat nesvetima ne vienam krikščioniui. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje Europos žemyno horizontą temdo daug nerimą keliančių ženklų (...).“ (7) Šventasis Tėvas išvardija visą litaniją tokių blogybių. „(...) Norėčiau paminėti krikščioniškosios atminties ir krikščioniškojo paveldo praradimą, lydimą tam tikro praktinio agnosticizmo ir religinio abejingumo. Dėl to daugelis europiečių atrodo gyveną be dvasinių šaknų ir tarsi įpėdiniai, iššvaistę istorijos jiems patikėtą palikimą. Todėl nekelia nusistebėjimo mėginimai suteikti Europai veidą, kuriame neatsispindėtų religinis paveldas, pirmiausia jos gili krikščioniškoji siela, stengiantis Europos tautų teises pagrįsti taip, kad jos nebūtų įskiepytos į kamieną, gaivinamą krikščionybės syvų. Prestižinių krikščionybės buvimo simbolių Europos žemyne, tiesa, netrūksta, tačiau, pamažu ir vis labiau plintant sekuliarizacijai, jiems gresia pavojus virsti grynu praeities reliktu. Daugeliui nebepavyksta Evangelijos žinią integruoti į kasdienę patirtį. Vis sunkiau gyventi tikėjimu į Jėzų socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, kurioje krikščioniškąjį gyvenimo projektą be perstojo lydi iššūkiai ir grėsmė. Daugelyje viešųjų sričių lengviau prisipažinti esant agnostiku negu tikinčiuoju. Susidaro įspūdis, jog netikėjimas esąs savaime suprantamybė, tuo tarpu tikėjimui reikalingas socialinis įteisinimas, kuris nėra nei savaime suprantamas, nei iš anksto lauktinas dalykas.“ (7)
„8. Tokį krikščioniškosios atminties praradimą lydi savotiška ateities baimė. Rytojus dažnai rodosi blyškus ir netikras. Ateities veikiau bijomasi, negu trokštama. Tarp nerimą keliančių ženklų, kurie tai rodo, minėtina vidinė tuštuma, kankinanti daugybę žmonių, ir gyvenimo prasmės netektis. Prie šios egzistencinės baimės apraiškų bei padarinių pirmiausia derėtų priskirti dramatišką gimstamumo mažėjimą, pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą nuosmukį, sunkumą, jeigu ne tiesiog atsisakymą, įsipareigoti kam nors, įskaitant santuoką, visam gyvenimui.
Egzistencija daug kur suskilusi į fragmentus; viršų ima vienišumo jausmas; daugėja susiskaldymų ir konfliktų. Tarp kitų tokio būvio simptomų šiandienei Europai būdinga šeimos krizė ir net šeimos sampratos apskritai nykimas, (...) visuotinio etinio abejingumo didėjimas ir mėšlungiškas rūpinimasis savo paties interesais bei privilegijomis. Daugelio akimis, globalizacijai gresia pavojus, kad ji, užuot vedusi žmoniją didesnės vienybės linkme, paklus logikai, nustumiančiai į paribį silpniausiuosius ir pasaulyje didinančiai vargšų skaičių. (...)“
„9. Vilties praradimo priežastis yra bandymas teikti viršenybę antropologijai be Dievo ir Kristaus. Tokia mąstysena skatina laikyti žmogų „absoliučiu tikrovės centru, klaidingai leidžiant jam užimti Dievo vietą ir užmirštant, kad ne žmogus kuria Dievą, bet Dievas – žmogų. Užmiršus Dievą, buvo atsisakyta ir žmogaus“, todėl „nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis atsivėrė platus laukas nevaržomai nihilizmo plėtrai filosofijoje, reliatyvizmo – pažinimo ir moralės srityje, pragmatizmo ir net ciniško hedonizmo – kasdieniame gyvenime“. Europos kultūra kelia sotaus žmogaus, gyvenančio taip, tarsi Dievo nebūtų, „tylios apostazės” įspūdį. (...)“
„10. Tačiau, pasak sinodo tėvų, ‚žmogus negali gyventi be vilties: gyvenimas taptų beprasmis ir nepakeliamas‘. Gana dažnai jaučiantieji vilties poreikį tiki galį atrasti ramybę vienadienėje ir trapioje tikrovėje. Tada viltis, įkalinta vidinėje pasaulio erdvėje ir užverta transcendencijai, tapatinama, pavyzdžiui, su mokslo ir technikos žadamu rojumi arba įvairiomis mesianizmo formomis, su konsumizmo teikiama hedonistinio pobūdžio laime arba su menamu, narkotikų dirbtinai sukeliamu laimės potyriu, su tam tikromis chiliazmo formomis, Rytų filosofijų patrauklumu, ezoterinio dvasingumo formų paieška, įvairiomis Naujojo amžiaus srovėmis.
Tačiau visa tai pasirodo esant iš pagrindų iliuzoriška ir neįstengia patenkinti laimės troškimo, kurį žmogaus širdis ir toliau jaučia. Tad nerimą keliantys vilties nykimo ženklai išlieka bei stiprėja, kartais pasireikšdami kaip agresyvumas ir prievarta.“
Ši paskutinė diagnozė bus vis aktualesnė. Daug Europos politikų mano, kad visiškai patenkinus visus žmogaus geidulius, jis nusiramins ir taps saugiu ramiu vartotoju, mokesčių mokėtoju ir balsuotoju. Tačiau tomistinė antropologija įspėja, kad abu pagrindiniai žmogaus instinktai – „concupiscibilis“ ir „irascibilis“, geismas ir agresija, visada veikia kartu. Jeigu vieną jų išlaisvinsi iš proto ir sąžinės kontrolės, nebeklausys ir kitas. Didėjant nežabotam jaunimo hedonizmui, neišvengiamai didės ir niekuo nepagrįsta agresija, prievarta prieš save, artimą ir aplinką. Kol kas šią prievartą bandoma „nudrenuoti“, nukreipti nekenksminga linkme: tam tarnauja agresyvi hiphopo ir metalo muzika, iššaukiančios mados, saugumo struktūrų kruopščiai prižiūrimi dešinieji ir kairieji radikalai, kontroliuojami jaunimo nusikalstamumo proveržiai. Tačiau 1968-ieji pamokė, kad prievartos poreikis gali tapti nebevaldomas.
„Lietuviai, jūs turite sielas, kurioms skirta amžinybė! Atsiverskite į Viešpatį Jėzų Kristų, išpažinkite vienintelį tikrą Romos katalikų tikėjimą, dažnai eikite išpažinties ir Komunijos, kalbėkite Rožančių, išmeskite televizorius, mylėkite savo žmonas, o žmonos – vyrus, griežtai ir su meile auklėkite vaikus – ir būsite išganyti!“ Paprastas kunigo patarimas naujiems ES piliečiams. Gal būt panašiai kalbėjo šventasis Europos globėjas Benediktas savo klausytojams. Mūsų, katalikų, yra kaip ir tuomet, mažai, mes valdomi tokių pačių barbarų. Jokių šansų įkurti katalikišką partiją ir turėti didesnės įtakos viešajam gyvenimui. Kaip ir tada, Europa griūva ir merdėja, pribaigiama vidinio ir išorinio proletariato (A. Toynbee). Europos vienijimasis į gigantišką biurokratinę mašiną yra tik vienas iš simptomų, kad žemyno tautos visiškai išsėmė savo dvasinį ir net biologinį potencialą. Vis didėja disproporcija tarp sparčiai augančios techninės ir materialinės civilizacijos ir visai nusmukusios dvasinės kultūros. Maždaug nuo 1968ųjų galime kalbėti apie europinės filosofijos, dailės, architektūros, literatūros išnykimą. Išbandytos visos destrukcijos ir neigimo formos, niekas nebegali pasiūlyti kažko naujo. Visus postmodernizmus jau aplenkė postpostmodernizmai. Vienintelis pozityvus šio vyksmo vaisius – žmogus nebe taip labai tiki į Žmogų. Vatikano III Susirinkimas tikrai nebeišleis konstitucijos „Gaudium et spes“, nes būtų visuotinai išjuoktas. Gal, nusivylęs Babelio bokšto statyba, žmogus vėl pakels akis į dangų?
VI-VII a. šventieji (pvz. šv. pop. Grigalius Didysis) buvo įsitikinę, kad pasaulio galas čia pat, nes apaštalo Pauliaus žodžiai apie kažką, kas sulaiko Antikristo atėjimą (2 Tes 2, 6) buvo pritaikomi Romos imperijai. Tačiau atėjo ne staigi pabaiga, o ilgi ir sunkūs Tamsieji Viduramžiai, nežabotas chaoso ir barbarybės siautėjimas, kol Apvaizda leido sukurti nuostabią gotikinę Christianitas harmoniją. Per tuos amžius katalikybės liepsnelę nešė pavieniai šventieji, tylūs benediktinų vienuoliai. Kaip jie ištvėrė? Ogi ramiai leido senajai Europai sugriūti ir rūpinosi vien savo sielos išganymu. Taip ir mes – nekurkime konservatyvių utopijų, negrįšime nei į Viduramžius, nei į Tridento laikus, nei į „Golden fifties“. Pradėkim nuo savęs, savo šeimos, vaikų, bendradarbių, kaimynų, kad visi patektume į dangų, o jei Dievas panorės, mūsų palikuonys kada nors pastatys naują, katalikišką Europos Sąjungą.