Dievas tarė Mozei: „Aš esu, kuris esu“. Ir tęsė: „Tu taip kalbėsi izraelitams: Tas, Kuris Yra atsiuntė mane pas jus“.
(Išėjimo knyga 3, 14)
Apmąstykime kelias pamatines tiesas apie tėvystę. Tiesioginėje šeimos paveldimumo linijoje žmogiškasis tėvas, kaip toks, negali nieko paveldėti – nei savo vardo, nei titulo, nei žemės ar pinigų. Jis paveldi kaip sūnus iš savo tėvo. Visas paveldas yra tėvo perduodamas savajam sūnui (ar kitiems). Iš to galima padaryti dvi išvadas. Tėvas, kaip tėvas, yra viso paveldo šaltinis, jo principinė pradžia. Kiekvienas sūnus, nepriklausomai nuo to, ar jis pats būtų teisėtas tėvas, ar ne, savo padėtį gyvenime ir net savo vardą gauna iš tėvo. Normaliomis aplinkybėmis joks žmogus nesuteikia vardo pats sau. Tik šnipai ir nusikaltėliai prisiima išgalvotus vardus. Jie daro taip dėl to, kad nuslėptų tikruosius vardus, gautus iš savo prigimtinių tėvų. Apsimestinio vardo tikslas yra nuslėpti, o tikrojo – atskleisti, apreikšti. Sūnus yra savo tėvo apreiškimas pasauliui.
Visa tai yra atšvaitas, palyginimas, nurodantis į Dievo tėvystę. Katalikų teologija nuo pat ankstyviausių Bažnyčios amžių, jau didžiajame Nikėjos Susirinkime pabrėžė, kad Dievas Tėvas yra Švenčiausiosios Trejybės arche – pamatinis principas. Jei žmogiškasis tėvas pradeda savo sūnus, duodamas jiems būtį, tai Dievas Tėvas pradeda savo Sūnų, nebūdamas Jo egzistavimo priežastimi. Šv. Tomas Akvinietis vienoje giliausių pastraipų, parašytų šia tema, teigia, kad nors Dievo Sūnus yra iš Tėvo (ab alio), Tėvas nėra jo priežastis (causa), nes tiek Sūnus, tiek Tėvas yra vienintelis Dievas, pati iš savęs esanti būtis (ipsum esse subsistens). Buvimas „iš“ kažko kito reiškia, kad jis gavo būtį iš kito – tas, kuris yra „iš“ kažko kito, yra niekas pats savaime, taigi gauna savo būtį iš jos šaltinio. Ši pastaroji yra „tvarinio būklė“, sako mums šv. Tomas, o pirmoji yra „Dievo Sūnaus būklė“ (De potentia Dei, q. 3 a. 13 ad 4).
Štai kaip ši didžiulė mūsų tikėjimo paslaptis buvo genialiai išreikšta garsaus kontrrevoliucinio ispanų mąstytojo Don Juano Donoso Cortéso (sk. Chuano Donozo Korteso) lūpomis:
„Tas pats Dievas, kuris yra politinės bendruomenės kūrėjas bei valdytojas, yra ir visų šeimyninių bendruomenių kūrėjas bei valdytojas. Slapčiausiose gilybėse ir aukščiausiose viršūnėse, pačiame giedriausiame ir šviesiausiame danguje yra Padangtė, neprieinama net angelų chorui: šioje neprieinamoje Padangtėje nuolatos vyksta stebuklų stebuklas ir Paslapčių Paslaptis. Ten yra katalikiškasis Dievas, vienas Trejybėje: besiskleidžianti vienybė, gimdanti amžinąją įvairovę, o taip pat įvairovė, susitelkianti ir virstanti amžinąja vienybe... Kadangi Jis vienas, Jis yra Dievas; kadangi Jis Dievas, Jis yra tobulas; kadangi Jis tobulas, Jis yra pats vaisingiausias. Jis – Įvairovė, ir būdamas Įvairovė, Jis yra šeima. Jo esmė neklaidingu ir nesuprantamu būdu talpina savyje tvėrimo dėsnius... Viskas buvo sukurta pagal Jo paveikslą, todėl kūrinija yra ir viena, ir įvairi“ (Cortés D. J. D., Catholicism, Liberalism and Socialism).
Dar prieš Kortesą Trejybės pėdsakus visoje kūrinijoje matė šv. Bonaventūra, o sena viduramžių patarlė pabrėžia: omne bonum trium (liet. „visų gerų dalykų būna po tris“). Tačiau būtent Korteso genijus pateikė didingiausią „įvairovės vienybėje ir vienybės įvairovėje“ dėsnio socialinę ir politinę interpretaciją. Šeima, kaip visuomenės ląstelė, yra vienybė, sudaryta iš įvairovės: tėvo, motinos ir vaikų. Priešingai nei kvailas mūsų laikų individualizmas, paverčiantis individą vieninteliu vienetu politinėje sąrangoje – „vienas žmogus, vienas balsas“ – krikščionybė supranta patį individą kaip kylantį iš įvairovės, sudarančios šeimą. Teisingoje politinėje sąrangoje, pažymėtoje Šventojoje Šeimoje esančio Jėzaus Širdimi, kiekviena šeima turėdavo vieną balsą, ir tą balsą valdydavo tėvas.
Aukščiausiame viduramžių pakilime, kai krikščionija buvo pati savimi, visuomenė buvo sudaryta ne iš minios anoniminių individų, bet iš institucijų įvairovės: universiteto, gildijos arba prekybinio susivienijimo, vietovių savivaldos, regiono, profesinių grupių. Kiekviena iš šių institucijų turėjo savo balsą, buvo atstovaujama politinėje visuomenėje. Mūsų moderniosiose neorganiškose demokratijose balsavimo problemos kyla ne dėl to, kad žmogus balsuoja – jos kyla todėl, kad žmogus balsuoja tik vieną kartą. Krikščioniškoje tvarkoje tas pats būties subjektas, žmogiškoji asmenybė, balsuodavo daugelį kartų: kaip miestelėnas, kaip prekybinio susivienijimo narys, kaip universiteto profesorius, kaip regiono gyventojas ir kitais būdais. Demokratija neklysta duodama mums balsą. Ji klysta duodama mums tik vieną balsą. Lordas Actonas gerai sugavo šios problemos esmę, sakydamas, kad laisvė gimė viduramžiais, kadangi vienas būties subjektas tada buvo institucionalizuotas daugeriopai, ir kai dvi ar daugiau institucijų konfliktuodavo, jis turėdavo pasirinkti tarp jų, nes būdavo visų jų narys.
Tokios krikščioniškos tvarkos pagrindas yra krikščioniškoji šeima, o šeimoje tėvas yra arche – pamatinis principas. Vėlgi galima tai palyginti su Švenčiausiąja Trejybe. Visi Dievo atributai arba savybės yra pats Dievas: Jo Išmintis yra Jo Gerumas, Jo Grožis yra Jo Meilė, Jo Valia yra Jo Protas – ir visi yra Jo viena Būtis, Jis pats, Viešpats Dievas. Be to, katalikų teologija moko, kad dieviškosios savybės gali būti priskiriamos tam ar kitam Švenčiausiosios Trejybės asmeniui. Taigi mes priskiriame Išmintį Šventajai Dvasiai, nors iš tiesų ta Išmintis taip pat yra ir Tėvas, ir Sūnus. Mes labiausiai priskiriame Valdžios atributą Dievui Tėvui, kuris pats yra iš niekur nekylanti ir negauta Valdžia, visų kitų valdžių šaltinis, ir ši valdžia padaro Jį suvereniu Valdovu. Kai Dievas iš nieko sukuria viską, kas yra, ir išlaiko tą kūriniją esančią, nuolatos norėdamas, kad ji būtų, Jis vykdo kiekvieno kūrinio atžvilgiu, nesvarbu, koks kuklus jis bebūtų, savo valdžią, galią, kuri yra tapati su Jo esybe. Bet tvarinių, žemesnių už žmogų, galios yra nesąmoningos, aklos ir todėl neturinčios atsakomybės. Iš tiesų jas geriau vadinti „jėgomis“, nes galia ar valdžia, suprantama jos aukščiausia prasme, pasižymi protingumu ir sąmoningumu.
Iš to išplaukia, kad dieviškoji Valdžia, labiausiai priskiriama Dievui Tėvui, žmonių pasaulyje yra sutelkta žmogiškojo tėvo rankose. Iš valdžios seka valdymas. Kaip Dievas valdo pasaulį, taip ir tėvas turi valdyti šeimą. Ši potestas patris (tėvo valdžia), pripažinta jau Romos teisės, vėliau buvo sakramentalizuota. Kristus pakylėjo prigimtinę santuokos (šeimos) instituciją į kilnią sakramento garbę. Šis sakramentas teikia pašvenčiamąją malonę. Labai dažnai, aptardami šiuos klausimus, mes į šią esminę tiesą žiūrime pro pirštus.
Santuoka yra vienintelis sakramentas, kuris tuo pat metu yra ir prigimtinė institucija. Kiti šeši sakramentai yra visiškai antgamtiniai, jų negalima rasti natūralioje pasaulio tvarkoje. Iškeldamas santuoką į sakramento lygį, mūsų Viešpats iškėlė ir tėvo valdžią – savo kilme prigimtinę valdžią, – suteikdamas jai viršprigimtinį, antgamtinį statusą.
Čia galima pasitelkti palyginimą su viduramžių krikščioniška karalyste. Visuomenė, iš esmės sudaryta iš krikščioniškų šeimų, kurios turi politinį svorį ir yra politiškai atstovaujamos, natūraliai (nors ir ne neišvengiamai) linksta, kad ją atstovautų dinastija, šeima. Tam nepakanka monarchijos klasikine prasme, kurioje valdo vienas žmogus, bet reikia krikščioniškos institucijos, kurioje valdo šeima. Dinastiją visada, bet kokiu konkrečiu momentu atstovauja jos tėvas, karalius, kuris tokiu būdu tampa visų tėvų tėvu. Tais tolimais amžiais, kai krikščionija klestėjo, politinė valdžia priklausė karaliui. Ši valdžia buvo sakramentalizuota karaliaus patepimu bei jo karūnavimu kokio nors Bažnyčios atstovo rankomis. Šie ritualai, kurie visi yra sakramentalijos, išaugo iš vieno sakramento – iš šventosios Santuokos. Pateptasis karalius valdydavo su patepimu, kuris užantspauduodavo jo darbus šventumo ženklu. Vargas jam, jei jis apvildavo tokį didžiulį pasitikėjimą ir sutepdavo tą didingą garbę. Visa, tiek karališka, tiek ir kitokia valdžia, išskyrus dieviškąją, yra įgyjama, gaunama, suteikiama, duodama. O karaliaus valdžia būdavo įgyjama tiesiogiai iš jo tėvo, taigi, kaip sūnus, jis ją paveldėdavo.
Tačiau Dievo Valdžią, labiausiai priskiriamą Dievui Tėvui, kuris jokiu būdu nėra Sūnus, nuo mūsų žmogiškosios valdžios skiria didžiulė bedugnė. Dievo valdžia sutampa su kiekvienu iš kitų dieviškųjų atributų. Kaip jau minėta, Jo Valdžia yra Jo Išmintis, Meilė ir visas spektras savybių, būdingų Dievui. Bet žmogiškoji valdžia nėra visada sutampanti su žmogaus gerumu, išmintimi ir meile. Dėl šios priežasties žmogiškoji valdžia gali būti tironiška, bloga ir net kvaila. Mes visi pažįstame „galingų“ žmonių, kurie yra kvaili arba blogi. Mes visi pažįstame ir protingų žmonių, kurie neturi valdžios.
Dėl to viduramžių visuomenė apibrėždavo karališkąją valdžią, apribodavo ją įvairiomis institucijomis, veikusiomis šalia tos valdžios. Šios institucijos – apie jas aš jau kalbėjau – visos sudarė tinklą autoritetų, į kuriuos karališkoji valdžia turėdavo atsižvelgti. Didysis ispanų juristas Alvaro d‘Orsas tai nusako šiais žodžiais: valdžiai dera klausti: „Ką reikėtų daryti?“ arba: „Kokia yra tiesa šiuo ar kitu klausimu?“ Autoritetui čia pridera atsakymo veiksmas – atsakyti į klausimus, užduotus valdžios. Kai viskas vykdavo gerai, viduramžių valdžia derindavo savo veiksmus su autonominėmis institucijomis, sudarančiomis politinį kūną, iš kurių kiekviena turėjo savo autoritetą: prekybinis susivienijimas – savosios prekybos srityje; universitetas – prigimtinės tiesos srityje; galų gale Bažnyčia kaip Dievo Tiesos sergėtoja. Šeimos politinis atstovavimas (ilgiausiai išlikęs generolo Franco valdomoje Ispanijoje, dabar jau panaikintas naujosios demokratijos, sužalojusios šią šalį) buvo lyg su dviem į priešingas puses žiūrinčiais veidais, tarsi Jano atvaizde. Karaliaus akivaizdoje karalystės šeimos buvo autoritetas, kurio reikėjo klausyti. Jos sakydavo: štai ko mums reikia, štai ko mes norime. O kiekvienoje šeimoje valdžia buvo tėvas, karalius savo paties namuose. Kristaus Karaliaus teologija moko, kad mūsų Viešpats yra visos visuomeninės ir politinės tvarkos Karalius ir kad Jo karališkumą atspindi žemiškųjų karalių bei žemiškųjų tėvų valdžia, kuri kyla iš šio dieviškojo šaltinio.
Bet tėvo valdžia krikščioniškoje šeimoje niekada nėra savivaliaujanti ar tironiška (nors būdama žmogiška ir kentėdama mums visiems būdingus netobulumus, ji gali laikinai virsti net kvaila). Tėvai, kuriems patikėta šeimos valdžia, turi konsultuotis ir klausti patarimo iš kiekvieno suaugusio šeimos nario, kai reikia priimti sprendimą kokiu nors svarbiu klausimu. Didžiausia politinė dorybė, moko Aristotelis, yra išmintis, o išmintis yra visų pirma asmeninis dalykas. Mano išmintis gali būti nepanaši į tavąją. Ši dorybė yra moralinių įstatymų pritaikymas kokiai nors konkrečiai ir dėl to unikaliai aplinkybių visumai. Išmintis susiduria būtent su tuo, ką reikėtų daryti, su veikimo galia, su pačia buvimo galia. Protingas tėvas – jei jis išmintingas, tai bus ir protingas – prieš pradėdamas veikti, šeimoje pasitars su žmona apie dalykus, priklausančius jos kompetencijai, jos autoritetui. Sprendimo teisė priklauso jam – ji glūdi laisvame jo, kaip tėvo, valdžios vykdyme. Tačiau tam sprendimui reikia sutelkti visų autoritetingų patarimų, kokius tėvui įmanoma gauti, galią. Jei sprendimas susijęs su namų ūkiu, tai jis būtų kvailys, jei nepasitartų su savo žmona, kuri yra didesnis autoritetas tokiuose reikaluose negu jis. Bet spendimas lieka jam, kaip šeimos bei namų galvai – šią atsakomybę jam uždeda jo vaidmuo šeimoje.
Viena iš daugelio blogybių, šiandien marinančių mūsų pasaulį, yra faktas, kad didžioji dalis tėvų nebevaldo. Jie nusimeta atsakomybę arba dėl to, kad yra bailiai, išsigandę savo pačių vaikų, arba todėl, kad jiems nusibodo būti tėvais ir jie mieliau būtų bet kur, tik ne namuose. Mes gyvename laikais, kai garbinamas jaunimas; net pražilę senukai bando elgtis kaip vaikėzai, net rengiasi kaip jie ir perima jų žargoną. Daug tėvų nusmunka iki bandymo užkariauti savo vaikų simpatijas, mėginant tapti jų „draugeliais“. Tačiau smukimas iki tokio bandymo užkariauti baigiasi tuo, kad pats tampi užkariautu. Nuo tėvo nusmunkama iki vyresniojo brolio, o nuo vyresniojo brolio – iki jaunesniojo, į kurį vaikinukas, tėvo bandytas laimėti, žvelgia su panieka. Vėliau gyvenime, kai reikia daug brandos ir užsigrūdinimo gyvenant iš esmės žiauriame pasaulyje, tėvas ir sūnus gali tapti draugais, bet jokiu būdu ne tada, kai tėvas vykdo savo potestas, kuri yra labiau jo pareiga, negu teisė.
Vienas kraštutinumas gimdo kitą. Nerimą keliantis vaikų tvirkinimo atvejų gausėjimas mūsų šalyje dažnai byloja apie despotišką ir tironišką valdžios naudojimą. Tėvų bailumas, tėvų bodėjimasis savo pareigomis ir tėvų vykdomas tvirkinimas yra trys to paties blogio – nesugebėjimo suprasti šeimos pamatinio vaidmens visuomenėje – atšakos.
Kai visas prigimtinis pasaulis nupuolė kartu su Adomu, jis dejavo tol, kol Kristus iškėlė prigimtį į antgamtinį lygį, aukštesnį, nei jis būtų buvęs, jei prigimtis nebūtų puolusi su Adomu. Kai sakramentinė santuoka yra taip paneigiama, kaip mūsų sekuliarizuotame pasaulyje, šeima smunka ne iki tokio lygio, kokiame būtų likusi, jei būtų palikta prigimtinėje būklėje. Šeima smunka žemiau prigimties. Todėl mes turime „šeimas su vienu iš tėvų“, į kurias žvelgiama ne kaip į tragedijas, dėl kurių reikia apgailestauti, bet kaip į sektiną pavyzdį. Todėl turime milijonus porų, gyvenančių be jokios – sakramentinės ar net prigimtinės – santuokos ryšio. Todėl mes matome sodomitų sąjungų, vadinamų „santuokomis“, papiktinimą. Mes niekada negrąžinsime šeimai ir tėvui jų teisėto prigimtinio vaidmens gyvenime, jei neatstatysime santuokos sakramento. Jei mes taip padarytume, žinoma, joks žemiškas rojus neišdygtų kaip grybas po lietaus. Rojaus žemėje nebūna. Bet šeimos sveikata sugrįžtų, o kartu su ja grįžtų sveikata ir dabartinei sugedusiai visuomeninei bei politinei tvarkai – veikiau chaosui, nei tvarkai. Visa tai reikštų mūsų tautos atsivertimą į Kristų ir Jo Bažnyčią.
Bet, mielieji skaitytojai, neklauskite, kaip tai padaryti. Aš esu filosofas, mūsų, filosofų vaidmuo visuomeniniuose ir politiniuose dalykuose yra pateikti diagnozę, o ne gydyti. Geriau eikite pas tuos, kuriems patikėtas sielų „gydymas“ ir „rūpestis“ jomis. Deja, pernelyg daug jų šiais visuotinio apsileidimo laikais lieka nebylūs.
The Angelus, 1993 birželis, p. 38.