Katalikų charizminis atsinaujinimas (I)

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 1998 m. kovo mėn. žurnale „The Angelus“.

ĮVADAS

Pakrikštyti „dvasia“

„Pakrikštyti Dvasia“, „malda kalbomis“, „pranašystės dovana“, „asmeninis santykis su Jėzumi“ – tai skambūs žodžiai vadinamojo katalikų charizminio atsinaujinimo (angl. Catholic Charismatic Renewal, toliau – CCR), judėjimo, kurio šaknų reikia ieškoti spontaniškose studentų „rekolekcijose“ Pitsburgo Diukeino (Duquesne) universitete 1967 m. Iki 1990 m. judėjimas jau vienijo 72 mln. pasekėjų iš viso pasaulio, oficialios organizacijos veikė 120 šalių.[1] Toks spartus judėjimo augimas ir jį lydintis beveik visiškas katalikiškos praktikos, įsitikinimų ir kalbėsenos atsisakymas jau gana seniai kelia susirūpinimą katalikams. Atsižvelgiant į CCR 30-ies metų sukaktį, įvykusią praėjusiais metais [1997 m.], dera išsamiau apžvelgti šio judėjimo pažiūras, praktikas ir prielaidas.

Toliau pateikiama tipiška citata iš charizminės literatūros, susijusi su vienu iš CCR kertinių akmenų – „Šventosios Dvasios krikštu“, „tikėjimo patirtimi“, kai žmogus jaučia per Krikštą, Sutvirtinimą ir Šventąją Eucharistiją gautų malonių išliejimą ir giliai asmeniškai patiria Dievo buvimą. Judėjimas siūlo stulbinančiai netradicinį požiūrį į sakramentus, ir jo laikosi dauguma judėjimo šalininkų:

„Kiekvienoje parapijoje visada yra keletas grupių su savo vizija, tikslu ir tarnystės sritimi. Niekam nekelia nerimo Rožančiaus būrelis, Marijos legionas, Šv. Vincento Pauliečio draugija ir daug kitų parapinių organizacijų – sąrašas galėtų būti daug ilgesnis. Tad kodėl toks sambrūzdis kyla dėl charizminio atsinaujinimo? Žinoma, maldos grupė yra pageidautinas dalykas kiekvienai parapijai. Bet tiesa ta, kad CCR nėra tik kassavaitinis maldos susirinkimas. Jo esmė yra krikštas Šventąja Dvasia – Dievo malonė, kuri, mano nuomone, turėtų būti normali kiekvieno krikščionio patirtis. Per jį visi – dvasininkai ir pasauliečiai, vyrai ir moterys, jauni ir seni, juodaodžiai ir baltaodžiai, turtingi ir vargšai – turi galimybę pasakyti aiškų ir galutinį „taip“ Dievui. Bet CCR yra kur kas daugiau. Kai asmeniškai įsipareigojame Jėzui Kristui, mes taip pat sakome „taip“ stiprinančiam Šventosios Dvasios buvimui ir jos dovanoms – charizmoms. Daugeliui iš mūsų nepavyko to padaryti, kai tapome krikščionimis. Mes galime tai padaryti dabar, leisdami Šventajai Dvasiai pakeisti pačią mūsų būties esmę ir paruošti mus tarnystei Bažnyčioje bei pasaulyje.“[2]

Doktrininiai nukrypimai

Šis pareiškimas turėtų sukelti abejonių kiekvienam, bent kiek išmanančiam katekizmą. Mėginant jį aiškinti ortodoksiniu požiūriu, jį būtų galima traktuoti kaip nuorodą į Sutvirtinimo sakramentą, per kurį Šventoji Dvasia ateina pas mus ypatingu būdu, padarydama mus tikrais krikščionimis ir tobulais Kristaus kariais.

Antra vertus, kyla įspūdis, tarsi jie norėtų įsteigti „aštuntąjį sakramentą“, reikalingą papildyti kitiems septyniems. Vis dėlto charizmininkai neigia bet kokį aiškų ryšį tarp „Krikšto Šventąja Dvasia“ ir katalikų sakramentų, nes, pasak jų, „sakramentinės apeigos ir religinė patirtis yra viena kitą papildančios krikščioniškos iniciacijos dalys“[3]. Kadangi šios „įkrikščioninimo“ funkcijos viena kitą papildo, charizmininkai nemato priežasties, kodėl nekatalikai ar net nekrikščionys negalėtų patirti „charizmų“ – taip jie vadina neįprastas Šventosios Dvasios apraiškas, padėjusias išplisti ankstyvajai Bažnyčiai ir išnykusias pasibaigus Apaštalų amžiui.

Jie netgi mano, kad viena kitą papildančios „krikščioniškos iniciacijos“ dalys gali būti lengvai sukeistos vietomis, t. y. net nekrikštyti asmenys galį patirti šį „Šventosios Dvasios krikštą“ ir tapti ipso facto krikščionimis, kuriems „sakramentinių apeigų“ reikia tik užbaigti jų „įkrikščioninimui“.[4] Šių žmonių padėtis teoriškai būtų tokia pati kaip ir katalikų, kurie, gavę sakramentus, vis dar laukia sąmoningo nematomų malonių pasireiškimo.

Akivaizdu, kad daugelis žmonių, kartais net didūs šventieji, niekada nėra ir nebuvo patyrę ypatingų Dievo paguodų, jau nekalbant apie Šventosios Dvasios apraiškas. Pasakyti, kad nekrikštytas asmuo, kuris patyrė šį „Šventosios Dvasios krikštą“, yra taip pat arti Dievo ar net arčiau, nei pamaldus pakrikštytas katalikas, kuris niekada neturėjo tokios patirties, yra absurdiška.

Šio absurdo šaknis yra klaidinga prielaida, kad malonės suteikimą ar bent jau jos „išsiliejimą“ sieloje visada lydi emocinė patirtis. Priešingai, dažnai vienintelis juslinis sakramentinės malonės suteikimo ženklas yra pats sakramentinis simbolis. Tridento Susirinkimo katekizmas apibrėžia sakramentą kaip „regimą neregimos malonės ženklą, įsteigtą mūsų nuteisinimui“. Be to, tai yra ženklas, kuris įvykdo tai, ką reiškia. Kadangi regimi visų sakramentų ženklai yra visiškai objektyvūs ir nustatyti Bažnyčios pagal mūsų Viešpaties įsakymą ar įkvėpimą, asmeniniai jausmai neturi jokios įtakos malonės suteikimui per sakramentus (žinoma, čia nekalbama apie sąmoningą priešingą nusistatymą, neleidžiantį priimti malonės).

 

TIKSLAS: ATSKLEISTI PAGRINDINES CHARIZMINKŲ IDĖJAS IR PARODYTI JŲ NESUDERINAMUMĄ SU KATALIKYBE

„Krikštas Šventąja Dvasia“, šis pagrindinis CCR komponentas, kaip ir daugelis kitų yra paremtas klaidingomis idėjomis apie malonę, juslinę patirtį ir jų tarpusavio santykius. Pagrindiniai charizmininkų judėjimo bruožai kartu su klaidingais pamatiniais principais bus nuosekliai nagrinėjami katalikų doktrinos šviesoje. Kai kurios klaidos, kaip antai: fenomenalizmas, gnosticizmas, ekumenizmas, protestantizmas, ir antikvarizmas jau buvo išsamiai aptartos Bažnyčios Magisteriumo. CCR klaidinga ekleziologija ir rimtos klaidos aiškinant malonę, valią ir sakramentus reikalauja daug gilesnio paaiškinimo.

Taps akivaizdu, kad nepaisant šiuolaikinių dvasininkų susižavėjimo šiuo judėjimu CCR iš esmės yra nekatalikiškas ir nesuderinamas su dvidešimties amžių katalikų mokymu. Trumpai apžvelgus jo šaknis, bus tyrinėjamas visas medis, viena šaka po kitos, ir visi kartūs jo vaisiai bus parodyti vadovaujantis Apaštalo įsakymu: „Ištirkite visus dalykus; tvirtai laikykitės to, kas gera.“ (1 Tes 5, 21)

 

TRUMPA JUDĖJIMO ISTORIJA

Protestantiškos šaknys

Kad ir kaip charizmininkai stengtųsi atsekti viešas „Dvasios“ apraiškas nenutrūkstamoje Apaštalų tradicijoje, jų pastangos pasmerktos žlugti. Kai kurie teigia, kad ankstyvieji reiškiniai pranyko dėl „slopinančio“ hierarchijos požiūrio. Visgi faktą, kad charizminių reiškinių egzistavimas praėjus Apaštalų amžiui nebuvo žinomas, IV amžiuje patvirtina šv. Augustinas:

„Kas mūsų dienomis tiki, kad tie, ant kurių uždedamos rankos ir suteikiama Šventoji Dvasia, turėtų nedelsdami pradėti kalbėti kalbomis... Šie ženklai buvo pritaikyti aniems laikams. Šv. Dvasios suteikta dovana kalbėti visomis kalbomis buvo ženklas, kad Dievo Evangeliją reikia išplatinti visomis žemės kalbomis. Bet šis reiškinys buvo ženklas, ir jis praėjo.[5]

Charizminiai reiškiniai praėjo pasibaigus apaštalinei tradicijai, todėl šių moderniųjų reiškinių kilmės turime ieškoti kitur. Dauguma rašytojų šiuolaikinio sekmininkų judėjimo pradininku laiko Johną Wesley, garsų buvusį anglikonų dvasininką ir metodistų sektos įsteigėją, gyvenusį XVIII amžiuje. Wesley‘s, pats būdamas anglikonų dvasininko sūnus, mėgino „sudvasinti“ vis dar pernelyg „katalikišką“ anglikonų religiją. Jis pabrėžė stiprų emocinį asmeninį pamaldumą, „asmeninį santykį su Dievu“. Vieną dieną, po ilgos ligos, Wesley‘s pajuto didžiulę „Dvasios“ pagavą ir suprato, kad visi ankstesni jo religiniai kūriniai yra tik šiukšlės. Taip „sustiprintas“, pakrikštytas Šventąja Dvasia ir gavęs „antrąjį palaiminimą“, kaip jis pats sakė, Wesley‘s galėjo pradėti skelbti savo mokymą ir per metodistų „maldos susirinkimus“ atvesti beširdes anglikonų mases į gilesnį Dievo akivaizdos pajautimą.

Paralelė tarp metodistų atsiradimo ir CCR kilmės tampa dar akivaizdesnė, kai mąstome apie kitą jo žingsnį. Savo judėjimą Wesley‘s pradėjo kaip anglikonų bažnyčios sekmadienio liturgijos papildymą. Vyko kassavaitiniai maldos susirinkimai, kuriems vadovavo dvasininkai. Netrukus anglikonų institucijos susirūpino metodistų veiklos kryptimi ir atsisakė jiems skirti daugiau dvasininkų. Tada Wesley‘s atskyrė judėjimą nuo anglikonų hierarchijos, savo autoritetu įkurdamas savo bažnyčią, nors ir neatsisakydamas anglikoniškos „kunigystės“. Yra nemažas skaičius katalikų apostatų, kurių apostazė – formali arba faktiška – įvyko dėl CCR. Šios straipsnio autorius žino vieną charizminę protestantų bažnyčią, kurią sudaro beveik vien tik atsimetėliai katalikai.

Tikrasis sekmininkų judėjimas prasidėjo XIX a. tarp radikalesnių „Tikėjimo atgaivinimo“ (angl. Revivalism) ir „Šventumo judėjimo“ (angl. Holiness movement) atstovų. Pastarasis judėjimas, be kita ko, 1900 m. Kanzase pagimdė Charles‘o Parhamo Topekos sektą. Katalikai charizmininkai šioje eretiškoje sektoje atseka „Dvasios išsiliejimą“ moderniųjų laikų pradžioje. Trumpą šios sektos istorijos santrauką galima rasti Williamo Whaleno knygoje „Mažumų religijos Amerikoje“.

„Glosolalija [kalbėjimas kalbėtojui nežinomomis kalbomis] pasirodo 1901 m. Charlesas F. Parhamas, „Šventumo judėjimo“ pamokslininkas, buvo sunerimęs dėl savo dvasiniame gyvenime patiriamos sausros. Jis išsinuomojo baltus namus Topekoje ir čia įsteigė Biblijos mokyklą, į kurią priėmė apie 40 studentų. Kartu jie pradėjo intensyvias Šv. Rašto studijas ir priėjo išvadą, kad kalbėjimas kalbomis yra vienas iš ženklų, liudijančių, kad krikščionis gavo Šventosios Dvasios krikštą. 1900 m., Naujųjų metų išvakarėse, 7 val. vakare viena iš studenčių, Agnes N. Ozmen, nustebino susirinkusiųjų grupę pradėjusi melstis kalbomis. Per kelias dienas daugiau žmonių pasekė jos pavyzdžiu. Parhamas penkerius metus praleido kaip keliaujantis pamokslininkas, tada atidarė kitą Biblijos mokyklą, šį kartą Hjustone. Vienas iš jo mokinių, juodaodis dvasininkas W. J. Seymore‘as, atnešė „pilnos evangelijos“ žinią į Los Andželą. Trejus metus trukęs „atgaivinimas“ į šį Kalifornijos miestą pritraukė žmonių iš visos šalies, ir šie žmonės įkūrė sekmininkų judėjimą daugelyje didžiųjų JAV miestų, taip pat daugelyje Europos šalių. Senosios „Šventumo judėjimo“ bažnyčios atsisakė skirti didelį dėmesį kalbėjimui kalbomis, bet greitai buvo įkurta dešimtys nepriklausomų sekmininkų bendruomenių.“[6]

Tvirtai įsišaknijęs protestantizmo dirvoje, sekmininkų judėjimas pradėjo greitai augti. Katalikų rašytojai visada žiūrėjo į jį kaip į eretišką sektą, o ne kaip į „seserišką bažnyčią“. Revoliucija, atėjusi į Bažnyčią kartu su Vatikano II Susirinkimu, pakeitė šį požiūrį, o „langų į pasaulį atvėrimas“ reiškė atsivėrimą visoms klaidingoms religijoms ir jų kunigaikščiui šėtonui.

Katalikų „transplantatas“

1967 m., per patį ankstyvojo povatikaninio ekumeninio siautulio ir plintančios apostazės įkarštį, Pitsburgo katalikiško Diukeino universiteto studentai, jausdami dvasinę sausrą, leidosi paveikiami sekmininkų. Jie pavydėjo savo draugams protestantams „pakeisto gyvenimo“ ir nusprendė melsti panašių „malonių“. Lūžis, regis, įvyko, per vienas savaitgalio „rekolekcijas“, kurias vedė du sekmininkų „inicijuoti“ universiteto katalikai profesoriai. Paskutinę rekolekcijų dieną jie ir keletas studentų patyrė juntamą „Šventosios Dvasios poveikį“, o kai kurie ėmė kalbėti kalbomis. Įkvėpti studentų patirties, žmonės kreipėsi į protestantų pastorius. Pasauliečiai ir maldos grupės – visi gavo „Dvasios Krikštą“, kai eretikai, melsdamiesi už juos, dėjo ant jų rankas.

Šio veiksmo svarbos neįmanoma pervertinti. Šie katalikai dalyvavo nekatalikiškame kvazisakramentiniame rituale – Sutvirtinimo sakramento parodijoje – ir emocinis virpulys, sukeltas šios nuodėmės (žinoma, vertinant objektyviai, o ne subjektyviai), įtikino juos viso šio reikalo šventumu. Po ritualo jie tapo „katalikų“ charizmininkais, ir jų įtaka kaip stichinis gaisras išplito po visą šalį – pirmiausia studentų miesteliuose, o vėliau ir visame pasaulyje.

Jei reikia argumentų, kodėl būtina klausyti Bažnyčios, šis įvykis tai įrodo. Jau beveik 2000 metų Bažnyčia perspėja savo vaikus laikytis atokiau nuo eretiškų „pamaldų“, nes ji žino, kokias pasekmes tai atneš tiek jų dalyviams, tiek ir visam mistiniam Kūnui. Tačiau CCR nesidrovėdamas pripažįsta, net giria savo ekumenines, PROTESTANTIŠKAS šaknis!

Charizmatikai tyliai laikosi prielaidos, esą Katalikų Bažnyčia – Kristaus Kūnas – prarado didžiąją dalį tikėjimo, o Šventoji Dvasia šią dalį išsaugojo protestantų bendruomenėse. Todėl protestantai neva atstato Bažnyčioje jos prarastą tėvoniją. Tai įžūli ir aiškiai klaidinga pozicija, kuri atvirai prieštarauja dviem Tikėjimo dogmoms: extra ecclesiam nulla salus (be Bažnyčios nėra išganymo) ir Bažnyčios neklystamumui. Apie abi bus kalbama vėliau.

Šiandien kone kiekviena vyskupija turi oficialų charizminį padalinį. Visame pasaulyje veikia charizminės maldos grupės, vyksta seminarai, suvažiavimai, rekolekcijos ir t. t. Jų pasekėjų rasite visuose hierarchijos lygiuose, ir daug charizmininkų esama tarp dvasininkų, ypač vienuolių. Kaip parodysime, net Roma nėra apsaugota nuo jų įtakos.

 

TVIRTAS ĮSIŠAKNIJIMAS BAŽNYČIOJE

Hierarchija

Nepaisant charizmininkų bandymų asmeninį aukštų Bažnyčios pareigūnų pritarimą paversti oficialiu Bažnyčios patvirtinimu, tokio patvirtinimo nėra. Popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II daug kartų teikė charizmininkams audiencijas ir ne viena proga kalbėjo apie juos savo kreipimuose. 1990 m. Popiežiškoji pasauliečių taryba pripažino Katalikišką sandoros bendruomenių broliją (tarptautinę charizmininkų organizaciją) privačia pasauliečių draugija,[7] vis dėlto nebuvo padaryta jokio oficialaus pareiškimo dėl paties CCR. Charizmininkai, kaip ir visi liberalieji katalikai, linkę priskirti tariamą „neklaidingumą“ neoficialiems popiežių pasisakymams, kartu nepaisydami autoritetingo kitų liberalių praktikų ir idėjų pasmerkimo.

Nepaisant to, charizmininkų šalininkų netrūksta visuose hierarchijos ir dvasininkijos lygmenyse. Diakonai, kunigai, vyskupai, kardinolai ir popiežiai buvo ir yra dideli charizmatizmo entuziastai, ar net patys yra CCR nariai. Didelė šio amžiaus gėda yra tai, kad žmonės, gerai išmanantys šventuosius mokslus, perima tokias sensacingas ir visiškai nepagrįstas idėjas bei praktikas.

Tariamai oficialūs Nacionalinės vyskupų konferencijos [autorius turi galvoje JAV] „tyrinėjimai“ niekada netapo jos oficialia pozicija, į juos buvo žiūrima tik kaip į „pastoracines gaires“ atskiroms vyskupijoms. 1969 m. ataskaitoje teigiama:

„Teologiniu požiūriu, judėjimas turi teisėtas priežastis gyvuoti. Jis turi tvirtą biblinį pagrindą. Būtų sunku slopinti veikimą Dvasios, kuri taip dažnai reiškėsi ankstyvojoje Bažnyčioje. <...> Reikia pripažinti, kad būta piktnaudžiavimų (naudojantis vadinamosiomis charizmomis), tačiau vaistas nuo to yra ne jų neigimas, o tinkamas jų panaudojimas.“[8]

1969 m. ataskaitos išvada rekomenduoja leisti judėjimui plėtotis kontroliuojant vyskupams ir dalyvaujant kunigams.

Reikia pabrėžti, kad čia vyskupai be argumentų priima vieną pavojingiausių pagrindinių CCR prielaidų: kad šiandieniai reiškiniai, primenantys tikrąsias charizmas, aprašytas Naujajame Testamente, yra tikros charizmos dėl savo panašumo, ir kad dabartiniai reiškiniai kildinami iš Šventosios Dvasios tik todėl, kad Ji buvo tikrasis charizmų autorius prieš 2000 metų. Savo pačių ir visos Bažnyčios pražūčiai jie visiškai neatsižvelgia į tai, kad šie nepaprasti reiškiniai (kuriuos CCR bando paversti įprastais) gali būti velnio apgaulė – šėtonas nė kiek neprieštarauja, kad žmonės kurį laiką pasimelstų daugiau, bet pabaigoje vis tiek patektų į pragarą.

1975 m. JAV vyskupai paskelbė „Pareiškimą dėl katalikų charizminio atsinaujinimo“. Šis pareiškimas buvo „pastoracinis savo tonu ir turiniu“ ir nepretendavo į „išsamią analizę“. Dokumente pripažįstama, kad judėjime esama pavojų: elitizmo, biblinio fundamentalizmo, per didelio Dvasios dovanų sureikšminimo, beatodairiško ekumenizmo ir vadinamųjų mažų tikėjimo bendruomenių. Kaip vaistą jis rekomenduoja protingą vadovavimą judėjimui. Įdomu tai, kad vyskupai atvirai nepatvirtino, jog CCR yra Šventosios Dvasios darbas, bet netiesiogiai tai pripažino kai kuriose dokumento pastraipose.

Turbūt atviriausias CCR gynėjas tarp katalikų hierarchų buvo kardinolas Leo Jozefas Suenensas, Briuselio arkivyskupas emeritas, beje, vienas žymiausių liberalių Vatikano II Susirinkimo balsų. Po privalomo išėjimo į pensiją 1979 m., kardinolas Suenensas praleido daug metų keliaudamas ir savo raštais propaguodamas CCR. Minint CCR 25-metį Kardinolas savo straipsnyje rašė:

„Krikščionys šiandien turi iš naujo išsiaiškinti krikščioniškosios žinios esmę; jie buvo pakankamai „sakramentalizuoti“, bet nepakankamai „evangelizuoti“. Mums dabar iškyla uždavinys iš naujo atrasti ir išsiaiškinti, kaip tapti tikru krikščioniu. Mes turime padėti krikščionims labiau įsisąmoninti savo tikėjimą ir išgyventi jį asmeniškai. Daugelis turi keisti sociologinę ar paveldimą krikščionybę į pilnutinį ir aktyvų tikėjimo gyvenimą, paremtą asmeniniu apsisprendimu ir sąmoningumu.“[9]

Kaip ir dauguma liberalų pareiškimų, jis yra per daug dviprasmiškas, kad jį būtų galima aiškinti ortodoksiškai, tačiau jame nesunku pastebėti protestantišką terminologiją.

1987 m. popiežius Jonas Paulius II kreipėsi į Šeštąją tarptautinę CCR asamblėją, neįtikėtinu būdu suderindamas neišsakytą JAV vyskupų prielaidą (kurios šaknys, kaip bus parodyta, slypi fenomenalizme), teiginį, kad judėjimas yra pagrįstas „Vatikano II Susirinkimo dvasia“ ir savo rūpestį ateinančiu naujuoju tūkstantmečiu:

„[Charizminio] atsinaujinimo gyvybingumas ir vaisiai, be abejo, liudija apie galingą Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje po Vatikano II Susirinkimo. Dvasios dėka Bažnyčia išsaugo savo jaunystę ir gyvybingumą. Charizminis atsinaujinimas yra iškalbinga šio gyvybingumo apraiška šiandien, svarus patvirtinimas to, ką „Dvasia skelbia bendrijoms“ (Apr 2, 7), artėjant prie antrojo tūkstantmečio pabaigos.“[10]

Vienas teigiamas visiškos bažnytinio autoriteto krizės, kurioje atsidūrė šiuolaikiniai katalikai, rezultatas yra sveikas domėjimasis Bažnyčios istorija ir jos magisterinių dokumentų tyrinėjimas. Išmintis, parodyta Bažnyčios tėvų ir daktarų – dvasininkų, kuriems tikrai vadovavo Šventoji Dvasia – yra stulbinančiai gili, aiški ir glausta. Bažnyčios istorijoje yra buvę „spiritualistinių“ sektų, ir žvilgsnis į tai, kaip ano meto dvasininkai sprendė šį klausimą, padės nušviesti dabartinę situaciją.

Istorinės paralelės

Negalima paneigti nepaprastų Šventosios Dvasios apraiškų, kurių buvo Apaštalų amžiuje ir kurios tuo metu padėjo skleisti tikėjimą po visą žinomą pasaulį. Kiekvienas, skaitydamas Apaštalų darbų knygą, gali tai matyti. Tokios apraiškos turėjo konkrečius tikslus: skleisti Evangeliją įvairiakalbiams klausytojams (pavyzdžiui, Petras per Sekmines) arba įrodyti skelbėjo patikimumą ar šventumą.

Tačiau taip pat neginčytina, kad šių nepaprastų reiškinių mažėjo ir Apaštalų amžiui pasibaigus jie dingo. Bažnyčia pasiekė moralinį universalumą ir buvo įsteigta tokiu būdu, kad šios apraiškos nebebuvo naudingos ar būtinos.

Nepaisant to, kartais atsirasdavo „spiritualistinių“ grupių, kurios dėl savo keistų idėjų ir praktikų nusipelnydavo Bažnyčios pasmerkimo. Svarbiausios iš jų buvo joakimitai (Joakimo Fioriečio pasekėjai XII a.), „dvasingieji broliai“ (arba „mažieji broliai“, ital. Fraticelli – schizmatikai pranciškonai XIII ir XIV a.) ir molinistai (arba kvietistai, ispano Miguelio de Molinos pasekėjai XVII a.).

Joakimas Fiorietis (1132-1202) buvo cistersų abatas, specializavęsis Šv. Rašto tyrinėjimuose. Jis buvo linkęs į misticizmą ir daug metų praleido gilindamasis į Šventąjį Raštą bei ieškodamas jame paslėptų prasmių. (Ši praktika, „vadovaujant Dvasiai“, yra šiuolaikinio charizmatizmo bruožas.) Gyvenimo pabaigoje jis pateikė savo užbaigtą darbą Romai.

Visų pirma, Joakimas padarė klaidų aiškindamas Švenčiausiąją Trejybę, nors vėliau jas atšaukė, kai jas pasmerkė Laterano IV Susirinkimas. Dar problemiškesnė buvo jo mistinė istorijos samprata. Joakimas manė, kad pasaulio istorija turėtų būti padalyta į tris atskirus etapus, kurių kiekvienas atitiktų Švenčiausiosios Trejybės Asmenį. Taigi, pirmasis pasaulio amžius buvo pažymėtas didingu Dievo Tėvo valdymu, antrasis (mūsų amžius) – Sūnaus ir Jo Bažnyčios išmintimi, o trečiasis (kuris vis dar turi ateiti) – Šventąja Dvasia, visuotinės meilės išliejimu ir bet kokios oficialios religijos išnykimu pasaulį valdant Evangelijos dvasiai. Šį mokymą XIII a., po Joakimo mirties, pasmerkė popiežius Aleksandras IV.[11]

Vargu ar reikia komentuoti panašumą tarp šio gana keisto mokymo ir nuolatinio charizmatikų kalbėjimo apie „naująjį Dvasios amžių“. Labiau neramina Šventojo Tėvo susižavėjimas naujuoju tūkstantmečiu. Kalbėdamas apie pasiruošimą didžiajam 2000-ųjų metų jubiliejui, pop. Jonas Paulius II 1998 metus paskelbė „Dvasios metais“:

„Bažnyčia negali pasiruošti naujajam tūkstantmečiui kitaip, negu Šventojoje Dvasioje. Ką Šventoji Dvasia įvykdė „laiko pilnatvėje“, tik Dvasios galia dabar gali iškilti iš Bažnyčios atminties.“[12]

Šventasis Tėvas tęsia:

„Svarbiausias uždavinys ruošiantis jubiliejui, bus atnaujinti dėkingumą Šventosios Dvasios buvimui ir veiklai... [to ženklai bus]... didesnis dėmesys Dvasios balsui priimant charizmas, skatinant aktyviai įsijungti pasauliečius, gilesnis įsipareigojimas krikščionių vienybės reikalui ir padidėjęs susidomėjimas dialogu su kitomis religijomis bei šiuolaikine kultūra.“[13]

Šios stulbinančios citatos atskleidžia, kad Popiežius akivaizdžiai sieja ekumenizmą ir Bažnyčios supasaulėjimą su naujuoju tūkstantmečiu bei Šventosios Dvasios veikimu. Panašumas tarp Jono Pauliaus II ir Joakimo mąstymo (kad „Dvasios vadovavimas per visuotinę meilę panaikins oficialiąją religiją“) mažų mažiausiai kelia nerimą.

Pagrindiniai Joakimo mokiniai buvo grupė „spiritualistų“[14] – penkiolika pranciškonų. Tiesioginiai filosofiniai šios grupės palikuonys praėjus šimtmečiui po Joakimo mirties tapo „dvasingieji broliai“ (Fraticelli), o jų savavališkas Evangelijos aiškinimas sukėlė didelius konfliktus su Ordinu ir popiežiumi. Jie netgi teigė, kad Bažnyčia yra sugedusi ir kūniška palyginti su jų „dvasingumu“ ir kad tik jie vieninteliai yra tikrieji Evangelijos sekėjai. Jie buvo ekskomunikuoti popiežiaus Jono XXII 1318 m.[15]

Charizmininkai teigia esą „pilnutiniai katalikais“ ir daro pareiškimus, kaip antai tokia Betty Nunez: „Nesakau, kad kiti katalikai netiki, bet kai esi atnaujinamas Šventosios Dvasios krikštu, tavo tikėjimas atgyja.“[16] Nors ponios Nunez teiginys kelia didelių abejonių, tai yra didelis necharizminių katalikų įžeidimas. Tai tolygu teigti, kad jų tikėjimas miręs, o gyvąjį tikėjimą turi vien tik charizmininkai. Šis tipiškas pareiškimas yra skausmingai panašus į „dvasingųjų brolių“ nuostatą.

Miguelis de Molinos (1628-1696) neteisingai suprato katalikų mokymą apie prigimtį ir malonę. Užuot tikėjęs, kad malonė remiasi prigimtimi, jis mokė, kad vienintelis kelias į šventumą yra visiškas sielos atsidavimas Dievo (žinoma, Šventosios Dvasios) veikimui. Iš pradžių tai skamba ortodoksiškai, tačiau Molinoso teiginyje slypi didelė klaida. Pasak jo, siela yra visiškai pasyvi, o Dievas veikia per ją. Jo ketvirtasis pasmerktas principas apibendrina visus kitus: „Prigimtinė veikla yra malonės priešas, ji trukdo Dievo veikimui ir tikram tobulumui, nes Dievas nori veikti mumyse be mūsų pačių.“ Tai nėra savo valios derinimas su Dievo valia, bet savo valios sunaikinimas ir pakeitimas dieviškąja valia. Po šio „sunaikinimo“ asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės už savo veiksmus, nes iš esmės jis yra automatas.[17]

Įprastas charizmininkų klausimas yra toks: „Ar Jėzus yra jūsų gyvenimo Viešpats?“ Žinoma, katalikai nori, kad mūsų Viešpats būtų „Visų širdžių karalius ir centras“, taip pat viso pasaulio Karalius. Socialinis Kristaus Karaliaus viešpatavimas turėtų būti vienas iš mūsų kovos tikslų. Tačiau svarbu suprasti skirtumą tarp šių dviejų pozicijų. Katalikai nori, kad jų valia būtų suderinta su dieviškąja valia. Prigimtis pasiekia visišką tobulumą tik tada, kai vadovaujasi antgamte. Molinistai (ir charizmininkai) nori sunaikinti savo valią ir būti visiškai pasyvūs dieviškosios valios indai. Štai tipiškos citatos iš charizminės literatūros šiuo klausimu:

„Jėzus sužinojo Tėvo valią, kasdien gyvendamas bendrystėje su Juo... Ar aš nuolatos tobulėju praktikuodamas „buvimą Dievo akivaizdoje“? Ar judu pirmyn lyg verčiamas, ar savo noru? Ar mano vidinė ausis išlavinta klausytis, išgirsti Šventąją Dvasią ir eiti paskui Jos švelnų judėjimą? Sekti Dvasią – tai lyg įbristi į upės tėkmę, leidžiant srovei jus nešti.“[18]

Regis, toks būna charizmininkų nusiteikimas prieš fiziškai paliudijant „Dvasios veikimą“. Kaip dar būtų galima paaiškinti paprastų žmonių sugebėjimą raičiotis, šokinėti, prapliupti nesuprantama kalba bažnyčioje? Tikėtinas vienas iš šių dviejų paaiškinimų: arba asmuo nori – galbūt nesąmoningai – atlikti šį veiksmą veikiamas grupės dinamikos (arba masinės isterijos), arba visiškas valios atsipalaidavimas padaro jį atvirą tikram „dvasios pasireiškimui“, bet ne Šventosios Dvasios! Kalbėjimas nesupranta kalba yra klasikinis velnio apsėdimo ženklas.

Atšaka

Viena charizminio medžio atšaka, kurios negalima nepaisyti, yra reiškinys, jo šalininkų vadinamas „marijiniu judėjimu“, o pašalinių stebėtojų – apsireiškimų manija. Nors šiame straipsnyje nesiekiame išsamiai išnagrinėti šio mūsų laikų amaro, vis dėlto norime parodyti kai kuriuos svarbiausius ir nuodingiausius jo vaisius.

Charizmininkai visada skyrė ypatingą (bet ne per daug didelę) vietą Mergelei Marijai, vadindami ją „pirmąja charizmininke“, kuri „pastojo Šventosios Dvasios galia ir buvo tarp Jėzaus mokinių per Sekmines, kai jie buvo pripildyti Šventosios Dvasios“.

Kaip pripažįsta daugelis charizmininkų, 9-ojo dešimtmečio pradžioje judėjimas ėmė nykti. Keliose pasaulio vietose vyko vadinamieji apsireiškimai, o apie artėjantį naująjį apsireiškimą buvo paskelbta likus dviem savaitėms iki jo pradžios charizminės maldos susirinkime Romoje. Buvo gauta „pranašystė“ apie netrukus Balkanuose, Bosnijoje-Hercegovinoje įvyksiantį apsireiškimą. Kaip buvo žadėta, „Švč. Mergelė“ pasirodė kaip planuota ir nuo to laiko ji ateina kiekvieną dieną!

Akivaizdu, kad tariami dvasiniai apsireiškimai charizmininkams ir tariami apsireiškimai Medjugorės „regėtojams“ patenka į dvi skirtingas antgamtinių reiškinių kategorijas, tačiau sutapimai tarp charizmininkų ir Medjugorės šalininkų yra akivaizdūs. Charizmininkai plūsta į Medjugorę, nepaisydami Bažnyčios draudimo čia atlikinėti piligrimines keliones ir vietos vyskupo nuomonės, kad neva čia vykstantys reiškiniai yra visai ne antgamtiniai. Būtų galima manyti, kad „dvasia“ ragina juos nepaklusti šiam aiškiam Romos draudimui, kaip „Gospa“ ragina pranciškonus, atsakingus už vietinę parapiją, nepaisyti vyskupo draudimo. Kol rožančiai vis dar virsta auksu, niekas, atrodo, neskiria šiems dalykams daug dėmesio.

„Gospa“ reguliariai perduoda pasauliui pranešimus, kurie skamba įtartinai panašiai į „pranašystes“, charizmininkų gaunamas maldos susirinkimuose. Jų turinys yra mokyklinio katekizmo lygio, gana banalus, o stilius – sentimentalių niekų kratinys. Štai du pavyzdžiai:

Charizminė „pranašystė“

„Mano tauta, aš įdėjau į jūsų lūpas savo gyrių. Šlovinkite mane lūpomis kiekvienoje savo gyvenimo situacijoje, ir aš jums parodysiu savo šlovės galybę“, – sako Viešpats! „Mano tauta, nusigręžk nuo blogio, ateik pas mane. Būkite pasaulyje, bet ne iš pasaulio, garbinkite mane ir aš duosiu jums ramybę ir pasitenkinimą“, – sako Viešpats! „Net jei moteris užmirštų vaiką, kurį pagimdė, aš jūsų nepamiršiu. Jūsų vardas užrašytas ant mano delno“, – sako Viešpats. „Duokite man savo ligonius ir jie bus išgydyti, savo rūpesčius ir aš juos išsklaidysiu, savo naštą ir aš ją nešiu. Mano tauta, Aš noriu tave išlaisvinti“, – sako Viešpats.“[19]

1985 m. gegužės 9 d. Medjugorės „pranešimas“

„Brangūs vaikai! Jūs nežinote, kiek malonių Dievas išlieja jums šiomis dienomis, kai Šventoji Dvasia veikia ypatingu būdu. Jūs nenorite eiti pirmyn. Jūsų širdys nukreiptos į žemiškus dalykus, jūs esate jais užimti. Kreipkite širdis į maldą ir prašykite, kad Šventoji Dvasia būtų išlieta ant jūsų. Ačiū, kad atsiliepėte į mano kvietimą“[20]

Melas, apgaulė, nepaklusnumas ir atviras kunigų amoralumas, lydintis šiuos apsireiškimus, turėtų būti pakankamas jų melagingumo įrodymas. Romos draudimas čia atlikinėti piligrimines keliones ir vyskupo nuosprendis dėl reiškinio autentiškumo turėtų paskatinti paklusnius katalikus laikytis nuošaliai, bet vis tiek per metus atvyksta tūkstančiai žmonių dėl „gerų vaisių“, vadinamųjų atsivertimų, išgijimų, saulės stebuklų ir t. t.

Katalikų tikėjimas moko, kad tiesa neturi klaidos priemaišų, gėris nesusimaišo su blogiu, tiesa – su melu. Kaip minėta anksčiau, šėtonas nė kiek neprieštarauja, kad žmonės atliktų „piligrimystes“, daugiau melstųsi ir patirtų daugiau pamaldžių jausmų Dievui ir Švč. Mergelei Marijai; jis net padeda jiems įlipti į lėktuvą, jeigu tik yra įsitikinęs, kad pabaigoje nusives juos į pragarą.