Pikto nuliūdimo ir neramumo vaisiai
Jei žmonės pažintų kryžių vertybę ir juos neštų kaip Dievas nori, jų gyvenimas atrodytų kitaip. Tačiau jie dažniausiai bėga nuo kryžių, o kada turi juos nešti, nuliūsta, nerimsta ir kartais įkrinta į neviltį. Kad įkainotum, kokią skriaudą tos sielos daro Dievui ir kokį nuostolį sau, pirma turi suprasti skirtumą tarp gero ir blogo nuliūdimo.
Nuliūdimas, anot šv. Tomo, yra nemalonus jausmas, sukeltas minties apie kokį nors skaudų dalyką. Kiekvienas žmogus turi mažesnį ar didesnį palinkimą nuliūsti, reikia tik kokio nors tikro ar įsivaizduoto sopulio, kad jį iššauktų. Kartais tas jausmas gali būti Dievo aplankymo vaisius arba piktos dvasios pagunda. Pats savaime tas jausmas nėra nei blogas, nei geras, bet pasidaro blogas arba geras priklausomai nuo to, koks dalykas jį sukelia ir kokiame laipsnyje jis apsireiškia. Nesvarbu, koks būtų dalykas, visur reikia valdyti jausmą, kad nebūtų peržengtas saikas. „Neduok nuliūdimo savo sielai, – sako šv. Dvasia, – ir nevargink savęs savo mintimis. Širdies linksmumas – tai žmogaus gyvenimas ir neišsemiamas šventumo iždas.“ (Sir 30, 22–23) Apaštalas perspėja: „Kurie verkia – tarsi neverktų.“ (1 Kor 7, 30)
Geras nuliūdimas plaukia iš gero šaltinio, nes jį paskatina Dievas, Jo valia nurodo jo saiką. Tuomet jis turi savyje atsidavimą Dievo valiai, ramybę ir saldumą. Kokie gi yra tokio nuliūdimo šaltiniai? Dvasios žinovai skiria septynis gero nuliūdimo arba šventų ašarų šaltinius. Pirmas šaltinis: jei, pasiduodami Dievo valiai, verkiame dėl savo arba svetimos nelaimės. Tokios ašaros buvo Onos, Samuelio motinos, dėl jos pažeminimo, Tobijo ir Juditos dėl Izraelio tautos nelaimių, Marijos ir Mortos prie Lozoriaus kapo. Antras šaltinis: kada dieviško pasigailėjimo šviesoje svarstome savo nuodėmes. Tokios buvo Dovydo, Magdalenos ir Petro ašaros. Trečias šaltinis: kada verkiame iš dėkingumo Dievui už suteiktas malones arba džiaugsmus. Taip verkė Juozapas, buvęs Egipte, ir jo tėvas Jokūbas, kai po ilgo laiko vienas kitą pamatė. Ketvirtas šaltinis: kai jautria širdimi svarstome Išganytojo kančias. Tokios buvo Sopulingosios Motinos ir daugelio šventųjų ašaros. Penktas šaltinis: kai su dideliu pasiilgimu ir karšta meile bėgame prie Dievo. Taip verkė Dovydas, „trokšdamas gyvojo Dievo“, taip verkė Magdalena, stovėdama prie Viešpaties Jėzaus kapo. Šeštas šaltinis: kai verkiame iš karštos meilės savo artimui ir iš antgamtinio gailesčio dėl kitų nusidėjimų. Taip verkė Samuelis dėl Sauliaus ir Viešpats Jėzus dėl užkietėjusios Jeruzalės. Septintas šaltinis: kada verkiame dėl Dievo niekinimo ir Bažnyčios persekiojimo. Taip liūdėjo paskutiniais laikais Kristaus Vietininkas, Pijus IX, ir liūdi šiandieną visi gerieji Bažnyčios vaikai.
Toks nuliūdimas yra geras, o jo vaisius yra tikras širdies apvalymas, gausūs nuopelnai ir šventas džiaugsmas, kaip prižadėjo Viešpats: „Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.“ (Mt 5, 5) Teisingai tokios ašaros pavadintos dvasiniais deimantais arba sielos rasa, nes jos ją suvilgo, minkština ir daro vaisingą Dievo malonės sėklai bei paguodai.
Yra taip pat blogas nuliūdimas, kuris plaukia iš besaikio gailėjimosi šio pasaulio gėrybių, linksmybių ir garbės arba iš įžeistos puikybės ir suerzintos savimylos, nuliūdusios dėl to, kad jos norai ir sumanymai sunaikinti. Taip buvo nuliūdęs ir nusiminęs Kainas iš pavydo, Amanas iš puikybės, Achabas iš godumo, Antiochas iš pažeminimo ir t. t. Tas nuliūdimas paprastai jungiasi su nekantrumu, pykčiu, žmonių vengimu, nepasitikėjimu Dievu. Dažnai jis priveda net prie murmėjimo ir piktžodžiavimo prieš Dievą. Į jį patenka ne tik blogi, bet kartais net ir pamaldūs žmonės, jei, pavyzdžiui, be saiko nuliūsta, kad dvasiniame gyvenime neįvyksta visi jų norai, kad negali taip melstis, tiek kartų priimti Švenčiausiąjį, tokius darbus atlikti, kaip norėtų. Blogiausia, kad kartais jie klaidingai mano tai esant labai gera ir naudinga sielai.
Tad kaip gi atskirti gerą nuliūdimą nuo pikto? Į šį klausimą atsako Tėvas Skupoli: „Jei tavo nuliūdimas daro tave nusižeminusį, stropesnį ir nemažina tavo vilties, tada eina iš Dievo. Jeigu tau atima ramybę ir viltį, daro tave silpnabūdį, tingų ir apsileidusį gerame, tai eina iš velnio.“
Baisūs yra blogo nuliūdimo vaisiai. Jis naikina kūno sveikatą ir per anksti varo žmogų į kapus. Jis pakerta sielos jėgas, susilpnina jos ištvermę, naikina jos ramybę, sulaiko kilimą prie Dievo. Jis, kaip juodas debesis, apsiaučia ją taip, kad nei Dievo malonės, nei žmonių paguodos spinduliai negali per jį prasiskverbti. Jis daro sielą nuliūdusią ir savyje užsidariusią, opią, vengiančią žmonių ir nepasitikinčią Dievu. Jis atima jai darbo pamėgimą, norą melstis ir kovoti, net įstumia į daugelį nuodėmių. Teisingai pavadino jį Bažnyčios Tėvai „sielos kankyne ir žiauriu jos budeliu“, „piktos dvasios maudykle“ ir „galvažudžių urvu“. Kaip plėšikai tyko pasislėpę tarpekliuose ir iš jų užpuola praeinančius, taip piktoji dvasia laukia pasislėpusi nuliūdimo tarpeklyje, t. y. stengiasi viską sudrumsti sieloje ir sukelti joje neramumą, o paskui visomis jėgomis ją užpuola. Todėl, kaip sako tėvas Faberis, mirtina nuodėmė neduoda piktai dvasiai tokios galios sielai kaip nuliūdimas. Neviltis įstūmė Kainą, Saulių ir Judą į nusiminimą ir tuoj pat juos pražudė: „Nes liūdnumas užmušė daugelį, – sako Šventoji Dvasia, – ir nėra jame naudos.“ (Sir 30, 25)
Todėl saugokis nuliūdimo; linksmumas niekuomet tenepalieka tavo širdies – antgamtinis ir šventas linksmumas, kurio net kentėjimai negali išrauti, nes jis kyla iš santaikos su Dievo valia. Taip ragina tave Apaštalas: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4) Iš tikrųjų, kaip gi galėtum nesidžiaugti, kai iš Dievo malonės atradai Kristuje tiesą, kelią ir gyvenimą, kai pati Evangelija yra linksmoji naujiena, o tarnavimas Dievui – neapsakoma laimė, kai žemėje viskas mainos ir nyksta, išskyrus Dievą ir sielą, kai danguje tavęs laukia džiaugsmas, kuris neturi galo? Jei iš prigimties esi linkęs į nuliūdimą, stenkis jį būtinai nugalėti. Žiūrėk į viską tikėjimo akimis ir spręsk apie gyvenimo bandymus, remdamasis sveikais pagrindais, o ne savo labai perdedančia vaizduote ir savimyla. Antra, apie praeitus kentėjimus nemąstyk, o būsimų nebijok. Pagaliau, visiškai pasitikėk Viešpačiu Dievu ir atsiduok šventai Jo valiai.
Jei nuliūdimas tavo sielą jau apėmė, tai stenkis kuo greičiau jo nusikratyti. Pirmiausia melskis, kaip pataria šv. apaštalas Jokūbas: „Kas nors iš jūsų kenčia? Tesimeldžia“ (Jok 5, 13), nes, kaip saulės spindulys išblaško miglas, taip malda pašalina nuliūdimą. Pulk į dangiškojo Tėvo glėbį, „pavesk Jam visus savo rūpesčius, nes Jis tavimi rūpinasi“ (1 Pt 5, 7). Skubėk su tikėjimu prie Saldžiausiojo Išganytojo, ir Jo kryžiaus pavėsyje rasi atilsį nuliūdimo kankinamai sielai. Kaip kadaise Juozapas Egipte, matydamas brolių ašaras, sušuko: „Aš esu Juozapas, jūsų brolis“, ir puolęs juos apkabino, taip Viešpats į tave prakalbės nuo kryžiaus: „Aš esu Jėzus, tavo brolis“, ir prispaus tave prie savo širdies, iš kurios teka paguodos šaltiniai. Kada šv. Liudgarda turėdavo kokių nors kentėjimų, tuomet ji su dideliu širdies įkarščiu bučiuodavo Jėzaus Širdies žaizdą ir iš čia semdavosi tokios paguodos, jog visi nemalonumai jai darydavosi saldūs. Taip pat yra gerai tuomet glaustis prie Sopulingosios Motinos Širdies, to antro šventos paguodos židinio.
Be šitų dvasinių būdų, vartok dar ir išorinius, juo labiau, jei iš prigimties esi linkęs į nuliūdimą, o jie yra tokie: gražių apylinkių lankymas, gerų knygų skaitymas, pamaldus giedojimas, kalbėjimasis su meiliu draugu, kuriam galėtum išpasakoti savo skausmus, vietos pakeitimas, ypač nuolatinis užsiėmimas kuo nors. Jei, visa tai darant, nuliūdimas nepraeina, tai reikia jį laikyti Dievo bausme, kantriai kentėti ir elgtis taip, lyg kad jo visiškai nebūtų. Kartais liūdesys yra melancholiško temperamento apraiška arba kokios ligos vaisius, tokiais atvejais reikia klausti gydytojo patarimo.
Kaip ir nuliūdimo, saugokis neramumo, kuris paprastai eina drauge su liūdesiu ir kyla tada, kai netinkamai trokštame arba gauti kokią nors gėrybę, arba išsivaduoti nuo kokios nors blogybės. Nerimo priežastis yra savimeilė, besaikis ko nors troškimas, nereikalingi rūpesčiai ir prisirišimas prie žemiškų dalykų, nuodėmingas gyvenimas, galop piktoji dvasia, kuri vartoja visus būdus, kad tik sielą sudrumstų ir sukeltų joje sumišimą. Kaip liūdesys, taip ir nerimas yra didelė kliūtis dvasiniame gyvenime, nes jis aptemdo protą, vargina širdį, silpnina valią, o sielą padaro žaislu įvairių pageidimų, mėtančių ją į visas puses taip, kaip audra mėto sudaužytą laivą.
„Neramumas, – sako šv. Pranciškus Salezietis, – yra didžiausia blogybė, kokia tik gali ištikti sielą, išskyrus nuodėmę. Kaip streikai ir vidiniai neramumai kenkia valstybei ir atima jai jėgas atsilaikyti prieš išorinį priešą, taip mūsų širdis, viduje išgąsdinta ir nerami, nustoja jėgų, reikalingų įgytų dorybių išlaikymui, o kartu jėgų priešintis tam, kuris tuo laiku stengiasi visokiais būdais, kaip sakoma, gaudyti žuvis sudrumstam vandenyje“ (Filiotėja, IV, 11).
Kad išvengtum neramumo, saugokis nepadorių troškimų ir prisirišimų. Jei pasitaiko sieloje troškimai ką gera pasiekti, visų pirma ištirk, ar tie troškimai eina iš Dievo, ar iš savimeilės ir jos draugo piktosios dvasios. Jei abejoji, melskis šitaip: „Viešpatie, jei tau patinka, tebūna taip. Viešpatie, jei tai suteikia Tau garbės, teatsitinka taip Tavo vardan. Viešpatie, jei matai, kad tai man yra reikalinga arba naudinga, leisk man panaudoti tai Tavo garbei.“ (Kristaus sekimas, III knyga, XV sk.). Jei troškimai yra blogi, atmesk juos su pasibjaurėjimu, jei geri – pavesk juos Viešpačiui Dievui, kad leistų įvykdyti tai, ką pats sielai pavedė; paskui uoliai, bet be karščiavimosi, imkis darbo, jo sėkmingumą palikdamas Dievo valiai. Antra vertus, jei tau gresia kokia blogybė arba jau ant tavęs nukrito, o pašalinti jos tinkamu būdu negali, tuomet priimk ją ramiai, atsimindamas, kad Dievas siunčia ją tavo naudai, ir nenorėk būti nuo jos laisvas, kol to nepanorės patsai Dievas.
BUS DAUGIAU
Iš: Vysk. J. Pelčaras, Kantrybė, vertė J. Matulevičius, Šv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 666, Kaunas, Šviesa, 1936. Kalba taisyta.