Johnas Ronaldas Reuelas Tolkienas, „Hobito“, „Žiedų valdovo“ ir „Silmariljono“ autorius, buvo romantikas. Savo būsimą žmoną Edith jis sutiko būdamas 16 metų ir akimirksniu ją įsimylėjo. Nieko nelaukdamas Johnas ėmė ją merginti, dažnai vesdamasis ją į vietos arbatines. Tačiau netrukus apie tai sužinojo jo globėjas, kun. Morganas. Jis manė, kad romantinė draugystė kliudo vaikino studijoms ir uždraudė Johnui bendrauti su Edith, kol šis nesulauks 21 metų. Tolkienas nenoromis pakluso. Penkerius metus jis laukė tos, kurią laikė savo sielos drauge. Savo 21-ojo gimtadienio vakarą jis parašė jai laišką, kuriame prisipažino ją tebemylįs ir prašė jos rankos. Po savaitės jie susižadėjo.
Visą savo gyvenimą Tolkienas rašė žmonai meilės eilėraščius ir aistringai apie ją atsiliepdavo laiškuose draugams. Tačiau galbūt garsiausias ir ilgiausiai tveriantis jo ištikimybės savo mylimai sutuoktinei liudijimas yra judviejų santykių įpynimas į Viduržemio mitologiją, atsispindintis Bereno ir Lutjenos istorijoje. Savo sūnui Christopheriui jis rašė:
„Aš niekada nevadinau Edith Lutjena, tačiau būtent ji įkvėpė parašyti istoriją, kuri ilgainiui tapo pagrindine „Silmariljono“ dalimi. Pirmą kartą ši istorija mano galvoje gimė nedidelėje miško laukymėje Ruse, Jorkšyre. (Ten aš trumpą laiką vadovavau avanpostui Humberio įguloje 1917 m. Edith galėjo kurį laiką gyventi su manimi.) Tomis dienomis jos plaukai buvo juodi kaip varno, oda tyra it vaiko, akys švietė labiau, nei kada nors esi matęs. Ji galėjo dainuoti... ir šokti.“
Netgi po mirties Tolkienas neišsiskyrė su Edith. Jis palaidotas šalia jos viename kape, kurio antkapyje išgraviruoti Bereno ir Lutjenos vardai.
Tikra meilė neatsiejama nuo aukos
Laiminga Tolkienų santuoka truko 55 metus. Tai kontrastuoja su be galo dideliu skyrybų procentu šiuolaikinėje visuomenėje. Kai kurie apskritai atmeta monogaminę santuoką, laikydami ją neįmanoma ar nesveika. Ką tokio Tolkienai turėjo, ko trūksta daugeliui santuokų? Kaip jie ją išsaugojo? Atsakymas paprastas: jie suprato, kad tikra meilė neatsiejama nuo savęs išsižadėjimo.
Šiuolaikiniu požiūriu, meilė yra grynas jausmas, visų pirmiausia nukreiptas į save. Jei kas nors kelia mums susižavėjimą, priverčia mūsų širdį smarkiau plakti, vertina mus ir pritaria mūsų norams, mes sakome, kad tą žmogų mylime.
Nors ir stipriai prisirišęs prie savo žmonos, Tolkienas atmetė tokią paviršutinišką meilės sampratą. Vietoje to jis laikėsi katalikiško požiūrio į meilę, kaip į valios aktą, labiau nukreiptą į kitą ir reikalaujantį aukoti savo prigimtinius instinktus.
Kad perteikčiau gilų Tolkieno požiūrį į santuokinę meilę, noriu pacituoti vieno jo laiško sūnui ištrauką. Su šia rašytojo charakterio puse nedaug kas yra susipažinęs. Tiems, kurie puoselėja sentimentalų požiūrį į meilę, jo žodžiai gali pasirodyti be galo keisti, netgi užgaulūs. Tačiau jie išreiškia tiesą, kuri, jei ją suprastume ir priimtume, atneštų mūsų santuokai tikrą ir patvarią laimę.
„Vyrai nėra linkę į monogamiją. Neverta to neigti. Tokia jau jų gyvuliška prigimtis. Nors monogamija ilgą laiką buvo esminė mūsų paveldėtos kultūros dalis, mums, vyrams, ji labiau yra „apreikštos“, o ne prigimtinės moralės idėja; kylanti iš tikėjimo, o ne iš „kūniškos“ išminties. Puolusio pasaulio ypatybė yra ta, kad to, kas geriausia, neįmanoma pasiekti laisvu mėgavimusi ar vadinamąja „savirealizacija“ (paprastai reiškiančia nuolaidžiavimą savo įgeidžiams, kaip tik trukdantį realizuoti savo kitas, tauresniąsias, savybes). Tai įmanoma pasiekti tik savęs išsižadėjimu ir kančia. Ištikimybė krikščioniškoje santuokoje neapsieina be didžiulio apsimarinimo.
Krikščionis negali nuo to pabėgti. Santuoka gali padėti pašvęsti ir nukreipti teisinga linkme jo seksualinius instinktus, sakramentinė malonė gali padėti jam kovoti, tačiau pati kova niekur nedingsta. Santuoka negali jo patenkinti taip, kaip reguliarus maitinimasis malšina alkį. Luomą atitinkančiam skaistumui ji suteikia tiek pat sunkumų, kiek ir palengvinimų.
Joks vyras, kad ir kaip jaunystėje būtų mylėjęs savo sužadėtinę ir nuotaką, nėra pajėgęs likti jai ištikimas mintimis ir veiksmais be sąmoningų valios pastangų, be apsimarinimo. Nedaug kas girdi šią tiesą – netgi tarp tų, kurie užaugę „Bažnyčios užantyje“.
Kai metams bėgant išorinis žmonos žavesys nublanksta arba nebejaudina kaip anksčiau, vyrai ima galvoti, kad padarė klaidą ir kad tikros sielos draugės dar nesurado. Pernelyg dažnai ta „sielos draugė“ pasirodo esanti kokia nors kita sutikta seksualiai patraukli moteris. Ta, kuri būtų padariusi juos laimingus, jei tik... Iš to kyla skyrybos siekiant įgyvendinti tą „jei tik“.
Žinoma, dažniausiai jie vienu atžvilgiu būna teisūs: jie iš tiesų padarė klaidą. Tik labai išmintingas žmogus savo gyvenimo pabaigoje galėtų blaiviai nuspręsti, kurią iš visų galimų kandidačių jam būtų buvę naudingiausia vesti! Beveik visos santuokos, netgi laimingos santuokos, būna klaidos ta prasme, kad abu sutuoktiniai neabejotinai būtų galėję (tobulesniame pasaulyje arba rūpestingiau paieškoje šiame labai netobulame pasaulyje) rasti tinkamesnį partnerį. Tačiau tikroji „sielos draugė“ yra ta, su kuria esi faktiškai susituokęs. Šiame puolusiame pasaulyje mūsų vieninteliai patarėjai tegali būti protingumas, išmintis (retai pasitaikanti jaunystėje, pernelyg vėlai – senatvėje), tyra širdis, dora valia...“ (Letters of J.R.R. Tolkien, pp. 51-52.)
Meilė yra kova
Kaip jau sakiau, daugelį gali užgauti atviri Tolkieno žodžiai apie santuoką. „Jei iš tiesų ką nors myli, – puls ginčytis jie, – neturėtų būti sunku jį mylėti! Meilė neturėtų būti kova. Santuokai būtinas apsimarinimas? Tai įžeidimas meilei! Turbūt iš tikrųjų nemylite savo žmonos.“
Tokie žmonės nesupranta, ką kalba, nes tikra meilė yra kova prieš savimeilę. Tai karas prieš mūsų puolusią ir labai savanaudišką prigimtį. Tai mirimas, teikiantis gyvybę. Bet kuris sąžiningas sau vyras pripažins, kad Tolkienas teisus. Kova dėl skaistumo ir ištikimybės niekada nesiliauja, kad ir kaip mylėtume savo žmoną.
Meilės esmę sudaro valios aktas. Jausmai santuokoje tai ateina, tai praeina. Laimingą santuoką sukuria tie, kurie renkasi mylėti savo žmonas labiau už save, kurie apsisprendžia paaukoti savo trumpalaikius norus dėl ilgalaikės laimės, kurie pasiryžta duoti, o ne imti.
Ir žinote ką? Kai apsisprendžiate būti ištikimi, laimė ateina pati. Daugelis pasiduoda sunkiais momentais – dažniausiai kaip tik tomis paskutinėmis mūšio akimirkomis, kai, jei būtų paprasčiausiai pasiryžę kovoti iki galo ir likti ištikimi, būtų radę tikrą laimę. Kaip rašė kitas laimingai vedęs katalikas, Gilbertas K. Chestertonas, „Esu matęs daug laimingų santuokų, bet niekada – visiškai darnios. Vienas iš pagrindinių uždavinių santuokoje yra ištverti tas akimirkas, kai nesuderinamumas tampa akivaizdus. Nes moteris ir vyras, kaip tokie, yra nesuderinami.“
Santuokoje įmanoma pasiekti tikrą džiaugsmą ir ilgalaikę laimę. Nesuskaičiuojama daugybė santuokų, įskaitant ir Tolkienų, tai įrodo. Bet mes niekada nerasime šio džiaugsmo, jei pagrindinį dėmesį skirsime sau. Paradoksali tiesa yra ta, kad turite užmiršti save, jei norite rasti laimę, kurios ieškote.
Vyrai, jei norite ištikimos ir laimingos santuokos, turite mirti sau. Savo žmoną turite statyti pirmon vieton. Turite mylėti ją su pasiaukojimu, išsižadėdami savęs – taip, kaip Kristus mylėjo savo nuotaką, Bažnyčią. Tai paprasta paslaptis, kurios daugelis nesupranta.
ŠALTINIS: The Catholic Gentleman