Pirmutinės žinios apie jį
Tarp tų žmonių, kurių gyvenimas, darbai ir mirtis turi labai daug rūpėti kitiems, yra šventasis Petras. Reto kurio šventojo gyvenimas taip reikia žinoti krikščionims, kaip Pirmojo Apaštalo. Visos keturios Evangelijos dažnai jį minėja, Apaštalų Darbų knyga apie jį daug rašo, šventieji apaštalų raštai, arba laiškai, jo vardą kartoja. Šv. Tradicija dar prideda keletą svarbių šv. Petrą liečiančių žinių, neminėtų Naujajame Įstatyme.
Betgi apie jaunąsias šv. Petro dienas mažai ką težinome; ką žinome, čia trumpai suimsime. Kol jaunas, jis nesivadino Petru, tiktai Simonu ir buvo gimęs nedideliame Betsaidos mieste, pas Genazareto ežerą šiaurinėje Žydų Žemės, arba Palestinos dalyje, kuri vadinosi Galilėja. Apaštalo tėvas buvo Jonus[1], ne Jonas; lygiai tas pats vardas, kaip pranašo, kurs, Dievo siunčiamas į Ninivę, nėjo, bet laivu plaukė priešinga kryptim, tapo žuvies prarytas ir išspjautas gyvas ant kranto. Ne vienaip žydai tardavo Jono Krikštytojo ir pirma minėtojo pranašo vardus.
Simonas, Jonaus sūnus, turėjo brolį Andriejų. Nežinia kuris jųjų buvo senesnis, bet aiškiai žinoma, kad Andriejus anksčiau už savo brolį Simoną. Pažino V. Jėzų ir ėmė sekti jį drauge su šv. Jonu, Zebediejaus ir Saliomės sūnum, jauniausiuoju apaštalu. Rusai iki šiol šv. Andriejų vadina „Pervozvannyi“, tikėdami, kad ne Petras, tik Andriejus buvo pirmutinis žmogus, V. Jėzaus pašauktas apaštalauti.
Žinia, kad Simonas, prieš tapsiant apaštalu, turėjo du nuosavu namu: vieną Betsaidoje, kitą Kafarnaume. Pirmąjį turbūt buvo paveldėjęs iš tėvo Jonaus, taip pat žvejo; antrąjį veikiausia buvo gavęs dalies su savo žmona iš jos tėvų. Žmonos motina gyveno Simono namuose Betsaidoje. Žmonos ten turbūt nebuvo. Rasi, ji buvo mirusi pirma savo motinos ir pirma, negu Simonas tapo apaštalu.
Pašaukimas apaštalauti
Betsaidietis Jonaus sūnus, Simono brolis Andriejus, iš šv. Jono Krikštytojo išgirdęs, kad Jėzus iš Nazareto yra Dievo Avinėlis, kurs naikina pasaulio nuodėmes, nuėjo pas Jėzų ir pasisiūlė būti mokytiniu, bet, V. Jėzui nuvykus į tyrus pasninkauti, grįžo pas brolį žvejoti. Pabaigęs ilgąjį ir sunkųjį pasninką, V. Jėzus, eidamas ežero Genezaret krantu, pamatė abu broliu Simoną su Andriejum bežvejojant ir pasikvietė juodu apaštalauti. Andriejus paskatino savo brolį ir atvedė jį pas Jėzų, sakydamas, kad tas yra Mesijas, arba Kristus. Simonas įtikėjo brolio žodžiais ir V. Jėzaus šaukiamas paklausė.
Išganytojas, pažiūrėjęs į Simoną tarė: Tu vadinsies Kefa (Jn 1, 42). Žodis Kefa anų laikų žydų kalboje reiškė uolą. Tą patį reiškia graikų žodis petra. Kol pirmieji krikščionys kalbėdavo tarp savęs žydiškai, tol Simoną jie vadindavo Kefu. Pradėję vartoti graikų kalbą, jie bet gi retkarčiais Simoną pavadindavo Kefu. Šv. Povilas, graikiškai rašydamas Korintiečiams, keturiais atvejais Simoną pavadino Kefu (1 Kor 1, 12; 3, 22; 9, 5; 15, 5), rašydamas gi Galatams, vieną kartą taip parašė jo vardą (2, 14). Bet ilgainiui krikščionys vis rečiau vartodavo žydų kalbą ir vis dažniau, vietoje žydiško vardo Kefa, tardavo graikišką Petra. Kadangi tuo vardu buvo vadinamas vyras, tai vardo galūnę pakeisdavo vyriškai ir išeidavo graikiškai Petros, lotyniškai Petrus, o mes tariame Petras. Įvyko taip, kaip V. Jėzus buvo sakęs, kad Simonas vadinsis uola. Mes, tardami šv. Petro vardą, turime žinoti, kad jis reiškia uolą, bet Apaštalo nė šitame rašte, nė šiaip kalboje nevadinsime lietuviškai išverstu vardu, tik tuo, kuriuo jis dažniausiai minimas graikiškai rašytame Naujajame Įstatyme, būtent Petru.
Minimas jis labai dažnai. Šv. Mato Evangelijoje 12 kartų, Morkaus 8, šv. Luko 10, šv. Jono 28, Apaštalų Darbuose 49, šv. Povilo laiškuose 8 syk, kituose laiškuose 2 syk. Viso labo Petro ir Kefos vardu 117 kartų, be to dar Simono vardu 45 kartus. Abiem vardais tas Apaštalas minimas šv. Rašte 162 kartu. Tik vieno V. Jėzaus vardas tėra minimas daug dažniau. Kitų gi apaštalų daug rečiau. Tarp šitų pirmąją vietą turi šv. Povilas. Nors šito apaštalo gyvenimui aprašyti pavesta ištisa Apaštalų Darbų knyga, nors jis yra parašęs daug laiškų su savo parašu, tačiau vis gi jo vardą Naujajame Įstatyme terandame tik 103 kartus.
V. Jėzus šv. Petrą statė aukščiau už kitus
Simonas, vadinamas Petru, buvo, kaip ir kiti apaštalai, su dorybėmis ir su silpnybėmis. Visgi trims apaštalams V. Jėzus yra padaręs garbės daugiau negu kitiems, būtent Simonui Petrui ir dviem Zebediejaus sūnum: Jokūbui bei Jonui. Tik tuos tris apaštalus V. Jėzus įsileido su savim į tą kambarį, kur buvo pašarvota mirusioji Jayro duktė (Mk 5, 37). Tik tuos tris užsivedė ant kalno ir jiems matant persimainė taip, jog Jo veidas ėmė spindėti lyg saulė (Mt 17, 2). Tuos tris Jis arčiau Savęs laikė Alyvų Darže krauju prakaituodamas (Mt 26, 37).
Tačiau šv. Petrą V. Jėzus daugiau išaukštino negu Jokūbą ir Joną, nes vienąkart, žmonėms per daug besigrūdžiant aplinkui, V. Jėzus įlipo į Simono Petro valtį ir, truputį pasiyręs nuo kranto, sėdėdamas valtyje, mokino žmones. Iš valties nepatogu sakyti pamokslas, nes klausytojai, stovėdami ant kranto, būva aukščiau už kalbėtoją, bet Išganytojas pasirinko nepatogųjį būdą, norėdamas pažymėti klausytojams, kad Dievo apreikštosios tiesos yra skelbiamos žmonėm iš Petro valdomos valties. Ta valtis reiškė Kristaus Bažnyčią.
Kitas V. Jėzaus elgesys buvo dar ryškesnis. Šventovės įgaliotiniai klausė apaštalų, ar jų Mokytojas duos rinkliavą šventovei. V. Jėzus pažymėjo, kad Jis laisvas nuo tos pareigos, bet vengdamas papiktinimo ir stebuklu įrodydamas savo žodžių teisingumą, V. Jėzus liepė šv. Petrui eiti į ežerą, įmesti meškerę ir sugauti žuvį su pinigu. Šv. Petras taip padarė ir, pražiodinęs sugautą žuvį, rado sidabrinį staterą, kuris buvo dusyk tiek vertas, kiek nustatytoji vienam vyrui rinkliava. Su tuo pinigu šv. Petras, V. Jėzaus liepiamas, užmokėjo rinkikams už Mokytoją ir už save (Mt 17, 23–26). Mokytiniai iš to suprato, kad V. Jėzus Simoną Petrą rengia į viršininkus ir stačiai klausė Išganytojo, kas būsiąs vyresniuoju. V. Jėzus juos subarė ir mokino, kad neieškotų viršenybės nė garbių, bet nesakė, kad jie bus be viršininko.
Bažnyčios Uola ir Ganytojas
Per trejus metus Dievo Sūnus, žmogum tapęs, skersai ir išilgai kelissyk perėjo Savo tėvynę, visiems skelbdamas tiesas, atneštąsias iš dangaus. Išganytojas žinojo, kad tiesa ir dorybė greit išgaruoja iš žmonių širdžių, jei jos nepalaiko, nesustiprina vienos kitų. Todėl Jis kvietė žmones susiburti į vienybę, sakydamas: Kame du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu jų tarpe (Mt 18, 20). Tą didžiulę draugiją, į kurią V. Jėzus kvietė visus, Jis pavadino Dangaus Karalyste, bet dusyk Jis jai davė vardą Bažnyčia (Mt 16, 18; Mt 18, 18). Tat draugijai, arba Bažnyčiai jos įkūrėjas Kristus paskyrė valdybą, būtent, 12 apaštalų. Jis žinojo, kad kiekvienai valdybai ir kiekvienai draugijai reikia pirmininko, kaip kiekvienai karalystei reikia valdovo.
Tą reikalą Išganytojas aprūpino. Vienąkart Jis paklausė apaštalų, ką žmonės sako apie Jį. Jiems atpasakojus įvairias klaidingas nuomones, V. Jėzus paklausė: Jūs gi ką sakote mane esant? Atsakydamas Simonas-Petras tarė: Tu Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Atsakydamas gi Jėzus jam tarė: Palaimintas esi Jonos sūnau Simonai, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu uola ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus: ką tu suriši ant žemės, bus surišta ir danguje (Mt 16, 15–19).
Daugelis šiandien V. Jėzaus žodžius rašo: „Tu esi Petras“, bet dėl to tik tamsėja tų žodžių reikšmė. V. Jėzus kalbėjo žydiškai ir tarė: „Tu esi Kefa ir ant tos Kefa aš pastatysiu savo Bažnyčią.“ Kadangi „Kefa“ reiškia uolą, tai aš ir manau, kad lietuviškai atkartojant V. Jėzaus žodžius reikia sakyti: „Tu esi uola ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.“
Šv. Petrui V. Jėzus suteikė Dangaus Karalystės raktus. Kas turi raktus, tas turi ir valdžią ant Dangaus Karalystės, o Dangaus Karalystė yra Bažnyčia. Taip sako Bažnyčios Tėvai, tarp kitų šv. Grigalius Didysis. Jis rašo: „Bet mes turime žinoti, kad dažnai šventose knygose dangaus karalyste yra vadinama šių laikų Bažnyčia.“ Tuos žodžius jis parašė, aiškindamas V. Jėzaus palyginimą apie 10 merginų ir sakydamas, jog žinia, kad į dangų nė vienas nedorėlis nepatenka (Hom[ilia] 12 in Evangelium).
Kai kam rodosi, būk V. Jėzaus tik pažadėjo šv. Petrui Dangaus Karalystės raktus ir valdžią Bažnyčioje, bet mes žinome, kad V. Jėzus ištesi tą, ką pažada. Pagalios, prisikėlęs iš numirusių V. Jėzus, trissyk paklausęs šv. Petro: Ar myli mane?, trissyk jam tarė: „Ganyk mano aveles“ (Jn 21, 15–17). Kas nesiduoda ganyti šv. Petrui, tas nėra Kristaus avelė.
Gudragalviai sako, būk V. Jėzus šitais žodžiais nesuteikęs šv. Petrui nieko viršaus kaip kitiems apaštalams, bet Išganytojas aiškiai pažymėjo, kad Simono-Petro dalykas yra aukštesnis už kitų apaštalų, nes Simono klausė: Ar myli mane labiau kaip šitie? (Jn 21, 15).
Nors šv. Petras buvo nusikaltęs, užsigindamas V. Jėzaus, bet ir kiti apaštalai buvo nusikaltę apleisdami savo Mokytoją Jo kančios metu. Vienas tik šv. Jonas tepribuvo pas kryžių Viešpačiui mirštant. Nusikalto apaštalai ir ilgu netikėjimu į V. Jėzaus prisikėlimą iš numirusių. Bet nė apaštalas dėl nuodėmės neprastoja apaštalystės, nė kunigas kunigystės. Kas gi būtų, jei kunigas, nuodėmę padaręs, netektų kunigystės? Tuo atveju padorus žmogus, išklausęs Mišių, nežinotų, ar jis nekruviname V. Jėzaus aukos atnaujinime dalyvavęs, ar prie šventvagystės pribuvęs. Eilinis žmogus negali žinoti, kokia yra kunigo sąžinė. To nežinodamas asmuo, ir išpažinties priėjęs, nežinotų, ar gavęs išrišimą, ar ne, jei to išrišimo vertė priklausytų nuo kunigo sąžinės visai nekaltos. V. Jėzus norėjo, kad žmonės, priėmę iš kunigo sakramentus, žinotų, jog tikrai yra juos gavę. Tam tikslui V. Jėzus padarė, kad kunigystė dėl nuodėmės neprastojama.
Bloga buvo sąžinė Teodoro Asbesto. Jis buvo atstatytas nuo vyskupavimo už stambias savo kaltybes. Nedoras Asbestas pasaulietį Fotijų paskubomis įšventino vyskupu. Tas šventinimas buvo nedoras ir neteisėtas, bet galiojo, ir Fotijus tikrai gavo vyskupiškus šventimus, nors su nuodėme juos priėmė iš to, kurs su nuodėme juos teikė. Pravoslavai ne tik pripažįsta Fotijų buvus vyskupu, bet net šventuoju jį vadina. Katalikai šventuoju anaiptol nepripažįsta Fotijaus, bet jo vyskupystės galiojimo neneigia dėl to, kad Pirmasis Visuotinis Susirinkimas nutarė, jog krikšto sakramentas, nors būtų eretiko suteiktas, vis vien yra krikštas ir negali būti kartojamas. Kaip krikšto, taip ir kitų sakramentų galiojimas nepranyksta, kuomet juo teikiantis asmuo įpuola į nuodėmę. Nuodėmė panaikina sielos teisę Dievą regėti, bet neatima nė kunigystės, nė apaštalystės, nė kitų žmogaus turimų galių. Taigi ir šv. Petras, užsigindamas Kristaus, nebuvo prastojęs apaštalystės. V. Jėzus, liepdamas Petrui ganyti Kristaus aveles bei avinėlius, sutaikė tam apaštalui valdžią ant paprastų žmonių, pavadindamas juos avelėmis, ir ant visų dvasiškių, pavadindamas juos avinėliais.
Šv. Petras prie V. Jėzaus
Per trejus su viršum metus V. Jėzus mokino visus apaštalus. Šv. Petras nuolatai buvo su jais ir tarp jų. Per tą laiką Išganytojas dažniau būdavo Kafarnaume negu šiaip kuriame mieste, viešėdavo Petro namuose ir vieną sykį stebuklingai išgydė sergančią jo uošvę. – Vieną kartą Išganytojas pasisakė apaštalams turėsiąs mirti skaudžia paniekos mirtimi. Ne vienam apaštalui nebuvo maloni ta pranašystė, juo labiau Petrui. Pasikvietęs Mokytoją į šalį, Petras pradėjo jį drausti. Jis apsigręžęs į savo mokytinius sudraudė Petrą, sakydamas: Eik atgal už manęs, šėtone, nes tu nemėgsti to kas Dievo, bet kas žmonių (Mk 8, 32. 33). Retai kada V. Jėzus tardavo tokių rūsčių žodžių. Šiuo atveju Jis juos ištarė, nes be jų vargu būtų besupratę apaštalai, kaip labai V. Jėzui reikėjo numirti, kad visi žmonės taptų išganyti. – Po stebuklingo duonos padauginimo apaštalai vieni be V. Jėzaus leidosi plaukti su valtim per ežerą. Juos ištiko audra ir pavojus nuskęsti. Jie išvydo V. Jėzų einant bangų viršum. Šv. Petras prašėsi, kad ir jam valia būtų vandens viršum ateiti pas Jėzų. Išganytojas leido, ir Petras kiek paėjėjo bangomis, bet ilgainiui ėmė bijotis ir pradėjo skęsti. V. Jėzus subarė už tikėjimo silpnybę ir, išgelbėjęs jį, su juo drauge įlipo į valtį. Audra nurimo, ir valtis savaime pasiekė krantą (Mt 14, 23–33). – Petras su Jonu, V. Jėzaus liepiami, paruošė Jam paskutinę vakarienę (Lk 22, 7–13). Galimas daiktas, kad tuodu patys apaštalai parvedė Mokytojui ir tą asilę su asilaičiu, ant kurios V. Jėzus įjojo į Jeruzalę paskutinį sekmadienį prieš Savo kančią. – Tos kančios išvakarėse Alyvų Darže šv. Petras nukirto ausį Malchui, atėjusiam su kitais ginkluotais vyrais V. Jėzaus suimti. Šv. Petras gynė savo mokytoją. Bet V. Jėzus liepė Petrui dėti kardą į makštis, sakydamas: Kas kardu kovoja, nuo kardo ir žūva (Lk 22, 50; Jn 18, 10). – Nusekęs paskui suimtą savo Mokytoją į Anno ir Kaifo kiemą, šv. Petras užsigynė savo Mokytojo, nors buvo įspėtas. Išganytojui pažvelgus į nusikaltėlį, šv. Petras susiprato, skubiai išėjo iš kiemo ir graudžiai verkė. – Iš to viso matome, kad šv. Petras buvo žmogus su silpnybėmis, bet labai geros širdies. Tą širdį V. Jėzus įvertinęs, skyrė šv. Petrui aukštą vietą Savo Bažnyčioje ir padarė jį jos pagrindine uola bei aukščiausiuoju jos ganytojum.
Šv. Petras Pirmasis Popiežius
Prisikėlęs iš numirusių, V. Jėzus kape paliko drobules, į kurias Jo kūnas buvo suvyniotas, nepaliestus antspaudus. Angelai tarė atėjusioms moterims: Eikite ir pasakykite jo mokiniams ir Petrui (Mk 16, 7), išskirdami Petrą kaip aukštesnį iš mokytinių tarpo. Jos pasakė visai vienuolikai apaštalų, bet tos žinios pasirodė jiems lyg tuščios pasakos (Lk 24, 11). Vyresniųjų pareiga buvo patikrinti. Todėl Petras atsikėlęs nubėgo pas kapą ir pamatė tik padėtas marškas (Lk 24, 12). Su Petru nubėgo ir Jonas, pralenkdamas senesnį už save, bet nėjo į kapą, tik laukė Petro ateinant. Simonas Petras, kurs Joną sekė, įėjo į kapą ir matė padėtas marškas, taip pat skepetą, buvusią ant jo galvos. Ji buvo padėta ne su marškomis, bet atskirai suvyniota kitoj vietoje. Paskui įėjo į kapą ir šventasis Jonas, kurs buvo pirma atėjęs pas kapą (Jn 2, 6–8). Tą pačią dieną V. Jėzus pirma ir skyrium nuo kitų apaštalų pasirodė šv. Petrui (Lk 24, 3), o paskui vakare pasirodė jam ir visiems apaštalams. Tik Tomo nebuvo tenai.
V. Jėzui užžengus į dangų, reikėjo ką nors paskirti Judo Iskarijoto vieton, kad būtų pilnas apaštalų skaičius. Tuo reikalu pasirūpino šv. Petras (Ap. Darbai 1, 15–26). Šv. Dvasiai nužengus, šv. Petras pirmas pradėjo sakyti pamokslus Jeruzalėje. Tuomet Petras, draug su vienuolika, atsistojo, pakėlė savo balsą ir kalbėjo (Apd 2, 1) apie V. Jėzų ir apie pareigą pripažinti Jį. Šv. Petras padarė pirmąjį stebuklą, išgydydamas raišą nuo pat savo gimimo (Apd 3, 2–10). Dėl to stebuklo šv. Petrui teko teisintis Sinedrijoje.
Žmonėms pradėjus aukoti savo turtus Bažnyčiai, apaštalai tuos turtus priiminėdavo ir skirstydavo beturčiams, bet atsirado ir melagių. Nors tas melas nebuvo žalingas, bet apgaulės įsibrovimas į krikščionių tarpą buvo pavojingas. Pavojų prašalinimas ir nusikaltėlių baudimas yra viršininko pareiga. Dievas davė šv. Petrui stebuklingai sužinoti Ananijo ir Safyros kaltę; Dievas taipgi davė tam pačiam šv. Petrui galybę stebuklu nubausti tuodu nusikaltėliu (Apd 5, 1–11).
Bažnyčiai plintant Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje, įvairiose vietose susidarė krikščionių bendruomenių. Šv. Petras, kaip viršininkui pridera, ėmė lankyti tas vietas. Atsitiko, kad Petras, lankydamas visus, atvyko taipojau pas šventuosius, gyvenusius Lydoje (Apd 9, 32) ir ten išgydė stabu ištiktąjį Enėjų (Apd 9, 31–35). Iš ten nuvykęs į Jopės miestą, prikėlė numirusią našlę, kitų varguolių geradarę Tabitą, t. y. Dorką (ib. 9, 35–42).
Veikiai ir nedorasis karalius Erodas pajuto, kad Petras yra visų krikščionių viršininkas, todėl liepė jį suimti, įmetė jį į kalėjimą ir padavė sergėti ketveriopai sargybai, kiekvienai iš keturių kareivių. Po Velykų jis norėjo išvesti jį žmonėms (Apd 12, 4) ir viešai nužudyti. Sumanymas nepasisekė. Visa Bažnyčia gi meldėsi nesiliaudama už jį Viešpačiui (Apd 12, 5). Naktį angelas pažadino Petrą, išvadavo jį iš dviejų grandinių, kuriomis buvo apkaltas, išvedė pro budinčius sargus iš kalėjimo ir atvedė prie geležinių miesto vartų. Jie savaime atsidarė. Išėję jiedu paėjo vieną gatvę ir angelas ūmai atstojo nuo jo (Apd 12, 6–10). Šv. Petras atėjo pas namus, kuriuose buvo susirinkę krikščionys ir meldėsi. Tie namai buvo Marijos, Jono Morkaus motinos. Šv. Petrui pasibeldus, išėjo tarnaitė Rodė, kuri, pamačiusi Petrą, iš to džiaugsmo neatidarė durų, bet įbėgus pasakė, kad Petras stovi prie durų. Jie jai tarė: Iš proto išėjai... Petras nesiliovė beldęs. Atidarę jie pamatė jį ir nustebo. Pamojęs ranka jiems tylėti, jis papasakojo, kaip Viešpats buvo jį išvedęs iš kalėjimo (Apd 12, 11–17). Dievas sergėjo tą, kurį buvo padėjęs Bažnyčios pagrindan ir kuriam buvo pavedęs ganyti savo aveles bei avinėlius.
Trys svarbios ištarmės
Nelengva buvo pirmiesiems krikščionims pirmaisiais po V. Jėzaus užžengimo į dangų laikais. Už kitus trys daiktai buvo painesni. Tarp tų pirmutinis buvo tas, kad V. Jėzus buvo sakęs: Rašto žinovai ir fariziejai atsisėdo ant Mozės krasės. Taigi visa ką tik jie jums sako, laikykite ir darykite (Mt 23, 2). Išeina, kad krikščionys turi daryti, ką rašto mokytojai ir fariziejai liepia. Dabar gi tie fariziejai liepė liautis skelbus V. Jėzaus prisikėlimą iš numirusių. Tai ir iškilo abejonė, ar klausyt fariziejų draudimo, ar ne? Kita sakant, kaip suprasti V. Jėzaus žodžius: ar kad visame reikia fariziejų klausyti, ar ne visame?
Tą svarbų klausimą išsprendė šv. Petras. Sinedrijos akivaizdoje tarė: Dievo reikia labiau klausyti kaip žmonių (Apd 2, 29). Petrui tą pareiškus, visi krikščionys žinojo, kad jie neprivalo klausyti Sinedrijos įsakymų nė jos draudimų. Bažnyčios laisvę viešai paskelbė aukščiausiasis jos ganytojas, pirmasis popiežius šv. Petras.
Antrasis opusis dalykas tai buvo klausimas, ar priimti į krikščionis tuos stabmeldžius, kurie pripažįsta V. Jėzų, ar nepriimti? V. Jėzaus buvo pasakyta: Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis (Mt 15, 24).
Todėl šv. Petrui priėmus į Bažnyčią šimtininką Kornelijų ir jo namiškius, apaštalai ir broliai, buvusieji Judėjoje, išgirdo, kad ir pagonys priėmė Dievo žodį. Atvykus Petrui į Jeruzalę, tie, kurie buvo iš apipjaustytųjų tarpo, ginčijosi su juo, sakydami: Kam įėjai pas žmones neapipjaustytus ir su jais valgei? (Apd 11, 1–3). Šv. Petras apsakė, kad Dievas jam stebuklingu sapnu apreiškė, jog į Bažnyčią reikia priimti žmones ir iš kitų tautų, ne vien iš žydų. Balsas iš dangaus trissyk atkartojo: Ką Dievas apvalė, tu to nedaryk nešvariu (Apd 10, 15). Nuo to laiko į Bažnyčią priimami visų tautų žmonės. Pats šv. Petras suprato ir kitiems išaiškino, kad aukščiau minėtieji V. Jėzaus žodžiai buvo sakyti tik tam vienam atvejui, o ne visiems laikams. Taip pat ir dabar, kuomet popiežiui tenka išspręsti sunkius tikybos neaiškumus, Dievas suteikia stebuklingos šviesos, kada jos reikia.
Trečiasis dalykas iškilo iš antrojo, būtent, ar iš stabmeldžių priimamieji į Bažnyčią žmonės turi laikytis tų apeigų, kurias Mozė iš Dievo apreiškimo buvo skelbęs žydų tautai, ar, rasi, tos apeigos Naujajame Įstatyme yra neprivalomos? V. Jėzaus buvo pasakyta: Nemanykite, būk aš atėjęs Įstatymo ar pranašų panaikinti; ne panaikinti aš atėjau, bet įvykdinti (Mt 5, 17).
Neaišku buvo, ar tie žodžiai reiškė pastovumą vienų tiktai Dievo apreikštųjų tiesų bei dorovės taisyklių, ar taipgi ir tautinių įpročių bei laikinųjų Senojo Įstatymo apeigų. Daugelis sakė: Jei nebūsite apipjaustyti Mozės įpročiu, negalėsite būti išganyti (Apd 10, 1). Kilus dideliam ginčui, Petras atsistojo ir įrodinėjo, kad žydų tautos apeigų naštą nereik uždėti ant nežydų (Apd 15, 7) ir paskelbė ištarmę: Šventajai Dvasiai ir mums patiko nedėti ant jūsų jokios daugiau naštos, kaip tik šituos reikalingus dalykus, kad prisilaikytumėte nuo aukų stabams, nuo kraujo, nuo pasmaugto ir nuo paleistuvystės (Apd 15, 28. 29). Taigi dabar ir nebėra apipjaustymo krikščionių tikyboje.
Iš šitų trijų atsitikimų matome, kad šv. Petras aiškino krikščionims tikrąją V. Jėzaus apreiškimo ir Jo žodžių prasmę, ir kad krikščionys tų aiškinimų visuomet laikėsi. Jie žinojo, kad V. Jėzus buvo sakęs šv. Petrui: Simonai, Simonai! Štai šėtonas reikalavo jūsų, kad persijotų jus kaip kviečius, bet aš prašiau už tave, kad tu nenustotum tikėjimo (Lk 22, 32). Petras tikėjimo nenustoja niekada. Jis nė neklysta tikėjimo bei dorovės dalykuose. Ta neklaidingumo dovana jam duota, kad jis galėtų atlikti savo pareigą: sustiprinti brolius tikybos pavojuje. Ta pareiga drauge su tuo neklaidingumu iš šv. Petro parėjo ant jo įpėdinių Romos vyskupų – popiežių.
Šv. Petro gyvenimo pabaiga
Stebuklingai išvestas iš kalėjimo, šv. Petras dar keletą metų gyveno Jeruzalėje, bet to miesto vyskupu buvo šv. Jokūbas apaštalas. Krikščionių persekiotojas Saulius, tapęs krikščionium ir ėmęs nuolat vadintis Paulium, arba Povilu, nors tiesiog iš V. Jėzaus buvo gavęs visų apaštalams reikalingų tiesų apreiškimą, bet visgi norėjo jas patikrinti sulyginęs su tomis tiesomis, kurias Išganytojas buvo apreiškęs apaštalams prieš mirdamas. Tuo tikslu, kaip Povilas sakosi: Paskui po trijų metų nuėjau į Jeruzalę Petro pamatyti ir pasilikau pas jį penkiolika dienų (Gal 1, 18).
Apaštalams išsiskirsčius, šv. Petras keliavo visur. Samarijoje jis sutiko Si-moną burtininką, kurs norėjo už pinigus pirkti vyskupystės šventimų dovaną, kad uždėjęs rankas galėtų suteikti ir Šv. Dvasią. Šv. Petras smarkiai subarė Simoną už tą nuodėmingą norą (Apd 8, 18–24). – Per šv. Petrą Dievas darė daug stebuklų. Net ligonius išnešdavo į gatves ir guldė juos ant patalų ir neštuvų, kad praeinant Petrui bent jo šešėlis apdengtų kurį nors iš jų ir jie būtų išlaisvinti nuo savo ligų (Apd 5, 15).
Ilgesniam laikui šv. Petras apsistojo Sirijos sostinėje Antiochijoj ir keletą metų ten buvo pirmuoju vyskupu, tuo pačiu laiku būdamas ir popiežium. Paskui, Antiochijos vyskupo sostą perleidęs kitam, šv. Petras atvyko į Romą ir, bebūdamas popiežium, tapo pirmutiniu to miesto vyskupu. Romoje šv. Petras išgyveno apie 25 metus. Iš čia jis parašė du ganytojišku laišku rytų šalies krikščionims. Romoje šv. Petrui teko slapstytis ir jis gyvendavo keturiose įvairiose vietose. Saugiausia jam buvo turtingojo žydo-krikščionies Akvilės namuose. Krikščionys dažnai susirinkdavo katakombose tiek rytiniame, tiek vakariniame miesto pakraštyje. Galų gale imperatoriaus Nerono šeštaisiais metais šv. Petrą susekė ir sugavo. Spėjama, kad jis buvo įmestas kalėti giliame ir baisiame Mamerto kalėjimo požemyje. Sakoma, kad jo kantrybė ir dorybė įtikino du to kalėjimo sargu: Procesą ir Martinijaną. Nesant vandens nė laiko, o tiedviem norint krikšto, kalėjime iš apačios asloje ištryško skaisti šalto vandens versmė. Tuo vandenim Apaštalas pakrikštijo du geruosius kalėjimo sargus.
Paskirtą dieną šv. Petrą išvedė iš kalėjimo už miesto į šiaurę pas Janikulio kalną ir ten prikalė prie kryžiaus. Apaštalas prašėsi, kad kryžių įsmeigtų žemyn galva. Budeliai taip ir padarė. Tai buvo 68 po V. Jėzaus užgimimo metais.
Apaštalui šv. Petrui mirus, jo popiežiškoji ir vyskupiškoji valdžia teko šv. Linui, o dabar tą valdžią turi 261-sis Petro įpėdinis Šv. Tėvas Pijus XI.
Tuodu kalėjimo sargai, kuriuodu šv. Petras pakrikštijo prieš mirdamas taipgi buvo suimti ir už tikėjimą į Kristų nužudyti. Šv. Petro mirties sukaktuves minėjame birželio 29, o anųdviejų jo sargų mokytinių trimis dienomis vėliau, liepos 2.
– – –
Nors šv. Andriejus ankščiau už brolį buvo pašauktas apaštalauti, tačiau Evangelija (Mt 10, 2) Simoną Petrą vadina pirmuoju apaštalu, nes jis buvo pirmesnis už visus apaštalus valdžios pirmenybe.
[1] Dab. tariama: Jona, Petras – Jonos sūnus.