Brolis Alonso Rodríguez, jėzuitas šventasis, nugyveno ilgą gyvenimą, kuris, pasaulietiškomis akimis žiūrint, atrodė labai paprastas ir monotoniškas. Tačiau tie 86 jo nugyventi metai buvo stebėtinai turtingi Dievo akyse, kiekviena jų diena pasižymėjo ypatingais dorybių aktais ir pelnė nuolankiam broliui daugybę malonių. Šv. Alfonsas savo gyvenimu parodė, kad ir amatininkas, ir tarnas, ir paprastas darbininkas gali tapti šventuoju, jei tik jis tobulai, vadovaudamasis Dievo meile, atlieka savo pareigas.
Vaikystė
Alfonsas Rodrigezas gimė 1531 m. liepos 25 d. Segovijoje (Ispanija), šeimoje, kuri pasižymėjo ne tiek kilmingumu ar turtais, kiek darbštumu ir pavyzdingu gyvenimu, už ką ir buvo aplinkinių gerbiama. Jis buvo antras iš 11 vaikų. Berniukas augo ir brendo gilaus pamaldumo atmosferoje. Jau ankstyvoje vaikystėje jis gavo ypatingą dangaus dovaną – nepaprastą pamaldumą į Švč. Mergelę Mariją, kuris išliko ir augo visą vėlesnį jo gyvenimą. Jis pats rašo apie save trečiuoju asmeniu: „Nuo pat vaikystės, dar net neatėjęs į protą, jis buvo labai pasišventęs Švč. Mergelei“. Su nuoširdžiu paprastumu, būdingu visiems jo raštams, brolis prideda: „Ši meilė Marijai taip augo, kad vieną dieną jis pasakė Jai, kad myli Ją labiau, negu Jinai jį. Tačiau Švč. Mergelė atsakė: Netiesa, aš tave myliu labiau“.
Yra žinoma, kad pirmųjų mokytojų įtaka paveikia visą tolimesnį vaiko gyvenimą. Ši tiesa dar labiau pasitvirtina, kai kalbama apie dvasinius dalykus. Apvaizdos sprendimu jaunajam Alfonsui teko artimai bendrauti su dviem giliai dvasingais žmonėmis: pal. Petru Faberiu SJ – kontempliacijos ir intymaus bendravimo su Dievu meistru, bei tėvu Villanueva – savęs nugalėjimo ir didžiadvasiško apsimarinimo pavyzdžiu. Mūsų šventasis vėliau tobulai sujungs šių šventų vyrų pagrindines dorybes. Jam einant dešimtuosius metus, pal. Petras Faberis praleido keletą dienų jo šeimos vasarnamyje. Ta proga palaimintasis paaiškino pamaldžiam vaikui, kaip reikia gerai kalbėti rožančių, kaip priimti Atgailos sakramentą, kaip kunigui tarnauti Mišioms. To apsilankymo metu mažasis Alfonsas pirmą kartą pajuto palinkimą prie Jėzaus draugijos. Dar daugiau jis pažino ir pamilo ordiną 1543 m. pradėjęs lankyti Alkalos jėzuitų gimnaziją. Ten jis buvo pavestas kitam didelio šventumo vyrui – Pranciškui Villanuevai. Šis nepaprastas žmogus, tik prieš dvejus metus buvo priimtas į jėzuitų ordiną, atkeliavo į Alkalą tam, kad kartu su jaunuoliais garsiajame universitete studijuotų gramatiką, nors jau buvo sulaukęs 34 metų. Jam trūko elementaraus išsilavinimo pasaulio moksluose, bet jis turėjo tokią antgamtinę įžvalgą į dieviškus dalykus ir tokį sugebėjimą vadovauti kitiems siekiant dorybių, kad greitai net teologijos daktarai tapo jo mokiniais. Šis neraštingas brolis buvo paties šv. Ignaco Lojolos paskirtas naujai įkurtos jėzuitų kolegijos Alkaloje rektoriumi, nes šventasis įvertino jo privalumus, pasislėpusius po šiurkščia ir kaimietiška išvaizda. Iš tiesų, Villanuevos įtaka kolegijoje buvo milžiniška.
Pas šį žmogų Diego Rodrigezas ir nutarė pasiųsti du savo sūnus. Tuo metu Alfonsui buvo keturiolika metų. Nieko nuostabaus, kad jaunuoliui kolegijos rektorius padarė didelį įspūdį, išlikusį visą gyvenimą. Vėliau savo kilniaširdišku šventumu, nepripažįstančiu jokio saikingumo santykiuose su Dievu, jis visiems priminė šventą Alkalos rektorių ir jo kompromisų nepripažįstantį tobulumo siekimą.
Tačiau netrukus Rodrigezų šeimoje įvyko pasikeitimai, palaidoję visas jų viltis ir planus. Diego Rodrigezo staigi mirtis paliko jo žmoną vieną rūpintis didele vienuolikos vaikų šeima bei visu šeimos verslu. Kadangi vyresnysis brolis norėjo tęsti teisės mokslus, jaunajam Alfonsui teko grįžti į Segoviją padėti motinai.
Jaunystė ir verslas
Grįžęs namo, penkiolikmetis Alfonsas turėjo imtis verslo ir šeimos tėvo pareigų. Visus dvylika metų jis vadovavo drobės parduotuvei, nors tas darbas ir jam, ir jo motinai nelabai tiko. Alfonsui trūko patirties, komercijos sugebėjimų bei apsukrumo. Suktesni ir mažiau sąžiningi klientai jį lengvai apgaudavo. Kita vertus, jo sąžiningumas ir teisingumas greitai išgarsėjo visoje Segovijoje, todėl net vaikai būdavo siunčiami pas jį apsipirkti, visiškai nebijant, kad bus apgauti. Visą tą laikotarpį Alfonsas neapleido savo dvasinių pratybų. Vis dėlto parduotuvės pelnas vis menkėjo, ir motina nebematė kitos išeities, kaip sūnaus vedybos su turtinga mergaite. Alfonsas paklausė savo motinos ir būdamas 27 m. amžiaus vedė dorą jauną merginą, su kuria susilaukė dviejų vaikų. Jis perkėlė visą verslą į savo naujus namus ir palengva toliau darbavosi, siekdamas pagerinti šeimos padėtį.
Bet Dievas Alfonsui buvo skyręs kitą pašaukimą. Jis norėjo, kad ši kilni siela gyventų tik Jam vienam, ir ši Dievo valia pasireiškė, žmogaus akimis žiūrint, nesuprantamais sprendimais. Alfonsą staiga viena po kitos užklupo nelaimės. Iš pradžių dėl nenumatytų aplinkybių jis prarado didelę dalį savo turto. Vėliau mirė jo mylima dukrelė, tėvelio „akių šviesa“. Netrukus po ilgos ligos ja pasekė ir Alfonso žmona. Rodrigezo verslas žlugo, jis uždarė parduotuvę ir persikėlė pas motiną. Čia vieną naktį jis susapnavo mažą vaikelį, kuris gulėjo karste. Po mėnesio mirtinai susirgo jo sūnelis ir po kelių dienų atsisveikino su gyvenimu. Dar po kiek laiko amžinybėn iškeliavo ir Alfonso motina. Rodrigezui tuo metu buvo 34 metai. Jo žmogiškojo gyvenimo drama pasiekė kulminaciją, ir atrodė, kad Dievas jį visai apleido. Tačiau jo dvasinio gyvenimo kelias tik prasidėjo.
Atsivertimas ir pašaukimas
Alfonsas gerai suprato tikrą išbandymų vertę ir buvo imlus Dievo įkvėpimams. Kaip jis rašė vėliau, tik po šių įvykių prasidėjo jo „atsivertimas“ iš „blogo gyvenimo“. Šis posakis gali būti truputį klaidinantis. Kad teisingiau jį suprastume, leiskime kalbėti pačiam šventajam:
„...Einant 33-ius metus, kai jis buvo užsiėmęs pasaulietiniais rūpesčiais, Dievas jį aplankė tam tikrais išbandymais, tuo pažadindamas jame pilną savo blogo gyvenimo pažinimą ir panieką pasauliui. Jis pamatė, kad iki to meto buvo abejingas Dievui ir savo sielos išganymui. Su šiuo savo menkumo pažinimu jungėsi Dievo pažinimas. Prieš jo akis atsivėrė begalinė Dievo didybė, prieš kurią dulkėse gulėjo jo menkumas. Tai pagimdė jame didelį gailestį ir sielvartą dėl įžeidimų Dievui, ir jis praleido dienas ir naktis graudžiai verkdamas lyg antrasis Dovydas“[1].
Galima teigti, kad Alfonsas atsivertė iš per didelio rūpinimosi pasaulio reikalais ir tam tikro dvasinio letargo. Jo gailestis dėl savo nuodėmių buvo labai gilus ir tikras, nes kilo iš dvejopo Dievo ir savęs pažinimo. Šis gailestis buvo lydimas išorinių darbų bei atgailos pratimų. Savo naują gyvenimą Alfonsas pradėjo generaline išpažintimi, kuriai ruošėsi šešias dienas ir kurią atliko gausiai ašarodamas. Nuo dabar pasninkas, plakimasis, dažna šv. Komunija ir rožančius sudarė nuolatinį jo gyvenimo ritmą. Atsilygindamas už šį Alfonso uolumą, Dievas jį aplankė daugybe paguodų, tarp kurių pasitaikydavo ir tikrų regėjimų. Kartą beverkiant dėl savo nuodėmių, jam pasirodė Kristus, apsuptas šventųjų, tarp kurių buvo ir Alfonso labai mėgiamas šv. Pranciškus Asyžietis. Šis paklausė, kodėl jis taip verkiąs. Alfonsas atsakė: „Mano šventasis globėjau! Juk net viena lengvoji nuodėmė nebūtų užtektinai apverkta, nors žmogus verktų visą gyvenimą“.
Kartu su visišku atsivertimu, Dievas jam suteikė ir kitą malonę: pašaukimą į religinį luomą. Šį pašaukimą Alfonsas galutinai suprato po vieno atsitikimo. Kartą jam prisisapnavo daug juodvarnių. Jie smarkiai puolė baltą karvelį, ant kurio krūtinės sidabrinėmis raidėmis buvo užrašytas Jėzaus vardas – inicialai IHS. Karvelis apsigynė ir išvaikė juodvarnius. Jie puolė dar du kartus, tačiau karvelis nugalėjo, ir juodvarniai pradingo. Šį sapną šventojo dvasinis vadovas t. Martinezas interpretavo kaip ženklą, kad Alfonsas taps jėzuitu ir patirs daug pagundų prieš skaistybę, kurias jis galų gale pergalingai įveiks. Šis spėjimas išsipildė tiesiogiai.
Po artimųjų mirties Alfonsas tapo visiškai laisvas įgyvendinti savo pašaukimą. Jis paliko visą savo turtą seserims ir kreipėsi į Valensijos kolegijos rektorių, prašydamas priimti jį į Draugiją. Šis abejojo dėl kandidato amžiaus bei žinių trūkumo ir patarė jam pirmiau išmokti lotynų kalbos. Alfonsas visu uolumu kibo į mokslus. Jie truko dvejus metus, per kuriuos šventajam teko daug iškentėti, ypač nuo jaunesnių studentų patyčių. Po mokslų jis vėl kreipėsi į provincijolą, prašydamas priimti bent broliuku. Taip pat ir šiam luomui jis pasirodė nelabai tinkamas dėl silpnos sveikatos. Provincijolo patarėjai labai priešinosi jo priėmimui. Atrodė, liko maža vilčių, bet provincijolas Kardes, lyg Dievo apšviestas, tarė: „Aš esu tikras, kad jis savo malda ir šventu pavyzdžiu bus ordinui naudingas“. Taip Alfonsas, būdamas 40 metų amžiaus, buvo priimtas į naujokyną Valencijoje. Jis labai bijojo, kad pasirodys netinkamas Draugijai ir jį pašalins, tačiau jam apsireiškė pats Viešpats Jėzus ir paguodė tokiais žodžiais: „Užtenka, kad aš to noriu“.
Nuo pat naujokyno pradžios Alfonsas parodė tokį uolumą ir greitai padarė tokią pažangą, kad jau po šešių mėnesių buvo pasiųstas į Palmos jėzuitų kolegiją Maljorkos saloje. Ten jis ir išbuvo visą likusį savo gyvenimą, dirbdamas paprastu durininku. Jo išorinis gyvenimas nebuvo nieko ypatingas, jo aprašymas sutilptų į kelis puslapius. Tačiau apie nepaprastas malones ir stebuklus galima būtų prirašyti storą knygą.
Gyvenimas kolegijoje
Kolegijoje Alfonsas dar uoliau vykdė savo pareigas, kurios pasaulio akyse atrodė menkos vertės. Tačiau jis viską darė tobuliausiu būdu, iš grynos Dievo meilės. Tai ir yra šventųjų gyvenimo didybė ir genialumas – mažiausius ir menkiausius kasdienos darbelius paversti tobulais Dievo meilės aktais. Be bendrų vienuoliškų regulos įsakytų pratybų, jis atliko dar ir durininko pareigas. Jis visą laiką turėjo būti prie durų, atidaryti išeinantiems, ateinančių su reikalais paklausti, ko jie nori, įleisti juos į svečių kambarį, pašaukti kunigus, atlikti visokius reikalus namuose, priimti atneštus laiškus ir siuntinius, nunešti juos vyresniajam, išdalyti elgetoms išmaldą arba valgį ir t. t. Tai labai paprastas, bet ir labai išblaškantis gyvenimas, kuris buvo sunkiai suderinamas su brolio Alfonso palinkimu į kontempliaciją ir vienumą. Nė vienas brolis neturėjo daugiau santykių su žmonėmis kaip jis, nes daugelis žmonių iš miesto kreipdavosi į tėvus jėzuitus. Vicekaralius, vyskupas, teisėjai, didikai, įvairūs turtingi bei įtakingi piliečiai, vargšai ir paprasti žmonės – visi jie buvo jėzuitams palankūs ir kreidavosi į juos įvairiausiais reikalais. Dažnai brolis turėdavo lydėti kunigus į miestą. Visa tai nemažai jį vargindavo ir trukdydavo vidiniam susitelkimui. Tačiau šventasis turėjo ypatingą dovaną – jis sugebėdavo visada vaikščioti Dievo akivaizdoje. Jis galėdavo susitelkti ir melstis kiekvienu metu: „Kur tik man pasitaiko būti, aš galiu be įtampos ir be didelių pastangų kalbėtis su Dievu. Tai įvyksta vienu akimirksniu. Kiekvienas žvilgsnis į Dievą atneša man ramybės ir saldžios paguodos“. Laikui bėgant, jis taip įprato jungtis su Dievu, kad buvo nuolat paskendęs Jame. Kartą vienas brolis paklausė Alfonso, kiek laiko per dieną jis būna išsiblaškęs ir negalvoja apie Dievą. Šventasis trumpai pagalvojęs atsakė su jam būdingu paprastumu: „Turbūt tiek, kiek užtrunka sukalbėti vieną „Tikiu Dievą Tėvą“...“.
Apkrautas įvairiais rūpesčiais, Alfonsas per tikėjimą ir meilę mokėjo sudvasinti visus savo darbus. Išgirdęs skambutį, jis nedelsdamas eidavo atidaryti, sakydamas sau, kad pats Dievas jį šaukia. Savo užrašuose jis pats sau pasižymėjo: „Kai suskamba skambutis, aš trumpai susitelkiu ir iš širdies gilumos meldžiuosi: „Viešpatie, aš Tau atidarysiu duris, nes Tave labai myliu“. Po to einu atidaryti, galvodamas: „Štai aš esu, Viešpatie“. Jei kas per smarkiai skambintų, nepasiduosiu jokiam nekantrumui. Įsivaizduosiu, kad tai Viešpats stovi, laukdamas lauke... Pagalvojęs, kad atėjo Išganytojas su savo Motina, pamirštu, kad tarnauju žmonėms, ir mano siela prisipildo džiaugsmo“[2].
Kiekvieną valandą jis klausdavo savęs, ar nepadarė kokios klaidos, ir nuoširdžia malda kreipdavosi į Švč. Mergelę Mariją arba kurį kitą šventąjį globėją, kuriam buvo tą valandą pavedęs. Jei reikėdavo išeiti iš namų, jis pirmiausia aplankydavo Švč. Sakramentą, prašydamas, kad Dievas leistų jam greičiau mirti, nei nusidėti. Visa, ką tik Alfonsas darė, jis pašventindavo gera intencija. Apie tai jis pats rašė: „Ką tik darai, viską reikia aukoti Dievui darbo pradžioje, jo viduryje ir jo pabaigoje. Pradžioje prisiimk darbą su mintimi patikti Viešpačiui, iš švento paklusnumo. Viduryje jį sujunk su Jėzaus Kristaus gyvenimu, Jo kančia, mirtimi ir nuopelnais. Gale paaukok jį Dievui ir savo sielos išganymui“. Taip šventasis brolis beveik kiekvieną akimirką buvo susijungęs su Dievu. Dievui priklausė visas jo laikas. Nors jis žinojo, kad ir miegas iš paklusnumo yra Dievui malonus laiko panaudojimas, tačiau jis džiaugėsi, jei negalėdavo užmigti ir tuo būdu turėdavo progą sąmoningai kalbėtis su Dievu.
Šventas gyvenimas
Įsikūręs kolegijoje, Alfonsas greitai patraukė kitų dėmesį savo šventu gyvenimu. Bėgant metams, jo dorybės vis tobulėjo, kol pasiekė tiesiog herojišką lygį. Galbūt labiausiai jį charakterizuojanti dorybė buvo nuolankumas. Gavęs iš Dievo šviesos pamatyti savo nuodėmingumą ir silpnumą, jis nelaikė nė vieno žmogaus pasaulyje tiek verto paniekos, kiek jis pats. Kitus, ypač kunigus jis labai gerbė. Jis stengėsi kituose žmonėse pamatyti tik geras savybes. Puslapiuose, pilnuose švelnios meilės bei gilaus nusižeminimo, jis sau rašo apie kitus brolius: „Kiekviename namų gyventojuje surask jam būdingą dorybę ir suteik jai vardą. Taip sutikdamas vieną ar kitą brolį, kalbėk sau: „Štai ateina nuolankus žmogus; štai žmogus, degantis Dievo meile; štai, kuris vaikščioja visada su Dievu; štai apsimarinęs žmogus; štai, kuris nugalėjo savo prigimtį. Pažvelk į kantrų žmogų, į paklusnų, į tą, kuris kuklus visuose dalykuose. Pažvelk į šį kunigą, paprastą ir išmintingą; arba į šį, paklusnų Dievo valiai ir visiškai negalvojantį apie save“. O pamatęs vyresnįjį, kalbėk sau: „Štai ateina tas, kuris dega šventa Dievo meile, serafimas, kuris myli kitus serafiškąja meile““[3].
Pats Alfonsas tiesiog nusigąsdavo, jei jam kas parodydavo pagarbą. Kai aukšti asmenys kreipdavosi į jį, prašydami jo patarimo dvasiniame gyvenime, jis jų laiškus tuojau sunaikindavo, kad niekas nesužinotų, su kuo jis bendrauja. Jis garbingai išlaikė visus bandymus, kuriais vyresnieji visaip bandė jo nuolankumą. Kartą tėvas vizitatorius netikėtai įsakė jam, kitiems valgant prie stalo, viešai kalbėti apie vieną dorybę. Alfonsas pakluso ir pusę valandos apie tą dorybę taip gražiai kalbėjo, kad ir teologas nebūtų geriau sugebėjęs. Po to vizitatorius jam tarė: „Man rodosi, kad tai buvo tik keli nuvalkioti posakiai, kuriuos mėgstate dažnai kartoti tiems, kurie jūsų klausosi“, ir norėdamas dar geriau ištirti jo nuolankumą, įsakė jam bučiuoti draugams kojas. Šventasis brolis nė kiek nesumišo, priešingai – su šventu džiaugsmu veide tą įsakymą išpildė. Vyresniųjų liepiamas parašyti apie savo nepaprastas malones, jis tai padarė pavartodamas trečiąjį asmenį, kad niekas nesuprastų, jog čia rašoma apie jį patį. Išskyrus Alfonso dvasinį vadovą, maždaug 30 metų niekas nežinojo apie jo mistines dovanas. Savo raštuose jis pataria: „Reikia tylėti iš Dievo meilės, jei kas nors nekaltai tave apskųstų, įtartų, apšmeižtų. Tada tu būsi laikomas kvailiu. Tačiau tavo rūpestis tebūna patikti Dievui, nors tuo ir visam pasauliui nepatiktumei“.
Vyresnieji, norėdami ištirti, ar Alfonso šventumas tikras, kartais bandydavo ne tik jo nuolankumą, bet ir paklusnumą. Vieną kartą kolegijos vyresnysis jam pasakė: „Jūs esate tik našta kolegijai. Mes nebegalime ilgiau čia jūsų laikyti“. Brolis Alfonsas nuolankiai nusilenkė, paėmė savo apsiaustą ir norėjo išeiti iš namų. Bet durininkas, vyresniojo įspėtas, jį sulaikė. Kita proga vyresnysis liepė jam vykti į Indiją. Alfonsas tuojau susirengė eiti į uostą. Durininkas jo vėl neišleido ir pasiuntė atgal pas tėvą rektorių. Šis paklausė: „Ką būtumėte daręs Indijai pasiekti?“ Šventasis brolis atsakė: „Jei būčiau radęs uoste laivą, būčiau sėdęs į laivą. Jei ne, – būčiau mėginęs eiti vandeniu. Jei tai nebūtų pasisekę, būčiau grįžęs, viską iš savo pusės padaręs įsakymui įvykdyti“. Alfonso paklusnumo paslaptis glūdi Dievo meilėje, kurios pagalba siela mato, kad visi teisėti įsakymai eina iš paties Dievo. Įkvėpta tikėjimo, meilė džiaugsmingai priima iš Dievo rankų bet kokius įsakymus, kokie pavojingi ar sunkiai įvykdomi jie bebūtų. Meilė ir tikėjimas viską palengvina, nes siela, žvelgdama ne į žmogų, o į Dievą, nekreipia dėmesio į sunkumus. Tobulai nusižeminęs ir paklusnus žmogus bus laikomas kvailu, neišmintingu ar net išprotėjusiu, ir iš tikrųjų, Alfonsas dažnai susilaukdavo priekaištų bei nesupratimo dėl per griežtų apsimarinimo praktikų, dėl per didelio tikėjimo Dievo apvaizda ir ypač dėl pernelyg pažodinio paklusnumo. Pasakojama, kad jis neįsileidęs į kolegiją paties vicekaraliaus, nes jis atėjo ne rektoriaus nustatytą valandą, arba kad jis pasilikdavo stovėti kelias valandas vienoje vietoje, nes vyresnysis liepdavo jam truputį palaukti.
Šventasis mažai kreipdavo dėmesio, ką apie jį mano žmonės, tačiau savo raštuose atkakliai gindavo šį dorybių praktikavimo būdą. Savo traktate „Apie tobuliausių sielos dorybių paslaptį“ jis teigia, kad kai kurie veiksmai, kylantys iš tam tikrų dorybių ir atrodantys kvaili bei nepateisinami, kartais atskleidžia labai aukštą tobulumą. Jis rašo: „Įmanoma įsigyti dorybes tokiame aukštame laipsnyje, jog jų išoriniai veiksmai žmonėms, neapšviestiems Dievo malonės, gali atrodyti beprotybe, kvailyste ar beatodairiškumu. Kuo aukštesnė, kuo grynesnė ir tobulesnė dorybė, tuo malonesnis jos praktikavimas Dievui, bet ne visada žmonėms, ypač tiems, kurie negali suprasti tokios dorybės paslapties“. Kad kas nors galėtų eiti tokiu aukšto šventumo keliu, būtinai reikalinga ypatinga šviesa bei stiprybė iš Dievo ir gilus pačios sielos nusižeminimas. Šventas žmogus aiškiai pastebi, kad kai kurie jo veiksmai stebina ar net įžeidžia kitus, tačiau jis mato, sako Alfonsas, „ne tik dabartį, bet ir ateitį bei visas savo veiksmų pasekmes, ir dėl šio aiškaus regėjimo lieka absoliučiai ramus, žvelgdamas į ateitį taip, lyg ji jau būtų praėjusi“[4].
Pamaldumas
Reikia pastebėti, kad nepaisant intensyvaus vidinio gyvenimo ir antgamtinės šviesos, kurią brolis Alfonsas gaudavo, jis niekada neįsivaizdavo, kad šventumas turi būti vystomas neįprastu ir ypatingu gyvenimo būdu. Atvirkščiai, jis pašventė save tobuliausiam kasdienių pareigų vykdymui, kovodamas prieš rutinos dvasią, kuri, jei įsigali, paralyžiuoja visą sielos antgamtinį gyvenimą. Alfonso kasdieniai darbai, taip tobulai atlikti, negalėjo teigiamai neveikti kitų brolių. Visi, kurie kartu su juo gyveno ir turėjo galimybę jį stebėti, semdavosi iš jo įkvėpimo bei uolumo. Iš jo paties ir kitų brolių liudijimų galime šiek tiek sužinoti apie jo dienotvarkę.
Kas rytą Alfonsas keldavosi 2 valandomis anksčiau nei kiti broliai, kad galėtų ilgiau pasimelsti. Pabudęs nustatytu laiku, jis tuoj šokdavo, lyg pats Dievas jį šauktų. Atsiklaupęs jis pagarbindavo Švč. Trejybę, dėkodavo už naują dieną ir melsdavosi: „Teikis, Viešpatie mus šiandien saugoti nuo kiekvienos nuodėmės“. Po to sukalbėdavo Švč. Mergelės Marijos litaniją, kurią mokėjo atmintinai. Atlikęs valandos trukmės apmąstymą, jis eidavo klausyti šv. Mišių ar joms tarnauti. Tarnauti Mišioms jam buvo mėgiamiausias dienos užsiėmimas. Jų metu jis gaudavo įvairiausių apšvietimų bei įkvėpimų. Kartais, jam einant prie altoriaus, jo veidas tiesiog švytėdavo nežemiška šviesa. Visi kunigai labai troško ir varžėsi, kad šventasis brolis jiems tarnautų, ypač jei jie patys turėdavo kokį nors ypatingą prašymą pas Dievą. Kaip rašo t. Colin: „Daugelis stengdavosi sužinoti laiką, kai jis turėdavo tarnauti Mišioms, o tie, kurie jau Mišias būdavo baigę, bet sutikdavo jį įeinantį į zakristiją, pasilikdavo dar vienas Mišias – taip nepaprastai juos įkvėpdavo jo pamaldumas ir uolumas tarnaujant“[5]. Kai vyresnieji leisdavo, jis priimdavo šv. Komuniją, pasiruošęs jai iš vakaro. Po Komunijos jis „pasitraukia į save su savo Dievu, ir ten jie būna kartu. Jis dėkoja už neišmatuojamą malonę, kurią Viešpats jam suteikė ateidamas į jo širdį. (...) Jėzaus ir Marijos buvimas jo sieloje būna toks akivaizdus ir apčiuopiamas, jog jis tai žino labiau iš aiškaus tikrumo, nei iš tikėjimo“[6].
Taip pat uoliai šv. Alfonsas priimdavo ir Atgailos sakramentą, nes šis labai susijęs su Švč. Sakramentu. T. Colin pastebi Alfonso uolumą ir punktualumą išpažinties dienomis: „Kai tik nuskambėdavo skambutis, jis jau stovėdavo nejudėdamas prie klausyklos durų. Pastebėjau, kad kai kuriomis dienomis jis ieškodavo tėvo Marimono, savo nuodėmklausio, laukdamas prie jo durų kelias valandas, jei šis būdavo išėjęs“[7].
Laiką tarp įvairių darbų Alfonsas sunaudodavo pamaldžioms praktikoms. Jei nieko šalia nebūdavo, jis įvairias maldas bei rožančių kalbėdavo garsiai. Tėvai, kurie miegodavo šalia jo kambario, pasakodavo, kad kada tik naktį pabusdavo, girdėdavo Alfonsą garsiai kalbant kokias nors maldas. Iš visų pamaldumų pagrindinę vietą jo širdyje užimdavo meilė Švč. Mergelei Marijai. Tais laikais buvo daug ginčijamasi dėl Nekaltojo Švč. Mergelės Prasidėjimo, ir Alfonsas visada žodžiu ir raštu šią tiesą gynė. Jos garbei jis kasdien kalbėdavo Loreto Dievo Motinos litaniją, Marijos mažąsias valandas (Officium parvum), kurias mokėjo atmintinai, bei daugybę kitų maldų. O rožančiaus maldą jis kalbėdavo taip dažnai, kad dešinės rankos nykščio ir smiliaus oda buvo sukietėjusi nuo rožančiaus karoliukų varstymo. „Sveika, Marija“ tapo tiesiog nuolatiniu jo sielos kvėpavimu. Pasakojama, kad jis susitarė su savo angelu sargu, kad šis toliau kalbės šią maldą, kai Alfonsas miegos.
Kryžiaus kelias
Kaip ir maldoje, jo uolumas pasireiškė ir apsimarinimuose, ir nieko nuostabaus, nes pamaldumas ir apsimarinimas visada turi eiti kartu. Šią dorybę šventasis labai vertino ir vadino ją „didžiuoju apsimarinimu“ (la gran mortificacion). Jis sako, kad būtent „ant šių dviejų sparnų: maldos ir apsimarinimo, siela, padedama Dievo malonės, kyla link tobulumo aukštumų“[8], nes malda sujungia žmogų su Dievu, o apsimarinimas išlaisvina nuo visų kūniškų ir pasaulietiškų prisirišimų, kurie trukdo šiam susivienijimui.
Anot Alfonso, pirmasis apsimarinimo laipsnis yra visiškai nesirūpinti kūnu, paliekant tai vyresniesiems ir regulai. Sekdamas neturtėlį Viešpatį, šventasis džiaugėsi, kad jo kambarys buvo menkas, nepatogus ir drėgnas. Savo kambaryje be lovos jis dar turėjo kėdę. Kažkas ir ją atsitiktinai išnešė. Tuomet brolis Alfonsas nieko nesakė ir visus metus sėdėdavo ant lovos krašto. Jis vaikščiodavo taip pat apsirengęs ir žiemą, ir vasarą. Jis niekada nebaidydavo nuo savęs įkyrių musių. Savo seną, sulopytą rūbą jis taip ilgai nešiojo, kad tik paklusnumas privertė jį apsivilkti geresnį. Jis niekada akimis neieškodavo gražių vaizdų ir neuostydavo skanių kvapų. Sėdėdamas ant kėdės, jis nesiremdavo į atlošą. Alfonsas pasninkaudavo prieš visas Švč. Mergelės šventes ir kitas iškilmes. Infirmarijus (slaugytojas), sužinojęs apie Alfonso plakimosi stiprumą, jautė pareigą pranešti apie tai vyresniajam. Šiandieniniam žmogui sunku suprasti tokią discipliną, ir jam nejučia gali ateiti mintys apie neapykantą kūnui, mazochizmą ar psichikos sutrikimus. Tačiau šventasis buvo žiaurus sau dėl tokios Dievo meilės, kokia šiandieniniais laikais beveik nebepasitaiko. Jis niekino savo kūną būtent todėl, kad šis yra nuodėmės, žeidžiančios jo mylimąjį Dievą, įrankis. Ta mirtina neapykanta sau, persmelkusi visą jo gyvenimą, kilo ne iš kokios nors pesimistinės ar mizantropinės dvasios, o iš troškimo panaikinti visas kliūtis ir atverti kelią į tobulą Meilę.
Apie Alfonso apsimarinimą prie stalo liudija jo paties bendraamžiai. T. Ramohi, tiesioginis liudininkas, rašo: „Nemažas nuolatinio apsimarinimo, kurį mes turėjome progos stebėti, ženklas buvo tai, kad jis visada kažką palikdavo ant stalo iš to, kas jam būdavo patiekta, ir dažniausiai tai, kas geriausia. Žinodami šį įprotį, vyresnieji kartais jam liepdavo suvalgyti viską, kas būdavo padėta. Tokiu atveju paklusnumas turėdavo imti viršų“. Alfonsas pats paliudijo, kad per 20 metų niekada nėra įsidėjęs į savo maistą druskos. Kai jis pamatydavo kažką neskanaus ant stalo, trokšdavo tai gauti taip, kaip besočiai trokšta patenkinti savo godumą.
Tokio apsimarinimo paslaptis yra ta, kad Alfonsas buvo maitinamas maistu, kuris buvo ne iš šios žemės. Jis pats rašo: „Prie stalo šis asmuo sulaukia iš Dievo ir Jo Motinos įvairių apsilankymų ir dovanų, per didelių, kad jas būtų įmanoma aprašyti. Jo valgis yra žmogaus, kuris tik ką išėjo iš savęs ir susijungė su Dievu. Jis jau nebejaučia jokio skonio, jokio potraukio maistui. Jis tevalgo vien tiktai iš būtinybės, o ne iš malonumo, kurį valgis suteikia“[9].
Brolis Alfonsas uoliai praktikavo visas šias ir dar kitas atgailas, nepaisant to, kad jį ir šiaip dažnai kamuodavo įvairios ligos bei skausmai. Kartą, vyresniojo klausiamas, jis prisipažino, kad dėl akmenligės jis jaučiąs tokius skausmus viduriuose bei kojose, lyg kas peiliu pjaustytų visą kūną. Apie šiuos negalavimus jis niekada nesisakęs, nes tai esanti įprasta jo sveikatos būklė; regula gi reikalauja pranešti vyresniajam tik ypatingus negalavimus.
Tačiau visa tai buvo niekai, palyginus su dvasinėmis kančiomis, kuriomis jis buvo dažnai bandomas. Nors savo atsivertimo pradžioje jis gaudavo daug paguodos ir malonių, įstojus į vienuolyną jį užklupo gundymai prieš skaistybę, prisiminus savo ankstesnį gyvenimą. Apie šiuos vidaus kentėjimus galime sužinoti iš paties šv. Alfonso užrašų: „Dievas suteikė piktosioms dvasioms leidimą mane nepaprastai gundyti ir kankinti visus septynerius metus. Kovų smarkumas ir priešo priemonių bjaurumas buvo toks baisus, kad aš nerandu žodžių tam išreikšti. Giliausio pragaro šlykštumas puolė mane begaliniu smarkumu taip, kad aš jau maniau mirsiąs, jei Dievas nebūtų manęs stiprinęs“[10]. Visus tuos metus šventasis kentė didžiausias kūniškas pagundas. Piktoji dvasia kliudė jam apie ką nors kita galvoti ir nuolat kėlė jo vaizduotėje šlykščius bei nepadorius vaizdus. Tik tie, kurie myli Dievą panašiai kaip jis mylėjo, gali gerai įsivaizduoti, kaip baisu gyventi nuolatiniame pavojuje prarasti savo mylimąjį. Prie to dar prisidėjo keista liga, pasireiškusi tik maldos metu. Kai tik šventasis atsiklaupdavo melstis, jį iškart užplūsdavo toks liūdesys, suspaudimas, silpnumas bei fizinė kančia, jog jam atrodė, kad tuoj mirs. Kartais iš nuovargio bei agonijos jis krisdavo kniūbsčias ant žemės ir taip pragulėdavo, kovodamas iki pat apmąstymo pabaigos. Tačiau maldos laikui pasibaigus, jis atsikeldavo žvalus ir visiškai nejausdamas tik ką patirtos kančios. Visą likusią dieną jis buvo gausiai lankomas Dievo, iš kurio sulaukdavo gausių malonių kaip atlygio už ištvermę maldos metu. Teisingai mokė šv. Ignacas, jėzuitų įkūrėjas, kad malda nuopelningesnė ne tada, kai patiriama daug paguodų, o kai dedamos valios pastangos kovojant su išsiblaškymais.
Vėliau kūniškos pagundos liovėsi, tačiau šventajam teko patirti dar baisesnių pagundų prieš išganymo viltį. Piktoji dvasia kankindavo Alfonsą net fiziškai, ir jo užrašų skaitytojui tenka stebėtis, kaip Dievas galėjo tai leisti. Visas tas kančias šventasis ištvermingai pakėlė ir net ieškojo naujų. Kartą vienas brolis jam pasakė, kad geriausias dalykas esąs nuolat mąstyti apie Dievą. Alfonsas atsakė: „Yra dar geresnių dalykų, būtent: kentėti dėl Dievo“. Savo užrašuose jis įsirašė patarimą tylomis kentėti, niekam nesiskųsti ir ieškoti paguodos tik pas Dievą. Jis pažymėjo: „O, kad žmonės žinotų, kaip patinka Dievui siela, kuri dėl jo kenčia... Visas pasaulis tuomet nieko daugiau netrokštų, kaip tik daugiau kentėti dėl Kristaus“!
Kančių laikotarpiu Alfonsas greitai sulaukdavo paguodos iš Švč. Mergelės Marijos. Ji buvo geriausia jo Motina, kuri sutramdydavo gundymų audras, kai tik jis į ją meiliai ir su tvirtu pasitikėjimu kreipdavosi. Yra išlikę daug nuostabių istorijų apie Alfonso ir Švč. Mergelės artimą bendravimą. Kartą, būdamas jau garbaus amžiaus, jis turėjo lydėti vieną kunigą į koplyčią ant kalno. Kelias buvo status, diena pasitaikė karšta, o kunigas ėjo sparčiai, tad senas brolis nuvargo ir apsipylė prakaitu. Tada jam pasirodė Švč. Mergelė Marija, kuri meiliai savo drabužio kraštu nušluostė prakaitą jam nuo kaktos.
Uolumas dėl sielų išganymo
Visas savo kančias Alfonsas aukodavo Dievo garbei ir už sielas, kurių išganymas bei amžinoji laimė buvo didžiausias jo troškimas. „Šis asmuo taip gailėdavosi sielų ir taip stipriai trokšdavo jų išganymo, kad jei Dievas nenukreiptų jo minčių prie kitų gerų dalykų, šis troškimas ir kančia taip išaugtų, kad jis tiesiog to neištvertų ir numirtų“[11]. Alfonsas troško, kiek tai įmanoma, rašyti visiems žmonėms pasaulyje paraginimus geriau tarnauti Dievui. Už tokį jo uolumą ir meilę Dievas atsilygino, suteikdamas Alfonsui išskirtinę malonę, kurios turbūt nepamatysime jokio kito šventojo gyvenime. Alfonsas pasakoja apie ją paprastais žodžiais: „Šis asmuo taip trokšta visų sielų išganymo, jog atsitinka, kad jis dvasiškai lyg susivienija su tiek žmonių, kiek yra pasaulyje, ir tai įvyksta vienu metu ir su kiekvienu atskirai. Tokiu momentu jis asmeniškai kalba kiekvienam atskirai ir tuo pačiu metu visiems kartu, primindamas jiems gyvenimo trumpumą, pragaro kančias, Dievo didybę ir begalinį Jo gerumą, rodydamas jiems, kaip Dievas nusipelno, kad jie Jam tarnautų“[12]. Jo dvasinis vadovas paklausė, kaip toks patyrimas yra įmanomas, tačiau Alfonsas negalėjo to paaiškinti, tik tvirtino, kad taip iš tiesų jam atsitikdavo.
Sielos būna pašvenčiamos ir atverčiamos per tikrą pamaldumą bei dorybių praktikavimą, ir iš tikrųjų, Alfonso pagrindiniai ginklai atverčiant sielas buvo malda ir auka. Šiomis priemonėmis jis pasiekdavo nuostabių rezultatų. Jis visados melsdavosi už kunigų apaštalavimo sėkmę, kai jam tekdavo juos lydėti. Jis prašydavo Dievo, kad pamokslininkų darbai atneštų daug dvasinės naudos sieloms. Kai jo kolegijos nariai grįždavo iš misijų, jie prisipažindavo, kad skelbdami Dievo žodį, stipriai jautė Alfonso pagalbą.
Šventasis brolis visus patraukdavo prie gėrio savo pavyzdžiu ir net pačiu savo buvimu. Jo šventumo įtaka buvo tokia didelė, kad užtekdavo tiktai praeiti pro jo kambarį, kad pajustum kokios nors ypatingos malonės poveikį. Vien dėl šio poveikio visi troško jį pamatyti ir su juo pasikalbėti apie dvasinius dalykus ar bent gauti iš jo kokių patarimų laišku. Į jį kreipdavosi paprasti žmonės, taip pat dvasininkai, hierarchai bei aukštuomenė. Alfonsas buvo jėzuitas, regula jam leido aktyvų apaštalavimą, ir todėl tokiomis progomis jis galėdavo pilnai išreikšti savo uolumą ir meilę. Iš tikrųjų, galima sakyti, kad tokiuose pasikalbėjimuose jis tiesiog kvėpuodavo Dievo meilės ugnimi. Vienas jo amžininkų prisimena: „Galiu pasakyti, kad aš turėjau daug privačių pasikalbėjimų su juo ir kad visada išeidavau iš jo kambario jausdamas žymų pasikeitimą savyje. Jei aš pas jį ateidavau nepamaldus, tai išeidavau jausdamas ypatingą pamaldumą; jei prieš tai būdavau atšalęs, tai išeidavau nepaprastai uolus ir pasiryžęs atlikti didžius darbus dėl Dievo“. T. Torres, gyvenęs 14 metų kartu su šventuoju, rašė: „Kokia Dievo meilės ugnis degė šio brolio krūtinėje! Jo paprasti žodžiai uždegdavo širdis. Niekas negalėjo tam pasipriešinti. Turiu prisipažinti, kad nei viena dvasinė knyga man nedavė tiek, kiek pasikalbėjimai su juo“. Pats Maljorkos vicekaralius Koloma liudijo, kad šventojo brolio žodžiai nekartą jį sujaudindavo iki ašarų. Kai mieste sužinodavo, kad šventasis viešai kalbėsiąs, jo pasiklausyti ateidavo aukščiausių asmenų. Vyresnieji liepdavo, priešingai įpročiams, jam kalbėti net valgomajame, klausant visiems broliams.
Panašiai vaisingi buvo ne tik jo žodžiai, bet ir raštai bei laiškai, kuriuos jis rašydavo įvairiems asmenims, trokštantiems dvasinio maisto ir jo patarimo. Savo atsiminimuose, kuriuos rašė liepiamas paklusnumo, nepaisant kalbos paprastumo, jis parodo tokią gilią išmintį bei aiškumą, kad daugelis teologų neįstengtų parašyti geriau. Dėl šio nepaprasto Alfonso sugebėjimo vesti kitus dvasiniu keliu vyresnieji jam pavedė auklėti jaunus brolius bei įvesti juos į luomo pareigas. Alfonsas pasirodė esantis geriausias mokytojas. Jis turėjo milžinišką įtaką savo auklėtiniams ir išugdė ištisą šventų jėzuitų kartą, tarp kurių žymiausias yra šv. Petras Klaveras – garsusis P. Amerikos negrų apaštalas. Nuo pat savo atvykimo į Maljorką jaunasis Petras gaudydavo kiekvieną šventojo durininko žodį, jo veikiamas sparčiai augo Dievo meilėje ir iš jo persiėmė kryžiaus bei apsimarinimų meile. Vėliau dirbdamas Kartagenos uoste tarp vergų, jis visada prie savęs nešiojosi šv. Alfonso pamokymus, surašytus ant popieriaus.
Galima dar paminėti, kad šv. Alfonsas savo maldomis pagydė daug ligonių, daugelį apsaugojo nuo tuo metu siautėjusio maro, išgelbėjo Maljorką nuo bado, apsaugojo kolegiją nuo didelės audros, atvertė daugybę užkietėjusių nusidėjėlių. Tikrai galima nuolankųjį brolį vadinti savo krašto ir visos Bažnyčios apaštalu.
Mirtis ir triumfas
Brolis Alfonsas buvo šventasis, ir jo mirtis buvo verta šventojo. Jam einant 86-uosius metus, kančios bei gundymai, lygiai kaip ypatingos Dievo paguodos, jame padidėjo. Prie nuolatinių ligų prisidėjo tokie dideli skausmai, jog jis nebegalėjo keltis iš lovos ir turėjo joje sėdėti tiesiai, kad neuždustų. Alfonsas teturėjo vieną mintį – kuo daugiau kentėti. Jis meldėsi: „Duok man, Viešpatie, dar daugiau kentėti, bet kartu duok ir didesnės meilės bei didesnės kantrybės šiems kentėjimams nešti“. Visi suprato, kad jo žemiškojo gyvenimo galas, kurio laiką jis pats buvo tiksliai išpranašavęs, jau artinasi. Šventasis ramiai ir pamaldžiai priėmė paskutinius sakramentus. Po penkių dienų Alfonsas užmerkė akis ir tris dienas gulėjo nejudėdamas. Visi jautė, kad jis buvo ekstazėje. Jo veidas pasidarė žymiai gražesnis, kilnesnis bei linksmesnis ir žadino pamaldumą visiems, kurie jį stebėjo. Jo akys, kai jas atverdavo, žibėdavo. Trečios dienos gale jis atbudo šaukdamasis Jėzaus vardo. Tuoj grįžo visi skausmai, ir jis apalpo. Prie jo lovos susirinko visi namų gyventojai. Po pusvalandžio merdėjimo jis atvėrė akis ir peržvelgė visus pilnu meilės žvilgsniu. Paskui nukreipė paskutinį žvilgsnį į Nukryžiuotąjį ir, nuolat minėdamas Jėzaus vardą, mirė. Tai įvyko 1617 m. spalio 31 d., apie vidurnaktį, prieš pat prasidedant Visų Šventųjų šventei. Vienu šventuoju danguje tapo daugiau.
Kai tik miestas sužinojo apie šventojo durininko mirtį, didžiausia minia susigrūdo į jėzuitų bažnyčią, kur buvo paguldytas jo kūnas. Ryte atvyko pats vicekaralius, svarbūs miesto ir bajorijos žmonės, teisėjai, karališkosios tarybos nariai, visų luomų atstovai, trokšdami dar kartą pažvelgti į mirusio brolio veidą. Visi norėjo paliesti jį rožančiais ar gauti kokių nors relikvijų. Amžininkai rašo, kad apie 8 tūkstančius rožančių per vieną dieną palietė šventojo kūną. Kunigai bei daktarai nesvyruodami bučiavo jo rankas ir dėjo medalikėlius ant jo kūno. Ligoniai ėjo prie jo prašyti užtarimo.
T. Marimon pasakoja, kad vienas kunigas, laikydamas tokį žmonių entuziazmą perdėtu, nusprendė bučiuoti ne šventojo ranką, o kryželį ant jo krūtinės. Kai jis pasilenkė, Dievas pasiuntė jam vidinę šviesą apie gulinčio kūno kilnumą ir šventumą. Jis pamatė brolį Alfonsą besišypsantį jam, ir šis žvilgsnis jį išmokė tiek daug, kad jo jausmai staiga visiškai pasikeitė. Šioje trumpoje vizijoje brolis buvo apsivilkęs labai brangiu auksiniu drabužiu, išpuoštu perlais, iš kurių ėjo šviesos spinduliai, o jo veido išraiška buvo nuostabi ir švytinti. Kunigą užplūdo toks pamaldumas, kad jis nedelsdamas pabučiavo ne tik šventojo rankas, bet ir jo kojas. Vėliau jis dažnai ateidavo prie jo kapo pasimelsti.
Šventojo durininko laidotuvėse dalyvavo visas miestas, prie kapo įvyko daug stebuklų. Jau tada daug kas jį garbino kaip didį šventąjį. Tačiau jo beatifikacijos byla užsitęsė iki pat 1825 metų, o šventuoju jis buvo paskelbtas 1888 m. kartu su dviem kitais garsiais jėzuitais: šv. Petru Klaveru ir šv. Jonu Berchmansu.
Kęstutis Choromanskis
Tema: