Pašaukimas – sekti šventąjį Dominyką (III)

Pokalbis su tėvu Wojciechu Gołaskiu (Vaitiekumi Golaskiu) OP, mūsų Brolijos Kauno priorato bendradarbiu. Pirmoji dalis čia. Antroji dalis čia.

 

Dominikonai Estijoje

 

Bet paragavote ir misionieriaus duonos, ir tai labai nuo krikščionybės nutolusiame krašte...

Taip, 2010 metais atvykau į Taliną ir čia dirbau tris su puse metų.

 

Talino dominikonų vienuolyną pirmąkart aplankiau 2009 m. Apie krikščionybės Estijoje istoriją, Katalikų Bažnyčią ir katalikų Tradiciją Estijoje mūsų žurnalo Pulkim ant kelių numeryje, skirtame protestantizmo temai, yra rašęs kun. Ivo Õunpuu – Brolijos asocijuotas kunigas, Kauno priorato bendradarbis nuo 2018 metų.^[1] Papasakokite apie dominikonų Estijoje istoriją plačiau.^[2]

Dominikonai įsikūrė danų valdomame Revalyje (istorinis Talino pavadinimas) 1246 metais. Savo gotikinę Šv. Kotrynos (Püha Katariina) bažnyčią statė iki pat XIV a. pabaigos. Jau XV a., dar iki reformacijos, vienuolynas buvo gerokai nusmukęs. 1524 m. liuteronų miestiečių minia apgriovė bažnyčią, 1525 miesto taryba išvijo dominikonus. 1531 m. vienuolyną nusiaubė gaisras, bažnyčios skliautai įgriuvo. 1561 m. nustotos aukoti Mišios Taline ir visoje Š. Estijoje, po 1626 m. katalikiškas gyvenimas sunyko ir P. Estijoje, kurią iki tol valdė Lenkija-Lietuva.

Senosios dominikonų bažnyčios dalis buvo nugriauta, dalis perstatyta į gyv. namą, dar matomi apsidos fragmentai. Vienuolyno pastatas išliko ir yra vienas iš svarbiausių Estijos istorinių paminklų.

Šiaurinę Livonijos dalį su Talinu iki 1346 m. valdė Danija, po to Livonijos ordinas, Švedija ir nuo 1710 m. Rusija. 1786 m. Taline atlaikytos pirmos po reformacijos katalikiškos Mišios. Mieste buvo 284 katalikai. 1799 metais Lietuvos provincijos dominikonams buvo leista grįžti į Taliną,^[3] palaipsniui grįžo katalikybė. Atvyko pirklių ir darbininkų lenkų, lietuvių, vokiečių, jiems reikėjo sielovados, kuria ėmė rūpintis vienuoliai. 1832 m. jau būta 1500 parapijiečių. Mišios buvo laikomos sutvarkytame senojo vienuolyno valgomajame, bet jame tilpo tik 300 žmonių. 1841 m. pradėtas valgomojo perstatymas pagal architekto Carlo Rossi iš Sankt Peterburgo projektą. Neogotikinė Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia buvo konsekruota 1845 m. Tai dabartinė Talino katedra – Tallinna Peeter-Pauli katedraal.

Bendruomenė buvo nedidelė, 2–3 vienuoliai. Po 1831 m. sukilimo caro valdžia uždraudė ordinui priimti naujokus, vienuolija buvo pasmerkta išmirti, Lietuvos provincijos vienuolynai buvo uždarinėjami. Dominikonai Taline vėl išnyko apie 1860 metus.

1924–1940 metais Estijoje veikė apaštalinė administratūra, bet dominikonų nebuvo. 1922 m. Estijoje gyveno 2536 katalikai, pusė iš jų Taline. 1954 m. sovietų valdžia sutvarkė vienuolyno pastatą, įrengtas muziejus. Trečiasis ordino veiklos Estijoje etapas prasidėjo 1996 metų lapkritį, kai iš Lenkijos atvyko 1995 m. įšventintas t. Ludwik Krzysztof Grabarczyk OP (g. 1964). 1998 m. jis paskirtas Talino klebonu. Jo istorija buvo audringa... 1999 m. metęs kunigystę, jis gyvena, atrodo Kanadoje.^[4]

Pastatai tuomet dar buvo palyginus pigūs, ordinas įsigijo vienuolynui namą Müürivahe g., prisiglaudusį prie mūsų viduramžių vienuolyno pastato, XIV a. sienos. Namas XVI ar XVII a., ordinas jį tebeturi, nors vienuolyno veikla 2022 m. sustabdyta. Po t. Ludwiko atėjo kiti: lenkai Damianas Skowrońas ir Jacekas Szpręglewskis, latvis Vilhelmsas Lapelis, Estijos rusai Igoris Gavrilchikas ir Vladimiras Gussevas. Damianas išstojo iš ordino; Jacekas buvo perkeltas; Vilhelmsas išvyko į Latviją; Igoris išstojo iš ordino, tapo dieceziniu kunigu; Vladimiras perėjo į ordino Čekijos provinciją^[5]. Galiausiai 2005 m. atvyko t. Arturas Modzelewskis, jis kurį laiką darbavosi vienas. Arturas išbuvo Taline 17 metų, aš gyvenau ten jo laikais.^[6]

 

Beje, 2000 m. rugsėjį Taliną aplankė pats dominikonų ordino generolas t. Timothy‘is Radcliffe‘as OP.

Papasakokite apie metus, praleistus šioje misijoje.

Estijoje dirbau nuo 2010 m. vasaros iki 2013 m. gruodžio. Man atvykus, t. Arturas buvo vienas, man išvykus, irgi liko vienas. Jis nebuvo tikęs bendruomeniniam gyvenimui, mėgo vienatvę. Su nostalgija prisiminė laikus, kai dirbo Latvijoje – latvių mentalitetas jam patiko labiausiai. Estiškai pramoko vidutiniškai. Man atvykus, vienas tikintysis pasišovė mokyti mus šios itin sunkios kalbos. Visus trejus metus ateidavo triskart per savaitę ir po pusantros valandos kantriai mus abu mokė. Norėjo tai daryti už dyką, bet mes savo iniciatyva jam šiek tiek mokėjome. Taip pramokau estiškai.

Skirtingai nuo Arturo, Estijoje jaučiausi kaip žuvis vandenyje, man šis kraštas labai patiko. Atvykau čia savo noru, kviečiamas estų muzikantų, su kuriais bendravau jau Lenkijoje. Estai yra bene labiausiai nereliginga tauta pasaulyje – tik 14 % estų teigia, kad religija yra svarbi jų gyvenime.^[7] 60 % šalies gyventojų (tarp jų daug rusų) nepriklauso jokiai religinei bendruomenei. Žmonės tiesiog nejaučia reikalo praktikuoti kokią nors religiją, neieško ryšio su Dievu. Taip yra ne dėl Sovietų Sąjungos palikimo – sovietai valdė ir lietuvius, bet jie nėra taip sekuliarizuoti. Mano estų k. mokytojas aiškino, kad tokia laikysena kyla iš giliausios istorijos: nuo viduramžių krikščionybė buvo tapatinama su svetimaisiais. Nuo XIII iki XX a. šalį valdė svetimieji: danai, švedai, vokiečiai, lenkai, rusai, ir visi jie buvo krikščionys.

Estai su svetimšaliais nori kalbėtis angliškai arba rusiškai, nes estų kalba yra per amžius įgavusi naują funkciją šalia komunikacinės – gynybinę, konspiracinę. Pasak mano mokytojo, tai įaugo į estų pasąmonę. Šiandien jie apie tai nebegalvoja, bet toliau taip elgiasi su gerais ketinimais, esą norėdami padėti svetimšaliui. Ne kartą su policininkais, pardavėjais, vairuotojais pradėdavau kalbėtis estiškai, o jie iš paskutiniųjų stengdavosi pereiti prie kitos kalbos. Kartą policininko net griežtai paklausiau, kodėl nenori bendrauti valstybine kalba. Jis baisiai nustebęs „persijungė“ į estų kalbą...

 

Koks buvo jūsų apaštalavimas tarp estų?

Savo vienuolyne įsirengėme nedidelę koplyčią. Triskart per savaitę joje aukodavome viešas šv. Mišias – vienas iš jų, vyresniojo t. Arturo leidimu, galėjau celebruoti tradicinėmis apeigomis. Tai buvo laikai jau po pop. Benedikto XVI laiško Summorum Pontificum (2007), Talino katedroje tradicinės Mišios vykdavo du sekmadienius per mėnesį (taip yra ligi šiol). Jas laikydavo klebonas kun. Alfonso Di Giovannis. Jis priklauso neokatechumenatui, todėl tradicinės apeigos jam buvo svetimos, darė tai tik vyskupo liepiamas. Jis paprašė vieną iš tų dviejų sekmadienių perimti man – iškart sutikau. Katedroje tradicines sekmadienio Mišias lankė 30–40 tikinčiųjų, mano Mišias savaitės dienomis – iki 10.

Mes, dominikonai, buvome atsakingi už sekmadienio Mišias 10 val. lenkų kalba su lenkišku pamokslu. Į jas susirinkdavo apie 150 žmonių, lenkų ir lenkiškos kilmės, daugiausiai pagyvenusių moterų. 14 val. būdavo estiškos Mišios, kuriose dalyvavo apie 100 tikinčiųjų. Vakare celebruodavo vyskupijos kun. Igoris rusų kalba, ateidavo apie 30 žmonių. Kartą per mėnesį vykdavo lietuviškos Mišios. Lietuvių kunigų nebuvo, kuris nors kitas šiaip ne taip jas perskaitydavo iš lietuviško mišiolo, bet lietuviškų pamokslų nesakė. Ateidavo apie 30 lietuvių, kurie kitais sekmadieniais jungdavosi prie lenkiškų Mišių. Per lenkiškas mišias, atsižvelgiant į lietuvius, „Tėve mūsų“ būdavo giedamas dukart – iš pradžių lenkiškai, po to lietuviškai. Labai kūrybinga! Pastebėjau, kad lenkų ir lietuvių nuosekliai mažėjo, o estų daugėjo.

Keletas lietuvių talkininkavo administracijos kanceliarijoje – pamenu tokią ponią Viktoriją. Estijos lenkai, lietuviai, baltarusiai – paprasti žmonės, sukūrę šeimas su estais ar atvykę čia dėl darbo sovietmečiu. Tik dalis save laikiusių lenkais mokėjo lenkiškai, mieliau kalbėdavosi rusų k.

 

Ar pajutote, kad jūsų pastangos neša vaisių? Skaičiau t. Arturo žodžius: „Kasmet 20 naujų žmonių priima krikštą, papildomai 20 žmonių ateina į Bažnyčią iš kitų krikščioniškų bendruomenių. Per 10 savo darbo metų asmeniškai parengiau krikštui 15 žmonių“.^[8]

Pasak oficialios statistikos, 2000 m. Estijoje būta 5745 katalikų (0,5% gyventojų), 2021 m. – jau 8690 (0,8% gyventojų). Bet, mano įsitikinimu, visų praktikuojančių katalikų Estijoje yra daugių daugiausia 3000. Estai sudaro daugiau nei pusę iš jų, nors prieš dešimtmetį jų buvo mažiau nei pusė. Sovietmečiu visa tarpukario estų katalikų karta jau buvo išmirusi, nebuvo jokio tęstinumo. Nuo 70-ųjų atsirado nemažai konvertitų, tad šiandien beveik kiekvienas suaugęs katalikas yra tų laikų konvertitas ar jų palikuonis. Skirtingai nuo Lenkijos, Lietuvos ar Latgalos, nebuvo jokios liaudies katalikybės, katalikiškų papročių. Žmonės atsiversdavo daugiausia iš inteligentų, muzikų, aktorių, įvairių laisvųjų profesijų, tad estų katalikų socialinis statusas ir sąmoningumas daug aukštesnis nei Estijos lenkų ar lietuvių. Nemanau, kad daug reikšmės turėjo apeigų estetika – žmonės tikrai ieškojo autentiško tikėjimo.

Vienas pirmųjų konvertitų, o dabar – vienas aktyviausių Brolijos koplyčios Taline tikinčiųjų yra muzikas Taivo Niitvägi (g. 1955). Jis grojo pirmajame visoje SSSR senosios muzikos ansamblyje „Hortus Musicus“ (įk. 1972), 1983 m. įsteigė savo ansamblį „Linnamuusikud“. Per senąją muziką atrado grigališkąjį choralą, o tuomet susimąstė: iš kur ši nuostabi muzika, kas ją įkvėpė? Pasirodo, tai Katalikų Bažnyčia. Tuoj kreipėsi į tuomet vienintelį Estijoje katalikų kunigą Krumpansą. Klebono Krumpanso nuopelnai didžiuliai – tai jis pačiu savo fiziniu buvimu išsaugojo Talino katedrą nuo sovietų planų ją sekuliarizuoti. Atsitvėrė kambariuką bažnyčios chore ir jame gyveno, nuolat sėdėjo toje bažnyčioje. Tad Taivo jį nesunkiai rado. Prisijungė prie klebono vedamos slaptos katekizmo grupelės, ėmė ruoštis krikštui. Klebonas nutarė parengtuosius pakrikštyti viešai. Taivo, tuomet bebaigiąs muzikos studijas, dėl to buvo pašalintas iš konservatorijos. Iš visų šešių „Linnamuusikud“ muzikantų jis vienintelis buvo be diplomo, bet visi sutarė, kad jis talentingiausias vokalistas ir turi vadovauti. Kun. Krumpansas 1975–1990 m. Taline pakrikštijo iš viso kelis šimtus estų. Beje, Taivo dažnai lankydavosi Lietuvoje pas tėvą Stanislovą OFMCap, laikė jį savo dvasios tėvu. Savo viloje Estijoje įrengė koplytėlę, kurioje kabo t. Stanislovo nuotraukų.

Su Taivo susipažinau dar 1993 m., kai jis su grupe „Linnamuusikud“ jau antrąkart dalyvavo Stary Sącz senosios muzikos festivalyje. Buvau festivalio kapelionas. Toliau bendravome, o 1994 m. Taivo man ir sako: atvažiuok į Estiją, tokių kaip tu mums reikia! Tuomet nė negalvojau, kad šį kvietimą priimsiu po 16 metų. Žinojau, kad kitas muzikos mylėtojas t. Arturas sėdi Taline vienas, todėl pats pasisiūliau ten važiuoti. Dar 2009 m. buvau atvykęs apsižiūrėti, Arturas mane šiltai priėmė, visur apvežiojo. Provincijolui pritarus, išvykau. Iki šiol bendrauju su estais senosios muzikos mylėtojais.

Į Estiją nuvykau jau kaip tradicinės liturgijos šalininkas. Kaip minėjau, gavau leidimą celebruoti tradicines Mišias antradieniais. Nebuvo viešų Mišių šeštadieniais, tad netrukus ėmiau aukoti tradicinėmis apeigomis ir tą dieną, o vėliau ir vieną sekmadienį per mėnesį katedroje. T. Arturas to nemėgo, bet toleravo. Taivo gyvena senamiestyje, tad ateidavo į visas tas Mišias, pats atsakinėdavo kaip ministrantas ir pats giedojo visas proprium giesmes, net jei būdavo vos keli tikintieji!

 

Koks dar, be šv. Mišių, buvo dominikonų apaštalavimas?

T. Arturas ir aš pamokslavome estiškai, vedėme kassavaitinius katechetinių paskaitų kursus. Tai patraukė būrelį estų – iki 15 žmonių. Pavyzdžiui, skaitėme paskaitų ciklą apie dominikonų šventuosius (jų įrašai buvo Talino vienuolyno interneto svetainėje, gaila, kad ji jau išjungta). Italas klebonas kun. Alfonso prastai mokėjo estiškai, buvo sunku suprasti jo pamokslus, tad turėjome didesnį pasisekimą nei jis. Dar skaitėme paskaitas tema „Kas yra tiesa?“, apie kontempliaciją, apie teologinių studijų reikšmę ir pan.

Savo vienuolyno koplyčioje kas vakarą giedodavome mišparus lotynų kalba. Pasauliečiai giedojo su mumis. Jau studentate Krokuvoje buvom įpratę giedoti lotyniškus mišparus. Jų tekstas jau buvo iš naujojo brevijoriaus, bet natos grigališkos. T. Arturas jautė jiems sentimentą – bendruomeniniai mišparai dar buvo likę studentų formacijos namuose, vienuolynuose jau buvo nunykę. Deja, neseniai ir studentatuose įvesti hibridiniai mišparai, pusiau lotyniški, pusiau lenkiški...

 

Ar jau tuomet turėjote kontaktų su mūsų Brolija?

Dar 2003 m. Šv. Pijaus X kunigų brolija atidarė koplyčią Taline, biuro patalpose palėpėje Pärnu maantee 23. 2010 m. į Kauno prioratą buvo paskirtas kun. Shane Pezzutti, kuris nuo rugsėjo ėmė rūpintis bendruomene Taline. Brolijos Mišios vykdavo vieną sekmadienį per mėnesį. Per brangių patalpų buvo atsisakyta, Mišios pradėtos laikyti senojo dominikonų vienuolyno rūsyje, kurį valdė muziejus.

T. Arturas kreipėsi į muziejaus direkciją, kodėl leidžia „lefebristų“ Mišias katedros ir dominikonų panosėje. Jie esą tik klaidina tikinčiuosius, beveik tas pats adresas. Vyskupas parašė Brolijos vyresniajam Lenkijoje kun. Karlui Stehlinui. Šis atsakė: suprantame, mes patys ieškome geresnių patalpų, stengsimės išsikraustyti. Brolija dab. koplyčią Pärnu maantee 397 pasišventino tik 2016 m.

Jau tada maniau, kad šis konfliktas keistas ir dirbtinas, stebėjausi, kodėl negalima būtų normaliai bendrauti su Brolijos kunigais. Tad išnaudojau progą pagarbiam kontaktui. Pastebėjau, kad tradicinėse Mišiose katedroje, kai nebūna atvykęs Brolijos kunigas, nėra tų tikinčiųjų, kurie paprastai eina pas Broliją. Tad aš susirūpinau, kodėl jie neatlieka sekmadienio pareigos tradicinėse Mišiose katedroje. Per kunigą Ivo susitariau susitikti su kun. Karoliu (taip Lenkijoj jį vadiname) – tada jį pirmąkart ir susitikau. Kultūringai, broliškoje correctio fraterna dvasioje, atkreipiau jo dėmesį, kad tikintieji neateina. Kun. Karolis atsakė, kad neskatina jų ateiti, nes klebono Alfonso pamokslai toli nuo Tradicijos. Neužtenka tradicinio Mišių rito, turi būti ir tradicinė doktrina, tikinčiųjų formacija. Galiausiai sutiko: kai katedroje celebruosiu aš, tikintieji galės ateiti. Tad iškart pelniau jo pasitikėjimą!

 

Papasakokite plačiau apie katalikų dvasininkiją Taline.

2005 metais Talino klebonas Philippe Jourdanas (g. 1960), baskų kilmės prancūzas, buvo konsekruotas vyskupu ir paskirtas Estijos apaštaliniu administratoriumi. Šias pareigas jis eina ligi šiol. Vyskupas įrengė kurijos pastatą netoli katedros, tačiau pats toliau gyvena prelatūros „Opus Dei“, kuriai priklauso, namuose. Kartą per metus mes jį pasikviesdavome į savo vienuolyną. Kai pasiūliau aukoti tradicines Mišias, buvome pas jį nuėję, jis neturėjo nieko prieš. Kasmet per Velykas celebruodavo iškilmingas Mišias lenkų bendruomenei, šiaip ne taip jas perskaitydavo iš lenkiško mišiolo.

Didžioji katalikiško apostolato dalis Estijoje atliekama įvairių vienuolijų ir bendrijų. 1992 m. čia darbą pradėjo „Opus Dei“ prelatūra, 1994 m. atsikūrė brigitietės, 1996 lapkritį – dominikonai ir t. t. Vėliau pradėjo veikti ir radikaliai modernistinis neokatechumenato judėjimas.^[9] Jam priklauso ilgametis Talino klebonas kun. Alfonso Di Giovannis. Namuose netoli katedros yra jų namai, ten gyvena judėjimo narių pasauliečių šeimos, kurios bando vykdyti misiją. Daugelis jų iš Lotynų Amerikos, nesistengia išmokti estų kalbą, bet bando patraukti charizmatišku emocionalumu. Savo pamaldas laiko šeštadienį vakare, atskirai nuo visos parapijos. Bandė vykdyti evangelizaciją gatvėse – Estijoje! Užkalbinti nepažįstamą žmogų gatvėje kokiu nors kitu reikalu, nei teiraujantis kelio, čia laikoma didžiausiu netaktu, nekultūra! Tad nieko nuostabaus, kad mes, du dominikonai, su savo estiškomis paskaitomis turėjome daugiau sėkmės nei tas gausus neokatechumenato būrys.

„Opus Dei“ Estijoje veikia uždarai, kaip būdinga šiam institutui. Stengiamasi patraukti įtakingesnius, turtingesnius asmenis, jie kviečiami į specialias uždaras Mišias. Parapijoje būdavo kalbama, kad štai tas ar anas priklauso „Opus Dei“. Tokio elitinio apostolato stiliaus sėkmė taip pat yra labai ribota.

Kunigą Ivo Õunpuu, su kuriuo dabar kartu gyvename Kauno priorate, pažinojau dar iš seminarijos Krokuvoje, jis buvo jaunesnis už mane. Jis buvęs dominikonas, vėliau buvo Brolijos narys, po to tapo Estijos administratūros bendradarbiu. Vyskupas jį pasiuntė į atkampią Valgos parapiją, vėliau į Narvą. Jis visur norėjo kuo dažniau laikyti tradicines Mišias, kovojo dėl to. Vyskupas tai sunkiai pakentė, vis pratęsdavo bandomąjį laikotarpį. Kanonų teisė numato, kad jei vyskupas kunigo po 5 metų bandomojo laikotarpio neišmetė, jis yra inkardinuojamas diecezijoje ipso facto. Bet vyskupas šią normą ignoravo ir kunigui Ivo nedavė inkardinacijos rašto. Ivo atvažiuodavo į Taliną, susitikdavome, bet vyskupas jam neleido dirbti sostinėje, tad bendro apostolato vesti negalėjome.

Vyskupas kartą per mėnesį rengdavo visų administratūros kunigų susirinkimą. Šis vykdavo Piritoje, pas seseris brigitietes: 11 val. bendra malda, po to pietūs, kuriomis vaišindavo seserys už vyskupijos lėšas, ir pasitarimas iki 15–16 val. Vyskupo vedamas posėdis būdavo nepaprastai nuobodus, kunigai stengdavosi ištrūkti, tik vaizduodavo, kad dalyvauja. Vyskupas kalbėjo estiškai, o kai kurie gerai nemokėjo tos kalbos. Bet vis tiek tai buvo šioks toks bendrystės tarp kunigų palaikymas. Ir ten atvažiuodavo kun. Ivo, tad susitikdavome, turėjome bendrų interesų – tradicinę liturgiją. Paremdavau jį, kai jis vis keldavo savo inkardinacijos klausimą. Galiausiai nieko nepasiekęs vėl grįžo pas Broliją, tiesa, ne kaip jos narys, o kaip bendradarbis.

Šv. Brigitos Švedės ordinas Estijoje veikia nuo 1407 m. 1436 m. brigitiečiai broliai ir seserys pasistatė didžiulę bažnyčią Pirita gyvenvietėje prie Talino. 1575 m. bažnyčią sugriovė įsiveržusi rusų armija – jos griuvėsiai iki šiol yra svarbus istorinis paminklas. 2001 m. brigitietės gretimais pasistatė naują vienuolyną su koplyčia, turi savo viešbutį. Jų yra keliolika seserų, daugiausia iš Indijos ir Pietų Amerikos. Pašaukimų iš Estijos niekad nebuvo. Nuo 2001 m. iki mirties brigitiečių kapelionu buvo estas kun. Vello Salo. Jis nebuvo inkardinuotas administratūroje, tad mūsų kunigų susitikimuose galėdavo reikšti nepriklausomą poziciją. Tai buvo didelis eruditas, biblistas, palaikiau su juo ryšius. Deja, jis nesidomėjo tradicinėmis Mišiomis. Jo Piritoje sutelkta estų katalikų bendruomenė buvo alternatyva katedrai, kur didelę įtaką turėjo tradicionalistai.

 

1924–1940 metais Estijoje veikė apaštalinė administratūra. Tarp jos kunigų buvo ir lietuvis Vincas Deinys (lenk. Wincenty Dejnis), 1935–1939 m. dirbęs Taline. Po 1940 m. Estijoje liko trys kunigai, visi jėzuitai: Dievo tarnas arkivysk. Eduardas Profittlichas (areštuotas 1941, kankinystė 1942 m.), Henris Werlingas (areštuotas 1945 m.) ir Charles‘as Bourgeois, vadintas „tėvu Vasilijumi“ (1942–1944 kalintas vokiečių). Iš dešimties pokarinių Talino klebonų tik vienas buvo estas.^[10]

Gal pabandykime „inventorizuoti“ visus mums žinomus katalikų kunigus estus?

Estai kunigai šventimų eilės tvarka:

1. Vello Salo (1925–2019), iki 1945 m. vadinosi Endelis Vaheris. 1943 m. įstojo į prieš sovietus kovojančią Suomijos armiją. Pateko į Vokietiją, buvo įtrauktas į Waffen-SS, dalyvavo mūšiuose Silezijoje. Po karo ištrūko į Italiją, pasivadino nauju vardu. Seserų brigitiečių dėka atrado katalikybę. Dirbo publicistu, vertėju. 1948–1953 m. dirbo Vatikano radijo estų redakcijoje. 1957 m. Miunsteryje (Vokietija) įšventintas kunigu, toliau dirbo Italijoje. 1962 m. įkūrė leidyklą „Maarjamaa“, vertė estų autorius į italų k. 1975–1993 m. gyveno Kanadoje, po to grįžo į Estiją. Buvo profesoriumi Tartu universitete, išvertė į estų k. poetines Šv. Rašto knygas, buvo naujo estiško Šv. Rašto vertimo redaktorius. Nuo 2001 m. buvo naujojo brigitiečių vienuolyno Piritoje kapelionas.

2. Einar Laigna (g. 1937), 1967 m. tapo liuteronų pastoriumi, 1972 m. baigė liuteronų Teologijos institutą. Tarnavo įvairiose parapijose. Netrukus susidomėjo katalikybe. Viešėjo Lietuvoje pas marijonus kunigus V. Aliulį ir P. Račiūną. 1978 m. atsivertė į katalikybę, studijavo marijonų pogrindinėje seminarijoje. Būdamas vedęs, negalėjo priimti šventimų lotynų apeigomis, tad 1980 m. Ukrainoje vieno iš graikų katalikų pogrindinių vyskupų įšventintas bizantinių apeigų kunigu. Pas tą vyskupą jį nukreipė kun. V. Sladkevičius. Iki 1985 m. dirbo misionieriumi Armėnijoje. Iki šiol yra inkardinuotas graikų katalikų Stanislavovo arkivyskupijoje Ukrainoje, nors bizantinių apeigų niekad nelaikė.

1988 m. buvo vienas iš pirmosios Estijoje privačios aukštosios mokyklos Eesti Humanitaarinstituut (EHI) steigėjų. 2005 m. EHI tapo Talino universiteto padaliniu. Einaras čia dėstė viduramžių istoriją. Vėliau paliko šią mokyklą, kartu su kataliku filosofu Martu Raukasu (g. 1960) 1992 m. įsteigė šv. Mauricijaus institutą (Institutum Mauritanum, dar vad. Academia Catholica). Laignos paskaitos EHI ir AC išugdė ištisą kartą tradiciškai mąstančių katalikų konvertitų (tarp jų kun. Ivo), Laignos reikšmė katalikybės atgimimui Estijoje didžiulė. Kažkada jis lankėsi mūsų seminarijoje Krokuvoje, tada jį pirmąkart sutikau. Kun. Laigna buvo dominikonų tretininkas.

1991 m. Laigna tapo vienu iš Estijos armijos atkūrėjų. 1994–1997 m. buvo ginkluotųjų pajėgų vado patarėjas, išsitarnavo pulkininko leitenanto laipsnį. Nuo 2012 m. dalyvauja konservatyvios partijos EKRE veikloje.

 

Pirmąkart susitikau kun. Laigną Brolijos koplyčios Taline šventinimo proga 2016 m. sausį. Tuo metu kun. Laigna jau gyveno atskirai nuo žmonos (dabar ji jau mirusi), Mišias laikydavo savo bute arba patalpoje buv. dominikonų vienuolyne. Tuomet jis pasakojo, kad apie 1992 m. vienas pirmųjų Brolijos tikinčiųjų Rusijoje, Andrejus Viktorovičius Gribkovas (vėliau seminaristas Brolijos seminarijoje Écône, dar vėliau kunigas Tikrųjų stačiatikių cerkvėje) pakvietė kun. Laigną į Maskvą, ten jis susitiko su tuo metu viešėjusiu Brolijos kunigu Jeanu Marcu Rulleau. Būtent kun. Rulleau supažindino Laigną su katalikų Tradicija, išmokė jį tradicinių Mišių. Tačiau dėl savo keistų pažiūrų Laigna niekuomet nebuvo Brolijos bendradarbis Estijoje.

 

3. Rein Õunapuu (g. 1957). Paauglystėje krikštytas liuteronu, studijavo liuteronų Religijų studijų institute. Po tarnybos sovietinėje armijoje Lietuvoje sutiko tėvą Stanislovą OFMCap., šis jį paskatino atsiversti į katalikybę. Baigė Rygos seminariją, 1985 m. Rygoje įšventintas kunigu. Kunigavo Rygoje, Taline ir Rusijoje, globojamas kun. Krumpanso. Po jo mirties 1987 m. liko vieninteliu valdžios pripažintu katalikų kunigu Estijoje. Iškilo klausimas, kas bus Talino klebonas? KGB neleido juo tapti kun. Laignai, tad šias pareigas gavo kun. Õunapuu. Taivo laikėsi Õunapuu, bet po to perėjo pas Laigną. Jis klebonavo Tartu 1986–1992 m. ir Taline iki 1995 m. Kun. Õunapuu atkūrė kelias parapijas, 1990 m. išvertė naujųjų Mišių tekstą į estų kalbą, kuri tuo metu buvo įvesta bažnyčiose. Išleido maldaknygę, redagavo laikraštį Kiriku Elu, buvo aktyvus televizijoje ir radijuje.

Kun. Reinas gyveno tokiame pasaulyje, kad visuomet buvo tik vienas Estijos kunigas – pirmiau Krumpansas, po jo mirties – jis. Tad nebuvo pasiruošęs situacijai, kai atsirado kažkokių kitų kunigų. Nemėgo „Opus Dei“, kuri turi savo darbo metodus, savo tikslus, o jai priklausė tuometinio apašt. administratoriaus arkivysk. Justo Mulloro García‘os (1932-2016) sekretorius Philippe Jourdanas. Kun. Reinas susipyko su Jourdanui pavaldžiu pasauliečiu administratoriaus ekonomu. Ėmė suvokti, kad čia jam nebėra vietos, todėl 1995 m. išvyko į Vokietiją. Baigė licenciatą Frankfurte prie Maino, jėzuitų „Sankt Georgen“ aukštojoje mokykloje. 2007 m. perėjo iš administratūros į Hildesheimo vyskupiją, dabar yra Peine klebonas.

Savo kunigystės 25-metį šventė Estijoje, pas brigitietes, teko ir man dalyvauti.

4. Väino Niitvägi (g. 1956), muzikanto Taivo brolis. Taip pat atsivertė į katalikybę. Tapo marijonu, 1989 m. Liubline gavo kunigystės šventimus. Nuo 1991 m. klebonavo Tartu, pakvietė dirbti į Estiją kun. Zbigniewą Piłatą MIC, šis 1993 m. tapo jo vikaru ir pradėjo marijonų apostolatą šalyje. 1994 m. metė kunigystę, 1999 m. laicizuotas. Tapo žinomu kalviu-menininku. Perėjo į Estijos apaštalinę stačiatikių bažnyčią, pasivadino Herodionu Niitvägi, 2014 m. tapo stačiatikių popu, dirba įvairiose parapijose Estijoje.

5. Ivo Õunpuu (g. 1967) gimė nepraktikuojančių liuteronų šeimoje. Buvo paimtas į sovietinę armiją, tarnavo ir Vilniaus Šiaurės miestelyje. Dar 1989 m. įsitraukė į patriotinę jaunimo organizaciją, važiavo į susitikimus Vilniuje. Per šią organizaciją susipažino su kun. Einaru Laigna, ėmė mokytis jo įsteigtoje mokykloje „Academia Catholica“, pasikrikštijo kataliku. Kun. Laignos, dominikonų tretininko, padedamas, Ivo įstojo į dominikonų postulantūrą Krokuvoje. Pramoko lenkų k., noviciatą baigė Poznanėje, buvo pradėjęs studijas Varšuvoje. Pas dominikonus buvo 1991–1995 metais. Jo vienuolinis šv. globėjas buvo šv. Liudvikas Bertranas OP. Dėl ryšių su kun. Laigna ir tradicinių Mišių lankymo buvo pašalintas iš ordino.

1995–2000 m. Ivo studijavo Šv. Petro brolijos seminarijoje Vigracbade. 2000 m., turėdamas subdiakono šventimus, perėjo į Šv. Pijaus X brolijos seminariją Caickofene. 2002 m. Varšuvoje gavo kunigystės šventimus jau kaip Šv. Pijaus X brolijos narys. Iš Varšuvos lankė koplyčią Taline. Tapo trapistų bendruomenės Hyllande (Norvegija) tretininku. Išvertė ir parašė daug brošiūrų ir straipsnių estų k. 2006 m. tapo apaštalinės administratūros bendradarbiu. Šv. Dvasios parapijos Valgoje klebonas, nuo 2013 m. Šv. Antano parapijos Narvoje klebonas.

Negavęs vyskupo leidimo aukoti tradicines šv. Mišias, 2016 m. grįžo į Brolijos Varšuvos prioratą kaip asocijuotas kunigas, lanko Brolijos koplyčią Taline ir senus tikinčiuosius Narvoje, estus katalikus Suomijoje.^[11] 2018 m. spalį pradeda dirbti Kauno priorate, 2020 m. perkeliamas į rekolekcijų namus Bajerze (Lenkija), 2021 m. grįžta į Kauno prioratą.

6. Ain Peetrus Leetma (g. 1972), pusiau estas, pusiau kanadietis. Įšventintas 2003 m. Whitehorse vyskupijoje Kanadoje. Gerai kalbėjo estiškai, tad vyskupas jį buvo pasikvietęs į Estiją. Dirbo Taline 2010–2013 m. Išvyko atgal, buvo tapęs benediktinu, dabar diecezinis kunigas Vankuverio Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje.

Tad po karo visame pasaulyje būta šešių estų kunigų, iš jų 5 gyvi, 4 likę kunigais, 2 besilaikantys katalikų Tradicijos. Būtent tie du ir dirba Estijoje.

 

Dar reikia paminėti estą liuteronų pastorių Enną Auksmanną (g. 1969). Jis pastoriauja nuo 1992 m., nuo 2004 m. daug metų dirbo gimtajame Pärnu mieste. Nuo tada užmezgė kontaktą su Brolijos kun. Karlu Stehlinu. Stehlinas ne kartą susitiko su Ennu ir kt. konservatyviais estų pastoriais, vedė jiems šv. Ignaco rekolekcijas. Brolija negalėjo priimti Enno atsivertimo, nes jis turi šeimą, tačiau nori likti dvasininkas. 2016 m. Ennas išvyko į Los Andželą. Jo dukra Maarja tapo vienuole dominikone Prancūzijoje, tradiciniame su Brolija susijusiame vienuolyne.

 

Dominikonai Baltijos šalyse

 

Prisiminkime ir Lietuvos dominikonus.

„Pirmieji dominikonų misionieriai susitiko su lietuvių gentimis praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui po ordino įkūrėjo mirties [mirė 1221 m.]. Misijų veiklai stiprėjant, 1253 m. Kulmo vyskupas dominikonas Heidenreichas, dirbęs Prūsijoje kartu su šv. Hiacintu, vainikavo Mindaugą Lietuvos karaliumi. Tais pačiais metais šv. Hiacinto mokinys pal. Vitas buvo konsekruotas Lietuvos vyskupu. Didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose, kuriuose pirmą kartą paminėtas Vilnius (1323), rašyta apie mieste pastatytą dominikonų bažnyčią. Pamokslininkų ordino vienuolynas Lietuvos sostinėje buvo įkurtas 1501 m.“^[12] Manoma, kad 1231 m. į Lietuvą atvyko ne pats šv. Jackus, o tik jo mokiniai.

Lenkijos dominikonų provincija įsikūrė 1228 m., jos centras Krokuvoje. Jai kelis amžius priklausė ir Lietuvos broliai. Rusėniškų žemių, iš pradžių priklausiusių LDK, po to Lenkijai, dominikonai 1612 m. susibūrė į Šv. Jackaus provinciją su centru Lvove. 1644 m. įkurtas Lenkijos provincijai priklausantis vikariatas, 1647 m. – Lietuvos Šv. Angelų sargų provincija su centru prie Šv. Dvasios bažnyčios Vilniuje. 1671 m. įkurta griežtesnio gyvenimo dominikonų observantų Šv. Liudviko Bertrand’o kongregacija, vad. bertrandistai. Bertrandistai Lietuvoje neįsitvirtino: jiems 1675–1755 m. priklausė Šv. Kryžiaus atradimo vienuolynas Vilniuje, bet vėliau jis grąžintas Šv. Angelų sargų provincijai.

Šv. Angelų sargų provincija gyvavo 1644–1844 (Vilnius) ir 1935–1941 m. (Raseiniai). 1935 m. ją atkūrė dominikonas iš JAV t. Bonaventūra Pauliukas OP (1885–1956), 1941 m. pasitraukęs į Vokietiją. 1992 m. Vilniuje prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios įkurtas Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos Šv. Angelų sargų generalinis vikariatas, kuris gyvavo iki 2013 m.

Vilniuje seniausias dominikonų vienuolynas veikė prie Šv. Dvasios (dabar vadinamos „lenkų“) bažnyčios (1501–1844 m.). Provincijos centras – Šv. Jokūbo ir Pilypo vienuolynas (1642–1844), atkurtas 1992 m. 1799 m. vienuolyne įkurta svarbiausia mieste Šv. Jokūbo ligoninė, kuri veikė iki 2003 m. Jeruzalėje prie Vilniaus 1661–1850 m. gyvavo Šv. Kryžiaus atradimo vienuolynas, prie kurio broliai 1669 m. įrengė 35 stočių Vilniaus kalvarijas.

Kiti žymūs Lietuvos provincijos vienuolynai: Seinai dab. Lenkijoje (1603–1805); Kaunas (1621–1845); Gardinas dab. Baltarusijoje (1633–1833); Raseiniai (1642–1886, 1932–1941, 1999–2001); Žemaičių Kalvarija (1642–1893), kur 1642 m. įrengtos Žemaičių kalvarijos; Trakai (1678–1864); Agluona (1700–1891) Latgaloje – tai pagrindinė latvių katalikų šventovė.

Gerai prisimenu tėvą Grigaitį^[13] – paskutinį iš prieškarinių Lietuvos dominikonų. Lenkijoje ordinas turėjo daug pašaukimų, tad dar sovietmečiu kai kurie tėvai važinėdavo į Sovietų Sąjungą, mezgė kontaktus, priimdavo pogrindinius dominikonus. Po 1990 m. Lenkijos provincija pasiuntė į Lietuvą tais metais įšventintą t. Witoldą Słabigį OP (1962–2016). 1990–1998 m. jis kunigavo Šv. Dvasios ir Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčiose. Vėliau prie jo prisijungė t. Dariuszas Kantypowiczius OP (įšv. 1991 m.), o dar vėliau mano kursiokas t. Sławomiras Brzozeckis OP. T. Grigaitis gyveno atskirai, nenorėjo prie jų jungtis. Jis matė lenkuose grėsmę...

 

Nemanyčiau, kad tai buvo tautinis priešiškumas. Tuo metu, arkivysk. Bačkio laikais, ypač rūpintasi stiprinti vietinį klerą ir vienuolijas, nes jei būtų leista, lenkai, gerokai pamaldesni už lietuvius, turėdami daugybę pašaukimų, būtų bematant perėmę visas šventoves, vienuolynus ir religinę veiklą. Tai ne tautiniai resentimentai, o siekis, kad Bažnyčia Lietuvoje pati atsistotų ant kojų.

Gal ir taip... Bet t. Grigaitis asmeniškai laikėsi atokiai, atsargiai kalbant. Trys lenkai tėvai pasijuto nepageidaujami Vilniuje, grįžo į Lenkiją. Tuo tarpu atsirado lietuviškų pašaukimų, o jie nenorėjo priimti formacijos Lenkijoje. Atsimenu, pas mus Krokuvoje kokius metus gyveno vienas lietuvis, bet noviciato taip ir nepradėjo. Buvo bandymų bendrauti su Belgijos provincija, galiausiai užmegzti ryšiai su Prancūzijos provincija – stipriai modernistine. Tad lietuvius imta siųsti į Paryžių. Tai Saulius, Pijus, Mindaugas, jauniausias kurį pažinau – Bernardas. Dar buvo Paulius, kuris paliko ordiną. Lietuviai įsikūrė atgautame vienuolyne Lukiškėse. Galiausiai į Lukiškes grįžo ir t. Sławomiras, vėliau atvyko t. Jacekas Szpręglewskis OP,^[14] kuris net tapo prioru. Kaip tik baigiasi jo antroji kadencija. Lietuviai ir lenkai nuo to laiko puikiai sugyvena.^[15]

Vienuolynai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Baltarusijoje sudarė vieną generalinį vikariatą su centru Lukiškėse, pavaldų tiesiogiai ordino generolui. Vikariatas gali kviesti tėvus iš įvairių provincijų, jie vadinami Šv. Angelų Sargų gen. vikariato „sūnumis“. 2009 metais lankiausi Lukiškėse, kol dar gyvavo tas vikariatas. Gen. vikaru buvo Anglijos lietuvis t. Zarauskas,^[16] po to t. Jacekas, o kai aš lankiausi – t. Saulius.

Tad vikariate buvo keturi vienuolynai: Vilniuje (Lukiškėse), Liepojoje, Taline ir Vitebske.^[17] Rygoje ir Raseiniuose atsikurti nepavyko.^[18] Gen. vikariatų visame ordine buvo daug, bet generolas nebuvo pajėgus juos remti materialiai ir broliais. 2013 m. įvykdyta struktūrinė reforma: gen. vikariatai pradėti likviduoti. Iki tol gyvavęs didelis Rusijos ir Ukrainos gen. vikariatas buvo pavestas Lenkijos provincijai, ši sukūrė provincinį vikariatą (yra vienuolynai Sankt Peterburge, rusų okupuotoje Jaltoje, daug namų Ukrainoje). Šv. Angelų Sargų vikariatas buvo patikėtas Prancūzijos provincijai. Ši provincija nesukūrė atskiro provincinio vikariato, bet keturi atskiri vienuolynai ėmė priklausyti tiesiogiai provincijai. Kadangi man išvykus t. Arturas liko vienas Taline, provincija suspendavo Talino namus, Arturas persikėlė į Gdanską.

Peterburge dirba lenkas t. Krupa.^[19] Jura Doroginas, prisiėmęs vienuolinį vardą Jacekas – vienintelis mano žinomas pašaukimas Rusijoje. Ketinau aplankyti Sankt Peterburgą, bet pritrūko vietos antspaudams pase, nenuvažiavau. Kitų pašaukimų Rusijoje nėra, tik lenkai.

 

Seserų dominikonių vienuolynai veikė Naugarduke (1654–1690), Vilniuje (1678–1748). 1938 m. dominikonės įsikūrė Pavilnyje prie Vilniaus. 1948 m. sovietinė valdžia vienuolyną uždarė, seserys veikė pogrindyje. 1996 m. vienuolynas Vilniuje atkurtas, 2002 m. jame buvo 13 seserų.

Esate pažįstamas su vilniškėmis dominikonėmis?

2022 metais, netrukus po atvykimo į Kauną, susitikau su seserimi Immaculata Zwierzyńska, kilusia iš Ostrolękos. Ji vadovauja vienuolynui Vilniuje. Namai Vilniuje nėra pilnavertis konventas, tad vyresnioji nesivadina „motina“. Jaunesnė sesuo Faustyna yra Vilnijos lenkė, moka lietuviškai. Dar yra 90-metė baltarusė sesuo Teresa ir dvi novicės: vilnietė Juzefa ir atvykusi iš Lenkijos Amata. Ses. Immaculata nenori siųsti naujokių formacijai į modernistinius Lenkijos noviciatus. Namai atsikūrė iš pogrindyje likusių seserų, jos gavo šį namą kaip kompensaciją už buv. vienuolyno valdas. Ses. Immaculata čia dirba jau seniai, prieš tai vyresniąja buvo ses. Mirjam Krakowska, kuri grįžo į Šv. Onos (Święta Anna) vienuolyną prie Čenstochovos. Dominikonės nori gyvuoti tyliai, išlaikydamos kontempliatyvaus gyvenimo tvarką, tad nedaro žingsnių Tradicijos link. Nenori kviestis manęs laikyti joms Mišių, nes susilauktų priekaištų iš Lukiškių dominikonų dėl mano statuso. Triskart savaitės dienomis atsiveža Mišių kun. Juozapą Minderį iš Šv. Onos bažnyčios, bet sekmadienio Mišios pas jas Novus ordo. Jas laiko tėvai iš Lukiškių (t. Sławomiras arba t. Jacekas). Daviau joms seną dominikonišką brevijorių, bet nesugebėjo prie jo pereiti, gieda naują „valandų liturgiją“ lenkų k. Tačiau viena Šv. Onos bažnyčios choristė moko jas grigališkojo (ne dominikoniškojo) choralo, seserys išmoko giedoti net Mišių proprium.