Pokalbis su tėvu Wojciechu Gołaskiu (Vaitiekumi Golaskiu) OP, mūsų Brolijos Kauno priorato bendradarbiu. Pirmoji dalis čia.
Šv. Tomo mokykloje
Išgirdus apie dominikonus, galvoje kyla daug asociacijų: rūstus elgetaujančių ordinų neturtas; šv. Dominyko įvesta rožančiaus malda; dominikonų vadovaujamos inkvizijos kova prieš eretikus; ugningi pamokslai Europos miestų turgaus aikštėse ir tolimose misijose; meistro Eckharto, Taulerio ir šv. Kotrynos Sienietės mistika; bet pirmiausia – šv. Alberto Didžiojo ir jo mokinio šv. Tomo mintis. Jau minėjote, kad tomizmu domėjotės nuo mažumės.
Taip, šventojo Tomo tekstų didybė ir aiškumas tiesiog užburia. Vyresniųjų dėka daugelyje vienuolynų, kuriuose gyvenau, turėjau laiko ir galimybių tomizmo studijoms. T. Góra nesidomėjo liturgine tradicija, dažnai kaitaliodavo net posusirinkimines apeigas, bet suteikė mums kontaktą su filosofine tradicija, taip pat turėjo sentimentą choralui, senoms giesmėms.
Iki vienuolyno labiau domėjausi šv. Tomo filosofija, o dabar ėmiau gilintis į tomistinę teologiją. Ėmiau skaityti Teologijos sumą lotyniškai. Apvaizdos valia licėjuje patekau į tokią klasę, kurioje buvo mokoma lotynų kalbos, tad jos buvau pramokęs.
Tęsiau studijas, dabar jau Kardinolo S. Vyšynskio universitete Varšuvoje. Čia gavau teologijos licenciato laipsnį. Baigiau ir doktorantūros studijas, bet dar neapgyniau daktaro disertacijos, kurios tema: šv. Tomo Teologijos sumos bendrosios struktūros teologinė reikšmė.[1] Disertacijos promotorius – tėvas Jacekas Salijus OP. Joje polemizuoju su prancūzų modernistinio tomisto t. Marie-Dominique‘o Chenu OP (1895-1990) exitus-reditus teorija. Perėjęs į Brolijos globą, vargu ar galėsiu sėkmingai apginti disertaciją ir prie savo vardo gauti raideles „dr.“...
Visa Suma į lenkų kalbą buvo išversta 80-aisiais.[2] Vertė nekompetentingi žmonės, tikrai gaila pastangų rengiant tą monumentalų Sumos leidimą. Vėliau atsirado daug naujų, tikslių atskirų Sumos traktatų vertimų. Pavyzdžiui, 1999 m. Krokuvoje išleistas traktatas apie Dievą.[3]
Mano pažįstamas Tomistinio instituto direktorius tėvas Pšanovskis (žr. žemiau), sužinojęs, kad 2013 m. grįžau iš Estijos, paprašė mane imtis Sumos traktato apie Švenčiausiąją Trejybę vertimo, nes pasitikėjo, kad gerai atliksiu darbą. Nutarta išleisti lotynišką tekstą su išsamiais tėvo Dondeno[4] komentarais, mano vertimą į lenkų k. ir įvadinį straipsnį, kurį parašė Fribūro universiteto prof. tėvas Gilles‘as Emery OP. Dondenas buvo seno kirpimo tomistas, jo komentarai laikomi vienais geriausių. Vertimo darbas man užtruko trejus metus, stora 857 puslapių knyga pasirodė užpernai.[5] T. Pšanovskis komentarus davė versti tokiam pasauliečiui, kad būtų greičiau, bet šis nežinojo trinitarinės tematikos, todėl pridarė daugybę klaidų. Jei būčiau vertęs tuos komentarus pats, būtų buvę greičiau – turėjau sugaišti daugybę laiko koreguodamas kito atliktą vertimą. Reikėjo taisyti kiekvieną sakinį, daug kur prasmė buvo priešinga nei originale. Tai subtili prieškarinė prancūzų kalba, pilna niuansų, o ir tematika sudėtinga.
Prancūzų kalbos mokiausi dar polonistikos studijose, vėliau vienuolyne. Mėnesį mokiausi „Alliance française“ kursuose Tulūzoje, vėliau, jau po šventimų – tris mėnesius dominikonų vienuolyne „Albertinum“, Šveicarijos Fribūre. Jau ten parengiau traktato apie Trejybę vertimo apmatus asmeniniam naudojimui, tad turėjau pagrindą vėlesniam darbui. Laimei, pasitaikė sąžininga ir kompetentinga redaktorė, ji pateikė ir vertingų pastabų dėl vertimo.
Leiskite čia įterpti lietuviams skaitytojams skirtą diskursą apie šiuolaikinę lenkų katalikų filosofiją ir teologiją, turėjusias nemažą įtaką ir Lietuvoje. Neturėjome laiko jų plačiau aptarti...
XIX a. pirmoje pusėje lenkų seminaristai dar mokėsi iš daugybės laidų sulaukusio, Austrijos imperijoje buvusio oficialiu teologijos vadovėlio Institutiones theologiae dogmaticae (1789), kurio autorius – t. Engelbertas Klüpfelis OESA (1733–1811). Su juo konkuravo Vilniaus kunigų misionierių vyresniojo kun. Andrzejaus Pohlio CM (1742–1820) parašytas vadovėlis Institutiones theologiae dogmaticae (2 tomai, 1808–1809). Jų racionalistinei dvasiai bandė priešintis, pvz., t. Marianas Ignacy Morawskis SJ (1845–1901), kurio darbai versti ir į lietuvių k.; kun. Ignacy Józefas Penka (1793–1855), išleidęs 3 tomų Praelectiones ex theologia dogmatica exaratae (1844–1845). Dominikonas t. Zygmuntas Golianas OP (1824–1885) buvo pagrindinis lenkų ultramontanistas (popiežiaus neklaidingumo gynėjas).
1879 m. pop. Leonas XIII išleido žymiąją encikliką Aeterni Patris, kuri davė pradžią neotomizmo judėjimui filosofijoje ir teologijoje. Po enciklikos žymiausi lenkų tradicinio neotomizmo atstovai filosofijoje buvo kun. Stanisławas Adamczykas (1900–1971) ir t. Franciszekas Kwiatkowskis SJ (1888–1949). Pastarojo Filozofia wieczysta w zarysie (1947) yra bene geriausias įvadas į tomizmo filosofiją lenkų k.
Žymiausias filosofas neotomistas tais laikais buvo, be abejo, Dievo tarnas tėvas Woronieckis. Adamas Woronieckis gimė Liubline, kilęs iš senos kunigaikščių giminės. Studijavo Šveicarijos Fribūro universitete, 1906 m. įšventintas kunigu. 1909 m. Fribūre tapo teologijos daktaru, 1910 m. įstojo į dominikonų ordiną, prisiėmė vardą Jacekas. Jacekas Woronieckis OP (1878–1949) tapo pagrindiniu ordino atgaivintoju Lenkijoje. Populiarino tomizmą: Katolickość tomizmu (1924). Daugiausia rašė filosofinės etikos klausimais, ligi šiol skaitoma jo studija Katolicka etyka wychowawcza (1948).
Žymesnieji neotomistiniai teologai:
- vokietis kun. Josephas Pohle (1852–1922), prof. Vroclave, kur išleido ligi šiol įtakingą trijų tomų Lehrbuch der Dogmatik (1902–1905).
- šv. vysk. Józefas Bilczewskis (1860–1923), dogmatikas.
- kun. Maciejus Sieniatyckis (1869–1949), išleidęs 4 tomų Zarys dogmatyki katolickiej (1928–1936). Iki šiol nėra geresnės klasikinės dogmatikos lenkų kalba.
- t. Stanisławas Bartynowskis SJ (1870–1947), adaptavęs Jakobo Lindeno SJ (1853–1915) populiarią Kleine Apologetik (1895), 1911 m. išleido Apologetyka podręczna, kuri ligi šiol yra žymiausia lenkiška apologetika.
- KUL dogmatikas t. Czesławas Lacrampe OP (1876–1963) parašė svarbų veikalą Wszechpośrednictwo Najświętszej Maryi Panny (1929).
- Dievo tarnas t. Marianas Morawskis SJ (1881–1940), dogmatikas.
- kun. Blažiejus Čėsnys (1884–1944), lenkų žinomas kaip Błażej Czesnys, dėstęs Sankt Peterburge, Liublino KUL, vėliau Kaune, jo griežtai tomistinės paskaitos išleistos hektografu.
Su jais tradicinė tomistinė mintis Lenkijoje ir baigiasi... Keista, bet dominikonai čia nėra daug nuveikę.
Filosofinis neotomizmas jau tarpukariu ėmė ieškoti naujų kelių.[6] „Asimiliuojantis“ neotomizmas siekė suderinti šv. Tomą su moderniųjų mokslų pasiekimais (kard. D.-J. Mercier mokykla Liuvene). Lenkijoje jį plėtojo Krokuvos universiteto rektorius kun. Franciszekas Gabrylis (1866–1914), kun. Kazimierzas Waisas (1865–1934) ir kiti. „Transcendentalinis“ neotomizmas derina Tomą su Husserlio ir Heideggerio fenomenologija (plg. kardinolo K. Vojtylos raštus). J. Maritainas ir É. Gilsonas sukūrė „egzistencinio“ neotomizmo mokyklą, siekdami apvalyti Tomo mintį nuo moderniųjų filosofijų, bet ir... nuo aristotelizmo! Jos šalininkai Lenkijoje: ilgametis KUL rektorius, Woronieckio mokinys t. Mieczysławas Albertas Maria Krąpiecas OP (1921–2008), taip pat pasaulietis prof. Antonis Stępieńas (g. 1931) ir modernistinių pažiūrų filosofijos istorikas prof. Stefanas Swieżawskis (1907–2004). Kitas Woronieckio mokinys – t. Innocenty Maria Bocheńskis OP (1902–1995), monarchistas, antikomunistas. Pasižymėjo kaip logikos istorikas, tomizmą jungė su austrų analitine filosofija (F. Brentano, K. Twardowski), vėliau visai nutolo nuo šv. Tomo. Savą egzistencinio tomizmo kryptį, vad. „tomizm konsekwentny“ skelbė Mieczysławas Gogaczas (1926–2022), konservatyvių pažiūrų pasaulietis filosofijos istorikas.
Pokarinė lenkų teologija nelabai turi kuo pasigirti. Ji nutolo nuo klasikinės teologinės minties, buvo persunkta Vatikano II Susirinkimo dvasios, o vėliau – Jono Pauliaus II personalizmo. Paminėtinas KUL rektorius kun. Wincenty Granatas (1900–1979), kuris išleido visai bevertę 9 tomų Dogmatyka katolicka (1959–1967). Jo mokiniai: personalizmo plėtotojas kun. Czesławas Bartnikas (1929–2020), parašęs dvitomę Dogmatyka katolicka (1999–2003), bei radikalus modernistas kun. Wacławas Hryniewiczus OMI (1936–2020), skelbęs visuotinio išganymo teoriją. Kiti žymesni teologai: KUL rektorius dogmatikas kun. Antonis Słomkowskis (1900–1982); kun. Ignacy Różyckis (1911–1983), išleidęs menkos vertės Dogmatyka (1947); apologetas kun. Marianas Ruseckis (1942–2012); kun. Józefas Tischneris (1931–2000), atviras antitomistas, radikalus modernistas, progresyvaus žurnalo Tygodnik Powszechny dvasinis tėvas.
Lenkų teologinis modernizmas išsisėmė, atsiliko nuo madingų tendencijų Vakaruose.[7] Jaunosios kartos teologai kartais bando gręžtis į Tradiciją, į šv. Tomo palikimą, pvz., buvęs marijonas kun. Krzysztofas Paczosas (g. 1963).
Koks šių dienų dominikonų santykis su tomizmu?
Lenkijoje, kaip ir visur, tomistai egzistuoja kažkur teologinio pasaulio paribyje. Susidarė nepalankios aplinkybės. XX a. devintajame dešimtmetyje visame pasaulyje išgarsėjo filosofinė Liublino mokykla, įkurta tėvo Mieczyslawo Krąpieco OP. Bet jis neturėjo mokinių dominikonų, buvo susipykęs su provincijos vadovybe, tad pas jį nebūdavo siunčiami dominikonų studentai. Kalbama, kad jis vienuolyno chore kasdien laikydavo šv. Mišias tradiciniu dominikonų ritu, bet tik privačiai, niekad neskatino tradicinės liturgijos. Tyliai kritikavo modernistinę septintojo dešimtmečio kryptį. Metus gyvenau Liubline, jis jau buvo emeritas, bet dar skaitydavo paskaitas, kurias lankiau, todėl dar teko jį pažinti. Buvo talentingas paskaitininkas, užmegzdavo kontaktą su auditorija ir perduodavo medžiagą, bet rašė aplaidžia, dirbtine kalba, tad jo raštus sunku skaityti, nors mintys ir įdomios.
Net jei atsirasdavo mokinių, tai prastai baigdavosi, nes t. Krąpiecas buvo valdingo būdo, emociškai nepakentė prieštaravimų. Pavyzdžiui, buvo toks tėvas Mirosławas Kuras OP (1941–2021), metafizikas, kuris mąstė savarankiškai ir pamanė, kad kai kuriuose punktuose mokytojas Krąpiecas klysta. Šiam tai buvo nepakeliama. Krąpiecas gyvenimo pabaigoje nebesivystė kaip mokslininkas, ilgai sirgo. Nesusikūrė jo mokykla, KUL klasikinė filosofija liko kaip istorinis prisiminimas.
Krąpiecas buvo ir teologijos daktaras, bet teologija neužsiėmė. Tad gimė visai naujos kartos teologinė kryptis, kuriai atstovauja jau minėtasis dr. hab. Mateuszas Przanowskis OP (g. 1974). Jis dėsto dominikonų kolegijoje Krokuvoje. 2016 metais ėmė vadovauti Varšuvoje veikiančiam Tomistiniam institutui (Instytut Tomistyczny). Šis institutas įkurtas 1958 m. kard. S. Wyszyńskio iniciatyva. Jo direktoriais yra buvę dominikonai Bernardas Przybylskis, Kazimierzas Marciniakas, Michałas Paluchas ir Pawełas Krupa. T. Przanowskis sieja teologines ir filosofines Dievo studijas, bando atremti madingą nusižeminusio, silpno Dievo teologiją.[8]
T. Przanowskio ir mano paties mokytojas – mums Krokuvoje dėstęs prof. Salijus. T. Jacekas Salijus, OP (g. 1942) 1990 tapo Kard. S. Vyšynskio universiteto Varšuvoje profesoriumi ir dogminės teologijos katedros vedėju. Girdėjau, kad keletas jo veikalų pasirodė ir lietuviškai, pvz., Tomistinės esė (2000). Jo mąstymas ortodoksinis. Jis nėra šv. Tomo minties tyrinėtojas-profesionalas, greičiau self made man (savamokslis), atrado savo kelią neturėdamas mokytojų. Varšuvoje teko lankyti jo paskaitas. Atlikau pas Salijų visas doktorantūros studijas (doktorato neapgyniau), daug su juo kalbėdavomės. Tai didelis eruditas, plačiai apsiskaitęs įvairiais kultūros klausimais. Jis labiau užsiėmė teologijos populiarinimu, publicistika, atsakinėjo į tikinčiųjų klausimus, iš jo atsakymų susidarė šešios knygos. Tad nebuvo kabinetinis teologas, netyrė metodiškai kokio nors klausimo, nors habilitavosi. Taip pat neturėjo tiesioginės linijos mokinių ir nesukūrė mokyklos. Jis gerbė savo doktorantų individualumą, nebuvo globėjiškas didaktikas, vedantis žingsnis po žingsnio, leido dirbti savarankiškai, tik po to įvertindavo.
Iš mūsų ordino teologų dar paminėčiau t. Jarosławą Kupczaką, OP (g. 1964). Jis gavo licenciatą Vašingtone ir specializuojasi teologinėje antropologijoje, konkrečiai – Jono Pauliaus II „kūno teologijoje“.[9]
Aš dar paminėčiau apologetą t. Michałą Chabereką, OP (g. 1980). Jis yra vienas stipriausių darvinistinio evoliucionizmo kritikų, kuriuos teko skaityti.[10]
Lenkijos dominikonai šiandien
2020 metais, visoje Lenkijoje vykstant feminisčių protestams prieš abortų suvaržymą, šimtai diecezinių ir įvairių kongregacijų kunigų pasirašė „Paprastų kunigų kreipimąsi“, kuriame iš esmės solidarizuojasi su protestuotojais. Tarp pasirašiusių buvo ir virš 20 dominikonų.[11] Netrukus paskelbtas 25 dominikonų (tarp jų ir t. Salijaus, t. Chabereko) atsakymas į Kreipimąsi. Jame ginamas Bažnyčios moralinis mokymas, smerkiamas Kreipimosi tonas ir tyla apie abortų blogį.[12] Tokie atviri ginčai fundamentaliais klausimais rodo, kad ordinas, kaip ir visa Bažnyčia, labaie susiskaldęs... Kita vertus, ordino žurnalas „W drodze“ bendrame kontekste dar atrodo konservatyvus.[13]
Taip, susipriešinimas milžiniškas... Kiekvienas bandome gelbėtis, kaip galime.
Lenkijos provincijoje yra apie 480 vienuolių, dabar skaičius ėmė mažėti. Iš jų 50 darbuojasi užsienyje. Mano kursas, 17 absolventų, irgi labai misionieriškas, tik vienas iš kursiokų nėra dirbęs užsienyje. Kai kurie metų metais dirba misijose, labai skirtingose šalyse. Tėra maža grupė dominikonų, besidominčių šv. Tomo Akviniečio mintimi. Tad iš kur rasis konservatyvūs įsitikinimai?
Visas ordinas septintajame dešimtmetyje labai pasikeitė vykstant reformoms po Susirinkimo. Tai buvo didžiausias lūžis, buvo nutraukti ryšiai su liturgine tradicija. Mus jau auklėjo toje „trūkio dvasioje“, mūsų niekas neįvedė į dominikonišką liturgiją ir klasikinę teologiją.
1998–2006 metais ordino Lenkijos provincijolu buvo t. Maciejus Zięba OP (1954–2020). Tie laikai – antrasis esminis lūžis provincijos istorijoje. T. Zięba gimęs Vroclave, baigė fiziką. 1973 m. įsitraukė į opozicinę „Solidarność“ veiklą. 1981 metais, jau įgijęs organizatoriaus patirties, įstojo į dominikonų ordiną. Dar noviciate pradėjo metodiškai burti sau atsidavusių žmonių tinklą, ordine darė sparčią karjerą, buvo apsėstas valdžios troškimo. Jo draugas buvo „Solidarność“ liberaliojo sparno lyderis Adamas Michnikas (g. 1946), nuo 1989 m. iki šios dienos „Gazeta Wyborcza“ redaktorius. Tais pačiais 1989 m. Zięba pradėjo atvirai antikatalikiškame laikraštyje „Gazeta Wyborcza“ vesti religijos rubriką „Arka Noego“. 1990–1995 metais Zięba buvo minėtojo žurnalo „W drodze“ direktorius, nuo 1990 m. dėstė dominikonų kolegijoje. Remiamas pop. Jono Pauliaus II ir aukščiausių valdžios sluoksnių, t. Zięba plėtė savo įtaką toli už ordino ribų.
Jau minėjau, kad tuomet ordinas turėjo daugybę pašaukimų. Ištisa dominikonų karta buvo paveikta liberalistinės, sakyčiau, hėgeliškos Ziębos dvasios. Visur reiškėsi opozicija konservatyviai PiS linijai, draugauta su PO, remiamos liberalios iniciatyvos. Zięba propagavo žurnalo „Tygodnik Powszechny“ „atviros krikščionybės“ idėją, radikalų modernizmą, „demokratinį kapitalizmą“ ir pan. Bet aš nepasidaviau jo įtakai, net parašiau laišką, kad nesutinku su jo charizmatiniu valdymo stiliumi. Pastaruoju metu jo šlovė smuko: užpernai buvo apkaltintas, kad globojo seksualinį išnaudotoją t. Pawełą Maliński OP.
Kuo savo kasdieniame darbe užsiima dominikonai?
Dominikonai – pirmiausia pamokslininkų ordinas. Tad buvo įprasta pamokslauti bažnyčiose ir savaitės dienomis. Sekmadieniais būdavo kelios rytinės ir kelios vakarinės Mišios, tad jų pamokslus dalindavosi du pamokslininkai. Provincijolo t. Ziębos laikais įvesta tvarka, kad kiekvienas kunigas, laikantis Mišias sekmadienį, turi pamokslauti. Įsigalėjo vad. „autorinės Mišios“ – sekmadieniais tam tikros valandos Mišias laiko visuomet tas pats kunigas savo stiliumi, aplink jį susiburia jo sielovados stilių mėgstantys tikintieji.
Nuo senovės dominikonai kviečiami klebonų vesti parapines rekolekcijas. Vedamos ir uždaros rekolekcijos, bet teminės – dominikonai nesukūrė savo rekolekcijų metodo, kaip, pavyzdžiui, jėzuitai. Ir aš, norėdamas propaguoti Tradiciją, ėmiau vesti uždaras rekolekcijas. Kadangi Jamnoje žodžiais ir darbais deklaravau prisirišimą prie tradicinės liturgijos, o vyresnysis buvo išskirtinai atviras, galėjau tai daryti.
Tad visuose mano minėtuose vienuolynuose mano užsiėmimas buvo laikyti Mišias ir pamokslauti. Kai kur (Jaroslave, Varšuvoje Služeve) turėjau mokyti tikybos mokyklose, tačiau tai ne mano stichija, nesu talentingas katechetas...
[1] Wymowa teologiczna konstrukcji Summy teologicznej sw. Tomasza z Akwinu.
[2] Karo kapelionas kun. Stanisław Bełch (1904-1989) emigracijoje Londone įsteigė fondą „Veritas“, kuris 1962–1986 m. išleido Bełcho ir kitų atliktą visos Sumos vertimą į lenkų k. (34 tomai).
[3] Traktat o Bogu: summa teologii, kwestie 1–26 / Tomasz z Akwinu; przekł. i koment. Gabriela Kurylewicz, Zbigniew Nerczuk, Mikołaj Olszewski. Kraków: Znak, 1999.
[4] T. Hyacinthe François Dondaine OP (1893–1987), žymus šv. Tomo tyrinėtojas, vadovavęs prancūzų sekcijai Commissio Leonina, kuri parengė kritinį visų šv. Tomo raštų leidimą.
[5] Traktat o Trójcy Świętej: Summa teologii, I. q. 27–43 / Tomasz z Akwinu; tłum. Wojciech Gołaski OP; wraz z komentarzem Hyacinthe‘a-François Dondaine‘a OP. Poznań: Wydawnictwo W Drodze, 2021.
[6] Plg. Odmiany tomizmu polskiego w XIX i XX wieku / Bożena Listkowska // Katolicki Uniwersytet Lubelski, https://www.kul.pl/files/57/wf/listkowska_odmiany_tomizmu_polskiego.pdf.
[7] Plg. Polska teologia: zawsze wierna, niestety mierna / Sebastian Duda // Polityka, 2010 spalio 9 d., https://www.polityka.pl/tygodnikpolityka/kraj/1508986,1,polska-teologia-....
[8] Uniżony Bóg w myśli św. Tomasza z Akwinu, 2018; Krótkie wprowadzenie do współczesnego teizmu kenotycznego, 2018.
[9] Dar i komunia: Teologia ciała w ujęciu Jana Pawła II, 2006.
[10] Kościół a ewolucja, 2012; Stworzenie czy ewolucja? Dylemat katolika, 2014; Św. Tomasz z Akwinu a ewolucja, 2019.
[11] My też mówimy NIE wobec nadużyć polityków i grzechów Kościoła. Apel księży // Więź, 2020 spalio 29 d., https://wiez.pl/2020/10/29/my-tez-mowimy-nie-wobec-naduzyc-politykow-i-g....
[12] Odpowiedź 25 polskich Dominikanów na „Apel zwykłych księży” // Teologia Polityczna, 2020 lapkr. 5 d., https://teologiapolityczna.pl/odpowiedz-25-polskich-dominikanow-na-apel-....
[13] Dominikonų mėnraštis „W drodze“ leidžiamas Poznanėje nuo 1973 m. 1980 m. įsteigta to paties pavadinimo leidykla. Jai vadovauja t. Tomasz Grabowski OP (g. 1978), gerai žinantis dominikonų liturgiją ir choralą.