Pašaukimas – sekti šventąjį Dominyką (I)

Pokalbis su tėvu Wojciechu Gołaskiu (Vaitiekumi Golaskiu) OP, mūsų Brolijos Kauno priorato bendradarbiu.

Kalbėjosi Tomas Balsys 2023 m. gegužės 7 d. ir kun. Edmundas Naujokaitis birželio 7 d. Pasakojimai sudėlioti pagal temas ir papildyti paaiškinimais kun. Edmundo.

 

Garbusis tėve,[1] šiemet švenčiate kunigystės šventimų trisdešimtmetį?

Taip, gerojo Dievo valia prieš trisdešimt metų, 1993 m. gegužės 22 d., Krokuvos dominikonų Šventosios Trejybės bažnyčioje buvau įšventintas kunigu. Esu dėkingas jūsiškei Šv. Pijaus X kunigų brolijai, kad jos globoje galiu laisvai vykdyti kunigišką pašaukimą – aukoti šv. Mišias tradicinėmis apeigomis. Taip pat galiu nevaržomai skelbti katalikišką tiesą ir taip likti ištikimas dominikoniškai pamokslavimo misijai. Kaip žinia, raidės OP prie mano vardo reiškia „Ordo Praedicatorum“ – „Pamokslininkų ordinas“.

 

Šv. Jackaus – žymiausio lenkų dominikonų šventojo – kapą Krokuvos dominikonų bažnyčioje aplankiau dar 2002 metais, netrukus po savo šventimų...

Aukštosios Panemunės, kur yra mūsų prioratas, gyventojai jau tikrai yra pastebėję jūsų baltą abitą, labiau krentantį į akis nei mūsų, Brolijos kunigų, juodos sutanos. Jau praėjusių metų birželį sužinojome, kad būsite skirtas į Kauną, rugsėjo 11 dieną įsikūrėte mūsų priorate.

Mano statusas: probacionistas, t. y. atliekantysis bandomąjį laikotarpį. Rengiuosi tapti sacerdos aggregatus – su jūsų Brolija asocijuotas, jos namuose gyvenantis ir į jos apaštalavimo darbus įsitraukęs kunigas, nesirengiantis tapti Brolijos nariu. Esu įsitikinęs, kad turėčiau likti vienuoliu dominikonu. Kodėl savo vienuolinio pašaukimo negaliu atlikti savo ordino vienuolyne – papasakosiu!

 

Gerai pagalvojęs, randu daug ryšių su dominikonybe... Būdamas paauglys, savo Sutvirtinimo globėju pasirinkau šv. Tomą Akvinietį – dar sovietmečiu mane traukė tomizmas, nors apie jį buvau mažai girdėjęs. Jūsų, Tėve, vienuolinis globėjas irgi yra Tomas Akvinietis. Tiesa, dabar dominikonai paprastai toliau vartoja savo krikšto vardą.

1996 m. įstojus į Brolijos seminariją Zaitzkofene, pirmąkart pamačiau gyvus dominikonus, kurie įvairių šventimų proga lankydavosi iš tradicinio vienuolyno Avrillé Prancūzijoje. Krokuvoje 1998 m. kunigystės šventimus gavo baltarusis dominikonas Michailas Jermaškevičius OP. Jis nuo 2000 m. Vitebske laiko tradicines šv. Mišias, iki šiol yra mūsų Brolijos kunigo Minske Wernerio Bösigerio pagalbininkas. Kunigaudamas Gdynėje, 2010 m. organizavau mūsų literatūros prekybos stendą per kasmetinį Dominikonų jomarką Gdansko senamiestyje. Jomarko, rengiamo šv. Dominyko atlaidų proga, tradicija siekia 1260 metus. Gdynėje mums keliskart paskaitas skaitė dominikonė misionierė Indijoje ses. Michaela Pawlik OP (g. 1938). Ir dabar vieni iš uolesnių mūsų koplyčios Kaune tikinčiųjų – du dominikonų tretininkai. Prieš porą metų tomistinės filosofijos studijas dominikonų universitete Angelicum Romoje baigė mūsų tikintysis iš Šiaulių.

 

Šaknys Lietuvoje

 

Papasakokite, tėve, apie savo protėvius, kurie, girdėjau, kilę iš Lietuvos.

Mano motina Krystyna Gołaska iškeliavo į amžinybę pernai. Jos mama, mano senelė – grafaitė Teresa Górska, mergautinė pavardė Plater-Zyberk (1898-1990). Teresa gimė Pliaterių-Zyberkų dvare Kurtuvėnuose (lenk. Kurtowiany) netoli Šiaulių. Čia prabėgo jos vaikystė. I pasaulinio karo metais dvaras sudegė, liko tik oficinos pastatas ir dviaukštis medinis svirnas. Penkiolikmetė Teresa su tėvais pateko į Vilnių. Turėjo lengvą ranką rašymui, savo praeitį vaizdingai aprašė dienoraštyje, kuris nesulaukė publikacijos (mano mama jį vėliau perrašė kompiuteriu). Dienoraščio pabaiga – jau Vilniaus laikai. Bolševikų revoliucijos metais su šeima pateko į Peterburgą, kur jiems teko kentėti badą. Po to išvyko į Lenkiją, Varšuvos apylinkes, baigė slaugytojų mokyklą.

Gerai pažinojau senelę, ji lankė mane vienuolyne, bet, nesulaukusi mano kunigystės šventimų, mirė 1990 metais. Buvau jos mylimasis vaikaitis, dažnai ją lankydavau, praleidau su ja daug laiko. Pasakodavo apie dvarą, kuriam priklausė per 3000 ha miškų ir žemės, dar prosenelio įrengti žuvų tvenkiniai. Senelės tėvas – grafas Ludwikas Wiktoras Plateris-Zyberkas (1853-1939) gimęs Kaune, palaidotas Varšuvoje.

 

Skaitau, kad Broelių giminė, imta vadinti Pliateriais, kilo XII a. Vestfalijoje. Nuo XV a. ji riteriauja Livonijoje. XVII a. atsirado katalikiška Žemaitijos Pliaterių šaka. Jos palikuonis Mykolas (1777-1862) tapo Pliaterių-Zyberkų šakos pradininku. Kurtuvėnų dvaras įkurtas dar XV a. – tai vienas pirmųjų Lietuvoje susikūrusių dvarų. Pliaterių-Zyberkų šeima jį įsigijo 1862 m.[2]

Ištekėjusi už paprasto bajoro Jano Konstanty‘io Górskio, senelė nebeteko grafystės, tad aš titulų nepaveldėjau... Man ruošiantis išvykti iš Estijos 2013 metais, mano mama su jaunesniuoju broliu atskrido į Taliną, po to su jais važiavome per Lietuvą Lenkijos link, pakeliui aplankėme Kurtuvėnus. (Šiemet birželio 11 d. vėl čia apsilankiau, netgi pabendravau su klebonu Mariumi Dygliu...) Mama Kurtuvėnuose lankėsi pirmą kartą, šią vietą žinojo tik iš pasakojimų. Iš Talino skambinu į Kurtuvėnų regioninio parko direkciją: „Esu buvusių dvarininkų palikuonis...“ (ne: „esu grafas, noriu atgauti rūmus“). Parko darbuotojai labai apsidžiaugė.

Atvykę direkcijai įteikėme senelės prisiminimų kopiją. Mus apnakvydino pas tokį Jankevičių, kuris dar prisiminė mano močiutės brolį, jau naudojusį lietuvišką vardą: Stanislovas Pliateris-Zyberkas (1889-1955). 1918 m. susikūrus Lietuvos valstybei, įvyko žemės reforma, duota tam tikra kompensacija, dvarui paliktas tik valdų likutis: tvenkiniai, kuriuose žuvys veisiamos ligi šiol. Tvenkiniais ėmė rūpintis Stanislovas, kol jų neatėmė sovietai. Jis mirė 1955 metais, tikriausiai Vilniuje, nebepajėgė išvykti į Lenkiją. Dar atsimenu jo žmoną, savo tetą Jania Stasiowa... Senelė Teresa atgulė amžino poilsio Junikowskio kapinėse Poznanėje.

 

Čia jūs ir gimėte...

Taip, esu poznanietis, kaip ir mano tėvas Januszas Gołaskis, gimęs 1929 m. Tėvelis jau sunkiai pajuda, todėl turiu iš Kauno kas mėnesį lankyti jį Poznanėje, daug padėti buityje. Tėvas yra geodezininkas, habilituotas daktaras, Poznanės žemės ūkio akademijos geodezijos katedros profesorius emeritas. Jo gyvenimo aistra: vietovardžių ir smulkių objektų lokalizacija senuose žemėlapiuose. Mama Krystyna Górska – istorikė, dirbo valstybiniame archyve Poznanėje, istorinių žemėlapių skyriuje. Tėvas, besidomėjęs žemėlapiais, apsilankė archyve. Skyriaus vedėja sulaužė taisykles ir leido jam įžengti į žemėlapių saugyklą. Tėvas nepraleido pro akis jaunos istorikės: „Turite su manimi nuvykti į kartografų konferenciją Varšuvoje!“ Taip užsimezgė pažintis, susikūrė šeima... Tėtė po mamos mirties viską gražiai aprašė prisiminimuose. 2006 metais jis užbaigė savo gyvenimo opusą: nuo 1980 metų leistą 5 dalių vandens malūnų atlasą.

 

Kelias į vienuolinį gyvenimą

 

Kodėl pasirinkote būtent dominikonų ordiną?

Dominikonai Poznanėje veikė nuo 1231 metų, bet XIX a. buvo išvyti prūsų valdžios. Vienuolynas atkurtas tik 1937 m., o modernistinio stiliaus Rožančiaus Karalienės bažnyčia konsekruota 1997 m. Mano mama, istorijos studentė, dalyvavo dominikonų vedamoje studentų sielovadoje, angažavosi karitatyvinėje veikloje. Jau nuo mažens mes, vaikai, bažnyčioje matydavome dominikonus.

Man dar besimokant licėjuje, Poznanės vidurinių mokyklų sielovadininku buvo dominikonas tėvas Janas Góra OP. Tai buvo labai charizmatiška asmenybė – nei prieš tai, nei po to neteko sutikti tokios charizmos! Tuo metu pas jį eidavo daugybė jaunų žmonių, minios![3] Tėvas Góra labai įdomiai vedė sielovadą: skatino mus studijuoti. Labai daug skaitėme. Tai nebuvo tik pramogos ir kokie nors žaidimai, siekiant pritraukti jaunimą – buvo keliami tam tikri reikalavimai, teikiamas dvasinis penas. Jau būdamas licealistas, tėvo Góros dėka susipažinau su šv. Tomo Akviniečio pagrindinėmis mintimis. Studijavome Poznanės universiteto profesoriaus Stefano Swieżawskio (1907-2004) knygą,[4] kitus populiarius tekstus. Tie užsiėmimai ir lektūros davė vaisių, kurie išliko per visą gyvenimą.

 

Kada suvokėte savo pašaukimą?

Baigiau licėjų, po to pratęsiau savo jaunystę tris metus studijuodamas lenkų filologiją Poznanės A. Mickevičiaus universitete. Jau licėjuje galvojau vykti studijuoti filosofijos į katalikišką universitetą Liubline (KUL). Bet iš tėvo Góros sielovados man buvo artima klasikinė filologija, tad pasirinkau tokias studijas. Pastebėjau, kad tai ne mano pašaukimas, polonistikos nebaigiau.

1986 metais tiesiog iš dangaus atėjo mintis: Viešpats Dievas nori, kad įstočiau į dominikonų vienuolyną. Buvo visiškai aišku: kada, kokioje vietoje. Jau žinojau, kad eisiu tuo keliu, bet dar niekam nesakiau. Meldžiausi į šv. Dominyką: manau, kad turiu pašaukimą, bet jei neturėčiau, padėk man, kad jį gaučiau! Nuo to momento esu įsitikinęs, kad dominikonų ordinas buvo sukurtas man, o aš – dominikonų ordinui. Po pusės metų, tais pačiais 1986 m., pradėjau noviciatą Poznanės vienuolyne.

Būna visaip: vieni įstojo pas mus, bet prieš tai svarstė, o gal eiti pas kapucinus ar jėzuitus? Buvo tokių, kurie stojo į diecezinę seminariją ir tik po poros metų perėjo pas mus. Vienas dominikonas, buvęs provinciolas, pirmiau buvo pas saleziečius, tik vėliau perėjo pas mus ir pasiliko. Mano atveju nebuvo jokių klausimų: jei apskritai turiu pašaukimą, tai tik į OP! Niekad nebuvo kitų svarstymų, ir iki šiol niekas nepasikeitė.

1987 m. daviau pirmuosius įžadus, pradėjau studijas Krokuvos studentate – taip dominikonai vadina savo seminarijas.[5] Ten praleidau šešis metus. Teologija jau buvo be tradicinių šaknų, sunku buvo išgirsti minint šv. Pijaus X encikliką Pascendi ar kitus Bažnyčios mokymo tekstus, senesnius nei 1960 metai. 1992 m. daviau amžinuosius įžadus, 1993 metais gavau teologijos magistro diplomą ir kunigystės šventimus – juos suteikė Krokuvos vyskupas pagalbininkas Janas Szkodońas. Tais laikais dar buvo daugybė pašaukimų, studentate grūsdavomės po keturis viename kambaryje. Tad mūsų kurse įšventinta net 17 kunigų. Tarp jų yra dabar Vilniuje – Lukiškių vienuolyne kunigaujantys tėvai Jacekas Szpręglewskis ir Sławomiras Brzozeckis, latvis t. Pēteris Aglonietis, 2006 m. tapęs Liepojos vienuolyno prioru, deja, vėliau palikęs ordiną ir kunigystę...

 

Klajonės po vienuolynus

 

Trumpai priminkite pagrindines savo vienuoliško gyvenimo „stacijas“.

Taigi, buvau įšventintas kunigu 1993 metais – tai didelė malonė! Formalų paskyrimą į kurį nors vienuolyną (seniau vadintą konventu) dominikonai vadina asignata (iš lot. assignatio). Mano pirmoji asignata – į Jaroslavą, miestą Pakarpatėje, kur nuo XVIII a. dominikonai valdo buv. jėzuitų Sopulingosios Dievo Motinos baziliką. Čia gyvenau iki 1995 metų. Apie tai vėliau, kai kalbėsimės apie Jaroslavo muzikos festivalį. Su šia vieta esu susijęs ligi šiol.

Po to buvo metai Liubline, 1996–1998 m. – Varšuva Služevas. Tai Šv. Juozapo vienuolynas Służewo rajone, kurį 1936 m. įsteigė tėvas Woronieckis. 1998–2000 metais buvau kitame sostinės vienuolyne: Varšuvoje Freta. Tai XVII a. iškilęs Šv. Jaceko vienuolynas su bažnyčia, esantis Naujamiestyje, Freto gatvėje. Po to 4 mėnesiai Vroclave – jau buvo žinoma, kad tai laikina stotelė. 2000–2003 metai – vėl asignata į Varšuvą Služevą. 2003–2006 metais buvau skirtas į Gidlės vienuolyną prie Lodzės, bet turėjau dirbti kapelionu kontempliatyvių dominikonių Šv. Onos (Święta Anna) vienuolyne netoli Čenstochovos šventovės.

Kaip minėjau, Lenkijos provincija kentėjo nuo vienuolių pertekliaus įvairiuose namuose, provincijolas nežinojo kur grūsti žmones, tad skyrė mane pas seseris. Bet ten beveik neturėjau darbo (buvo net trys kapelionai), todėl asmeniniu prašymu pusę metų gyvenau kamaldulių ereme Bieniszew-Klasztor vietovėje tarp Poznanės ir Lodzės. Atsiskyrėliai benediktinai kamalduliai žinomi ir Lietuvoje – netoli Kauno priorato esančiame Pažaislyje. Nė negalvojau pereiti pas kamaldulius, bet norėjau patirti tikrai griežtą, reguliarų vienuoliško gyvenimo ritmą. Vienuoliai gyvena atskiruose nameliuose (šiais laikais su centriniu šildymu), keliasi 4 val. ryto, bendrai meldžiasi. Maisto jiems atneša į namelį. Visą savaitę tarpusavy nesikalba, laikosi tylos. Pažinojau kamaldulius, nes anksčiau ten atlikdavau rekolekcijas. Kamaldulių prioras mane priėmė, o mūsų provincijolas mielai sutiko išleisti. Tikriausiai manė, kad tas opozicionierius Vaitiekus nori pereiti į kitą vienuoliją... Paskutinius pusę savo kapelionavimo metų praleidau Krokuvoje, dirbdamas mokslinį darbą.

2006–2010 m. gyvenau Lodzės vienuolyne, kuris įsteigtas tik 2004 m. Jo šv. globėjas – palaimintasis dominikonų tretininkas Pieras Giorgio Frassatis. Nuo 2010 m. iki 2013 metų gruodžio darbavausi Taline – apie tai vėliau. Pusę 2014 metų praleidžiu senoviniame Gdansko konvente. Po to metai Małe Ciche kaimelyje Tatrų kalnuose, tarp vietinių guralių. Dominikonų rektoratą čia 1975 m. įsteigė Krokuvos kardinolas Karolis Vojtyla. Paskutinė asignata – dar tėvo Góros įsteigti namai Jamna kaime Tatruose. Čia, prie Dievo Motinos Neblėstančios Vilties (Matki Bożej Niezawodnej Nadziei) bažnyčios, praleidau bene geriausius savo metus – nuo 2015 m. rugsėjo iki 2021 metų, kai prisijungiau prie Brolijos. Iki šiol palaikau glaudžius ryšius su Jamnos tikinčiaisiais.

Tad teko gyventi ir centrinėje Lenkijoje, ir prie jūros, ir kalnuose, ir užsienyje...