Kun. Davide Pagliarani‘o, Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinio vyresniojo laiškas, skirtas visiems tikintiesiems, dėl koronaviruso izoliuotiems namuose ir nebegalintiems priimti šv. Komunijos.
Brangūs tikintieji,
Šią visiems jums sunkią išmėginimo akimirką norėčiau pasidalyti keletu pamąstymų.
Nežinome, nei kaip ilgai tęsis dabartinė padėtis, nei ‒ dar svarbiau ‒ kaip viskas rutuliosis per ateinančias savaites. Susidūrus su šia nežinomybe kyla natūrali pagunda pulti ieškoti paaiškinimų ir užtikrinimų kompetentingų „ekspertų“ komentaruose bei hipotezėse. Tačiau dažnai šios iš visų pusių sklindančios ir viena kitai prieštaraujančios hipotezės tik dar labiau didina sumaištį, užuot nuraminusios žmones. Be abejonės, nežinomybė yra neatsiejama šio išmėginimo dalis. Kaip turėtume elgtis jos akivaizdoje?
Jei Apvaizda leidžia įvykti kokiai nors nelaimei ar blogiui, tai tik tam, kad iš to kiltų didesnis gėris, galintis tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti mūsų sielas. Be šios esminės nuostatos mes rizikuojame pasiduoti nevilčiai, nes paprastai epidemijos, stichinės nelaimės ar kitokie išmėginimai užklumpa mus nepakankamai pasirengusius.
Ką šiuo atveju Dievas nori mums priminti? Ko Jis iš mūsų tikisi per šią ypatingą gavėnią, kai, regis, Jis jau yra nusprendęs, kokias aukas turime prisiimti?
Paprasčiausias mikrobas gali parklupdyti žmoniją ant kelių. Šiame stebėtinos technologinės ir mokslinės pažangos amžiuje parklupdytas buvo būtent žmogaus išdidumas. Šiuolaikinis žmogus, besididžiuojantis savo pasiekimais, tas, kuris tiesia optinio pluošto kabelius vandenyno dugnu, kuris gamina kompiuterius, kuris stato lėktuvnešius, atomines elektrines ir dangoraižius, galiausiai tas, kuris pastatė koją Mėnulyje ir tęsia Marso užkariavimą ‒ tas žmogus pasirodė bejėgis prieš nematomą virusą. Žiniasklaidos keliamas triukšmas ir mūsų pačių baimė neturėtų sukliudyti suvokti šią gilią pamoką. Ji lengvai suprantama paprastoms sieloms, galinčioms su tikėjimu pažvelgti į dabartinį laiką. Apvaizda net ir šiandien mus moko gyvenimo įvykiais. Žmonija ‒ ir kiekvienas iš mūsų ‒ turi istorinę galimybę grįžti į tikrovę, į tai, kas yra iš tikrųjų, ir nusigręžti nuo virtualios tikrovės, sudarytos iš svajonių, mitų bei iliuzijų.
Kalbant Evangelijos žodžiais, ši žinia atitinka Jėzaus žodžius, kuriais jis liepia mums kuo glaudžiau susivienyti su Juo, nes be Jo mes negalime padaryti nieko, negalime išspręsti jokios problemos (plg Jn 15, 5). Šiais neramiais laikais troškimas rasti sprendimą ir savo bejėgiškumo bei trapumo suvokimas turėtų paskatinti mus kreiptis į mūsų Viešpatį, melsti Jį, dar karščiau prašyti Jo atleidimo, o svarbiausia ‒ pasiduoti Jo apvaizdai.
Tai, kad pasidarė sunku ar apskritai neįmanoma laisvai dalyvauti šv. Mišiose, dar labiau padidina šio išmėginimo naštą. Tačiau mūsų rankose lieka ypatinga priemonė ir galingas ginklas, daug stipresnis už nerimą, netikrumą ar paniką, kurią gali sukelti koronavirusas. Kalbu apie šv. Rožančių, jungiantį mus su Švč. Mergele ir pačiu dangumi.
Atėjo laikas dažniau ir karščiau kalbėti Rožančių savo namuose. Nešvaistykime savo laiko prieš ekranus ir nepasiduokime žiniasklaidos skleidžiamai karštligei. Jei esame priversti laikytis karantino, pasinaudokime tuo ir paverskime savo „namų areštą“ džiaugsmingomis šeimos rekolekcijomis, per kurias malda atgaus sau deramą vietą, laiką ir svarbą. Skaitykime Evangeliją, tyliai jos klausykimės ir ramiai ją apmąstykime: Mokytojo žodžiai veikia geriausiai, nes jie lengvai paliečia protą ir širdį.
Dabar ne laikas įsileisti pasaulį į savo namus, kai aplinkybės ir valdžios sprendimai mus nuo jo atskyrė! Pasinaudokime šia padėtimi. Teikime pirmenybę dvasinėms gėrybėms, kurių sunaikinti negali jokie mikrobai. Kraukimės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, nes kur mūsų lobis, ten ir mūsų širdis (plg. Mt 6, 20).
Pasinaudokime šia proga pakeisti savo gyvenimą, žinodami, kad turime pasivesti dieviškai Apvaizdai. Ir nepamirškime melstis už tuos, kurie šiuo metu kenčia. Savo maldose paveskime mūsų Viešpačiui visus tuos, kuriems artėja teismo diena, ir prašykime Jo pasigailėti daugybės mūsų amžininkų, nesugebančių šiandieniniuose įvykiuose įžvelgti jų sieloms naudingų pamokų. Melskimės, kad praėjus šiam išbandymui jie negrįžtų prie ankstesnio gyvenimo būdo, nieko nepakeitę. Epidemijos visada paskatindavo atšalusius atnaujinti religinį gyvenimą, mąstyti apie Dievą, nekęsti nuodėmės. Turime pareigą prašyti šios malonės visiems savo bendrapiliečiams be išimties, įskaitant ganytojus, kuriems trūksta tikėjimo dvasios ir kurie daugiau nebeįžvelgia Dievo valios.
Nepraraskime drąsos: Dievas niekada mūsų neapleis. Su pasitikėjimu apmąstykime žodžius, kuriuos mūsų šventoji Motina Bažnyčia įdeda į kunigo lūpas epidemijų laikais:
„O Dieve, kuris nori ne nusidėjėlio mirties, bet jo atsivertimo, maloningai atgręžk savo veidą į pas Tave grįžtančius žmones ir išvaduok juos nuo Tavo pykčio rykščių.“
Aukodamas auką prie altoriaus, meldžiu už jus visus ir pavedu jus tėviškai šv. Juozapo globai. Telaimina jus Dievas!
Kun. Davide Pagliarani +