Pašaukimas – sekti šventąjį Dominyką (IV)

Pokalbis su tėvu Wojciechu Gołaskiu (Vaitiekumi Golaskiu) OP, mūsų Brolijos Kauno priorato bendradarbiu. Tęsinys

Pirmoji dalis čia. Antroji dalis čia. Trečioji dalis čia.

 

Bažnytinės muzikos puoselėjimas

Tėve Vaitiekau, visuomet domėjotės senąja ir bažnytine muzika, grigališkuoju ir dominikonų choralu,^[1] gražiai giedate ir netgi grojate dūdele. Papasakokite apie savo ryšius su senosios muzikos pasauliu Lenkijoje.

Pažinojau tokį muzikantą Marciną Bornusą Szczycińskį (g. 1951). Tai vadybininkas, susidomėjęs dainavimu. 1986 m. jis baigė kursus Paryžiuje ir tapo barokinės vokalinės muzikos Lenkijoje gaivintoju. 1981 m. įsteigė vokalinį ansamblį „Bornus Consort“, kuris atlieka rekonstruotus iš senovinių rankraščių lenkų senosios muzikos kūrinius. Marcinas nuo 1991 m. dėsto liturginį giedojimą mūsų seminarijose Krokuvoje ir Varšuvoje – aš lankiau jo pamokas. Dominikonų choralo studijos suvedė jį su žymiuoju muzikologu Marceliu Pérèsu.

Senąją instrumentinę muziką Lenkijoje gaivino Stanisławas Gałońskis (g. 1930), dar 1962 m. įkūręs „Capella Bydgostiensis“. Tai jis Stary Sącz mieste Tatruose 1975 m. organizavo Starosądecki Festiwal Muzyki Dawnej. 1992–1997 m. šio festivalio direktoriumi buvo Marcinas. Festivalis vyksta iki šiol, vadinasi Festiwal „Omnia Beneficia“. 1993 m. Marcinas paprašė ordino vadovybės, gal vienuoliai prisidėtų prie festivalio. Buvo du kandidatai, aš buvau rezervinis, bet galiausiai paskyrė mane, važiavau su keliais broliais klierikais. Stary Sącz klarisių bažnyčioje kasdien giedodavome lotyniškus mišparus. Aš nedirigavau, buvau tik kapelionas, kasdien laikiau Mišias festivalio dalyviams. Ir šiandien giedami tie mišparai, nors gieda jau pasauliečiai... Kaip jau pasakojau, čia susipažinau su estu Taivo, kuris mane pakvietė į Taliną.

1993–1995 m. gyvenau Jaroslavo vienuolyne Pakarpatėje. Miestelis buvo apmiręs, nors jo bažnyčios gražios. Pasikviečiau Marciną apsilankyti, jis buvo sužavėtas. 1994 m. festivalis persikėlė čia, pavadintas Festiwal Muzyki Dawnej „Pieśń Naszych Korzeni“, labai pagyvino miesto kultūrą. Tai tikrai aukšto lygio renginys. Visą savaitę kasdien vyksta po vieną koncertą, po to giedojimo pratybos, diskusijos. Neseniai ėmė dalyvauti ir Vilniaus Gailestingumo šventovės ansamblis, vadovaujamas Gabijos Adamonytės. Man perėjus pas Broliją, kun. Stehlinas leido toliau dalyvauti festivalyje, nes tai puiki proga papasakoti žmonėms apie tradicines šv. Mišias. Marcinas vadovavo festivaliui iki 2006 m.

2002 metais, gyvendamas Varšuvos Služevo vienuolyne, įsteigiau chorą „Bractwo Śpiewacze“. Jam vadovavo žinomas lenkų liaudies religinių dainų rinkėjas, muzikantas Adamas Strugas (g. 1970). Adamas yra bandęs stoti pas kamaldulius, vėliau atrado tradicines šv. Mišias Brolijos bažnyčioje Varšuvoje. Adamas buvo vienas iš tų pasauliečių, kuriems esu dėkingas už supažindinimą su tradicinėmis šv. Mišiomis.

2006 m. buvau perkeltas į vienuolyną Lodzėje. 2007–2008 m. čia organizavau senosios muzikos koncertus Gdy muzyka była młodsza. Tuo metu portale Liturgia.pl vedžiau blogą Ogólna teoria wszystkiego – „Bendroji visa ko teorija“.

 

Dominikonai turi savitą liturginį giedojimą, skirtingą nuo grigališkojo choralo?

Taip, ši tradicija šiandien visai pamiršta!

1244 m. Prancūzijos provincijolu tapo t. Humbertas Romansietis OP (apie 1190–1277). Generolo pavestas, jis ėmėsi kodifikuoti dar jauno ordino liturgiją. 1251 m. kapitula Mece patvirtino jo parengtą lekcionarą. Savo darbą jis tęsė ir 1254 m. išrinktas viso ordino generolu. Kadangi dominikonai daugiausia energijos turėjo skirti studijoms ir pamokslavimui, nutarta liturgijoje giedoti trumpesnes, ne tokias puošnias melodijas, melodijoje įvesta daugiau pauzių. Humbertas daugiausia rėmėsi cistersų tradicija.

XIX a. dominikonai publikavo originalias savo choralo melodijas, bandė įtvirtinti savą choralo tradiciją, bet XX a. ją nustelbė bendras benediktinų Solesmes stilius.^[2] OP choralą Lenkijoje tebepuoselėja Marcinas Bornusas Szczycińskis, Robertas Pożarskis (1965–2021), 1999 m. įkūręs „Schola Gregoriana Silesiensis“, ir kiti.

 

Tradicinės Mišios

Romos rito tradicinių šv. Mišių galutinės formos kodifikuotojas buvo dominikonas – šv. popiežius Pijus V (1570 m.). Tėve Vaitiekau, ar iki atėjimo pas Broliją jau žinojote Tradiciją? Kaip atradote tradicines šv. Mišias?

Esu paribio kartos žmogus, gimiau 1964 metais. Šiai kartai tradicinės Mišios žinomos tik iš ankstyviausių vaikystės prisiminimų – tik atskiri vaizdai ar garsai... Buvau labai mažas, bet pamenu, kad iš garsiakalbių skambėjo „in saecula saeculorum“. Tai turėjo būti tradicinės Mišios. Pamenu, kad kunigas stovėdavo veidu į altorių, dėvėjo puošnų arnotą – tai tik pavieniai vaizdai, bet visų Mišių jau nepamenu. Juk priklausiau pirmiesiems pradinukams, kuriuos ėmė mokyti lenkiškų atsakymų Mišiose. Tad kai aš, vaikas, turėjau susipažinti su tradicinėmis Mišiomis, jos buvo iš manęs atimtos. Vėliau turėjau jas iš naujo atrasti.

Jau buvau kunigas dominikonas, 16 metų po šventimų (2008 m.). Mano du draugai, nepriklausomai vienas nuo kito ir vienas kito nepažinodami, ėmė mane įkalbinėti, kad pasidomėčiau tomis Mišiomis ir jas išmokčiau. Būtų keista, jei ignoruočiau tokį sutapimą tarp dviejų žmonių raginimų. Tuo metu buvau Lodzės ligoninės kapelionas, ligoninėje buvo koplyčia, kurioje galėjau ramiai mokytis Mišių. Už mane jaunesnis pasaulietis mokino mane, kunigą su 16 metų stažu, Mišių apeigų! Gyvenam tokiais laikais, kai viskas įmanoma. Jis žinojo apeigas, o aš ne, tad turėjau nuolankiai mokytis. Mums netrukdė – nieko nestebino, kad kunigas leidžia laiką koplyčioje.

Jau turėjau tradicinį mišiolą, ėmiau skaityti ir staiga, po tiek Mišių laikymo, suvokiau, kaip turi atrodyti tikros tradicinės Mišios. Negaliu žodžiais nusakyti, kokį sukrėtimą patyriau! Tai nebuvo vien emocinis šokas, kuris po 14 mėnesių praeina, bet dvasinis sukrėtimas. Tai įvyko prieš 14 metų, bet jis nepraėjo. Tai buvo mano gyvenimo eureka, gyvenimo lūžis. Pažinęs tokias Mišias, žinojau, kad norėčiau aukoti tik jas. Suvokiau, kad nors tai mažai tikėtina, bet jei iki gyvenimo galo aukočiau tik tradicines Mišias, posusirinkiminių Mišių man visiškai netrūktų. Maža to – ir apie tai rašiau laiške popiežiui^[3] – jei kas manęs paprašytų vienu žodžiu nusakyti, kokie mano jausmai dėl Mišių laikymo, naujųjų Mišių kontekste, tas žodis būtų „palengvėjimas“.

Vėliau ieškojau, kur būtų galima celebruoti tradiciškai. Galėjau tai daryti Lodzėje, vėliau keliavau per įvairius vienuolynus: buvau Estijoje, vėliau Gdanske, vėliau Lenkijos pietuose įvairiuose vienuolynuose. Ir visur buvo kaip pas šv. Joną 9-ame skyriuje (Jn 9, 7): aklas gimęs buvo Jėzaus pasiųstas prie Siloamo (hebr. Pasiųstojo) tvenkinio apsiplauti. Taip ir aš buvau siuntinėjamas. Tas žmogus praregėjo, tėvai ir kiti žmonės jo klausinėjo: ar esi tas pats neregys, ar kitas žmogus? Fariziejai irgi klausė: kaip čia atsitiko, kad praregėjai? Pamenate tą istoriją... Tapau nelaime visų vienuolynų vyresniesiems vien dėl to, kad išreikšdavau prašymą: gal galėčiau aukoti Mišias tradiciškai? Nei vienas iš vyresniųjų nenorėjo apie tai girdėti! Kaip tas neregys savo kailiu įsitikino, ką reiškia regėti, kad tai ne vien privalumai, bet ir problemos, taip atsitiko ir man, kai pažinau tradicines Mišias ir panorėjau jas laikyti. Tad buvau siuntinėjamas, kad liudyčiau, jog tos Mišios yra vertos kentėjimų.

Galiausiai 2015 m. patekau į vienuolyną Jamnoje – mažame kaime pietų Lenkijoje. Čia praleidau 6 metus. Ten stovi Dievo Motinos šventovė, yra ilgas sąrašas jos padarytų stebuklų. Ir vienas iš jų buvo toks, kad galėjau 6 metus kasdien laisvai aukoti tradicines Mišias. Kai atvykau, buvau antrasis vienuolis šalia vyresniojo (t. Andrzej Chlewicki OP). Vyresnysis jau daug metų ten laikydavo vienas sekmadienio Mišias. Ir pasakė: norėčiau, kad pradėtum laikyti antrąsias Mišias, popietines. Aš: gerai, bet gal galėčiau jas laikyti tradicinėmis apeigomis? O jis: gerai! Ir tai buvo pokalbio pabaiga, nuo pirmo sekmadienio jau galėjau laikyti. Vėliau ėmiau celebruoti ne vien sekmadieniais, bet ir kasdien. Puikiai pažįstu Lenkijos dominikonų provinciją – čia jokiame vienuolyne neįmanoma gauti tokį vyresniojo leidimą.

 

Dominikonų ritas

Kaip kalbėjome, jau seniai domėjotės tradicine muzika, žinojote dominikoniškąjį choralą. Kaip išmokote celebruoti pagal savitą dominikonų ritą?

Žinojau, kad mūsų vienuolija turi savo ritą, bet jį išmokti panorau tik ėmęs celebruoti tradicines Mišias Romos apeigomis. Dar prieš pasirodant laiškui Summorum Pontificum 2007 m. liepą, parašiau prašymą Lenkijos dominikonų provincijolui, kad suteiktų leidimą tuo ritu celebruoti. Jis keturis mėnesius mąstė ir po to atsakė, kad leidimo neduos. Tuomet pasirodė Summorum Pontificum, kuris išaiškino, kad tradiciniam Romos ritui nereikia jokio leidimo. Todėl nuo 2008 m. tiesiog celebravau Romos apeigomis.

O su dominikonų ritu buvo taip. 2011 m. savaitei nuvykau pas Šv. Vincento Ferero broliją Prancūzijoje. Tai popiežiaus teisių vienuolinis institutas, besilaikantis tradicinės dominikonų liturgijos (apie juos vėliau). Tad jie, skirtingai nuo Brolijos, turi „sureguliuotą statusą“ – taip tuomet galvojau. Ten jie mane savaitę mokė ir ten pirmąkart gyvenime laikiau Mišias dominikonų apeigomis.

Dominikonų ritas – tai partikuliarinis Romos ritas, žodį „ritas“ vartojant platesne prasme. Taip suprastas Romos ritas apima įvairius dalinius ritus, pvz., Lijono, Akvilėjos, cistersų, premonstratiečių, dominikonų, kapucinų. Tai Romos rito versija, sava dominikonų ordinui. Aišku, išlaikomas tas pats Romos kanonas, yra nedidelių skirtumų Ordo Missae, pvz., kitoks Confiteor Mišių pradžioje, paminint šv. Dominyką. Vynas ir vanduo į taurę įpilami dar Mišių pradžioje (kaip iki šiol yra bizantinėse apeigose). Skaitiniai yra iš esmės tokie patys kaip Romos rite (siaurąja prasme).

Esama lengvai pastebimų skirtumų kunigo gestuose. Tai vienuoliškas ritas, todėl stengiamasi parodyti nuolankumą: dominikonų apeigose kunigas dažniau yra giliai, visu liemeniu pasilenkęs. Labai charakteringa šiam ritui yra akimirka iškart po Perkeitimo, kai maldoje Unde et memores kunigas tyliai prisimena Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą ir žengimą į dangų – svarbiausias Jėzaus paslaptis. Tuo metu dominikonas kunigas išskečia rankas plačiai į šonus kryžiaus forma. Toks gestas atliekamas tik tą vieną kartą ties tais žodžiais. Jis reiškia ir Viešpaties Jėzaus auką ant kryžiaus, ir laiminimą prisikėlus bei žengiant į dangų. Tai Mišių kulminacija...

Kai čia, Kauno koplyčioje, laikau viešas Mišias, laikau jas Romos ritu. Bet savaitės dienomis privačias Mišias visuomet celebruoju pagal dominikonų mišiolą. Patarnautojai nesunkiai išmoko reikiamus atsakymus ir veiksmus.

 

Kokiose liturginėse knygose yra užfiksuotas dominikonų ritas?

Jau minėjome, kad savito dominikonų rito kodifikuotojas buvo XIII a. generolas t. Humbertas Romansietis OP. 1267 m. pop. Klemensas IV bule Consurgit in nobis patvirtino šį atskirą ritą. Pagrindinis šio rito šaltinis: 1254–1256 surašytas milžiniškas kodeksas, vadinamas Codex prototypus, saugomas generolo archyve Romoje.^[4]

Šv. Mišias laikau iš Missale iuxta ritum sacri Ordinis Praedicatorum. Tai paskutinė didelio altoriaus mišiolo edicija, išleista Romoje 1939 m. Turiu faksimilinį 2017 m. leidimą.^[5] Paskutinis mišiolo leidimas: Missale iuxta ritum Ordinis Praedicatorum, Romae: Ad Sanctae Sabinae, 1965.

Mišioms ir apeigoms per Didžiąją savaitę naudoju: Officium Hebdomadae Sanctae iuxta Ritum Ordinis Praedicatorum, Romae, 1965.^[6]

Bendruomenines brevijoriaus dalis (primą, sekstą, kompletą) dabar kartu su kitais Kauno priorato gyventojais meldžiuosi iš Breviarium romanum. Privačias dalis – iš paskutinės dvitomės mūsų brevijoriaus laidos, parengtos generolo Michaelo Browne‘o OP laikais: Breviarium iuxta ritum Ordinis Prædicatorum, Romae: Ad S. Sabinae, 1962.^[7]

Nuo Tridento Susirinkimo laikų dominikonai naudoja bendrą Rituale romanum ir jo vietines versijas. Ordinas turi tik savitą išrišimo formulę išpažintyje.

Apie giesmių knygas jau kalbėjome. Šv. Mišių giesmės buvo surašytos Cantus missarum, vėliau Graduale, brevijoriaus giesmės: Antiphonarium, procesijų ir įv. apeigų giedojimai: Caeremoniale ir Processionarium.

 

Kas ištiko dominikonų ritą po Vatikano II Susirinkimo?

Liturgijos tema – labai svarbus klausimas! Pirmasis pokytis, kurį noriu paminėti: konventinių Mišių išnykimas iš dominikonų gyvenimo. Tradiciniame dominikoniškame gyvenime, kurio jau nemačiau, pagrindinis vienuolinio gyvenimo punktas buvo dalyvavimas konventinėse Mišios. Jose turi susirinkti visi vienuolyno (konvento) gyventojai, nors gali dalyvauti ir tikintieji. Jos aukojamos anksti, jų metu nieko kito negali vykti. Tai lyg apsaugotas, rezervuotas laikas – jokių sielovados, ūkinių reikalų! Vienas iš tėvų aukoja, jei tai šventė, kiti du tarnauja kaip diakonas ir subdiakonas. Turime tik nedaug konversų – brolių nekunigų. Ar kunigas, ar konversas, ar klierikas, visi sėdėdavo stalėse. Popieriuje konventinės Mišios tebėra, bet praktiškai išnyko jų pareiga. Krokuvoje, kur studijavau, jos buvo perkeltos iš 7 į 12 val. Mišios tapo koncelebruojamos, ir dėl to įsigalėjo niekur nekodifikuota praktika, kad kitomis valandomis tą dieną celebruojantys kunigai konventinėse Mišiose nebedalyvauja. Šiandienos realija: šv. Mišiose dalyvaujantis, bet jų nekoncelebruojantis kunigas atrodytų keistenybė. Daugelis kasdien kur nors aukoja Mišias kokioms nors grupėms, mokyklinėje, akademinėje ir poakademinėje sielovadoje ir kitur.

Dominikonų generalinė kapitula vyksta kas 3 metus. Vatikano II Susirinkimas įsakė visoms vienuolijoms jų konstitucijų reviziją. Ankstesnės dominikonų Konstitucijos buvo parengtos generolo arkivysk. Martino Stanislaso Gillet OP (1875–1951) dar prieš karą. 1968 m. jas pakeitė naujos Konstitucijos, priimtos River Forest kapituloje JAV.^[8] Kapitula įpareigojo generolą kreiptis į Apaštalų Sostą, kad leistų dominikonų ordinui pereiti į Romos ritą. Tai buvo liturginės reformos išvakarėse. Pauliaus VI Novus ordo missae buvo publikuotas 1969 metais. Dominikonai jau prieš metus tai žinojo ir norėjo išvengti reikalo parengti savą dominikonišką reformuotą mišiolą. Generolas kreipėsi į Romą ir gavo sutikimą – taip ordinas savo noru išsižadėjo savito rito! Šv. Sostas pridėjo klauzulę, kad generolas gali kiekvienam dominikonui pasaulyje, o provincijolas – savo valdiniui suteikti leidimą celebruoti senuoju dominikonišku ritu. Tai buvo taikoma pagyvenusiems kunigams, kurie nebepajėgė mokytis naujų Mišių, leidimų nebuvo daug. Jų Mišios vykdavo už uždarų durų, be tikinčiųjų.

Tais pačiais 1968 m. buvo pereita ir prie reformuotos Romos Valandų liturgijos. Pirmiau giedota lotyniškai, kol nebuvo išleisti visi 4 lenkiško vertimo tomai. Tačiau išleistas Proprium OP savų šventųjų šventėms. Tad 1962 metų brevijorius naudotas labai trumpai.

Brevijoriaus tekstai stipriai reformuoti, bet melodijos senos, kartais iš dominikonų choralo. Senais laikais bendras matutinum giedojimas naktį būdavo tik iš šeštadienio į sekmadienį. Nebūdavo keliamasi kas naktį, kad būtų jėgų sielovados darbui.

Senovėje prieš konventines Mišias būdavo giedama prima. Krokuvoje ir Poznanėje iš ryto giedama „Skaitinių valanda“ (buv. aušrinė, matutinum), po jos rytmetinė (laudes). Tada paskaitos klierikams, bendras rožančius ir 12 val. konventinės Mišios. Po to pietūs, popietinė valanda (buv. nona), 18 val. mišparai (vesperae).

Prieš reformą paskutinė kanoninė valanda vienuolyne buvo kompleta, užbaigiama procesija giedant antifoną Salve Regina (pas dominikonus ji giedama per visus liturginius metus). Po reformos kompleta tapo individualia malda, o paskutine bendruomenine tapo mišparai. Procesija vyksta po mišparų.

Taigi, klierikai dar kalba rožančių bendruomeniškai, o daugumoje namų jis tapo privačia malda. Tad rožančiaus kūrėjai dominikonai po reformų neišlaikė bendruomeninio rožančiaus tradicijos! Jis liko tik kaip pamaldos liaudžiai.

Įstojau į ordiną vėlai, nepažinau ikireforminių praktikų ir papročių, o senųjų tėvų apie jas neklausinėjau... Suvokiau, kad be tradicinės liturgijos ir liturginio gyvenimo atnaujinimo neįmanoma tikroji visos vienuolijos reforma – grįžimas prie senos geros formos.

Beje pasaulietė Dominika Krupińska sukūrė int. puslapį rytdominikanski.pl. Tai tradicinės ir ypač dominikoniškos liturgijos mylėtoja, bet nepalaiko Brolijos. Dalyvauja modernių dominikonų sielovadoje, muzikinėje veikloje, nors dominikonai nepalaiko jos meilės dominikoniškam ritui. Teko su ja susipažinti. Ji vertėja, teologijos daktarė, jai atrodo, kad taip paskatins šio rito atgimimą.

 

Vienuolinė disciplina

Ar dominikonai dar praktikuoja išorines apsimarinimo praktikas?

Vienuolynuose maždaug kartą per mėnesį vyksta kapitulos einamiesiems reikalams, į jas renkasi visi gyventojai. Mano laikais išnyko tradicinės „kalčių kapitulos“, jos dar vykdavo tik noviciate ir studentate. Vykdavo nereguliariai, jų metu reikėdavo save apkaltinti dėl nusižengimų bendruomeniniam gyvenimui, dienotvarkei (ne dėl nuodėmių in foro interno). Vyresnysis skiria bendrą atgailą, visiems vienodą. Didesni vienuolynai turi vienuolyno tarybą, kuri renkasi į savus posėdžius: tvirtina biudžetą, prokuratoriaus (ekonomo) ataskaitą.

Noviciate ir vėliau jau nebebuvo išorinių atgailos praktikų („disciplinos“, t. y. plakimosi), bet būdavo pasakojama, kad ji praktikuota seniau. Lenkijos provincijoje susilaikymas nuo mėsos privalomas tik gavėnios laiku trečiadieniais ir penktadieniais. O iki reformos dominikonai visiškai nevalgė mėsos, būdavo tik individualios dispensos profesoriams, ligoniams. Gal pirmiau buvo leista mėsa sekmadieniais, dėl to abstinencijos praktika nunyko.

 

Dominikonai – elgetaujantieji vienuoliai (mendikantai), o juos visais laikais būdavo galima atpažinti iš basnirčia avimų sandalų...

Atrodo, kad jau prieš karą dominikonai nebeavėdavo sandalų – tai sunku Lenkijos klimate.

Visuotinai nyksta praktika dėvėti abitus. Mačiau 50-ųjų nuotraukas – lenkai klierikai žaidžia futbolą dėvėdami abitus (be škaplieriaus)! Ten, kur vyksta formacija, dar vaikštoma su abitu, bet tik vienuolyne. Išėjus laukan, praktiškai visur einama be abito, net be spec. marškinių su koloratke. Jamnoje vienuoliai net į brevijoriaus maldą ateidavo be abito – tik užėję į zakristiją užsimesdavo šiuolaikinę „albą“ be cingulo. Abitas – tik sekmadienio Mišioms ir kt. darbui su tikinčiaisiais. Aš visą dieną ir visur vaikščiojau su abitu ir taip išsiskirdavau iš kitų, bet būdavau toleruojamas. Dėvėjau abitą nuo senų laikų, gal tik Estijoje kartais su reikalais išeidavau be abito, o vyresnysis Arturas buvo praktiškai „neabituotas dominikonas“.^[9]

Girdėjau, kad vienuolinę tonzūrą skustis nustota jau apie 1950 metus, dar prieš Susirinkimą. Tai būdavo tokia apeiga – vienas kitam skusdavo didelę apvalią tonzūrą ir taisyklingą karūną šonuose. Vienas pataikydavo išskursti tikslų apskritimą, o kitas ne... Gatvėje tonzūra būdavo pridengiama kepuraite.

Vienuolinė disciplina visais laikais banguodavo: kartais vykdavo griežtesnė atranka, tuomet laikytasi tvarkos, o kartais būdavo priimama daug novicijų iš liaudies, našlaičių, disciplina smukdavo. Dar po kiek laiko vėl būdavo atstatoma drausmė. Šv. Raimundas Kapujietis vykdė tokią reformą, atgaivino uolumą. Prancūzų Revoliucijos laikais vienuolinis gyvenimas buvo visai nusmukęs, po to vėl atkurtas XIX a. viduryje, pirmiausia Prancūzijoje. Tai padarė generolas t. Alexandre‘as Vincentas Jandelis OP (1810–1872) ir jo dvasinis sūnus t. Hyacinthe-Marie Cormier OP (1832–1916), pripažintas palaimintuoju – jie skatino grįžimą prie observancijos.

Skirtingai nei pranciškonai, dominikonai neskilo į reformuotą (observantų) ir nereformuotą (konventualų) atšakas. Prancūzijoje ir Lenkijoje būta dominikonų observantų, bet jų vienuolynų kongregacijos visuomet pakluso tam pačiam ordino generolui.

 

Tradicijos dominikonai

Dominikonai užima ypatingą vietą katalikų Tradicijos judėjime.

Taip, nuo šio judėjimo pradžios buvo du stiprūs centrai Prancūzijoje – Chémeré-le-Roi ir Avrillé.

2011 m. vasarą savaitę praleidau Šv. Vincento Ferero brolijos vienuolyne Prancūzijoje Chémeré-le-Roi. Tai popiežiškųjų teisių institutas, ne dominikonai, bet laikosi senųjų dominikonų Konstitucijų ir tradicinės dominikonų liturgijos. Brolija patvirtinta Romos 1988 metais. Jos nariai dėvi baltą dominikonų abitą su išsiuvinėtu pilku kryžiumi.

Buvo toks dominikonas t. Guérard des Lauriers.^[10] Jis perdavė dominikonų tradiciją Šv. Vincento Ferero brolijos steigėjui Louisui de Blignières. Des Lauriers davė pradžią ir Avrillé dominikonams, ir Šv. Vincento Ferero brolijai. 1988 metais, po arkivysk. Lefebvre‘o atliktų keturių vyskupų šventimų, Šv. Vincento Ferero brolija žengė netipinį žingsnį – iš sedeprivacionizmo staiga peršoko į kolaboravimą su modernistine hierarchija, perėjo į „indultą“. Roma tuomet lengvai pripažindavo tokias bendruomenes, tikėdamasi sustiprinti alternatyvą Brolijai. Atrodo, nebuvo ryšių tarp Avrillé ir Šv. Vincento Ferero brolijos, nors vėliau ir Avrillé vienuoliai perėjo į sedevakantistines pozicijas.

Šv. Vincento Ferero bendruomenėje yra apie 20 vienuolių, jie teturi tik tuos vienus namus Chémeré, todėl vienuoliai nėra pakankamai užimti sielovada, nenori priimti naujų narių. Norėdami plėstis, turėtų gauti leidimus dirbti kitose vyskupijose, o jų negauna. Jie pasistatė naują didesnę bažnyčią ir vienuolyną, bet vėl pasidarė ankšta. Vienas lenkas dominikonas, mano pažįstamas t. Grzegorz Doniec OP nuvyko pas juos, norėdamas įstoti, bet jie iškėlė jam neįvykdomas sąlygas, kad tik jis persigalvotų dėl stojimo: iš naujo praeiti studijas, nors jis kunigauja jau 6 metus! Tad jis prisijungė prie Šv. Petro brolijos, davė laikinuosius įžadus, dirba, atrodo, Kanadoje. Nėra laimingas, nes turi atsisakyti dominikonybės. Niekad neketinau pas juos stoti, net po Traditionis custodes, nes ten nėra darbo, patektum į sakyklą kartą per kelis mėnesius... Be to, turėčiau tobulai išmokti prancūzų kalbą.

Su dominikonais Avrillé^[11] kontaktų neturėjau, tik su t. Thomas OP, kuris jau buvo palikęs tą vienuolyną. Jis kartą lankėsi Jamnoje kartu su Brolijos kun. Łukaszu Szydłowskiu. Kelias valandas kalbėjomės, bet tuomet dar nesvarsčiau pereiti pas Broliją. Avrillé vienuoliai gyvena pagal senąsias Gilleto Konstitucijas. T. Thomas priklauso 2018 m. susikūrusiai bendruomenei Les Frères de Notre-Dame-du-Rosaire, kurios vienuolynas yra Saint Paul-de-Serre vietovėje. Ši bendruomenė asocijuota su Šv. Pijaus X brolija. Jos vyresnysis t. Raimond, du kiti nariai: t. Thomas ir dar vienas brolis. Jie tebelaiko save dominikonais, pasirašo OP.

Jų istorija tokia: nei vienas iš jų nebuvo dominikonas, jie kreipėsi pas arkivyskupą Lefebvre‘ą: norime tapti tradiciniais dominikonais, bet joks modernistinis vienuolynas mūsų nepriims, tad sukurkite mums bendruomenę. T. Thomas man asmeniškai papasakojo, kad arkivyskupas sutiko: pakaitinės jurisdikcijos (jurisdictio suppleta) galia priimsiu jūsų įžadus pagal dominikonų Konstitucijas, bet tai bus paprasti, ne iškilmingi vienuoliniai įžadai, nes neturiu įgaliojimų kurti tikrą dominikonų vienuolyną. Tad t. Thomas ir kiti davė tokius įžadus, susikūrė vienuolynas Avrillé. Dominikonų liturgijos ir papročių juos išmokė tuometinis Écône profesorius t. des Lauriers OP.

Avrillé vienuolynui perėjus į sedevakantizmą, su mūsų Brolija liko 5 dominikonai iš to vienuolyno. Tėvai Thomas, Raimond, kanadietis Albert, Jean-Dominique ir dar vienas bandė kurti bendruomenę Belgijoje, vokiečiakalbės pasienio srities miestelyje Steffeshausen. Bandymas nepavyko, tad t. Thomas ir t. Raimond sukūrė naują Rožančiaus Karalienės brolių bendruomenę Prancūzijoje. T. Albert neprisijungė, atrodo, dirba su Brolija Kanadoje. T. Jean-Dominique kurį laiką buvo dėstytoju Brolijos seminarijoje Zaitzkofene, dabar kunigauja kažkur Prancūzijoje, kaip ir tas penktasis kunigas.

Su Brolija bendradarbiauja net penkios seserų dominikonių bendruomenės.^[12] Jų vedamos katalikiškos mokyklos labai svarbios Tradicijos šeimoms Prancūzijoje.

 

Su Šv. Vincento Ferero brolija susidurti neteko, bet su Avrillé dominikonais turėjau daug ryšių.

Po savo primicijų Mišių Lenkijos šventovėje Čenstochovoje 2002 m. vasarą vėl susitikau Avrillé dominikonus, pažįstamus iš seminarijos laikų. Jie dažnai lankėsi Lenkijoje, pramoko lenkų kalbos, vedė rekolekcijas ir pamokslavo, tikėdamiesi rasti pašaukimų. Būrys lenkų Brolijos tikinčiųjų tapo dominikonų tretininkais. Ne kartą teko ministruoti dominikoniško rito Mišiose.

Vienas iš tų tretininkų buvo Łukasz Okuniewski iš Lęborko, kuris lankė Mišias Brolijos bažnyčioje Gdynėje. Jis pajuto pašaukimą vienuolystei. Man kunigaujant Gdynėje, 2011 m. vasarą t. Marie-Dominique OP iš Avrillé su jau abitą vilkinčiu broliu Jaceku Okuniewskiu Brolijos namuose Bajerze vedė rekolekcijas apie šv. rožančiaus paslaptis. Tų metų rugsėjį br. Jacekas davė amžinuosius įžadus. 2012 m. vasarą t. Marie-Dominique ir br. Jacek lankėsi Gdynėje, skaitė paskaitą. Dėl sugedusių dominikonų ir Brolijos santykių br. Jacekas nebuvo įšventintas diakonu Brolijos vyskupo. Netrukus Avrillé vienuolynas nutrauks ryšius su Brolija. Deja, vėliau kunigu tapęs t. Jacekas liko Avrillé.

Su Łukasz Okuniewski į Avrillé bandė stoti ir silezietis mokytojas Przemysław Gutkowski. Jis turėjo grįžti į Lenkiją, pas dominikonus nebestojo, bet tapo mūsų Brolijos broliu Maksymilian Maria. Iki šiol jis yra pagrindinis Varšuvos priorato katechetas.

2009 m. pirmasis Kauno prioras belgas Eric Jacqmin metams išvyko į Avrillé, ketino tapti dominikonu. Į vienuolyną neįstojo, paliko Broliją, tapo sedevakantistu...

2014 m. sausį vilnietis Gytis Karčiauskas, dėl tradicinių pažiūrų išprašytas iš Vilniaus seminarijos, kelias savaites gyveno Avrillé vienuolyne. Tačiau susivokė, kad vienuolynas neseniai perėmė sedevakantizmo idėjas, todėl grįžo į Lietuvą. 2015 m. jis pradėjo preseminariją Brolijos priorate Kaune, 2021 m. buvo įšventintas kunigu, dirba Brolijos priorate Varšuvoje.

2015 m. gegužę iš Avrillé išėję ir Steffeshausene įsikūrę tėvai Albert ir Thomas vedė marijines rekolekcijas Bajerze, kuriose ir aš dalyvavau. Jų pabaigoje sužinojau, kad iš Gdynės būsiu paskirtas atgal į Kauno prioratą.

2016 m. birželį tėvui Thomas OP padedu vesti dominikoniškas rekolekcijas Bajerze tema „Antgamtinis gyvenimas“. Jose dalyvavo tikintysis Michał Frej, kuris pareiškė planuojantis stoti pas Steffeshauseno dominikonus. Vėliau persigalvojo, įstojo į Brolijos seminariją Zaitzkofene. Šių metų birželį Michał buvo įšventintas kunigu.

 

Bendradarbiavimas su Brolija

Tėve Vaitiekau, pirmiau atradote dominikonišką choralą, po to tradicines Mišias, po to tradicinę dominikonų liturgiją. Paskutinė stotelė buvo pagrindinė katalikų Tradicijos bendruomenė – Šv. Pijaus X kunigų brolija.

Taigi, gyvenau Dievo Motinos globojamas Jamnos vienuolyne. Kasdien laikydavau tradicines Mišias. Bet vienuolių ėmė daugėti, jie matė, kad nieko panašaus nėra kituose vienuolynuose. Todėl imtasi manevrų, kad būčiau priverstas kartais laikyti ir posusirinkimines Mišias, ne vien tradicines. Jaučiau nenorą jas aukoti, dariau tai vien iš prievartos. Visas mano vidus reikalavo jų nebelaikyti.

Bet tai tebuvo nedideli nepatogumai, maniau, kad liksiu Jamnoje visam laikui ir būsiu laimės kūdikis. Pačios tradicinės Mišios mane pririšo prie Jamnos, nes visi žinojo, kad jei būčiau perkeltas – o provincijolas perkelia gan dažnai, ir tai nėra ypatingas įvykis – paprašysiu naujojo vyresniojo leidimo tradicinėms Mišioms, bet joks vyresnysis Lenkijoje nenori turėti pavaldinio, kuris tokių dalykų prašo. Tad jei provincijolas mane nusiųstų, tai mano asmeniu nubaustų tą vyresnįjį. Joks vyresnysis nebuvo tiek nusikaltęs, kad būtų taip baudžiamas. Provincijolas nori sutarti su vyresniaisiais. Tad maniau, kad neturiu nieko bijoti ir galėsiu sau laimingai gyventi.

Ir tuomet pasirodo Traditionis custodes.^[13] Skaitau jame žodžius, kurie yra lyg atominė ar net vandenilinė bomba: „1 str. Šventojo Pauliaus VI ir šventojo Jono Pauliaus II promulguotos liturginės knygos, atitinkančios Vatikano II Susirikimo nutarimus, yra vienintelė Romos rito lex orandi [maldos įstatymo] išraiška.“ Kartu paskelbtame laiške vyskupams sakoma, kad tie, kurie lanko tradicines Mišias, turi grįžti prie Pauliaus VI rito. Mane mokė, kad oficialius dokumentus turiu skaityti taip, kaip parašyta. Atvirai prisipažįstu, kad ligi tol net sekundės dalį negalvojau, jog reikėtų kreiptis į Broliją ir prašytis priimamam. Po to, ką perskaičiau, kelias dienas galvojau: tikriausiai sapnuoju, kada gi pabusiu? Nepabudau – taigi, tai realybė!

Tad koks būtų vienintelis adekvatus žingsnis tokioje situacijoje? Iškart tapo aišku: parašiau el. laišką kun. Karoliui, po to telefonu susitarėm susitikti. O iki tol tokios minties nebuvo net tolimame horizonte. Tapo akivaizdu, kad tai vienintelis deramas žingsnis, nors pats buvau dėl to nustebęs.

Kas nors kitas galėtų sakyti, kad tai jo neliečia. O aš šešis metus kasdien laikydavau tradicines Mišias. Turėjau daug laiko, visi tie tekstai, jų prasmės buvo prasismelkusios į mano sielą. Tos Mišios nebuvo vien mišiole, jos jau buvo manyje. Tad buvau tikras, kad jei dabar nesikreipsiu į Broliją, man garantuotas vidinis subyrėjimas. Per šešis metus patirtis parodė, kokios yra tos Mišios, tai kaip galėčiau tikinčiųjų atžvilgiu laikytis pozicijos, kad dabar visi turime grįžti prie posusirinkiminių Mišių? Antras Traditionis custodes punktas sako, kad vyskupas gali leisti naudoti 1962 m. mišiolą. Bet tai nenuoseklu: po pirmojo punkto tokių nuolaidų nebeturėtų būti. Jei kunigas celebruoja ne tai, kas yra „vienintelė lex orandi išraiška“, tai nebeaišku, ką jis celebruoja? Neturėtų būti jokių leidimų!

Kai jaunas būdamas stojau į vienuolyną, buvau tikras, kad Viešpats Dievas iš manęs to nori. Po Traditionis custodes mano būsena tokia pati: visiškas aiškumas, ką turiu daryti! Buvau įsitikinęs, kad be vyresniųjų leidimo nevalia palikti vienuolyno, į kurį buvau paskirtas. Bet jei įvyko tokia avarija, reikia žengti šį žingsnį. Turiu tam ne tik teisę, bet ir pareigą.

Šv. Pijaus X kunigų brolija telkia įvairius kunigus. O aš esu dominikonas. Dokumentas Traditionis custodes parodė, kad prognozė, kurią 60-aisiais pateikė arkivyskupas Lefebvre‘as, buvo taikli. Vis daugėja faktų, kurie ją patvirtina. Taigi, kreipiausi į Broliją. Pasirodo, yra dvi galimybės: galiu tapti jos nariu, bet negalėsiu būti dominikonu. Tačiau kun. Karolis pasakė: arkivysk. Lefebvre‘as jau yra numatęs, jog kunigas gali likti asocijuotu bendradarbiu. Po bandomojo laikotarpio (probacijos) nedaryčiau oblacijos – pažadų Brolijoje, bet sudaryčiau asociacijos sutartį. Taigi, išlaikyčiau dominikonišką tapatybę, su kuria atėjau. Brolija man taps, kaip sakė kun. Karolis, „pakaitine šeima“. Po šių žodžių supratau, kad durys man atvertos. Popiežius Pranciškus man nepaliko laiko apmąstymams. Dokumente Traditionis custodes nenumatyta vacatio legis – įstatymo veikimo atidėjimas, palaipsnis įgyvendinimas. Ne, paskelbtas jis iškart tapo privalomas.

 

Kaip į jūsų žingsnį reagavo ordino vadovybė?

Aš nenoriu išstoti iš vienuolijos. Bet provincijos vadovybė to nesuvokia ir nepriima. Lietuvis t. Saulius OP išgirdęs apie mano prisirišimą prie dominikonų rito, sušuko: bet juk tokio rito nebėra! Tradicija seniai nebeegzistuoja!

Tad, kaip jau buvo galima numatyti, buvo pradėtas administracinis-baudžiamasis procesas prieš mane. Nebuvo kalbos apie Tradiciją, Brolijos statusą, teologinių svarstymų. Tiesiog gavau įspėjimą, kad turiu grįžti į vienuolyną, o jei ne, manęs laukia bausmė: pirmiausia, suspendavimas, po to draudimas dėvėti abitą ir galiausiai bus pradėtas išmetimo iš vienuolijos procesas. Tas paskutinis etapas dar neprasidėjo.

O kaip aš reaguoju? Kiekviename etape rašau formalią apeliaciją į aukštesnę instanciją, kaip kaltinamasis kiekviename procese, turintis tam tikras teises. Todėl išnaudoju teisę į apeliaciją. Netgi turiu ordino paskirtą advokatą, kuris man daug padeda. Tuo noriu parodyti, kad jokiu būdu nenoriu palikti ordino – ne apie tai kalba! Taip pavyksta vilkinti procesą, ir tuo džiaugiuosi. Bet tarkime, kad jis bus privestas iki galo, visos apeliacijos bus atmestos ir Vienuolijų kongregacija Romoje paskelbs, kad t. Vaitiekus jau nebėra dominikonas. Specialiai klausiau kun. Karolio, o ką tuomet Brolija? Jis aiškiai atsakė, kad jei taip įvyktų, Brolija nepripažintų to pašalinimo iš ordino galiojančiu. Panašiai kaip suspensos ir draudimo dėvėti abito galiojimo. Gal bus stebuklas ir nebus to pašalinimo, bet jei tai įvyktų, oficialios struktūros sakytų: t. Vaitiekus jau ne OP, bet Brolija – jis tebėra OP. O aš tai kartosiu su Brolija.

Pirma, mano perėjime pas Broliją nėra jokio noro atsiskirti nuo to, kuo iki tol buvau. Jei kažkas iš dominikonų nori toliau su manimi bendrauti, noriai bendrauju. Po proceso pradžios jau triskart buvau Jamnoje, net kartą nakvojau. Antra, neturiu jaunatviško noro keisti vietą, nemanau, kad ten, kur atėjau, yra idealu, kad Brolija – tai dangus žemėje, kad visi čia be dėmės. Sulaukus mano amžiaus, jau nedera taip mąstyti. Bet jaučiu palengvėjimą, kad niekas manęs nebespaudžia laikyti posusirinkiminių Mišių. Trečia, Brolija man suteikia teologinę laisvę. Būdamas Jamnoje, negalėjau net liesti Vatikano II Susirinkimo tematikos. O dabar galiu nešališkai užsiimti aktualiomis teologijos temomis, galiu laisvai rinktis raštų ir paskaitų temas.

 

2021 metų rugsėjo 5 d. tapote probacionistu – atliekate bandomąjį laikotarpį prieš tapdamas su Brolija asocijuotu kunigu. Tapote bendradarbiu Poznanės priorate, nuo 2022 m. rugsėjo – Kauno priorate.

Esate tik vienas iš daugelio kunigų, kurie pastaruoju metu Lenkijoje prisijungė prie Brolijos. Didžiausia „malone“ Brolijai Lenkijoje tapo 2020–2021 m. COVID-19 pandemija: dauguma parapijų uždarė bažnyčių duris, ėmė reikalauti kaukių dėvėjimo, įvedė Komuniją į rankas. Atviras Brolijos bažnyčias ir koplyčias užplūdo tikintieji, kurių daugumas pasiliko ir po pandemijos. Šiandien Brolijos bažnyčias Varšuvoje ir greta esančiame Józefów savaitės dienomis aplanko 200–400, sekmadieniais ir per šventes 1500 tikinčiųjų. Iš viso Lenkijoje brolija turi 38 Mišių laikymo vietas: 2 bažnyčias prie prioratų, 4 koplyčias prie prioratų, mokyklos ir formacijos namų, 25 kitas koplyčias, 7 misijas. Tikinčiųjų skaičius yra apie 6000.

Per tuos metus Brolijos bendradarbiais tapo 17 kunigų iš įv. Lenkijos vyskupijų ir vienuolinių bendruomenių. Vyksta pokalbiai su dar keletu kunigų. Prie Brolijos prisijungė ir keli vienuoliai broliai bei seserys. Seminarijoje Zaitzkofene studijuoja 14 lenkų, šių metų rugsėjį įstos dar apie 10.

Nuo šių metų rugpjūčio Brolijos prioratuose Lenkijoje dirba 31 kunigas. Iš jų 7 yra lenkai ir 6 kitų tautybių, baigę Brolijos seminarijas. 5 lenkai kunigai iš vyskupijų ir vienuolijų prisijungė dar iki kovido, 13 – kovido metu. Prisijungusiųjų tarpe yra jėzuitas, 3 pranciškonai (konventualas, bernardinas ir reformatas), pijoras, palotinas, redemptoristas. 5 lenkai kunigai dirba ne Lenkijoje (jų tarpe ir t. Vaitiekus).

 

Dabartinė veikla

Papasakokite apie savo darbus jau perėjus pas Broliją.

Kaip ir likę Kauno priorato kunigai, laikau šv. Mišias ir pamokslauju įvairiose koplyčiose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir koplyčioje Suvalkuose. Šioje koplyčioje įrengiau knygynėlį tikintiesiems – labai svarbu, kad jie įprastų skaityti geras katalikiškas knygas, dvasinės literatūros klasiką. Pernai Taline vedžiau advento, šiemet – gavėnios rekolekcijas estų k.

Ilgai buvau Jamnoje, pažinau daug žmonių iš „indulto“, jų tarpe atsirado poreikis, kad skirtingų šeimų, turinčių tas pačias vertybes, vaikai susipažintų tarpusavyje. Tokia moteris, Monika Karczewska, gyvenanti prie Varšuvos, prieš keliolika metų ėmė organizuoti vasaros rekolekcijas su šv. Mišiomis Tradicijos šeimoms su vaikais. Akcija vadinasi „Familia beata“ – „Palaiminta šeima“. Buvo rengiami spec. užsiėmimai vaikams ir tėvams. Visa tai legaliai, su vietos klebonų leidimu. Būdavo apie 20 šeimų, ne tik iš „indulto“. Ji užmezgė su manimi kontaktą, važiavau į jų stovyklą, o po to tuos keletą metų rekolekcijos vykdavo Jamnoje.

Man perėjus po Brolijos sparnu, Monika nenutraukė ryšių, nekritikavo mano sprendimo, yra atvira bendradarbiavimui su Brolija. Kun. Karolis leido tęsti tą darbą, bet nauja forma: ne kaip stovyklos šeimoms, bet kaip savaitgalio trijų rekolekcijos sutuoktiniams – atskirai vyrams, atskirai žmonoms (kad būtų kam palikti vaikus). Tad 2022 m. rugsėjį-spalį vedžiau tokias rekolekcijas Przysietnicoje (Pakarpatėje), šių metų gegužę – pranciškonų šventovėje Dukloje, kur galėjau laikyti Mišias.

2022 m. rugpjūtį teko pristatyti savo atlikto traktato apie Švč. Trejybę vertimo pristatymą gana žinomos leidyklos „Dębogóra“ knygyne Poznanėje. Liublino katalikų universiteto (KUL) filosofijos fakulteto grupė dėstytojų bando priešintis kairiosios minties spaudimui, patys susirado mane. Pirmą paskaitą jiems skaičiau dar internetu, dar gyvendamas Brolijos priorate Mosino prie Poznanės. 2022 m. lapkritį ir 2023 m. gegužę jau gyvai skaičiau paskaitas Liubline, KUL patalpose. Tebuvo apie 10 klausytojų, bet jų tarpe trys kunigai. Paskaitos atsirado ir fakulteto feisbuko puslapyje, rengėjai susilaukė klausimų, ar tai nesąs lefebristas...

2022 m. gruodį Chowienicoje prie Poznanės vyko tokių verslininkų organizuotas renginys „dvasinis SPA“. Tai stambūs verslininkai, norintys praturtėti ir dvasiškai. Jie nesusiję su Tradicija, bet vienas iš jų lanko tradicines Mišias, norėjo ir kitiems jas pristatyti, tad pakvietė mane.

2022 m. gruodį ir 2023 m. vasarį laikiau Mišias Brolijos naujoje koplyčioje Nowy Sącz; kun. Karoliui leidus, susitikau su savo senais tikinčiaisiais iš Jamna. Nebuvo paskaitos ar kokio renginio, tiesiog lankiau tikinčiuosius. Jamnoje tradicines Mišias ėmė laikytis kitas kunigas. Dalis tų mano tikinčiųjų toliau lanko Jamnoje, dalis ėmė lankyti Brolijos Mišias Nowy Sącze.

Dirbdamas Jamnoje, kasmet vasarą laikydavau savo inicijuotas susikaupimo dienas ne parapijiečiams, bet visiems norintiems. pvz., 2018 m. liepą vedžiau rekolekcijas tema „Mamy Boga za Ojca“ – „Dievas yra mūsų Tėvas“. Kun. Karolis sutiko, kad jas tęsčiau. 2022 m. liepą tema buvo „Tėve mūsų“, šiemet bus „Aštuoni palaiminimai“. Silezijos kalnuose radome gražią vietą: Sosnówka, Karkonosze apskrityje. Tai buv. miškininkų poilsio namai, dabar privatūs. Kun. Karolio pageidavimu nevadinu to rekolekcijomis, neskelbiame Brolijos int. svetainėje, tuo būdu patraukiu žmonių iš skirtingų vietų. Susikaupimo dienos truks savaitę, jau užsiregistravo keliasdešimt žmonių, taip pat šeimos su vaikais. Reklamuoju savo el. pašto laiškais, taip pat per feisbuko grupę „Šv. Pijaus X brolijos tikintieji ir simpatizuojantys“.

Tad veiklos netrūksta!

Tepadeda jums Dievas! Dėkojame už įdomų pokalbį!