Antrojoje jubiliejinių metų pusėje Apaštalų Sostas kardinolo Castrillono Hoyos asmenyje staigiai ir netikėtai kreipėsi į Broliją su pasiūlymu išspręsti tarpusavio nesutarimus. Buvo nužymėtos bendros gairės:
- Brolijos bei kitų Tradicijos besilaikančių vienuolijų nepriklausomybė nuo vietinių vyskupų;
- Įprastinės jurisdikcijos Brolijai suteikimas;
- Tradicijos vyskupų teisėtumo pripažinimas.
Prieš pradėdami diskusiją, reikalavome iš Vatikano įvykdyti šias pradines sąlygas:
Pirmiausia, Roma privalo suteikti kiekvienam pasaulio kunigui galimybę celebruoti Tridento šv. Mišias, paskelbdama deklaraciją, kad tos Mišios niekada nebuvo panaikintos, t.y., kad jos yra teisėtos. Antra, Roma turi panaikinti dekretą, ekskomunikuojantį Brolijos vyskupus. Žemiau pateiksime tų dviejų sąlygų iškėlimo priežastis.
Atrodo, kad Roma nemato kliūčių įvykdyti antrąją sąlygą, tačiau svyruoja dėl pirmosios. Ją stabdo dėl to kilsiančios problemos ir pasipiktinimas posusirinkiminiame pasaulyje. Norėdama to išvengti, Roma siūlo sprendimą, identišką tam, kuris buvo priimtas pradėjus egzistuoti komisijai Ecclesia Dei 1988 metais: kiekvienas kunigas galėtų prašyti leidimo aukoti tradicines Mišias iš komisijos, kuri būtų kažkas panašaus į Ecclesia Dei II. Aišku, kad mes negalime to laikyti pirmosios mūsų iškeltos sąlygos įvykdymu. Norint tai suprasti, užtenka pažvelgti, kaip sunkiai pastaruoju metu yra gaunamas leidimas aukoti tradicines Mišias iš komisijos Ecclesia Dei.
Dėl to, nepaisant ,,neatmestinų” Romos pasiūlymų, nusprendėme kuriam laikui pristabdyti diskusiją. Žinoma, tokį atsitraukimą mums diktuoja keletas priežasčių. Faktų visumą ir derybų pradžią derėtų pakomentuoti šiais aspektais:
1) Romos pozicija;
2) Dėl ko mes reikalaujame minėtų garantijų;
3) Mūsų pozicija;
1. Romos pozicija
Dėl ko Roma nori susitarti su mumis? Ar tame geste būtina ieškoti blogų intencijų? Vertinimų gali būti įvairiausių, bet ko gero labiausiai panašus į teisybę paaiškinimas yra ekumeninė popiežiaus vizija. Popiežius visą savo pontifikato laiką ieškojo ,,vienybės“. Tačiau ginčas su mūsų Brolija viena vertus, gresia jo plačiai užsimotiems ekumeniniams projektams, darydamas juos nepatikimais, kita vertus, tas ginčas tapo skausmingu dygliu posusirinkiminiame Achilo kulne. Kai kurie mano, kad tą gestą galima būtų paaiškinti Popiežiaus sąžinės priekaištais, artėjant jo pontifikato pabaigai. Kiti siūlo versiją, esą tai yra diplomatinis manevras – kurija norėtų apsaugoti būsimą popiežių nuo būtinybės kankintis su ta problema. Dar kiti mano, kad ,,sureguliavusi” Šv. Petro brolijos klausimą, Roma norės taip pat užbaigti Šv. Pijaus X brolijos bylą. Reikėtų paminėti dar vieną aiškinimą: išsigandę dabartinio visuotinio pralaimėjimo, kai kurie hierarchai bando mumyse įžvelgti jėgą, gebančią atsverti modernistines tendencijas Bažnyčioje. Teisybės tikriausiai yra visuose aukščiau pateiktuose atsakymuose.
Mūsų derybų partnerių iš Romos intencija vaidina svarbų vaidmenį analizuojant dabartinę situaciją. Tačiau net Romos derybininkų intencijos atskleidimo neužtenka atsakyti į klausimą, ar prasminga diskusija su Roma. Turime remtis objektyviomis prielaidomis, faktais. Kokios krypties Roma laikėsi daugiau kaip 30 metų? Ar matyti kokių nors pasikeitimų toje orientacijoje? Ar mums pasiūlyta išeitis dera su ta orientacija? Ar toks sprendimas leidžia mums egzistuoti, ar atitinka mūsų lūkesčius? Juk visiškai aišku, kad neturime nei mažiausio ketinimo ką nors pakeisti Tradicijoje, šventosiose Mišiose, šventojoje doktrinoje.
Kalbant apie bendrąją laikyseną, nematyti jokio veiksmo ar dokumento, kuris liudytų apie Romos orientacijos pasikeitimą. Greičiau priešingai, Jubiliejiniai metai vainikavo numatytą ir jau šešis metus popiežiaus Jono Pauliaus II įgyvendintą programą: klaidingas ekumenizmas, dėl kurio skausmingai apgailestavome ir kuriam daug kartų priešinomės. Atsiprašinėjimai, ekumeninių ,,tikėjimo liudytojų” diena, Jono XXIII beatifikacija – tai ryškiausi pavyzdžiai. Jie išreiškia popiežiaus pažiūras ir akivaizdžiai parodo, kad jos nekinta, nepaisant popiežiaus ligos. Tie veiksmai visuomet pateisinami Vatikano II Susirinkimu ir jo dvasia. Dabartiniu jo pontifikato laikotarpiu kurijoje yra daug nepatenkintų hierarchų, tačiau geros valios žmonės nedaug reiškia palyginus su tuo didžiuliu blogiu, kuris tebetęsia savo veiklą.
Tiesa, kad kardinolo Ratzingerio publikuotas dokumentas Dominus Iesus neįprastai stipriai priminė daug tradicinių tikėjimo tiesų, tačiau tame pačiame dokumente yra visos Vatikano II Susirinkimo naujovės dėl kitų krikščionių ir nekrikščionių religijų!
Be to, įvairūs veiksmai, kurių per paskutinius du metus griebtasi prieš Šv. Petro broliją ir kitus judėjimus, veikiančius Ecclesia Dei rėmuose, labai aiškiai parodo Romos intenciją, kad visi, kurie yra pavaldūs tai komisijai, kartu priimtų ir Vatikano II Susirinkimo mokymą bei Naujųjų Mišių apeigas. Visų garantijų išsaugoti savitumą nepakanka, kad nuramintų mus, Šv. Petro broliją, ar draugijos Una Voce narius (kai kurie iš jų diskretiškai leido mums tai suprasti). Prisiminkime, kad pats kardinolas Castrillonas Hoyos neseniai primetė Šv. Petro brolijai naują Generalinį vyresnįjį, kadangi ligtolinis ,,vyresnysis norėjo įvesti privalomą priesaiką prieš Novus Ordo Missae laikymą”. Taip pat atrodo, kad komisija Ecclesia Dei ruošia tam tikrus pakeitimus tradicinių Mišių rituale, kad jos taptų labiau panašios į Novus Ordo (greičiausiai tai bus naujo liturginio kalendoriaus ir naujų skaitinių įvedimas). Įvairiuose interviu kardinolas Castrillonas Hoyos kalbėjo apie savo troškimą, kad Tradicijos tikintieji įžvelgtų, jog Vaticanum II neva taip pat išsaugojo Tradicijos tęstinumą.
Kaip tokiomis aplinkybėmis reikėtų interpretuoti Romos gestą Šv. Pijaus X brolijos atžvilgiu? Aišku, kad Romos pasiūlymai panašūs į spąstus – dėl to mūsų komunikate kalbėjome apie ,,didžiausią nepasitikėjimą“.
Be to, situaciją dar daugiau komplikuoja faktas, kad baigiantis pontifikatui popiežiaus aplinkoje vis stipriau įsiviešpatauja tam tikros rūšies anarchija – kiekvienas mėgina iš jo išgauti tai, kas labiausiai atitinka jo interesus, o popiežius, atrodo, jau nieko nekontroliuoja.
Taigi, absurdiška, kai girdime iš tų pačių autoritetų, kad jie tikisi iš Brolijos, jog ši kovos prieš modernizmą ir liberalizmą Bažnyčioje, ir kai jie mus įtikinėja, kad ir pats popiežius prisijungia ir susitapatina su ta kova! Jie sako mums, esą popiežius yra mūsų pusėje, tik nenori to skelbti. Jis esąs už tradicines Mišias, bet niekad to nepasakys, nes tai sukeltų daug problemų Bažnyčioje…
Ar tai tiesa, ar ne?
Tarp kitko, dar vienas įdomus faktas: paskutiniai paskyrimai komisijoje Ecclesia Dei vyko be to žmogaus žinios, kuris asmeniškai iš popiežiaus gavo įgaliojimą sureguliuoti mūsų ,,problemą”. Tai susiję su pasiruošimu sureguliuoti mūsų klausimą – pasakė kard. Hoyos. Ar tai reiškia, kad naujosios kolegijos, kuri bus suburta, kad mus prižiūrėtų, sudėtis bus panaši į dabartinės komisijos Ecclesia Dei sudėtį? Kardinolas gerai žino, kad nenorime turėti nieko bendro su Ecclesia Dei, ir į tokią mūsų poziciją žiūrėjo teigiamai. Tačiau juk ne jis valdo Bažnyčią! Galime klysti, bet vis dėlto manome, kad naujų paskyrimų [komisijoje Ecclesia Dei] faktą reikia interpretuoti kaip Valstybės sekretoriato ir Prancūzijos vyskupų, o gal net masonerijos įsikišimą. Kadangi kardinolas Hoyos yra artimas popiežiui, o mūsų derybos su Roma ir remiasi būtent jais, galime daryti išvadą, kad progresistai pabandė pasipriešinti kardinolo veiksmams per naujus paskyrimus komisijoje Ecclesia Dei. Kiti tuose paskyrimuose įžvelgia stipraus apynasrio uždėjimą, kad būtų galima vadelėmis nulaikyti per daug dinamiškus tradicionalistus.
2. Iš kur atsirado Brolijos įžanginės sąlygos?
Aukščiau aprašytų Romos prieštaringumų akivaizdoje buvo būtina reikalauti iš Romos kažkokio konkretaus veiksmo, kuriuo visiems būtų parodyta, kad iš tiesų daromas geros valios gestas Tradicijai. Dar daugiau, jeigu būtų prieita iki susitarimo su Roma, iškiltų absoliuti būtinybė žinoti, kad bus nepajudinamai išsaugotos tradicinės apeigos. Oficialus patvirtinimas, kad Tridento Mišios nebuvo panaikintos, ilgiems metais – jei ne visam laikui – sukliudytų Romai drausti Mišias, celebruojamas pagal šv. Pijaus V ritualą. Tokio poelgio nauda visai Bažnyčiai būtų neįkainojama. Pagaliau būtų įvykdytas teisingumas. Tai būtų Romos geros valios mūsų atžvilgiu išbandymas. Jeigu Roma pasiruošusi užsikrauti ant pečių visas problemas, kurios neabejotinai iškils daugelyje vyskupijų dėl tradicinių Mišių sugrąžinimo, tai galbūt bus pasiruošusi priimti ir visus kaltinimus bei konfliktus, kurie kils dėl mūsų ,,susivienijimo”. O tradicines šv. Mišias aukoti trokštantys, bet dar nedrįstantys kunigai pajustų didžiulį palengvėjimą.
„Ekskomunikos” atšaukimo reikalavome ne dėl to, kad ji būtų mums nepakeliama, o dėl to, kad Vatikanas naudoja ją kaip baubą, kuriuo atbaido gerus tikinčiuosius, kurie, jo nesant, prisijungtų prie mūsų. Ši cenzūra buvo viena iš sėkmingiausių Romos priemonių nustumti mus į pašalę. Dėl to būtina reikalauti iš tos pačios taikytis siūlančios Romos pašalinti tą kliūtį. Kartoju, kalbama visiškai ne apie mus, ar apie troškimą, kuris betarpiškai susijęs su mumis, bet apie tikinčiųjų gerovę. Sunku net įsivaizduoti naudą, kurią jie iš to gautų.
3. Brolijos pozicija
Vatikano sukurtos situacijos akivaizdoje mūsų nuostata yra aiški – jokių pakeitimų, jokių nuolaidų esminiuose dalykuose!
Pirmasis principas, kuris apibrėžia mūsų veiklą, yra būtinybė išsaugoti Tradicijos lobius: doktriną, liturgiją ir discipliną. Viešpats Dievas leido mums paveldėti didžiausius šventosios Bažnyčios turtus. Negalime jais prekiauti – turime juos išsaugoti net mūsų kraujo kaina.
Antras principas kyla iš apmąstymų apie Bažnyčią: nesame a priori palankūs ,,bendro pobūdžio“ diskusijai, tačiau numatome galimybę gauti netikėtą malonę, kurios nuoširdumą prieš imantis bet kokių tolesnių žingsnių vis dėlto reikia patikrinti.
Kadangi Romos nuostata iki šiol iš principo nepasikeitė, nors tam tikri nusilpimo ir autoriteto praradimo ženklai tampa vis akivaizdesni, nepasitikėjimas toliau dominuoja. Bet kuriuo atveju, kadangi Roma siekia suartėti su mumis, bandysime iš to išgauti kuo daugiau gero Bažnyčiai. Priėjome naują mūsų kovos už katalikų Tradicijos sugrįžimą etapą, o ta kova yra aukščiausiu laipsniu antgamtinė. Nekontroliuojamos emocijos – nepagrįsti nuogąstavimai ar euforinis apakimas būtų didelė kliūtis objektyviai suvokti realybę ir tinkamai elgtis.
Labiau nei bet kada turime imtis antgamtinių priemonių, ypač maldos, pasiaukojimo ir sąžiningo savo pareigų atlikimo. Neleiskime, kad mus per daug užimtų laikinieji dalykai. Labiau nei bet kada turime sekti arkivyskupu Lefebvre, kuris sakydavo, kad negalima aplenkti Dievo Apvaizdos, kuri visada apsireiškia savo laiku. Neturėtume iš anksto atmesti Dievo Apvaizdos įsikišimo galimybės tame reikale, kuris taip glaudžiai siejasi su visos Bažnyčios likimu, tačiau mūsų pareiga yra gerai atpažinti visus įvykius, kartu išsaugojant pasitikėjimą Dievu ir didelę dvasios ramybę.
Veikdami tokioje dvasioje, tarpininkaujant kard. Castrillonui, Šventajam Tėvui įteikėme pranešimą apie diskusijos pristabdymą bei veikalą apie Novus Ordo Missae. Jis aiškiai parodo iškreiptą teologiją, kuri yra naujosios liturgijos pamatas ir jos priešingumo tikėjimui šaltinis. Tas darbas gali nepatikti daugeliui asmenų Romoje ir kitur… Tačiau svarbiausia , kad jis prisidės prie tikrosios Romos liturgijos ir katalikų Tradicijos atstatymo.
2001 m. vasario 28 d.