Laiškas draugams ir geradariams Nr. 72

 

Brangūs draugai ir geradariai,

 

Motu proprio Summorum Pontificum, pripažinęs, kad Tridento Mišios niekuomet nebuvo panaikintos, iškelia keletą klausimų dėl Šv. Pijaus X brolijos ir Romos santykių ateities. Kai kurie asmenys konservatyviuose sluoksniuose ir pačioje Romoje pareiškė nuomonę, kad, Aukščiausiajam Pontifikui įvykdžius tokį kilniaširdį aktą ir juo parodžius aiškų geros valios mūsų atžvilgiu ženklą, mūsų bendruomenei belieka padaryti vieną dalyką – „pasirašyti susitarimą su Roma“. Nelaimei, kai kurie mūsų draugai buvo tokios iliuzijos apgauti.

Norėtume pasinaudoti šiuo Velykų laiko laišku, kad dar kartą peržvelgtume principus, kurie veda mūsų žingsnius šiais sąmyšio laikais, kad atkreiptume dėmesį į keletą nesenų įvykių, aiškiai rodančių, jog, be Motu proprio atlikto atsivėrimo liturgijai, iš esmės niekas nepasikeitė, bei galiausiai padarytume būtinas išvadas.

Fundamentalus principas, vedantis mūsų veiksmus, yra siekis išlaikyti tikėjimą, be kurio niekas negali būti išganytas, be kurio niekas negali gauti malonės, be kurio niekas negali patikti Dievui, kaip nurodo Vatikano I Susirinkimas. Liturgijos klausimas nėra pats svarbiausias; jis tampa toks tik tiek, kiek išreiškia tikėjimo ir galiausiai Dievui derančio kulto pakeitimą.

Vatikano II Susirinkime įvyko reikšmingas orientacijos pokytis Bažnyčios požiūryje, ypač dėl jos santykio su pasauliu, kitomis religijomis, valstybe ir net savimi pačia. Šiuos pokyčius pripažino visi, tačiau ne visi vienodai juos įvertino. Iki šiol jie buvo pateikiami kaip labai gilūs, net revoliuciniai. Vienas kardinolas Susirinkime net ėmė kalbėti apie „1789 m. revoliuciją Bažnyčioje“.

Dar būdamas kardinolu, Benediktas XVI taip iškėlė šį klausimą: „Septintojo dešimtmečio užduotis buvo asimiliuoti geriausias vertybes, išreikštas per du liberaliosios kultūros šimtmečius. Tai iš tiesų vertybės, net jei jos subrendo ne Bažnyčioje, ir jos, apvalytos ir pakoreguotos, gali rasti vietą jos požiūryje į pasaulį. Tai ir buvo padaryta“ (Interviu žurnale Jesus, 1984 m. lapkritis, p. 72). Šios asimiliacijos vardan buvo primesta nauja pasaulio ir jo dalių vizija, iš esmės pozityvi vizija, kuri padiktavo ne tik naują liturginį ritą, bet ir naują Bažnyčios pasirodymo pasaulyje būdą: gerokai horizontalesnį bei žymiai artimesnį socialinėms ir žemiškoms problemoms nei antgamtinėms ir amžinosioms...

Tuo pat metu buvo pakeistas ir Bažnyčios santykis su kitomis religijomis. Po II Vatikano Roma ėmė vengti bet kokių negatyvių ar nuvertinančių pastabų kitų religijų atžvilgiu. Pavyzdžiui, klasikinis posakis „klaidingos religijos“ visiškai dingo iš bažnytinio žodyno. Žodžiai „eretiškas“ ir „schizmatinis“, naudoti apibrėžti arčiausiai Katalikų Bažnyčios esančioms religijoms, taip pat išnyko, nebent jie kartais taikomi – ypač terminas „schizmatikai“ – mūsų atžvilgiu. Taip atsitiko ir žodžiui „ekskomunika“. Šis naujas požiūris vadinamas ekumenizmu, ir, priešingai visuotiniam įsitikinimui, jis nereiškia skatinimo grįžti į katalikišką vienybę, o greičiau siekį sukurti naują vienybę, nereikalaujančią atsivertimo.

Krikščioniškos konfesijos matomos naujoje šviesoje, tai ypač akivaizdu kalbant apie stačiatikius. Balamando deklaracijoje Katalikų Bažnyčia oficialiai įsipareigojo nebeatvertinėti stačiatikių ir bendradarbiauti su jais. Dogma „už Bažnyčios nėra išganymo“, prisiminta dokumento Dominus Jesus, buvo visai naujai išaiškinta, taikantis prie tos naujos vizijos. Buvo neįmanoma išlaikyti šios dogmos nepraplėtus Bažnyčios ribų, ir tai atlikta nauju Bažnyčios apibrėžimu, pateiktu dokumente Lumen gentium. Kristaus Bažnyčia nebe „yra“ Katalikų Bažnyčia, bet tik „yra joje įgyvendinta“ [subsistit in]. Buvo pasakyta, kad ji įgyvendinta „tik“ joje, tačiau akivaizdu, kad toliau teigiamas Šventosios Dvasios ir tos „Kristaus Bažnyčios“ veikimas už Katalikų Bažnyčios. Kitose religijose netrūksta išganymo elementų... „Stačiatikių bažnyčios“ tampa autentiškomis dalinėmis bažnyčiomis, kuriose statoma „Kristaus Bažnyčia“.

Šie nauji požiūriai, žinoma, visiškai pakeitė Bažnyčios santykius su kitomis religijomis. Nebeįmanoma kalbėti apie vien paviršinius pakitimus, nes mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Bažnyčiai norima primesti naują ir labai gilią mutaciją. Tai leido Jonui Pauliui II kalbėti apie „naują ekleziologiją“, taip pripažįstant esminį pokytį šioje teologijos dalyje, kuri tiria pačią Bažnyčią. Mes tiesiog negalime suvokti, kaip dar galima teigti, kad ši nauja Bažnyčios samprata gali harmoningai derėti su tradicine Bažnyčios definicija. Ji yra nauja, ji radikaliai skirtinga, ji įpareigoja katalikus visiškai kitaip bendrauti su eretikais ir schizmatikais, kurie tragiškai paliko Bažnyčią ir paniekino savo krikšto tikėjimą. Dabar jie jau nebe „atsiskyrę broliai“, bet broliai, kurie „nėra visiškoje vienybėje“... o mes su jais esame „giliai susijungę“ per krikštą Kristuje, esame „neprarandamoje“ vienybėje. Tikėjimo mokslo kongregacijos paskutinis išaiškinimas dėl to žodžio subsistit čia daug ką atskleidžia. Net jei jame teigiama, kad Bažnyčia negali mokyti naujovių, jis pats patvirtina Susirinkimo įvestą naujovę...

Tai galioja ir evangelizacijai. Pirmiausia iškeliama šventa kiekvieno krikščionio pareiga atsiliepti į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakymą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 15–16). Tačiau po to teigiama, kad ši evangelizacija skirta tik pagonims, o kitų krikščionių ir žydų ji neturi trikdyti... Visai neseniai kardinolai Kasperis ir Bertone, kalbėdami apie ginčą dėl naujosios maldos už žydus, išaiškino, kad Bažnyčia visai nesiekia jų atversti.

Dar galime pridurti popiežiaus poziciją dėl religinės laisvės, tuomet galėsime lengvai padaryti išvadą, kad kova dėl tikėjimo pastaraisiais metais nei kiek nesusilpnėjo. Paskui Motu proprio, teikiantį vilčių, kad įvyks teigiamų pokyčių liturgijos srityje, neseka logiškai susijusios priemonės kitose bažnytinio gyvenimo srityse. Išlaikomi visi Susirinkimo metu ir posusirinkiminių reformų įvesti pokyčiai, kuriuos mes smerkiame, nes pati Bažnyčia jau juos yra pasmerkusi. Vienintelis skirtumas, kad dabar tuo pat metu teigiama, jog Bažnyčia nesikeičia... Darant išvadą, sakoma, kad visi pasikeitimai vyksta visiškai atitinkant katalikų Tradiciją. Ši sumaištis sąvokose, kartu pabrėžiant, kad Bažnyčia turi likti ištikima savo Tradicijai, gali sutrikdyti ne vieną. Kol faktai nepatvirtina to naujo teiginio, belieka daryti išvadą, kad visiškai nepakito Romos intencija tęsti Susirinkimo kursą, nepaisant keturiasdešimt metų trunkančios Bažnyčios krizės, nepaisant ištuštėjusių vienuolynų, apleistų klebonijų, tuščių bažnyčių. Katalikų universitetai toliau laikosi paklydimų, katekizmo mokymas lieka nesaugus, katalikų mokyklos nebėra specifiškai katalikiškos; jos net tampa išmirštančia rūšimi...

Dėl šių priežasčių Šv. Pijaus X kunigų brolija negali „pasirašyti susitarimo“. Ji nuoširdžiai džiaugiasi dėl popiežiaus valios vėl įvesti seną ir garbingą šventosios Mišių aukos ritą, bet ji taip pat mato ištisų vyskupų konferencijų pasipriešinimą tam, dažnai labai atkaklų. Neprarasdami vilties ir nepasiduodami nekantrumui, mes matome, kad dar neatėjo laikas susitarimui. Tai netrukdo mums toliau jo tikėtis ir toliau eiti 2000 metais nusibrėžtu keliu. Mes ir toliau prašome Šventąjį Tėvą anuliuoti 1988 metų ekskomunikos dekretą, nes esame įsitikinę, kad tai būtų naudinga visai Bažnyčiai, ir raginame jus melstis, kad tai atsitiktų. Tačiau būtų labai neišmintinga ir skubota neatsižvelgiant į aplinkybes veržtis link praktinių susitarimų, kurie nebūtų paremti fundamentaliais Bažnyčios ir ypač tikėjimo principais.

Naujas rožančiaus kryžiaus žygis, kuriam jus kviečiame, kad Bažnyčia vėl atrastų savo dviejų tūkstantmečių Tradiciją ir prie jos grįžtų, reikalauja kai kurių paaiškinimų. Štai kaip mes jį matome: tegul kiekvienas įsipareigoja kasdien kalbėti rožančių tam tikru nustatytu dienos metu. Esant dabartiniam mūsų tikinčiųjų skaičiui ir jų pasiskirstymui visame pasaulyje, mes būsime tikri, kad kiekvieną dienos ir nakties valandą į dangų kils besimeldžiančiųjų balsai, balsai visų tų, kurie trokšta, kad triumfuotų jų dangiškoji Motina ir ateitų mūsų Viešpaties karalystė „kaip danguje, taip ir žemėje“.

 

+ Bernard Fellay

Menzingenas, 2008 04 14