Religinė laisvė – svetima idėja, užvaldžiusi Bažnyčią

Vatikano II Susirinkimo deklaracija apie religinę laisvę Dignitatis Humanae (1965 12 07) iškelia naują idėją: religinė laisvė esanti kiekvieno žmogaus teisė. Kokia šventųjų bendrystė gali kilti mūsų, keleivių šioje žemėje, tarpe, jei sugriaunama Bažnyčios ir valstybės sąjunga?

 

Tarp daugelio Vatikano II Susirinkimo dokumentų vienas prieštaringiausių yra deklaracija apie religinę laisvę, Dignitatis Humanae. Susirinkimo metu ji tapo karštų diskusijų objektu ir patyrė daugiau pataisymų nei bet kuris kitas Susirinkimo dokumentas[1]. Vėliau net uoliausi dokumento šalininkai, įskaitant ir pagrindinį autorių, pripažino, kad kai kuriuos dokumento skyrius sunku suderinti su tuo, kas iki Susirinkimo buvo laikoma aiškia Bažnyčios pozicija[2]. Daugelis konservatyvių vyskupų linkę manyti, jog dokumente nėra realių doktrinos pakeitimų ir jis tęsia ankstesnįjį mokymą. Šio rašinio pirmojoje dalyje aš palyginsiu kai kuriuos Dignitatis Humanae skyrius su ankstesniais popiežių raštais, kad būtų aiškiau, iš kur kyla šie sunkumai. Po to aptarsiu dokumento reikšmę, atkreipdama dėmesį į vertingus jo aspektus, skirtus tenkinti šiuolaikinio pasaulio dvasiniams poreikiams, bei į tai, kaip ištikimai tų principų buvo laikomasi. Galiausiai pateiksime rekomendaciją, kaip geriau būtų vykdyti Šventosios Dvasios valią dokumento atžvilgiu.

Dignitatis Humanae kalba apie žmonių laisvę praktikuoti savo religiją be valstybės įsikišimo. Dokumentas prasideda teiginiu: žmogus, vis labiau įsisąmonindamas „savo, kaip žmogiškojo asmens, orumą“[3] reikalauja, kad jam būtų leidžiama elgtis pagal jo paties sprendimą, ypač religijos srityje. Todėl valdžia privalo leisti savo piliečiams be jokių suvaržymų privačiai ar viešai praktikuoti jų pasirinktą religiją. Tai yra pavadinama „religine laisve“[4]. Toliau teigiama, kad egzistuoja viena teisinga religija, kuria turi būti sekama, būtent katalikų, ir kad žmogų jo sąžinė įpareigoja ieškoti tiesos bei ją priimti. Vis dėlto, nežiūrint į tai, kaip paskiri asmenys vykdo šią pareigą savo gyvenime, jų pati prigimtis esą suteikia jiems neliečiamumo teisę nuo bet kokio valstybės įsikišimo. Ir jei kurioje nors valstybėje dėl ypatingų sąlygų egzistuoja oficialiai pripažįstama valstybinė religija, kitų toje valstybėje egzistuojančių religijų teisės jokiu būdu neturi būti varžomos[5].

Gindamas šią tezę, dokumentas remiasi ne tik protu, bet ir dieviškuoju Apreiškimu. Esą Kristus pats gerbė kitų žmonių teises į religinę laisvę, pateikiami to pavyzdžiai. Taip pat apaštalų veikimas minimas kaip tokios laisvės patvirtinimas[6].

Pabaigoje dokumentas reikalauja ir Bažnyčiai tokios pačios religinės laisvės, skelbdamas, jog Bažnyčia turi teisę skelbti Evangeliją pagal dieviškąjį įsakymą, o jos tikintieji turi teisę privačiai bei viešai gyventi pagal savo tikėjimą. Vykdydama Kristaus įsakymą mokiniams: „Mokykite visas tautas“ (Mt 28, 19), Bažnyčia prašo savo vaikų melstis, kad visi žmonės būtų išganyti. Džiaugiamasi, kad religinė laisvė daugelyje šalių yra gerbiama ir kartu sielojamasi, kad kai kur žmonės vis dar jos negauna. Dokumentas baigiamas meldžiant Dievą, kad visi žmonės, puoselėdami religinę laisvę visuomenėje, „Kristaus malone ir Šventosios Dvasios galia pasiektų kilniąją bei amžinąją „Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21)“[7].

Dokumente minima, esą jis neskelbiąs nieko nauja, esą Bažnyčia jau yra pasisakiusi šia tema. Popiežius Leonas XIII pakankamai plačiai apie tai rašęs savo enciklikose Immortale Dei (1885) bei Libertas humana (1888). Šiuos klausimus palietė ir šv. Pijus X enciklikoje Vehementer nos (1906), taip pat Pijus XI dokumente Quas primas (1925) bei Pijus XII 1953 m. kreipimesi Ci riesce. Dar anksčiau popiežiai Grigalius XVI, Pijus VII ir Pijus IX paliko Bažnyčiai vertingų dokumentų šia tema. Dignitatis Humanae teigia:

Rūpestingai atsižvelgdamas į šiuos dvasios troškimus ir norėdamas paskelbti, kiek jie derinasi su tiesa bei teisingumu, šis Vatikano Sinodas gilinasi į šventąją Bažnyčios tradiciją ir mokymą...“.

Ir vėl:

...Tai visiškai neprieštarauja tradiciniam katalikybės mokymui apie žmonių ir visuomenės moralinę pareigą tikrajam tikėjimui ir vienintelei Kristaus Bažnyčiai“[8].

Taigi turime pilną teisę patyrinėti ankstesnių popiežių mokymą šiuo klausimu.

Deklaracijoje Dignitatis Humanae esama kelių teiginių, kuriuos galime palyginti su ankstesniais Bažnyčios dokumentais: 1) Normaliomis aplinkybėmis visi piliečiai turi teisę netrukdomai veikti pagal savo religinius įsitikinimus privačiai bei viešai; 2) Ši teisė kyla iš prigimtinio žmogaus orumo; 3) Tam tikrais atvejais valstybė gali turėti vieną įstatymiškai pripažintą religiją su sąlyga, kad bus gerbiamos žmonių teisės praktikuoti kitas religijas; 4) Bažnyčia paprasčiausiai reikalauja leisti pasinaudoti šia laisve, kad galėtų įvykdyti savo Dieviškąjį pašaukimą.

 

1. Normaliomis aplinkybėmis visi piliečiai turi teisę netrukdomai veikti pagal savo religinius įsitikinimus privačiai bei viešai.

 

Dignitatis Humanae aiškiai pasisako šiuo klausimu: nors žmonės yra įpareigoti siekti religinės tiesos, valstybė normaliomis aplinkybėmis neturi teisės kokiu nors būdu kištis į piliečių religinį gyvenimą, išskyrus bendrą pozityvų paskatinimą. 3 skyrius sako: „Ji (valstybė) peržengia savo ribas, jei užsimoja tvarkyti arba trukdyti religinius veiksmus“. 2 skyriuje randame puikią santrauką to, ką dokumentas laiko religine laisve:

Toji laisvė glūdi tame, kad visi žmonės turi būti tokie saugūs nuo pavienių asmenų, visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos, kad niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų“[9].

Šį apibrėžimą galima suskirstyti į dvi dalis: 1) Žmonių negalima versti elgtis prieš savo įsitikinimus; ir 2) žmonėms negalima trukdyti elgtis pagal savo įsitikinimus. Dėl pirmosios dalies, tai čia Bažnyčios Tradicija, kaip ir buvo teigiama dokumente, išlaikyta. Popiežius Leonas XIII enciklikoje Immortale Dei skelbia:

Bažnyčia yra pratusi labai rūpestingai vengti, kad niekas nebūtų prieš savo valią verčiamas priimti katalikų tikėjimo, nes, kaip išmintingai įspėja šv. Augustinas, „žmogus tegali tikėti tik laisvai to norėdamas““[10].

Pažvelkime, ką popiežiai mokė apie antrąją minėto teiginio dalį. Popiežius Grigalius XVI enciklikoje Mirari vos (1832) rašo:

Iš šio nuodingo indiferentizmo šaltinio kyla tas klaidingas ir absurdiškas principas, dar tiksliau – beprotybė, teigianti, kad kiekvienam būtų suteikiama ir garantuojama sąžinės laisvė... „Kas gali būti pražūtingiau sieloms, nei klaidos laisvė“, sakė šv. Augustinas“[11].

Popiežius Pijus IX buvo tos pačios nuomonės enciklikoje Qui pluribus (1846). Jis pasmerkė teoriją, skelbiančią, esą visi kultai turi tas pačias teises į viešą praktikavimą, pavadindamas tai „viena iš tų baisių klaidų, kuriomis šio amžiaus vaikai naudojasi, negailestingai kariaudami prieš katalikų religiją...“[12]. Enciklikoje Quanta cura (1864) popiežius pasmerkia idėją, kad religijos ir viešo kulto laisvė esanti fundamentali žmogaus teisė. Jis rašo:

Prieštaraudami Šv. Rašto, Bažnyčios ir šv. Tėvų mokslui, jie nesidrovi tvirtinti, esą „geriausia visuomenės santvarka, jei šalies vyriausybei pripažįstama teisė vien tuomet tebausti įžeidžiančiuosius katalikų religiją, kai to reikalauja viešoji ramybė“. Remdamiesi tokiu visiškai klaidingu valstybės valdžios supratimu, jie skleidžia neteisingą ir Katalikų Bažnyčiai bei sielų išganymui kuo žalingiausią pažiūrą, kurią amžino atminimo Mūsų Pirmtakas Grigalius XVI pavadino pamišimu, būtent, kad „sąžinės ir Dievo garbinimo laisvė yra sava kiekvieno žmogaus teisė, kuri turi būti įstatymų pripažinta ir paskelbta kiekvienoje gerai sutvarkytoje šalyje, ir kad piliečiai turi teisę į visokią jokios bažnytinės ir valstybinės vyriausybės nevaržomą laisvę, kad galėtų bet kokias savo mintis viešai reikšti ir aiškinti tiek gyvu žodžiu, tiek raštais, tiek visais kitais būdais““[13].

Kartu su Quanta cura popiežius Pijus IX paskelbė ir dokumentą, pavadintą Syllabus, kuriame pasmerkė visą sąrašą klaidingų doktrinų. Daugelis jų susiję su mūsų nagrinėjamu klausimu. Vieni iš pasmerktų teiginių apie religinę laisvę yra šie:

78. Todėl pagirtinai kai kuriose katalikų šalyse yra įstatymų nustatyta, kad imigruojantiems į ten asmenims leidžiama viešai atlikinėti bet kokį savo kultą.

79. Netiesa, kad valstybės leista bet kokio kulto laisvė ir taip pat visiems suteikta galia viešai reikšti savo pažiūras bei mintis veda į greitesnį papročių bei sielų sugedimą ir į indiferentizmo maro pasklidimą“.

Galiausiai pažvelkime į Leono XIII raštus. Immortale Dei mums aiškiai perteikia popiežiaus pažiūras šiuo klausimu. Pavyzdžiui:

Taip pat ir toji jokių ribų nežinanti minčių ir spaudos laisvė nėra iš esmės kažkokia gėrybė, kuria žmonių bendruomenė galėtų pagrįstai džiaugtis. Ji sudaro pradžią ir versmę daugelio blogybių... Todėl nedera skelbti ir platinti tokių mokslų, kurie priešingi dorovei bei tiesai. Juo mažiau tinka teikti jiems įstatymų palankumą bei globą“[14].

Palyginkite šią citatą su Dignitatis Humanae 4 skyriumi: „Be to, religinės bendruomenės turi teisę netrukdomos viešai mokyti ir liudyti savo tikėjimą žodžiu ir raštu“.

Enciklikoje Libertas humana pop. Leonas XIII vėl pasisako apie religinę laisvę:

...Būtina, kad pilietinė visuomenė Dievą laikytų savo Tėvu bei Kūrėju ir jam pagarbiai lenktųsi kaip savo Viešpačiui bei Valdovui. Todėl valstybė be Dievo nusižengia teisingumui ir protui. Tą patį tenka pasakyti apie tokią valstybę, kuri, kaip sakoma, visoms religijoms yra lygi ir joms visoms pripažįsta tas pačias teises bei privilegijas. Tokios valstybės laikysena praktiškai veda į bedievystę“[15].

Šių citatų, manau, užtenka nušviesti paskutiniųjų popiežių nusistatymą religinės laisvės klausimu. Paskutinė ištrauka iš Libertas humana užbaigs sąrašą:

Teisė yra moralinė gėrybė. Mes jau sakėme ir turime vis dažniau priminti, kad absurdiška manyti, esą toji prigimties suteiktoji gėrybė be skirtumo ir lygiai teisėtai gali būti naudojama teisybei ir melui, dorovei ir nedorybei“[16].

Palyginę šiuos popiežių pasisakymus su Dignitatis Humanae, matome stulbinantį prieštaravimą. Ar piliečiai turi teisę be valstybės kišimosi laisvai praktikuoti savo religiją, neatsižvelgiant į jos teisingumą ar klaidingumą, ar neturi? Aukščiau minėtų popiežių nuomone, valstybė turi teisę ir net pareigą įsikišti, kai viešai propaguojama klaida, nebent toks įsikišimas būtų žalingas bendrajam gėriui – tokiu atveju valstybė gali nepasinaudoti šia teise. Gi Dignitatis Humanae moko, kad valstybei leidžiama įsikišti tik labai ribotomis aplinkybėmis. Jei pastarasis dokumentas suteikia teises asmenims, viešai praktikuojantiems klaidą, tai ankstesnis Bažnyčios mokymas kalba tik apie valstybės teises. Čia kalbama ne apie valstybės politiką esant ypatingoms aplinkybėms, o apie patį principą, būtent fundamentalias teises.

Panagrinėkime antrąjį Dignitatis Humanae teiginį, kuris nurodo siūlomos religinės laisvės šaltinį.

 

2. Teisė į religinę laisvę kyla iš prigimtinio žmogaus orumo.

 

Dignitatis Humanae skelbia:

Be to, Susirinkimas pareiškia, jog religinės laisvės teisė yra iš tikrųjų grindžiama pačiu žmogaus asmens orumu, kuris pažįstamas ir iš apreikštojo Dievo žodžio, ir protu... Todėl teisę į tokį saugumą nuo (valstybės) prievartos turi net tie asmenys, kurie nevykdo savo pareigos – tiesos ieškoti ir laikytis“[17].

Taigi teigiama, kad žmogus išlaiko savo orumą, net jei jis savanoriškai pasirenka klaidą.

Leonas XIII nagrinėja tą patį klausimą, tik jis iškelia kitą pagrindą žmogaus orumui. Pasak Immortale Dei:

„Mūsų akys neužmerktos laikų dvasiai. Mes neniekiname tikrų ir naudingų pagerinimų mūsų laikais, bet nuoširdžiai norime, kad valstybių reikalai vystytųsi saugesniu nei dabar keliu bei remtųsi stipresniais pagrindais, nepažeidžiant tikros tautų laisvės. Juk geriausia žmonių laisvės motina ir saugotoja yra tiesa. „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32)“[18].

Tame pačiame dokumente jis sako:

Jei mūsų protas ima pritarti klaidoms, jei mūsų valia pasirenka blogį ir jam pasiduoda, tai tokiais atvejais nei protas, nei valia netampa tobulesni. Priešingai, jie abu praranda savo prigimtą vertingumą ir nusmunka į sugedimo bedugnę“[19].

Kitaip tariant, žmogaus orumas gimsta ir yra palaikomas tiek, kiek jis yra ištikimas tiesai.

Popiežius mums sako, kad tiesa yra laisvės šaltinis. Jei norime išsaugoti savo laisvę, tiesa turi būti ginama, o klaida neturėtų būti „skatinama, jai suteikiant įstatymų palankumą bei globą“[20]. Taigi mes neturime teisės viešai praktikuoti ir skelbti klaidą. Tiesa suteikia mums laisvę, ir mes turime žmogiško orumo tiek, kiek ta tiesa sekame bei taip elgdamiesi artėjame prie Dievo, mūsų galutinio tikslo. Laisvė skirta mus tobulinti, ir kuo dažniau mes tą laisvę naudojame pasirinkdami gėrį, tuo labiau priartėjame prie Dievo bei mūsų asmeninio tobulumo. Jei mes pametame savo tikrąjį tikslą ir keliaklupsčiaujame klaidai, kaip galime išsaugoti savo žmogiškąjį orumą?

Enciklikoje Libertas humana popiežius Leonas XIII paaiškina, ką reiškia tikra laisvė:

Bet galima sąžinės laisvę ir kitaip suprasti. Būtent, kad valstybėje žmogui leidžiama, jokių kliūčių nedarant, taip, kaip sąžinė įpareigoja, vykdyti Dievo valią ir jo įsakymus. Tai yra tikroji laisvė, verta Dievo vaikų. Ji geriausiai apsaugo žmogaus asmens vertybę ir yra stipresnė už bet kokią jėgą bei prievartavimą. Tokia laisvė visada buvo Bažnyčios branginama ir trokštama“[21].

Tame pačiame dokumente popiežius toliau aiškina, kad klaida sumažina valios orumą:

Lygiai taip pat ir valia savo nukrypimu piktnaudžiauja laisve ir iškreipia pačią savo esmę, jei ji, nuo proto priklausydama, ima siekti ko nors tokio, kas priešinga protui... „Kiekvienas, kuris nusideda, yra nuodėmės vergas“ (Jn 8, 34)“[22].

Skaitant šias citatas, tampa aišku, kodėl daugeliui žmonių sunku suderinti Dignitatis Humanae su ankstesnių popiežių mokymu. Anksčiau Bažnyčia rėmėsi puolusios žmogaus prigimties sąvoka, kol šis dokumentas neįvedė naujos idėjos apie prigimtinį žmogaus orumą. Tokia naujoviška kalbėsena liberalai Susirinkimo metu pabandė įvesti humanistinę teologiją į Bažnyčią. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad tarp abiejų pasaulėvaizdžių esama aiškaus prieštaravimo.

 

3. Tam tikrais atvejais valstybė gali turėti vieną įstatymiškai pripažintą religiją su sąlyga, kad bus gerbiamos žmonių teisės praktikuoti kitas religijas.

 

Santykis tarp Bažnyčios ir valstybės – kita svarbi dokumento tema. Dignitatis Humanae pozicija yra tokia:

Jei dėl ypatingų kurios nors tautos aplinkybių vienai religinei bendruomenei valstybės teisinėje santvarkoje suteikiamas specialus valstybinis pripažinimas, būtina drauge pripažinti ir saugoti visų piliečių bei religinių bendruomenių teisių laisvę tikėjimo srityje“[23].

 

Johnas Cortney‘us Murray‘us, S. J., buvo pagrindinis dokumento apie religinę laisvę architektas[24]. Todėl jį galima laikyti svarbiu informacijos šaltiniu apie tikrąją dokumento prasmę. Dignitatis Humanae Abboto vertimo išnašoje jis rašo: „Bažnyčia nei dėl teisingumo, nei dėl dieviškojo Įstatymo nereikalauja būti pripažinta „valstybine religija““[25]. Dokumentas kalba apie valstybinę religiją kaip apie kažką nenormalaus ir tokią valstybinę religiją susieja su kuria nors „viena religine bendruomene“, jokia užuomina nenurodydamas, jog tai turėtų būti Katalikų Bažnyčia. Popiežiai yra nedviprasmiškai pasisakę šiuo klausimu, ir matome, kad jų nuomonė aiškiai nesutampa su Dignitatis Humanae. Popiežius šv. Pijus X dokumente Vehementer nos mums sako: „Tezė, kad valstybė turėtų būti atskirta nuo Bažnyčios, yra visiškai klaidinga ir labai pražūtinga“[26]. Kreipdamasis į dešimtąjį tarptautinį istorijos mokslų kongresą Romoje 1955 m. popiežius Pijus XII pareiškė:

Bažnyčia neslepia fakto, kad ji tokį bendradarbiavimą (su valstybe) laiko normaliu, o žmonių vienybę viename tikėjime bei savo ir valstybės veiklos vieningumą – idealia būsena“[27].

Šie pasisakymai tik patvirtina popiežiaus Leono XIII mokymą apie Bažnyčios ir valstybės santykius. Enciklikoje Immortale Dei šis popiežius rašo:

Taip pat būtų nuodėminga, jei valstybė visai nesirūpintų religija, lyg ji būtų už jos dėmesio ribų ar kažkas praktiškai nereikšmingo; arba iš daugybės religijų laisvai pasirinkti vieną ar kitą pagal savo užgaidą. Nes mes esame griežtai įpareigoti garbinti Dievą tuo būdu, kokį jis parodė savo valia“[28].

Taip pat:

Vėlgi, neleistina nei valstybei, nei tuo labiau pavieniams asmenims visiškai nepaisyti jokių religinių pareigų, arba vienodai vertinti visas religijas“[29].

Tas pats popiežius laiške Amerikos hierarchams Longinqua oceani (1895) rašo:

Bažnyčia pas jus nepatiria pasipriešinimo iš jūsų tautos Konstitucijos ir valdžios, ji nesurakinta jokiais priešiškais įstatymais, apsaugota bendrais įstatymais bei teisėjų nešališkumu turi laisvę gyvuoti ir veikti be jokių kliūčių. Vis dėlto, nors visa tai tiesa, būtų labai klaidinga manyti, kad Amerikoje randamas labiausiai geidžiamas Bažnyčios padėties tipas, ar kad toks Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės kaip Amerikoje, visur būtų teisingas ir tinkamas“[30].

Nesutarimo pradžia yra randama Dignitatis Humanae mokyme, kad valstybė neturi kompetencijos vienokiu ar kitokiu būdu nuspręsti, kuria religija reikėtų sekti: „Tačiau pabrėžtina, jog ji (valstybė) peržengia savo ribas, jei užsimoja tvarkyti arba trukdyti religinius veiksmus“[31]. Popiežius Leonas XII laikosi kitokios pozicijos: „Taip pat būtų nuodėminga, jei valstybė visai nesirūpintų religija, lyg ji būtų už jos dėmesio ribų[32].

Libertas humana skelbia:

Religinė vienybė yra būtinai naudinga valstybei. Bet dera išpažinti tą religiją, kuri viena tėra tikroji. Kuri tokia yra, nesunku pažinti, ypač katalikiškose valstybėse. Ji turi savyje tarytum įspaustas tikrumo žymes. Taigi šių valstybių vadovai privalo ją išlaikyti ir ginti, jeigu nori, kaip pareigos to reikalauja, išmintingai ir naudingai rūpintis piliečių bendruomenės gerove. Juk viešoji valdžia yra įsteigta valdomųjų gerovei. Tiesa, artimiausias valstybės valdžios tikslas yra vesti piliečius į šio žemiško gyvenimo gerovę. Bet, antra vertus, nėra jos pareiga trukdyti, o kaip tik priešingai – padėti žmogui pasiekti aną aukščiausią ir galutinį gėrį, kuris sudaro amžiną žmogaus laimę. Bet tai būtų neįmanoma atsisakius religijos“[33].

Kardinolas Ottavianis 1953 m. apibendrino popiežių mokymą apie valstybė ir Bažnyčios santykį, paminėdamas „Katalikiškų valstybių vadovų pareigą ginti religinę žmonių, saugiai besilaikančių religinės tiesos, vienybę nuo visko, kas jai galėtų pakenkti“. Čia turimas omenyje nekatalikų vykdomas prozelitizmas.

Niekur Dignitatis Humanae aiškiai nepatvirtina popiežių mokymo, kad ideali valstybė yra tokia, kurioje Bažnyčia pripažįstama kaip valstybinė religija, o kitų religijų viešas praktikavimas yra draudžiamas. Dokumentas greičiau pristato kaip priimtiną tokią valstybę, kuri gali suteikti tam tikrą oficialų pripažinimą kuriai nors vienai religijai, jokiu būdu nedarydama žalos kitoms. Bandymai šią poziciją suderinti su tradiciniu Bažnyčios Mokymu sukėlė daugybę ginčų. Ar Bažnyčia išliks misionieriška, ar ji taps viena iš pasaulinės bendruomenės partnerių?

 

4. Bažnyčia paprasčiausiai reikalauja leisti pasinaudoti šia laisve, kad galėtų įvykdyti savo dieviškąjį pašaukimą.

 

Popiežius Paulius VI, kreipdamasis į pasaulio vadovus, apibendrino dokumento mokymą:

Ko Bažnyčia iš jūsų prašo šiandien? Vienas pagrindinių Susirinkimo tekstų sako, kad ji neprašo nieko daugiau, tik laisvės – laisvės tikėti ir skleisti savo tikėjimą, laisvės mylėti Dievą ir tarnauti jam, laisvės gyventi ir nešti žmonėms savo žinią apie gyvenimą“[34].

Pats dokumentas skelbia, kad „Ji (Bažnyčios laisvė) yra pagrindinis Bažnyčios ir viešosios valdžios bei visos pilietinės santvarkos santykių įstatymas“[35].

Ankstesni popiežiai laikė katalikišką valstybę idealu. Tačiau jei minėtas Dignitatis Humanae mokymas tampa visuotiniu principu, tada iškyla dar daugiau sunkumų sutaikyti dokumentą su ankstesniu Bažnyčios mokymu. Popiežiai, mokydami šiuo klausimu, visada remdavosi šv. Pauliaus teiginiu: „Jis gi turi karaliauti“ (1 Kor 15, 25). Popiežius Leonas XIII mums sako, kad „mes privalome garbinti Dievą tokiu būdu, kaip jis pats mums savo valia nurodė. Todėl visi esantys valdžioje turi gerbti šventą Dievo vardą“[36]. Tėvas Francis J. Connelis, C.SS.R., Vatikano II Susirinkimo ekspertas (peritus), šį principą aiškina taip: „Diskutuojamas klausimas yra ne tiek apie valstybės ir Bažnyčios, kiek apie valstybės ir Kristaus Karaliaus santykį“[37]. Valstybė, sudarydama sąjungą su Bažnyčia, pripažįsta Kristų savo Karaliumi, tačiau jei Bažnyčia prašo tik „laisvės“, tai ji siūlo Kristui karaliauti kartu su netikrais dievais, o tai reiškia bet kokio karaliavimo atsižadėjimą.

Belieka atsakyti, kaip tuos nesuderinamumus tarp Dignitatis Humanae ir ankstesnių popiežių mokymo galima būtų išspręsti. Karščiausi dokumento šalininkai pripažįsta, kad jame esama teiginių, priešingų, jei ne prieštaraujančių paskutinių popiežių mokymui. Pažymėtinas vyskupo Emile‘o de Smedto pareiškimas, oficialiai paaiškinant dokumentą Susirinkimo balsavimo metu:

Kai kurie Susirinkimo tėvai teigia, esą Deklaracija nepakankamai parodo, kad mūsų doktrina neprieštarauja Bažnyčios dokumentams, parašytiems iki mūsų Aukščiausiojo pontifiko Leono XIII laikų. Kaip mes jau kalbėjome paskutiniame mūsų paaiškinime (relatio), šį dalyką nušviesti bus ateities teologinių bei istorinių studijų užduotis“[38].

Žmogus, palikęs giliausią pėdsaką dokumente, anksčiau minėtas tėvas Murray‘us, irgi pripažįsta, kad sutaikyti Dignitatis Humanae su Tradicija yra praktiškai neįmanoma net jam: „Teologams dar lieka paaiškinti vystymosi eigą nuo Syllabus Errorum (1864) iki Dignitatis Humane (1965)“[39].

Garsūs liberalieji teologai patvirtina, kad labai sunku surasti tęstinumą tarp Tradicijos ir Susirinkimo dokumento. T. Yves‘as Congaras, O.P., apie dokumentą kalba: „Negalima paneigti, kad toks tekstas kaip šis sako kažką skirtinga nei 1864 m. Syllabus, ir net priešinga, nei šio dokumento 15 bei 77–79 teiginiai“[40] Hansas Küngas, taip pat liberalus teologas, išreiškė savo nuomonę interviu 1977 m. žurnale National Catholic Reporter:

Lefebvre turi visą teisę abejoti Susirinkimo deklaracija apie religinę laisvę, – sako Küngas, – nes Vatikano II Susirinkimas be jokių paaiškinimų visiškai pakeitė Vatikano I Susirinkimo poziciją“[41].

Žinomas liberalas kun. Charles‘as Curranas savo įvairius nukrypimus nuo katalikų moralinės doktrinos gynė cituodamas Dignitatis Humanae bei tvirtindamas, kad Bažnyčia šiuo klausimu „oficialiai pakeitė savo mokymą“. Kun. Juanas Luisas Segundo, išlaisvinimo teologijos gynėjas, teisino savo nesilaikymą Bažnyčios mokymo teigdamas, kad ankstesnių popiežių mokymas apie katalikybės kaip vienintelės religijos įvedimą valstybėje „vėliau Dignitatis Humanae dokumentu buvo pasmerktas kaip teologiškai klaidingas“[42]. Kun. Richardas McBrienas, Notre Dame universiteto Teologijos fakulteto dekanas, yra panašiai įsitikinęs, kad šis dokumentas nukrypsta nuo Tradicijos:

Prieš Susirinkimą buvo manoma, kad „klaida neturi teisių“. Religinė laisvė nebūdavo suteikiama nekatalikiškiems kultams valstybėse, turinčiose pakankamą galią nuo to apsisaugoti (taip, kaip Franco Ispanijoje). Tuo tarpu Vatikano II Susirinkimas mokė, kad religinė laisvė dėl visiems bendro žmogiškojo orumo bei tikėjimo akto laisvumo skirta kiekvienam.

Prieš Susirinkimą tėvui Johnui Courtney‘ui Murray‘ui buvo uždrausta rašyti ir kalbėti religinės laisvės tema, nes jo pažiūros buvo laikomos nukrypstančiomis nuo oficialaus Bažnyčios mokymo.

Vatikano II Susirinkimo metu šių „atskalūnų“ teologija tapo oficialiu Bažnyčios mokymu. Čia glūdi pamoka, kurią šiandienos Bažnyčia dar turi išmokti“[43].

Šie liberalai mums pristato du skirtingus mokymus ir, teigdami, esą jie prieštarauja vienas kitam, primygtinai bando mums įrodyti, kad Bažnyčios mokymas nėra neklaidingas. Tačiau Dignitatis Humanae visai nesusijęs su Bažnyčios mokymo neklaidingumu. Popiežius Paulius VI savo bendrojoje 1966 sausio 12 d. audiencijoje pareiškė, kad Dignitatis Humanae nepriskirtinas neklaidingam ekstraordinariniam Magisteriumui:

Atsižvelgdamas į savo sielovadinį pobūdį, Susirinkimas vengė bet kokių ekstraordinarinių dogmatinių pareiškimų, pažymėtų neklaidingumo žyme. Vis dėlto jis pagrindė savo mokymą ordinariniu Magisteriumu ir turi būti priimtas paklusniai atsižvelgiant į Susirinkimo intenciją dėl kiekvieno dokumento esmės bei tikslų“.

Williamas H. Marshneris, žurnalo Faith and Reason teologinis redaktorius, iškelia būtent šį punktą, klausdamas:

Bet ar gali katalikų teologas pripažinti, kad tokia galimybė (Dignitatis Humanae klydimo) egzistuoja? Žinoma, jis gali. Dekretas Dignitatis Humanae nėra neklaidingas dokumentas, ir jo pristatomą mokymą galima laikyti „nauju išplėtojimu“, taigi ne tuo, kas jau pripažinta kaip dogma ex magisterio ordinario[44].

Taigi galima tuo pačiu metu būti geru kataliku ir nesutikti su Dignitatis Humanae.

Dokumente esama keleto neginčytinų vietų. Tarp jų galima paminėti bet kokios prievartos naudojimo žmonių atvertimui į katalikų tikėjimą pasmerkimą. Šį punktą vargu ar reikia akcentuoti: praktiškai nėra pavojaus, kad šiuolaikinėje visuomenėje tokia prievarta išplistų. Kita dokumento mintis yra ta, kad šeima yra atskira bendruomenė su neliečiamomis teisėmis, ypač teise auklėti vaikus pagal tėvų įsitikinimus. Tėvai negali būti verčiami siųsti savo vaikus į mokyklą, kurioje mokoma vertybių, skirtingų nuo tėvų išpažįstamų. Ši dokumento ištrauka nusipelno, kad mes ją pacituotume visą:

Tad pasaulietinė valdžia turi pripažinti tėvų teisę tikrai laisvai pasirinkti mokyklas arba kitas auklėjimo priemones, ir dėl šio pasirinkimo laisvės negalima tiesiogiai arba netiesiogiai apsunkinti juos neteisingomis naštomis. Be to, tėvų teisės pažeidžiamos, jei vaikai verčiami lankyti pamokas, neatitinkančias gimdytojų religinių įsitikinimų, arba jei visiems užkraunamas vienintelis auklėjimo būdas, iš kurio visiškai pašalintas religinis ugdymas“[45].

Galiausiai, pakeldamas savo reputaciją, dokumentas pradžioje pamini, kad Katalikų Bažnyčia yra tikroji bažnyčia[46]. Tai, žinoma, yra puiku ir teisinga. Šis teiginys pasitarnavo sumažinti konservatyviųjų vyskupų nuogąstavimus, kilusius dėl kitų dokumento skyrių.

Apibendrinant aiškėja, kad ankstesnis popiežių mokymas pristatė teoriją apie Bažnyčios ir valstybės santykius kaip idealą, paremtą požiūriu, jog kiekvienas žmogus turi išganyti savo sielą, ir Bažnyčia geriausiai gali jam padėti, jei valstybė bus katalikiškos orientacijos. Nekatalikiškos valstybės toleravimas kartais būtinas dėl praktinių motyvų, tačiau tai nėra geriausia padėtis. Tai nėra nesąžininga kitų religijų atžvilgiu, nes Bažnyčia nėra užsidariusi, ji universali, kviečianti visus žmones į šventumą[47].

Iš konservatyvaus požiūrio taško reikėtų pasakyti, kad Dignitatis Humanae pasekmės buvo negatyvios. Daugelis šalių, buvusių katalikiškomis 7 [praėjusio amžiaus] dešimtmetyje, dabar sekuliarizuotos. Štai keletas pavyzdžių:

Kolumbijos, valstybės, kurios 98% gyventojų sudarė katalikai, valdžia 1973 m. pasirašė su Vatikanu dokumentą, išbraukiantį iš Konkordato su Šventuoju Sostu skirsnį, kuris pripažino katalikybę valstybine religija. Tai buvo padaryta Šventosios Oficijos raginimu religinės laisvės vardan[48].

1974 m. Šveicarijos Valė kantonas panaikino 2-jį savo Konstitucijos skyrių, taip atskirdamas Bažnyčią nuo valstybės. Apaštališkasis nuncijus Šveicarijoje patvirtino, kad tai įvyko Romos reikalavimu[49].

1975 m. buvo panaikintas Romos Konkordato su Portugalija 24-as punktas, iki šios draudęs skyrybas[50].

Vatikanas taip pat pakeitė savo Konkordatą su Ispanija, taip suteikiant religinę laisvę visoms sektoms. Preambulėje Ispanijos įstatymui, keičiančiam Konkordatą, cituojama Dignitatis Humanae ir nurodoma į prigimtinį žmogaus orumą kaip į pagrindinę pakeitimo priežastį[51].

1970 m. Peru Bažnyčia buvo oficialiai atskirta nuo valstybės. Štai oficialus paaiškinimas:

Peru valdžia, pagal 1880 m. susitarimą iki šiol rinkusi vyskupus ir pateikusi jų vardus Šventajam Sostui, nusprendė, kad tai nebeatitinka vyraujančios šalyje sociologinės-teisinės padėties, ir atkreipė dėmesį į Vatikano II Susirinkimo išreikštą troškimą šią praktiką panaikinti[52].

Galiausiai Italijoje 1984 m. Vatikanas ir Italijos valdžia pasirašė naują Konkordatą, kuriame skelbiama:

Manome esant tinkama, kad pasenęs principas, buvęs Laterano susitarimų šerdimi, kad katalikų religija pripažįstama vienintele Italijos religija, nebeturėtų galioti“[53].

Visi šie atvejai yra dokumento Dignitatis Humanae ir jo mokymo įvykdymas, siekiant, kad visi žmonės turėtų teisę viešai išpažinti net klaidingus tikėjimus. Šeši aukščiau minėti atvejai nėra, kaip mes matėme, manipuliacijos dokumentu išduodant jo dvasią; jie yra logiška dokumento išvada.

Dignitatis Humanae pristato naują idėją: religinė laisvė yra kiekvieno žmogaus teisė. Tai yra naujas problemos sprendimas, pagrįstas ne prigimtiniu įstatymu ar žmogaus sielos poreikiais, bet grynai žmogiškuoju orumu. Anksčiau religinės tolerancijos klausimas buvo keliamas vien dėl praktinių sumetimų, dabar ji tampa aukščiausiu gėriu visuomenės natūraliame lygmenyje. Pagal liberaliąją pasaulėžiūrą, Bažnyčios ir valstybė sąjungos galas reiškia tikrą pergalę. Esą dabar daug mažiau žmonių nei anksčiau patirs religinę priespaudą.

Iki šiol bandymai pristatyti Dignitatis Humanae kaip natūralų ankstesniojo Bažnyčios mokymo tęsinį pasirodė neįtikinantys, todėl esame tiesiog priversti rinktis arba senąjį požiūrį, arba naująjį, paremtą subjektyvistine filosofija[54].

Derekas Crossas žurnalo First Things 1992 m. spalio numeryje aiškiai pateikia įvairių šiandienos Bažnyčios frakcijų pozicijas:

Nors neseniai ir bandyta spręsti labai svarbų klausimą dėl akivaizdaus Dignitatis Humanae ryšio su Katalikų tradicija nutraukimo, iki šiol nepasirodė jokio visuotinai įtikinančio sprendimo. Egzistuoja keturios galimybės:

1. Tradicija tik tariamai prieštarauja Vatikano II Susirinkimui, kuris iš tikrųjų ją paaiškina.

2. Tradicija tik tariamai prieštarauja Vatikano II Susirinkimui, kurį reikia interpretuoti Tradicijos šviesoje.

3. Tradicija iš tikrųjų prieštarauja Vatikano II Susirinkimui, tačiau Tradicija neįpareigoja.

4. Tradicija iš tikrųjų prieštarauja Vatikano II Susirinkimui, tačiau Susirinkimas neįpareigoja (Lefebvre‘o pozicija)“[55].

Konservatyvūs katalikai jaučiasi įpareigoti rinktis 1. arba 2. teiginius. 3. teiginys atspindi liberalų poziciją, o 4. teiginys – tradicionalistų. Jeigu pripažįstama, kad esama konflikto tarp Dignitatis Humanae ir praeities, belieka rinktis 3. arba 4. teiginius.

Šiame dokumente yra aiškiai iškeliamos dvi naujos idėjos. Bažnyčia, atrodo, atsisakė katalikiškos valstybės idealo, ir prigimtinis žmogaus orumas vaizduojamas kaip nesunaikinama žmogaus savybė. Nors dokumentas tiesiogiai netvirtina, kad žmogus turi objektyvią teisę į klaidingą tikėjimą, jis faktiškai jam tą teisę duoda, leisdamas toleruoti klaidą, kitaip tariant, suteikdamas klaidai teisę egzistuoti viename lygmenyje su tiesa. Tai veda į indiferentizmą, o dėl to sumažėja atsivertimų bei pašaukimų į misijas skaičius.

Prieš pradedant spręsti Dignitatis Humanae problemas, svarbu pripažinti štai ką: tikroji dokumento žala slypi ne klaidingose jo interpretacijose, bet jame pačiame. Konservatyvūs katalikai nedrįsta viešai to pasakyti iš baimės būti apšaukti nepaklusniais, schizmatikais ar neištikimais popiežiui. Tai sustabdė bet kokią veiksmingą opoziciją dokumento klaidingų idėjų atžvilgiu. Popiežiaus prestižas gali būti atstatytas tik nauju dokumentu, kuriame vėl pripažįstama Kristaus ir jo Nuotakos – Bažnyčios valdžia kiekvienai šaliai. Tai nėra neištikimybė popiežiui – atvirkščiai, tai pats tikriausias lojalumas.

 

(Ann Marie Temple, Dignitatis Humanae: Killer Pillar of the Robber Council // The Angelus, Nov. 1993, p. 32. Iš anglų k. vertė Kęstutis Choromanskis)

 

[1] Wiltgen, Ralph W., S.V.D., The Rhine flows into the Tiber: A History of Vatican II. TAN Books and Publishers, Inc., Rockfort, Illinois, 1985, p. 159.

[2] Abbott, Walter M., S.J., The documents of Vatican II. Guild Press, New York, 1966, p. 673; Davies, Michael, The Second Vatican Council and Religious Liberty. The Neumann Press, Long Prairie, Minnesota, 1992, p. 161, 203.

[3] Dignitatis Humanae, 1.

[4] Lot. libertas religiosa. 2001 m. Lietuvos vyskupų konferencijos ir „Aidų“ išleistame Vatikano II Susirinkimo nutarimų leidinyje ši sąvoka klaidinga verčiama „tikėjimo laisvė“. Tikėjimas yra vidinė dorybė ir jos aktai, o religija – išorinis tikėjimo praktikavimas. – vert. past.

[5] Dignitatis Humanae, 6.

[6] Ten pat, 11.

[7] Ten pat, 15.

[8] Ten pat, 1.

[9] Ten pat, 2.

[10] Immortale Dei, 11.

[11] Davies, p. 57.

[12] Ten pat, p. 59.

[13] Quanta cura, 3.

[14] Immortale Dei, 10.

[15] Libertas humana, 9.

[16] Ten pat, 10.

[17] Dignitatis Humanae, 2.

[18] Immortale Dei, 11.

[19] Immortale Dei, 10.

[20] Ten pat, 10.

[21] Libertas humana, 12.

[22] Ten pat, 3.

[23] Dignitatis Humanae, 6.

[24] Davies, p. 161.

[25] Abbot, p. 693.

[26] Davies, p. 36.

[27] Ten pat, p. 179.

[28] Immortale Dei, 4.

[29] Ten pat, 10.

[30] Davies, p. 97–98.

[31] Dignitatis Humanae, 3.

[32] Immortale Dei, 4.

[33] Libertas humana, 9.

[34] Abbot, p. 693.

[35] Dignitatis Humanae, 13.

[36] Husslein, Joseph, S. J., Ph. D., Social Wellsprings: Fourteen Epochal Documents by Pope Leo XIII. The Bruce Publishing Company, Milwaukee, 1943, p. 68.

[37] Ten pat, p. 182.

[38] Davies, p. 200.

[39] Abbot, p. 673.

[40] Davies, p. 203.

[41] Ten pat, p. 203, 204.

[42] Ten pat, p. 206.

[43] Ten pat, p. 206–207.

[44] Ten pat, p. 261.

[45] Dignitatis Humanae, 5.

[46] Ten pat, 1.

[47] Cross, Derek, Tolerance as Catholic Doctrine // First Things, October 1992, p. 38–44.

[48] Le Roux, Abbe Daniel, Peter, Lovest Thou Me?, Instauratio Press, Gladysdale, Victoria, Australia, 1989, p. 24.

[49] Ten pat.

[50] Ten pat.

[51] Davies, p. 275–276.

[52] Le Roux, p. 24.

[53] Ten pat, p. 25.

[54] Cross, p. 42.

[55] Ten pat.