Laisvės sunaikinimas laisvės vardan: popiežiaus Leono XIII įspėjimas apie liberalizmo, tikrosios laisvės priešo, pavojų.
Moderniuosius, t. y. Apšvietos filosofus ir šiuolaikinę septynioliktojo bei aštuonioliktojo amžiaus Europos filosofiją apskritai be galo stipriai paveikė anksčiau įvykusi mokslo revoliucija Europoje. Šešioliktojo ir septynioliktojo amžiaus mokslo revoliucija visiškai pakeitė europiečių požiūrį į fizinę tikrovę ir pačią visatą. Apšvietos filosofai norėjo šios mokslo revoliucijos principus ir metodus kaip nors pritaikyti politinei ir socialinei filosofijai Europoje. Taip pat jie norėjo visiškai pertvarkyti Europos visuomenę, užbaigdami tai, ką anksčiau pradėjo mokslo revoliucija. Apšvietos filosofai išrutuliojo radikaliai naujas idėjas apie laisvę, protingumą, politiką ir religiją.
Švietėjiškos liberalizmo, racionalizmo ir natūralizmo idėjos taip sėkmingai plito, jog netgi įkvėpė 1776 m. Amerikos revoliuciją ir 1789 m. Prancūzų revoliuciją. Šios revoliucijos negrįžtamai pakeitė Europos ir Vakarų civilizacijos veidą.
Apšvietos filosofai pagrindiniais savo liberalios programos priešais laikė tradicines Europos monarchijas ir Katalikų Bažnyčią, nes šios institucijos turėjo didžiausią įtaką Europos visuomenei. Todėl galime suprasti, kodėl Prancūzijos karalius, jo dvariškiai, rėmėjai, vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės padėjo savo galvas po kruvinąja giljotina Paryžiuje. Šie du „laisvės“ priešai turėjo būti sunaikinti. Tačiau galime paklausti, kaip laisvės ir proto triumfas galėjo baigtis tokiu teroro siautėjimu? Pasak istorikų, aikštėje, kur vykdavo giljotinos egzekucijos, būdavo tiek daug kraujo, kad arkliai atsisakydavo ten joti dėl baisaus dvoko.
Vis dėlto nuo pat Prancūzų revoliucijos pradžios Katalikų Bažnyčia, o ypač popiežiai, ryžtingai priešinosi revoliucijai Prancūzijoje ir švietėjiškoms liberalizmo, racionalizmo bei natūralizmo doktrinoms, plintančioms krikščioniškoje Europoje. Ištisus šimtą metų katalikiški popiežiai, pradedant Pijumi VI ir baigiant Pijumi IX, priešinosi šioms modernioms Apšvietos doktrinoms, mėgindami išgelbėti tai, kas dar buvo likę iš krikščionybės.
Encikliką, kurią šiandien trumpai patyrinėsime, parašė popiežius Leonas XIII 1888 m., taigi praėjus beveik šimtui metų po Prancūzų revoliucijos. Ši enciklika yra nuostabi santrauka katalikiškų filosofinių ir teologinių argumentų, kuriais siekiama parodyti moderniose Apšvietos doktrinose slypinčias klaidas ir pavojus Europos visuomenei.
Popiežius Leonas savo encikliką pradeda žodžiais: „Laisvė, pati kilniausia prigimties dovana, duota tik protingoms būtybėms, suteikia žmogui tokio orumo, kad jis visada pasilieka savo sprendimų vykdytojas ir savo veiksmų viešpats.“
Taigi popiežius pradžioje aukština žmogišką laisvę, kaip vieną didžiausių žmogaus prigimties dovanų. Vėliau jis tvirtins, kad Bažnyčia visada gynė žmogišką laisvę nuo ją neigusių eretikų ir deterministų, pavyzdžiui, manichėjų.
Tačiau iškart po to jis sako: „Bet viskas priklauso nuo to, kaip žmogus savo laisve pasinaudoja, nes nuo šio naudojimosi laisve priklauso ir aukščiausias gėris, ir didžiausias blogis.“ Čia popiežius suformuluoja pagrindinę enciklikos tezę: laisvė yra nuostabi ir reikšminga dovana, tačiau ja reikia naudotis atsakingai, tai yra remiantis protu, gėriu ir Įstatymu, ypač Amžinuoju Dievo Įstatymu.
Šventasis Tėvas primena, kad žmogus, be abejo, yra laisvas siekti moralinio gėrio ir savo gyvenimo tikslo, tai yra Dievo, tačiau jis laisvas siekti ir to, kas tik atrodo esą „gera“, bet iš tiesų yra bloga ir žalinga.
Popiežius Leonas rašo, kad nemažai žmonių įsivaizduoja, esą Bažnyčia priešiška žmogiškai laisvei, tačiau tokia jų nuomonė esanti paremta klaidinga laisvės metafizika ir klaidinga etika, kitaip tariant, klaidingu supratimu, kas iš tiesų yra laisvė (ontologine prasme) ir ką žmogus yra laisvas daryti. Taigi turime paklausti: „Kas yra laisvė?“
Popiežius Leonas pradžioje nubrėžia nepaprastai svarbų skirtumą tarp įvairių laisvės rūšių. Mat žodis „laisvė“ turi daug reikšmių, ir žmonės jį vartoja apibūdindami skirtingus dalykus. Ką konkrečiai turime galvoje sakydami „laisvė“?
Katalikų filosofija skiria dvi laisvės rūšis: prigimtinę, psichologinę laisvę (kuri yra ne kas kita kaip laisva valia arba laisvas sprendimas) ir moralią, krikščionišką laisvę. Savo ruožtu prigimtinę laisvę galima padalyti į pozityvią ir negatyvią laisvę. Šį skirtumą daro šiuolaikinė filosofija.
Prigimtinė laisvė (arba laisva valia) yra pozityvi ta prasme, kad mes galime patys pasirinkti, ką daryti, ir daryti tai, ką norime ir pasirenkame. Tai laisvė veikti. Prigimtinė laisvė yra negatyvi ta prasme, kad mes esame laisvi nuo įvairaus pobūdžio prievartos. Mes būname laisvi, kai mūsų niekas neverčia ką nors daryti ar rinktis. Pozityvi arba negatyvi prigimtinė laisvė, kitaip tariant laisva valia, ir yra tai, ką paprastai turime galvoje sakydami „laisvė“.
Vis dėlto popiežius Leonas daugiau kalba apie moralią laisvę. Jis mano, kad moralios laisvės klausimas yra daug svarbesnis nei prigimtinės laisvės. Taigi labai svarbu suvokti skirtumą tarp prigimtinės ir moralios laisvės.
Pirmiausia, kas yra prigimtinė laisvė? Popiežius Leonas Tryliktasis ją apibrėžia kaip „gebėjimą pasirinkti tinkamas priemones proto siūlomam tikslui pasiekti.“ Metafiziškai ar ontologiškai laisva valia, kaip ir protas, atmintis, yra veikiančioji sielos galia, priklausanti aristoteliškajai „qualitas“ kategorijai.
Tačiau kas tas proto siūlomas tikslas? Tai visada būna tam tikras gėris, koks nors geras dalykas. Gėris visuomet yra valios ir pasirinkimo tikslas. Šito jau senovėje mokė Sokratas ir Platonas. Problema iškyla, kai mūsų protas turi nuspręsti, kas yra gera ir kas nėra gera. Valia negali rinktis gėrio (x) ir priemonių (y ir z) tam gėriui (x) pasiekti, kol protas nenusprendžia, kad gėris (x) iš tiesų yra geras.
Tačiau popiežius Leonas primena, kad mūsų valia ir protas yra labai netobuli, ir todėl protas kartais gali suklysti nuspręsdamas, kas yra „gera“. Tokiu atveju valią suklaidina netikras „gėris“. Daugelis dalykų klaidingai atrodo esą „geri“, nors tikrovėje yra blogi ir žalingi. Todėl mes galime pasirinkti kokį nors blogą dalyką, klaidingai manydami, kad jis yra geras. Tai byloja apie tam tikrą prigimtinės laisvės netobulumą, nes pasirinkdami blogį mes piktnaudžiaujame laisvo pasirinkimo galia, net jeigu manome, kad renkamės gėrį. Rinktis tai, kas bloga ir žalinga, yra neabejotinas trūkumas. Mes būname moraliai laisvi (teisingai naudojamės laisva valia) tik tada, kai renkamės tai, kas iš tiesų gera ir teisinga.
Kai kurie žmonės mėgina įrodinėti, kad gebėjimas rinktis blogį yra būtinas laisvei. Pasak jų, jei galime pasirinkti blogį, tai kažkaip įrodo, jog esame laisvi. Tačiau tai reikštų, kad Dievas nėra laisvas, nes Jis negali rinktis blogio. Šv. Tomas Akvinietis primena, kad gebėjimas daryti blogį, gebėjimas nusidėti yra iš tiesų ne laisvė, o vergovė. Šv. Tomas sako, kad kai žmogus ką nors daro skatinamas išorinės jėgos, jis veikia ne iš savęs, bet verčiamas kito, tai yra kaip vergas. Žmogus iš prigimties yra protinga būtybė. Jeigu jis veikia ir renkasi remdamasis protu, tuomet jis elgiasi kaip žmogus, jis elgiasi laisvai, savarankiškai. Tai yra laisvumo ženklas. O nusidėdamas jis veikia ne pagal savo protą, o skatinamas kito, panašiai kaip vergas. „Kiekvienas, kuris nusideda, yra nuodėmės vergas“, ‒ sako mūsų Viešpats Jėzus Kristus.
To mokė ir senovės filosofai. Jie sakė, kad tik išmintingas žmogus yra iš tiesų laisvas, nes jis visada renkasi gėrį ir tiesą, vedančius į laimę, o ne jam kenkiančius blogį ir melą. Todėl popiežius primena, jog laisvai valiai reikia šviesos ir stiprybės, kad ji galėtų kreipti savo veiksmus į tikrąjį gėrį ir susilaikyti nuo blogio. Šią užduotį ir tikslą įvykdo Įstatymas. Įstatymas yra proto potvarkis, turintis mus vesti į gėrį ir tiesą.
Popiežius pirmiausia kalba apie prigimtinį įstatymą, įrašytą į visų žmonių širdis, paskui ‒ apie amžinąjį Dievo įstatymą ir žmonių įstatymą.
Žmonių įstatymai, netgi prigimtinis įstatymas, remiasi amžinuoju įstatymu, kuris yra ne kas kita, kaip visa sukūrusio Dievo protas ir žinojimas, Dievo, kuris trokšta, kad žmogus pas Jį sugrįžtų. Šie įstatymai mūsų netobuliems protui, valiai ir jos laisvam pasirinkimui padeda veikti pagal Dievo valią, gėrį bei tiesą ir taip pasiekti laimę. Tai yra morali, tikroji laisvė. Tai yra teisingas laisvos valios panaudojimas.
Popiežius Leonas sako, kad „amžinasis Dievo įstatymas yra vienintelė žmogaus laisvės norma ir taisyklė ne tik pavienio žmogaus gyvenime, bet ir bet kokioje bendruomenėje ar civilinėje visuomenėje.“
Tikroji laisvė žmonių bendruomenėje pasireiškia ne tuo, kad kiekvienas daro ką užsinori. Iš to kiltų anarchija, nuolatiniai vaidai ir revoliucijos. Tikroji laisvė visuomenėje būna tada, kai netobuli piliečiai paklūsta amžinajam Dievo įstatymui ir valstybės įstatymams, kad pasiektų laimę šiame gyvenime ir amžinybėje.
Dievas yra žmogaus kūrėjas. Jo amžinasis įstatymas yra tarsi gero elgesio planas ar vadovas. Jo įstatymas veda mus į tikrąją laimę, kai teisingai naudojame savo laisvą valią. Be Jo įstatymo negalime tapti laimingi, patenkinti ir tikrai laisvi.
Paskui popiežius primena įstatymų leidėjams, kad civiliniai ir žmonių įstatymai turi atitikti amžinąjį Dievo įstatymą, nes įstatymo tikslas yra vesti žmogų į gėrį ir tiesą, tai yra į Dievą. Tai griežta įstatymų leidėjų ir politinės vyresnybės pareiga bei atsakomybė.
Išdėstęs katalikiškus filosofinius laisvės principus, popiežius pradeda antrąją enciklikos dalį, kuri yra nukreipta prieš liberalizmą. Jis sako: „Bet jau daugelis pasekė Liuciferiu, perimdami jo maištingą šūkį „Netarnausiu“. Šventasis Tėvas vadina juos „liberalais“ ir paaiškina, jog tai, ką natūralizmas ir racionalizmas padarė filosofijoje, liberalizmas siekia įgyvendinti socialinėje ir politinėje srityje.
Racionalizmas buvo Apšvietos amžiaus pažiūra, teigianti, kad žmogaus protas esąs aukščiausias tiesos ir gėrio teisėjas. Žmogaus protas esąs aukščiausias įstatymas, turintis vadovauti žmogui. Prisiminkite, kad Prancūzų revoliucijos metu žmonės paskelbė ir garbino „proto deivę“. Vėliau jie išrinko vieną moterį, kuri turėjo įkūnyti tą deivę, išpuošė ją, nunešė į Paryžiaus Dievo Motinos katedrą ir pasodino ant altoriaus. Tai yra racionalizmas. Žmogaus protas nukarūnuoja Jėzų Kristų ir visagalį Dievą. Dievas ir Jo amžinasis įstatymas nebėra autoritetas žmonėms. Vieninteliu autoritetu jiems tampa žmogaus protas. Tai racionalizmas.
Liberalizmas šį principą pritaiko politinei ir socialinei sričiai. Dievas ir Jo amžinasis įstatymas nebėra autoritetas, vedantis žmones į laimę. Vienintelis vedlys į laimę turįs tapti žmogaus protas. Žmogaus protas nukarūnuoja Jėzų Kristų ir visagalį Dievą politikoje ir socialiniame gyvenime. Tai yra liberalizmas. Liberalioje valstybėje pašalinamas amžinasis Dievo įstatymas, o jo vietoje pastatomas žmogaus protas. Žmogus pakeičia Dievą.
Kaip tik tai ir atsitiko per Prancūzų revoliuciją. Bažnyčia ir karalius buvo nukarūnuoti, o vietoj jų į sostą buvo pasodinti protas ir laisvė. Valdžia ir įstatymas nuo šiol turėjo kilti tik iš žmonių, tik iš žmogaus proto. Idealu tampa besaikė, perdėta demokratija.
Popiežius Leonas sako: „Jei žmogaus protas vienintelis nustato, kas yra teisinga ir gera, tada išnyksta tikrasis skirtumas tarp gero ir pikto.“ To pasekmė ‒ grynas reliatyvizmas.
Žlugus modernybei, kaip tik tai ir matome šiandieninėje visuomenėje, ypač postmodernizme. Per paskutinius du šimtus metų liberalizmas išsivystė į tobulą reliatyvizmą, nes reliatyvizmas yra neišvengiama racionalizmo ir liberalizmo pasekmė.
Prancūzų revoliucijos ir Amerikos revoliucijos metu visuomenės institucijos vis dar buvo paremtos prigimtinio įstatymo ir amžinojo įstatymo principais. Anuomet šios krikščioniškos institucijos apsaugojo Europą ir Šiaurės Ameriką nuo grynojo reliatyvizmo. Tačiau liberalizmas atvėrė duris reliatyvizmui Vakaruose, ir postmodernizmo mąstytojai, tokie kaip Derrida ir Foucault, padarė reikalingas išvadas. Šie postmodernistiniai mąstytojai teigė, kad Apšvietos filosofai nuėjo nepakankamai toli. Esą būtina visiškai atmesti vakarietišką mąstymą ir pačią Vakarų kultūrą, kaip proto konstruktus. (Iš čia kyla poreikis juos „dekonstruoti“.) Grynasis reliatyvizmas esąs vienintelė tiesa.
Tačiau dar 1888 m. popiežius Leonas įspėjo, kad kai tik visuomenė nebesirems amžinuoju Dievo įstatymu, ji greitai atmes ir pačią moralę bei religiją. Būtent tai ir įvyko postmodernizme, o vėliau ‒ ateistiniame komunizme. Brutali jėga liks vienintelis būdas sutvardyti žmones, nes jų sąžinė nebesivadovaus morale ir amžinuoju įstatymu. Kiekvienas žmogus bus laisvas daryti ką panorėjęs. Taip padaugės policinių valstybių.
Paaiškinęs, kas yra „absoliutus liberalizmas“, popiežius aprašo „sušvelnintą liberalizmą“. Ši srovė atmeta visišką savivalę ir pripažįsta, kad laisvė turi derintis prie tiesos bei gėrio. Šios teorijos atstovai buvo, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų tėvai-įkūrėjai.
Jungtinių Valstijų tėvai-įkūrėjai jautė didžiulę pagarbą prigimtiniam įstatymui ir Dievui, tačiau jie buvo deistai ir tikėjo religija tiek, kiek tai leido suprasti žmogaus protas. Jie nepripažino antgamtinio apreiškimo. Tai, žinoma, irgi yra liberalizmas.
Kitam sušvelninto liberalizmo tipui atstovauja tie, kurie skelbia Bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Jie tiki, kad žmonės privalo vadovautis amžinuoju įstatymu, tačiau mano, jog valstybė turinti būti nepriklausoma nuo amžinojo įstatymo. Bet tai nelogiška, sako popiežius, nes ir valstybė, ir atskiras žmogus yra pavaldūs Dievui ir amžinajam Jo įstatymui. Kristus turi būti ir atskirų asmenų, ir visuomenės karalius.
Toliau popiežius pereina prie kito enciklikos skyriaus ir jame aptaria įvairias modernias liberalizmo laisves. Jos yra ne kas kita, kaip liberalizmo pritaikymas praktikoje. Čia popiežius vėl pritaiko savo teiginį: žmogaus laisvė turi derintis prie tiesos, gėrio ir amžinojo Dievo įstatymo. Žmogaus laisvė neturi moralinės teisės elgtis priešingai tiesai, gėriui ir amžinajam Dievo įstatymui.
Todėl jis parodo, kad vadinamoji „religinė laisvė“, „spaudos laisvė“ ir „sąžinės laisvė“ prieštarauja logikai.
Popiežius Leonas sako: „Pradėkime nuo to, ko reikalaujama atskiram asmeniui ir kas ypač prieštarauja tikėjimo dorybei, būtent ‒ nuo vadinamosios kulto laisvės. Pagrindinis tos laisvės dėsnis skamba taip: kiekvienam leistina pasirinkti tokią religiją, kokia jam patinka, arba iš viso nesilaikyti jokios.“
Ar žmogus yra laisvas pasirinkti kokią tik nori religiją? O gal jis privalo pasirinkti tik teisingą religiją? Čia turime nubrėžti skirtumą. Žinoma, žmogus turi prigimtinę laisvę pasirinkti bet kokią religiją. Tačiau popiežius klausia, ar žmogus turi teisę pasirinkti bet kokią religiją?
Mes turime teisę pasirinkti tik teisingą religiją. Mes neturime moralinės teisės pasirinkti klaidingą religiją. Todėl tvirtinti, jog mes turime religinę laisvę, tai yra teisę rinktis tokią religiją, kokią manome esant geriausią, reiškia teigti, kad mes turime teisę rinktis teisingą arba klaidingą religiją.
Kaip galime sakyti, jog turime teisę rinktis klaidą? Tai vėlgi liberalizmo klaida. Liberalizmas laisvę iškelia aukščiau už gėrį ir tiesą. Rinktis klaidą nereiškia tikrosios laisvės. Ar esu iš tiesų laisvas, kai manau, jog du plius du yra trys?
Tikroji žmogaus laisvė renkasi tiesą ir gėrį, remdamasi amžinuoju Dievo įstatymu. Klaidinga žmogaus laisvė renkasi tai, kas iš pažiūros atrodo „gera“ ir „teisinga“, tačiau iš tiesų yra bloga ir klaidinga. Tai yra žmogaus laisvės sunaikinimas ir iškraipymas, tai yra savivalė.
Popiežius Leonas tą patį principą pritaiko „spaudos laisvei“. Ar mes turėtume būti laisvi spausdinti viską ką užsinorime: tiesą ir klaidą, moralius ir nemoralius dalykus? Popiežius vėl primena MORALIĄ laisvę. Žmogaus laisvė yra iš tiesų žmogiška tik tada, kai ji pasirenka gėrį ir tiesą sutardama su protu. Morali laisvė nereiškia spausdinti ką panorėjus. Tai reikštų visišką moralinį tautos sunaikinimą. Argi nematome to šiandien, kai viskas, ką tik galima įsivaizduoti ‒ tiesa ir klaida, dorybė ir yda ‒ laisvai skelbiame internete. Žmogaus laisvę labai sumenkina tokia barbariška klaidinga „laisvė“.
Galiausiai Šventasis Tėvas rašo apie liūdnai pagarsėjusią „sąžinės laisvę“. Šiais laikais ji faktiškai reiškia teisę nusidėti. Tačiau mes neturime moralinės teisės daryti blogį ar tikėti klaida. Šiuo atveju mes privalome skirti subjektyvią ir objektyvią teisę.
Paskutinė enciklikos dalis skirta katalikiškam mokymui apie toleranciją. Popiežius rašo: „Nors tik gera ir tikra iš esmės tepripažindama, ji (Bažnyčia) supranta, kad kartais valstybės vyresnybei tenka kai ką pakęsti, kas nėra tikra ir teisinga, jei taip siekiama išvengti didesnės blogybės arba tikimasi pasiekti ar apsaugoti kokį nors didesnį gėrį.“
Tai kitas labai svarbus skirtumas: valdžios suteikiama „teisė“ blogiui skiriasi nuo blogio toleravimo. Dievas savo begaline išmintimi visą laiką toleruoja blogį, leisdamas žmonėms nusidėti. Tačiau Jis neduoda nusidėjėliui „teisės“ ar laisvės nusidėti. Bet kokia valdžia įpareigota elgtis taip pat.
Valdžia turi pareigą vesti žmones į gėrį ir tiesą, remdamasi amžinuoju Dievo įstatymu. Todėl ji niekada negali suteikti „teisės“ ar laisvės elgtis priešingai šiam tobulam amžinajam įstatymui. Tačiau ji gali TOLERUOTI blogį, kad išvengtų didesnio blogio.
Liberalizmas iškelia ir gina „laisves“, kurios iš tiesų priešingos amžinajam Dievo įstatymui. Tai lyg tam tikra politinė ir visuomeninė apsauga, leidžianti nusidėti Dievo įstatymui. Tačiau tai nėra laisvė. Tai apgaulinga laisvė, „savivalė“, griaunanti žmogiškos laisvės kilnumą ir taurumą. Juk žmogus iš prigimties yra protinga būtybė, todėl mes privalome elgtis pagal protą ir tiesą. Mes turime siekti dorybės ir gėrio, nes, kaip moko senovės filosofai, tik dorybingas gyvenimas veda į laimę.
Popiežius Leonas rašo: „Galima kalbėti tik apie tokią žmogaus laisvę, kuri pripažįsta priklausomybę nuo Dievo ir neatsisako pasiduoti jo valiai.“ Žmogaus laisvė yra netobula. Jai reikia nurodymų ir įstatymo. Jai reikia amžinojo Dievo įstatymo.
Popiežius sako: „Atmesti aukščiausią Dievo valdžią ir atsisakyti paklusti Jam viešajame valstybės gyvenime ar netgi privačiajame ir šeimos gyvenime reiškia didžiausią laisvės iškraipymą ir baisiausią liberalizmą.“
Pačioje pirmojoje Psalmėje sakoma: „Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimą, kas neina nusidėjėlių keliu ir nebendrauja su pašaipūnais, bet VIEŠPATIES įstatymu džiaugiasi ir šnabžda jo mokymą dieną ir naktį. Jis yra lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, tas kurio lapai nevysta.“
Popiežiaus Leono XIII enciklikos esmė yra tokia: Mes būname tikrai žmogiški, tikrai protingi ir tikrai laisvi tada, kai paklūstame amžinajam Dievo įstatymui, Jo valiai ir Jo tobulai sudarytam planui mūsų atžvilgiu. Tai yra kelias į laimę. Liberalizmas, siūlydamas mums netikrą laisvę, suteikia netikrą laimę. Nesileiskime suklaidinami tariamo „gėrio“, kurį siūlo liberalizmas ir savivalė. Nėra tikros laimės ir laisvės be amžinojo Dievo įstatymo ir tobulos Jo valios.
Perkratykime savo sąžines, kaip asmenys ir kaip piliečiai, ir rimtai atsižvelkime į popiežiaus Leono įspėjimą. Amžinojo Dievo įstatymo atsisakymas ir moralios laisvės nepaisymas ilgainiui veda į gryną reliatyvizmą ir totalitarinio režimo būtinybę norint palaikyti tvarką ir ramybę.
Prigimtinė laisvė negali būti svarbesnė už amžinąjį Dievo įstatymą. Prigimtinė laisvė negali būti svarbesnė už tiesą.
Jeigu mes norime sveikos, gražios ir klestinčios kultūros ir visuomenės, kurioje žmogaus laisvė būtų iš tiesų žmogiška, amžinasis Dievo įstatymas turi būti šios kultūros ir visuomenės pagrindas. Nes be šio tobulo įstatymo ir Dievo valios, žmogaus laisvė nesustodama vaikysis tariamos laimės ir tariamo gėrio, tačiau šie atneš mums tik liūdesį ir pražūtį.