Viena iš svariausiai argumentuotų buvo Nankino arkivyskupo monsinjoro Ju Pin kalba. 70-ties Kinijos vyskupų vardu prelatas pareiškė:
„(…) Projekte daug kalbama apie laiko ženklus, tačiau tarsi nepastebima, kad komunizmas ir marksistinis materializmas yra svarbiausia ir niūriausia mūsų laikų realybė. Norint apginti tiesą, būtina apie tai padaryti pareiškimą, nes komunizmas, materializmas, karingasis ateizmas yra visokiausių erezijų sankaupa. Turime prisiminti, kad visur, kur viešpatauja komunizmas, nestinga kruvinų ir griaunančių persekiojimų; taipogi būtina turėti omenyje, kad taikaus sambūvio doktrina, rankų paspaudimų politika bei vadinamoji katalikiškojo komunizmo koncepcija yra pavojingos sumaišties šaltiniai. Siekiant atsiliepti į žmonių lūkesčius, ypač tų, kurie kenčia ir dejuoja prislėgti komunistų jungo, siekiant projektui suteikti daugiau pusiausvyros ir priartinti jį prie de facto padėties šiuolaikiniame pasaulyje, būtinai reiktų jį papildyti specialiu skyriumi apie marksizmo ideologiją ir jos politinę apraišką – komunizmą, nepamirštant ir jų abiejų pasmerkimo.“
Dar vienas kardinolas, italas Carli samprotavo taip:
„Stebina tai, kad projekte nutylima apie reiškinį, kuris, deja, egzistuoja mūsų dabartiniame pasaulyje; šis reiškinys liečia tiek žemiškąją tvarką, tiek antgamtinę… Gal kas pasakys: betgi Bažnyčios Magisteriumas komunizmą jau yra įvertinęs! Aš atsakau: to neneigiu, tačiau anksčiau buvo įvertinta ir visa kita, apie ką kalbama šiame projekte, o kai kuriuose kituose dokumentuose Romos popiežiai, ypač šventos atminties Pijus XII, pasisakė daug aiškiau, išsamiau ir tiksliau; ir vis dėlto mūsų Susirinkimas mano esant teisinga, kad apie tuos dalykus nebūtų kalbama ramiai ir taikstantis! Taigi aš reikalauju šią baisiausią mūsų laikų ereziją įvertinti nuodugniai ir kompetentingai, kad palikuonims netektų galvoti, jog II Vatikano Susirinkimas vyko tuo metu, kai visas katalikų pasaulis jau gyveno taikiai ir ramiai.“
Kardinolas Rusnak iš Čekoslovakijos, taigi iš Rytų bloko, kalbėjo:
,,Užtenka tik pažvelgti į žemėlapį, kad pastebėtum, jog pusė pasaulio šalių yra pavaldžios komunizmui, nekalbant apie komunistus, esančius kitose šalyse. Taigi, komunizmas yra taip paplitęs reiškinys, kad apie jį reikėtų kalbėti ir tuo atveju, jeigu jis religijos ir nepersekiotų. To trupučio, kas projekte pasakyta apie ateizmą, nepakanka parodyti Bažnyčios požiūrį į komunizmą, be to, tie teiginiai yra visiškai neveiksmingi. Toks komunizmo supaprastinimas, tarsi tai būtų vien ateizmo problema, pasaulyje sukeltų didelę painiavą; pasirodytų, kad Bažnyčia tyli šios XX amžiaus erezijos akivaizdoje ir neranda ką pasakyti sutrikusiems protams. O mūsų persekiojamų brolių atžvilgiu tai būtų žiauru; būtina apie tai kalbėti išsamiai vardan tiesos ir meilės bei geros valios... Tų problemų platus paskelbimas būtų tikros meilės ir geros valios veiksmas, nes skatintų pasaulį ir katalikus, kuriems atstovauja šis Susirinkimas, kelti atsakingus ir nuosaikius pasiūlymus.“
Toliau svarstant projektą, kardinolas Carli išsakė savo prieštaravimus, tuo parodydamas savo įžvalgumą:
„Tiesa, kad naujajame [projekto] variante apie ateizmą kalbama išsamiau, negu ankstesniame. Tačiau kruopščiai vengdami vartoti terminą ,,komunizmas”, kurį kaip tik tuo vardu daug kartų smerkė Magisteriumas, mes galiausiai klaidiname ir apgaudinėjame tikinčiuosius, ypač tuos paprastus ir neišsimokslinusius, kurie šį dokumentą skaitydami pamanys, kad šiuo metu Bažnyčia jau neturi dėl ko protestuoti prieš komunizmą! Ką, pavyzdžiui, pasakys Italijos komunistai, kurie paprastai nėra ateistai? Jie pasakys: Susirinkimas pasmerkė ateizmą, bet ne komunizmą; taigi mes tuo pat metu galime būti tikintieji ir komunistai!“[1].
Tai, kad komunizmo akivaizdoje popiežius Jonas XXIII ir Susirinkimas išreiškė tokį požiūrį, kelia nerimą, bet kartu stebina, nes anksčiau popiežius Jonas XXIII gerai suvokė komunizmo grėsmę ir atitinkamai veikė. 1959 m. kovo 25 dieną Jonas XXIII pasmerkimo dekretu patvirtino ekskomuniką tų piliečių, kurie balsavo už komunistų politinius kandidatus. Tokiu būdu jis pratęsė popiežiaus Pijaus XII pradėtąją veikimo kryptį. Apie tai liudija keli popiežiaus Roncalli pareiškimai:
„Taigi visi, norintys likti krikščionimis, turi įsisąmoninti būtiną pareigą vengti šių klaidingų principų, kuriuos anksčiau pasmerkė mūsų pirmtakai, ypač popiežius Pijus XI ir popiežius Pijus XII, ir kuriuos Mes smerkiame dar kartą“ (Ad Petri Cathedram, 1959 m. birželio 29 d.).
„Tai reiškia blogiui ir visoms jo apraiškoms pasakyti ne... Kasdieniame gyvenime dažnai girdime: Bažnyčia galėtų būti lankstesnė, galėtų sutikti su kai kuriais nedideliais kompromisais… Niekada! Popiežius gali būti geras, kantrus, atlaidus tiek, kiek jis nori, tačiau liūdnos tikrovės akivaizdoje, neleistinų klaidų atžvilgiu jo pozicija bus, kad ir kiek pastangų prireiktų, tvirta, aiški, nekintama; ji bus pagrįsta tiesa ir jos gerbimu.“ [itališkame originale šaltinis nenurodytas – red.].
Kartą (1959 m. rugpjūtį), siekdamas įrodyti savo ketinimų tvirtumą, popiežius Jonas XXIII priminė, kad šv. Jonas Krikštytojas, nenugalimas tiesos, teisingumo ir laisvės liudytojas, paaukojo už tai savo galvą. Po keturių mėnesių popiežius Jonas XXIII enciklikoje rašė:
„Reikia pabrėžti, kad šiandien paplito tokios filosofinės bei idėjinės sistemos ir tokie požiūriai į praktinį gyvenimą, kurie jokiu būdu nesuderinami su krikščionišku mokymu. Apie šį nesuderinamumą Mes niekada nesiliausime teigti tvirtais ir vienareikšmiais, nors ir santūriais žodžiais; (…) Bažnyčios trokštama santarvė jokiu būdu neturi būti painiojama su tvirtumo praradimu ar su nuolaidomis ideologijoms bei gyvenimo sistemoms, kurios yra atviros ir neišvengiamos katalikų mokymo priešininkės“ (Grata Recordatio, 1959 m. gruodis).
„Prieštaravimas tarp komunizmo ir krikščionybės yra fundamentalus“, – rašė popiežius Jonas XXIII enciklikoje Mater et Magistra (1961 m. gegužės 15 d.). Jean Madiran komentuoja:
„Aš maniau, kad popiežių dokumentuose tai pareikšta paskutinį kartą ir, be abejo, su minimaliu aštrumu. Tačiau iš tikrųjų popiežius Paulius VI enciklikoje Ecclesiam suam (1964 m. rugpjūčio 6 d.) irgi pasmerks ideologines sistemas, nepalankias Dievui ir varžančias Bažnyčią, sistemas, dažnai įgaunančias ekonominių, socialinių ir politinių režimų formą, tarp jų labiausiai – ateistinį komunizmą.“ Visgi šis pasmerkimas buvo pareikštas ne pačiame Vatikano Susirinkime ir, skirtingai negu popiežiaus Jono XXIII Pacem in Terris atveju, į šį pareiškimą visai nebuvo reaguota.
Be kita ko, Jean Madiran aiškina, kad popiežiaus Jono teiginys, išsakytas enciklikoje Mater et Magistra (žr. ankstesnę citatą), nebuvo tai, kas atrodė iš pirmo žvilgsnio:
„[Šis] priminimas turėjo sąmoningai suteiktą retrospektyvią prasmę. Jis buvo įrašytas įžanginėje ankstesnių popiežių mokymo apžvalgoje. Ši mintis teisingai buvo priskirta popiežiui Pijui XI. Popiežius Jonas XXIII jai neprieštaravo, bet ir nepavertė jos sava bei vengė ją pats pakartoti. Dar daugiau, jis rėmėsi tik popiežiaus Pijaus XI enciklika Quadragesimo anno, bet ne jo Divini Redemptoris prieš komunizmą; tai reikšmingas praleidimas, kuris negalėjo įvykti dėl paprasto neapsižiūrėjimo.“[2]
Kardinolas Oddi pastebi, kad nuo tam tikro momento, kurį sunku tiksliai nurodyti, pradėjo keistis intonacija; pradėta akcentuoti dialogo, pasitikėjimo, vilties tema. Tiksliau sakant, pradeda dominuoti optimizmo gaida, kuri liudija apie perėjimą nuo griežtumo prie atlaidumo; tai tas pakitimas, kuris buvo pavadintas „Giovannea“[3]. O juk 1962 metais komunizmas tiesiog siautėjo ir toks „gerojo“ popiežiaus tylėjimas kėlė didžiulį nerimą. Jis neiškėlė Kryžiaus, o sugebėjo tik atverti savo širdį priešui.
Žinome, jog per visą Susirinkimo eigą popiežius Jonas XXIII pageidavo, kad dalyvautų stebėtojai iš kitų krikščioniškų konfesijų; tarp jų buvo rusų stačiatikiai, kurie iki 1961 m. liepos pakvietimus atmesdavo[4]. Pasakojama, kad norėdamas prikalbinti kai kuriuos stačiatikių bažnyčių delegatus dalyvauti Susirinkime, Šventasis Sostas įsipareigojo ekumeninių sesijų metu bet kuriuo atveju nesvarstyti komunizmo problemos, rašo kardinolas Oddi[5]. Andrea Riccardi knygoje „Il Vaticano e Mosca“ atkreipia dėmesį:
„Šiuo atžvilgiu jie kalbėjo apie paktą, dėl kurio Metz‘o mieste susitarė popiežiaus Jono XXIII įgaliotinis kardinolas Tisserant ir metropolitas Nikodimas, kuris, kaip manoma, Rusijos stebėtojų dalyvavimą II Vatikano Susirinkime susiejo su sąlyga, kad bus aiškiai atsisakyta pasmerkimo.“[6]
Tas pats Riccardi dar paaiškina:
„Pasikeitimas buvo pastebėtas, netgi nepaisant neįprasto tylėjimo ir kitokių formuluočių, ir jis pasirodė toks esminis, jog tarsi patvirtino gandus apie konkretų Maskvos patriarcho ir Šventojo Sosto susitarimą. Vis dėlto, tokio pobūdžio susitarimas vargu ar galėjo apriboti ekumeninio Susirinkimo laisvę.“[7]
Jeigu šiuo atveju nėra priežasties ir pasekmės ryšio, tai ryšys tarp Jono XXIII intonacijos pasikeitimo ir jo kontaktų su rusų stačiatikiais yra, švelniai tariant, keistas. Tačiau Romos ir Maskvos susitarimas iš tikrųjų buvo. Tai atskleidė Prancūzijos Komunistų partija 1963 metų pabaigoje:
„Katalikų Bažnyčia, siekdama tęsti dialogą su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia, įsipareigojo vengti atviros komunistinio režimo kritikos vykstant Susirinkimui.“
Tą patį patvirtina ir monsinjoras Roche, kardinolo Tisserant’o sekretorius, laiške „Itineraires“ žurnalo direktoriui:
„Visi žino, kad tas susitarimas tarp Kremliaus ir Vatikano buvo pasiektas aukščiausiame lygmenyje. Monsinjoras Nikodimas ir kardinolas Tisserant buvo tik atstovai, pirmasis – Kremliaus vadovybės, antrasis – tada šlovingai viešpatavusio Aukščiausiojo Romos Pontifiko. Bet aš galiu garantuoti, p. Direktoriau, jog pakviesti rusų stačiatikių stebėtojus nusprendė asmeniškai Jo Šventenybė Jonas XXIII, tam jį atvirai skatino kardinolas Montini, buvęs Venecijos patriarcho patarėju tuo metu, kai jis buvo Milano arkivyskupas. Kardinolas gavo oficialius nurodymus: siekti susitarimo ir prižiūrėti, kad jis būtų tiksliai vykdomas Susirinkimo metu. Todėl kiekvieną kartą, kai kuris nors vyskupas norėdavo kalbėti apie komunizmo problemą, sėdintis už Susirinkimo pirmininko stalo kardinolas sutrukdydavo, kad nebūtų pažeistas tylėjimo įsipareigojimas, kurio pageidavo popiežius.[8]
Andrea Riccardi pasakoja:
„B. Haring, remdamasis savo asmeniniais prisiminimais apie bendradarbiavimą su monsinjoru Glorieux, kalba apie pažadą, duotą kviečiant Rusijos Stačiatikių bažnyčios atstovus: sutrukdyti galimus mėginimus pasmerkti komunizmą.[9]
Po Tisserant’o ir Nikodimo derybų monsinjoras Willebrands tarp rugsėjo 27 ir spalio 2 dienos netikėtai ir slaptai nuskrido lėktuvu į Maskvą, kad informuotų sinodą apie II Vatikano Susirinkimo pastoracinę orientaciją ir apie tai, kaip buvo traktuojama komunizmo problema parengiamųjų darbų metu.[10] Rusijos Bažnyčia sugebėjo išgauti ne tik žodinį dviejų aukšto rango prelatų susitarimą, bet ir principinę formuluotę, kurią popiežius Jonas XXIII ketino pateikti II Vatikano Susirinkimui… Ši garantija buvo dar tvirtesnė nei ta, kurią popiežius Jonas XXIII išreiškė atidarymo kalboje „Gaudet Mater Ecclesia“. Jis pareiškė, kad [esant palankiai pasaulinei tvarkai] Bažnyčia vietoje griežtumo ir pasmerkimo pasirenka gailestingumo kelią.[11]
Spalio 12 dienos popietę į Romą atvyko rusų stebėtojai. Jie buvo nepatenkinti.
Ukrainiečių emigracijos vyskupai, atvykę į Susirinkimą, parengė dokumentą, vėliau paskelbtą spaudoje, kuriame jie išreiškė nusivylimą dėl to, kad II Vatikano Susirinkime nedalyvauja vienintelis iš visų vienuolikos Ukrainos vyskupų likęs gyvas monsinjoras Slipyj. Dviejų rusų stebėtojų dalyvavimas II Vatikano Susirinkime sukėlė tikinčiųjų nerimą: argi Rytų misija baigta ir Ukrainos Bažnyčios kančios užmirštos? Jų dalyvavimo neįmanoma vertinti kaip religinio ir bažnytinio pobūdžio fakto, nes šis veiksmas yra suterštas svetimu religijai tikslu, kurį primetė Sovietų režimas, siekdamas sėti sumaištį… Tuo būdu popiežius Jonas XXIII, ,,gerasis popiežius”, atvėrė duris į naują laikotarpį, kai Šventasis Sostas pradėjo diplomatinius veiksmus netikėtoje ir, kaip iki tol buvo manyta, nederamoje srityje.“[12]
Atidarydamas Susirinkimą, popiežius Jonas XXIII neprisiminė komunizmo egzistavimo, ir, nepaisant oficialaus ir raštu pateikto 454 Suvažiavimo tėvų prašymo (prie jo parengimo daugiausiai prisidėjo arkivyskupas Lefebvre – red. past.), nė žodžio nebuvo pasakyta apie komunizmą. Jis netgi nebuvo paminėtas tekstuose, kuriuos paskelbė tariamai „pastoracinis“ Susirinkimas, atidavęs daugybę savo avelių pačiam kruviniausiam totalitarizmui, koks kada nors egzistavo žemėje. Mėgindamas atitaisyti šią gėdingą padėtį, popiežius Paulius VI bus priverstas į pareiškimo „Gaudium et Spes“ 21 paragrafą įterpti penkis lotyniškus žodžius ir išnašą:
„Bažnyčia, kuriai skirta tarnauti ir Dievui, ir žmogui, nors apgailestaudama, bet labai ryžtingai turi ir toliau reikšti savo nepritarimą, kaip ji darydavo ir praeityje (16) [išskirta red.], tiems kenksmingiems mokymams ir veiklos būdams, kurie prieštarauja protui ir bendrai žmonių patirčiai, kurie žemina ir naikina kilnią žmogaus prigimtį (Lumen Gentium, pirmas 21 paragrafo skyrelis su paantrašte Bažnyčios požiūris į ateizmą).“
Į originalų tekstą „Bažnyčia turi ir toliau reikšti savo nepritarimą tiems kenksmingiems mokymams ir veiklos būdams...“ popiežius Paulius VI įterpė formuluotę „kaip ji darydavo ir praeityje“ (išryškinta ankstesnėje citatoje – red.) ir pridėjo išnašą, kur išvardinami Bažnyčios dokumentai, kuriuose komunizmo reiškinys buvo aiškiai apsvarstytas ir pasmerktas:
„(16) Plg. Pijus XI, enciklika Divini Redemptoris, 1937 m. kovo 19 d.: AAS 29 (1937), p. 65–106; Pijus XII, enciklika Ad apostolorum Principis, 1958 m. birželio 29 d.: AAS 50 (1958), p. 601–614; Jonas XXIII, enciklika Mater et Magistra, 1961 m. gegužės 15 d.: AAS 53 (1961), p. 451–453; Paulius VI, enciklika Ecclesiam Suam, 1964 m. rugpjūčio 6 d.: AAS 56 (1964), p. 651–653. [aprobuotas angliškas vertimas red.].“
Taigi popiežius Paulius VI bent iš dalies pripažino Susirinkimo tėvų peticijos pagrįstumą ir, būdamas geras diplomatas, rado kompromisinį sprendimą, kur buvo suderinti trys prieštaringi tikslai: neuždelsti Susirinkimo uždarymo, pasmerkti komunizmą ir visai jo nepaminėti.[13]
Susirinkimo tėvai pradiniame „Kreipimosi į pasaulį“ variante (1962 m. spalio 20 d.) iškilmingai pareiškė, kad šiandieninė Bažnyčia yra labiau nei bet kada reikalinga pasauliui, kad pasmerktų neteisingumo apraiškas ir neleistiną nelygybę. Bet kaipgi Bažnyčia tai gali padaryti po atidarymo Kreipimosi ir popiežiaus Jono XXIII pradėtos nutylėjimo strategijos? Kaip ji galėtų tai padaryti, nutylėdama šiuolaikinio pasaulio kruviniausią neteisybę? Jeigu ji nekalba apie komunizmą – apie reiškinį, kai žmogus išnaudoja kitą žmogų, tai iš tikrųjų ji nutyli apie patį tobuliausią kada nors egzistavusį išnaudojimą! Jean Madiranas rašo:
„Tas Šventojo Sosto duotas pažadas, kurį jis ir vykdė, buvo iš tikrųjų Bažnyčios misijos atsisakymas, Dievo, pačios Bažnyčios ir žmonijos išdavimas. Tai tamsus Bažnyčios istorijos puslapis, dvidešimtojo amžiaus Šventojo Sosto gėda.[14]
Be to, kaip galėjo „gerasis popiežius Jonas XXIII“ sakyti, kad „Katalikų Bažnyčia pagaliau yra išlaisvinta nuo daugybės pasaulietinio pobūdžio kliuvinių, kurie ją varžė praeityje“ (Atidarymo kreipimasis, cit.), o vėliau ją suvaržyti Maskvos pateiktu veto? Išsamiame Romano Amerio veikale „Jota Unum“ skaitome:
„Susirinkimo Atidarymo kalboje šlovinama šiuolaikinės Bažnyčios laisvė tuo metu, kai (ir tai pripažįstama toje pačioje kalboje) daug vyskupų įmesti į kalėjimą už jų ištikimybę Kristui, kai dėl popiežiaus susitarimo Susirinkimas suvaržomas pažadu nesmerkti komunizmo. Nors šis prieštaravimas ir svarbus, jis atrodo antraeilis, palyginti su tuo fundamentaliu prieštaravimu, kuris atsirado mėginant Bažnyčios atnaujinimą grįsti atsivėrimu pasauliui ir paliekant nuošalyje svarbiausią, esmingiausią bei lemtingiausią pasaulio problemą, būtent komunizmą.[15]
[1] Žr. Tommaso Ricci, Quella Svista del Concillo, 30 Giorni, 1989 rugpjūtis–rugsėjis, p. 56–63.
[2] Jean Madiran, Itineraires, Nr. 280, 1984 vasaris, p. 13.
[3] Card. Silvio Oddi, Giovanni del Mito.
[4] G.Alberigo, op. cit., p. 427–428.
[5] Loc. cit., p. 59.
[6] Andrea Riccardi, Il Vaticano e Mosca, Laterza leid., 1993, VII skyrius, Fine della Condanna, inizio del Dialogo, p. 278.
[7] Andrea Riccardi, loc. cit., p. 281.
[8] Žr. Itineraires, 70 nr., 1963 vasaris; 76 nr., 1963 balandis; 84 nr., 1964 liepa; 280 nr. 1984 vasaris; 285 nr., 1984 liepa. Žr. ta pačia tema Si Si No No [itališkas leidimas], 1984 m. rugsėjo 15 d.
[9] Andrea Riccardi, Il Vaticano e Mosca, op. cit., p. 279, nr. 35.
[10] S. Schmidt, Agostino Bea, Il Cardinale dell unita, Roma, 1987, 381 psl. Dar žr. E. Hales, La Rivoluzione di Papa Giovanni, Mondatori, 1968, p. 199: „(...) Taigi rugsėjo pabaigoje monsinjoras Willebrands nuskrido lėktuvu į Sovietų sostinę; ten jis dalyvavo Mišiose, kurias laikė arkivyskupas Nikodimas (Maskvos Patriarchato Užsienio ryšių skyriaus viršininkas) ir davė labai tvirtus pažadus, kad Susirinkimas neduos preteksto kilti polemikai apie komunizmą, kuri galėtų žeisti Sovietų ausis.“
[11] Andrea Riccardi, op. cit., p. 281–282.
[12] Ibid., p. 240–241.
[13] La Petizione scomparsa, atspausdinta 30 Giorni, 1989 rugsėjis, p. 62–63.
[14] Si Si No No [itališkas leidimas], 1984 m. rugsėjo 15 d.
[15] Romano Amerio, Iota Unum [angliškas leidimas]. Sarto House, Kansas City, MO, p. 77.