Liturgijos nuvyriškėjimas Naujosiose Mišiose

Daugelis žino apie Vestminsterio kardinolo Heenano ir Evelyno Waugh[1] susirašinėjimą prieš Novus Ordo (Naujosios Mišių tvarkos) įvedimą. Laiškuose Waugh išlieja savo širdies skausmą dėl posusirinkiminės liturgijos ir randa kardinolo asmenyje prijaučiantį, nors ir pasyvų, klausytoją.[2] Tačiau ne taip gerai žinomas kardinolo Heenano komentaras Vyskupų sinode Romoje po to, kai eksperimentinės Mišios, Missa Normativa, 1967 metais pirmą kartą buvo pristatytos parinktiems vyskupams. Šį straipsnį įkvėpė šie kardinolo Heenano žodžiai susirinkusiems vyskupams:

„Kalbant apie šeimas, ne tik moterys ir vaikai, bet ir tėvai bei jauni vyrai reguliariai dalyvauja Mišiose. Jeigu pasiūlytume jiems apeigas, kurias matėme vakar Siksto koplyčioje (naująsias normatyvines Mišias), netrukus liktume su kongregacija, kurioje yra vien moterys ir vaikai.“[3]

Tai, ką kardinolas turėjo galvoje, susiję su pačia Novus Ordo Mišių esme ir su jas lydėjusiomis giliomis problemomis, užgriuvusiomis Bažnyčią po Naujojo ritualo įvedimo 1970 metais. Galėtų kilti pagunda kard. Heenano įspūdį apibendrinti kaip liturgijos feminizavimą, sumoterinimą. Tačiau šis terminas būtų netinkamas ir galiausiai klaidinantis, nes liturgijai būdingas ir marijinis, taigi moteriškas, aspektas. Liturgija neša Dievo Žodį, liturgija gimdo Žodžio Kūną, kad Jis būtų pagarbinamas ir duodamas kaip maistas. Geresnis pasakymas būtų, kad Naujųjų Mišių liturgija buvo efemenizuota, „nuvyrinta“. Cezario veikale „Galų karo užrašai“ („De bello Gallico“) yra garsi pastraipa, kur jis aiškina, kodėl belgai buvo tokie geri kariai. Šią jų savybę jis priskiria kontaktų trūkumui su tokiais kultūros centrais kaip miestai. Cezaris tikėjo, kad tokie ryšiai prisideda ad effeminandos animos, prie vyrų dvasios sumoteriškėjimo.[4] Tačiau kalbant apie liturgijos sumoteriškėjimą, kyla pavojus būti nesuprastam, tarsi nuvertintum patį moteriškumą. Nepritardami gana „mačistiniam“ Cezario požiūriui apie kultūros poveikį kariams, vis dėlto galime kalbėti apie kario „nuvyriškėjimą“, išsekinantį jo jėgas ir pasiryžimą daryti tai, ką karys privalo daryti. Tai nėra moteriškumo pažeminimas. Tai veikiau apibūdina to, kas sudaro vyro esmę, susilpnėjimą.

Šį žodį, „nuvyriškėjimas“, aš ir noriu vartoti aprašydamas tai, ką kardinolas Heenanas pamatė tą 1967 metų dieną, kai pirmą kartą buvo pristatytos eksperimentinės Mišios.[5] Įvedus Naująjį ritualą jį Benediktas XVI savo laiške motu proprio „Summorum Pontificum“ šiek tiek painiai, jeigu apskritai suprantamai, vadina ordinarine Romos apeigų forma liturgija neteko savo vyriškumo. Reikia prisiminti lotyniško žodžio „vir“ reikšmę. Tiek vir, tiek homo reiškia vyrą, bet tik vir reiškia ir didvyrį, be to, jis dažnai vartojamas sutuoktiniui apibūdinti. „Eneida“ prasideda garsiais žodžiais: „Arma virumque cano“ („Apdainuoju ginklus ir didvyrį“). Tai, ką kard. Heenanas teisingai ir pranašiškai įžvelgė 1967 metais, yra vyriškų liturgijos bruožų pašalinimas, viešajam Bažnyčios kultui būtino vyriško objektyvumo pakeitimas švelnumu, sentimentalumu ir individualizacija, nukreipta į motinišką kunigo asmenį.

Liturgijoje dalyvaujančių žmonių santykis su ja yra marijinis, t. y. pasižymintis dėmesingumu, atvirumu, svarstymu, prisipildymo laukimu. Liturgijos metu kunigas kaip tėvas taria, skelbia, „pagamina“ Žodį taip, kad Jis galėtų tapti Maistu tiems, kurie išgyvena aukščiausią Bažnyčios veiklos viršūnę.[6] Kristų Tėvui aukoja kunigas, būtent šis veiksmas išreiškia kunigystės esmę. Šitaip kunigo, kaip tėvo, vaidmuo tampa ypatingas ne tik savo funkcija, bet ir pačia lyties ontologija. Kunigas stovi prie altoriaus in persona Christi, in persona Verbi facti hominem [Kristaus vardu, Žodžio, tapusio žmogumi, vardu]; ir ne vien kaip homo, nes šis žodis tam tikra prasme peržengia lytį, bet in persona Christi viri. Homo factus est ut fiat vir, ut sit vir qui destruat mortem, ut sit vir qui calcet portas inferi: Dievas tapo žmogumi, kad galėtų tapti vyru, kuris sunaikina mirtį ir sutrina koja pragaro vartus.

Praktikoje liturgijos nuvyriškėjimas neatskiriamas nuo kunigo nuvyriškėjimo. Vis dėlto pirmiausia noriu kad ir kaip paviršutiniškai ir nepilnai pakalbėti apie liturgijos efeminizaciją Novus ordo Mišiose. Vėliau, naudodamasis konkrečiais pavyzdžiais, atkreipsiu dėmesį į neišvengiamai iš to plaukiantį kunigo nuvyriškėjimą.

Romos liturgijos aprašymas vartojant tokius būdvardžius, kaip „asketiška“, „glausta“, „kilni“ ir „paprasta“, paplitęs tarp daugumos šiuolaikinio XX a. liturginio judėjimo atstovų. Tačiau daugelis šių rašytojų romantizavo šį Romos apeigų asketiškumą arba naudojosi juo grįsdami savo ketinimus pašalinti iš ritualo tai, kuo jis organiškai apaugo amžiams bėgant. Šį organinį augimą jie apibūdindavo tokiomis paniekinamomis frazėmis, kaip „gališkos sąnašos“ ar „beverčiai pasikartojimai“. Mano manymu, užuot vadinus Romos ritualą asketišku šis būdvardis, ko gero, gali turėti puritonišką potekstę, geriau kalbėti apie tradicinio Romos ritualo vyriškumą. Norint tai padaryti, mums reikalingas vyriškumo apibrėžimas šiame kontekste. Tai nėra lengva, ir šis klausimas reikalauja gilesnio panagrinėjimo. Tačiau aš pateiksiu keletą tradicinio Romos ritualo bruožų, kurie padės suprasti, ką turiu galvoje kalbėdamas apie vidinį tradicinių apeigų vyriškumą.

Pirma, vyriškumas yra priešingas sentimentalumui ne jausmams, bet jausmingumui. Tradiciniame rituale nėra jokių sentimentalumo pėdsakų. Tai matyti iš jo maldų glaustų ir tikslių, tačiau neprarandančių kalbos grožio ir rubrikų, neleidžiančių kunigui įterpti į ritualą savo paties jausmų ir žodžių. Jei pasinaudosime kardinolo Newmano įžvalga, kad sentimentalumas esąs religijos rūgštis, suėdanti tikrąją religiją, tai Tradicinio ritualo rubrikos yra piliulė, apsauganti liturgiją nuo sentimentalumo rėmens.

Antra, tradicinėse Romos Mišiose tyla yra pagrindinė bendravimo su Dievu priemonė. Aktyvus dalyvavimas suprantamas kaip kontempliacija, malda. Šio ritualo žodžiai niekada nėra jo tikslas. Jie yra nustatyti. Jie byloja apie kai ką daugiau. Įprasta sakyti, kad du tikri draugai yra tie, kurie gali tylėti vienas kito akivaizdoje ir žinoti, kad šioje tyloje širdis kalba į širdį. Tai Mozės tyla prieš degantį krūmą, dykumos tėvų tyla, tyla, apėmusi šv. Benediktą urve.

Trečia, lotynų kalba yra vyriška. Ši kalba, skirtingai nuo savo moteriškesnių palikuonių, romanų kalbų, yra vyriška savo kietumu, glaustumu, formalumu, sudėtingumu, nelankstumu. Net tokio poeto, kaip Ovidijus, rankose, kuris tikrai suprato ir savo kūryboje taip gražiai atskleidė moterišką romėnų poezijos pusę net ten lotynų kalbos vyriškumas tvirtai atsilaiko prieš bet kokį mėginimą padaryti šią kalbą kitokią, nei ji yra.

Ketvirta, tradicinis Romos ritualas ne tik savo rubrikomis, bet pačia savo esme reikalauja paklusimo savo formai. Jis reikalauja užgniaužti bet kokią saviraišką. Tai yra kai kas, į ką įsilieji, nesistengdamas nieko keisti. Tai panašu į didvyrišką savęs išsižadėjimą dėl aukštesnio tikslo, telos.

Su tuo glaudžiai susijęs penktas bruožas, būtent: liturgija yra gaunama ir perduodama, o ne paties sukuriama. Į ją reikia įžengti. Ši savybė aiškiau matoma Rytų apeigose, kur racionalizmas ir sentimentalumas dar nesunaikino jausmo, kad liturgija yra Dievo duota – todėl Rytuose ji vadinama „Dieviškąja Liturgija“. Tai nereiškia, kad liturgija yra suakmenėjusi iškasena, negalinti organiškai augti. Ne, liturgija greičiau yra kaip didingas namas, kuris Šventosios Dvasios įkvėpimu buvo statomas per amžius ir į kurį belieka įeiti. Romano Guardini savo genialiame ir teisingame veikale „Liturgijos Dvasia“, įkvėpusiame popiežių Benediktą XVI, gina šį liturgijos, kaip iš aukščiau gauto lobio, bruožą, nes negalima „žaisti Viešpaties Namuose“, jei tų namų nėra. Kunigas paklūsta draudimui mėginti primesti savo pomėgius liturgijai. Jis pasirengęs daryti tai, kas turi būti daroma. Jis priima savęs atsižadėjimo naštą, be kurios neįmanoma įsilieti į kosminę liturgiją, peržengiančią laiką ir erdvę.[7]

Šešta, tradicinę liturgiją vyrišką daro tokių nevienareikšmiškų gestų, kaip bučiniai, naudojimas. Žinoma, bučinius paprastai priskiriame erotikos sričiai. Vis dėlto bučinys, kaip pagarbos ir meilės ženklas liturgijoje naudojamiems daiktams ir joje dalyvaujantiems asmenims (Ramybės bučinys), apvalo šį erotinį simbolį ir pakelia jį į aukščiausią ir objektyviausią Dievo garbinimo lygmenį. Mane visada glumina tie kunigai, kurie Tradicines Mišias laiko nenaudodami įprastų bučinių, neva šie yra kažkaip „pertekliniai“, nereikalingi, be to, galį būti klaidingai suprasti. Jie niekada nebus pertekliniai, kaip Jėzus paaiškino Judui, Marijai patepus Jo kojas brangiuoju nardo tepalu. Jie gali būti klaidingai suprasti tik tada, kai iš liturgijos pašalinamas jos natūralus vyriškumas.

Galiausiai tradicinė liturgija yra vyriška ta prasme, kad ji pabrėžia esminį kunigo vienišumą bendruomenės atžvilgiu, bendruomenės, kuri yra jo mylima kaimenė ir už kurią jis numirtų, jeigu to būtų pareikalauta. Kunigas, vir, stovi vienas prie altoriaus, kad paaukotų auką už savo tautą. Jis stovi vienoje eilėje su Melkizedeku, Moze, šv. Pauliumi, šv. Augustinu ir visais šventaisiais, kurie nebijojo būti vieni su Dievu dėl savo kaimenės, ypač su tais, kurie nebijojo patirti kankinystės vienatvės.

Iš čia pateiktų svarstymų apie liturgijos vyriškumą darosi akivaizdu, kad liturgijos nuvyriškėjimas reikalauja kunigo nuvyriškėjimo ir kartu prie jo veda. Dabar noriu panagrinėti du kunigo sumoteriškėjimo aspektus: vieną, kuris yra tiesioginė plačiai paplitusių Novus Ordo apeigų pasekmė; kitą, kuris yra pamiršto esminio kunigo vyriškumo padarinys.

Negali būti galingesnės kunigą nuvyrinančios jėgos už šiuolaikinį paprotį aukoti Mišias atsigręžus į žmones. Jau nekalbant apie netradicinį šio papročio pobūdį, jo pagrindimą klaidingomis ir sentimentaliomis nuorodomis į senovę (tokį archeologizmą pop. Pijus XII pasmerkė enciklikoje „Mediator Dei“), jo lemiamą vaidmenį skleidžiant visiškai klaidingą Mišių sampratą, dėl kurios antraeilis Mišių, kaip „valgio“, aspektas beveik išstūmė pagrindinį aukos aspektą, šis Mišių laikymo paprotys atsigręžus į žmones, kaip Tradicija neparemta naujovė, yra vienas iš pagrindinių kunigystės vyriškumo praradimo priežasčių.[8]

Vienos iš daugelio savo viešnagių Italijoje metu pastebėjau, kad dauguma vaikų vežimėlių buvo pagaminti taip, kad kūdikis sėdėtų atsigręžęs į vežimėlį stumiančią motiną. Tai man atrodė keista, nes Jungtinėse Valstijose kūdikis žvelgia į tą pačią pusę, kaip ir motina, stumianti vežimėlį. Kai apie tai paklausiau pažįstamos moters, ji pasakė, kad daug Italijos motinų nori išlaikyti pastovų akių kontaktą su kūdikiu, šypsotis jam, kalbėti su juo kūdikių kalba, vienu žodžiu, palaikyti tarp motinos ir vaiko nuolatinį ryšį. Šis įsivaizduojamas motinos poreikis nuolatos bendrauti su vaiku veidas į veidą ir užimti visą jo dėmesį siekiant, kad joks kontaktas su išoriniu pasauliu, su „kitu“, nepakenktų jų santykiams, nenatūraliai sustiprina ir iškreipia klasikinį motinos ir vaiko santykį.

Nesiginčydamas, ar ši analogija yra tiksli ir išbaigta, norėčiau teigti, kad radikali naujovė laikyti Mišias atsisukus į žmones, naujovė, kurios niekada neįsakė nei Susirinkimas, nei jokia liturginė knyga, perkeitė kunigo vaidmenį Mišiose. Jis jau nebėra tėvas, vedantis savo tautą aukoti auką Tėvui. Nuolatinis akių kontaktas, liturginis tauškėjimas su žmonėmis, o kartais ir sąmoningai kvailas elgesys, tarsi žmonės būtų maži vaikai, sumenkina kunigo vaidmenį iki kūdikių motinos. Savo ruožtu bendruomenės prilyginimas kūdikiams, kurie yra priversti nuolat žiūrėti į motiną-kunigą, trukdo jiems žvelgti toliau jo, į Dievą, garbinamą kosminės Kristaus aukos metu.

Galime panaudoti kitą žemišką analogiją: Mišios atsigręžus į žmones tampa panašios į vidurinės mokyklos susirinkimą, kur kiekvienas atlieka tam tikrą vaidmenį vadovaujant direktorei, užtikrinančiai, kad viskas vyktų sklandžiai. Kai kurie liturgistai tai vadina „horizontalia“ liturgijos dimensija, priešpriešindami ją „vertikaliai“ dimensijai, suteikiančiai transcendencijos pojūtį.

Akivaizdu, kad šis požiūris absoliučiai neigia liturgijos, kaip duotybės, pobūdį ir jos tikslą Dievo pagarbinimą gyriumi ir auka. Novus Ordo rubrikos taip pat skatina šį radikaliai netradicinį liturgijos supratimą, savo instrukcijas silpnindamos tokiais pasakymais, kaip: „arba kitais žodžiais“, „arba kitu būdu“, „arba pagal vietos paprotį“. Toks „mokyklos susirinkimo“ lygio supratimas apie liturgiją daro katalikų dievogarbą neįmanoma, bent jau taip, kaip ją suprato Tradicija. Nes pagal Tradiciją, pagrindinė liturgijos prasmė yra viešas garbinimas. Tai yra pareiga, officium, nors ir pagrįsta meile, bet vis dėlto pareiga. Būtent ši tradicinė dievogarbos, kaip officium, prasmė yra įtvirtinta, matoma, išgirstama ir išgyvenama tradiciniame Romos rituale.

Kunigas yra tarsi Abraomas Izaoko tėvas, žydų tėvas ir mūsų tėvas tikėjimu. Abraomo, kaip tėvo, didžiausias tikėjimo ir garbinimo aktas įvyksta tada, kai jis, paklusdamas Dievui, veda savo sūnų Izaoką ant kalno paaukoti. Jie eina pėsčiomis, kiekvienas atsigręžęs į kalno viršūnę. Tvyro tyla, išskyrus trumpą pokalbį tarp tėvo ir sūnaus:

Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą: „Tėve!“ „Aš čia, mano sūnau“ , – atsiliepė. Jis tarė: „Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?“ Abraomas atsakė: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau“. Ir jiedu drauge ėjo toliau.

Čia tarp Abraomo ir Izaoko matome tikrai horizontalų garbinimo komponentą, trumpą ir dalykišką. Vertikalus ir pagrindinis dialogas vyksta tarp Abraomo ir Dievo, dialogas, kuris vyksta baisaus paklusnumo ir tikėjimo tyloje.

Šis „tikėjimo vyro“ vaidmuo radikaliai skiriasi nuo kunigo, tikinčio, kad jo darbas yra ne vesti tautą prie aukos altoriaus, o kalbėtis su žmonėmis, kad jie „suprastų, kas vyksta“. Tada Eucharistinė malda su savo visiškai trumpu dialogu tarp kunigo ir žmonių tampa tik dar vienu lengvo pašnekesio pratęsimu. Čia nėra kopimo drauge į kalną, nėra kreipimosi kartu į Viešpatį; vietoj to yra baisus ir nuobodus sąstingis, palaikomas globėjiškos ir valdingos motinos, mėginančios užmegzti ryšį su savo vaiku ir šitaip sunaikinti vaiko laisvę pakilti į Dievo kalną.

Prieš pereinant prie svarbaus klausimo apie Novus Ordo apeigų tęstinumą tradicinio Romos ritualo atžvilgiu, noriu pateikti kelias pastabas apie du praktinius liturgijos ir kunigo nuvyriškėjimo vaisius. Pirmasis yra šis: muzika, kurią sukurti įkvėpė Novus Ordo tiek Mišių tekstams, tiek liturgijos metu giedamoms giesmėms geriausiu atveju yra funkcinė, blogiausiu sentimentalus šlamštas, kurio pasiklausius, senieji protestantų evangelikų himnai skamba tarsi Bacho choralai. Kai Mišios sumenkinamos iki susirinkimo, kuriame svarbiausias yra santykis su bendruomene, tada muzika tampa geriausiu atveju tik funkcinė, o blogiausiu kaitinančia žmonių emocijas. Šis funkcionalizmas yra liturgijos specialistų, vis dar kontroliuojančių didesnę dalį Bažnyčios liturginio gyvenimo Romos dikasterijose, seminarijose, vyskupijose ir todėl parapijose, šiurpinančio, pasenusio ir antiliturginio nusiteikimo žymė.

Funkcionalizmas[9] negali sukurti didingo meno nei muzikos, nei tapybos, nei skulptūros, nei architektūros srityje. Funkcionalizmas naikina Dievo garbinimą bent jau suprantamą tradiciškai žvelgdamas į jį ne tiek kaip į iracionalų, kiek kaip į neracionalų. Funkcionalistiniu požiūriu, Novus Ordo Mišių skaitiniai tampa didaktikos akimirkomis, kaip klasėje, o ne garbinimo apeigoms, kaip buvo suprantama tradiciškai. Kaip jau sakiau, Naujosiose Mišiose kunigas veikia kaip mokytoja, nuolat aiškinanti, ką jos mokiniai girdi ir mato. Mes pamiršome, kad Mišių skaitiniai (Žodžio liturgija) yra Žodžio nešėjai pačioje liturgijoje; tai ne tik pamokos, kurias reikia išgirsti ir įsidėti į širdį. Jie priklauso liturgijai, o ne katekizmo užsiėmimui, vedamam mokytojos. Liturgija nėra didaktinė: ji formuoja ir daro poveikį. Ji reikalauja dėmesingumo tam, kas yra anapus giedamų ar tariamų žodžių. Šv. Rašto skaitiniai per Mišias yra Žodžio aidas ir pagarbus „priminimas Dievui“ to, ką Jis yra pasakęs ir padaręs už mus Jėzaus Kristaus asmenyje. Funkcionalistiniu požiūriu, tradicinės Bažnyčios giesmės turi būti visiškai panaikintos, nes jos neapsiriboja savo tiesiogine funkcija, bet siekia pakelti žmogaus dvasią link Dievo.

Dabar nusigręžkime nuo banalios ir sentimentalios Novus Ordo muzikos, liguisto funkcionalizmo vaisiaus, ir pakalbėkime apie tai, kas galbūt pasirodys nereikšminga, tačiau taip pat atspindi kunigo sumoteriškėjimą: tai kunigo rūbai ne Mišių metu. Kunigo apranga, kai jis neatlieka liturginės funkcijos, tapo tam tikra prasme, pasiskolinant dabar madingą pasaulietinį būdvardį, metroseksuali[10]. Tai reiškia, kad jo vyriškumas nebematomas išorėje. Sutanos, kaip normalaus kunigo rūbo, atsisakymas ne liturgijos metu yra viena iš kunigo nuvyriškėjimo priežasčių. Atsisakymas nešioti skiriamąjį rūbą, sutaną, ir jos pakeitimas juodu dalykiniu kostiumu, dėvimu su kunigiška apykakle, arba, vis dažniau, marškiniais su baltu skirtuku ant apykaklės, kurį galima nusiimti ir įsikišti į kišenę, yra dalis kunigo „slenkstiškumo“ praradimo. Jis nebėra tas, kuris stovi prie slenksčio tarp žemės ir dangaus, aukodamas Mišias. Religiniai rūbai, sumodeliuoti pagal pasaulietinius drabužius, susilpnina ir neutralizuoja jį, paversdami jį paprasčiausiu pastoriumi.

XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose atsirado radikalesnis požiūris į kunigo aprangą. Tai buvo požiūris tų, kurie rodėsi ir patys save laikė reformos pirmeiviais, ypač Europoje. Jie vilkėjo paltą ir kaklaraištį arba juodą megztinį aukštu kaklu, savo apranga dar labiau susiliedami su aplinkiniais. Daugelis Europos kunigų vis dar taip rengiasi, arba pasidavę sekuliaristinei pasaulėžiūrai, arba mėgindami pritapti prie savo kaimenės. Tiesa ta, kad sutana, kaip tradicinis kunigo rūbas, bent jau tikintiesiems primena, kad jis yra ne tik „dvasininkas“, bet ir kunigas, ne vien „religinis vadovas“, bet ir tas, kuris aukoja už juos Auką, kurio gyvenimo centras yra šis aukojimas ir kuris niekada negali būti visiškai supasaulėjęs. Sutana yra kunigo vyriškumo patvirtinimas. Tai kontrastuoja su pasaulietiška vyriškumo samprata, kurią atitinka riaumojantis futbolininkas ar nesiskutęs modelis aptemptais džinsais, ar koks nors „eržilas“, trykštantis seksualine energija. Vilkėdamas sutaną, kunigas tarsi užsideda pranašo mantiją; jis išoriškai parodo prisiimąs tą vienatvę ir atsižadėjimą, kurie yra neatsiejama vyro kunigystės dalis. Sutana yra to atsižadėjimo, kuris žymi santykį tarp kunigo ir jo žmonių, simbolis.

Vyriškumą praradęs kunigas atsižadėjimą painioja su arogancija, pranašumo demonstravimu, šaltumu ar klerikalizmu. Ironiška, bet tiesa yra visai priešinga. Posusirinkiminiu laikotarpiu itin suvešėjo klerikalizmas, kurį mėginama nuslėpti tvirtinant, kad kunigas tik „pirmininkauja“ susirinkimui, bet iš tiesų jis ėmė vadovauti viskam. Kunigas niekada neturėtų būti pirmininkas, nes taip virstų tarsi kokiu besiblaškančiu vestuvių planuotoju. Norėdamas iš tiesų mylėti savo žmones, kunigas privalo turėti šį atsiribojimo nuo jų jausmą, priešingu atveju jis taps dar vienu tipišku Holivudo personažu.

Mes pagaliau prieiname prie rimčiausio liturgijos nuvyriškėjimo vaisiaus: akivaizdaus ir tikro atotrūkio tarp Novus Ordo ir tradicinio Romos ritualo. Šis trūkio ir lūžio klausimas buvo daugelio studijų ir pokalbių tema pastaruosius keletą metų: užtenka paminėti Benedikto XVI garsųjį kreipimąsi į Romos kuriją 2005 m. gruodžio 22 d. Nors šiame kreipimesi daugiausia kalbama apie Vatikano II Susirinkimo interpretavimo hermeneutikos klausimą, jame paliečiama ir konkreti liturgijos trūkio problema.

Paties žodžio „trūkis“ prasmė dažnai yra neaiški. Noriu pateikti analogiją, kuri, mano manymu, paaiškina, ką reiškia šis trūkis tarp dviejų Romos apeigų formų. Matematikoje esama funkcijų, kurių tolydumas nutrūksta tam tikrame taške. Kalbant paprastai, tai reiškia, kad tame taške funkcija neturi jokios vertės. Galime pasakyti, kad šiame taške funkcijoje yra „skylė“. Be to, tai reiškia, kad nėra kaip „pereiti“ nuo vienos trūkio pusės prie kitos. Negalima pereiti „per“ skylę funkcijoje.

Ši analogija apie funkciją, kurioje yra skylė, trūkis, padės mums suprasti faktą, jog didžiajai daugumai katalikų, gyvenančių „kitoje“ trūkio pusėje, t. y. tiems, kuriems Novus Ordo yra jų vienintelė Mišių patirtis, funkcijos pusė „prieš“ trūkį yra visiškai svetima. Kad ir kokie teologiniai ir liturginiai argumentai būtų metami šioje diskusijoje apie ritualų tęstinumą, stulbina tai, jog katalikams, užaugusiems su Novus Ordo Mišiomis, tradicinis Romos ritualas yra kažkas svetima ir egzotiška. Šie katalikai nemato jokio tęstinumo, kurį ten esant tvirtino reformatoriai. Jie regi tik skylę, gilią tarsi bedugnę, ir negali suprasti to, kas yra kitoje bedugnės pusėje.

Pasinaudokime vėl matematine analogija, kad geriau paaiškėtų, ką iš tikrųjų reiškia šis atotrūkis tarp dviejų ritualo formų. Funkcijas vaizduoja formulės su kintamaisiais. Netolydi funkcija gali turėti tą pačią formulę tarkime, tai ritualo forma abejose trūkio taško pusėse. Bet būna situacijų, kai po trūkio taško funkcijos formulė keičiasi, vietoj jos atsiranda visiškai nauja formulė, arba forma. Jei tikėsime tuo, ką mūsiškiai katalikai patiria dalyvaudami Mišiose abiem Romos ritualo formomis, taps akivaizdu, kad egzistuoja ne tik trūkis, skylė; bet ir nauja funkcija, nauja formulė, nauja forma. Nauja formulė naudoja tuos pačius kintamuosius kaip ir senoji, tačiau tai kitokia formulė, vaizduojanti visiškai kitokias naujas kreives. Naujosios formos išvaizda, forma ir struktūra labai skiriasi nuo senosios, buvusios prieš trūkio tašką. Tai kelia didžiausią pavojų katalikų tikėjimo, regimo, suprantamo ir įgyvendinamo šventosiose Mišiose, grynumui.

Taigi, vienoje pusėje turime Tradicines Romos Mišias; jos, vienos šiuolaikinės šv. Benedikto biografijos žodžiais, yra galingos ir keistos. Tradicinėms Romos Mišioms galima pritaikyti Įvado į Antiphonale Monasticum žodžius, apibūdinančius Bažnyčios choralą: „paprastas, blaivus, kartais gal kiek asketiškas, tikrai gražus, pasižymintis labai stipriu melodijos jausmu, pagaliau gebantis būti malonus ir kartu labai išraiškingas, jautrus visiems temperamentams ir sugebantis atskleisti slapčiausius sielos jausmus“. O kitoje pusėje turime kai ką kita netekusį vyriškumo ir romėniškumo.

Būtent tai kardinolas Heenanas matė tą 1967 metų dieną, kai Romoje vyskupai pirmą kartą laikė Mišias eksperimentine Novus Ordo forma. Jis įžvelgė jose funkcionalistinį mentalitetą, nesuprantantį apeigų ir painiojantį paprastumą su infantilumu. Jis matė Novus Ordo Mišių „naujumą“, kuris ne organiškai išaugo iš Tradicijos, bet kilo iš tam tikros liturginės ir teologinės srovės, įkvėptos Apšvietos racionalizmo. Kardinolas matė liturgijos nuvyriškėjimą ir žinojo, koks būtų vienas iš Novus Ordo įvedimo Bažnyčioje padarinių: didžiulis Mišių lankomumo smukimas. Jis gyveno pakankamai ilgai, kad išvystų šventumo pojūčio nykimo pradžią. Tačiau jam nebeteko pamatyti nei kunigystės nuvyriškėjimo, nei pražūtingų šio reiškinio pasekmių: dramatiško pašaukimų sumažėjimo ir paplitusios neištikimybės celibatui.

 

Šaltinis: Rorate Caeli

 

[1] Arthur Evelyn Waugh (Arturas Yvilinas Vo, 1903‒1966) ‒ garsus anglų rašytojas, jaunystėje atsivertęs į katalikybę.

[2] Waugh E., Card. Heenan J. C., A Bitter Trial, 2nd ed., South Bend: St. Austin Press, 2000.

[3] Ten pat, p. 70.

[4] Caesar, De bello Gallico, 1.1.

[5] Kardinolas taip pat pažymėjo, kad jis nežinąs Naujojo ritualo kūrėjų vardų, tačiau jam esą akivaizdu, kad jie, ko gero, niekada nedirbo parapijose paprastais kunigais.

[6] „Tačiau liturgija yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė.“ (Vatikano II Susirinkimo konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 10.)

[7] Guardini R., The Church and the Catholic and The Spirit of the Liturgy, New York: Sheed and Ward, 1935.

[8] Trečiojoje Romos mišiolo bendrosios instrukcijos laidoje aiškiai sakoma, kad Mišių laikymas atsisukus į žmones nėra privalomas, ir kad visiems leidžiama pamaldas laikyti tradiciniu būdu, atsisukus į rytus. Viena didžiausių posusirinkiminės liturginės revoliucijos paslapčių yra ta, kad praktikoje Mišių laikymas atsisukus į žmones tapo visuotinai privalomas, nors to neįsako jokie oficialūs dokumentai.

[9] Funkcionalizmas ‒ moderniojo meno, ypač architektūros, kryptis, atsižvelgianti vien į funkcinį tikslingumą ir ignoruojanti formų estetiškumą.

[10] Metroseksualas – materialiai apsirūpinęs, išpuoselėtos išvaizdos miesčionis, mylintis ne moteris, ne vyrus, o save.