„Šios Mišios, mūsų Mišios, turėtų mums tikrai tapti tuo Evangelijos perlu, dėl kurio mes galime visko išsižadėti ir viską parduoti.“
Brangūs Šv. Pijaus X brolijos nariai ir draugai!
Motu proprio Traditionis custodes ir jį lydintis laiškas sukėlė nemenką sąmyšį vadinamųjų tradicionalistų aplinkoje. Logiškai mąstydami, galime konstatuoti, kad tęstinumo hermeneutikos laikotarpis su jo dviprasmybėmis, iliuzijomis ir neįmanomomis pastangomis buvo drastiškai užbaigtas ir tiesiog nubrauktas rankove. Šios labai aiškios ir nedviprasmiškos priemonės nėra tiesiogiai susijusios su Brolija, tačiau jos turėtų paskatinti mus susimąstyti. Norint tai padaryti, būtina pažvelgti į dalykus iš šalies ir tuo pačiu užduoti sau amžinai seną ir naują klausimą: kodėl po penkiasdešimt metų tridentinės Mišios vis dar yra suklupimo akmuo?
Pirmiausia turime prisiminti, kad šventosios Mišios yra nuožmiausios visų laikų kovos tęsinys: kovos tarp Dievo karalystės ir šėtono viešpatijos. Šio karo lemiama valanda buvo Kalvarija, ir jis baigėsi mūsų Viešpaties triumfu. Būtent dėl šios kovos ir šios pergalės Kristus tapo žmogumi. Kadangi mūsų Viešpaties pergalė buvo laimėta ant kryžiaus ir jo Krauju, suprantama, kad jos pratęsimas – Mišios – taip pat nuolat įtraukiamos į kovą ir susilaukia priešingumo. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas į šią kovą: mūsų Viešpats mums tai primena sakydamas, kad jis atėjo „nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10, 34). Nieko nuostabaus, kad visų amžių Mišios, tobulai išreiškiančios galutinę mūsų Viešpaties pergalę prieš nuodėmę per jo permaldavimo auką, pačios yra prieštaravimo ženklas.
Bet kodėl šios Mišios tapo prieštaravimo ženklu net Bažnyčios viduje? Atsakymas yra paprastas ir tampa vis aiškesnis. Po penkiasdešimties metų šio atsakymo atskiri aspektai tampa akivaizdūs kiekvienam geros valios krikščioniui: Tridento Mišios išreiškia ir perteikia tam tikrą krikščioniško gyvenimo, taigi ir Bažnyčios, sampratą, kuri visiškai nesuderinama su Vatikano II Susirinkimo ekleziologija. Problema kyla ne tik liturginiu, estetiniu ar grynai formaliu lygmeniu. Problema slypi vienu metu doktrininiame, moraliniame, dvasiniame, bažnytiniame ir liturginiame lygmenyse. Žodžiu, ši problema paliečia visus be išimties bažnyčios gyvenimo aspektus – tai tikėjimo klausimas.
Vienoje fronto pusėje yra visų laikų Mišios – Bažnyčios vėliava, kuri meta iššūkį pasauliui ir yra tikra dėl savo pergalės, nes mūšis, kuriame ji iškelta, yra mūsų Viešpaties kovos prieš nuodėmę ir šėtono karalystę tęsinys. Mišiose ir per Mišias mūsų Viešpats įtraukia krikščionių sielas į savo kovą ir taip leidžia joms dalyvauti jo kryžiuje ir jo pergalėje. Tai lemia iš esmės karingą krikščioniško gyvenimo sampratą, kuriai būdingi du požymiai: aukos dvasia ir nepajudinama viltis.
Kitoje pusėje iškilo Pauliaus VI Mišios kaip autentiška Bažnyčios, norinčios gyventi darnoje su pasauliu ir įsiklausančios į pasaulio balsą, išraiška; Bažnyčios, kuriai galiausiai nebereikia kovoti su pasauliu, nes ji neturi jam ko prikišti; Bažnyčios, kuri neturi ko daugiau mokyti, nes pati klausosi šio pasaulio galingųjų; Bažnyčios, kuriai nebereikia mūsų Viešpaties aukos, nes ji nebesuvokia nuodėmės ir todėl nebesiekia atsiteisti už ją; Bažnyčios, kuri nebesiima misijos atstatyti visuotinę mūsų Viešpaties karalystę, tik nori įnešti savo indėlį kuriant geresnį, laisvesnį, labiau lygiateisį ir ekologiškesnį pasaulį. Ji nori viso to pasiekti grynai žmogiškomis priemonėmis. Tą humanistinę misiją, kuriai pasišventė Bažnyčios vyrai, neišvengiamai turi atitikti humanistinė ir desakralizuota liturgija.
Pastaruosius penkiasdešimt metų trunkantis mūšis, be abejo, liepos 16 d. reikšmingai pakrypęs nauja linkme, nėra karas tarp dviejų ritų. Tai neabejotinai karas tarp dviejų skirtingų, prieštaraujančių viena kitai Bažnyčios ir krikščioniško gyvenimo sampratų, kurios yra absoliučiai neredukuojamos ir nesuderinamos. Tam tikra prasme galėtume su šv. Augustinu tarti: dvi Mišios įsteigė du miestus – visų laikų Mišios pastatė krikščionišką miestą, o naujosios Mišios įkūrė humanistinį ir laicistinį miestą.
Gerasis Dievas visa tai leidžia, žinoma, tik tam, kad iš to gautume didesnį gėrį: pirmiausia mums, kuriems nepelnytai pasisekė pažinti tridentines Mišias ir naudotis jų vaisiais. Turime lobį, kurį ne visuomet teisingai įvertiname ir kurį dažnai sergstime tik iš įpročio. Kam nors užpuolus ar paniekinus mums brangų dalyką, pradedame geriau suvokti to dalyko vertę. Tegul šis „sukrėtimas“ dėl griežtų oficialių liepos 16-osios tekstų padeda mums atnaujinti, pagilinti ir iš naujo atrasti mūsų lojalumą Tridento Mišioms. Šios Mišios, mūsų Mišios, turėtų mums tikrai tapti tuo Evangelijos perlu, dėl kurio mes galime visko išsižadėti ir viską parduoti. Kas nėra pasirengęs pralieti kraujo dėl šių Mišių, nevertas jas švęsti. Kas nepasirengęs atsisakyti visko, kad jas išsaugotų, nėra vertas jose dalyvauti.
Tai turėtų būti pirmoji mūsų reakcija į šiuos įvykius, kurie šiandien sukrėtė Bažnyčią. Mūsų, kunigų ir tikinčiųjų katalikų, reakcija turėtų savo gilumu ir platumu toli gražu neapsiriboti nerimastingais ar net beviltiškais komentarais.
Gerasis Viešpats tikrai turi kitą tikslą, jeigu jis leido šį naują puolimą prieš Tridento Mišias. Neabejotina, kad daugybė kunigų ir tikinčiųjų pastaraisiais metais atrado šias Mišias ir taip priartėjo prie naujo dvasinio ir moralinio horizonto, atveriančio naujus kelius jų sielos pašventinimui. Tos naujos priemonės prieš Mišias privers šias sielas padaryti būtinas išvadas iš to, ką jos atrado. Dabar jos pačios turi pasirinkti, ko sąžinė reikalauja iš kiekvieno įžvalgaus kataliko. Tam sielos turi tinkamus skyrimo kriterijus. Daugelis sielų susidurs su svarbiu pasirinkimu, liečiančiu patį tikėjimą, nes – mes norime tai pakartoti – Mišios yra aukščiausia jo doktrininės ir moralinės visumos išraiška. Todėl reikia rinktis katalikų tikėjimą kaip visumą ir per jį pasirinkti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, jo kryžių, jo auką ir karalystę. Tai yra jo Kraujo pasirinkimas, Nukryžiuotojo laikymasis, visiškas, radikalus ir nuoseklus jo sekimas, išlaikant ištikimybę iki galo.
Šv. Pijaus X brolija įsipareigojo padėti visoms sieloms, kurios šiuo metu jaučia nerimą ir sumišimą. Visų pirma, mūsų pareiga yra nuraminti jas faktais, kad Tridento Mišios niekada neišnyks nuo žemės paviršiaus: tai labai reikalingas vilties ženklas! Be to, kiekvienas iš mūsų, tiek kunigai, tiek tikintieji, turime ištiesti sieloms pagalbos ranką, nes kas nenori dalintis gėrybėmis, kuriomis pats naudojasi, tas nėra vertas tokių gėrybių. Tik taip galime iš tikrųjų įrodyti savo meilę sieloms ir Bažnyčiai. Juk kiekviena siela, kurią mes laimime mūsų Viešpaties kryžiui ir jo neišmatuojamai meilei, jo parodytai mums aukos metu, iš tikrųjų yra laimėta Bažnyčiai ir jos meilei – meilei, kurią turime jausti ypač šią akimirką.
Mes patikime visus šiuos rūpesčius Sopulingajai Motinai, jos link kreipiame savo maldas, nes niekas kitas, išskyrus ją, geriau nesuvokė mūsų Viešpaties aukos ir jo kryžiaus pergalės paslapties. Niekas, išskyrus ją, nebuvo taip glaudžiai susivienijęs su mūsų Viešpaties kančia ir triumfu. Į jos rankas Viešpats sudėjo visą Bažnyčią. Būtent todėl jai buvo patikėtas ir brangiausias dalykas Bažnyčioje: mūsų Viešpaties testamentas – šventoji Mišių auka.
Menzingenas, 2021 liepos 22 d., Šv. Marijos Magdalietės šventėje
Don Davide Pagliarani, generalinis vyresnysis