Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

 

 

Kartu su pirmaisiais šio vėlyvo pavasario ženklais matome ir tam tikrą pagausėjimą merginų, moterų ir net šeimų motinų, dėvinčių vyriškus drabužius.

Iki 1959 m. tokia apranga paprastai rodydavo, kad ta moteris – turistė, tačiau dabar atrodo, kad nemažai merginų ir moterų iš pačios Genujos į keliones leidžiasi apsirengusios vyriška apranga (kelnėmis). Tokio pobūdžio elgesio išpopuliarėjimas mus verčia rimtai susimąstyti. Prašome tų, kuriems skiriama ši Nota, kad atkreiptų į šią problemą reikiamą dėmesį ir suvoktų savo atsakomybę prieš Dievą. Pirmiausia norime pateikti svarų moralinį įvertinimą to fakto, kad moterys nešioja vyriškus drabužius. Taigi mūsų svarstymas bus susijęs vien tik su moralės klausimu.

Pirmiausia, kalbėdami apie moters aprangą, negalime teigti, kad tai, jog moterys nešioja vyro rūbą – kelnes yra sunkus nusižengimas prieš kuklumą, kadangi kelnės uždengia tikrai daugiau moters kūno, nei šiuolaikinės suknelės. Tačiau, kita vertus, kad apranga būtų kukli, ji turi ne tik pridengti kūną, bet ir nebūti per daug aptemptai prie jo prigludusi. Tiesa yra tokia, kad dauguma moteriškų drabužių šiandien priglunda prie kūno labiau, nei kelnės, kurios irgi gali būti ir de facto yra vis labiau aptemptos. Dėl to reikia ne mažiau baimintis, nei dėl perdėto kūno eksponavimo. Taigi nekuklumo problema čia negali likti nepastebėta, nors jos nereikia ir dirbtinai perdėti.

Yra ir kitas fakto, kad moterys nešioja kelnes, aspektas, kuris mums atrodo daug rimtesnis. Tai, kad moterys nešioja vyriškus drabužius, visų pirma kenkia joms pačioms. Pirmiausia, tai keičia joms būdingą moterišką mąstyseną. Antra, įtakoja jų laikyseną vyro atžvilgiu ir gadina santykius tarp lyčių. Galų gale tai daro žalą moteriai kaip motinai – menkina pagarbą jai vaikų akyse.

Kiekvieną iš šių punktų reikia nuodugniai apmąstyti.

 

 

Priežastis, verčianti moteris dėvėti vyriškus drabužius, visada yra noras mėgdžioti vyrą, o veikiau – konkuruoti su juo, nes jis laikomas stipresniu, mažiau suvaržytu ir labiau nepriklausomu. Tokia motyvacija aiškiai rodo, kad vyriška apranga yra regima vidinio troškimo „būti kaip vyras“ apraiška. Bet juk nuo tada, kai egzistuoja žmogus, jo nešiojama apranga visada primeta ir formuoja jo laikyseną, judesius ir elgesį. Nors ir būdama išorinis dalykas, ji veikia jo vidinį pasaulį, primesdama tam tikrą ypatingą mąstyseną.

Pridėsime, kad reiškinys, jog moteris nešioja vyriškus drabužius, visada didesniu ar mažesniu laipsniu yra susijęs su atmetimu jos pačios moteriškumo, tarsi jis būtų kažkas žemesnio ir blogesnio, nors jis yra tik kažkas skirtingo.

Šių priežasčių, prie kurių prisideda ir daug kitų, užtenka, kad suprastume, į kokį didelį pavojų save pastato moterys, jei lengvabūdiškai apsirengia vyriškais drabužiais.

 

 

Kai žmonėms bręstant pasikeičia santykiai tarp lyčių, tarpusavio potraukio instinktas ima dominuoti. Pamatinis tokio potraukio šaltinis yra skirtingumas tarp lyčių, kurios viena kitą papildo. Jeigu tas „skirtingumas“ taps mažiau akivaizdus dėl vienos iš jo išorinių apraiškų panaikinimo ir dėl lytims būdingos psichinės struktūros susilpnėjimo, bus sugriautas pamatas, kuriuo rėmėsi ligtoliniai santykiai.

Tačiau to pasekmės yra dar rimtesnės. Lyčių tarpusavio trauką lydi ir natūralus drovumo jausmas, pažabojantis instinktą. Šis drovumas didina pagarbą ir sveiką baimės jausmą viskam, kas galėtų skatinti instinktą bet kokiems nekontroliuojamiems veiksmams. Aprangos, kuri savo skirtingumu išreiškia prigimties apribojimus ir sustiprina jos apsauginius impulsus, pakeitimas iš tiesų reiškia tų apribojimų panaikinimą ir drovumo instinkto susilpnėjimą. Kai natūrali drovumo reakcija, susilpninta išorinių stabdžių trūkumo, išnyksta, santykiai tarp lyčių palaipsniui degraduoja iki gryno juslingumo, kurį lydi visiškas tarpusavio pagarbos ir paslaugumo trūkumas. Patirtis mums rodo, kad kai moteris savanoriškai išsižada savo lyties atributų, apsauginiai mechanizmai tampa išderinti, o blogi polinkiai gauna papildomą postūmį.

 

 

Visi vaikai iš prigimties jautrūs motinos kilnumui. Analizuodami pirmąsias dvasines krizes prieš vaikams įžengiant į subrendusį gyvenimą, matome, koks svarbus tuo metu mamos jautrumas ir jos nujautimas, kaip reikia tinkamai elgtis. Vaikų jautrumas tuo atžvilgiu yra labai stiprus. Suaugusieji, kuriems tai jau praeitis, greitai tuos dalykus pamiršta. Jeigu gerai pasirausime atmintyje, prisiminsime tuos griežtus reikalavimus, kuriuos vaikai instinktyviai kelia savo motinoms, o taip pat gilias ir kartais baisias reakcijas, kurias sukelia nekuklus tėvų elgesys.

Daugelio vėlesnių dramų pagrindas yra tuose pirmuose kūdikystės ir vaikystės patyrimuose. Vaikas gali nežinoti nuogumo, nešvankumo ar neištikimybės sąvokų, tačiau turi šeštąjį pojūtį, kuriuo pažįsta tuos reiškinius, keliančius jam kančią ir giliai sužeidžiančius sielą. Visa tai mus verčia žvelgti į tas problemas rimtai, nepaisant to, kad daugelis nesuvokia betarpiškų moterų rengimosi vyriškais drabužiais pasekmių.

Fundamentalūs pokyčiai moterų mąstyme tolimesnėje perspektyvoje negrįžtamai veda į šeimos sunaikinimą, santuokinių neištikimybę, meilės sunykimą, o to pasekmės sukrečia visą visuomenę. Teisybė, kad netinkamų drabužių dėvėjimo griaunamosios pasekmės gali būti menkai matomos trumpame laikotarpyje. Vis dėlto reikia atsiminti, kad kai kurie procesai veikia, iš lėto silpnindami, sužeisdami ir demoralizuodami.

Ar galima įsivaizduoti normalius vyro ir žmonos santykius, vykstant tokiems giliems pokyčiams moteriškoje mąstysenoje? Ar tokioje situacijoje įmanomas teisingas vaikų auklėjimas, reikalaujantis didžiulio subtilumo, susidedantis iš daugybės sunkiai apčiuopiamų niuansų, kai motinos intuicija ir instinktas vaidina tokį didžiulį vaidmenį, ypač tame pirmajame sudėtingame gyvenimo laikotarpyje? Ką tos moterys galės duoti savo vaikams, jeigu dėl nuolatinio vyriškų drabužių dėvėjimo jų pagrindine ambicija tampa konkurencija su vyrais, už tai užmokant savo lyčiai būdingų siekių praradimu?

Paklauskime, dėl ko nuo tada, kai žmogus egzistuoja, o tiksliau, nuo tada, kai jis gyvena civilizuotą gyvenimą, nepriklausomai nuo epochos ir vietos, visada ir visur matome abiejų lyčių visuomeninių funkcijų skirtingumą? Argi negalime tame įžvelgti nepaneigiamo įrodymo, kad egzistuoja įstatymas, įpareigojantis visą žmonių giminę? Apibendrinant: kur tik moterys ima nešioti vyriškus drabužius, visur per ilgesnį laikotarpį susiduriame su prigimtinės tvarkos pažeidimu. Todėl visi asmenys, užimantys atsakingus postus, turi pajusti savyje perspėjimą, kad padėtis yra grėsminga.

Skiriame šį perspėjimą visiems parapijų kunigams, bet labiausiai nuodėmklausiams, katalikiškų draugijų nariams, visai dvasininkijai, o ypač mokyklose mokančioms seserims vienuolėms. Kad galėtų pasipriešinti grėsmei, visi turi ją suvokti. Tas suvokimas dabar yra svarbiausias.

Atitinkamų veiksmų reikia imtis tinkamu laiku, tačiau tegul niekas mums nepatarinėja daryti nuolaidų dėl tariamai neišvengiamų pokyčių, kurie neva yra natūralios žmonijos evoliucijos pasekmė ir t. t. Žmonės gali rinktis, kadangi Dievas paliko jiems pakankamai daug laisvės, tačiau pamatinės prigimties ribos ir ne mažiau svarbūs apribojimai, plaukiantys iš amžinosios teisės, niekada nesikeitė ir nepasikeis nei dabar, nei ateityje.

Yra saitai, kuriuos galima nutraukti arba juos priimti, tačiau šis pasirinkimas pasibaigia atėjus mirčiai. Yra apribojimų, iš kurių tuščios filosofų fantazijos gali tyčiotis ir nežiūrėti į juos rimtai, tačiau jie beatodairiškai keršija tiems, kurie prieš juos sukyla. Istorija rimtais pavyzdžiais iš tautų gyvenimo ir jų nuosmukio parodo, kad kiekvienas bandymas pažeisti žmogaus prigimtį anksčiau ar vėliau baigiasi katastrofa.

Nuo Hėgelio dialektikos atsiradimo laikų esame maitinami fantazijomis, kurias daugelis žmonių savinasi, nors ir pasyviai. Tačiau prigimtis, tiesa ir iš jų kylanti teisė nekinta, ir šis faktas negali būti paneigtas tų, kurie naiviai tiki, kad žmogaus prigimtis gali radikaliai ir giliai keistis.

Prigimtinės teisės pažeidimų pasekmė yra ne naujo žmogaus sukūrimas, bet sumaištis, netikrumas, nerimą keliantis sielų nejautrumas ir išaugęs skaičius gyvenimo sužalotųjų, daugelio jau net nebepastebimų, paskendusių liūdesyje, nuobodulyje ir nihilizme. Suabejojimo nekeičiamomis normomis pasekmes pamatysime, pažvelgę į suirusias šeimas, dirbtinai skubinamą mirtį, senus žmones, paliktus likimo valiai, planingai demoralizuojamą jaunimą ir galų gale – į sielas, paskendusias liūdesyje ir atimančias sau gyvybę.

Kaip jau minėjome, tų, kuriems skirta ši nota, prašome skelbti pavojų. Jie patys žino, ką turi kalbėti visiems, pradedant nuo mažų mergaičių, dar sėdinčių mamoms ant kelių. Jie žino, kad turi, nepuldami į perlenkimus ir fantaziją, apibrėžti, kokiose srityse kaip bendrą principą galima toleruoti moterų dėvimus vyriškus drabužius. Jie žino, kad nevalia būti silpniems ir leisti kam nors pagalvoti, jog jie užmerkia akis prieš paprotį, kuris įšliaužė nepastebėtas ir griauna visų visuomenės institucijų pamatus.

Kunigai žino veikimo būdus, kurių turi imtis klausyklose, viena vertus, neimdami smerkti to kaip sunkaus nusižengimo kiekvienu atveju, tačiau kita vertus, visada parodydami griežtumą ir ryžtingumą. Dar daugiau, reikia suvokti poreikį imtis bendro pobūdžio veikimo, remiamo visų geros valios žmonių, kad sukurtume tvirtą užtvanką prieš šį artėjantį potvynį.

Tie iš jūsų, kurie kokiu nors būdu turi atsakomybę už sielas, supranta, kaip naudinga šioje kovoje turėti šalininkų tarp kultūros žmonių, žiniasklaidoje ir tarp dailės amato atstovų. Modelių namų, pažįstamų drabužių modeliuotojų bei aprangos verslo atstovų nuostata čia turi lemiamą reikšmę. Meninis jausmas, kūrybingumas ir geras skonis, sujungti kartu, sugebės surasti tinkamą ir gerą išeitį, nurodant, kokia apranga būtų tinkama moteriai važiuojant motociklu, gimnastikos pratimų arba darbo metu. Tikslas yra išsaugoti moters kuklumą, derantį su nekintama moteriškumo esme: moteriškumo, kuris, labiau nei kas kita, kiekvienam vaikui visada bus susijęs su motinos veidu.

Neprieštaraujame, kad šiuolaikinis gyvenimas sukuria problemas ir kelia reikalavimus, dažnai nežinotus mūsų protėvių. Tačiau tvirtiname, kad yra dalykų, labiau vertų apsaugos, nei nepastovios mados, o kiekviena protinga asmenybė, turinti sveiko proto ir gerą skonį, visada sugebės rasti tinkamą ir garbingą sprendimą. Dėl to, kreipdami dėmesį į sielų gėrį, paremtą Dievo meile, ryžtingai smerkiame atakas, nukreiptas prieš skirtingumą tarp lyčių ir prieš jų tarpusavio papildymą.

Sutikę moterį vyriškais drabužiais, turime matyti ne tiek ją, kiek žmoniją – tokią, kokia ji taps, jei jos moteriškoji dalis plačiu mastu perims vyriškus bruožus. Niekas negali manyti, kad bus naudos, jei ateis epocha, pilna neapibrėžtumo, netobulumo ir dviprasmybių.

Šis mūsų laiškas nėra adresuojamas plačiosioms masėms, bet tiems, kurie yra betarpiškai atsakingi už auklėjimą, už katalikiškas draugijas. Tegul jie vykdo savo priedermę, kad netaptų kaip sargai, miegantys poste, kai tuo tarpu blogis vis labiau veržiasi į vidų.

 

Iš: Zawsze Wierni, Nr. 3 (34) 2000. Iš lenkų k. vertė Š. Pusčius.

 

Rekomenduojame knygą apie gražią ir kartu moterišką bei krikščionišką aprangą: Colleen Hammond, Dressing with dignity [„Ori apranga“], TAN Books and Publishers, Inc., 2005.