Brangūs Nekaltosios riteriai!
Pradėkime šventojo Rožančiaus mėnesį karštai trokšdami ir tvirtai pasiryžę paklusti Nekaltosios Širdies reikalavimui kasdieną kalbėti Rožančių. Dabar, kai gyvename baisesniais nei anksčiau, tiesiog apokaliptiniais, laikais, mus turėtų giliai sujaudinti sesers Liucijos žodžiai: „Dabar Dievas mums duoda dvi paskutines išganymo priemones: pamaldumą šventajam Rožančiui ir Nekaltajai Marijos Širdžiai.“ Tik šiomis priemonėmis išgelbėsime savo ir daugybės kitų sielas. Mes, riteriai, turėtume būti pirmosiose Rožančiaus Kryžiaus žygio gretose; žygio, kurį įvedė mūsų Generalinis Vyresnysis, kad Nekaltoji Širdis taptų žinoma ir mylima ir kad pagaliau išsipildytų Jos iškilmingi pažadai dėl Šventosios Motinos Bažnyčios gerovės ir daugybės sielų išganymo.
Įsidėmėkite: neužtenka vien tik kalbėti Rožančių. Mes turime turėti tikrą pamaldumą jam ir įžvelgti šioje paslaptingoje maldoje slypinčius lobius. Šventasis Liudvikas Grinjonas de Monforas pats giliai apmąsto šį paslėptą lobį savo knygoje apie nuostabią Rožančiaus paslaptį, o popiežius Leonas XIII enciklikoje apie Rožančių jį aiškina taip: jo išorinis pavidalas, materialioji pusė, yra lūpų malda, bet vidinis aspektas, „siela“, yra mūsų Viešpaties gyvenimo paslapčių apmąstymas drauge su Švč. Mergele Marija.
Šiame laiške leiskite man pirmiausia atsakyti į klausimą: kodėl Rožančius yra toks svarbus šiais paskutiniais laikais?
Rožančius mums yra gyvybiškai svarbus todėl, kad tai yra tobulas būdas įsigilinti į Jėzaus paslaptis per Mariją. ROŽANČIUS YRA SANTRAUKA, padedanti įeiti į MŪSŲ VIEŠPATIES paslaptį. Ypač mūsų laikais užimtiems vyrams ir moterims Rožančius yra lengviausia priemonė, padedanti apmąstyti mūsų tikėjimą: gal ne kiekvieną paslaptį, bet tikrai svarbiausias tikėjimo paslaptis, reikalingas mūsų išganymui.
Džiaugsmingosios paslaptys – KRISTAUS atėjimas į šį pasaulį – mums parodo, kad kūrinijos centras yra ne žmogus (priešingai, nei bando įteigti modernusis žmogaus kultas), ne rojus žemėje, ne mūsų trumpas gyvenimas, bet JĖZAUS, MŪSŲ VIEŠPATIES, buvimas tarp mūsų. Džiaugsmingose paslaptyse mūsų akys įsminga į Jį ir tai mums padeda nugalėti pagundą padaryti savo gyvenimo centru pasaulio melą bei iliuzijas. Skausmingosios paslaptys parodo mums KELIĄ, kuriuo turime eiti žemėje: „Imkite savo kasdienį kryžių!“ Tai didysis meilės įstatymas, neatsiejamas nuo savęs užmiršimo ir pasiaukojimo Dievo garbei ir sielų išganymui, susivienijant su mūsų Viešpaties kentėjimais. O garbingosios paslaptys nurodo mūsų gyvenimo TIKSLĄ: tai ne žemiška sėkmė, bet amžinoji garbė, pelnyta mūsų Viešpaties Prisikėlimo. Šiose trijose Rožančiaus dalyse slypi visa dvasinio gyvenimo esmė: pagrindas (Emanuelis – Dievas su mumis), kelias (Kryžiaus kelias) ir tikslas (amžinoji garbė). Tokiu būdu Rožančius mus apšviečia ir išvaduoja nuo šio gyvenimo pavojų nueiti apgaulingu keliu, vedančiu į pražūtį.
Antra, leiskite man pristatyti keletą gilesnių švenčiausiojo Rožančiaus aspektų, nes ši malda atneša mums patį Dievą per Mariją ir vėl sugrąžina mus Dievui per Mariją!
Vadinasi, pamaldumas šventajam Rožančiui yra trumpiausias ir tikriausias kelias į šventumą!
1. Marija įveda mus į paties Dievo paslapties gelmes!
Rožančiumi Ji mums atskleidžia nuostabiausią iš visų paslapčių – Švenčiausiąją Trejybę. Pats Dievas prisiartina prie mūsų per Rožančių. Mylinti mūsų Motinos Širdis dovanoja savo vaikams nuostabiausią dovaną: patį Dievą!
Džiaugsmingose paslaptyse atrandame Dievą Tėvą kaip visokio gėrio, ypač aukščiausiojo gėrio – mūsų išganymo – versmę ir šaltinį. Jis siunčia į žemę savo Sūnų! Dievas Sūnus yra Dievo apsireiškimas pasauliui, dvasinė Saulė, išsklaidanti tamsą savo gimimu, o vėliau apšviečianti įstatymo mokytojus šventykloje. Dievas Šventoji Dvasia įvykdo Įsikūnijimo paslaptį ir savo įkvėpimais atneša Dievo malonę į pasaulį. Jis dalyvauja Švč. Mergelei lankant šv. Elzbietą ir pašventina Joną Krikštytoją jo motinos įsčiose, Jis dalyvauja ir Kūdikėlį Jėzų paaukojant šventykloje, apšviesdamas ir pašventindamas Simeoną bei pranašę Oną.
Skausmingose paslaptyse apmąstome begalinį mūsų Viešpaties gailestingumą. Čia Motina atveria mums Jėzaus Širdies gelmes Jo agonijos metu Getsemanėje. Kas ten vyko? Mes girdime širdies dūžius To, kuris, būdamas švenčiausias, gražiausias, tobuliausias, yra parblokštas begalinio siaubo ir nuodėmės skurdo, žmogaus moralinio purvo ir bjauriausių įžeidinėjimų. Mes matome didžiulį Jo gailestingumą prisiimant visus šiuos baisumus, kad galėtų sumokėti siaubingą blogio kainą ir jį sunaikinti paaukodamas savo gyvybę. Mes taip pat regime ne mažesnį gailestingumą Tėvo, kuris pasiunčia angelą sustiprinti savo Sūnų, kenčiantį agoniją sode; kad Kristus eitų gailestingosios meilės keliu iki pat galo. Nuplakimas ir vainikavimas erškėčiais yra veikiantis Dievo gailestingumas: čia ir dabar Jo brangiausiojo kraujo, sumaitoto kūno ir erškėčiais subadytos galvos kaina sunaikinama tamsa. Dievo gailestingumas – ne juokai, jis neturi nieko bendra su sentimentalumu. Dievo Sūnus prisiima pačią didžiausią priespaudą, kad išlaisvintų nusidėjėlius iš nuodėmės vergijos. Dievo gailestingumas nupelno mums atpirkimą bet kokia kaina! Argi nesuprantame, kad Kristui nešant kryžių ir mirštant Šventoji Dvasia ypatingu būdu dalyvavauja šiame Dievo gailestingumo darbe? Kristaus stiprybė, su kuria Jis pakyla kiekvieną kartą po trijų kankinančių kritimų, paguoda ir pagalba, kurias Jis priėmė iš Simono Kirėniečio bei Veronikos, skausmingosios Motinos buvimas Kryžiaus kelyje – visur čia jautriai atsiskleidžia Šventoji Dvasia, kuri iki galo įvykdo atpirkimo darbą. O dramos kulminacija – ant Kalvarijos kalno. Ten yra kiekvienas Dieviškasis Asmuo: Tėvas, kuris iki galo aukoja tai, ką turi – savo Sūnų; Sūnus, kuris myli iki galo kiekvienu įmanomu kentėjimu; Šventoji Dvasia, kuri gyvena po kryžiumi stovinčios Marijos Nekaltojoje Širdyje, amžinosios Dievo meilės liepsnai degant Joje ir šviečiant Jos užuojautoje ir begaliniame liūdesyje!
Garbingose paslaptyse BEGALINĖ MEILĖ pasirodo viso išganymo darbo triumfe ir galybėje. Mes dalyvaujame galutiniame ir amžiname Dievo garbės, šventumo ir didybės pasireiškime, Dievo meilės triumfe – Jo Prisikėlimo stebukle. Įžengimas į dangų yra triumfuojantis Kristaus sugrįžimas į dangų kartu su savo Mistinio Kūno nariais. O svarbiausia paslaptis yra Šventosios Dvasios, DIEVO MEILĖS UGNIES, atsiuntimas! Danguje, amžinoje ramybėje ir begalinėje laimėje, visi troškimai bus tobuliausiai išpildyti. O paskutinės dvi garbingosios paslaptys mums parodo šią išsipildžiusią laimę, kai per Nekaltąją visa kūrinija pradės grįžti pas Dievą. Marijos vainikavimas yra tiek neabejotinas pasireiškimas visos Dievo meilės, kuri pripildo Ją labiau negu visus angelus ir šventuosius danguje, tiek visos sukurtosios tvarkos, kai „Dievas bus viskas visuose“, galutinė pergalė ir pasiekimas!
2. Marija suteikia mums giliausią kūrinijos ir sukūrimo tikslo suvokimą:
Jos dėka mes suprantame, kas iš tikro esame ir kas turėtume būti Dievo akyse. Šv. Tomas moko, kad Ji yra visos žmonijos atstovė ir tik Joje mes galime pasiekti savo pilnatvę, glūdinčią vienybėje su Jėzumi Kristumi, kurį mums davė Ji, vienybėje su Tuo, kuris nuskaistina, perkeičia, pašventina ir galų gale mus pašlovina.
Džiaugsmingose paslaptyse Ji pasirodo kaip versmė, šaltinis, didinga mūsų, „Dievo vaikų“, tikrojo gyvenimo pradžia. Joje mes matome visų būtybių tikrovę: mūsų gyvenimo šaltinis yra ne pasaulis ar kūrinys, jis glūdi Dieve, nuo kurio priklauso absoliučiai viskas. Kiekviena paslaptis rodo „pradžią“, būties versmės ir šaltinio apreiškimą bei kūrinio santykį su savo Kūrėju.
Nuo pat gimtosios nuodėmės visas pasaulis dūsavo, laukdamas Atpirkėjo (žr. Rom 8, 20–22), trokšdamas būti išvaduotas iš nuodėmės bei pragaištingos velnio vergijos ir įgyti „Dievo vaikų laisvę“. Šis išvadavimas prasideda Apreiškimo metu, kai, atsakydama angelui „taip“, Marija gauna pasauliui įsikūnijusį Dievo Sūnų. Tą akimirką kūrinija, esanti velnio vergijoje ir pražuvusi tamsybėse, gauna begalinę šviesą ir atgauna laisvę; ji atkuriama, pastatoma ant naujo pamato, naujų principų ir naujo įstatymo. Kadangi Dievas dabar yra su mumis (Emanuelis), mes randame naują traukos centrą, naują gyvenimo formą, „naują širdį“. Kiek mes viską kreipiame link šio centro, kuris yra „DIEVAS MUMYSE“, tiek viskas pasidaro aišku, harmoninga, gražu, tyra ir šventa.
Aplankymas mums pristato dar vieną pradžią, iškilmingą Dievo malonės darbo pradėjimą pašventinant šventąjį Joną Krikštytoją. Jam Marija atnešė didžiausią dovaną. Jos apsilankymas buvo jo šventumo pradžia. Ir čia mes galime būti tikri, kad Dievas nesikeičia: ką Jis padaro vieną kartą, tą jis daro nuolat. Jei pirmasis malonės stebuklas buvo padarytas per Mariją, tai Jis ir toliau šventins žmones per Mariją. Per Mariją mūsų Viešpats Jėzus Kristus aplanko kiekvieną sielą ir įlieja į ją pašvenčiamąją malonę. Tai yra mūsų sugrįžimo pas Dievą pradžia, naujo pasaulio pradžia per Mariją.
Gimimas mums parodo, kad šis atnaujintas pasaulis egzistuoja ne tik širdies gelmėje ar nematomame artume. Mums reikia matyti, girdėti, patirti. Šis naujas pamatas turi būti matomas; jei ne, niekas negali ant jo statyti. Kaip Amžinoji Išmintis tampa mums regima? Kaip mažas vaikelis. Iki pat laikų pabaigos Marija pasirodo žmonijai su kūdikiu ant rankų, kaip Ji yra vaizduojama daugybėje paveikslų ir ikonų. Ką tai reiškia? Tai duoda mums sąlygą, kurią įvykdę galėsime statyti savo gyvenimą ant vienintelio tikro pamato, ant Dievo malonės pamato: mes turime tapti vaikais, Jos vaikais. Paaukojimas šventykloje taip pat yra pradžia, atskleidžianti mums esminį ir kilniausią žmogišką veiksmą, kuris turi būti pradžia visko, kas teisinga, gera ir išmintinga: paaukojimą, auką! Ir vėl Marija buvo pirmoji, kuri atliko šį paaukojimą, ir Jos auka buvo didžiausia: Ji atidavė Dievui viską, ką turėjo. Ji paaukojo savo sielos sielą, savo širdies širdį: savo Sūnų. Praėjo dar tik keturiasdešimt dienų, kai gavo Jį iš Dievo, ir jau atiduoda Jį Tėvui, paaukodama šventykloje. Tai proga pamąstyti apie didį principą, kuris turėtų vyrauti mūsų dvasiniame gyvenime: jeigu nori gauti, turi duoti! Jei nori daugiau gauti, turi daugiau duoti. Tik tas, kuris atiduoda viską, gauna viską! Galiausiai per Jėzaus atradimo šventykloje paslaptį Nekaltoji Širdis mus moko, jog reikia išpildyti dar vieną sąlygą, jei norime gyventi naują dvasinį gyvenimą Joje. Vien savo jėgomis niekada negalėsime tinkamai pasiaukoti ir savo gyvenime įvesti tvarkos bei pasiekti harmonijos. Tik nuolatinis mūsų Viešpaties, Jo veido, Jo valios ir Jo mokymo ieškojimas leidžia mums ištrūkti iš savo siauro ir uždaro pasaulio. Kas ieško, tas randa!
Skausmingose paslaptyse Marija pasirodo mums kaip „kelias, vedantis į dangų“. Ji mums rodo, koks turėtų būti mūsų kasdienis atsigręžimas į Dievą.
Mūsų pirmosios patirtys kelyje į Dievą yra labai žeminančios, bet mąstymas apie agoniją Alyvų Sode rodo, kad vieni patys negalime žengti nė žingsnio. Kaip ir apaštalai – mes miegame, mes pabėgame ir Jį apleidžiame, kaip ir Judas – mes Jį išduodame. Todėl kreipiamės į Tą, kuri gali mus vėl sugrąžinti prie Jo kojų, kad išgirstume kenčiančio agoniją Atpirkėjo šūksnį: „Duok man taurę, pilną savo nuodėmių. Aš imu jas visas. Aš moku kainą už jas visas.“ Mes negalėsime patirti Jo begalinio gailestingumo, jei pirma Jam neišpažinsime visos savo gėdos ir purvo, jei neleisime Jam būti mums gailestingam. Tada plakimas prie stulpo ir erškėčių vainikas sukelia mums aštrų skausmą ir gilų šauksmą: „Tai aš kankinau Tave savo neskaistumu ir puikybe. Aš pats dalyvavau Tavo kankinime. Dabar, Dievo malonės padedamas, jaučiu gailestį, ir vis tiek esu pati bejėgiškiausia būtybė pasaulyje. Aš turiu matyti, kaip mano ir kitų nuodėmės sukėlė kentėjimus Tavo šventam kūnui ir galvai.“ Šis bejėgiškumas yra kančia tam, kuris myli, kuris nori ką nors padaryti mylimajam. Dabar antroji patirtis įskiepija mums esmines sąlygas tvirtam ir nuolatiniam grįžimui pas Dievą: sąžinės graužimą ir nusižeminimą. Ir tik Kryžiaus kelyje galime pradėti kažką daryti dėl savo mylimo Viešpaties: drauge su Simonu Kirėniečiu mes galime padėti Jam nešti kryžių, kartu su Veronika nušluostyti veidą užuojautos drobule. Visas mūsų grįžimo pas Dievą kelias gali būti pilnas tokių savaime nereikšmingų dalykų, bet atliktų su vis didesne meile. Bet tik penktojoje skausmingoje paslaptyje mes gauname naują įstatymą, kuris turi persmelkti mus, be kurio neištversime iki galo: dalyvauti Kristaus kančioje su Jo Motina, apmąstyti Atpirkėjo žaizdas visada ir visur žiūrint Jos akimis ir mylėti Jį Jos sopulinga Širdimi. Todėl esminis mūsų sugrįžimo pas Dievą visam gyvenimui aktas yra dalyvavimas šventųjų Mišių aukoje. Stovėdami kartu su Ja po kryžiumi, mes girdime, kaip mūsų Viešpats duoda Ją mums kaip mūsų motiną, kuri padaro mūsų širdis panašias į savo Širdį, pilną meilės Dievui ir sielų išganymui.
Garbingose paslaptyse Švč. Mergelė mums atskleidžia unikalų mūsų gyvenimo tikslą, mūsų paskirtį – grįžti pas Dievą. Ji primena mums, „kam viso to reikia“, nes žino, kad galime lengvai pamiršti svarbiausią ir „vienintelį reikalingą dalyką“. Be to, Ji suteikia drąsos nepulti į neviltį, kai atrodo, kad kliūtys ir priešiškumas užtveria mums kelią į dangų.
Mąstymas apie Prisikėlimą pripildo mūsų sielas nuostabos, tokio gilaus džiaugsmo, tokios pergalės, tokio Kristaus triumfo virš visko! Kas galėtų paneigti Dievo meilę! Tai dėl mūsų Kristus prisikėlė iš numirusių, kad parodytų mūsų būsimąjį prisikėlimą. Mes taip pat prisikelsime, jei ištikimai kopsime į dvasinio gyvenimo viršūnę, praktikuodami aukščiausią įsakymą. Atnaujinta ir palaiminta mūsų Viešpaties žmogystė yra mūsų būsimojo dangiškojo gyvenimo modelis ir forma. Meilė už meilę. Jei mylėsime Jį iki galo, jei būsime nukryžiuoti ir palaidoti drauge su Juo, tada su Juo prisikelsime iš mirties.
Mąstyme apie Įžengimą į dangų Švč. Mergelė rodo mums pergalingą karalių Karaliaus žygį, Jo šlovingą grįžimą pas Tėvą. Kaip tos ištikimų patriarchų ir pranašų sielos sveikina Jį danguje? Tai vizija, vadinama Meilės ekstaze: būti pasinėrus Jame, susitelkus į Jį, kai Jis įžengia į dangiškąją karalystę. Marija pripildo mus savo susižavėjimo matant Kristų, Meilės Karalių, „apsivilkusį ilgą tuniką ir persijuosusį per krūtinę aukso juostą. Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna … jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas … o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu“ (Apr 1, 13–16). Šlovinga prisikėlusio Viešpaties figūra turėtų sujaudinti mus, kaip sujaudino Paulių, kai Kristaus regėjimas prie Damasko vartų parbloškė jį ant žemės ir pavertė visiems laikams Kristaus kaliniu, tarnu, draugu ir apaštalu. Nuo tos dienos tik vienas dalykas buvo naudingas Pauliui: „Mano gyvenimas yra Kristus.“ Didžiausias Marijos troškimas yra, kad ir mes būtume pagauti susižavėjimo kaip tautų apaštalai ir kaip Ji pati iš didžiulės meilės savo Sūnui.
Šventosios Dvasios atsiuntimas nukelia mus į Vakarienbutį, kur Šventoji Dvasia uždega mumyse Jo Meilės ugnį, kaip Sekminių dieną Ji uždegė mūsų Dangiškąją Motiną, apaštalus ir mokinius. Mes matome Ją viduryje, mokinių apsuptyje – koks žavus susirinkimas! Neįmanoma įsivaizduoti, kaip atrodė Marija, kai Šventosios Dvasios ugnis Ją pripildė. Vėliau Ji pasirodys privilegijuotoms sieloms ir regėtojai mėgins nusakyti Jos dangišką grožį bei didingumą. Fatimoje: „Ji buvo skaistesnė už saulę ir spinduliavo šviesą, aiškesnę ir stipresnę negu krištolinė stiklinė, pilna putojančio vandens, kai degančios saulės spinduliai ją peršviečia.“ La Salete: „Staiga pamačiau gražią šviesą, skaistesnę už saulę … Aš įdėmiai žiūrėjau į tą šviesą. Iš pradžių ji nejudėjo, bet netrukus joje pamačiau kitą šviesą, dar skaistesnę ir judančią, o šioje šviesoje gražiausią Mergelę.“ Šv. Bernadeta Lurde: „Jos figūra buvo ne tokia kaip kitų, nes iš Jos sklido neįtikėtina šviesa ir Ji buvo graži, taip stebuklingai ir visiškai kitaip graži, kad jei Bernadeta būtų buvusi puiki dailininkė, nebūtų galėjusi atvaizduoti Jos grožio net tobuliausiu teptuku… Bernardeta pamatė vidutinio ūgio liekną figūrą. Ji atrodė labai jaunutė, gal dvidešimties metų mergina. Bet šis grožis ir jaunystė turėjo kažką nepaprasto. Atrodė, kad tai jaunystė, kuri nepraėjo ir niekada nepraeis – amžina jaunystė. Ir dar toje jaunystėje buvo kažkas žodžiais nenusakoma. Atrodė, tarsi galima prisijungti prie į vaiką panašios tyriausios mergelės, kupinos rimto ir begalinio supratingumo, beribio motiniško gerumo ir valdoviško karalienės didingumo, malonės.“ Argi negalime matyti šiuose aprašymuose Šventosios Dvasios galybės, kuri, girdama Jos grožį ir pripildydama Ją šviesos, nori ir mus iškelti į Savo meilės aukštumas?
Taigi Ji buvo pirmoji, kuri pasiekė begalinę Dievo paslapties viršūnę. Jos kelionė per gyvenimą dangaus link buvo kaip didžiulė meilės liepsna: Ji tikrai mirė iš meilės. Tai matosi Jos paėmime į dangų, kai Ji pirmoji iš visos žmonijos pasiekė tikslą, į kurį paskui atveda visus savo vaikus. Marijos mirtis (dormitio, arba užmigimas) turi būti laikoma Jos meilės pilnatve, mirtimi iš meilės. Jos meilė buvo tokia didžiulė, kad jau niekas nebegalėjo Jos ilgiau sulaikyti šioje žemėje. Ir paskutinė garbingoji paslaptis yra pasigėrėjimo kupina giesmė Jos nesibaigiančiam triumfui. Bet klaidinga manyti, kad, būdama danguje, Ji yra toli nuo mūsų, nes mes vis dar čia, žemėje. Nors Ji yra danguje, Ji visai netoli, nes čia ir dabar Ji rūpinasi savo vaikais. Dangaus ir visos kūrinijos Karalienė turėtų patraukti mūsų akis ir širdis. Joje visi Jos vaikai yra kviečiami gauti garbės vainiką. Šios Rožančiaus paslapties apmąstymas turėtų suformuoti mūsų požiūrį, kad dvasiškai mes verčiau gyventume Dievo paslaptyje negu čia, žemėje. Tokia mūsų tikroji realybė: gyvenimas čia tik šešėlis. Ten mūsų širdis, o čia – tremtis. Joje mes galime sušukti su šventuoju Pranciškumi: „Mano Dievas ir mano Viskas!“
Singapūras, 2016 m. spalio 4 d., Šventojo Pranciškaus šventė
Kun. Karl Stehlin