Pietro Cavallini, „Paskutinis teismas“, 1293 m.
Pamokslas, pasakytas Kaune 2024 m. gruodžio 1 d., Pirmąjį advento sekmadienį.
„Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį... Tuomet jie išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe.“ (Lk 21, 26–27)
Brangūs tikintieji. Žodis „adventas“ kilęs iš lotyniško žodžio „adventus“, kuris reiškia „atvykimas“, „atėjimas“. Kieno atėjimą reiškia krikščioniškas adventas? Jis reiškia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimą skirtingais laikais ir skirtingu būdu.
Pirmasis Jėzaus Kristaus atėjimas yra Jo Įsikūnijimas, kurį švenčiame liturginio advento laikotarpio pabaigoje, Jo gimimo šventėje. Tąkart Jis atėjo nusižeminime, silpnume ir skurde – kaip mažas kūdikis. Tačiau per tekstą, kurį Bažnyčia parinko pirmojo advento sekmadienio evangelijai, ji nori mums priminti ir apie antrąjį Jėzaus Kristaus atėjimą laikų pabaigoje, kai Jis ateis su visa dieviška galia ir didybe kaip viso pasaulio Karalius ir Teisėjas, kad jį įvertintų ir gautų kaip palikimą iš Dievo Tėvo.
Vis dėlto advento sekmadieniais reikėtų atkreipti dėmesį ir į kitus kintamus Mišių tekstus, pavyzdžiui, introito ir atnašavimo antifonas. Šie tekstai išreiškia jausmus žmogaus, kuris tvirtai tiki Kristumi, ypač Jo troškimu su savo dieviška malone ateiti į nusidėjėlio sielą, kad apvalytų ją ir išvaduotų iš nuodėmės bei visko, kas jį slegia ir atitolina nuo Dievo. Taip pat kolektos, sekretos ir postkomunijos maldos išreiškia pagrindinius advento liturgijos tikslus, būtent, kad pripažinę savo silpnumą, skurdą ir nuodėmės blogį, trokštume išlaisvinančios Dievo malonės ir budriai lauktume Dievo apsilankymo.
Tokia dėmesinga ir budri siela bus pasiruošusi atpažinti Dievo apsilankymo joje laiką bei būdą ir, bendradarbiaudama su Dievo malone, galės patirti tą išganantį poveikį, kuris yra šios malonės apsilankymo tikslas.
Iš tikrųjų šis paslėptas, nematomas ir intymus Jėzaus Kristaus atėjimas per malonę į tikinčiųjų sielas, apie kurį kalba liturginiai advento Mišių tekstai, gali būti vadinamas antruoju Kristaus atėjimu per malonę ir dieviškąją liturgiją, nes jis įvyksta prieš šlovingąjį Kristaus atėjimą teisti pasaulio. Iš tikrųjų tai bus Jo trečiasis atėjimas, nors katekizmas ir teologai jį vadina „antruoju Jėzaus Kristaus atėjimu šlovėje“, priešpriešindami tai Jo pirmajam atėjimui nusižeminime ir silpnume. Tai, kad šis antrasis liturginis Kristaus atėjimas per malonę yra nematomas ir iš esmės dvasinis, neturėtų mūsų paskatinti jį nuvertinti ar laikyti nepilnu. Mums tai yra svarbiausias Kristaus atėjimas. Kodėl? Nes Kristaus atėjimas šlovėje tik vainikuos arba, priešingai, pasmerks tą mūsų nuostatą, su kuria mes per visus savo gyvenimo advento laikotarpius laukėme Jo atėjimo per malonę į mūsų sielas ir jam ruošėmės arba nelaukėme ir nesiruošėme. Per adventą turime laukti Išganytojo atėjimo su tokiu pat ilgesiu, dėmesiu ir pasirengimu vykdyti Dievo valią, kaip prieš pirmąjį istorinį Jo atėjimą Jo laukė Švč. M. Marija, šv. Juozapas, šv. Elžbieta, Jonas Krikštytojas, Simeonas ir Ona, piemenys ir trys karaliai.
Kristaus atėjimo laukimas liturginiu advento laikotarpiu, lydimas teisingos nuostatos, būtinas tam, kad Jo įvykdytas atpirkimas taptų mūsų išganymu. Mūsų asmeninės mintys, sprendimai ir veiksmai yra praeinantys ir kintantys, o gera nuostata yra kai kas pastovaus. Nuostata reiškia nuolatinę sielos būklę, tam tikrą pastovų pasirengimą, panašiai, kaip nuodėmės ir geri darbai yra laikini ir praeinantys dalykai, o dorybės ir ydos yra pastovūs įpročiai, galima sakyti, nuostatos daryti gėrį arba blogį. Todėl liturgijos, krikščioniško ugdymo, savišvietos ir asketizmo tikslas yra teisingų, Dievui patinkančių ir krikščioniškų pastovių nuostatų bei įpročių formavimas tikinčiųjų sielose.
Tačiau vien to neužtenka išganymui pasiekti. Svarbu laukti ne tik dėmesingai ir budriai, su teisinga nuostata. Svarbu laukti tinkamo asmens, teisingai jį suprantant, pasirengus pakeisti mūsų įsivaizdavimą, lūkesčius ir nuomonę, jei šis laukiamas asmuo iš tikrųjų mums pasirodys, ko nors iš mūsų pareikalaus ar mus išmėgins. Būna, kad laukiame kieno nors kito, besivadinančio tuo pačiu vardu, arba laukiame jo ne tuo laiku ir ne toje vietoje, su ne ta nuostata ir ne tais lūkesčiais, ir todėl jis praeina pro mus, o mes jo neatpažįstame, nors jis buvo visai šalia ir net kalbėjosi su mumis. Prieš pirmąjį Kristaus atėjimą žydai žinojo apie Mesiją iš pranašų, bet daugelis buvo tam abejingi, jie nei laukė Jo, nei norėjo, kad Jis ateitų. Vis dėlto didesnė jų dalis laukė Mesijo, bet dėl savo klaidingų lūkesčių, nuostatų ir ypač nenorėjimo pakeisti savo įsivaizdavimą sutikus tikrąjį Mesiją Jo neatpažino ir todėl baigė liūdnai kaip Judas, Anas ir Kajafas.
Aukštieji kunigai laukė Mesijo kaip Izraelio karaliaus, kuris padėkotų jiems, pagerbtų ir apdovanotų juos už jų atsakingą darbą, paliktų juos jų pareigose ar net suteiktų vietą naujoje Jo įkurtoje taryboje. Fariziejai iš Kristaus tikėjosi, kad Jis pripažins jų pamaldumą, įstatymų laikymąsi ir statys juos kaip pavyzdį visai žydų tautai. Zelotai tikėjosi, kad Mesijas vadovaus sukilimui prieš okupantus, atsives su savimi angelų legionus, išvys romėnus, atstatys Izraelio karalystę ir išplės jos viešpatavimą visoms tautoms. Net apaštalai, nors kasdien klausėsi Jėzaus pamokslų, matė Jo stebuklus ir praleido su Juo tris metus, klausė Jo, kada Jis atkurs Izraelio karalystę, o kai kurie netgi prašė garbingų vietų Jo dangiškosios karalystės dvare.
Tik Švč. M. Marija laukė Kristaus su neapsakomu ilgesiu, troškimu, budrumu ir dėmesingumu, o nepasitvirtinus kai kuriems jos lūkesčiams ji tučtuojau prisitaikė prie dieviškosios tikrovės, tardama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė. Teesie man, kaip tu pasakei.“ (Lk 1, 38)
Šis pasiryžimas pakeisti savo įsitikinimus, įsivaizdavimą, lūkesčius, idealus ir netgi gyvenimo būdą susitikus su tikruoju Jėzumi Kristumi, pasiryžimas, kurį apibendrina žodis „atgaila“, yra pagrindinė nuostata, kurios Dievas iš mūsų reikalauja per adventą, o taip pat, gal mažesniu intensyvumu, ir kitu liturginių metų laiku bei per visą gyvenimą. Ši atgaila turėtų prasidėti savo nuodėmingumo pripažinimu, negalėjimo nuo jo savo jėgomis išsilaisvinti suvokimu ir todėl išorinio išganymo troškimu. Štai kodėl Bažnyčia kitus du advento sekmadienius į pirmąjį planą iškelia Joną Krikštytoją, kvietusį į atgailą visus, laukusius Kristaus atėjimo. Jis sakė: „Parenkite Viešpačiui kelią.“ Jis kvietė į atgailą net fariziejus ir aukštuosius kunigus, vadindamas juos angių išperomis, kažkiek tikėdamasis, kad tai juos paveiks. Jei būtų kitaip, kodėl būtų jiems sakęs: „Duokite atgailos vaisių.“
Taigi, jei norime tinkamai pasiruošti Jėzaus Kristaus atėjimui ir Jo malonės apsilankymui mūsų sielose, pirmiausia turime priderinti savo įsivaizdavimą apie gyvenimą ir Dievą prie tikrojo Dievo ir prie Jo reikalavimų žmonėms. Apie tai galime sužinoti iš katekizmo ir tradicinio Bažnyčios mokymo. Pabaigoje norėčiau pacituoti perspėjančius Jėzaus žodžius, kurie eina iš karto po šiandieninės evangelijos teksto: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“ (Lk 21, 34–36)