ŠEŠTAS APAŠTALŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMO SKYRIUS

„Įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje“

Skyriaus turinys

1. Šeštas Apaštalų tikėjimo išpažinimo skyrius moko:

a) Viešpats Jėzus savo galia įžengė į dangų su savo siela ir kūnu;

b) taip pat kaip žmogus Jis yra iškeltas aukščiau už visus kūrinius ir dalyvauja Dievo garbėje.

Apie Viešpaties Jėzaus įžengimą į dangų evangelistas šv. Morkus sako: „Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.“ (Mk 16, 19) Šv. Lukas savo Evangelijoje kalba: „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų.“ (Lk 24, 50–51) O Apaštalų darbų knygoje jis pasakoja: „Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.“ (Apd 1, 9–11)

Viešpats Jėzus įžengė į dangų nuo Alyvų kalno, kur buvo prasidėjusi Jo kančia (Apd 1, 12). Su savim Jis nusivedė visas teisiųjų vėles, kurias išlaisvino iš pragarų. Apie tai šv. Paulius sako: „Kildamas aukštyn, nusivedė sugautus belaisvius.“ (Ef 4, 8) Tai buvo pirmieji žmonės, kurie įėjo į dangų. Danguje Viešpats Jėzus ir kaip žmogus gavo garbingiausią vietą. Tai rodo Evangelijos žodžiai: „atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Mat vietą dešinėje pusėje senovės žydai (kaip ir mes dabar) laikė garbingiausia. Šv. Paulius taip pat sako: „Ja (jėga) jis (Dievas) prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame, ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios.“ (Ef 1, 20–22)

Žodžiu „atsisėdo“ norima pasakyti, pirma, kad Viešpats Jėzus iki galo pabaigė visą atpirkimo darbą ir daugiau niekuomet jo nebekartos; antra, kad Jis gavo nuolatinę vietą Dievo dešinėje, vadinasi, visiems amžių amžiams; trečia, kad Jis, būdamas danguje, kaip Teisėjas savo soste laukia kiekvieno iš mūsų, kad duotume Jam savo gyvenimo apyskaitą. Ne veltui šv. Paulius sako: „Mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga.“ (2 Kor 5, 10)

Jėzaus įžengimo į dangų tikslas

2. Viešpats Jėzus įžengė į dangų tam, kad:

a) grįžtų atgal pas savo Tėvą;

„Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą.“ (Jn 16, 28)

b) gautų tinkamą atlyginimą už žmonijos atpirkimą;

Šv. Paulius taip apie tai sako: „Jis (Jėzus) nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme.“ (Fil 2, 8–10)

c) būtų mūsų tarpininkas ir užtarėjas prieš Dievą;

„Jei kuris nusidėtų, – sako apaštalas šv. Jonas, – tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų.“ (1 Jn 2, 1) „Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“, – pareiškia šv. Paulius (Žyd 7, 25).

d) atsiųstų savo mokiniams Šventąją Dvasią;

„Jums geriau, – kalbėjo Viešpats Jėzus apaštalams per Paskutinę vakarienę, – kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.“ (Jn 16, 7)

e) mums atvertų dangų ir parengtų jame vietą.

Todėl per Paskutinę vakarienę apaštalams Jis sakė: „Einu jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.“ (Jn 14, 2–3)

Šeštinių šventė

3. Viešpaties Jėzaus įžengimą į dangų Bažnyčia mini per Šeštines.

Tai Bažnyčios įsakyta šventė. Ji būna 40-ąją dieną po Velykų, nes prisikėlęs iš numirusių Viešpats Jėzus tiek dienų gyveno šiame pasaulyje ir, dažnai pasirodydamas apaštalams bei savo mokiniams, stiprino jų tikėjimą ir teikė jiems įvairių pamokymų. „Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę.“ (Apd 1, 3)

 

ŠALTINIS: Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa, Dievas ir žmogus. Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas, Kaunas: Laetitia, 2014.