Klaidos fanatikai. Šv. Pijus X prieš modernistus

Šių metų rugsėjo 8 d. [straipsnis rašytas 1982 m. Red. past.], kiek teko matyti, beveik nepastebėtos praėjo svarbios metinės. Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt antrieji metai žymi šv. Pijaus X, kuris beveik penkiasdešimčiai metų sustabdė bet kokį regimą modernizmo pasireiškimą Bažnyčioje, enciklikos "Pascendi dominici gregis" (1907) septyniasdešimt penktąsias metines. Modernizmas yra pavojingiausia iš visų erezijų, kurios kada nors grėsė krikščionybei. Jis ne vien paneigė vieną ar daugiau tikėjimo tiesų, kaip tai darė kitos erezijos, bet sugriovė bet kokį pagrindą tikėjimui antgamte. Logiška modernizmo pasekmė yra mąstymas, kad nėra Dievo, nėra būsimojo gyvenimo, o Apreiškimas reiškiąs žmogaus kalbėjimą sau pačiam, nes šiuolaikinis žmogus nepripažįsta jokio Dievo, esančio už paties žmogaus ribų. Popiežius šv. Pijus X ir jo laikų Bažnyčios vadovybė buvo kaltinami už kraštutinį griežtumą, su kuriuo jie nuslopino modernizmą. Nuo Vatikano II Susirinkimo ši erezija prisikėlė visame Vakarų pasaulyje ir niekas negali skelbti, kad dabartinė Bažnyčios vadovybė yra perdėtai griežta jos šiuolaikiniams išpažinėjams. Iš tiesų, kai kuriose vyskupijose modernizmas dabar tapo vyraujančia „ortodoksija“, ir būtent tie, kurie lieka ištikimi Bažnyčios mokymui, yra vyskupų sankcijų aukos. [...]

 

Ta iškreipta katalikybės forma, kurią šiandien matome visur, vargu ar kada nors vadina save modernizmu. Jo išpažinėjai su panieka atmeta šį kaltinimą ir rašo šį žodį kabutėse. Kai kurie jų priešai vadina tai neomodernizmu. Bet, kad ir kaip jis būtų vadinamas, tai yra modernizmas, religinė pažiūra, naudojanti katalikiškas formas ir terminus, bet jomis išreiškianti kai ką visiškai skirtingo nei tai, ko Bažnyčia visada mokė.

 

Šv. Pijus X modernizmą vadino cumulatio omnium haeresium, visų erezijų rinkiniu. Tai reiškia, kad modernizme esama kai ko iš visų praeities erezijų, taip pat bet kokių būsimų erezijų užuomazgų. Jis giminingas pirmųjų trijų krikščionybės amžių gnosticizmui, kurį aš pavadinčiau jo pirmtaku ir kuris, kaip ir modernizmas, žvelgia į rytojų, laukdamas įvyksiančių kosminių įvykių. Gnostikai, kaip ir modernistai, išganymą siejo ne su savojo būdo keitimu ir tobulinimu, bet su naujomis žiniomis. Kaip ir modernistai, jie klastojo Šventąjį Raštą ir siekė simbolinio, o ne pažodinio jo pačių svarbiausių teiginių supratimo.

 

Jamesas Hitchcockas (sk. Džeimsas Hitčkokas) savo įžvalgioje knygoje "The New Enthusiasts" ("Naujieji entuziastai") išvardija tam tikrus gnostinius bruožus, kurie nuolat pasirodo praeities ir dabarties modernizme. Pirmiausia, modernistams, kaip ir gnostikams, būdingas elitizmas: skelbimasis, kad jie pažįsta krikščionybę daug geriau nei eiliniai jos išpažinėjai, ir teigimas, kad jie turi misiją suvokti tikrąją krikščionybės esmę, kuri anksčiau buvo paslėpta nuo masių ir net nuo ankstesniųjų laikų teologų bei Bažnyčios vyresniųjų. Gnostikai nuvertino sakramentų galią ir kalbėjo apie neregimą tikinčiųjų bendruomenę. Žodžiu, senieji gnostikai, kaip ir jų įpėdiniai modernistai, pirmenybę teikė žmogiškiems troškimams, žmogiškiems pomėgiams, žmogiškai valiai ir vaizduotei. Hitchcocko išraiškingais žodžiais tariant, gnostinė mintis „palaipsniui plėtėsi, kol galų gale ji tapo Dievu“. Taip pat ir modernizme, tiek dabartiniame, tiek ansktesnių laikų, žmogus pakeičia Dievą, vietoje Jo tapdamas visos tikrovės centru. [...]

 

Niekas nepaveikia žmogaus mąstymo stipriau, kaip nesustabdomo kitimo jausmas. Jis padaro tokį stiprų įspūdį daugeliui protų, jog palaužia bet kokią valią priešintis viešosios nuomonės potvyniui. Tai paaiškina, kodėl dėl Hegelio evoliucionizmo, vienos iš trijų modernizmo atramų, neįmanoma vien žmogaus jėgomis sugriauti modernistinio judėjimo.

 

Evoliucionizmas, neigdamas būties amžinumą, taip pat neigia tapatybės ir prieštaravimo principus – vienu žodžiu, jis neigia tiesą. Evoliucionizmas yra logiška pirmojo modernizmo principo – kantiškojo agnosticizmo išvada. Kantas neigė, kad mes galime pažinti daiktų esmę, jis sutiko tik su tuo, kad galima pažinti reiškinius. Tai paaiškina, kodėl modernistiniai Biblijos kritikai, norintys atrodyti katalikais, teigia, kad Kristaus prisikėlimas, nors ir tikras, nėra istorinis. Tuo jie nori pasakyti, kad mokiniai „galvojo“, jog jie matė prisikėlusį Kristų. Tačiau kadangi esą neįmanoma pažinti Kristaus ar bet kurio kito asmens esmės, vadinasi, to, ką mokiniai matė ar galvojo, kad matė, negalima užfiksuoti kaip istorijos. Jeigu jų pasakojimų apie įvykius po prisikėlimo ir negalima priskirti grynai haliucinacijai, tai jie turi patekti į visa apimančią „religinės patirties“ kategoriją.

 

Nuo kantiškojo agnosticizmo per Hegelio evoliucionizmą mes patenkame į „vitalinę imanenciją“, kuri yra „patirties“ religija. George‘as Tyrellas (sk. Džordžas Tairelas) tai išdėstė modernistine kalba, pasakydamas: „Būtent ne kas kitas, o mes patys visada ir neišvengiamai sau kalbame ir (be abejonės, paskatinti mumyse esančio Dievo) patys suformuojame tiesą“ (Scylla and Charybdis, p. 281). Paprastai sakant, Dievas esame mes patys. [...]

Šis modernistinių principų trio yra Švenčiausiosios Trejybės imitacija. Viduje esantis Dievas apsireiškia trimis pavidalais. Iš agnosticizmo kyla evoliucionizmas, arba tapsmas, kuris yra pusiaukelė tarp būties ir nieko. Iš agnosticizmo ir evoliucionizmo kyla vitalinė imanencija. Visi trys dalykai reiškia praktiškai tą patį. Tyčinis esmės arba substancijos neigimas veda į aklą tikėjimą laikinumu ir „ateitimi“. O šios dvi nuotaikos logiškai pasibaigia religine „patirtimi“, apibrėžiama kaip širdies intuicija arba ne taip pretenzingai – kaip „smagus vidinis jausmas“, kuris yra sunkiai atskiriamas nuo savęs garbinimo. [...]

 

 

Devynioliktojo amžiaus racionalistiniai ir liberalieji-protestantiškieji istorikai bei kritikai, Josepho Renano (1823–1892) žodžiais tariant, „privertė Jėzų atsisakyti savo dievystės“. Renanas buvo katalikų seminaristas, bet ėmė abejoti krikščionybės tiesa, pastudijavęs vokiečių kritikų Kanto ir Hegelio raštus. Jis kaip niekas kitas daug prisidėjo prie to, kad sugriautų tikėjimą Kristaus dieviškumu savo knyga "Vie de Jesus" ("Jėzaus gyvenimas", 1863). Šioje knygoje jis atmetė antgamtinį Kristaus gyvenimo elementą, vaizduodamas Jėzų kaip žavų ir draugišką Galilėjos pamokslininką. Renanas užima žymią vietą modernizmo istorijoje dėl ženklios įtakos, padarytos kun. Alfredui Loisy (sk. Luazi), modernistui, kuris šioje studijoje bus ištirtas išsamiausiai.

 

Kaip yra pastebėjęs mons. Hughesas (sk. Hagesas), katalikus, gyvenančius pliuralistinėje visuomenėje, neišvengiamai patraukia jų laikais viešpataujančios intelektualinės idėjos. Tai ypač pasakytina apie katalikus, įsitraukusius į akademinį gyvenimą. Racionalistinė ir liberaliai protestantiška krikščionybės kritika, „aukštasis kriticizmas“ padarė didelę įtaką katalikų mokslininkams, bet šie į ją reaguodavo įvairiai. Reakcija, už kurią pasisakė Leonas XIII, buvo parengti mokslininkus, kurie savo intelektu prilygtų „aukštiesiems kritikams“, susiremtų su jais jų pačių srityje ir apgintų katalikišką mokymą. Popiežius nuosekliai ir teisingai teigė, kad, gindama tiesą, Bažnyčia neturi ko bijoti. Popiežiaus Leono viltims išsipildyti padėjo tokie puikūs mokslininkai kaip tėvas Reginaldas Garrigou-Lagrange‘as (sk. Režinaldas Garigu-Lagranžas) ir tėvas de Grandmaisonas (sk. Grandmezonas), taip pat École pratique d‘etudes bibliques (liet. Praktinė Biblijos studijų mokykla) Jeruzalėje, vadovaujama tėvo Lagrange‘o.

 

Kiti katalikų mokslininkai manė, jog „aukštosios kritikos“ pagrindinė tezė buvo teisinga, ir, jeigu Bažnyčia nori, kad ja ir toliau būtų tikima XX amžiuje, ji turi priimti šias išvadas ir pateikti tikėjimą tokiu būdu, kad jis būtų priimtinas šiuolaikiniam žmogui. Tie žmonės buvo modernistai, ir jų pagrindinė klaida buvo nekintamos tiesos iškraipymas, siekiant, kad ji atitiktų šiuolaikinį mąstymą. Įtakingiausias iš visų modernistų, kunigas Alfredas Loisy, rašė: „Vadinamieji modernistai sudaro aiškią grupę mąstančių žmonių, vienijamų bendro troškimo – pritaikyti katalikybę intelektualiniams, moraliniams ir visuomeniniams šiandienos poreikiams.“ Kitos erezijos kasėsi po tam tikrų dogmų pamatais, o modernizmas kėlė pavojų viskam, kas sudaro Bažnyčią, ir buvo šv. Pijaus X apibūdintas kaip „visų erezijų rinkinys“. Tai buvo teologinė hidra, atsirandanti įvairiose šalyse ir gaunanti ženklią paramą iš liberalų-protestantų bei racionalistų, nepaisant fakto, kad modernistai skelbėsi nepripažįstantys šių judėjimų teorijų. Kai kurie net skelbėsi, kad jų pagrindinis rūpestis yra ginti Bažnyčią nuo tų kritikų. Bet šv. Pijus X suprato, kad iš tiesų nėra nieko panašaus: „Jie jau yra racionalistų žinomi ir garbinami kaip kovojantys po ta pačia vėliava“, – rašė jis enciklikoje Pascendi. [...]

 

Žvelgiant į modernistus iš „žmogiško smalsumo" taško, George‘o Tyrello istorija tikriausiai būtų patraukliausia. Tyrellas gimė 1861 m. protestantų šeimoje Airijoje. Jo susidomėjimą tikėjimu sukėlė įspūdis, kurį jam padarė mergaitė katalikė vardu Anne Kelly, jauna tarnaitė, visokiems darbams įdarbinta jo motinos. Nors mažai apsišvietusi, Anne pažino savo tikėjimą. Ji galėjo atsakyti jo motinai į bet kokį argumentą. Tyrellas vėliau persikėlė į Angliją ir 1879 m. tapo kataliku.

 

Jis įstojo į Jėzaus draugiją ir vos nebuvo išvytas prieš priimant įžadus. Jo vyresnysis įžvelgė jame stiprią savivalę, kuri darė jį netinkamu Draugijai. Bet jam buvo leista pasilikti, 1891 jis buvo įšventintas kunigu ir 15 metų aukojo Mišias. 1897 jis nukrypo į modernizmą, pasidavęs barono von Hügelio, apie kurį kalbėsiu vėliau, įtakai. 1899 m. jėzuitų ordino generolas Romoje pasmerkė Tyrello parašytą straipsnį kaip prieštaraujantį katalikų tikėjimui. Kilo spaudimas, kad jis būtų pašalintas iš Draugijos, bet jis ir toliau rašė, prisidengęs pseudonimais – mėgstamas modernistų triukas. Kaip asmenybė jis buvo labai malonus, buvo sakoma, kad niekas, kas jį sutikdavo, negalėjo jo nemėgti. Bet vis dėlto jis parodydavo charakterio silpnumą. Jis privačiai platindavo tai, ką jam būdavo uždraudžiama publikuoti, arba publikuodavo tai pseudonimu. Jis išsisukinėdavo, jeigu jam būdavo užduodami tiesioginiai klausimai apie jo autorystę. Jis neabejodamas griebdavosi rėksmingiausios kazuistikos, kariaudamas partizaninį karą su cenzoriais. Tėvas Tyrellas buvo pašalintas iš Draugijos 1906 m., jam buvo uždrausta aukoti Mišias, nors vis dar buvo leidžiama priimti sakramentus. Netgi tai jam buvo uždrausta po to, kai jis užsipuolė encikliką Pascendi 1907 m. Tais pačiais metais jis buvo ekskomunikuotas.

 

Jo draugė panelė Maude Petre parašė laišką laikraščiui „The Times“, paskelbdama, kad Tyrellas, net prieš mirdamas nuo Brighto ligos 1909 m., neatsižadėjo savo modernistinio tikėjimo. Dėl to Sautvarko (Southwark) arkivyskupas Peteris Amigo neleido jo katalikiškai palaidoti. Jis buvo palaidotas liepos 21 d. anglikonų bažnyčios šventoriuje Storingtone, Sasekso grafystėje. Tėvas Henris Bremondas, artimas Tyrello draugas, atvyko iš Prancūzijos netrukus prieš jo mirtį. Bremondas buvo eksjėzuitas, palikęs Draugiją, bet dar palaikė gerus santykius su Bažnyčia. Jo modernizmas buvo nuosaikesnis. Jis privačiai paaukojo gedulingas Mišias už savo draugą ir dalyvavo laidotuvėse kartu su keturiasdešimt kitų draugų bei giminių. Jis nedėvėjo liturginių rūbų, palaimino kapą, sukalbėjo keletą maldų ir pasakė keletą žodžių prie kapo – tarp jų ir štai ką:

 

„Mes, kuriems jis pasakydavo tai, kas jame buvo blogiausia, ir nuo kurių ne visą laiką pasisekdavo nuslėpti tai, kas buvo geriausia, mes žinojome apie tą patetišką kovą, kuri kartais lyg užgoždavo visą jo veiklą, ir mes taip pat be menkiausios abejonės žinojome, kokia bus tos kovos baigtis. Mes žinojome, kad jam Romos Katalikų Bažnyčia, kaip faktas, reiškė seniausią ir plačiausią kolektyvinės krikščioniškos patirties instituciją, artimiausią iki tol pasiektą priartėjimą prie vis dar labai tolimos Katalikų Bažnyčios idėjos“.

 

Galiausiai tėvas Bremondas buvo suspenduotas už vaidmenį, kurį jis atliko Tyrello laidotuvėse, bet baronui von Hügeliui jokios sankcijos nebuvo taikomos. Ką tik cituotoje pastraipoje iš tėvo Bremondo panegirikos puikiai apibendrinama Tyrello asmeninė dilema. Jis mylėjo Bažnyčią, jis manė ją esant daug pranašesnę už bet kurią kitą religinio ar filosofinio tikėjimo formą, bet tikėjo, kad ji yra paprasčiausiai „kolektyvinės krikščioniškos patirties institucija“, vis dar besivystanti link modernistinio idealo. Jis matė protestantiškose sektose ne ką kita, o kurio nors katalikybės aspekto išsivystymą. Jeigu ilgainiui turėtų atsirasti kokia nors visuotinai priimtina religijos forma, ją reikėtų išvystyti iš katalikybės, o pagrindinė kliūtis tam, kaip manė Tyrellas, yra įsitvirtinusi Bažnyčios biurokratija, sugadinta valdžios, įtariai žiūrinti į išsimokslinimą, bijanti atnaujinimo, gąsdinama galimybės prarasti kontrolę savo išnaudojamų tikinčiųjų protams. [...]

 

Tradicijos priešams lengva pavaizduoti Tyrellą ir kitus modernistus beveik kaip romantinius baironiško stiliaus herojus, o ortodoksijos gynėjus – kaip niekšus, tamsybių gaivalų emisarus. Tyrellas svajojo sutaikyti mokslą su tikėjimu, jo maloni asmenybė ir literato talentas leido jam daryti tam tikrą įtaką savo laikams, bet jis įsijungė į judėjimą gana vėlai. Jis savo idėjose buvo labai priklausomas nuo kontinento rašytojų ir jo indėlis į modernizmą buvo nelabai originalus. Tyrellas buvo viso labo žemyno modernistų padėjėjas, ir dėl šios priežasties judėjimas bus studijuojamas, žvelgiant į jo žymiausią kontinentinį atstovą – kunigą Alfredą Loisy, o ne į tragišką kun. George‘o Tyrello figūrą. Prieš tai darydamas, privalau dar kartą pabrėžti, kad modernizmas nebuvo aiškiai apibrėžta tikėjimo sistema kaip, pvz., kalvinizmas, ir kad tarp jo šalininkų būta tikėjimo įvairovės. Aprašas, šv. Pijaus X pateiktas enciklikoje „Pascendi dominici gregis“, nurodo labiausiai paplitusius požiūrius, atrinktus iš žymiausių modernistų darbų. [...]

 

Prieš tiriant Loisy karjerą, būtina pasakyti keletą žodžių apie baroną Friedrichą von Hügelį (1852–1925). Kun. Johnas McKee von Hügelį apibūdino kaip „ankstyvojo modernistinio judėjimo krikštatėvį ir telefono ryšį“. Jis buvo Austrijos didiko ir škotės sūnus. Jo namai buvo Londone, bet jis dažnai keliavo į kontinentą, ypač į Prancūziją ir Italiją. Jis demonstravo nemažą susidomėjimą filosofija ir teologija, bet mažai kompetencijos kurioje nors iš tų sričių. Jis buvo susipažinęs su kontinento modernistų raštais ir susitikęs su daugeliu iš jų. Kai kurie žymiausi modernistai pažinojo vienas kitą tik iš susirašinėjimo, bet von Hügelis žinojo juos asmeniškai, dažnai juos lankė ir suvesdavo juos vieną su kitu. Tyrellas buvo von Hügelio proteguojamas, pastarasis buvo atsakingas už jo įtraukimą į modernizmą. Straipsniai, kuriuos Tyrellas pateikė Anglijos jėzuitų žurnalui "The Month", patraukė barono dėmesį. Jis sutarė susitikti su Tyrellu. Jų susitikimo padariniai buvo pražūtingi. Jis įtikino jaunąjį jėzuitą išmokti vokiečių kalbą, kad jis galėtų studijuoti šiuolaikinę vokiečių filosofiją, o be to suvedė jį su Loisy. Loisy taip pat buvo ypač artimas barono draugas. Von Hügelis su narsia, bet klaidinga ištikimybe gynė Loisy ir Tyrellą, kai jie buvo cenzūruojami. Likimo ironija, bet jis pats išsisuko nuo pasmerkimo. Jis visada skelbėsi esąs ištikimas Bažnyčios sūnus, labai pamaldus ir dievobaimingas ir, anot tėvo Josepho Crehano SJ, „buvo visiškai nuoširdus, laikydamasis savo viską painiojančios mėgėjiškos manieros“.

 

Kun. Alfredas Loisy gimė 1857 m. ir mirė 1940 m. Seminarijoje jis buvo prisimenamas dėl pavyzdinio pamaldumo. Jo asmeninis gyvenimas buvo nepriekaištingas, jis tapo išskirtinai įgudusiu Rytų kalbų specialistu ir buvo gabus puikiam moksliniam darbui. Bet jis buvo ir ambicingas. Trečiais metais po savo įšventinimo, 1879 m., jis rašė savo dienoraštyje, kad kentėjo nuo stiprių karštligių: žinių karštligės, darbo karštligės ir šlovės karštligės. Jo aiški ambicija buvo tapti Bažnyčios tėvu, bet galop jis tapo modernizmo tėvu, tėvu vieno iš didžiausių priešų, su kuriais Bažnyčia kada nors susidūrė.

 

Jaunasis kunigas dirbo parapijoje tik keletą metų, kol jam buvo pasiūlyta profesūra Paryžiaus Institute Catholique prestižiškiausiame katalikiškame aukštojo mokslo institute Prancūzijoje. Loisy čia studijavo vadovaujant kun. Louis Duchesne'ui (sk. Lui Diušenas), Bažnyčios istorijos profesoriui ir vienam iš garsiausių mokslininkų devyniolikto amžiaus Prancūzijoje. Būtent Duchesne'as pakvietė Loisy, vieną iš savo „mokinių-žvaigždžių“, atgal į Institutą profesoriaus pareigoms. Aš apibūdinau Loisy kaip „modernizmo tėvą“ – bet šį vardą tiksliau būtų priskirti Duchesne'ui, nors jis niekada nebuvo formaliai pasmerktas kaip modernistas. Jis buvo ypač žymus krikščioniškosios archeologijos srityje ir ankstyvosios Bažnyčios istorijoje. Jo protas buvo skeptiškas, o nusiteikimas – sarkastiškas. Jis ypač mėgavosi griaudamas ar besiskelbdamas, jog griauna pamaldų tikėjimą, susijusį su šventaisiais, kaip, pavyzdžiui, istoriją, jog Marija Magdalena buvo aplankiusi Prancūziją. Jo požiūris į Biblijos kriticizmą turėjo daug bendro su racionalistų ir liberalų-protestantų požiūriu. Kilus įtarimui dėl jo pažiūrų, jis buvo pašalintas iš Instituto. Duchesne'o skepticizmas ir sarkazmas paveikė jo mokinius, bet jis išvengė pasmerkimo ir išsižadėjo jų, kai jie užsitraukė Romos cenzūrą. Savo atsiminimuose Loisy pažymėjo, kad Duchesne'as buvo „puikus jūreivis, tačiau jis nuleido bures, kai audra įsismarkavo“. Šešioliktojo amžiaus filosofas Erazmas Roterdamietis neįpuolė į formalią ereziją, bet esama aforizmo, kad Liuteris tiktai išperėjo kiaušinį, kurį padėjo Erazmas. Tą patį galima pasakyti apie Duchesne'ą ir Loisy. Institute Catholique Paryžiuje vėliau tapo žinomas kaip pagrindinis Prancūzijos modernistinio judėjimo centras. Nėra abejonės, kad didžiausia atsakomybė už tai tenka kun. Duchesne'ui.

 

Loisy suformavo nuomonę, kad Bažnyčia, norėdama, jog ja ir toliau būtų tikima ateinančiame dvidešimtajame amžiuje, turi radikaliai pakeisti savo tradicinį mokymą, pritaikydama tą mokymą prie moderniojo mokslo atradimų. Jo tikėjimas tradicine katalikybe buvo stipriai sukrėstas jam dar esant dvidešimt aštuonerių metų amžiaus. Jis lankė Renano paskaitas nuo 1882 iki 1885 m. ir galų gale pripažino jį „Prancūzijos modernistų auklėtoju“. Renano įtaka buvo akivaizdi, kai Loisy rašė: „Atidus Evangelijų skaitymas sugriovė įvaizdį, kuris man buvo apie jas suformuotas. Tikėjimas man sakė, kad tie raštai buvo visiškai dieviški; protas rodė man, kad jie yra visiškai žmogiški, jokiu būdu nelaisvi nuo prieštaravimų“.

 

Šiuo periodu Loisy vis dar tikėjo, kad dirba tikriesiems Bažnyčios interesams, ir apsisprendė neišeiti iš  jos – likti jos viduje ir siekti, kad ja ir toliau būtų tikima, modernizavus jos mokymą. „Mano ambicija, – kartą aiškino jis, – buvo sumušti Renaną jo paties ginklais, naudojant kritinį metodą, kurio išmokau jo mokykloje.“ Tai tipiškas pradinis visų modernistų požiūris, ir nėra priežasties manyti, kad jie nenuoširdūs, bent jau pirmuosiuose savo nukrypimo nuo ortodoksijos etapuose. Tačiau akivaizdu, kad tokių žmonių kaip Loisy, – kurie viešai veikė kaip oficialūs Bažnyčios mokytojai, tačiau privačiai kėlė abejones jos mokymu, – pozicija neišvengiamai vedė į susidvejinimą ir veidmainystę.

 

Loisy nebejautė, kad suvokia „antgamtinį religijos pobūdį“, bet tikėjo savo asmeninių teorijų vertingumu. Dar būdamas profesoriumi Institute Catholique, jis įkūrė žurnalą, pavadintą "L‘Enseignement biblique" [„Biblinis mokymas“], kuris turėjo padėti jauniems kunigams, norintiems „papildyti neišvengiamai netobulą įvadą į šį dalyką, kurį jie gavo seminarijose“. Dėl pažiūrų, reiškiamų jo paskaitose ir tame žurnale, vienos seminarijos rektorius uždraudė savo klierikams eiti į Institutą ir lankyti Loisy paskaitas. Šis atsakė perskaitydamas paskaitą apie teisę į kritinį mąstymą. Ši vieša kontroversija sukėlė sensaciją katalikų sluoksniuose, pasibaigusią tuo, kad Loisy buvo uždrausta skaityti paskaitas apie Bibliją ir liepta apsiriboti hebrajų, chaldėjų ir asirų kalbų dėstymu. Jis atsakė sprogstamu straipsniu "L‘Enseignement biblique" puslapiuose, tvirtindamas, kad klaidos Biblijoje yra akivaizdžios. Tada jo buvo paprašyta visiškai pasišalinti iš Institute Catholique, ką jis ir padarė, užimdamas kuklų kapeliono postą mergaičių mokykloje, vadovautoje dominikonių seserų Nioji (Neuilly) vietovėje. Jis gavo padrąsinamų laiškų nuo draugų, prijaučiančių modernizmui, iš daugelio šalių, ypač nuo barono von Hügelio Anglijoje. Jie žvelgė į jį taip pat, kaip jis matė save – narsų tiesos gynėją, kurį tamsybių gaivalai pavertė auka.

 

Tame vienuolyne jis tęsė savo studijas, ir jo tyrinėjimų rezultatai vedė jį vis toliau nuo katalikų tikėjimo. „Kaip žymiai išmintingesni būtų buvę vyskupai, jeigu jie būtų mane sulaikę prie mano hebrajiškos gramatikos ir dantiraščio tekstų!“, – rašė jis vėliau. „Per penkis metus, praleistus Nioji, mano protas nepaliaujamai ir sunkiai darbavosi su katalikiška doktrina, siekdamas, kad ji būtų pritaikyta šiuolaikiniam protui.“

 

Būtent 1902 m. Loisy pradėjo traukti nemažą visuomenės dėmesį. Jis jau buvo pradėjęs išmušinėti iš vėžių jaunus kunigus ir kelti nerimą vyskupams ilga serija straipsnių, kurie ėmė rodytis nuo 1898 m., prisidengiant pustuziniu pseudonimų. Straipsniai buvo tokie panašūs mintimis ir stiliumi, kad niekas neabejojo, jog jie parašyti ta pačia – kun. Alfredo Loisy plunksna. Pats popiežius Leonas XIII buvo sunerimęs ir 1899 m. adresavo tvirtą encikliką ("Depuis le jour") Prancūzijos dvasininkijai. Bet Loisy nebuvo atšauktas. Iš jo memuarų mes sužinome, kad tuo laiku jis prarado visus savo katalikiškus įsitikinimus, tačiau jis ne tik pasiryžo likti Bažnyčios viduje, bet nuėjo taip toli, kad siekė dviejų laisvais tapusių vyskupų sostų! Tada, 1902 m., pasirodė jo knyga "L‘Evangile et l‘Eglise" („Evangelija ir Bažnyčia“). Tai pastatė kunigą į visuomenės dėmesio centrą ir padarė jį tarptautinio konflikto tarp katalikų, protestantų ir racionalistų židiniu.

 

Loisy skelbėsi, kad jo knyga buvo atsakymas į vokiečių teologo Adolfo Harnacko (1851–1930) mokymą. Harnackas knygoje, pavadintoje "Das Wesen des Christentums" ("Krikščionybės esmė", 1900), teigė, kad Jėzaus Kristaus pamokslauta Dievo karalystė buvo visiškai vidinė, egzistuojanti individualaus tikinčiojo širdyje. Ji neapėmė jokios regimos Bažnyčios. Anot Harnacko, Kristus neįsteigė tokios Bažnyčios; šį veiksmą jam esą klaidingai priskyrė jo sekėjai, kurie patys įkūrė Bažnyčią ir ta jų įsteigtoji Bažnyčia išdavė Kristaus mokymą. Kristus neįsteigė Bažnyčios, todėl jis esą akivaizdžiai neįsteigė sakramentų sistemos, per kurią Bažnyčia gali perduoti Dievo malonę žmonijai. Harnackas grindė šias idėjas tuo, kas, anot jo, buvo tikrasis istorinio Kristaus mokymas. Jis atradęs jį apvalydamas Evangelijas nuo papildymų, pridėtų prie jų pagrindinės istorinės šerdies, kurią surašė pirmieji krikščionys.

 

 

Loisy atsakymas Harnackui dėl savo formos greitai tapo žinomas kaip „raudonoji knygelė“. Loisy aiškino, kad „ji neskirta įrodyti nei Evangelijos, nei katalikiškos krikščionybės tiesos, o tiesiog analizuoti ir apibrėžti ryšius, kurie jas jungia istorijoje“. Anglų istorikė Maisie Ward pastebėjo, kad tie žodžiai buvo paraidžiui teisingi, kadangi autorius netikėjo nei Evangelija, nei katalikiška krikščionybe! Loisy jau buvo nusprendęs, kad „esminis dalykas yra perdirbti visą katalikišką sistemą“. Taikydamas savo kritinius metodus Evangelijai, jo tariamas liberaliojo protestantizmo paneigimas dar labiau griovė krikščionybę, nei Harnacko ataka. Harnackas bent jau buvo susirūpinęs istorine tiesa. Jis teisingai skelbė, kad objektyvi tiesa yra svarbi, bet neteisingai pridūrė, kad tradicinis Biblijos aiškinimas neatitinka objektyvios tiesos. Tiesa yra vertinimo ir jo objekto atitikimas. Taigi, kai aš matau priešais save tai, ką tikiu esant medžiu, ir tai iš tiesų yra medis, tada mano vertinimas atitinka objektyvią tikrovę. Aš pasiekiau tiesą. Kai aš tikiu, kad Kolumbas atvyko į Ameriką 1492 metais ir tai yra istorinis faktas, kad jis taip padarė, tai mano vertinimas dar kartą atitinka tikrovę; aš pasiekiau tiesą.

 

Loisy ir jo bičiuliai modernistai įvedė atskyrimą tarp tikėjimo ir istorijos, tarp tikėjimo Kristaus ir istorijos Kristaus. Jeigu šis atskyrimas priimamas, tuomet tampa aišku, kad Loisy „raudonoji knygelė“ buvo didesnis pavojus Bažnyčiai, nei Harnacko mokymas, kurį ji siekė paneigti.

 

Tikras katalikiškas mokymas yra tai, kad Kristus įsteigė Bažnyčią, konsekruodamas savo apaštalus vyskupais ir liepdamas jiems mokyti tiesų, kurias jis pats jiems perdavė. Tik tie, kurie buvo pasiruošę priimti tas tiesas, galėjo būti pakrikštyti, ir jų „tikėjimas“ reiškė, kad jie priima tas dogmas kaip objektyvius istorinius faktus. Modernistinis aiškinimas buvo visiškai nesuderinamas su tradicine katalikiška pozicija. Jis skelbė: ne ankstyvieji krikščionys tikėjo tam tikrais dalykais dėl to, kad jų juos mokė apaštalų įpėdiniai, bet apaštalų įpėdiniai mokė tų dalykų dėl to, kad žmonės jais tikėjo. Kitaip tariant, jie esą buvo ne daugiau nei iš tribūnos kalbantys atstovai, kurie aiškiai išreikšdavo populiarią nuomonę. Dogmos, anot modernistų, išsivystė taip: ankstyvieji krikščionys mąstė apie Kristaus gyvenimą ir pasiekė bendrą nuomonę apie tai, kas Kristus buvo, ko jis mokė ir koks turėtų būti mūsų atsakymas į jo mokymą.

 

Ši bendra nuomonė apie tikėjimą dažnai vadinama „bendrąja tikinčiųjų savimone“ arba jų „kolektyvine sąžine“. Skatinami šios „bendrosios savimonės“, jie susieidavo kartu į bendruomenę formuluoti, ginti ir propaguoti savo tikėjimo. Taigi Bažnyčia atsirado ne kaip Kristaus įkurta hierarchinė bendrija, bet paprasčiausiai kaip jo sekėjų „kolektyvinės sąžinės“ produktas.

 

Kiekvienai bendruomenei reikia valdančio autoriteto vesti jos nariams į bendrą tikslą ir formuluoti bei sisteminti jos tikėjimą. Anot modernistų, būtent šitaip atsirado Magisteriumas, Bažnyčios mokomoji valdžia. Kaip ir pati Bažnyčia, jis esą atsirado kolektyvinėje sąžinėje, jis yra atsakymas į kolektyvinės sąžinės poreikius ir dėl to tarnauja kolektyvinei sąžinei. Jo funkcija yra interpretuoti ir formuluoti visa tai, ką kolektyvinė sąžinė atranda esant naudinga Bažnyčios gyvenimui kiekvienu konkrečiu laikotarpiu. Taigi Bažnyčia, Magisteriumas ir pats tikėjimas kyla iš žmonių. Šv. Pijus X teisingai įspėjo, kad šioje sistemoje Magisteriumas gauna savo įgaliojimus iš žmonių, jis turi tarnauti jiems ir yra priverstas lankstytis populiariems idealams. Ne žmonės paklūsta Magisteriumui, bet Magisteriumas paklūsta žmonėms. Štai tikslūs popiežiaus žodžiai:

 

„Jie sako, kad jokia religinė bendruomenė negali būti tikra, jeigu jos nariai, o taip pat ir jų priimamos formulės nėra vieningi. Bet ši dvejopa vienybė reikalauja tam tikros bendros savimonės, kurios uždavinys yra atrasti ir nustatyti formules, geriausiai atitinkančias bendrą sąžinę ir dar daugiau – ji turi turėti autoritetą, pakankamą, kad galėtų primesti bendruomenei priimtą formulę. Iš šių dviejų elementų – bendrosios savimonės, kuri sudaro formulę, ir valdžios, kuri ją primeta – kombinacijos bei tarsi lydinio, anot modernistų, ir kyla Bažnyčios Magisteriumo samprata. Ir kadangi šis Magisteriumas iš esmės kyla iš asmeninių sąžinių ir turi viešą įgaliojimą būtent tam, kad tarnautų jų naudai, neišvengiamai plaukia išvada, kad Bažnyčios Magisteriumas turi būti nuo jų priklausomas ir priverstas lankstytis populiariems idealams“ (Pascendi). [...]

 

Šv. Pijus X teigė, kad pagrindinė modernistų doktrina yra mokymas apie evoliuciją (čia naudojamas terminas visiškai nesusijęs su biologinės rūšių evoliucijos teorija). „Evoliucijos dėsniams, – rašė popiežius, – esą gyvybiškai pajungta viskas – dogmos, Bažnyčia, apeigos, knygos, kurias mes gerbiame kaip šventas, net pats tikėjimas“ (Pascendi). Modernistinė teorija sako: kai tik papročiai, tikėjimo tiesos ir tradicijos įsitvirtina visuomenėje, esantieji valdžioje mėgina jas išsaugoti tokias, kokios yra, išlaikyti status quo. Bažnyčioje ši konservuojanti jėga yra Tradicija. Bet nuolatos kyla judėjimas, siekiantis pasikeitimų, ir tai vadinama progresyviąja jėga. „Progresyvioji jėga, – rašo šv. Pijus X, – reaguojanti į vidinius poreikius, glūdi individualiose sąžinėse ir jose veikia – ypač tokiose, kurios turi artimesnį ir glaudesnį sąlytį su gyvenimu.“ Šios dvi jėgos nuolat konfliktuoja, kol galop iškyla nauja sintezė – išsivysto naujos dogmos. „Taigi, – rašo šv. Pijus X, – tie, kurie artimiau studijuoja modernizmo idėjas, apibrėžia evoliuciją kaip kylančią iš konflikto tarp dviejų jėgų, kurių viena siekia progreso, o kita – konservavimo.“

 

Šv. Pijus taip pat pažymėjo, kad modernistai šiam evoliucijos dėsniui nori pajungti ir Bažnyčios apeigas: „Pagrindinė apeigų evoliucijos varomoji jėga yra poreikis prisitaikyti prie tautų manierų ir papročių, taip pat – siekis pasinaudoti verte, kurią tam tikri veiksmai įgauna dėl nuolatinio vartojimo.“ Popiežius prideda: „Evoliuciją pačioje Bažnyčioje esą maitina poreikis prisitaikyti prie istorinių sąlygų ir prisiderinti prie egzistuojančių visuomenės formų.“ Katalikiškas doktrinos vystymosi principas, paaiškintas kardinolo Johno Henry‘o Newmano (sk. Džonas Henris Njumenas) yra iš esmės skirtingas. Mons. Philipas Flanaganas paaiškina:

 

„Newmano teorija apie doktrinos vystymąsi fundamentaliai skiriasi nuo modernistų propaguojamos teologijos, nors šie ir savinasi jo pritarimą. Apreiškimas modernistams yra besitęsiantis procesas, kuriam lemta trukti iki laikų pabaigos tokiu būdu, kad ankstesnės tiesos formuluotės būna pakeičiamos ir galbūt net paneigiamos vėlesnių formuluočių, labiau pritaikytų dvasiai to amžiaus, kuriame jos yra sudaromos. O Newmano teigimu, apreikštoji žinia yra Dievo duodama vieną kartą visiems laikams, kad būtų vis labiau ir pilniau suvokiama laikui bėgant, bet perduodama toliau visa, nesumažinta ir neiškreipta. Modernistui dogmos neturi absoliučios tiesos ir galioja tuo laiku, kai jos yra sudaromos, bet nebūtinai kitais laikotarpiais“.

 

Newmanas aiškiai parodo, kad tikrojo vystymosi eigoje nėra jokios prieštaravimo galimybės. Kiekviena stadija potencialiai glūdi prieš tai buvusioje stadijoje, ir taip iki pat pradžios. Pateiksiu pavyzdį su gile ir ąžuolu. Jeigu kažkam, kas atsisakytų tikėti, kad ąžuolas išsivystė iš gilės, būtų parodytos to medžio fotografijos, darytos kasmet nuo pat dienos, kai jis buvo pasodintas kaip gilė, tada jis būtų įtikintas. Tokį pat procesą galima atlikti su kiekviena išvystyta katalikiška doktrina, pavyzdžiui, su popiežiaus viršenybe. Popiežiaus neklystamumo apibrėžimo, paskelbto Vatikano I Susirinkime, kilmę galima žingsnis po žingsnio atsekti iki pat to momento, kai mūsų Viešpats pasakė: „Tu esi Petras, uola, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“. Newmanas išvardijo septynis reikalavimus teisingam vystymuisi. Bet jis taip pat pripažino, kad net šio tyrimo nepakanka, kad būtume absoliučiai tikri, jog tam tikras vystymasis buvo autentiškai krikščioniškas. [...]

 

Dabar priėjome iki modernistinės teorijos, kuri labiausiai griauna autentišką krikščionybę. Tai yra Loisy'o atskyrimas tarp „tikėjimo Kristaus“ ir „istorijos Kristaus“. Harnackas skelbė, kad istorinis Kristus neįsteigė nei Bažnyčios, nei jokių sakramentų. Loisy buvo pasiruošęs pripažinti, kad negalima įrodyti, jog jis tai padarė. Istoriniai faktai jam neturi pirmaeilės svarbos. Loisy laikė, jog dogmos esmė glūdi ne fakte, kad ji objektyviai teisinga, bet jos gebėjime patenkinti ir išreikšti religinio jausmo trumpalaikį požiūrį ar poreikį.

 

Aš galiu pailiustruoti šį pavyzdį iš savo patirties. Jau minėjau, kad sakydamas, jog Kolumbas atvyko į Ameriką 1492 m., aš pasakiau tiesą, nes tai atitinka objektyvią tikrovę. Bet griežto tikslumo vardan turiu atskleisti, kad netikiu, jog Kolumbas iš tiesų atrado Ameriką 1492 m., bet kad jis tik pasiekė ją tais metais. Aš esu tikras, kad Ameriką prieš daugelį amžių atrado Velso vienuoliai, kurie atplaukė ten žvejų luoteliais daug anksčiau nei tariamos vikingų kelionės per Atlantą. Būdamas velsiečių kilmės, aš labai didžiuojuosi pagalvojęs, kad mano drąsūs protėviai giedojo himnus velsiečių kalba, kol jų mažyčiai luoteliai skynėsi kelią per baisingas audras, galų gale saugiai atvykę ir pasišventę indėnų mokymui žaisti regbį bei skambinti arfa. Aš esu tikras, kad nedaug ar netgi nė vienas iš mano nevelsiečių skaitytojų nepatikės, kad tai istoriškai tikra, bet tai yra tikra man. Aš taip pat esu tikras, kad nedaug ar net nė vienas iš mano skaitytojų nesivargins rašyti, kad įtikintų mane klystant. „Jeigu tai daro jį laimingu, tai tegul jis tuo tiki“, – tokia bus bendra reakcija.

 

Bet modernistinis požiūris į tokias dogmas kaip mūsų Viešpaties gimimas, nepažeidžiant Švč. M. Marijos mergystės, arba jo prisikėlimas, yra lygiai toks pats. Tokie dalykai, teigė Loisy, priklauso ne tikrajai istorijai, bet tikėjimo istorijai. Galbūt jie buvo teisingi, galbūt – ne. Tai neturi rimtos reikšmės. Jei kai kurie krikščionys mano, kad jie naudingi, labai gerai, sėkmės jiems. Tačiau jis teigė, kad yra visiškai nepriimtina primesti tokias tikėjimo tiesas kaip istoriškai teisingas visiems tikintiesiems ir padaryti tai sąlyga narystei Bažnyčioje. O kaipgi yra su tikėjimo Kristumi, kurį modernistai atskyrė nuo istorinio Kristaus? Ar jis iš tiesų egzistavo? Šv. Pijus X neturėjo abejonių dėl šios modernistų tezės prasmės:

 

„Prieš mus iškyla dvejopas Kristus: tikrasis Kristus ir tikėjimo Kristus, kuris niekada neegzistavo; Kristus, kuris gyveno konkrečioje vietoje bei konkrečiu laiku, ir Kristus, kuris niekada negyveno už pamaldžių tikinčiojo apmąstymų ribų“ (Pascendi).

 

Dogmas Loisy laikė paprasčiausiai simboliškomis, simboliu to, ką tiki krikščionys, jų tikėjimo simboliu, ir kalbėdamas apie tikėjimą jis turėjo omenyje kažką grynai subjektyvaus, o ne tai, kas būtų objektyvios realybės tiksli išraiška. Taigi Jėzus esą padarė tokią įtaką savo sekėjams, kad ši įtaka išliko ilgai po jo mirties ir ją „simbolizavo“ jo prisikėlimo istorija. Ar ši istorija buvo objektyviai teisinga, ar ne, jam buvo nesvarbu, reikšmės jam turėjo tik tiesa, kurią ta istorija turėjo perteikti. Ir tai yra be galo svarbus skirtumas – skirtumas tarp ortodoksijos ir modernizmo. [...]

 

 

Pradinė modernizmo sėkmė ir greitas paplitimas nemaža dalimi įvyko dėl apgailėtino popiežiaus Leono XIII tvirtumo trūkumo. Savo enciklikoje Providentissimus Deus jis nužymėjo gaires, pagal kurias katalikai Biblijos mokslininkai turėtų dirbti, bet jis nepareikalavo imtis jokių atitinkamų disciplinos priemonių, kai tokie modernistai kaip Loisy peržengia tas ribas. „Silpnėjančios pagyvenusio pontifiko rankos, – rašė tėvas de Grandmaisonas, – artėjant galui kiek atleido vadžias.“ Bet 1903 m. jo įpėdiniu tapo Giuseppe Melchioras Sarto, Venecijos patriarchas, žmonių garbintas kaip šventasis dar jam gyvam esant, o dabar kanonizuotas kaip popiežius šv. Pijus X. Savo šūkiu jis pasirinko žodžius: Instaurare omnia in Christo – „Visa atnaujinti Kristuje!“ Popiežius neabejojo, kad iš visų pavojų, grūmojusių Bažnyčiai jo pontifikato metu, didžiausias grėsė Bažnyčios mokymo tyrumui. Pirmasis įgaliojimas, Kristaus patikėtas jo Bažnyčiai, buvo skelbti Evangelijos žinią, kurią jis perdavė savo apaštalams. Jeigu ta žinia kada nors būtų iškreipta, pragaro vartai nugalėtų Bažnyčią. Šv. Pijus X tai suprato. Jis suvokė ir tai, jog kaip popiežius jis turi pareigą veikti, kad apgintų ortodoksiją. Jis pradėjo savo encikliką Pascendi, demaskuojančią modernistų klaidas, pareikšdamas:

 

„Vienas iš pirmųjų įpareigojimų, Kristaus priskirtų Dievo mums pavestai pareigybei – ganyti Viešpaties kaimenę, yra pareiga su didžiausiu budrumu saugoti tikėjimo lobį, perduotą šventiesiems, atmesti pasaulio tuščiažodžiavimo naujoves ir paneigti tariamojo pažinimo prieštaringus teiginius (plg. 1 Tim 6, 21)... Šie laikai matė, kaip žymiai pagausėjo Kristaus Kryžiaus priešų, kurie visiškai naujomis ir apgaulės pilnomis suktybėmis siekia sunaikinti Bažnyčios gyvybinę galią ir kiek tik pajėgia visiškai sugriauti pačią Kristaus karalystę. Dėl viso to Mes nebegalime daugiau laikytis tylos, kitaip atrodytų, jog Mes apleidžiame mūsų švenčiausiąją pareigą“.

 

1903 m. gruodį šv. Pijus X įtraukė penkias Loisy knygas į draudžiamų knygų sąrašą. 1904 m. Loisy nenoriai padarė paklusnumo pareiškimą, bet jis jokiu būdu nebuvo nuoširdus. 1904 gegužės 10 d. savo žurnale jis rašė: „Aš pasilieku Bažnyčioje dėl priežasčių, kurios kyla ne iš tikėjimo, bet iš moralinio tikslingumo.“ Šv. Pijus X tai pastebėjo, enciklikoje Pascendi rašydamas:

 

„Nors jie apsimeta nulenkiantys galvas, bet jų rankos ir galvos labiau nei bet kada yra pilnos ryžto siekti jų tikslų. Šios politikos jie laikosi noriai ir sąmoningai, tiek dėl to, kad jų sistemos dalis yra principas, jog valdžia turi būti kreipiama, o ne verčiama nuo sosto, tiek dėl to, kad jiems būtina likti Bažnyčios eilėse, kad galėtų palaipsniui pakeisti kolektyvinę savimonę“.

 

Rašydamas "Dictionnaire de théologie catholique" ("Katalikų teologijos žodyne"), tėvas Josephas Crehanas SJ teigia, kad Loisy tikrai daugiau nebebuvo nuoširdus. Tai jis ir pats rašė laiške laikraščiui "The Times": „Aš buvau katalikas, aš lieku kataliku. Aš buvau kritikas, aš juo ir lieku.“ Laiške kardinolui Mery del Val 1904 sausio 24 d. jis teigė: „Aš priimu visas Katalikų Bažnyčios dogmas“. Jis tai parašė po konsultacijos su baronu von Hügeliu, bet tikras savo mintis išdėstė dienoraštyje: „Aš jau ilgą laiką nebuvau katalikas oficialia to žodžio prasme... Romos katalikybė yra pasmerkta žūti ir ji nesulauks jokio pasigailėjimo.“ Įraše, datuotame 1904 m. gegužės 12 d., jis teigia: „Pijus X, Katalikų Bažnyčios galva, mane ekskomunikuotų, jei žinotų, kad aš manau... jog [Jėzaus Kristaus] prisikėlimas ir gimimas iš Mergelės yra grynai moraliniai simboliai, ir kad visa katalikų sistema yra tironija, kuri Dievo bei Kristaus vardu veikia prieš patį Dievą ir prieš Evangeliją.“ Nepaisant visų nepaneigiamų įrodymų, atskleidžiančių Loisy ir kitų modernistų nenuoširdumą, jie ir šiandien dar turi gynėjų, kurie vaizduoja juos kaip nuoširdžius ir pasiaukojančius tiesos siekėjus, kilnius mokslininkus, kritusius kaip neišprususios ir nesąžiningos klerikalinės biurokratijos aukas. Liberaliųjų katalikų mitologijoje Loisy iki šiol yra herojus, o šv. Pijus X – niekšas.

 

Prieš išleisdamas encikliką "Pascendi", šv. Pijus X įsakė sudaryti "Syllabus" – pagrindinių modernistų klaidų sąrašą, labai panašų į garsųjį Pijaus IX "Syllabus errorum". Galų gale 1907 m. liepos 3 d. Šventoji Oficija išleido dekretą. Ji pasmerkė šešiasdešimt penkis teiginius, nesuderinamus su katalikų tikėjimu. Daugelis iš jų buvo paimti iš Loisy darbų, o keletas – iš Tyrello ir prancūzų modernisto Edouardo le Roy, kuris dar buvo gyvas 1954 m., raštų. Skaitant šiame dekrete – "Lamentabili" – pasmerktus teiginius, yra sunku patikėti, kad dekretas skirtas kam kitam, o ne klaidoms, išplitusioms Bažnyčioje po Vatikano II Susirinkimo.

 

Nieko nuostabaus, kad, kaip popiežiaus Pijaus IX "Syllabusą" lydėjo "Quanta cura", taip ir šv. Pijus X po savojo klaidų sąrašo išleido encikliką "Pascendi dominici gregis". Abiem atvejais enciklikų, kurios yra popiežių aktai, autoritetas žymiai didesnis nei klaidų sąrašų. Enciklika krito ant modernistų kaip kūjo smūgis. Didžioji dauguma katalikų priėmė ją su besąlygišku paklusnumu, bet visose šalyse, kurios buvo užkrėstos modernizmu, bandyta sukelti pasipriešinimą popiežiui ir laimėti paramą erezijai. Savo knygoje "Pope John‘s Council" („Popiežiaus Jono [XXIII] Susirinkimas“) aš įdėjau priedą, apibendrinantį kardinolo Manningo aprašymą apie spaudos reakciją į Vatikano I Susirinkimą. Panaši reakcija kilo ir enciklikos "Pascendi" atžvilgiu. Tai visai nestebina, kadangi jėgos, liejusios savo įniršį ant popiežiaus Pijaus IX, tapo dar galingesnės šimtmečių sandūroje. Kardinolas Manningas taip aprašo paramą „opozicijai“ Susirinkime (tuos žodžius galima pritaikyti paramai, kuri buvo teikiama modernistams):

 

„Tuo metu visas pasaulis pakilo jų pasitikti. Vyriausybės, politikai, laikraščiai – schizmatikų, eretikų, netikinčiųjų, žydų, revoliuciniai – tarsi pagal vieną neklystamą instinktą susivienijo aukštindami ir iškeldami aikštėn tos „tarptautinės opozicijos“ dorybes, išsimokslinimą, sugebėjimus, iškalbą, kilnumą, didvyriškumą. Su tikrai homerišku kartojimu tam tikri epitetai buvo nuolatos lipdomi tam tikriems vardams. Visi, kurie buvo prieš Romą, buvo išgirti, visi, kurie buvo už Romą, buvo nuvertinti“.

 

Žinoma būta bendradarbiavimo tarp modernistų įvairiose šalyse, keliant kampaniją prieš encikliką. Šis faktas paaiškėja, kai matome, kaip greitai jų atsakymai buvo išversti į įvairias kalbas. Kai kurie iš jų nesutiko atpažinti savo idėjų enciklikoje. Italijos modernistas vardu Buonaiuti skelbė, kad „popiežius pasmerkė iliuzinį erezijos fantomą“.

 

Daugelis modernistų pakluso, bet kai kurie ryžosi verčiau palikti Bažnyčią nei atsisakyti savo klaidų: Tyrellas ir Loisy buvo tarp jų. Loisy jau 1906 m. apleido savo kunigiškas pareigas. Jis nutraukė ryšius su Bažnyčia publikavus encikliką ir buvo formaliai ekskomunikuotas 1908 m. Jam nepavyko pakeisti Bažnyčios iš vidaus, bet jis ir toliau ją puolė iš išorės. Turint omenyje antikatalikiškas Prancūzijos valstybinės švietimo sistemos tendencijas, nestebina, kad ši šalis netrukus suteikė jam prestižinį religijų profesoriaus College de France postą, kurį jis užėmė nuo 1909 iki 1930 m. Visą likusį savo gyvenimą jis paskyrė modernizmo pateisinimui ir jo istorijos dokumentavimui – liūdnas ir gana patetiškas likimas žmogaus, kuris kadaise siekė tapti Bažnyčios tėvu. Išlaikydamas savo tipiškai sarkastišką manierą, kunigas Duchesne, išvengęs pasmerkimo, rašė savo buvusiam protégé, komentuodamas: „Tavo mirtis tikrai bus neatitaisomas praradimas pusei tuzino žmonių“. Kol jam buvo leidžiama pasilikti Bažnyčioje, skleidžiant klaidą iš po katalikiško teologo kaukės, Loisy kėlė didžiulį pavojų tikėjimui. Už Bažnyčios ribų jis nebebuvo pavojingas; pasirodė, kas gi jis buvo iš tiesų – jis kaltino Bažnyčią dėl to, kad ji esanti Kristaus ir jo Evangelijos priešas.

 

Prieš savo mirtį Tyrellas suvokė, kad mūšis pralaimėtas, bet vis dar turėjo truputį vilties, jog bus laimėtas karas. Laiške draugui iš Italijos, datuotame 1908 m. rugpjūčio 24 d., jis liūdnai pripažino: apsidairęs aplinkui, jis galįs tiktai padaryti išvadą, kad modernistinio pasipriešinimo bangos jėgos baigėsi ir kad tuo momentu jis padarė viską, ką galėjo. Bet jis vylėsi, kad „tylaus ir slapto pasiruošimo dėka mes laimėsime daug didesnę Bažnyčios armijos dalį laisvės reikalui“. Jeigu žodį „laisvės“ pakeisime į „klaidos“, atrodys, kad Tyrello svajonė išsipildė per paskutinius du dešimtmečius. Straipsnis, garbinantis Tyrellą JAV katalikų laikraščio "Tablet" 1982 m. sausio 9 d. numeryje teigia, kad jis iš tikrųjų tikėjo, jog ta katalikybės forma, kuriai jis priešinosi, „galų gale suduš į savo pačios pretenzijas ir tada katalikybė galės pradėti savo atsinaujinimą. Bet jis nemanė, kad tai gali atsitikti jam esant gyvam. Reikėjo laukti pusę amžiaus, kol Izraelio vaikai galės įžengti į Pažadėtąją žemę“.

 

Loisy buvo mažiau optimistiškas. Apžvelgdamas po Tyrello mirties išėjusią jo knygą "Christianity at the Crossroads" [„Krikščionybė kryžkelėse“], jis rašė, kad jo paties knyga "L‘Evangile et l‘Eglise" „pateikė kuklią būtinų reformų programą, o Tyrello knyga yra revoliucijos pranašystė. Abi jos gali kartu ilsėtis erezijų kapinėse“.

 

Šv. Pijus X jautė, kad jis dar nevisiškai atliko savo apaštališką uždavinį netgi įtraukęs modernistines knygas į Indeksą, patvirtinęs klaidų sąrašą, išleidęs savo encikliką ir ekskomunikavęs modernistų vadovus. Jis suvokė, kad tarp užimančiųjų svarbius postus yra daug simpatizuojančių modernizmui, bet jie išvengė bausmių, kadangi jų pažiūros niekada nebuvo pareikštos viešai. 1910 rugsėjo 1 d. jis išleido Motu proprio laišką, pavadintą "Sacrorum antistitum", įpareigojantį kiekvieną kunigą pasirašyti antimodernistinę priesaiką, kurios forma yra labai detali. Joks sąžiningas žmogus, besilaikantis modernistinių pažiūrų, negalėjo pasirašyti tos priesaikos, ir tai reiškė, kad bent jau keliems dešimtmečiams katalikų seminarijos ir universitetai bus apvalyti nuo šios erezijos šalininkų. Antimodernistinė priesaika sukėlė tiek pat, jeigu ne daugiau pasipriešinimo, kaip ir pati enciklika. Ji labiausiai papiktino akademikus, ypač Vokietijoje. Protestantų fakultetai išreiškė savo solidarumą su katalikais kolegomis jų išbandymo valandą. Bet kai visi šūkavimai aprimo, tik apie du tuzinai kunigų visoje Europoje atsisakė pasirašyti priesaiką. Kai kurie iš jų prisijungė prie protestantų sektų, kiti – prie senkatalikių. Po Vatikano II Susirinkimo popiežius Paulius VI panaikino tiek uždraustų knygų Indeksą, tiek antimodernistinę priesaiką.

 

Kai priesaikos sukeltas tulžingas triukšmas nutilo, šv. Pijui X pavyko apvalyti Bažnyčią bent jau nuo išorinės modernizmo erezijos išraiškos. „Kai viskas buvo pasakyta ir padaryta, – rašė Henris Daniel-Ropsas, – Pijus X triumfavo“. Šv. Pijaus X triumfo priežastis nesunku atrasti. Pirmiausia jis gerai suprato prioritetus ir žinojo, kad jo, kaip popiežiaus, pirmoji pareiga yra išsaugoti nepaliestą tikėjimo lobį. Antra, kai modernistų doktrina tapo aiškiai eretiška, jis pasmerkė ją iš karto – bet jis neapsiribojo vien pasmerkimu. Pasmerkimas, kurio nepriverčiama vykdyti, yra bejėgis. Toliau, popiežius ėmėsi žingsnių ne tik ekskomunikuoti užkietėjusius viešus modernistus, bet ir apvalyti Bažnyčią nuo jų pasislėpusių kolegų ar bent jau privertė juos paklusti. Jeigu jis nebūtų griebęsis šių tvirtų priemonių, erezija būtų paplitusi Bažnyčioje, sukeldama pražūtingas pasekmes. Bet Dievas pasiuntė mums šventąjį, kuris užkirto tam kelią, šventąjį, kurio šūkis „Visa atnaujinti Kristuje“ išreiškė būtent tai, ką jis padarė. [...]

 

(Ištraukos iš knygos Michael Davies, Partisans of Error. St. Pius X Against the Modernists, The Neumann Press, Long Prairie, Min., 1983. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius.)

 

 

_________________________________________________________________________________________

 

 

 

---