Didysis apaštalas šventasis Paulius korintiečiams rašo: „Aš jums perdaviau, ką esu gavęs.” Ką tai reiškia? Šventasis Paulius nori pasakyti, jog tai, ką mūsų Viešpats Jėzus Kristus mokė apaštalus, o šie perdavė jam, būtent ‒ kuo tikėti ir kaip elgtis, jis perdavė korintiečiams. Šį katalikų tikėjimo ir moralės perdavimą mes vadiname Tradicija. Pats arkivyskupas Lefebras dažnai vartojo šią Šventojo Rašto citatą.
Romos Katalikų Bažnyčia gyvuoja jau du tūkstančius metų. Ji turi nuostabią, turtingą Tradiciją ir paveldą. Šią Tradiciją bei paveldą reikia saugoti, ir tai yra viena svarbiausių mūsų, tradicinių katalikų, užduočių. Privalome nepamiršti, kad blogio jėgos puola Bažnyčią iš vidaus ir, kaip rašė Maiklas Deivisas, „Ją užgrobė barbarai”.
Vatikano Antrojo Susirinkimo reformos ir Naujosios Mišios beveik visiškai sunaikino mūsų religijos bei liturgijos grožį, iškilmingumą, dvasingumą ir šventumą. Katalikų Tradicija buvo sutrypta ir išmesta tarsi kokia nereikalinga seniena. Daugelio vyskupų, kunigų, vienuolių ir tikinčiųjų protus užkrėtė nauja, protestantiška, neomodernistinė dvasia.
Naujųjų Mišių išradėjai, padedami šešių protestantų pastorių ir daugelio vadinamųjų „liturgistų”, sunaikino šimtus šventosios Katalikų Tradicijos metų. Dabar jie turi naujas Mišias, naują bažnytinę architektūrą, naują „sakralųjį” meną, naują bažnytinę muziką, naujus liturginius drabužius, naujas elgesio taisykles, naują dvasią ir taip toliau.
Su meile savo broliams katalikams ir vyskupams turime priešintis šiai neoprotestantiškai, neomodernistinei dvasiai, įkvėpusiai tokius nekatalikiškus renginius, kaip visų religijų susitikimai Asyžiuje ir Pasaulio jaunimo dienos. Privalome įspėti savo brolius katalikus dėl protestantizmo ir neomodernizmo pavojaus. Tačiau tai daryti turime geranoriškai, išmintingai ir su meile.
Taip pat turime stengtis išsaugoti savo šventąją Katalikų Tradiciją. Negalime leisti, kad ją nugalėtų šis neomodernizmas ir neoprotestantizmas.
Būtent šį darbą pradėjo arkivyskupas Lefebras, o tęsia Šventojo Pijaus Dešimtojo kunigų brolija. Privalome išsaugoti Katalikų Tradiciją. Mums reikia išsaugoti dieviškųjų pamaldų ir liturgijos sakralumą bei šventumą. Turime išsaugoti grigališkąjį choralą. Reikia išsaugoti ir skatinti pagarbą šventiems dalykams bei vietoms. Kaip tik to trūksta Naujosiose Mišiose. Jos prarado pagarbą šventiems dalykams, grožio pajautimą ir dvasingumą. Jos per daug žemiškos, natūralios, per daug sutelktos į žmogų. Turime išsaugoti antgamišką Katalikų Tradicijos pobūdį ir užtikrinti, kad mūsų religingumas būtų nukreiptas į Dievą.
Jie supainiojo tai, kas šventa, ir tai, kas pasaulietiška. Šiandien Bažnyčioje viskas yra pernelyg palaida, sentimentalu, pasaulietiška, bedvasiška. Nūdien liturgija suprantama kaip krikščionių susirinkimas ar susitikimas, o ne kaip Kalvarijos aukos sudabartinimas. Kur dingo tyla? Kur dingo pagarba? Kur dingo šventumas?
Šventasis Paulius sako: „Aš jums perdaviau, ką esu gavęs.” Tačiau šių naujų Mišių ir naujos dvasios kūrėjai, užuot perdavę mums Tradiciją, įbruko mums visiškai naujus dalykus: naujas Mišias, naują architektūrą, naują bažnytinį meną, gitarų muziką, naujus ir bjaurius liturginius rūbus, naujus Eucharistijos dalintojus, naujus Evangelijos skaitytojus ‒ pasauliečius, naują teologiją ir taip toliau. O kurgi Tradicija?
Kaip galėjo tikroji krikščionių religija, Romos Katalikų religija pasikviesti šešis protestantų pastorius, kad šie padėtų sukurti naujas Mišias? Ar galime įsivaizduoti, kad popiežius Pijus V būtų pakvietes protestantus padėti jam „reformuoti” Tridento Mišias? Šešioliktajame amžiuje protestantai atmetė katalikišką Mišių teologiją, o dabar katalikiška liturgija mėgdžioja protestantiškas pamaldas.
Atidžiau patyrinėję pamatysite, kad šiandien katalikai mėgdžioja jų bažnytinius rūbus, liturgiją, Šventojo Rašto akcentavimą, charizmatinę dvasią, maldas, kartu lėtai atmesdami ir prarasdami savo pačių nuostabią, taurią ir šventą Tradiciją.
Tačiau šventas Paulius primena mums, kad turime perduoti tai, ką esame gavę: „Aš jums perdaviau, ką esu gavęs.” Turime perduoti Tradiciją. Privalome tęsti arkivyskupo Lefebro darbą. Jis norėjo tik perduoti tai, ką buvo gavęs. Jie netroško nieko išrasti. Jis tik norėjo perduoti mums Katalikų Tradicijos grožį, iškilmingumą, dvasingumą ir šventumą.
Kreipkimės į Nekaltąją Marijos širdį, prašydami padėti mums išsaugoti Katalikų Tradiciją. Melskime, kad ji gautų mums malonę labiau vertinti Katalikų Tradicijos grožį, iškilmingumą, dvasingumą ir šventumą. Kartu su ja melskime mūsų Šventosios Bažnyčios ir Katalikų Tradicijos atstatymo.