Ketvirtasis Sekmadienis po Sekminių
Pamokslas, pasakytas 2018 m. birželės 17 d. Vilniuje. Teksto kalba netaisyta
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šv. Dvasios. Amen.
Brangūs tikintieji, šiandienos skaitinyje apaštalas Paulius mus moko: „Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.“ Šventasis Paulius nori pasakyti, kad, aišku, šiame gyvenime turime kentėti daug kryžių, problemų ir nusivylimų, ir tai yra, be abejo, labai skausminga ir nepatogu. Niekas nemėgsta kentėti. Taigi tikriausiai šiandien kenčiame, bet šie kentėjimai negali lygintis su amžinuoju džiaugsmu, kurį mūsų dangiškasis Tėvas suteiks mums. Šis amžinasis tikslas suteikia mums stiprybės ir kantrybės iškęsti mūsų dabarties kentėjimus.
Mes, Tradicijos Katalikai, kurie nori likti tikrais katalikais, gyvename labai sunkiais laikais. Liberalizmas, modernizmas, sekuliarizacija, homoseksualizmas, transeksualizmas ir transgenderizmas nugalėjo visą pasaulį. Pasaulis dabar atrodo visiškai beprotiškas. Tai reiškia, kad jeigu norime gyventi kaip normalūs katalikai šiais laikais, turėsime daug kentėti, nes visa šiuolaikinė kultūra mums priešinasi. Kartais viskas atrodo tamsu, sunku, be vilties ir painu. Gyvenime antikrikščioniškoje civilizacijoje. Dėl to visada patiriame įtampą, stresą, problemas. Taip pat turime savo asmeninių sunkumų ir problemų.
Brangieji, reikia suprasti, kad tai yra mūsų kasdieniai kryžiai, kuriuos turime kantriai ir ramiai nešti. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus mus moko: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi.“ „Savo kryžių“ reiškia mūsų kasdienius kentėjimus ir nepatogumus. Mums reikia suprasti, kad pats Dievas išrinko mus gyventi šiais bedieviškais laikais ir nešti šį sunkų kryžių. Jis pasirinko mus būti savo išrinktuoju likučiu, kaip apaštalas Paulius rašė: „Taip pat ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis.“ Tai reiškia, kad Jis nori naudoti mus kaip savo įrankius ir šviesą šioje žemėje. Reikia pasitikėti Juo.
Galbūt Jūs atsimenate tą piligrimą iš Prancūzijos, kuris neseniai buvo pas mus ir kuris eina iš Fatimos į Maskvą pėsčiomis. Buvo labai įdomu, ir jis sakė man daug kartų: „Tėve, mums reikia pamiršti save.“ Mes jo klausėme: Kaip Jūs gali eiti į Maskvą pėsčiomis be pinigų ir pagalbos? Kur Jūs nakvosite? „Tėve, mums reikia pamiršti save ir pasitikėti Dievu.“ Tai buvo tikrai nuostabus nuolankumas ir antgamtinis pasitikėjimas Dievu! Tai yra Kristaus ir Katalikybės dvasia. Tai yra pasiaukojimas ir tikras atsidavimas Dievui. Šio nuodėmingo pasaulio šūkis yra „savanaudiškumas“, bet mūsų šūkis turi būti „pasiaukojimas“.
Brangieji, gyvenimas yra laikinis piligriminis žygis, ir reikia prisiminti, kad mūsų kentėjimai ir kovos yra laikini. „Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.“ Mūsų tikėjimas ir viltis kasdien ragina mus, kad amžinasis gyvenimas su Dievu danguje yra mūsų galutinis tikslas ir mūsų amžinoji tėvynė. Ten yra mūsų laimė ir šis trumpas gyvenimas yra tik pasirengimas amžinybei. Mes gyvenime čia laikinai. Šio laiko kentėjimai ir kasdieniai kryžiai negali lygintis su būsimąją garbe ir laime danguje.
Palaimintojo vyskupo Matulionio šūkis buvo: „Per kryžių į žvaigždes.“ Jis buvo kankinys, ir, kaip visi kankiniai, suprato šventojo Pauliaus žodžius. Kankiniai nebijojo patirti kankinystės, nes jie pasitikėjo Jėzumi ir tikėjo amžinuoju gyvenimu. Jų tikėjimas ir viltis buvo tokie stiprūs. Jie kasdien siekė dangaus.
Taip pat mūsų išganytojas Jėzus Kristus mus moko: „Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus.“ Visos mūsų motinos čia koplyčioje gali paliudyti šią tiesą. Tiek daug vargų, skausmų ir problemų per vaiko gimimą! Bet po gimimo, kai motina turi savo kūdikėlį savo rankose, viskas pamirštama ir būna labai gerai. Turime galvoti visąlaik apie dangų ir amžiną gyvenimą su Dievu. Reikia turėti prieš savo akis dangų!
Kaip šiandienos Introite rašoma: „Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas – ko turėčiau bijotis? Viešpats – mano gyvenimo gynėjas – dėl ko drebėsiu? Mano priešai, kurie mane engia, silpsta ir žūva. Jei prieš mane stos kariaunos, mano širdis nebijos.“
Šiandienos maldoje mes meldžiamės, kad Dievo apvaizda padėtų mums turėti taiką šiame pasaulyje tam, kad galėtume garbinti Dievą laisvai. Malda sako: „Meldžiame Tave, Viešpatie, duok mums, kad ir pasaulio vyksmas pagal Tavąją tvarką būtų mūsų labui taikingai kreipiamas, ir Tavo Bažnyčia romiu dievotumu džiaugtųsi. Per mūsų Viešpatį.“
Ši malda yra labai svarbi dabartiniu metu, nes iš vienos pusės mes kenčiame šią baisią ekstremalią situaciją pasaulyje ir Bažnyčioje, bet iš kitos pusės norime išlaikyti tikrą Bažnyčios mokymą ir teisingai garbinti švenčiausiąją Trejybę tiesoje.
Mes suprantame, kad Tradicinės Mišios yra Katalikų Tradicijos centras ir širdis. Tai yra Tradicijos simbolis. Pats arkivyskupas Lefebvras kentėjo tiek daug tam, kad išlaikytų šias Mišias. Iš tikrųjų, be jo ištikimybės Katalikų Tradicijai, nebūtų šiandien Tradicinių Mišių. Kaip sakiau, kiekvienas kunigas ir kongregacija, aukojantys tradicines šventąsias Mišias šiais laikais, yra tikrai skolingi arkivyskupui Marceliui Lefebvre'ui.
Tradicinės Mišios yra Katalikų Tradicijos širdis, bet kiekviena širdis turi turėti protą. Katalikų Tradicijos protas yra Bažnyčios tradicinis mokymas. Širdis priklauso nuo proto. Negalime norėti tik Tradicinių Mišių ir būti abejingi bei apatiški dėl Bažnyčios mokymo.
Ši Bažnyčios krizė yra pirmiausiai mokymo ir doktrinos krizė, tik po to eina ir liturgijos krizė. Liturginė reforma atėjo po mokymo reformos Vatikano II Susirinkime. Mes negalime būti patenkinti tik tuo, kad turime galimybę dalyvauti Tradicinėse Mišiose. Kartais tai būna žmogaus kelio į Tradiciją pradžia. Taip. Bet mūsų kelias į Tradiciją negali likti „pradžioje“ („pradžios taške“).
Prisiminkite, kad Vatikano bažnytinė vyresnybė suteikė galimybę dalyvauti Tradicinėse Mišiose tik su sąlyga, kad tradicinės Mišios nebūtų celebruojamos iš paniekos naujajam ritualui. Kas nori laikyti senąsias Mišias, privalo priimti naująsias Mišias. Bet arkivyskupas Lefebvre‘as visada sakė, kad tai yra prieštaravimas.
Tradicija yra pirmiausia apreiškimo šaltinis (Šventasis Raštas ir Tradicija). Bet taip pat Katalikų Tradicija reiškia... judėjimą. Ši Katalikų Tradicija yra judėjimas Bažnyčioje, kuris nori padėti Bažnyčiai išeiti iš šios ekstremalios situacijos. Tradicijos judėjimas nori pirmiausiai skelbti ir išaiškinti Bažnyčios tradicinį mokymą ir, antra, išlaikyti tradicinę liturgiją. Kodėl? Todėl, kad siekiama tikros Bažnyčios reformos, pagrįstos nekintamomis katalikų tikėjimo tiesomis.
Brangieji, saugokitės liturgijos reliatyvizmo. Mes, kaip ir arkivyskupas Lefebvre‘as, mylime popiežių bei vyskupus ir meldžiamės už juos, bet mes būtinai privalome išlaikyti savo tvirtumą, savo tvirtą opoziciją prieš ekumenizmą, klaidingą religinę laisvę, vyskupų kolegialumą, ekleziologiją, Naujųjų Mišių apeigas ir liturginę reformą. Tai yra krizės šaknys.
Saugokitės! Arkivyskupas Lefebve‘as sakė:„Tarp tradicionalistų yra tokių, kurie prisirišę prie Tradicijos panašiai kaip prie folkloro: pavyzdžiui, jie mėgsta Mišias, giedamas grigališkuoju choralu, mėgsta lotyniškas Mišias.“ Negalime turėti dviprasmišką poziciją. Tai yra pavojinga.
Aukokime šiandienos Mišių auką ir priimkime Komuniją su šiomis intencijomis, ir paprašykime Švenčiausios Jėzaus Širdies bei Nekaltosios Marijos širdies užtarimo. Amen.
Kun. Shane Pezzutti yra šv. Pijaus X kunigų brolijos prioras Kaune. Jis yra kilęs iš JAV, ir lietuvių kalba nėra jo gimtoji. Pamokslo kalba netaisyta.