Interviu su Šv. Pijaus X Brolijos generaliniu vyresniuoju, kun. Davide Pagliarani‘u.
- Gerb. kunige generalini vyresnysis, prieš metų pabaigą turi įvykti keletas svarbių įvykių, tokių kaip Amazonijos regionui skirtas sinodas ir Romos kurijos reforma. Bažnyčios gyvenimui jie turės istorinę reikšmę. Kokią vietą, Jūsų nuomone, jie užima popiežiaus Pranciškaus pontifikate?
- Šiuo metu dauguma katalikų jaučiasi taip, lyg Bažnyčia stovėtų prie naujos katastrofos slenksčio. Jei pažvelgtume šiek tiek atgal, pats Vatikano II Susirinkimas įvyko tik todėl, kad jis buvo ne vienerius metus Bažnyčioje vykusio nuosmukio rezultatas: užtvanka griuvo nuo slėgio, kuris kaupėsi jau kurį laiką. Būtent todėl pavyksta didžiosios revoliucijos ‒ nes įstatymų leidėjai tik patvirtina ir sankcionuoja tai, kas jau būna tapę faktu, bent jau iš dalies.
Taigi liturginė reforma buvo tik tarpukariu prasidėjusio ir didžiulę dvasininkijos dalį jau persmelkusio eksperimentavimo kulminacija. Grįžtant į šiandieną, prie šio pontifikato, „Amoris laetitia“ tik įteisino tam tikrą praktiką, kuri, deja, jau egzistuoja Bažnyčioje, ypač galimybė teikti Komuniją tiems žmonėms, kurie gyvena viešos nuodėmės būklėje. Atrodo, kad situacija yra pakankamai pribrendusi tolesnėms didžiulėms reformoms.
- Ar galėtumėte aiškiau išdėstyti savo požiūrį į apaštališkąjį paraginimą „Amoris laetitia“ praėjus trim metams po jo paskelbimo?
- Paskutinių laikų Bažnyčios istorijai „Amoris laetitia“ reiškia tai, ką Hirosima ir Nagasakis reiškia šiuolaikinei Japonijos istorijai: kalbant paprasčiau, žala yra neatitaisoma. Tai yra neabejotinai pats revoliucingiausias popiežiaus Pranciškaus veiksmas, kuriam kartu ir labiausiai prieštaraujama – netgi už Tradicijos ribų – nes jis tiesiogiai paveikė santuokinę moralę, ir tai leido daugybei dvasininkų bei tikinčiųjų aptikti jame rimtų klaidų. Šis katastrofiškas dokumentas buvo klaidingai pristatytas kaip ekcentriškos ir provokatyvios asmenybės, kokia kai kas norėtų matyti dabartinį popiežių, darbas. Tai netiesa, ir būtų netinkama taip supaprastinti šį klausimą.
- Regis, Jūs norite pasakyti, kad toks dokumentas buvo neišvengiamas. Kodėl nenorite pripažinti dabartinio popiežiaus kaip originalios asmenybės?
- Tiesą sakant, „Amoris laetitia“ yra viena iš pasekmių, kuri anksčiau ar vėliau turėjo įvykti dėl Susirinkime nubrėžtų principų. Kardinolas Walteris Kasperis jau anksčiau buvo prisipažinęs ir pabrėžęs, kad naują Susirinkimo ekleziologiją turi atitikti nauja krikščioniškos šeimos samprata.
Iš tiesų, Susirinkimas visų pirmiausia yra ekleziologinis, t. y. savo dokumentuose siūlantis naujos Bažnyčios sampratą. Bažnyčia, kurią įsteigė Mūsų Viešpats, nebelaikoma tapačia Katalikų Bažnyčiai. Ji gerokai platesnė, apimanti ir kitas krikščionių denominacijas. Todėl stačiatikių ir protestantų bendruomenės vien dėl Krikšto laikomos Bažnyčios dalimi. Kitaip sakant, didžioji ekleziologinė Susirinkimo naujovė yra galimybė priklausyti Mūsų Viešpaties įsteigtai Bažnyčiai įvairiais būdais ir nevienodais laipsniais. Iš čia kyla šiuolaikinė „visiškos“ ir „dalinės“ bendrystės samprata. Bažnyčia tapo struktūriškai atvira ir lanksti. Naujasis itin elastiškas bei kintantis priklausymo Bažnyčiai būdas, pagal kurį, visi krikščionys yra suvienyti toje pačioje Kristaus Bažnyčioje, yra dabartinio ekumeninio chaoso priežastis.
Nemanykime, kad šios teologinės naujovės yra kažkokios abstrakčios ‒ jos paveikia konkretų tikinčiųjų gyvenimą. Visos Bažnyčioje atsirandančios dogminės klaidos anksčiau ar vėliau paveikia krikščionišką šeimą, nes krikščionių sutuoktinių sąjunga yra Kristaus ir Jo Bažnyčios sąjungos atvaizdas. Ekumeninė, lanksti ir pankrikščioniška bažnyčia atitinka lanksčios šeimos sampratą, t. y. šeimos, kurioje santuokiniai įsipareigojimai nebeturi tos pačios vertės, kurioje ryšiai tarp sutuoktinių, vyro ir moters, daugiau nebėra suprantami ar apibrėžiami tuo pačiu būdu ‒ jie irgi tapo lankstūs.
Popiežius, atitinkantis Vatikano II Susirinkimo principus
- Ar galėtumėte pakomentuoti išsamiau?
- Kalbant konkrečiau: kaip „pankrikščioniška“ Kristaus Bažnyčia turėtų gerų ir teigiamų elementų už katalikiškos vienybės ribų, lygiai taip pat tikintieji galėtų rasti gerų elementų už sakramentinės santuokos ribų ‒ civilinėje santuokoje ar bet kurioje kitoje sąjungoje. Kaip nebėra jokio skirtumo tarp „tikrosios“ Bažnyčios ir „klaidingų“ bažnyčių ‒ nes nekatalikiškos bažnyčios taip pat yra geros, nors ir netobulos ‒ taip bet kokios sąjungos tampa geros, nes ir jose visada yra kas nors gero, bent jau meilė.
Tai reiškia, kad „geroje“ civilinėje santuokoje ‒ ypač kai ji yra sudaryta tarp tikinčiųjų ‒ galima atrasti sakramentinės krikščioniškos santuokos elementų. Neteigiama, kad abi turėtų būti pripažintos lygiateisėmis, tačiau civilinė santuoka pati savaime nėra bloga ‒ ji tiesiog mažiau gera! Iki šiol mes kalbėjome tik apie gerus arba blogus darbus, gyvenimą malonės arba mirtinos nuodėmės būklėje. Dabar liko tik geri arba mažiau geri veiksmai. Apibendrinant, ekumeninė Bažnyčia yra ekumeninė šeima, t. y. šeima, kuri gali būti perkuriama pagal poreikį ir jausmus.
Prieš Vatikano II Susirinkimą Bažnyčia mokė, kad nekatalikiškos krikščioniškos konfesijos yra už tikrosios Bažnyčios ribų ir todėl nėra Jėzaus Kristaus Bažnyčios dalis. Dogmatinės konstitucijos apie Bažnyčią „Lumen Gentium“ (8) mokymas leidžia pripažinti jas kaip dalinius Kristaus Bažnyčios išsipildymus. Šių klaidų pasekmės yra neišmatuojamos ir toliau aktyviai plėtojamos.
„Amoris laetitia“ yra neišvengiamas naujosios ekleziologijos, kurios moko „Lumen gentium“ rezultatas. Jai įtaką padarė ir beprotiškas atvirumas pasauliui, propaguojamas pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“. Tiesą sakant, pagal „Amoris laetitia“, krikščioniška santuoka yra panašesnė į tokią santuoką, kaip ją iškreiptai supranta šiandieninis pasaulis.
Taigi painus pop. Pranciškaus mokymas nėra koks nors keistas nukrypimas, bet greičiau loginė Susirinkimo principų pasekmė. Jis išrutulioja šiuos principus iki galutinių jų išdavų.
- Ar ši nauja Bažnyčios doktrina pasireiškė kokia nors ypatinga teologine koncepcija?
- Po susirinkimo Mistinio Kristaus Kūno sąvoką pakeitė Dievo tautos sąvoka. Ji minima daugybėje vietų naujame Kanonų teisės kodekse, išleistame 1983 m. Tačiau 1985 m. įvyko pasikeitimas. Pasirodė, kad „Dievo tautos“ terminas yra neparankus, nes leido nukrypti į išsivadavimo teologiją ir marksizmą. Jis buvo pakeistas kita sąvoka, irgi paimta iš Susirinkimo: „bendrystės ekleziologija“. Ši nauja sąvoka leidžia ypatingai lanksčiai priklausyti Bažnyčiai ‒ pagal ją, visi krikščionys daugiau ar mažiau yra suvienyti toje pačioje Kristaus Bažnyčioje. Ekumeninis dialogas tapo panašus į pokalbį Babelio bokšte, ką ir matėme Asyžiaus susirinkime 1986 m. Tai kaip daugiasienis, kurį taip mėgsta popiežius Pranciškus ‒ „Geometrinė figūra su daug plokštumų. Daugiasienis atspindi savo tapatumą išsaugančių skirtingumų sambūrį. Niekas neištirpsta, niekas nesunaikinama, niekas nėra viršesnis už kitą.“ (Kalba Tautų judėjimų pasaulinio susitikimo dalyviams, 2014 m. spalio 28 d.)
- Ar, jūsų nuomone, iš tų pačių ekleziologinių šaknų kyla ir reformos, paskelbtos Amazonijos sinodo parengiamajame dokumente arba Romos kurijos reformos projekte?
- Viskas tiesiogiai ar netiesiogiai plaukia iš klaidingos Bažnyčios sampratos. Pasikartosiu ‒ popiežius Pranciškus tik išveda galutines išvadas iš Susirinkime paskelbtų principų. Kalbant konkrečiai, jo reformos visada suponuoja besiklausančią Bažnyčią, sinodinę Bažnyčią, Bažnyčią, kuri yra jautri žmonių kultūrai, jų lūkesčiams bei poreikiams, ypač žmogiškiems ir natūraliems reikalams, būdingiems tam tikram laikotarpiui ir nuolat besikeičiantiems. Tikėjimas, liturgija, Bažnyčios valdymas turi prie viso to prisitaikyti ir iš to plaukti.
Sinodinė, dėmesinga Bažnyčia yra paskutinė Vatikano II Susirinkimo kūrinio ‒ kolegialiosios Bažnyčios evoliucinė stadija. Kalbant konkrečiais pavyzdžiais, parengiamajame Amazonijos sinodo dokumente sakoma, jog Bažnyčia turi galėti priimti tokius elementus, kaip vietinės dvasių garbinimo tradicijos ir tradicinė Amazonijos medicina, kuri yra panaši į vadinamuosius „egzorcizmus“. Kadangi šios čiabuvių tradicijos yra įsišaknijusios žemėje, turinčioje savo istoriją, iš to plaukia, kad ši „teritorija yra teologinė vieta ir ypatingas Dieviškojo apreiškimo šaltinis.“ Todėl mes turėtume pripažinti šių čiabuvių kultūrų turtingumą, nes „nenuoširdus atsivėrimas kitam, kaip ir korporatistinis požiūris, rezervuojantis išganymą tik savo paties tikėjimui, naikina patį tikėjimą.“ Atrodo, kad užuot kovoję su pagonybe, dabartiniai hierarchai nori ją priimti ir inkorporuoti į Bažnyčią jos vertybes. Šio artėjančio sinodo rengėjai apie šiuos dalykus kalba kaip apie „laiko ženklus“ ‒ mėgstamas popiežiaus Jono XXIII terminas ‒ kurie turi būti tiriami kaip Šventosios Dvasios ženklai.
Kristaus Bažnyčia nėra forumas
- O kaip pakomentuotumėte Kurijos klausimą?
- Savo ruožtu Kurijos reformos projektas siūlo Bažnyčią, kuri labiau primena pasaulietinę įmonę, o ne dievišką, hierarchinę bendruomenę, antgamtinio Apreiškimo sergėtoją, apdovanotą neklaidingumo malone, skirta amžinajai Tiesai saugoti ir mokyti jos žmoniją iki pasaulio pabaigos. Kaip pabrėžtinai nurodo projekto juodraščio tekstas, tai yra „Kurijos atnaujinimo (aggiornamento) klausimas remiantis Vatikano II Susirinkimo ekleziologija“. Todėl beveik nebestebina tai, ką rašo už šią reformą atsakinga kardinolų grupė: „Kurija veikia kaip tam tikra platforma ir forumas, skirtas bendravimui tarp atskirų Bažnyčių ir Vyskupų konferencijų. Kurija surenka visuotinės Bažnyčios patirtis ir, remdamasi jomis, drąsina atskiras Bažnyčias ir Vyskupų konferencijas. <...> Šis Bažnyčiai duotas bendrystės gyvenimas yra sinodiškumo veidas. <...> Tikėjimo tauta, Vyskupų kolegija ir Romos vyskupas visi klausosi vieni kitų, ir kartu visi kartu klausosi Šventosios Dvasios. <...> Ši reforma yra kuriama „sveiko decentralizavimo“ dvasioje. <...> Sinodinė Bažnyčia yra „kartu keliaujanti Dievo tauta“. <...> Kurijos tarnystė vyskupams ir bendruomenei nereiškia priežiūros ar kontrolės, o ji pati nėra sprendimų priėmėja kaip aukštesnioji instancija.“ („Peržiūrėta ekleziologija“, L'Homme nouveau, 2019 m. gegužės 23 d.)
Platforma, forumas, sinodiškumas, decentralizacija: visa tai patvirtina ekleziologines visų moderniųjų klaidų šaknis. Šioje beformėje magmoje daugiau nebėra aukštesnio autoriteto. Tai Bažnyčios, tokios, kokią ją įsteigė mūsų Viešpats, išnykimas. Įsteigdamas savo Bažnyčią, Kristus nekūrė bendravimo forumo ar apsikeitimo nuomonėmis platformos; jis patikėjo Petrui ir jo apaštalams užduotį ganyti jo kaimenę, būti tiesos ir tikėjimo šulais, vesti sielas į Dangų.
- Kaip ši ekleziologinė klaida gali būti apibūdinta lyginant ją su dieviškąja konstitucija tos Bažnyčios, kurią įkūrė Jėzus Kristus?
Šis klausimas yra platus, tačiau arkivyskupas Lefebvre'as mums duoda atsakymą. Jis sakė, kad naujų Mišių struktūra atitinka demokratinę, o ne hierarchinę ir monarchinę Bažnyčią, kaip buvo iki šiol. Sinodinė Bažnyčia, apie kurią svajoja pop. Pranciškus, yra tikrai demokratinė. Jis pats pateikė šios svajonės pavyzdį, prilygindamas ją apverstai piramidei. Ar kas nors galėtų aiškiau išreikšti tai, ką jis laiko sinodiškumu? Tai Bažnyčia, apversta aukštyn kojomis. Bet mes ir toliau primygtinai teigiame, kad tai yra tik sėklų, pasėtų dar Susirinkime, daigai.
- Ar nemanote, kad primetate savąjį dabartinės padėties aiškinimą, viską susiedamas su Vatikano II Susirinkimo, įvykusio daugiau nei prieš 50 metų, principais?
Tokį atsakymą mums duoda vienas iš artimiausių popiežiaus Pranciškaus bendradarbių, kardinolas Maradiaga, Tegusigalpos arkivyskupas ir „C6“ kardinolų grupės [artimiausi popiežiaus Pranciškaus patarėjai – red. p.] koordinatorius. Jis sako, kad „po Vatikano II Susirinkimo evangelizavimo ir krikščioniško švietimo metodai bei turinys pasikeitė. Liturgija keičiasi <...> Misijų perspektyvos keičiasi: misionieriai turi pradėti evangelizavimo dialogą. <...> Socialinis veikimas keičiasi ‒ tai nebėra tik artimo meilė ir tarnavimas kitiems, dabar tai ir kova už teisingumą, žmogaus teises bei išsivadavimą. <...> Pagal atnaujintą pastoracinį modelį, Bažnyčioje viskas keičiasi.“ Ir, norėdamas parodyti, kokia dvasia daromi visi šie pakeitimai, jis priduria: „Popiežius nori tęsti Bažnyčios atsinaujinimą tol, kol jis taps nebeatšaukiamas. Vėjas, pučiantis Bažnyčios bures į jos gilaus ir visiško atsinaujinimo tolius, yra gailestingumas.“ („Gailestingumo Bažnyčia su popiežiumi Pranciškumi“, 2015 m. sausio 20 d., www.scu.edu.)
- Tačiau negalima paneigti, kad yra daug prieštaraujančių šioms reformoms, ir galime pagrįstai tikėtis, jog šie balsai nenutils ir ateinančiais mėnesiais. Kaip vertinate šias reakcijas?
Galima tik džiaugtis dėl tokių reakcijų, kaip ir dėl didėjančio daugelio tikinčiųjų bei kai kurių dvasininkų suvokimo, jog Bažnyčia artėja prie naujos katastrofos. Šios reakcijos parodo, kad minėtas klaidas peršantys balsai negali priklausyti Kristui ar Bažnyčios Magisteriumui. Tai yra labai svarbu ir, nepaisant tragiško konteksto, tai drąsina. Šv. Pijaus X brolija turi pareigą labai atidžiai sekti šias reakcijas ir kartu mėginti išvengti nuklydimų ir veiksmų, kuriais būtų nieko nepasiekta.
Susirinkiminis pliuralizmas daro opoziciją iš esmės neveiksmingą
- Ką norite tuo pasakyti?
Pirmiausia reikia pažymėti, kad šios reakcijos nuolatos atsimuša tarsi į sieną, ir mums reikia išdrįsti paklausti, kodėl. Pavyzdžiui, keturi kardinolai pareiškė abejones (dubia) dėl „Amoris laetitia“. Ši reakcija atkreipė daugelio dėmesį ir iš pradžių buvo sveikinama kaip duosianti laukiamą rezultatą. Tačiau Vatikanas apsigaubė tyla, ir ši kritika liko be atsakymo. Tuo tarpu du iš šių kardinolų jau mirė, o popiežius Pranciškus ėmėsi kitų reformų, apie kurias ką tik kalbėjome. Šitaip dėmesys nukreipiamas į kitus dalykus, ir mūšis dėl „Amoris laetitia“ lieka kažkur užnugaryje, užmirštas, paliekant įspūdį, jog visi faktiškai priėmė šio paraginimo turinį.
Norėdami suprasti popiežiaus tylėjimą, turėtume nepamiršti, kad iš Susirinkimo išnirusi Bažnyčia yra pliuralistinė. Tai yra Bažnyčia, kuri daugiau nėra grindžiama amžina ir apreikšta Tiesa, autoritetingai mokoma iš aukštybių. Prieš save turime Bažnyčią, kuri klausosi, todėl neišvengiamai turi girdėti ir tarpusavyje besiskiriančius balsus. Ją galime palyginti su demokratine sistema, kurioje visada yra vietos opozicijai ‒ bent jau menamai. Ji yra sistemos dalis, nes parodo, kad galime diskutuoti, turėti skirtingas nuomones, kad čia visiems yra vietos. Tai, žinoma, gali skatinti demokratinį dialogą, bet ne absoliučios ir visuotinės Tiesos bei amžino moralinio įstatymo atkūrimą. Šitaip galima mokyti klaidų nepaisant tikros, bet iš esmės neveiksmingos opozicijos, kuri yra nepajėgi klaidos pakeisti tiesa. Būtent todėl turime atsikratyti pačios pliuralistinės sistemos, o šios sistemos priežastis yra Vatikano II Susirinkimas.
- Ką, Jūsų nuomone, turėtų daryti tikintieji ir dvasininkai, kuriems rūpi Bažnyčios ateitis?
- Pirmiausia jie turėtų suprasti ir išdrįsti pripažinti, kad tarp Susirinkimo mokymo, posusirinkiminių popiežių ir dabartinio pontifikato yra tęstinumas. Pavyzdžiui, prieštarauti popiežiaus Pranciškaus naujovėms cituojant „šventojo“ Jono Pauliaus II mokymą yra labai blogas pasirinkimas, nes nuo pat pradžių yra pasmerktas nesėkmei. Geras gydytojas negali tiesiog užsiūti žaizdos keliais dygsniais, prieš tai nepašalinęs iš žaizdos infekcijos. Anaiptol neniekiname tokių pastangų, tačiau artimo meilė reikalauja parodyti, kur yra šių problemų šaknis.
Norint pateikti konkretų pavyzdį užtenka paminėti vieną vardą ‒ kardinolą Gerhardą Müllerį. Šiuo metu jis yra aštriausias apaštališkojo paraginimo „Amoris laetitia“, parengiamojo Amazonijos sinodo dokumento ir Kurijos reformos oponentas. Jis vartoja labai stiprius išsireiškimus, kalba netgi apie „Tradicijos nutraukimą“. Ir vis dėlto šis kardinolas, kuris išdrįso viešai paneigti šias klaidas, yra tas pats, kuris norėjo priversti Šv. Pijaus X broliją priimti visą Susirinkimo ir posusirinkiminį magisteriumą (lygiai kaip ir ankstesni bei vėlesni Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovai). Nekalbant apie Broliją ir jos poziciją, kardinolo Müllerio kritika, kuri yra susitelkusi tik į simptomus ir nemato jų sukėlusių priežasčių, sukelia žalingą ir nelogišką situaciją.
Meilė perduodant tai, ką gavome
- Dažnai priekaištaujama, kad Brolija moka tik kritikuoti. O ką ji siūlo pozityvaus?
- Brolija nekritikuoja sistemingai ar a priori. Ji nėra profesionali mizantropė. Ji turi kalbos laisvę, leidžiančią kalbėti atvirai, nebijant prarasti privilegijų, kurių neturi... Ši laisvė dabartinėje situacija yra labai svarbi.
Labiausiai Brolija myli Bažnyčią ir sielas. Dabartinė krizė nėra tik doktrininė: seminarijos užsidaro, bažnyčios tuštėja, sakramentų priėmimo dažnumas dramatiškai krenta. Mes negalime likti tik stebėtojai, sudėti rankas ir sakyti: „Visa tai tik įrodo, kad Tradicija yra teisi.“ Tradicija turi pareigą padėti sieloms tomis priemonėmis, kurias jai suteikė Dieviškoji Apvaizda. Mes veikiame skatinami ne išdidumo, o artimo meilės, verčiančios „perduoti tai, ką esame gavę“ (1 Kor 15,3). Būtent tai ir mėginame daryti savo kasdieniu apaštališku darbu. Dirbdami šį darbą mes smerkiame ir Bažnyčiai kenkiančias blogybes, nes tai būtina norint apsaugoti kaimenę, kurią paliko ir išsklaidė blogi ganytojai.
- Ką, jūsų nuomone, turėtų daryti tie dvasininkai ir tikintieji, kurie pradeda matyti Bažnyčios problemas ir jų priežastis?
Jiems būtina pripažinti, kad net ir tvirta doktrininė pozicija pati savaime nebus pakankama, jeigu jos nelydės ginamus principus atitinkantis sielovadinis, dvasinis ir liturginis gyvenimas, nes Susirinkimas įvedė naują krikščioniško gyvenimo būdą, atitinkantį jo naująją doktriną.
Priėmus visą katalikišką mokymą reikia pradėti gyventi tikrą katalikišką gyvenimą, atitinkantį išpažįstamus principus. Priešingu atveju vienas ar kitas pareiškimas liks tik medijos įvykiu, gyvuojančiu keletą mėnesių ar tik savaičių... Kalbant konkrečiai, reikia priimti išimtinai tradicines Mišias ir visa, ką jos reiškia; reikia priimti katalikiškas Mišias ir visas iš jų plaukiančias pasekmes; reikia priimti neekumenines Mišias, visų laikų Mišias ir leisti šioms Mišioms atkurti tikinčiųjų, bendruomenių, seminarijų gyvenimus, o ypač ‒ transformuoti kunigus. Mes nesiekiame jų sugrąžinti vien kaip teoriškai geriausio varianto. Mes norime jas atkurti, jomis gyventi ir jas ginti net patiriant kankinystę, nes tik Mūsų Viešpaties Kryžius gali išgelbėti Bažnyčią nuo tos katastrofiškos situacijos, kurioje ji dabar yra.
Portæ inferi non prævalebunt adversus eam!
„Ir pragaro vartai jos nenugalės!“
Kunigas Davide Pagliarani, generalinis vyresnysis
Menzingen, 2019 m. rugsėjo 12 d., Švenčiausio Marijos vardo šventėje
VERSTA IŠ: „Transmitting What We Have Received: An Interview with the SSPX Superior General“ (sspx.org)