Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinio vyresniojo kun. Davide Pagliarani‘o paskaita žurnalo „Courrier de Rome“ surengtame XVII Teologiniame kongrese Paryžiuje, 2024 m. sausio 13 d.
Norėčiau pateikti naujausių įvykių sintezę ir paaiškinti Brolijos poziciją įvairių „sinodinės Bažnyčios“ propaguojamų dalykų atžvilgiu.
Pirmiausia turime pabandyti sudėlioti į tam tikrą tvarką visus faktus, ypač susijusius su nesenu dokumentu „Fiducia supplicans“, jau sulaukusiu nemažai komentarų. Šį įvykį reikia vertinti atsižvelgiant į tikrąjį kontekstą. Kaip iki to priėjome? Ką visa tai reiškia? Šv. Pijaus X brolijos vaidmuo negali apsiriboti skubia ir instinktyvia reakcija. Privalome kiek įmanoma giliau pažvelgti į šį dokumentą, kad suprastume, kas juo pastatyta ant kortos. Jei mūsų analizė bus paviršutiniška, rizikuosime pakliūti į tuos pačius spąstus kaip ir tie, kurie „Fiducia supplicans“ keliamas problemas aiškina asmeniniu ir iš esmės nepaaiškinamu popiežiaus Pranciškaus ekscentriškumu. Kiti jas susiaurina iki praktinio klausimo: esą ši iniciatyva būtų netinkama tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, ypač Afrikoje. Iš tikrųjų tikrovė yra kur kas sudėtingesnė. Vis dėlto visos šios skirtingos reakcijos yra neabejotinai sveikintinos, nes jos parodo, jog vis dar esama gebėjimo reaguoti. Tačiau Brolija turi žvelgti giliau, todėl iš pradžių šiek tiek atsitraukime nuo viso šito žiniasklaidos keliamo triukšmo.
I. Šiuolaikinio pasaulio lūkesčius atitinkantis pontifikatas
Griežtai kalbant, „Fiducia supplicans“ yra ne Sinodo [apie Bažnyčios sinodiškumą] dokumentas, o Tikėjimo mokymo dikasterijos parengtas ir paties popiežiaus pasirašytas aktas. Nepaisant to, jame atsakoma į klausimus, kurie daug kartų buvo iškelti rengiantis 2023 m. Sinodui. Taigi tai atsakas į dabartinius ir Sinodo lūkesčius.
Ką turime galvoje sakydami „sinodinė Bažnyčia“? Tai Bažnyčia, kuri įsiklauso į visus žmones, tarp jų į tuos, kurie gyvena periferijoje ir visuomenės paribiuose – absoliučiai į visus, be išimties. Tai Bažnyčia, kuri įsiklauso į patį „pasaulį“. Taigi tai Bažnyčia, rodanti naują „jautrumą“ ir naują pasiryžimą susitikti su pasauliu.
Iš tikrųjų dabartinis pontifikatas vis labiau atitinka šiuolaikinio pasaulio, tiksliau „politinio“ pasaulio plačiąja prasme, lūkesčius ir reikalavimus. Viena vertus, šis pontifikatas atitinka šiuolaikiniame pasaulyje visuotinai priimtą politinę viziją, kita vertus, jis taip pat prisitaikė prie politinių metodų, kuriais siekiama sukurti naują socialinę tvarką – tai, reikia pripažinti, jau iš esmės yra pavykę. Tačiau kodėl Bažnyčios atstovų dalyvavimas toks svarbus šiame pasaulio pertvarkyme?
Tokį veikimo būdą matome jau ne pirmą kartą. Kai įvedami nauji principai ir pagal juos pertvarkoma visuomenė arba vietoj jos kuriama nauja, būtina, kad šiuos principus „pašventintų“ kokia nors religinė institucija. Tai visiškai aišku ir atitinka žmogaus prigimtyje įsišaknijusią būtinybę. Giliai širdyje žmogus visada išsaugo tam tikrą religingumo pradą. Jam reikia kuo nors tikėti, todėl jis stengiasi padaryti „šventu“ net tai, kas iš esmės visai nėra šventa. Šis poreikis labai dažnai yra nesąmoningas. Tačiau jis įsišaknijęs žmogaus prigimtyje. Kodėl taip yra? Nes žmogus sukurtas Dievui, ir net revoliucija negali pakeisti žmogaus prigimties.
Anksčiau ar vėliau sakralumas turi apgaubti ir suteikti transcendentinį matmenį tam, kuo tikime, principams, kuriuos laikome pamatiniais. Tai gana aiškiai matyti istorijoje. Senovės civilizacijos sakralizavo viską, kas joms buvo svarbu. Jos sakralizavo galią, jėgą, ugnį, žemę, vaisingumą ir t. t. Kur kas arčiau mūsų laikų tą patį darė liberalioji Prancūzijos revoliucija. Ji buvo iš esmės sekuliari, todėl visiškai atmetė praeitį ir desakralizavo viską, kas priklausė senajai tvarkai, įskaitant religiją, tačiau drauge primygtinai reikalavo „sakralizuoti“ žmogaus protą. Kitas pavyzdys būtų Žmogaus teisių deklaracija. Apskritai deklaracijos priimamos kasdien, ypač šiais laikais. Dauguma jų geriausiu atveju prisimenamos keletą savaičių – tačiau tikrai nėra saugomos amžinai. Žmogaus teisių deklaracija, priešingai, regis, paliko ilgalaikį pėdsaką istorijoje. Kodėl? Nes Žmogaus teisių deklaracija nėra tik paprasta deklaracija – tai pats tikriausias tikėjimo išpažinimas! Ji buvo parašyta su visu Credo iškilmingumu. Ji atitinka religinį poreikį paversti šventais šiuos naujus principus ir naujas dogmas, ant kurių turėjo būti statoma šiuolaikinė visuomenė. Galėtume pasitelkti ir daugybę kitų pavyzdžių.
Taigi, ką daro popiežius? Ką šiandien daro Bažnyčia? Deja, jie eina tuo pačiu keliu. Jie sakralizuoja tai, kas šiuolaikiniam pasauliui yra svarbu. Štai keletas pavyzdžių. Visi žinome, kad Šventasis Tėvas skelbia ir moko apie ekologiją. Ši naujoji „ekologinė“ teologija neapsiriboja elementariu, istorinių aplinkybių paskatintu rūpesčiu aplinka. Tai nauja universali moralė, skelbiama visiems, net ateistams. Kodėl visiems? Nes, anot jos, visi turėtume tausoti šiuos bendrus namus, kuriuos mes, krikščionys, vadiname „kūrinija“ ir kurie yra kilę iš Dievo rankų – vis dėlto, kad ir kaip juos suvoktume ir vadintume, tai yra bendri visų žmonių namai. Šis naujas Popiežiaus mokymas suteikia tam tikrą religinį pobūdį šiuolaikinio politinio pasaulio šūkiams ir reikalavimams. Bažnyčia įsikišo, kad suteiktų jiems religinį antspaudą, patenkinantį, kaip minėjome, labai realų žmogiškąjį poreikį.
Kitas pavyzdys galėtų būti primygtinis raginimas panaikinti hierarchiją, atsisakyti hierarchinės visuomenės ir hierarchinės Bažnyčios vizijos. Dabar jie pasisako už visuomenę, kurioje valdžia yra nebe hierarchinė, o paskirstyta tarp jos narių. Iš čia kyla būtinybė padalyti valdžią, kovoti su klerikalizmu ir skatinti moterų emancipaciją. Pastaroji tema jau kurį laiką dominuoja Bažnyčios darbotvarkėje. Nūnai Bažnyčia nori, kad moterys turėtų savo vietą net hierarchinėje jos valdžios struktūroje. Tai pateikiama kaip priešprieša tradiciniam patriarchatui, kuris laikomas sistemine ir institucionalizuota daugybės piktnaudžiavimų valdžia per visą Bažnyčios istoriją priežastimi. Suprantama, kad tarp šių šiuolaikinių vertybių, kurios siūlomos visiems – ypač Bažnyčiai, kad ji galėtų jas sakralizuoti – yra ir LGBT darbotvarkė. Taigi matome, kaip yra įgyvendinamas Sinodo „jautrumas“, neišvengiamai turintis atitikti dabartinių laikų jautrumą, įskaitant ką tik minėtas „vertybes“.
Kartu reikėtų atkreipti dėmesį ir į kitą momentą. Bažnyčia suprato, kad dėl įvairių istorinių priežasčių prarado savo įtikimumą ir įtaką pasaulyje, todėl mano, kad, norėdama išlikti įtakinga, turi skelbti tai, kas „atitinka laiko dvasią“. Tai logiška. Pametusi iš akių antgamtinį požiūrį į savo misiją pasaulyje, ji neišvengiamai prarado ir savo prestižą. Dėl to ji ėmė „kompleksuoti“ ir ieškoti kitų būdų, kaip išlikti įtikima. Taigi, norėdama būti suprasta pasaulio, Bažnyčia pradėjo kalbėti pasaulio kalba. Tai didžiulė iliuzija, nes Bažnyčia tam nesukurta – ji nesukurta apsiriboti horizontaliu požiūriu.
Dabar jau galime padaryti pirminę išvadą, kuri padės mums tinkamai įvertinti „Fiducia supplicans“. Kam reikėjo šio dokumento? Viena vertus, sekuliariajam pasauliui vis dar reikia Bažnyčios ir to religinio „antspaudo“, kurį tik ji gali suteikti. Antra vertus, Bažnyčiai, praradusiai įtikimumą, savo ruožtu taip pat vis dar reikia pasaulio! Šis abipusis poreikis politinėje terpėje sukūrė tikrą simbiozę arba sinergiją. „Fiducia supplicans“ atsiliepia į dabartinius politinius reikalavimus.
II. Žengti koja kojon su šiuolaikiniu pasauliu.
Leiskite trumpam nukrypti į filosofiją, kad užčiuopčiau pačią klausimo esmę. Šiuolaikinis politinis požiūris priklauso nuo šiuolaikinio mąstymo. Tai moderniosios minties atspindys ir atvaizdas. O modernioji mintis prasideda nuo naujos pamatinės kategorijos, t. y. sąmonės – kolektyvinės arba individualios sąmonės. Būtent atsispirdamas nuo savo sąmonės šiuolaikinis žmogus pertvarko savo mąstymą, o paskui – jį supantį pasaulį, prie kurio turės prisitaikyti net Bažnyčia.
Tačiau visko principu ir pagrindu laikyti sąmonę reiškia vadovautis nuo tikrovės atitrūkusiu principu. Tokiu atveju tikrovė praranda savo viršenybę žmogaus proto atžvilgiu. Taip atsisakome idėjos, kad egzistuoja objektyvi tvarka, kurią turime suvokti ir prie kurios turime prisitaikyti. Anot moderniosios minties, šią tvarką nustato pats žmogus, atranda ją savo sąmonėje, o po to pagal ją pertvarko aplinkinį pasaulį. Tai yra šiuolaikinė politika plačiąja šio žodžio prasme.
Kitaip tariant, nebegalime kalbėti apie jokį daiktų tvarkos tikslingumą ar tobulumą. Žmogaus ar visuomenės laimė nebeglūdi jų prigimtį atitinkančiame tiksle, kurį jie gavo iš išorės. Ši išorinė daiktų tvarka nebeatitinka to, ką dabar apibrėš sąmonė. Nuo šiol pati sąmonė yra naujosios pasaulio tvarkos principas. Iš to plaukia keturi neatsiejami šiuolaikinės politikos bruožai, kuriuos lygiagrečiai rasime ir sinodinėje, popiežiaus Pranciškaus, Bažnyčioje.
Visų pirma šiuolaikinė politika yra ideologinė. Ji ideologinė tiek, kiek tikrovę pakeičia laisvu sąmonės susikurtu įsivaizdavimu. Tai akivaizdu: ideologija lydi kiekvieną šiuolaikinės politikos apraišką. Kiekviena partija remiasi ne objektyvios tikrovės suvokimu, o subjektyvistine ideologija.
Antrasis jos bruožas yra tas, kad ji pati save apsprendžia. Tai neišvengiama pasekmė. Šiuolaikinė politika pati nusprendžia, kokia ji turėtų būti, koks turėtų būti žmogus. Ji kuria planus ir projektus neatsižvelgdama į tikrovę ir jos neanalizuodama.
Trečiasis šiuolaikinės politikos bruožas yra tas, kad ji yra totalitarinė. Po „laisvės“ išore – vadinamuoju „išlaisvinimu“, kuris skelbiamas jau ne vieną šimtą metų, ypač po liberaliosios revoliucijos – slypi totalitarizmas, nes tikrovė turi jai paklusti, net jei tai reikštų jėgos panaudojimą. Individualioje ar kolektyvinėje sąmonėje užsimezgusi idėja primetama konkrečiai tikrovei, ir ši turi prie jos prisitaikyti. Štai iš kur kyla totalitarizmas. Gyvename totalitariniame pasaulyje, kuriame idėjos primetamos tikrovei, versdamos ją judėti viena ar kita kryptimi.
Pagaliau ketvirtas šiuolaikinės politikos bruožas yra tas, kad ji yra sutartinė, kitaip tariant, ji remiasi ne natūralia, o sutartine tvarka: tai, kas yra gera ir ko reikia siekti, savavališkai nusprendžia individuali arba kolektyvinė sąmonė, visiškai nesiremdama tikrove.
Nors šie keturi šiuolaikinės politikos bruožai nėra nauji, įdomu pažvelgti, kaip jie taikomi sinodinėje Bažnyčioje. Tačiau prieš tai svarbu suprasti, kad Bažnyčia negali likti abejinga šiai modernybei. Ji turi tik du pasirinkimus: arba ji pasmerkia sąmonės viršenybę tikrovės ir Apreiškimo atžvilgiu bei visą iš to kylančią šiuolaikinę politiką, arba ji pati įsitraukia į šią sistemą.
Ši sistema yra visur. Šis naujas požiūris, šis naujas pasaulėvaizdis tapo visuotinis. Nebegalime likti neutralūs, stengdamiesi per daug juo nepersiimti, bet kartu ir per daug jo nesmerkti, mėgindami su juo kalbėtis ir pasisemti iš jo ko nors gero. Tai neįmanoma! Ką Bažnyčia darė iki Vatikano II Susirinkimo? Ji smerkė šią sistemą. Nūnai Bažnyčia įsitraukė į šią sistemą, padarė ją sava ir net laimina. Štai ką svarbu suvokti.
Ši sinodinė Bažnyčia yra savaip ideologinė. Kuriami sielovadiniai poreikiai, egzistuojantys tik juos sumaniusiųjų galvose. Doktrina nebepriimama – ji kuriama. Pavyzdžiui, ar manote, kad pasaulyje yra milijonai LGBT porų, prašančių Bažnyčios palaiminimo? Ne! Tačiau Bažnyčiai dėl mūsų išvardytų priežasčių nūdien svarbu duoti ženklą, parodyti pritarimo gestą. Tokie dokumentai kaip „Fiducia supplicans“ turi politinę vertę pasaulio atžvilgiu, nepriklausomai nuo faktinio palaiminimų poreikio, nepriklausomai nuo pastoracinių reikalavimų, nepriklausomai nuo to, kiek palaiminimų bus suteikta. Nesvarbu, kad tam nepritaria kai kurie žmonės ar net ištisos vyskupijos. Svarbu tai, kad šie tekstai buvo parengti ir paskelbti, nes tai turi politinę reikšmę.
Sinodinė Bažnyčia taip pat save apsprendžia. Ji pati nusprendžia, kokia turėtų būti ir ko turėtų siekti. Taip yra todėl, kad ji nebemato savęs kaip Dievo įsteigtos nekintančios struktūros su nekintančiais tikslais ir nekintančia misija. Ne, tai Bažnyčia, kuri, atsižvelgdama į istorines aplinkybes ir, svarbiausia, į laikmečio poreikius, geba keistis ir suteikti sau naują tikslą, geba evoliucionuoti.
Sinodinė Bažnyčia taip pat yra totalitarinė. Tikintieji yra verčiami laikytis jiems svetimų principų. Iš čia kyla įvairios, daugiau ar mažiau tobulos, reakcijos. Daugelis atkreipia dėmesį į akivaizdų prieštaravimą tarp sinodinės Bažnyčios skelbiamo atvirumo visiems, įsiklausymo į visus ir kai kurių itin autoritarinių jos veiksmų, ypač popiežiaus Pranciškaus pontifikato metu. Iš kur šis prieštaravimas? Atsakymas paprastas: sinodinė Bažnyčia yra totalitarinė. Tikrovei primetamos jos neatitinkančios sąvokos ir idėjos. Sinodinė Bažnyčia, pasinaudodama savo valdžia, primeta savo idėjas kitiems ir kartu teigia, kad visų įsiklauso.
Galiausiai sinodinė Bažnyčia yra sutartinė: jos vadovybė sprendimus – bent jau teoriškai – priima sinodiniu pagrindu. Tai, kas nusprendžiama, visada būtent taip ir pateikiama: esą pati Dievo tauta, sekdama savo sensus fidei, pasiūlo konkretų kelią, kuriuo reikia eiti.
Taigi, visi šie išvardyti dalykai padeda mums suprasti tai, kas vyksta. Svarbiausiuose šio pontifikato sprendimuose turime įžvelgti siekį kuo labiau atitikti pagrindinius dabartinio politinio pasaulio principus.
III. Sinodas – revoliucinis įrankis
Dabar šiame kontekste pažvelkime į patį Sinodą kaip tokį. Ar jis atlieka ypatingą vaidmenį?
Čia nenagrinėsiu teologinio, doktrininio, aspekto, pagal kurį, sinodas išreiškia kolegialumo idėją, šį siekį valdyti Bažnyčią visiems kartu, nuo pat apačios.
Be šito Sinodas atlieka ir praktinę, galima sakyti, „politinę“ funkciją. Kokia ji? Jis skirtas skleisti idėjas, kurias norima prastumti, kurias norima paversti įstatymu, priskiriant jas Dievo tautos lūkesčiams, reikalavimams ar net poreikiams. Žinoma, negalima nereaguoti į tai, ko, regis, visi Bažnyčioje prašo. Tačiau kažkodėl tai, ko prašo Dievo tauta, neišvengiamai atkartoja visa, ko iš Bažnyčios tikisi šiuolaikinis pasaulis.
Pažvelgę į daugiau nei prieš metus paskelbtą Sinodo parengiamąjį dokumentą „Instrumentum laboris“, rasime jame visko! Tai tikras kratinys, beformė masė, kurioje rasite daugybę visokiausių, netgi viena kitai priešingų, idėjų. Turėdama rankose tokį dokumentą, valdžia išsirenka tai, kas jai atrodo tinkamiausia.
Kokia neišvengiama tokio elgesio pasekmė? Visada pritariant viskam, nesiremiant jokiu doktrininiu principu, nesiremiant tikrove, o tiesiog įsiklausant į visų lūkesčius, galiausiai imami daryti su tikrove jokio ryšio neturintys dalykai.
Pabrėžiu šį atitrūkimą nuo tikrovės, nes sinodinė Bažnyčia teigia, kad įsiklauso į visus, kad atsižvelgia į visos Dievo tautos jausmus, o tai yra utopija! Dokumente „Fiducia supplicans“ numatyti palaiminimai yra ne šiaip klaida, tai yra utopija. Jie neturi jokios prasmės. Už jų slypi chimeriška svajonė apie visiškai naują pasaulį ir visiškai naują Bažnyčią. Tai savotiškas milenarizmas. Tai utopinė, milenaristinė, nuo tikrovės atitrūkusi iliuzija.
Konkreti tikrovė, reali tikrovė, kurią Bažnyčia yra pašaukta pažinti ir skelbti, yra Evangelija, dogmos, Apreiškimas, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, krikščioniškoji moralė, kova su nuodėme. Tačiau reformatoriams visa tai tapo abstrakčia tikrove, nebeturinčia jokios įtakos konkrečiam gyvenimui. Modernistams svarbiausia yra ryšys su Dievo tauta: jis laikomas vienintele konkrečia tikrove, nepaisant utopiškumo, nepaisant to, kad jis yra radikaliai priešingas Bažnyčios doktrinai. Pastaroji nėra tiesiogiai neigiama, o tik atidedama į šalį, laikoma abstrakčia tiesa.
Ši sistema Bažnyčią pagavo, sukaustė, užbūrė, įklampino... Bažnyčia nūdien visų įsiklauso ir stengiasi patenkinti visus žmonijos lūkesčius, nenurodydama jokio galutinio jos tikslo, jokio galutinio jos tobulumo, neminėdama transcendencijos ir aukščiausiojo gėrio, kurį reikia pasiekti. Kas šiandien bekalba apie amžinąjį gyvenimą?
Tik pažvelkite į dabartinę Bažnyčios būklę – joje vyksta pasaulinė diskusija apie šiuos „palaiminimus“! Gerai, kad būta reakcijų, bet patys matote, kur atsidūrėme... Kol ištisos vyskupijos diskutuoja, ar laiminti homoseksualus, ar ne, nebekalbama nei apie Evangeliją, nei apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, nei apie malonę, nei apie kryžių. Kodėl? Nes visa tai neva yra abstraktu.
Bažnyčios hierarchai nūdien atsidūrė panašioje situacijoje, kokioje buvo atsidūrę šeimų tėvai po 1968 metų. Kalbu apie nusivylusį tėvą, kuris nebežino, kodėl turi vaikų. Po 1968-ųjų krizės ir ją lydėjusio laipsniško blogėjimo šeimos tėvas nebežino, kodėl jis yra tėvas. Jis nebežino, ko ir kam turėtų auklėti savo vaikus... Taigi ką daro šiuolaikinis tėvas?
Pirmiausia jis stengiasi išsaugoti šeimą, nes jei nėra ugdymo tikslo, pateisinančio tėvo ir motinos vaidmenį, šeimai kyla pavojus iširti. Vis dėlto net jeigu jam pavyksta išsaugoti šeimą, jo vaidmuo yra susiaurėjęs vien iki konkrečių, materialinių poreikių patenkinimo. Vaikas alkanas – jis pavalgydinimas; jam reikia išsilavinimo – jis siunčiamas į mokyklą; jam reikia sportuoti, jam reikia gydytojo, jam reikia drabužių... visa tai parūpinama, bet nežinant, kokiam, galų gale, tikslui. Užuot galvojus apie tikslą, tik reaguojama į įvairius – gerus ar blogus, bet visada neesminius – poreikius. Tai baisu.
Sinodinė Bažnyčia yra panaši į tokią susiaurintą, nusilpusią, neįgalią tėvystę. O ko dažniausiai prašo vaikai? Paprastai jie prašo ne pamokymo ar ugdymo, bet to, kas patenkintų jų įgeidžius.
IV. „Fiducia supplicans“ – sena istorija
Pabandėme atskleisti priežastis, paskatinusias suteikti galimybę laiminti nesusituokusias ar tos pačios lyties poras. Vis dėlto šis įvykis tėra dar vienas daug senesnės istorijos skyrius. Bažnyčia jau kurį laiką pasiduoda šiuolaikinės visuomenės spaudimui. Iš kur kyla tas spaudimas? Kodėl jis toks stiprus?
Visų pirma turime prisiminti principą: revoliucija pagal apibrėžimą griauna nusistovėjusią tvarką. Kalbu apie Revoliuciją iš didžiosios R, plačiąja prasme, apimančią visas įmanomas revoliucijas. Revoliucija griauna bet kokią tvarką, o kad tai pasiektų, ji turi sunaikinti visus skirtumus, nes be skirtumų negali būti jokios tvarkos.
Kodėl, pavyzdžiui, šeimoje yra tvarka? Šeimoje yra tvarka, nes joje egzistuoja skirtumai. Tėvas nėra motina, nėra senelis, nėra vaikas, nėra sūnus ar dukra: tėvas yra tėvas ir niekas kitas. Panašiai ir motina yra motina ir niekas kitas. Šeimoje yra iš prigimties nustatyta tvarka, kiekvienas turi daryti tai, kas jam priklauso, ir tai leidžia šeimai pasiekti savo tikslą.
Kadangi Revoliucija griauna bet kokią tvarką, ji turi sunaikinti ir bet kokius skirtumus: ne tik šeimoje, bet ir visoje visuomenėje. Iš kur šis noras naikinti? Pabandykime į šiuos principus pažvelgti teologiškai. Kodėl Revoliucijai reikia sunaikinti visus skirtumus?
Nes visi skirtumai vienaip ar kitaip kyla iš paties svarbiausio skirtumo – skirtumo tarp žmogiškos ir dieviškos srities, tarp Dievo ir žmogaus. Pirmąją revoliuciją pradėjo Liuciferis, nepripažinęs skirtumo tarp savęs ir Dievo. Modernizmas, nutrinantis skirtumą tarp prigimties ir antgamtės, taip pat yra šios Revoliucijos apraiška. Žmogaus sąmonės sudievinimas – tai dar vienas būdas panaikinti šią esminę skirtį: taip žmogus tampa gėrio ir blogio, tiesos ir melo principu.
Pagal šį požiūrį, būtina panaikinti visus tradicinius, iš sveiko proto plaukiančius skirtumus, nes jie yra minėto esminio skirtumo pėdsakas, pirmojo ir galutinio skirtumo tarp žmogaus ir Dievo aidas. Šie skirtumai yra neatsiejama atmestos tvarkos dalis, todėl juos būtina iš esmės permąstyti. Nepaliekama ramybėje nė kalba: draudžiami tam tikri posakiai, nebegalima vartoti tam tikrų žodžių, jie demonizuojami, ypač kai išreiškia tradicinius skirtumus.
Pavyzdžiui, tradiciniai skirtumai tarp mokytojo ir mokinio, viršininko ir darbuotojo, tėvų ir vaikų, kunigų ir pasauliečių, skirtumai tarp skirtingų tautų, skirtingų religinių tikėjimų – šie skirtumai panaikinami arba persvarstomi. Akcentuojama tai, kas žmonėms bendra: Žemė, „bendri namai“, žmogaus orumas, žmogaus teisės ir t. t.
O kokį paskutinį skirtumą Revoliucija siekia sunaikinti? Koks skirtumas giliausiai įsišaknijęs žmogaus ir gyvūnų fizinėje prigimtyje? Tas, kuris atsirado tiesiogiai iš Dievo rankų sukūrimo dieną? Koks tas skirtumas? „Jis sukūrė jį; vyrą ir moterį“ (Per 1, 27). Dievas sukūrė gyvūnus vyriškos ir moteriškos lyties. Vyras ir moteris: šis skirtumas yra betarpiškiausias, akivaizdžiausias ir jis yra susijęs su labai konkrečiomis funkcijomis, labai apibrėžtais vaidmenimis.
Jei panaikinsite šį skirtumą arba jei pasaulis nebegalės jo suprasti, kaip paaiškinsite tėvystės grožį, tą Dievo valdžios emanaciją, pritaikymą čia, žemėje? Ši nuostabi idėja yra Dievo apreiškimo dalis, tai pabrėžia šv. Paulius. Šeimos tėvas, kuris savo misiją suvokia kaip Dievo misijos kūrinijai pratęsimą, yra labai kilnu... Tačiau šiais laikais tai tampa nesuprantama ir turi būti sunaikinta. Norima sukurti tokią žmoniją, kurioje bus nebesuprantama, kas yra vyras ir moteris, patinas ir patelė. Norime panaikinti šį skirtumą, bent jau žmonių sąmonėje.
Taigi tai procesas, kuris yra nuėjęs ilgą kelią ir dėl labai konkrečios priežasties. Už viso to slypi velniška valia teologine ir giliausia šio žodžio prasme. Būtent šėtonas pirmasis atmetė šį skirtumą, ir jis nori, kad visi be išimties eitų tuo pačiu keliu: „Būsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5).
Visų šių skirtumų, ypač paskutiniojo, pašalinimas veda į žmonijos susinaikinimą. Žmonijos, kurioje nebėra nei tėvo, nei motinos, nes niekas nebežino, kas yra tėvas, motina, vyras ar moteris. Tai būtų civilizacija, kuriai lemta išnykti. Ji negali išlikti. Kodėl? Nes šėtonas yra žudikas. Nuo pat pradžių jis bandė apgauti žmogų, kad jį sunaikintų. Ir jam tai pavyksta. Šiandien visas pasaulis turi priimti šiuos principus, šią naująją tvarką, šį skirtumų panaikinimą – žinoma, palaipsniui, nes tikrasis procesas turi būti sumaniai paslėptas.
Kodėl įvyko Įsikūnijimas? Kodėl buvo įkurta Bažnyčia? Koks yra jos vaidmuo? Koks yra popiežiaus vaidmuo? Būtent, kad su šia klaida kovotų. Kad primintų mums skirtumus: visų pirma, skirtumą tarp žmogaus ir Dievo, ir visus kitus iš to išplaukiančius skirtumus. Atkurti nuodėmės ir jos atgarsio istorijoje, Revoliucijos, sugriautą tvarką – tai yra Bažnyčios misija ir Įsikūnijimo priežastis.
Tačiau ką daro Bažnyčios hierarchai? Jie ne tik juda ta pačia kryptimi kaip ir šiuolaikinis pasaulis, bet ir laimina šią kryptį. Štai čia ir glūdi „Fiducia supplicans“ problemos rimtumas. Šiuo dokumentu išreiškiama tolesnė darbotvarkė. Nesvarbu, ar šie palaiminimai bus teikiami, ar ne – galbūt ne dabar, gal vėliau, gal ne Afrikoje... Problema yra daug rimtesnė. Bažnyčios hierarchai tai palaimino. Kaip tai paaiškinti?
V. Ar už tai yra atsakingas tik popiežius Pranciškus?
Deja, tai turėjo įvykti. Esame papiktinti, bet ne pernelyg nustebę. Kodėl tai turėjo įvykti? Nes moralė yra dogmos, tikėjimo dukra, o ne atvirkščiai. Savo elgesio taisykles apibrėžiu pagal tai, ką tikiu apie žmogų, Dievą, sielą, nuodėmę ir atpirkimą. Savo elgesio taisykles nustatau remdamasis tuo, ką tikiu esant tiesa.
Imkime religinės laisvės pavyzdį – ryškiausią moderniųjų klaidų ir tikėjimo nuosmukio išraišką. Religijų laisvė skelbiama jau šešiasdešimt metų, nuo Vatikano II Susirinkimo laikų. Tad ko stebėtis? Jei galime pasirinkti Dievą, pasirinkti savąją Dievo idėją arba net apskritai Jo nesirinkti, vadinasi, juo labiau galime pasirinkti savo elgesio taisykles, savo moralę, galime pasirinkti, kuo norime būti. Jei nesame patenkinti tuo, ką mums davė gerasis Dievas, arba tuo, kokius Jis mus sukūrė, galime rinktis pasikeisti ir būti kitokie. Kodėl gi ne? Jei galime rinktis savo Dievą, savo religiją – Bažnyčia dabar to moko – vadinasi, juo labiau galime rinktis bet ką, galime rinktis, su kuo gyvensime ir kursime šeimą, galime rinktis, kokią kursime „šeimą“.
Kitas pavyzdys – ekumenizmas. Kas yra ekumenizmas? Tai ištvirkavimas tarp religijų! Taigi, jei esame persmelkti šios dvasios, anksčiau ar vėliau būtinai turėjo ateiti ir moralinis ištvirkimas. Moralė yra dogmų dukra. Dogma jau seniai sunaikinta. Atėjo laikas daryti išvadas, ir popiežius Pranciškus tai daro gana logiškai. Tačiau problema prasideda ne nuo jo.
VI. Laiko ženklai
Ar mūsų išgyvenama Bažnyčios krizė turi tik jai savitų bruožų? Iš tikrųjų reikia pripažinti, kad joje yra kai kas naujo.
Paminėsiu tik vieną: proto aklumas. Gyvename laikais, kai Bažnyčios hierarchai yra akli. Spręsdami tam tikrus klausimus, jie net nebesivargina savęs paklausti, ar tai prieštarauja, ar neprieštarauja Tradicijai. Jiems visa tai jau pasenę. Tai visiškas aklumas. Tai pati baisiausia bausmė. Proto aklumas yra Dievo bausmė. Tai ženklas, kad Dievas pasitraukė, atsiėmė savo šviesą. Tai tylinčio Dievo atsakas.
Kodėl Dievas nutilo? Todėl, kad jau šešiasdešimt jie nenori Jo klausytis. Tada Dievas pasitraukia ir visiems geros valios žmonėms parodo, kas atsitinka be Jo. Jis parodo, kas atsitinka Jam pasitraukus. Tai bausmė žmogui, kuris yra prisirišęs prie pasaulio, kuris nuolat ieško pasaulio teikiamų malonumų ir pats stengiasi prisitaikyti prie pasaulio. Anksčiau ar vėliau jis tampa aklas. Pasaulis jį apakina savo gudrumu. Pasaulis apakina protą ir susilpnina valią. Turime tik du pasirinkimus: arba pasmerksime visa, kas pasaulyje bloga, arba leisimės jo įtraukiami ir anksčiau ar vėliau tapsime akli.
Dėl to visiškai prarandamas antgamtinis jausmas ir teisingas suvokimas – ne tik antgamtinės tikrovės, Švč. Trejybės, Atpirkimo suvokimas... ne, prarandamas ir natūralios tikrovės suvokimas. Nebesugebama suprasti elementariausių, akivaizdžiausių skirtumų, kurie įrašyti žmogaus prigimtyje. Tai tikras proto aklumas.
Šešiasdešimt klaidų, chaoso ir melo metų! Šešiasdešimt pasidavimo pasauliui metų! Štai iki ko priėjome. Štai ką laiminame.
VII. Nuo sąmonės viršenybės prie Kristaus Karaliaus viršenybės
Ar yra sprendimas? Taip, pirmiausia reikia tikėti Dievo malone.
Šis noras įtikti pasauliui, ši baimė jam paprieštarauti kyla iš grynai natūralios, politinės pasaulėžiūros. Štai kodėl itin pabrėžiau šį žodį. Tai grynai žmogiška pasaulėžiūra, kurioje malonei nebėra vietos. Ji yra pašalinta. Ja nebetikima! Šiuolaikinis pasaulis neišvengiamai toliau žengs šia kryptimi, nes jame nebėra antgamtinio elemento, galinčio jį pakeisti. Nebėra malonės. Nebėra Atpirkimo, galinčio atnaujinti šį pasaulį. Nuo šiol Atpirkimas jam reiškia kai ką kita.
Tačiau mes turime tikėti malone.
Kitas su tuo susijęs sprendimas kyla iš mūsų tikėjimo malone. Tai sprendimas, kurį arkivysk. Lefebvre‘as primygtinai siūlė kiekviena proga, kiekviename pamoksle. Tai jo mums palikto lobio kvintesencija. Tai labai paprastas sprendimas, jei tik jį gerai suprasime ir visiškai jam atsiduosime.
Tai yra Kristus Karalius. Turime grįžti pas Kristų Karalių. Kaip matėme, tai yra politinė problema, daranti įtaką pasauliui ir Bažnyčiai. Turime grįžti prie Kristaus Karaliaus.
Pirmiausia jis yra protų karalius. Sielų karalius. Jis vienintelis, galintis mums suteikti antgamtinės ir prigimtinės šviesos. Matėme, kaip, praradę antgamtinį supratimą, anksčiau ar vėliau prarasime akivaizdžiausių, natūralių dalykų supratimą.
Jis taip pat yra širdžių karalius. Tikros meilės karalius. Štai ko trūksta. Visi kalba apie meilę, bet jei prarandame meilės suvokimą, jei prarandame Atpirkimo suvokimą, jei prarandame Dievo suvokimą, žodis „meilė“ net Bažnyčioje gali įgyti skandalingą reikšmę. Tai, kas nėra meilė, vadinama meile. Meilė yra laiminama, bet kokia tai meilė?
Protų karalius, širdžių karalius, tikrosios meilės karalius... ir tautų karalius. Pažvelkite į visų šių Bažnyčios palaimintų klaidingų principų nenuoseklumą, atkreipkite dėmesį į jų pasekmes: pasaulis dar niekada nebuvo atsidūręs tokioje katastrofiškoje padėtyje. Pasaulis kariauja... ir Bažnyčioje neatsiranda nė vieno, kuris sakytų, kad išeitis yra Kristus Karalius. Kodėl? Todėl, kad jie prarado antgamtinę šviesą, o kartu su ja – ir natūralią šviesą.
Taikos klausimas, politinė problema kilniausia šio žodžio prasme apima žmogaus, istorijos viziją, apima tam tikrą programą. Mūsų situacijoje, dabartinėje Bažnyčios situacijoje dar geriau suprantame mokymo apie Kristų Karalių svarbą; dar geriau suprantame, prie ko privedė šios doktrinos, šios dogmos, šio principo atsisakymas. Matome, prie ko visa tai privedė: prie bet kokios tvarkos Bažnyčioje ir pasaulyje sunaikinimo.
Kristus Karalius nėra abstrakti idėja. Tai ne svajonė. Tai ne chimera. Tai vienintelė Bažnyčiai duota priemonė viskam atkurti. Be to, ji duota tik Bažnyčiai. Šis paradoksas jai tapo nesuprantamas, nes ji nori būti ne tik pasaulyje, bet ir iš pasaulio. Kristus Karalius yra priemonė, kurią tik Bažnyčia gali suprasti ir pasiūlyti žmonijai. Jis yra jos lobis. Jis yra jos socialinės doktrinos kvintesencija. Tik jai vienai patikėtas Kristaus karališkumas. Tik ji viena gali jį skelbti ir padaryti, kad jis duotų vaisių. Tik per ją žmonėms gali viešpatauti karalių Karalius, Tas, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. (plg. Jn 14, 6)
ŠALTINIS: fsspx.news