1. TURINO DROBULĖ – BRANGIAUSIOJI BAŽNYČIOS RELIKVIJA
Lygiai prieš šimtą metų, 1898 m., Turino fotografas Secondo Pia padarė garsiosios savo miesto relikvijos – Turino drobulės negatyvą. Išryškintoje plokštėje daug aiškiau nei ant audinio pasirodė didingas Veidas... Fotografinė technika atskleidė nuostabų drobulėje pavaizduotos žmogaus figūros realizmą, išryškėjo kruvinos žaizdos kojose, rankose ir šone, žiauraus nuplakimo randai. Taip Dievo Apvaizda padėjo racionalistiškai XIX a. pabaigos visuomenei iš naujo atrasti jau 300 metų mieste garbinamą relikviją, kuri iki tol laikyta viduramžių menininko darbu. Įkurtas sindonologijos (mokslo apie drobulę) centras. Ilgametis anatomų, chirurgų, kriminologų, chemikų, istorikų tyrimo darbas nenuginčijamai patvirtino tradicinį tikėjimą, jog į šį audeklą po mirties buvo suvyniotas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas, nepaaiškinamu būdu palikęs joje aiškias kančios žymes.
1998 balandžio 18 – birželio 14 dienomis Turino katedroje vyko vienas iš nedaugelio šiame šimtmetyje drobulės išstatymų adoracijai. Kasdien tūkstantinės maldininkų minios iš viso pasaulio praeidavo pro drobulę. Kiekviena grupė turėjo progą kelias minutes pabūti visai prie pat šios brangios įkapių relikvijos. Balandžio 27 dieną tokia laimė teko ir man – visa Zaitzkofeno Švč. Jėzaus Širdies seminarija atvyko aplankyti drobulės, kaip ir daug kitų maldininkų grupių iš kitų Brolijos seminarijų, įvairių prioratų, mokyklų. Visa Brolija, visi šventajai Tradicijai ištikimi katalikai suklupo prie šios brangiausios relikvijos ir sustiprino savo tikėjimą mūsų Viešpaties dieviškumu. Jo šventosios Žaizdos yra mūsų pergalės garantas.
Ar įmanoma aprašyti, ką jutau, iš arti stebėdamas audinį, kurį lietė paties Jėzaus Kristaus švenčiausiasis Kūnas, matydamas dėmes Jo Brangiausiojo Kraujo, kuriuo nuplautos viso pasaulio ir mano nuodėmės? Mano Viešpats paliko šį liudijimą mano akims, kad tikėčiau tuo, kas akivaizdu, nes mano antgamtinis tikėjimas be galo silpnas. Jis leido man kaip apaštalui Tomui įdėti pirštą į savo žaizdas ir tarė: „Jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27). Jam neužtenka mano teorinio tikėjimo, vien pripažinimo, jog tai, kas aprašyta Šv. Rašte ar skelbiama Bažnyčios, yra tiesa. Viešpats nori priblokšti mane savo Kančios realumu, kad išmokčiau savo nedidelius išbandymus ir nemalonumus jungti su Jo Žaizdomis ir iš to, kas pasauliui atrodo tik kuo greičiau pašalintinas „gyvenimo funkcijų sutrikimas“, kraučiau nenykstantį nuopelnų lobį amžinybėje.
2.VIEŠPATIES VEIDAS
Kiekvieną žmogų mes pažįstame pirmiausia iš veido ir iš to, ką jis pasako. Žodžiai ir veido išraiška yra paties Tvėrėjo nustatytas kelias, kuriuo viena siela gali tiesiogiai pasiekti kitą. Susitikę žmogų ir šiek tiek su juo pasikalbėję, galime daugmaž apčiuopti jo asmenybės esmę, jo individualią sielos „formą“. Po to paklausiame žmogaus vardo, kurį kaip simbolį, kodą susiejame su šia žodžiais nenusakoma, be galo sudėtinga sielos forma. Galiausiai galime tarti: „Na, Petrai,džiaugiuosi su tavimi susipažinęs“.
„Pažinimas – jėga“, kaip sakydavo komunistai. Jei daiktą pažįsti, tuomet jau turi jį savo galvoje, dvasiškai valdai jį. Dievas rojuje vedė prie Adomo visus savo sutvertus gyvūnus, ir Adomas davė jiems vardus. Vadinasi, Adomui buvo duota tobulai pažinti tvariniją, o kartu ir valdyti ją. Po pirmosios nuodėmės žmogų ištiko „vulneratio ignorantiae“ – jo protas susilpnėjo, jis neteko pasaulio pažinimo. Jo širdį apėmė baimė – žmogus ėmė bijoti to, kas nepažįstama. Paslaptingieji tamsos demonai per grėsmingas gamtos jėgas ir stabus pavergė žmonių sielas. Dievo Veidas, kurį Adomas regėjo rojuje, pradingo užmarštyje.
Po ilgų pagonybės amžių Viešpats prabilo savo išrinktiesiems, apreiškė save žodžiais ir įsakymais, tačiau tik labai retai pasirodydavo jų akims. „Viešpats kalbėjosi su Moze veidas į veidą, kaip paprastai žmogus kalbasi su savo draugu“ (Iš 33, 11).Tai buvo išimtis, Senojo Testamento žmonės žinojo, kad jei kas nors išvystų Dievo Veidą, iškart mirtų – joks nuodėmingas tvarinys negali išlikti Jo šventumo akivaizdoje. Nė savo vardo Dievas nepasakė, tik nurodė savo absoliučią būties pilnatvę: „Esu, kuris esu“, hebrajiškai „Jahvė“. Taigi Senajame Testamente Dievas liks nepažįstamas, ir todėl baisus savo didybe bei baudžiančiu teisingumu.
„Pats Dievas, kuris yra taręs: „Iš tamsos tenušvinta šviesa!“, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“ (2 Kor 4, 6). Dievas tapo žmogumi, Dievas įsikūnijo į savo niekingą kūrinį, prisiimdamas tarno išvaizdą. Tas pats baisus, nepažįstamas dangaus ir žemės Viešpats leidosi suvystomas Mergelės Marijos rankomis ir paguldomas į ėdžias! Kaip ir visi žmonės, Jis turėjo visiems regimą veidą ir buvo žinomas Jėzaus vardu. Netgi šventieji ir angelai danguje to negali suvokti, bet tai tiesa: šio staliaus sūnaus iš Nazareto vardas Jėzus – tai DIEVO VARDAS! Jo didingas ir šviesus, bet kartu žmogiškas veidas – tai DIEVO VEIDAS, o Jo paprasti aramėjiški žodžiai – DIEVO ŽODŽIAI! Išsipildė Izaijo pranašystė, Mergelė pagimdė sūnų, kurio vardas – „Emmanuel“, Dievas su mumis.
Dievas nusileido pas mus, Jis tapo mums pažįstamas, lyg pasidavė mūsų proto kontrolei. Kaip apmaudu buvo Viešpačiui, kai Pilypas paklausė Jo: „Viešpatie parodyk Tėvą, ir mums bus gana“. „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: Parodyk mums Tėvą? Nejaugi tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?!“ (Jn 14, 8–10).
Tačiau ar mes patys, antrojo tūkstantmečio pabaigos krikščionys, kartais neprašome to paties? Juk pagalvojame kartais: „Viešpatie Jėzau, aš žinau, kad Tu esi čia pat, Švenčiausiame Sakramente, aš kiekvieną sekmadienį girdžiu Tavo žodžius, giedamus diakono lūpomis, aš galiu į Tave kreiptis vardu. Bet man dar kažko trūksta, aš norėčiau dar betarpiškiau pažinti Tavo sielą, nes jei Tavęs pakankamai nepažįstu, negaliu ir mylėti, kaip esi to vertas“. Racionalistinis švietėjiškas mokslo kultas atbukino mūsų tikėjimą, mes per silpni priimti tai, ko neapčiuopiame rankomis. Mes neturime kantrybės laukti, kada regėsime Dievą po mirties, todėl lengvai pasiduodame charizmatiškam ypatingų apsireiškimų ir vizijų vaikymuisi. Nors laikome save „subrendusiais“ krikščionimis ir juokiamės iš „vaikiško“ viduramžių pamaldumo, bet iš tiesų mes patys esame suvaikėję nuo dvasinės senatvės.
Begalinis Dievo gailestingumas ir šį kartą nepaliko mūsų pražūčiai. XIX amžiaus ir šio amžiaus pradžia regėjo nuostabų katalikybės pakilimą, tikrą religingumo renesansą, nes Viešpats suteikė Bažnyčiai lyg reanimacinę pagalbą, dėl mūsų silpnumo pasirodydamas apčiuopiamiau, nei ankstesniais amžiais:
- Jis daugelį kartų pasiuntė savo Motiną, kad ji suriktų į mūsų apkurtusias ausis La Salette, Lourde, Fatimoje: „Atsiverskite, melskitės, aukokitės!“
- Jis apipylė mus neįtikėtinais ir moksliškai nepaneigiamais stebuklais per savo šventuosius, per šv. Filomenos relikvijas, per Lourdo vandenį.
- Galiausiai Jis padėjo mums prasitrinti užmiegotas akis ir parodė, jog turime autentišką Jo šventojo Veido atvaizdą, kurį buvom visai užmiršę. Pažvelkite į Turino Drobulę ir išvysite Jėzų, kokį Jį matė apaštalai prieš 2000 metų. Įsižiūrėkite į šį Veidą sulaužyta nosimi, pamušta akimi ir kruvina kakta, ir pamatysite savo sielos vaizdą – Jis prisiėmė jūsų nuodėmių žaizdas. Įsižiūrėkite į šį Veidą, spinduliuojantį nenusakoma didybe, ir būsite regėję Kristų – dangaus ir žemės Karalių, sėdintį Tėvo dešinėje, kuris „yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos tvarinijos pirmgimis“ (Kol 1, 15). Įsidėmėkite šį Veidą, nes jums dar teks jį pamatyti. Tos akys, kurias matote drobulėje užmerktas, pažvelgs į jūsų sielų gelmes, o šitos užčiauptos lūpos ištars jums: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“, arba, neduok Dieve, „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 34–41).
3. LIUDIJIMAS MŪSŲ LAIKAMS
Drobulę prisikėlusio Viešpaties kape rado apaštalai Petras ir Jonas (Jn 20, 5–8). Evangelistas Jonas trumpai aprašo savo reakciją: „Jis pamatė ir įtikėjo“. Kas paskatino tokį staigų ir aiškų įsitikinimą, kad Jėzus tikrai prisikėlė? Gal nebūtų per drąsu galvoti, jog įtikino būtent nuostabus Viešpaties atvaizdas drobulėje? Jonas PAŽINO savo Mokytoją, kokį regėjo ant kryžiaus ir prisiminė Jo pranašystes apie Prisikėlimą. Per šventąjį Veidą mylimasis mokinys lengvai pasiekė Mokytojo sielą ir priėmė iš jos džiugiąją naujieną. Jau pats atvaizdo faktas yra stebuklingas – visi mokslininkų bandymai išgauti ką nors panašaus vyniojant į drobę krauju ir aliejais išteptą žmogaus kūną nuėjo veltui. Drobulėje nerasta jokių dažų pigmentų, tamsesnė spalva yra pačiuose siūluose. Taigi atvaizdas atsirado stebuklingu būdu, lyg dėl nepaaiškinamo spinduliavimo, kilusio Prisikėlimo momentu. Taigi Turino drobulė – ne tik Viešpaties Kančios, bet ir Jo Prisikėlimo liudijimas.
Atrastoji drobulė buvo pirmųjų krikščionių slepiama Jeruzalėje, nes dėl atvaizdus draudžiančio judaizmo įtakos dar nebuvo išvystytas paveikslų garbinimas. Pirmaisiais amžiais ji buvo išvežta į Edesą Mažojoje Azijoje. Būtent čia ji buvo atrasta lyg antrąkart ir tapo pagrindu Jėzaus vaizdavimo tradicijai krikščioniškame mene. Iki tol nežinota, kaip Viešpats atrodė – seniausios freskos vaizduoja jį be barzdos, lyg antikinį herojų. Visų žymiausių mozaikų vaizduojamas Jėzaus Veidas nuostabiai atitinka Turino Drobulę proporcijomis ir detalėmis. Iš čia vaizdavimo tradicija greitai perimta ir į Vakarus.
X amžiuje Drobulė iškeliavo į Konstantinopolį, o XIII a. miestą nusiaubę kryžiuočiai brangią relikviją atsigabeno į Šiaurės Prancūziją, Lirey. XV a. ji perkelta į pietus – Chambery. Matyt, tuo metu ji pirmąkart išvyniota, nes nei Bizantijos, nei Vakarų menui neturėjo įtakos žaizdų žymės joje (pvz., tradiciškai vaizduojama, jog rankos prikaltos per delnus, o ne ties riešu). Iškentėjusi gaisrus, ištirpusio metalo lašus, gesinimo vandenį, drobulė 1578 pasiekė Turino katedrą ir mūsų laikus. Dieviškoji Apvaizda išgelbėjo ją ir nuo 1997 04 kilusio (ar sukelto) gaisro katedroje – daiktinis mūsų Viešpaties Kančios ir Prisikėlimo įrodymas turi pasiekti 2000 metus. Tais metais Turine planuojamas dar vienas drobulės išstatymas adoracijai.