Mon Sen Mišelio (Mont Saint-Michel) vienuolynas Prancūzijoje
Pirmieji vienuolynai pasirodė IV a. Šiaurės Afrikoje (pirmieji atsiskyrėliai – III a. Egipte). Vienuolystės tradicijos plito į Italiją, Galiją, Airiją. Vienuolių ordinai ir vienuolynų kultūra dominavo viduramžiais. Seniausias Vakarų katalikų vienuolių ordinas – benediktinai, įkurtas 528 m. šv. Benedikto Nursiečio (Monte Cassino vienuolynas), jo regula dažniausiai imama kaip vienuolių brolijų regulų pagrindas. Šv. Benedikto regula griežta, reikalaujanti sėslumo. XII a. kūrėsi karinės vienuolijos. Jų ordinai (joanitų, tamplierių, Šventojo kapo riterių) papildyti samdomais kareiviais (riteriais) maldininkų saugumui kelionių į Šventąją žemę Kryžiaus žygių metu užtikrinti, taip pat kunigais. Šie ordinai, vykdydami ne tik Artimųjų Rytų, bet ir Rytų Europos christianizaciją, netgi keitė politinį Europos žemėlapį (XIII a. kalavijuočių (teutonų) įkurta Livonija). XIII-XV a., kaip reakcija prieš tam tikros dvasininkijos dalies poslinkį turtų troškimo ir supasaulėjimo link, kuriasi elgetaujančios vienuolijos – pranciškonai (įkurta 1209m.) ir dominikonai (įkurta 1215m.). Šiai šeimai taip pat priklauso augustinai, karmelitai. Iškilus miestams, supragmatiškėjus visuomenei, šios vienuolijos užsiėmė jos evangelizavimu, „Dievo miesto” statymu ne vienuolyno sienų apsuptyje, o pasaulyje, todėl įsikurdavo miestų pakraščiuose. Priešingai elgėsi anksčiau susikūrusios kontempliatyviosios vienuolijos – jos uždaros (benediktinai, cistersai, kartūzai), įsikurdavo atokiau nuo miesto. Tiek asketiški vienuoliai atsiskyrėliai, tiek keliaujantieji, tarp žmonių gyvenantys vienuoliai buvo visuomenės socialinio, kultūrinio, dvasinio gyvenimo nariais, reguliatoriais. Vienuolynų kultūra ženkliai prisidėjo prie miesto ir miesto kultūros iškilimo.
Viduramžių visuomenė suvokta kaip trijų klasių darni visuma: dvasininkija rūpinasi valstybės dvasine sveikata, riterija – ją saugo, o artojai, amatininkai – maitina (maldininkai, kariai ir duonpelniai). Tačiau vienuolystei atsidavęs žmogus to meto visuomenės laikytas idealu: „Viduramžių visuomenės idealas – tai vienuolis, šventasis, asketas, žmogus, visiškai atsisakęs žemiškųjų interesų, rūpesčių ir pagundų ir todėl labiau nei kiti priartėjęs prie Dievo.“ Materialinę ir dvasinę laikmečio kultūrą vienuolynai reprezentavo per architektūrą, raštus, gyvenimo būdą, nes jie buvo savotiškas alternatyvus visuomenės modelis. Vienuolynas – kaip mikrokosmosas. Beveik viską, ko tik prireikdavo, gaminosi pats. Vienuolynai dažniausiai buvo įsikūrę strategiškai palankiose vietose – kur kirtosi svarbūs prekybos, maldininkų keliai ir apskritai buvo geras sausumos arba vandens susisiekimas. Vienuolynas buvo tarsi „šventasis senjoras“, dažnai savarankiškas stambus žemvaldys, jo ūkyje ūkininkauta racionaliausiai ir intensyviausiai, nors neretai jie buvo funduojami ir priklausomi nuo karaliaus ar stambaus feodalo. Monarchai globojo Bažnyčią, o vienuolynams, vyskupijoms suteikdavo dar ir privilegijų raštus, kuriais suteikiama teisė dvasininkijos teritorijoje su mokesčiais jai tvarkytis daugiau mažiau savarankiškai, o vieninteliai to meto raštingieji – dvasininkai (vyskupai ir vienuoliai) neretai būdavo priimami dirbti į karališkąją administraciją. Sėkmingai prekybai palaikyti miestui reikėjo raštingų žmonių, o dvasininkas vos ne savaime reiškė „raštingasis“. Dvasininkai netgi skirstyti į dvasininkus pasaulyje (rūpinosi pasaulietiniais reikalais) ir į vienuolių, regulinę dvasininkiją, gyvenusius izoliuotai. Pasaulietinės ir dvasinės valdžių sąsajas rodo ir tai, jog ilgainiui feodalai vis dažniau įsiprašydavo būti palaidoti vienuolynų bažnyčiose, o XI a. tarp riterių paplito paprotys mirštančiajam kreiptis į vienuolyną ir prisijungti prie vienuoliškosios šeimos mirštant apsivilkus šventojo Benedikto abitą, siekiant išganymo. Atskiri feodalai, kilmingos giminės statė vienuolynus, tikėdami gausią vienuolių maldų paramą, taip pat tam, kad ten šviestųsi jų sūnūs, būtų laidojami jų giminės. Tai buvo ne tik dvasinė, bet ir ekonominė investicija. Tokiais atvejais vienuoliai tapdavo tarsi nuo senjoro priklausomais valstiečiais. Tiek dėl šių priežasčių atitolę nuo dvasinio gyvenimo, tiek kai kurie nuo turtų pertekliaus išpuikę vienuoliai ilgainiui imti kritikuoti, pradėtos reformos, kurių tikslas buvo apvalyti dvasininkiją, grąžinti prie asketizmo (Kliuni vienuolyno reforma XI a.).
Vienuolynas, kaip administracinis–ūkinis centras, atliko net keletą svarbių funkcijų tiek miesto, tiek apskritai viduramžių visuomenės gyvenime. Jis tvarkė įkurto miesto turgaus, mugių reikalus – rūpinosi prekyba. Prie vienuolyno įsikūrusio miesto gyventojai gamindavo maisto produktus ir buities reikmenis: dalis jų skirta vietinėms reikmėms, kita dalis – eksportui. Savo produkcijos dalį vienuolynas taip pat parduodavo, nors jo pirminė ir svarbiausia paskirtis buvo aprūpinti vietines reikmes (ūkinio savipakankamumo principas). Prie kelių, kuriais pravažiuoja daug atvykėlių, kūrėsi užeigos, nakvynės namai. Vienuolynai vykdė ir teisinės priežiūros funkciją: nors skirti atskiri miestiečių, gildijų ir pan. teismai, faktiškai visi jie buvo vienuolyno rankose. Vienuolynai buvo pavaldūs tik savo abatui, nepriklausomi nuo politinės santvarkos, todėl buvo ypač tinkami kultūrai išsaugoti. Be to, neretai jie įsikurdavo kaime, naudodavosi laisvais žemės resursais, todėl buvo nepriklausomi ir ekonomiškai. Vienuolių darbas vertintas nevienareikšmiškai – viena vertus, tai buvo būtinas žmogaus užsiėmimas, kita vertus, laikytasi nuostatos, jog svarbiausia patenkinti ne fizinius poreikius, o ugdyti dvasią – lyginant su pasauliečiais ir dvasininkais, aukščiausiai buvo vertinami vienuoliai, užsiimantys saviugda. Todėl dirbant raginta pernelyg neužsimiršti, kad darbas netaptų priemone turtėjimo tikslui pasiekti. Vienuolis turi nei skubėti, nei dykinėti. Pirmenybė teikta žemės ūkio darbams, o prekyba ir daugeliu amatų kurį laiką vienuoliams netgi drausta užsiimti.
Vienuolynas taip pat vykdė svarbią ekonominę–investicinę–kreditinę funkciją, nes skolino gyventojams sėklas, veislinius gyvulius, darbo įrankius, o feodalams – pinigus. Sukaupę žymių resursų vienuolynai, šalia sielovados, galėjo atlikti ir socialines funkcijas – ne tik teikti sakramentus, bet ir priimti atvykėlius, piligrimus – traukiančius toliau, arba į patį vienuolyną, kur saugotos šventųjų relikvijos – rūpintis skurstančiais, sergančiais, senais žmonėmis, teikti jiems prieglobstį. Pavyzdžiui, Kliuni vienuolynas kai kuriais metais maitino iki 17 tūkstančių vargšų. Tuo pat metu vienuolynas buvo ir paslaugų vartotojas (vienuolynų statybos užsakymai), ir jų teikėjas: vienuolynai rūpinosi tiltų statymu, kelių tvarkymu aplink vienuolyną, ligoninių, mokyklų steigimu ir išlaikymu. Vienuolynui išsiplėtus ir sukaupus pakankamai lėšų, kurti nauji vienuolynai, o kartu su jais po įvairias Europos vietas plito ir jų sukauptos žinios, įgūdžiai. Dažnai naujai įkurti vienuolynai duodavo pradžią naujo miesto atsiradimui. Pavyzdžiui, viduramžių Anglijoje, pagal vienuolyno vaidmenį miesto iškilimui, skiriamos keturios miestų grupės:
1. Vienuolyno pagrindu,
2. Iškilę vienuolyno apylinkėse,
3. Iškilę vienuolynų kaimo gyvenviečių pagrindu,
4. Patekę į vienuolyno valdas pagal prašymą.
Toks klasifikavimas priskirtinas maždaug X-XIII a. Anglijos, ir maždaug nuo VIII a. iki XIII a. apskritai Europoje susikūrusiems miestams. Miestų administracijos formas taip pat galima skirstyti pagal miesto priklausomumą nuo vienuolyno: 1) tik vienuolyno administracija, 2) mišri (ir vienuolyno, ir miestiečių), 3) tik miestiečių, tačiau su sąlygine nepriklausomybe nuo vienuolyno. Didžioji dalis vienuolynų įtakoje iškilusių miestų Anglijoje priklausė benediktinams, taip pat augustinams, cistersams, tamplieriams.
Vienuolynas – kaip prieglobstis, nes jis dažniausiai buvo įtvirtintas, juosiamas sienų, tikra tvirtovė, taip pat maisto produktų ir prekių saugykla, amatų, mainų, žinių, knygų, mokslo, išsilavinimo bei medicinos centras. XII a. prie vienuolynų randasi pirmosios nedidelės bibliotekos, perimtas ir išsaugotas bei platintas antikinės raštijos paveldas (perrašinėti ir išversti Aristotelio, tapusio viduramžių mokslo autoritetu, Platono veikalai), kauptos žinios. Perimtos romėnų agrarinės žinios, pritaikytos savo ūkiams tobulinti, vėliau paplito po apylinkes. Skriptoriumuose perrašinėtos knygos. Perrašinėjant pasakojimus apie šventųjų gyvenimus, Bibliją, pasitarnauta krikščionybės sklaidai, rašytos kronikos, feodalų laiškai, įteisintos prekybos sutartys, tad vienuolynas – ir kaip dokumentų saugykla. Knygą perrašinėjančio vienuolio vaizdas bene dažniausiai naudojamas šiai epochai, jos kultūrai charakterizuoti, ir ne be reikalo: „Perrašinėdamas knygas savo bibliotekai, vienuolis vartodavo brangų pergamentą, spalvotą rašalą ir auksines sąsagas joms rūpestingai perrašyti, taisyti ir iliustruoti. Knygos gaminimas, kaip ir malda bei pasninkas, buvo autentiškas tarnavimas Dievui. Didelis vienuolių rankraščių grožis liudija jų kantrybę ir atsidavimą.“[1] Knygos, kaip ir šventųjų relikvijos – kaip organizuojanti viduramžių visuomenę atmintis. Be šių medijų vienytojo vaidmenį atliko dar ir lotynų kalba, vartota moksle, raštuose, dėl ko vienuolynuose mokytis galėjo ir atvykėliai iš svetur. Knygos puoštos miniatūromis (iliuminacijomis), tad jos – ir kaip meno kūrinys, saviraiškos priemonė. Tuo metu meno paskirtis buvo bendra – sakralinė. Vienuolynai dažnai priimdavo Dievui ir bažnyčiai aukoti norėjusių feodalų, karalių užsakymus įvairiems sakraliojo meno dirbiniams sukurti.
Nuo vienuolyno priklausiusioje mokslo organizavimo srityje būta nemažai nesutarimų, nevienareikšmiškai vertintų problemų. Iš pradžių nenorėta samdyti dėstytojų pasauliečių, neva jie neteikia tikrųjų žinių, neveda sielos tobulėjimo keliu. Kritikuotas užmokesčio už mokymą ėmimas. Tokio radikalaus požiūrio į mokymą buvo cistersai. Pasak jų, vienuolynas turi išsikelti į kuo atokesnę vietą, gyventi izoliuotai, nebeaptarnauti išorinių mokyklų, neimti mokytojais pasauliečių. Visgi net ir vėliau, kai atsirado pasaulietiniai universitetai, jų fakultetai neretai glausdavosi vienuolynų patalpose, o suteikti licenciją mokyti teisę turėjo ir vienuolynai, jų abatai. Iš pradžių atvykusieji mokytis į vienuolyno mokyklą jame ir gyvendavo, vėliau, vienuolynui išgarsėjus, padaugėjus mokinių, jie turėjo būstą nuomotis pas miestelėnus. Vienuolynų mokyklose dėstyti 7 pasaulietiniai laisvieji menai – paruošiamieji svarbiausioms, filosofijos ir teologijos, studijoms mokslai: retorika, logika (dialektika), gramatika, aritmetika, geometrija, muzika, astronomija. Disputams su eretikais rengti atitinkamai išsilavinę žmonės, todėl išplėtota scholastika – viduramžiams būdingas mąstymo ir mokslo būdas, dogminis filosofavimas.
Nevienareikšmiškai vertintas ir antikinio raštiškojo paveldo įtraukimas į vienuolių mokymo procesą. Viena vertus, tokių pagoniškųjų autorių, kaip Vergilijus, Ciceronas, Ovidijus, kūriniai buvo puikus literatūrinio iškalbingumo pavyzdys, tačiau, kita vertus, perrašinėjant jų tekstus vienuolių dažnai mintinai išmoktos ištisos pastraipos sumišdavo su vienuolių lūpomis kartotomis Šventojo Rašto ištraukomis, o tai kėlė grėsmę nukreipti dvasingojo atsiskyrėlio mintis klaidinga linkme.
Visgi nors vienuolynai ir stengėsi kruopščiai prižiūrėti švietimo sferą, ilgainiui mokslininko vienuolio įvaizdį išstūmė pasaulietinio mokslininko amatininko, už savo mokymo paslaugas ėmusio užmokestį, įvaizdis, o mokslas pradėjo parasti savo savotiško šventumo ir paslaptingumo šydą. Pasak J. Baldwino, „mokslo desakralizaciją geriausiai atspindi knygos pasikeitimas XII a. Ankstyvųjų Viduramžių vienuoliškoji knyga, troškimo atpirkti nuodėmes ir pasišventimo vaisius, puikavosi brangiu pergamentu, aukso puošyba, plačiomis paraštėmis, kruopščia rašysena, meniška iliustracija“[2]. Tačiau išaugus mokslo siekiančiųjų skaičiui, tokios knygos buvo per brangios, sunkiai pasiekiamos, todėl imtos perrašinėti masiškai, schematiškai, ne taip kruopščiai: „Išnyko iliustracijos, sumažėjo paraštės, atpigo pergamentas, o tekste atsirado sutrumpinimų. Net šrifto stilius pakito: Karolingų minuskulą, pabrėžusį vingiuotą liniją, pakeitė naujas gotiškas šriftas, pagrįstas trumpomis, tiesiomis linijomis ir parankesnis naudotis. Knyga, nebebūdama religinio pasišventimo objektas ir produktas, virto mokytojo amatininko instrumentu ir įrankiu miesto mokykloje.“[3] Manuskriptas iki tol buvo ir prestižo prekė, pabrėžusi socialinį statusą.
Kliuni (Cluny) vienuolynas Prancūzijoje
Dėl vienuolynų rankose sutelkto švietimo, taip pat galimybių turėti pakankamai pajamų geriausiems meistrams samdyti, diegtis naujoves, vienuolynai ir vienuoliai, dar ir patys būdami mokyti, ženkliai prisidėjo prie naujų technikų kūrimo bei paskleidimo visuomenėje. Pavyzdžiui, cistersai eksperimentavo su geležies dirbiniais, geležiai lydyti prisitaikė aukštakrosnę. Patys gamindavo plūgus, balnus, taip pat ietis, kalavijus, ašis ir ratlankius ratams. Kita svarbi, šalia ūkinės, gyvenimo sritis – laiko organizavimas. Vienuolynams svarbus laiko reguliavimas, nes to reikalavo regula (dažnai joje vienuolio diena būdavo itin griežtai suskirstyta į darbo, maldų, giesmių, poilsio, asmeninės ruošos ir pan. valandas). Iš pradžių laikui sekti naudotos žvakės, vandens, smėlio laikrodžiai, taip pat „vienuoliai orientavosi laike skaičiuodami perskaitytus šventųjų knygų puslapius arba sugiedotas tarp dviejų dangaus stebėjimų psalmes“, klausydamiesi Mišioms kviečiančių bažnyčios varpų, kurie teikė informaciją apie paros metą ir aplinkiniams gyventojams. Laikas suprastas kaip išsitęsęs, ieškota antlaikiškų universalių principų (pavyzdžiui, universalizuoti portretai, dekonkretizacija, deindividualizacija, nes viduramžių visuomenėje vyrauja grupė, individas joje ištirpęs). Tai, kad nebuvo pakankamai suvokta istorinė ir individo kaita, raida, rodo piešiniai (kad ir knygų miniatūros), kuriuose net ir pirmieji šventieji vaizduoti dėvintys viduramžiškus drabužius – praeitis ir dabartis suvoktos kaip vienalaikės. Visgi į naujoves žvelgta pakankamai santūriai, labiau vertinta tai, kas sena. Miestuose žemės ūkį keičiant amatams, dar labiau iškilo laiko skaičiavimo svarba. Miestiečio gyvenimo ir darbo laikas jau nebe gamtos ciklų laikas, bet bokšte įtaisyto mechaninio laikrodžio (ėmė rastis XIII a. pab., dažnai teigiama, jog būtent vienuoliai jį ir sukūrė) laikas, tampantis darbo, o kartu ir juo gautos naudos matu, atsiranda pagrindas posakiui „laikas – pinigai“.
Vienuolynas turėdavo atskiras funkcines patalpas: bažnyčia, kapitula (susirinkimo vieta), atskiri miegamieji vienuoliams (dormitoriumas), valgykla (refektoriumas) ir virtuvė, biblioteka, skriptoriumas, prausimosi kambarys, pirtis, gydykla, vidinės galerijos, sodas. Taip pat sava skalbykla, kepykla, tvartai, arklidės, svirnai, maisto sandėliai, kalvė. Pirmųjų vienuolynų stogai dažnai būdavo dengti šiaudais, vėliau mediniai. Dažnai kildavo gaisrai, todėl jiems išvengti ieškota saugesnės dangos, imta dengti čerpėmis, skarda. Vienuolynas – uždara erdvė. Vidiniai kiemai – tarsi pasaulio iki nuodėmės ir tyrumo paveikslas, ramybės, teisingo gyvenimo ir likusio pasaulio „atmeldimo“ salelės, jų proporcijos nurodė į harmoniją, tobulumą: „Iš visų pusių apsuptas bendrų patalpų – susirinkimų salės, refektoriumo, dormitoriumo – vienuolynas yra uždaros erdvės centre. Švarios gamtos salelė, izoliuota nuo ją supančio blogio: oras, saulė, medžiai, paukščiai, tekantis vanduo čia atkuria pirmųjų pasaulio dienų gaivumą ir tyrumą. <...> Keturkampis, orientuotas į keturias pasaulio šalis ir keturis sukurtosios materijos elementus, – vienuolynas yra išsivadavusi iš tvyrančio pakrikimo visatos dalelė. Vienuolynas ją įkūnija harmoningomis proporcijomis.
Tiems, kurie nusprendė čionai pasitraukti, jis kalba tobula kito pasaulio kalba.“[4] Išplanavimas, ypač bažnyčių, turėjo simbolinę reikšmę (bažnyčia dažnai kryžiaus formos), simbolikos gausu skulptūrose, tapyboje, altorių ir įėjimo išdėstyme, orientuotame pagal pasaulio šalis: įėjimas paprastai būdavo iš vakarų pusės, o altorius būdavo įkurdinamas rytinėje bažnyčios pusėje, mat, kaip kad saulė pateka rytuose, taip ir Šventoji Dvasia ateina iš Rytų. „Pagrindiniai statytojai buvo vienuoliai, tad masyvūs romaninio stiliaus bruožai gerai atitiko jų tikslus. Tvirtos bažnyčios sienos, atskyrusios ir gynusios nuo pasaulio, lyg storas kokonas gaubė altorių. Tamsoje vienuoliai, užsižiebę liturgines žvakes, olą primenančius skliautus pripildydavo sakralios giesmių ir maldų muzikos. Viduje šiurkštus akmens paviršius buvo tinkuotas ir ištapytas freskomis; išorėje fasadai dekoruoti gausiomis ir labai išraiškingomis skulptūromis.“[5] Lengva ir grakšti gotika, pritaikius naujus inžinerinius sprendimus sienų bei skliautų statyboje, priešingai, leido nušviesti bažnyčią, kurti kitokią erdvę. Pats vienuolyno kompleksas dažniausiai dominavo apylinkėje. Ištobulintos pastatų formos, naudotos geros statybinės medžiagos liudijo vienuolyną buvus žymiai pažangesniu mažuoju pasauliu, negu aplinkinės apylinkės. Tokio uždaro komplekso pastatai telkti apie centrinį, arkine galerija apsuptą kiemą (daug architektūrinių idėjų pasiskolinta iš romėniškos vilos–kaimo ūkio planavimo). Sekta architektūros mada, dažnas vienuolyno projektas tapdavo iššūkiu turėtiems statybiniams inžineriniams įgūdžiams. Kartu tai skatino ir architektūros tobulinimą. Pavyzdžiui, pranciškonų ir dominikonų bažnyčiose ypač ištobulinti gerai akustikai reikalingi parametrai, nes vienuolių regulose būdavo valandos, skirtos giedojimui, o tarp bažnyčios skliautų sklindantys giedamų psalmių garsai prisidėdavo kuriant sakralumo pojūtį. Taip pat bažnyčios buvo erdvios ir suplanuotos taip, kad sakykla būtų kuo geriau matoma pasiklausyti pamokslų susirinkusiems tikintiesiems.
Vienuolynų kultūroje inžineriniai ir techniniai gebėjimai panaudoti religinės pasaulėžiūros raiškai, taip pat ir socialiniam organizavimui. Šios kultūros indėlis ypač svarus antikinio rašto paveldo ir mokslo sklaidai, jo raidai, taip pat naujų technikų, įvairių patobulinimų kūrybai. Apskritai vienuolynai diegė idealaus gyvenimo modelį Europos miestuose, be to, pirmiausia jie turėjo didelės įtakos pačių miestų kūrimuisi.
Naudota literatūra:
Gurevičius A., Viduramžių kultūros kategorijos, Vilnius: Mintis, 1989.
Duby G., Katedrų laikai: menas ir visuomenė, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004.
Baldwin J., Viduramžių kultūra, Vilnius: Aidai, 1996.
[1] Baldwin J., Viduramžių kultūra, Vilnius: Aidai, 1996, 61 psl.
[2] Ten pat, 90 psl.
[3] Ten pat.
[4] Duby G., Katedrų laikai: menas ir visuomenė, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004, 327 psl.
[5] Baldwin, 150 psl.
ŠALTINIS: katalikutradicija.lt