Trečioji Fatimos paslaptis: du sesers Liucijos rankraščiai?

Turime užduoti sau klausimą, ar visa Trečioji Fatimos Paslaptis buvo išdėstyta viename dokumente, ar ji buvo užrašyta dviejuose dokumentuose? Atrodo, kad egzistavo du rankraščiai, kuriuose buvo užrašyta visa Trečioji Paslaptis. Tačiau kokiais gi įrodymais galime paremti šią tezę?

Dviejų dokumentų (vienas iš jų buvo laiškas, parašytas ant vieno popieriaus lapelio, o antrasis buvo užrašytas užrašų knygelėje) egzistavimą patvirtino skirtingi patikimi liudininkai – tarp jų ir pati sesuo Liucija, o tie liudijimai plačiai cituojami brolio Michel’io (Frere Michel de Sainte-Trinite) knygoje Visa tiesa apie Fatimą. Prancūziškojo leidimo knygos III tomas Trečioji Paslaptis buvo publikuotas 20 000 egz. tiražu 1985 ir 1986 metais (po daugiau kaip keturių metų tyrimų), o angliškojo leidimo – 50 000 egz. tiražu 1990 metais. Aš negirdėjau, kad kas nors būtų kvestionavęs knygoje cituotų dokumentų autentiškumą ar tyrimo išsamumą – vien tik trečiajame tome yra daugiau nei 1150 išnašų, įvairių dokumentų, liudininkų ir liudijimų citatų. Br. Michelio šaltiniai ir jo liudijimai niekada nebuvo paneigti – dėl to jį galima laikyti patikimu liudininku.

Brolio François knyga Fatima: tragedija ir triumfas yra sutrumpinta brolio Michelio Trečiosios Paslapties versija, ja taip pat naudojausi rašydamas šį straipsnį. Brolis François yra žinomas kaip Fatimos tyrėjas, o per paskutinius septynis metus, kai buvo išleista 100 tūkstančių jo knygos kopijų, nei vienas iš jo pateiktų faktų nebuvo ginčijamas.

Šio straipsnio tikslas – įrodyti, kad egzistuoja du originalūs sesers Liucijos parašyti rankraščiai Trečiosios Paslapties tema, ir kad su abiem tais dokumentais susipažino Bažnyčios hierarchija. Br. Michelis ir t. Alonso tvirtina, kad sesuo Liucija aiškiai sakė, jog egzistuoja du dokumentai. Sesuo Liucija parašė vyskupui da Silva 1944 metų sausio 9 d.: ,,parašiau tai, ko manęs prašei; Dievas norėjo man atsiųsti mažą išbandymą, tačiau pasirodė, kad tokia yra Jo valia: [tekstas] yra užantspauduotas voke ir yra užrašuose“. Br. Michelis toliau tvirtina, kad sesuo Liucija pristatė abu dokumentus vyskupui da Silva, Leirijos-Fatimos vyskupijos ordinarui, 1944 m. birželį: ,,Regėtoja diskretiškai įteikė vysk. Gurza užrašų knygelę, į kurią įdėjo taip pat ir voką su užrašyta Paslaptimi. Tą patį vakarą vyskupas atidavė voką į vysk. da Silva rankas“. Čia pateikiama lentelė sugretina faktus apie abu dokumentus, pateikdama įrodymus, kad faktiškai egzistuoja du Trečiosios Fatimos Paslapties rankraščiai (arba bent jau egzistavo iki XX a devinto dešimtmečio, jeigu vėliau nebus įrodyta, kad pirmasis iš jų žuvo arba buvo sunaikintas). Tolesniuose skyreliuose aptarsime faktus.

 

Trečiosios Paslapties tekstas Nr. 1	Trečiosios Paslapties tekstas Nr. 2
- Prisimenamas įvairių liudininkų	- Publikuotas Vatikano 2000 birželio 26 d.
- Jame yra Dievo Motinos žodžiai	- Jame nėra jokių Dievo Motinos žodžių
- Perduotas Šventajai Tarnybai 1957 balandžio 16 d.	- Perduotas Šventajai Tarnybai 1957 balandžio 4 d.
- Užrašytas ant vieno popieriaus lapo	- Užrašytas ant keturių popieriaus lapų
- Apie 25 eilučių tekstas	- 62 eilučių tekstas
- Pabaigtas 1944 sausio 9 d.	- Pabaigtas 1944 sausio 3 d.
- Jonas Paulius II perskaitė jį 1978 m.	- Jonas Paulius II perskaitė jį 1981 liepos 18 d.
- Jonas Paulius II pašventė pasaulį 1981 birželio 7 d., perskaitęs šį tekstą 1978 m., bet dar neperskaitęs 4 puslapių teksto (teksto Nr. 2), kurį perskaitė 1981 liepos 18 d.	- Popiežius neskaitė šio teksto prieš pašvęsdamas pasaulį 1981 birželio 7 d.
- Parašytas kaip laiškas (adresuotas ir pasirašytas)	- Parašytas ne kaip laiškas (neadresuotas ir nepasirašytas), o kaip užrašai sesers Liucijos užrašų knygelėje
- Saugomas prie popiežiaus lovos	- Saugomas Šventosios Tarnybos pastate
- Paaiškina viziją	- Aprašo viziją

 

 

Vatikano komunikatas, pasirodęs portugalų agentūros ANI pranešime 1960 m. vasario 8 d., tvirtino, kad Trečiosios Paslapties tekste (lentelėje Nr. 1) yra kažkokie Dievo Motinos žodžiai: ,,Labai patikimi Vatikano sluoksniai informavo agentūros UPI atstovus, kad greičiausiai laiškas, kuriame sesuo Liucija užrašė žodžius, Dievo Motinos perduotus kaip Paslaptį, niekada nebus atplėštas“. Taip pat žinome ir pačios sesers Liucijos kalbą, kuri patvirtina, kad Trečiojoje Paslaptyje yra Dievo Motinos žodžiai. Kaip rašo br. Michelis, ,,savo Trečiajame prisiminime, parašytame tarp 1941 m. liepos ir rugpjūčio mėnesių, sesuo Liucija su džiaugsmu patvirtino Trečiosios Paslapties egzistavimą, bet, kaip ir iki tol, nieko apie ją neparašė. Po kelių mėnesių savo Ketvirtajame prisiminime, rašytame tarp 1941 m. spalio ir gruodžio, ryžosi atskleisti daugiau. Beveik žodis žodin pakartojo tekstą iš Trečiojo prisiminimo, tačiau po paskutinių [Dievo Motinos] žodžių ,,... ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis” pridėjo naują sakinį: ,,Em Portugal se conservara sempre dogma da fe, etc.“ Tą naują sakinį galima išversti ,,Portugalijoje Tikėjimo dogma bus visada išsaugota ir t. t.“ – tai yra Dievo Motinos žodžiai. Br. Michelis taip pat rašo: ,,Iš esmės 1943 m., kai vysk. da Silva paprašė ją užrašyti [Trečiosios Paslapties] tekstą ir kai ji patyrė (…) kliūčių, vykdydama šį pavedimą, ji tvirtino, kad tai nebuvo absoliučiai būtina, ,,kadangi tam tikra prasme tekstą jau paskelbė“. Neabejotinai tai buvo nuoroda į tą dešimtį žodžių, 1941 m. gruodį diskretiškai pridėtų prie didžiosios Paslapties teksto – taip diskretiškai, kad beveik niekas neatkreipė į juos dėmesio“. Tas sakinys prideda naują – neužbaigtą – mintį prie Fatimos Paslaptį. Sakinys perša nuomonę, kad mintis turi pratęsimą, skatina galvoti, kad žodeliai ,,ir t. t.“ slepia trečiąją Paslapties dalį. 2000 birželį Vatikane paskelbtame Trečiosios Paslapties rankraštyje (lentelėje pažymėtame Nr. 2), kuris buvo publikuotas brošiūroje Fatimos žinia, nėra Dievo Motinos žodžių. Ten aprašoma Paslapties vizija, kurią regėjo vaikai iš Fatimos. Be to, tas tekstas nepaaiškina nei naujojo sakinio, kurį sesuo Liucija pridėjo prie Fatimos Paslapties Ketvirtajame prisiminime, nei minėtųjų žodžių „ir t. t.“ Tas „ir t. t.“ reiškia, kad po to naujojo sakinio buvo daugiau teksto – ir kad tai buvo Dievo Motinos žodžiai.

 

Išvada: Minėtieji faktai parodo, kad egzistuoja du dokumentai: vienas, turintis Dievo Motinos žodžius ir kitas, aprašantis trejeto vaikų viziją, bet be Dievo Motinos žodžių.

 

 

 Br. François paaiškina, kada Vatikano tekstas buvo perduotas Šventajai Tarnybai (dabar vadinamai Tikėjimo Mokslo Kongregacija). ,,Perdavus ją į Vatikaną, 1957 balandžio 16 d., popiežius Pijus XII neabejotinai patalpino Paslaptį ant savo asmeninio stalelio mažoje medinėje dėžutėje su užrašu ,,Secretum Sancti Officii“ (,,Šventosios Tarnybos Paslaptis“)“. Verta pastebėti, kad popiežius buvo Šventosios Tarnybos galva net iki 1967 m., kai pop. Paulius VI reorganizavo Kuriją, ir dėl to visai suprantama, kad popiežius laikė Trečiąją Paslaptį savo apartamentuose dėžutėje su užrašu ,,Šventosios Tarnybos Paslaptis“. Vatikano brošiūra Fatimos žinia, publikuota 2000 birželį, teigia, kad originalus sesers surašytas Liucijos Trečiosios Paslapties tekstas buvo perduotas Šventajai Tarnybai 1957 m. balandžio 4 d. Be to, Tikėjimo Mokslo Kongregacijos sekretorius arkivysk. Tarcisio Bertone patvirtino: ,,Užklijuotas vokas iš pradžių buvo saugomas Leirijos vyskupo. Siekiant užtikrinti geresnę ,,Paslapties“ apsaugą, vokas buvo patalpintas į slaptąjį Šventosios Tarnybos archyvą 1957 m. balandžio mėn.“

 

Išvada: Datų skirtumas parodo, kad egzistavo du dokumentai. Dokumentas su vizija pateko į slaptąjį Šventosios Tarnybos archyvą 1957 m. balandžio 4 d., o dokumentas, kuriame buvo pačios Dievo Motinos žodžiai, 1957 m. balandžio 16 d. padėtas popiežiaus apartamentuose, kurie gali būti laikomi Šventosios Tarnybos dalimi.

 

 

Kard. Ottavianis, 1967 m. buvęs Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektu, tvirtino, kad skaitė Trečiąją Paslaptį ir kad ji užrašyta ant vieno popieriaus lapo. Jis paliudijo šį faktą 1967 m. vasario 11 d. spaudos konferencijoje, surengtoje Popiežiškosios Marijos Akademijos susitikime Romoje. Kardinolas Ottavianis pasakė: ,,O ką gi ji [sesuo Liucija] padarė, kad būtų paklusni Švenčiausiajai Mergelei Marijai? Parašė ant popieriaus lapelio, portugališkai, tai ką Dievo Motina jos prašė perduoti“. Kard. Ottavianis buvo to fakto liudininkas. Toje pačioje spaudos konferencijoje jis tvirtino: ,,Aš, kuris turėjau malonę ir galimybę perskaityti tos Paslapties tekstą, turiu taip pat ją išsaugoti, nes esu jos saistomas (…)“. T. Alonso rašo, kad tiek sesuo Liucija, tiek kardinolas Ottavianis teigė, kad Paslaptis buvo užrašyta ant vieno popieriaus lapo: ,,sesuo Liucija sakė, kad užrašė ją ant popieriaus lapo. Kardinolas Ottavianis, kuris taip pat ją skaitė, patvirtino tą patį: ,,[Ji] parašė tai ant popieriaus lapelio“.

Turime taip pat ir liudijimą iš vysk. Venancio, kuris tuo metu buvo pagalbinis Leirijos-Fatimos vyskupas ir kuriam vysk. da Silva (Leirijos-Fatimos ordinaras) 1957 m. kovo viduryje pavedė atnešti visų sesers Liucijos raštų kopijas kartu su Trečiosios Paslapties originalu apaštališkajam nuncijui Lisabonoje, kad jis perduotų juos į Romą. Prieš atnešdamas sesers Liucijos raštus nuncijui, vysk. Venancio apžiūrėjo voką su Trečiąja Paslaptimi, žiūrėdamas į jį prieš šviesą ir pamatė, kad Paslaptis buvo ,,užrašyta ant mažo popieriaus lapelio“. Br. Michelis atkreipia dėmesį į to liudijimo svarbą: ,,vyskupo Venancio, tuometinio Leirijos sufragano, kuris buvo giliai įsitraukęs į visą reikalą, dėka mes turime labai įtikinamų faktų, kurių negalime nuvertinti. Aš asmeniškai girdėjau apie juos iš vysk. Venancio lūpų 1984 m. vasario 13 d. Fatimoje. Ligtolinis Fatimos vyskupas beveik žodis žodin pakartojo man tai, ką anksčiau pasakė t. Caillon, palikęs labai smulkų tų konferencijų įrašą.“ O štai vysk. Venancio liudijimas pagal br. Michelio žodžius: ,,Vysk. Venancio tvirtino, kad kai buvo vienas, paėmė didelį voką su Trečiąja Paslaptimi ir bandė peržvelgti jį, kad pamatytų turinį. Dideliame voke vyskupas įžiūrėjo mažesnį, sesers Liucijos voką, o to [mažojo] voko viduje – paprastą popieriaus lapelį su ¾ centimetro dydžio paraštėmis kiekvienoje pusėje. Jis negailėjo pastangų užsirašyti visų išmatavimų. Taigi, žinome, kad paskutinė Fatimos Paslapties dalis buvo užrašyta ant mažo popieriaus lapelio.“

2000 m. birželį Vatikano pristatytas Trečiosios Paslapties rankraštis buvo užrašytas ant keturių popieriaus lapų.

 

Išvada: Tai yra eilinis įrodymas, pagrindžiantis dviejų dokumentų egzistavimą. Vienas iš jų buvo užrašytas ant vieno popieriaus lapo, o antrasis susideda iš keturių popieriaus lapų.

 

 

Galima remtis aukščiau pateiktu įrodymu, kad Trečioji Paslaptis buvo užrašyta ant vieno popieriaus lapo, kadangi tuo įtikina ir sesers Liucijos, ir kardinolo Ottavianio, vysk. Venancio, t. Alonso, br. Michelio, ir br. François liudijimai. Jie visi sutaria, kad Trečiosios Paslapties tekstas susidėjo iš 25 rankraštinio teksto eilučių: ,,(…) Esame tikri, kad dvidešimt ar trisdešimt eilučių Trečiosios Paslapties (…)“; ,,Paskutinė Fatimos Paslapties dalis užrašyta ant mažo popieriaus lapelio yra ne per daug ilga. Greičiausiai nuo 20 iki 25 eilučių.“

Vysk. Venancio pažiūrėjo ,,į voką [su Trečiąja Paslaptimi] kai laikė ją prieš šviesą. Jis įžiūrėjo mažą lapelį, kurio dydį tiksliai išmatavo. Dėl to žinome, kad Trečioji Paslaptis nėra labai ilga, greičiausiai nuo 20 iki 25 eilučių“.

Kita vertus, Trečiosios Paslapties rankraštis, pristatytas Vatikano 2000 m. birželį, turi 62 rankraščio eilutes ant keturių popieriaus lapelių.

 

Išvada: Tas nesutapimas nurodo, kad egzistuoja du dokumentai: vienas turintis nuo 20 iki 30 teksto eilučių užrašytas ant vieno popieriaus lapo, ir kitas, susidedantis iš 62 rankraščio eilučių ant keturių popieriaus lapelių.

 

 

Sesuo Liucija iš pradžių ėmėsi užrašyti Trečiosios Paslapties tekstą 1943 m. spalį. Nuo to mėnesio vidurio iki 1944 m. sausio pradžios dėl neapsakomų kliūčių ji negalėjo paklusti formaliam pavedimui užrašyti Trečiąją Paslaptį.

Tas epizodas prasidėjo 1943 m. birželį, kai sesuo Liucija susirgo pleuritu ir dėl to kanauninkas Galamba ir vysk. da Silva nuogąstavo, kad ji gali numirti, neatskleidusi paskutinės Paslapties dalies. Vėliau kanauninkas Galamba įtikino vysk. Da Silvą pasiūlyti s. Liucijai užrašyti Trečiąją Paslaptį, tačiau sesuo Liucija atsisakė išpildyti tą prašymą, nes nenorėjo prisiimti sau atsakomybės už tokią iniciatyvą. Ji pasakė, kad paklus tiesioginiam vyskupo paliepimui užrašyti Paslaptį. Kankindamasi dėl vyskupo pasiūlymo, sesuo Liucija buvo įsitikinusi, kad be formalaus vyskupo paliepimo dar neturi Dievo Motinos leidimo atskleisti Trečiąją Paslaptį. 1943 m. spalio viduryje vyskupas da Silva galutinai davė seseriai Liucijai formalų paliepimą užrašyti Trečiąją Paslaptį. Sesuo Liucija norėjo paklusti vyskupo paliepimui, tačiau per sekančius du mėnesius negalėjo to padaryti. Tuo metu tik dėl tiesioginio Dievo įsikišimo – po to, kai Švenčiausioji Mergelė pasirodė seseriai Liucijai 1944 m. sausio 2 d., kad ją sustiprintų ir patvirtintų, jog Dievo valia yra būtent ta, kad ji užrašytų Trečiąją Paslaptį – ji sugebėjo nugalėti tuos sunkumus ir užrašyti Trečiosios Paslapties tekstą. Bet tik 1944 m. sausio 9 d. sesuo Liucija parašė vyskupui da Silvai šiuos žodžius, informuodama jį, kad Fatimos Paslaptis buvo pagaliau užrašyta: ,,Užrašiau tai, ko manęs prašei, Dievas panorėjo man suteikti mažą išbandymą, bet pagaliau tai pasirodė esanti jo valia: [tekstas] yra užantspauduotas voke ir yra užrašuose.“ Brošiūra, publikuota 2000 m. birželį, tvirtina, kad originalus sesers Liucijos surašytas Trečiosios Paslapties tekstas buvo baigtas 1944 m. sausio 3 d., kaip tai nurodo data, atsiradusi sesers Liucijos keturių puslapių rankraščio pabaigoje. Be to, arkivyskupas Bertone sako mums: ,,Trečioji Paslapties dalis buvo užrašyta Jo Ekscelencijos Leirijos vyskupo ir Švenčiausiosios Motinos pavedimu 1944 sausio 3 d.“

 

Išvada: Kilus sunkumams, kurie vargino seserį Liuciją ištisus du su puse mėnesio, argi ji nebūtų vyskupo informavusi iš karto po dokumento paruošimo, jei būtų pabaigusi rašyti sausio 3 d.? Kodėl ji laukė iki pat sausio 9 d. ir tik tada informavo savo vyresnįjį? Remdamiesi tais faktais, galime spręsti, kad Trečiosios Paslapties tekstas buvo paruoštas tik 1944 metų sausio 9 d. ar prieš pat tą datą.

Datų skirtumas taip pat parodo, kad buvo du dokumentai: vienas, aprašantis viziją, užbaigtas 1944 m. sausio 3 d., ir kitas, kuriame buvo Dievo Motinos žodžiai, baigtas 1944 metų sausio 9 d. ar prieš pat tą datą.

Reikia pripažinti, kad ši išvada yra paremta prielaida, tačiau Fatimos tyrinėtojus tokio pobūdžio įrodymais verčia naudotis pats ,,Fatimos archyvas” – nuo 1976 m. publikuojami t. Joakino Alonso darbai, susidedantys iš 5000 dokumentų 14-oje tomų. Tai vienuolikos metų tyrinėjimų, tęsiamų iki šių laikų, rezultatas. T. Alonso 16 metų buvo oficialusis Fatimos archyvaras.

Visos kitos šiame straipsnyje pateiktos išvados, išskyrus gal tik 10 fakto išvadą, nepriklauso nuo tokių prielaidomis paremtų įrodymų.

 

VI faktas: Kada popiežius perskaitė Paslaptį – datų skirtumai

 

2001 liepos 1 d. The Washington Post pranešė, kad Vatikano oficialūs šaltiniai pateikė prieštaringas datas, kada popiežius Jonas Paulius II pirmą kartą perskaitė Trečiąją Paslaptį. ,,Gegužės 13 d. Vatikano atstovas spaudai Joakin Navarro-Vals pasakė, kad popiežius pirmą kartą perskaitė Paslaptį kelios dienos po savo išrinkimo 1978 m. Pirmadienį kardinolo Josepho Ratzingerio, Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovo, bendradarbis pasakė, kad popiežius pirmąkart susipažino su Paslaptimi ligoninėje po pasikėsinimo“.

Straipsnis iš 2000 m. birželio 26 d. The New York Times leido identifikuoti minėtą kard. Ratzingerio asistentą: ,,Artimiausias kardinolo Ratzingerio bendradarbis, mons. Tarcisio Bertone, pristatydamas tą dokumentą žiniasklaidos atstovams, pasakė, kad Jonas Paulius II pirmą kartą perskaitė Trečiosios Paslapties tekstą po pasikėsinimo“.

Pagal 2000 m. birželį Vatikane publikuota brošiūrą Fatimos žinia, 2000 metais paskelbtas Trečiosios Paslapties rankraštis nebuvo popiežiaus perskaitytas net iki 1981 m. liepos 18 d. Arkivysk. Bertone paaiškina: ,,Jonas Paulius II savo vardu paprašė voko su trečiąja ,,Paslapties“ dalimi iš kart po bandymo pasikėsinti 1981 m. gegužės 13 d. 1981 m. liepos 18 d. kard. Franjo Šeperis, kongregacijos prefektas, įteikė du vokus arkivysk. Eduardo Martinez Somalo‘ui, valstybės sekretoriaus pavaduotojui: vieną baltą, kuriame buvo originalus sesers Liucijos rankraštis portugališkai ir kitą, oranžinį, su itališku ,,Paslapties“ vertimu. Tų metų rugsėjo 11 d. arkivysk. Martinezas grąžino abu dokumentus į Šventosios Tarnybos archyvą.“

 

Išvada: Visi pateikti tvirtinimai yra teisingi ir įmanomi suderinti, jei sutinkame, kad egzistuoja du dokumentai. Popiežius 1978 perskaitė voke esantį pirmąjį dokumentą, kuriame buvo Dievo Motinos žodžiai, o po to, 1981 m. liepos 18 d., perskaitė keturių puslapių dokumentą, aprašantį viziją.

 

 

Iš karto, pasakęs sakinius, cituotus ankstesniame skyrelyje, arkivysk. Bertone tęsia: ,,Kaip visuotinai žinoma, popiežius Jonas Paulius II iš karto pagalvojo apie pasaulio pašventimą Nekaltajai Švenčiausiosios Mergelės Marijos Širdžiai ir pats sukūrė ,,paaukojimo akto“ maldą, kuri buvo perskaityta Santa Maria Maggiore bazilikoje 1981 m. birželio 7 d.“

 

Išvada: Kaip Trečioji Paslaptis galėjo įkvėpti popiežių Joną Paulių II pašvęsti pasaulį Nekaltajai Švenčiausiosios Mergelės Marijos Širdžiai jau 1981 m. birželio 7 d., jeigu – anot arkivysk. Bertone žodžių, cituotų Vatikano brošiūroje ,,Fatimos žinia“ – popiežius neperskaitė Trečiosios Paslapties iki 1981 liepos 18 dienos, kuri yra po 6 savaičių?

Reikia dar kartą pažymėti, kad abu sakiniai yra teisingi, o nesutapimai gali būti suderinti tuo atveju, jei egzistuoja du dokumentai su Trečiąja Paslaptimi. Popiežius perskaitė vieno puslapio dokumentą su Dievo Motinos žodžiais 1978 m., ir būtent tas tekstas įkvėpė jį atlikti pasaulio pašventimą, planuotą 1981 m. birželio 7 d., o vėliau, 1981 m. liepos 18 d., perskaitė keturių puslapių dokumentą, aprašantį viziją. Verta pastebėti, kad nors Dievo Motina prašė pašvęsti konkrečiai Rusiją, popiežius Jonas Paulius II akivaizdžiai laiko savo atliktus pasaulio pašventimo aktus ,,scenos paruošimu“ tam momentui, kai galės nevaržomai pašvęsti pačią Rusiją (,,Pulkim ant kelių“ redakcija abejoja, ar Jonui Pauliui II galima priskirti aiškią valią pašvęsti Rusiją. Net garsiajame 1984 m. pašventimo akte nebuvo minimas Rusijos vardas – red. past.).

 

 

Pati sesuo Liucija tvirtina, kad Trečioji Paslaptis buvo užrašyta kaip laiškas. Turime raštišką t. Jongeno liudijimą, kad jis 1946 m. vasario 3-4 dienomis klausė sesers Liucijos: ,,Jau atskleidei dvi Paslapties dalis. Kada gi ateis laikas trečiajai?“ ,,Atskleidžiau trečiąją dalį laiške Leirijos vyskupui“ – atsakė ji“. Be to turime kanauninko Galamba‘os žodžius: ,,Kai vyskupas atsisakė atplėšti laišką, s. Liucija išreikalavo iš jo pažado, kad laiškas galų gale bus atplėštas ir perskaitytas visam pasauliui arba po jos mirties, arba 1960 metais – priklausomai nuo to, kas įvyks anksčiau“.

1960 m. vasarį Lisabonos patriarchas pareiškė: ,,Vyskupas da Silva įdėjo sesers Liucijos užklijuotą voką į kitą voką, ant kurio užrašė, kad laiškas turi būti atplėštas 1960 m. jo paties, vyskupo Jose Correia da Silva, jei jis dar būtų gyvas, o jei ne – Lisabonos kardinolo-patriarcho.“ Kaip rašo t. Alonso: ,,kiti vyskupai taip pat autoritetingai pasisakė, kad 1960 m. buvo data, paskirta to garsiojo laiško atplėšimui. Vėliau, kai titulinis Tiavy vyskupas ir Lisabonos vyskupas augziliaras klausdavo sesers Liucijos, kada Paslaptis turi būti viešai atskleista, visada gaudavo tą patį atsakymą: 1960 metais“.

1959 metais vyskupas Venancio, tada jau naujasis Leirijos vyskupas, patvirtino: ,,Manau, kad laiškas nebus atplėštas prieš 1960 metus. Sesuo Liucija prašė, kad jis nebūtų atplėštas iki jos mirties arba iki 1960 metų. Dabar yra 1960 m., o sesuo Liucija džiaugiasi gera sveikata.“ 1960 m. vasario 8 d. Vatikano komunikatas (pasirodęs Portugalijos agentūros ANI pranešime) patvirtino, kad Trečiosios Paslapties tekstas buvo parašytas kaip laiškas: ,,Greičiausiai laiškas, kuriame sesuo Liucija užrašė žodžius, Dievo Motinos perduotus kaip Paslaptį, niekada nebus atplėštas“. 2000 m. birželio 26 d. išleistoje Vatikano brošiūroje „Fatimos žinia“ Trečiosios Paslapties vizijos tekstas buvo apibrėžtas kaip laiškas, tačiau vizijos iš Trečiosios  Paslapties rankraštis (tekstas Nr. 2) nėra parašytas kaip laiškas, kadangi:

1. Nėra niekam adresuotas;

2. Data yra užrašyta pabaigoje, tačiau pagal paprotį, įsigalėjusį Portugalijoje nuo XVII amžiaus, laiškai yra datuojami ne pabaigoje, o pradžioje;

3. Tekstas nėra pasirašytas nei sesers Liucijos, nei kieno nors kito, ir apskritai

4. Yra akivaizdu, kad tai nėra laiškas.

Sesers Liucijos rašytų laiškų kopijos buvo įtrauktos į jos rašytus atsiminimus. Visi tie laiškai turi adresatus, datą ir parašą. Galime suprasti, kad vieno puslapio dokumentas, parašytas 1944 m. sausio 9 d., yra kažkam adresuotas laiškas (sesuo Liucija pasakė t. Jongenui 1946 m. vasarį, kad jį išsiuntė Leirijos vyskupui) ir kad jis buvo pasirašytas sesers Liucijos.

Seseriai Liucijai buvo leista užrašyti Trečiąją Paslaptį laiške arba užrašuose. Ji nusprendė užrašyti abiem būdais. Anot t. Alonso, sesuo Liucija parašė vyskupui da Silva 1944 m.: ,,Užrašiau tai, ko manęs prašei, Dievas panorėjo man suteikti mažą išbandymą, bet pagaliau tai pasirodė esanti jo valia: [tekstas] yra užantspauduotas voke ir yra užrašuose.“ Br. Michelis informuoja, kad 1944 m. birželį ,,regėtoja diskretiškai įteikė vysk. Gurzai užrašus, į kuriuos įdėjo taip pat ir voką su užrašyta Paslaptimi. Tą patį vakarą vyskupas jį atidavė į vysk. da Silva‘os rankas“.

 

Išvada: Šis faktas nurodo dviejų tekstų egzistavimą: sesuo Liucija užrašė Trečiosios Paslapties tekstą, kuriame buvo Dievo Motinos žodžiai, vieno puslapio laiške, taip pat užrašė keturis teksto puslapius savo užrašuose, kur aprašė savo viziją. Keturi s. Liucijos užrašų teksto puslapiai Vatikano buvo publikuoti 2000 m. birželio 26 d. kaip Trečiosios Paslapties rankraštis – aiškiai matyti, kad tai nėra laiškas.

.

 

 

Br. Michelis pateikia žurnalisto Robert’o Serrou prisiminimą. Žurnalistas, ruošdamas fotoreportažą Vatikane 1957 m. gegužės 14 d. (t. y. praėjus maždaug mėnesiui po to, kai Trečiosios Paslapties tekstas buvo perduotas į Romą 1957 m. balandžio 16 d.) pastebėjo, kad Trečiosios Paslapties tekstas yra saugomas popiežiaus apartamentuose prie pat jo lovos. Br. Michelis rašo: ,,Dabar žinome, kad vertingas vokas, mons. Cento persiųstas į Romą, nebuvo padėtas Šventosios Tarnybos archyvuose, bet kad Pijus XII norėjo jį saugoti savo apartamentuose. T. Cailon gavo tą informaciją iš žurnalisto Robert’o Serrou, kuris savo ruožtu gavo ją iš motinos Pasqualinos tokiu būdu: Robert Serrou darė reportažą ,,Paris Match“ Pijaus XII apartamentuose. Ten dalyvavo ir sesuo Pasqualina, apdovanota sveiko proto pojūčiu, kuri vadovavo grupei seserų, užsiimančių popiežiaus namų ūkiu, ir kartais būdavo jo paslapčių patikėtine. Matydamas ant stalo mažą medinį seifą su užrašu ,,Secretum sancti Officii“ (,,Šventosios Tarnybos Paslaptis“), žurnalistas paklausė s. Pasqualiną: ,,Motina, o kas yra tame mažame seife?“ Ši atsakė ,,Tai Trečioji Fatimos Paslaptis“. To seifo nuotrauka, kurią čia reprodukuojame, buvo paskelbta ,,Paris Match“ po pusantrų metų“. Seifo nuotrauka buvo publikuota ,,Paris Match“ 1958 m. spalio 18 d. Serrou prisiminimų detalės buvo patvirtintos jo laiške, kurį jis nusiuntė br. Micheliui 1985 m. sausio 10 d. Laiške Robert‘as Serrou rašė: ,,Tai buvo tikslūs sesers Pasqualinos žodžiai, kai rodė man seifą su užrašu ,,Šventosios Tarnybos Paslaptis“: ,,Viduje yra Trečioji Fatimos Paslaptis“.“

2000 m. birželį publikuota Vatikano brošiūra „Fatimos žinia“ informuoja, kad Trečioji Paslaptis buvo saugoma pastate, kur įsikūrusi Šventoji Tarnyba. Arkivysk. Tarcisio Bertone, Tikėjimo doktrinos kongregacijos sekretorius, pasakė: ,,Užklijuotas vokas iš pradžių buvo saugomas Leirijos vyskupo. Siekiant užtikrinti geresnę ,,Paslapties“ apsaugą, vokas buvo padėtas į slaptąjį Šventosios Tarnybos archyvą 1957 m. balandžio 4 d.“ Anksčiau (t. y. VI dalyje) rašiau, kad popiežius Jonas Paulius II perskaitė vieno puslapio dokumentą, kuriame buvo Dievo Motinos žodžiai, 1978 m., o vėliau, 1981 liepos 18 d., susipažino su keturių puslapių dokumentu, aprašančiu viziją. Kaip teigiau VI dalyje, Šventosios Tarnybos archyvuose yra pažymėta, kad popiežius Jonas Paulius II paprašė Trečiosios Paslapties 1981 m., bet nėra jokio įrašo, kad būtų paprašęs 1978, kadangi tuomet jam nereikėjo jos prašyti.

 

Išvada: Išvardinti faktai patvirtina, kad buvo du dokumentai. 1978 m. popiežius Jonas Paulius II perskaitė vieno puslapio laiško tekstą su Dievo Motinos žodžiais, kuris buvo saugomas jo apartamentuose – dėl to jam nereikėjo jos prašyti iš Šventosios Tarnybos Slaptojo Archyvo. 1981 liepos 18 d. popiežius Jonas Paulius II susipažino su keturių puslapių dokumentu, aprašančiu sesers Liucijos viziją, gautu iš jos užrašų, kuris buvo saugomas Šv. Tarnybos pastate – šio teksto jis prašė iš archyvo.

 

 

Sesers Liucijos Ketvirtajame prisiminime galima perskaityti, kad per Dievo Motinos apsireiškimą Fatimoje 1917 birželio 13 d. po to, kai sesuo Liucija paprašė Dievo Motiną, kad paimtų trejetą regėtojų į dangų, Dievo Motina atsakė: ,,Taip, Jacintą ir Pranciškų pasiimsiu netrukus. Tu turi čia pasilikti kiek ilgiau. Jėzus trokšta tavimi pasinaudoti, kad aš būčiau labiau žinoma ir mylima. Trokštu visame pasaulyje įvesti savo Nekaltosios Širdies garbinimą. Kas Jai pasives, tam pažadu išganymą“. Vėliau Sesuo Liucija imasi aprašyti viziją, kurią trejetas regėtojų matė iš karto po to, kai Dievo Motina ištarė aukščiau pateiktus žodžius – žodžius, kurie paaiškina vizijos reikšmę. „Kai tik Dievo Motina ištarė tuos paskutinius žodžius, praskleidė rankas ir per vieną sekundę pasiuntė į mus tos stiprios šviesos spindulį. Jame pamatėme save tarsi panardintus Dieve. Jacinta ir Pranciškus atrodė esą šviesos pluošte, kuris kilo į dangų, o aš – tame, kuris buvo nukreiptas į žemę.“ Matome, kad Dievo Motina pateikė vaikams viziją, o taip pat ją išaiškino. O Vatikano brošiūroje „Fatimos žinia“ galime perskaityti pragaro vizijos aprašymą (paimtą iš sesers Liucijos Trečiojo prisiminimo), kurią matė trejetas mažųjų piemenėlių: ,,Mūsų valdovė parodė mums didžiulę ugnies jūrą, kuri atrodė esanti po žeme. Panardinti į šią ugnį velniai ir sielos, lyg jos būtų peršviečiamos juodos ir rusvai žioruojančios žmogaus pavidalo anglys, plaukioja šioje ugnyje, blaškomos liepsnų, tai kylančių su dideliais dūmų debesimis, tai krentančių į visas puses kaip žiežirbos. Jų skausmo bei nevilties šauksmai ir staugimas mus sukrėtė ir sustingdė, ir mes ėmėme drebėti iš baimės. Velniai išsiskyrė baisingais ir šiurpinančiais nežinomų žvėrių pavidalais, juodais bei peršviečiamais. Kaip begalėtume išreikšti dėkingumą mūsų dangiškajai Motinai, kuri anksčiau mus paruošė [tai vizijai], per pirmąjį apsireiškimą žadėdama, kad paims mus į dangų? Kitaip būtume numirę iš siaubo ir sukrėtimo.“

Iš karto po to pasakojimo sesuo Liucija mums pateikia Dievo Motinos žodžius, paaiškinančius vizijos reikšmę: ,,Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos; kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti mano Nekaltosios Širdies garbinimą. Jei bus daroma tai, ką aš jums sakau, daug sielų bus išgelbėta ir įsiviešpataus taika.“

Nors vaikai žinojo, ką mato, vis dėlto Dievo Motina pasakė jiems ,,matėte pragarą“. Čia vėl galime įsitikinti, kad Dievo Motina ne tik parodo vaikams viziją, bet taip pat ją paaiškina.

Priešingai aukščiau pateiktiems vizijų aprašymams bei juos atitinkantiems Dievo Motinos žodžiams, 2000 m. birželio 26 d. išleistoje Vatikano brošiūroje „Fatimos žinia“ randame tiktai vizijos aprašymą: ,, Po dviejų dalių, kurias jau išaiškinau, Dievo Motinos kairėje, truputį aukščiau, regėjome angelą, kuris dešinėje rankoje laikė liepsnomis žaižaruojantį kalaviją. (…) Po abiem kryžiaus skersinio galais buvo du angelai, jie turėjo rankose po krištolinę šlakstyklę, į kurią rinko kankinių kraują ir šlakstė juo keliaujančias pas Dievą sielas“.

2000 m. birželio 26 Vatikano publikuotame Fatimos Trečiosios Paslapties rankraštyje nėra Dievo Motinos žodžių.

 

Išvada: Kurgi yra Dievo Motinos žodžiai? Jei Dievo Motina nepasakė nieko, kad paaiškintų viziją, tai šis faktas visiškai neatitinka panašių situacijų per visą Fatimos apsireiškimą. Taip pat nesutampa su įrodymais, kuriuos prieš tai pateikiau I skyrelyje. Jei mokomoji valdžia, t. y. popiežius, nepateikia privalomo vizijos aiškinimo (o jis iš tiesų nepateikia, t. y. yra galimi ir kitokie paaiškinimai) ir jeigu negavome malonės, kad patys suprastume tos vizijos reikšmę, tai yra dar viena priežastis tikėti, kad Dievo Motina mums išaiškino Trečiąją Fatimos Paslaptį! Teologiniame komentare kard. Ratzingeris parašė: ,,mes tik bandome suteikti platesnį pagrindą tai interpretacijai pagal iki šiol priimtus kriterijus“.

Kard. Ratzingeris spaudos konferencijos metu taip pat patvirtino, kad vizijos interpretacija nėra pateikiama kaip privaloma. 2000 liepos 1 d. The Washington Post pranešė: ,,Kard. Ratzingeris, paprašytas pakomentuoti aplinkybes, kuriomis popiežius perskaitė vizijos tekstą, tvirtino, kad neegzistuoja ,,jokia oficiali interpretacija“ ir kad pats tekstas nėra dogma“.

 

 

Susumuojant reikia pasakyti, kad įrodymai, pagrindžiantys dviejų dokumentų egzistavimą, yra labai įtikinantys.

Pirmasis dokumentas –tai keturių puslapių rankraštis, turintis 62 teksto eilutes, nukopijuotas iš įrašų sesers Liucijos užrašų knygelėje ir parašytas ne kaip laiškas. Tai tekstas, aprašantis viziją, kurią ji matė, jame nėra jokių Dievo Motinos žodžių. Tekstas buvo sesers Liucijos parašytas 1944 m. sausio 3 d. ir perduotas Šventajai Tarnybai 1957 m. balandžio 4 d., popiežius Jonas Paulius II perskaitė jį 1981 m. liepos 18 d. (tačiau šis tekstas neįkvėpė jo pašvęsti pasaulio Nekaltajai Marijos Širdžiai, kas įvyko 1981 m. birželio 7 d.). Tekstas buvo saugomas Šventosios Tarnybos pastate ir Vatikano publikuotas 2000 m. birželio 26 d.

Antrasis dokumentas – tai vieno puslapio apie 25 teksto eilučių ilgio laiškas, kuriame užrašyti Dievo Motinos žodžiai. Tas tekstas buvo s. Liucijos pabaigtas 1944 m. sausio 9 d. (ar prieš pat tą datą) ir perduotas Vatikanui 1957 m. balandžio 16 d. bei perskaitytas popiežiaus Jono Pauliaus II 1978 m. Jis įkvėpė popiežių pašvęsti pasaulį Nekaltajai Marijos Širdžiai 1981 m. birželio 7 d. Laiškas buvo saugomas prie popiežiaus lovos ir iki šiol nėra Vatikano publikuotas.

 

 

Aš rašau paklusdama Tau, mano Dieve, kurs liepi man taip daryti per Jo Ekscelenciją Leirijos vyskupą ir per Tave, Švenčiausioji Motina.

Po dviejų dalių, kurias jau išaiškinau, Dievo Motinos kairėje, truputį aukščiau, regėjome angelą, kuris dešinėje rankoje laikė liepsnomis žaižaruojantį kalaviją. Jis taip skleidė liepsnas, jog atrodė uždegs pasaulį; bet susilietusios su šviesa, kurią iš savo dešinės rankos į jį spinduliavo Dievo Motina, išnykdavo. Rodydamas į žemę dešine ranka, angelas garsiai suriko: ,,Atgailos, atgailos, atgailos!“ Išvydome begalinę šviesą, kuri yra Dievas, panašiai kaip žmonės pasirodo veidrodyje praeidami priešais jį, baltai apsirengusį vyskupą. Mums pasirodė, kad tai buvo Šventasis Tėvas. Kiti vyskupai, kunigai, tikintieji vyrai ir moterys lipo į statų kalną, kurio viršūnėje stovėjo didžiulis grubiai tašytu kamienu kryžius, tarsi iš kamštinio ąžuolo su žieve. Prieš ten ateinant, Šventasis Tėvas praėjo pro didelį pusiau apgriuvusį, pusiau griūvantį miestą. Svyruodamas, nuliūdintas skausmo ir vargo, jis meldėsi už negyvų kūnų, kuriuos rasdavo savo kelyje, sielas. Pasiekęs kalno viršūnę, klūpėdamas didžiojo kryžiaus papėdėje, jis buvo nužudytas grupės kareivių, kurie šaudė į jį kulkomis ir strėlėmis. Taip vienas po kito žuvo vyskupai, kunigai, tikintieji  vyrai ir moterys bei įvairūs skirtingų sluoksnių ir pareigybių žmonės. Po abiem kryžiaus skersinio galais buvo du angelai, jie turėjo rankose po krištolinę šlakstyklę, į kurią rinko kankinių kraują ir šlakstė juo keliaujančias pas Dievą sielas.

 

Pagal The Fatima Crusader, Nr. 64, 2000 vasara