Pamokslas, pasakytas 2022 m. Kaune, 2-ąjį sekmadienį po Epifanijos
Brangūs tikintieji.
Šio sekmadienio evangelijos pabaigoje skaitome: „Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę (manifestavit gloriam suam), ir mokiniai įtikėjo jį.“ (Jn 2, 11)
Ta Jo Dieviškosios šlovės manifestacija, kad mokiniai Jį įtikėtų, ir buvo pagrindinis Jo dalyvavimo Kanos vestuvėse ir Jo pirmojo stebuklo tikslas. Žodis „manifestavit“ Kanos stebuklą susieja su tuo, ką vadiname graikišku žodžiu „epifanija“ – pasirodymas, t. y. Jėzaus Kristaus, kaip žmogaus, pasirodymas, kad Jis yra ir Dievo Sūnus. Taigi epifanija apima tris atskirus įvykius: pirmasis – tai trijų karalių apsilankymas, paskui – krikštas Jordane, kada Jo Dievystę atskleidė Tėvo balsas iš dangaus ir Šventosios Dvasios pasirodymas balandžio pavidalu, o trečioji Jo manifestacija, arba epifanija, įvyksta Galilėjos Kanoje.
Klausydami evangelijos apie tą vestuvių puotą kartais nustembame, kad Jėzus Kristus, Jo Švč. Motina ir mokiniai dalyvauja kažkokiame baliuje, sėdasi prie stalo triukšmingose vaišėse. Tačiau tai yra nuostabu, nes būtent tokias aplinkybes Viešpats pasirenka savo epifanijai, savo galios parodymui, pirmajam stebuklui. Pirmasis Jėzaus stebuklas yra ne kokio nors dejuojančio ligonio išgydymas, ne raudančių gedėtojų nuraminimas prikeliant numirusįjį, jis įvyksta ne kokiose nors tragiškose aplinkybėse, bet būtent linksmose vaišėse, džiaugsmo puotoje. Kodėl? Nes dalyvavimas šioje puotoje, tas pirmas stebuklas yra kaip pranašiškas ženklas. Jėzus Kristus, kaip pranašas, pranašauja ne vien tik žodžiais, bet ir darbais. Tas ženklas nurodo į tikslą, į karalystę, kurią Jėzus pradeda steigti arba atskleisti. Ji yra dangiškoji puota Jo Tėvo namuose, dangiškame dvare, į kurį tikintieji yra kviečiami. Tai yra galutinio visų Jėzaus mokymų ir stebuklų tikslo pademonstravimas, vaizdinė priemonė, paaiškinanti, kam visa tai – o būtent, kad kuo daugiau sielų būtų atvesta į šią vestuvių puotą, kur siela kaip sužadėtinė galėtų susivienyti su savo Jaunikiu, t. y. pačiu Dievu.
Viešpats Jėzus sąmoningai dalyvauja šioje džiaugsmingoje šeimos šventėje taip pat tam, kad pamokytų mus, jog nedraudžia savo sekėjams dalyvauti džiugiose šventėse ir nori pašventinti šį žmogiškąjį džiaugsmą savo buvimu, savo teikiamomis malonėmis. Jis nori pakelti besidžiaugiančių žmonių širdis, kad jie imtų trokšti aukštesnės laimės, kilnesnių gėrybių, kad rastųsi naujas, iki šiol nežinomas tikrai krikščioniškas džiaugsmas, pagrįstas šios dangiškos karalystės, amžinosios Jeruzalės, dangiškojo miesto, vestuvių puotos, kuri vyks amžinybėje, viltimi. Tai yra naujo pobūdžio, visiškai naujas antgamtinis džiaugsmas, kurį Jėzus bando atskleisti ir kurio moko.
Skaitant dvasines knygas kartais susidaro įspūdis, kad Kristaus mokinys turi atsisakyti bet kokio džiaugsmo, kad kryžius yra jo dalis, o krikščionybė – tai vien apsimarinimas ir kryžiaus nešimas. Tas teiginys yra teisingas, bet vienpusiškas, tai nėra pilnas Kristaus mokymas. Kristaus mokinys gali ir turi džiaugtis. Jis turi savo džiaugsmu nušviesti net jam tekusius kryžius. Galutinis krikščionio tikslas yra džiaugsmas danguje, o kryžiai yra tik priemonė jam pasiekti. Net jei kryžius yra labai sunkus, tragiškas ir liūdnas, jis yra tik priemonė, ir jei mes tikime tuo kryžiaus tikslu, t. y. amžinuoju džiaugsmu, tada pats kryžius, kaip kelias į šį šlovingą prisikėlimą, į amžinąjį džiaugsmą, kaip raktas, atrakinantis mums dangų, pats tampa mums džiaugsmo šaltiniu. Šventieji net patirdami kančią ir kryžių gali jais džiaugtis. Todėl galime prisiminti to džiaugsmo priežastis, prisiminti jo vertę.
Mūsų džiaugsmas yra toks, koks yra jo motyvas, ir pagal tai džiaugsmas gali būti blogas arba geras. Pirmoji ir pagrindinė mūsų krikščioniško džiaugsmo priežastis yra įsitikinimas, kad Dievas mus myli. Dievas yra meilė – tai yra Dievo apibrėžimas Naujajame Testamente, Dievo giliausios esmės išreiškimas. Jeigu Dievas mus myli, ką tada reiškia visos didžiausios blogybės ar sunkumai. Dievas pats kiekvienam iš mūsų per pranašą Jeremiją sako: „Amžina meile aš pamilau tave, todėl pasigailėdamas patraukiau tave prie savęs.“ (Jer 31, 3) Tai yra amžina meilė, nepaisanti laikinos žmogaus neištikimybės, laikino žmogaus sukilimo ar maišto; ta meilė trunka per visą amžinybę, ji absoliučiai pranoksta visą mūsų silpnumą, nedėkingumą ir visus nupuolimus. Todėl Jis pasigailėdamas patraukia mus prie savęs.
Dievas pašaukia mus gyvenimui amžinybėje, danguje, kaip sako aštuntoji psalmė, „tik truputį žemesnius už angelus“ (Ps 8, 6). Dievas sukūrė žmogų tik truputį žemesnį už angelus, o angelai yra sutverti dangiškajam dvarui, kaip jo piliečiai, kaip jo dvariškiai. Ir štai žmogus bus pašauktas į tą patį dangiškąjį dvarą šalia angelų. Dievas apipylė mus šitokia daugybe prigimtinių ir antgamtinių dovanų. Jis davė mums protą ir laisvą valią. Tai yra prigimtinės dovanos, jos paruošia mums pašvenčiamąją malonę, kuri yra antgamtinė dovana. Per tai daro mums Dievo sūnumis, Dievo vaikais, savo malonės indais.
Jis suteikė mums sakramentus kaip tos malonės šaltinius, įskaitant pirmiausia šventąją Eucharistiją, kurioje Jis pats gyvena kaip visų malonių teikėjas. Dievas Sūnus gyvena Eucharistijoje tarp mūsų iki pasaulio pabaigos. Jis yra nuolatinis mūsų draugas, guodėjas, mūsų parama, palaikymas. Ar gali būti didesnis džiaugsmo šaltinis? Todėl Viešpaties šventieji, nieko nuostabaus, vertindami tos Dievo meilės įrodymus, tuos lobius, spinduliavo džiaugsmu. To džiaugsmo buvo pilna jų širdis. Besidžiaugdami tokiais Dievo meilės ženklais, juos visur matydami, juos atrasdami, jie dėkojo už Dievo meilės dosnumą. Jie šlovino tą geriausiąjį Tėvą danguje.
Būtent iš šitokio beribio džiaugsmo, kaip neklystamo išrinktumo ženklo, visada buvo galima atpažinti tikrus Viešpaties šventuosius. Šventasis, aišku, yra ne tas, kuris nuolat juokiasi, pokštauja, juokauja ar kaip nors rodo paviršutinį džiaugsmą. Šventasis yra tas, kuris rodo sielos giedrumą. Tai yra tikro išrinktumo, arba paskyrimo dangiškai karalystei, ženklas.
Jeigu Viešpats Jėzus apžvelgtų savo mokinių gretas šiandien, Jis pastebėtų, kad tarp jų tikrai maža šito džiaugsmo. Dėl ko taip yra? Šiandieniniai Kristaus mokiniai širdies gilumoje netiki šia didele Dievo meile žmonijai arba per menkai supranta, kaip Dievas pamilo žmogų. Tai yra jų liūdnumo priežastis. Evangelija pagal Joną sako: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 3, 16)
Ar mes tikime šitą viengimį Dievo sūnų, kaip absoliutų ir galutinį Dievo meilės įrodymą? Koks dar galėtų būti didesnis Dievo meilės argumentas mums? Ši esminė tiesa, tas nepajudinamas tikrumas, kad esame mus mylinčio Dievo rankose, būtent tai turėtų būti pagrindas sielos giedrai, arba džiaugsmui. Esame tikri, kad remiamės ne kažkokiais žemiškais dalykais, o pačiu Dievu, t. y. geriausiu, galingiausiu, tikriausiu, vieninteliu laimės šaltiniu. Esame mylinčio Dievo rankose. Tad iš kur gali būti kažkoks liūdesys ar nerimas? Vien tik iš netikėjimo šiuo faktu, vien tik iš to, kad nepakankami tuo tikime.
„Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5), – sako apaštalas Paulius, ir tai yra nepaliaujamo džiaugsmo garantas. Mums duota Šventoji Dvasia, ją Jėzus Kristus vadino Guodėja, t. y., džiaugsmo šaltiniu, mes ją gavome per Krikštą, gavome Jos galybę ir tvirtybę per Sutvirtinimo sakramentą, tad ko daugiau gali mums trūkti.
Antra, savo gyvenime taip pat patiriame daug artimo meilės. Net jei patys nepatyrėme tiek tų artimo meilės įrodymų, kad jie pradžiugintų mūsų širdis, mes turime pareigą skleisti aplink save šitą artimo meilę. Tai yra antroji didžiojo Dievo įsakymo: mylėk Dievą ir savo artimą, dalis. Mes turime skleisti aplink save krikščionišką džiaugsmą, kuris yra patikimas, esminis meilės artimui įrodymas. Žmogus, kuris savyje nešiojasi džiaugsmą, jį spinduliuoja ir savo aplinkoje. Jis yra kaip evangelijos samarietis, nešantis paguodą ir pagalbą, taip reikalingas ypač mūsų kartai, tokiai prislėgtai, viduje palūžusiai nuo įvairių sunkumų. Būtent tos džiaugsmo skleidimo misijos turėtų imtis pamaldūs žmonės, norėdami įrodyti kitiems, kad ir jie patys yra laimingi, kad jie ištikimai tarnauja Dievui, kad tas tarnavimas Dievui nėra kažkokia kančia ar kažkokia beprasmė iš praeities perimta tradicija, bet kai kas patrauklaus, vertingo ir gero. Reikia, kad netikintys žmonės tai pamatytų. Tuo būdu tas krikščioniškas džiaugsmas pakelia mūsų supančius žmones ir tampa savotiška apaštalavimo priemone skleisti Kristaus tiesą, tą ramybę geros valios žmonėms, kaip skaitome Evangelijoje. Taigi galima sakyti, jog tai netgi įsakymas – apaštalauti per džiaugsmą.
Vėlgi ne taip, kaip tai daro modernistai – ne rodant kažkokį paviršutinišką entuziazmą ar stengiantis sukelti euforiją, juslinį džiaugsmą, bet skleidžiant tą krikščionišką ramybę, tą paguodą. Kaip parodyti katalikų Tradicijos grožį? Ne nuolat kovojant su viskuo ir visais, ne rodant, kad mes vis dar laikomės prieš Bažnyčios priešus, kad esame paskutinis frontas ar bastionas. Ne nuolat dejuojant dėl pasaulio sugedimo, Bažnyčios hierarchų nuodėmių ir modernistų puolimų. Tai nėra Tradicijos esmė.
Daug svarbiau yra džiaugtis Tradicijos lobiais, rodyti tuos lobius kitiems. Katalikų Tradicijos esmė – tai ne naujienų skaitymas, ne domėjimasis, koks naujas skandalas vėl įvyko, o tradicinė liturgija, doktrina, katekizmo tiesos, visos tos dvasinės knygos, kurias perskaityti mums neužteks viso gyvenimo. Tai yra bažnytinio meno, choralo grožis, visa bažnytinė istorija, šlovingi šventųjų žygiai. Tradicijoje yra tiek lobių, tiek grožio – turime patys tuo domėtis, iš čia semtis džiaugsmo, o paskui apie tai tiesiog natūraliai pasakoti kitiems. Tai bus daug veiksmingesnis apaštalavimas, nei tik kovojimas prieš blogybes.
Džiaugsmo nauda mums patiems taip pat yra visiškai aiški. Visų pirma, krikščioniškas džiaugsmas daro mums malonesnius Dievui. Apaštalas Paulius sako, Dievas myli linksmą davėją, tą, kuris aukoja, kuris kažką duoda arba dirba Dievui linksma širdimi. Visiškai aišku, kad, gyvenant su tokiu tikru džiaugsmu, mums daug lengviau daryti gera, tada visas mūsų vidinis gyvenimas skleidžiasi ir neša vaisių. Tas džiaugsmas yra kaip alyva mūsų dvasios mašinai, leidžianti tinkamai veikti ilgą laiką. Be jo mes tik sukaupę jėgas šį tą gerą padarome, o paskui vėl prislėgti nusmunkame ir aptingstame. O džiaugsmas tarsi sutepa mūsų sielos ratus, ir mes nuolatos galime daryti ką nors gero.
Liūdesys arba neviltis yra didžiausios kliūtys pamaldumui. Užtenka paskaityti dvasinio gyvenimo mokytojų patarimus. Tarkime, sielų žinovas šv. Pranciškus Salezas rašė, po nuodėmės nėra didesnio blogio už liūdesį. Liūdesys, jeigu jam pasiduodame, silpnina mūsų tikėjimo regėjimą. Mes tarsi apankame. Liūdesys, tiksliau blogas liūdesys, yra kaip tokie tamsūs akiniai, per kurios nematome Dievo šviesos.
Arba didysis krikščioniško džiaugsmo apaštalas vyskupas Paulas Wilhelmas von Kepleris savo tarpukariu parašytoje ir neseniai lietuviškai perleistoje knygelėje „Daugiau džiaugsmo“ rašo: „Džiaugsmas yra gyvenimo šaltinis, gyvybiškai svarbi būtinybė, gyvybinė jėga ir gyvenimo vertybė. Kiekvienam reikia džiaugsmo, kiekvienas turi į jį teisę. Jis yra būtinas kūno ir sielos sveikatai, tai yra deguonis mūsų kūniškai ir dvasinei būčiai.“
Tarp šv. Pilypo Nerio, vieno iš linksmiausių šventųjų Bažnyčios istorijoje, gyvenimo taisyklių yra toks principas: „Vienintelis būdas tobulėti dorybėse – ištvermė šventame linksmume. Džiugi mūsų nuotaika stiprina mūsų širdis ir daro mus ištvermingus gerai elgiantis, todėl Dievo tarnas visada turi būti linksmas.“
Kartoju, tai yra specifiškai krikščioniškas džiaugsmas, o ne šio pasaulio vaikų džiaugsmas arba bandymas jį mėgdžioti, kai pamaldos ar krikščioniški renginiai padaromi kaip šou ar linksminimo renginys. Galilėjos Kanoje svečių dėmesys buvo sutelktas į garbingiausią svečią – Kristų. Ta bendrystė su Kristumi, buvimas su Kristumi buvo jų džiaugsmo priežastis, o ne vynas, valgiai ar muzikos instrumentai.
Kristus išlieka esminis krikščioniško džiaugsmo šaltinis visiems laikams. Žemiško arba pagoniško džiaugsmo savybė ta, kad jis užtemdo sielos regėjimą, pamažu atitolina mūsų mintis ir jausmus nuo Dievo. Būtent todėl Dievo tvarkos priešai visais laikais skleidė tą grynai žemiškų džiaugsmų ir malonumų kultą. Jie puikiai žino, kad tai pamažu nuves daug žmonių nuo Dievo.
Krikščioniškas džiaugsmas ne tik neatskiria nuo Dievo, bet, priešingai, jis išplaukia iš Dievo turėjimo, iš Dievo meilės, kaip galutinio šaltinio, ir galiausiai mus veda pas Dievą. Kunigas Petras Skarga, ypač pabrėždavęs Šventosios Komunijos paslaptį prieš protestantus XVI amžiuje, išleido Vilniuje knygelę „Artes Duodecim“, kurioje rašė: „Tarp šio gyvenimo griuvėsių, tarp varginančių kančių, nežinau saugesnio prieglobsčio, nei tos didžiausios geradarybės, tai yra Komunijos apmastymas, mėgavimasis jos subtiliausiu skoniu, švelninančiu ar net pašalinančiu visas gyvenimo sunkenybes. Juk šiame sakramente su mumis gyvena pats Kristus, mūsų Dievas, nematomame Kūne, kurio maitina mus kiekvieną dieną, tarsi geriausios motinos maistu. Čia mes pamirštame visa, kas žemiška, džiaugiamės pačiu mieliausiu jausmu, kad esame šalia mūsų gelbėtojo, mūsų Dievo.“
Jei Kristus yra su mumis, tada tas buvimas su Kristumi, visas mūsų gyvenimas yra kaip Kanos vestuvės, kaip puota. Mes, Kristaus mokiniai, negalime pamiršti, iš kur teka tas džiaugsmo šaltinis. Kaip pats Jėzus Kristus sako samarietei, „vanduo, kurį jam duosiu – tai yra tam, kuris ateis pas mane – taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“.
Šio pasaulio, žemiškas džiaugsmas kurį laiką svaigina, bet paskui sukelia pasibjaurėjimą, palieka sieloje tarsi kokias nuosėdas, degėsius, likusius po aistrų liepsnos. Jis trunka trumpai ir yra paviršutinis. O krikščioniškas džiaugsmas, atvirkščiai, apvalo, pakeičia širdis, apšviečia jas dangiška šviesa. Todėl šventųjų akys tarsi dega nematoma ugnimi. Tai nėra kažkokio entuziazmo, kažkokios euforijos ar susijaudinimo karštis, tai yra tikras Dievo užsidegimas, kuris tveria, kuris neša gerų vaisių, kuris yra kaip atspindys tos tikros Dievo šviesos, kur Dievas gyvena nepasiekiamoje šviesoje, kaip sako apaštalas Paulius.
Tos šviesos spindulėlis pasirodo per šventuosius. Šventųjų sielos lyg priartėja prie paties Dievo, to džiaugsmo vandenyno, ir Dievas padaro juos panašius į jo Sūnaus pavidalą, kaip vėlgi sako apaštalas Paulius. Prigimtiniame džiaugsme nėra jokio pastovumo, jis liaujasi, žmogų vėl užklumpa kančios, įvairiausios negandos, o krikščioniškas džiaugsmas išlieka pastoviai, atsilaiko prieš visokiausius pralaimėjimus ir nupuolimus, nes pačiuose tuose pralaimėjimuose, kaip kryžiuje, atrandamas džiaugsmo šaltinis.
Todėl Dievo tarnų gyvenimuose, net tarp didžiausių kankinimų, matome ramybę ir džiaugsmą. Šv. Laurynas buvo kepamas ant įkaitintų grotų, bet tuo pat metu jis galėjo juokauti ir sakyti budeliui: Apversk mane ant kito šono, nes šitas jau iškepė. Tiesiog jam tos kančios atrodė kaip maloni auka Dievui. Arba XX amžiaus meksikiečių kankinys kunigas Mykolas Pro neprarasdavo humoro net tarp pačių sunkiausių persekiojimų ir negandų, ir tuo būdu atlaikė sunkiausią misiją ir galiausiai tapo kankiniu. Visi šitie šventieji nešiojosi Kristų savo sieloje, jie džiaugėsi kartu su Kristumi, nors Kristus vedė juos į Alyvų kalną ir į Kalvariją, į didžiausias kančias.
Kai kas pasakys: lengva taip pamokslauti, bet gyvename labai jau nelinksmais laikais. Tiek daug visokių blogybių: krizės, suvaržymai, dažnėjančios nelaimės, karai, gyvenimo sunkumai. Visa tai tiesiog mus neskatina džiaugsmui. Vis dėl to, nepaisant viso to ir galbūt netgi per tuos vargus turime stengtis atgaivinti tą tikrą krikščionišką džiaugsmą, pakilti, nuolatos iškilti virš šito vargo. Ką sako Jėzus Kristus?
„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jūs atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir Jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mt 11, 28–30) Taip pat apaštalas Paulius mus skatina šitokiam džiaugsmui: „Visada džiaukitės Viešpatyje, kartoju, džiaukitės.“ (Fil 4, 4; 1 Tes 5, 16) Amen.