Gustave Doré, „Jėzus pagydo ligonį“, 1866 m.
Kai kurie žmonės dėl savo įkyrumo, netaktiškumo, blogų manierų ar tiesiog dėl skirtingo charakterio mums būna nemalonūs. Kitaip tariant, jie mums būna tam tikra „našta“. Čia kalbama ne apie priešus, o tiesiog apie žmones, kurių linkstame vengti, nes bendrauti su jais būna sunku ir neteikia jokio džiaugsmo. Kaip tik todėl turėtume juos mylėti antgamtine meile ir jų gailėtis, nes tokie žmonės, būdami ir kitiems nemalonūs, dažnai neturi daug draugų.
Evangelijoje skaitome, kad pats Jėzus Kristus kartą dejavo dėl to, kad jam nuolat tenka bendrauti su žmonėmis, nesuprantančiais giliausių Jo ketinimų ir svajojančiais tik apie žemišką Mesijo karalystę, kurią tikėjosi iš Jo gauti: „O netikinti ir sugedusi gimine! Kaip ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti?!“ (Lk 9, 41). Šis priekaištas buvo skirtas ir Jo paties apaštalams, kurie tik po Šventosios Dvasios atsiuntimo per Sekmines tapo Dvasios apšviestais žmonėmis. Nepaisant to, Jėzus meiliai rūpinosi Jį supusiais žmonėmis, juos mokė ir dažnai gydydavo jų ligas. Iš esmės šis gailestingumo darbas būtinas kiekvienai tikrai humaniškai visuomenei, nes visur, kur tik žmonės gyvena kartu, bendravimas tarp skirtingo charakterio ir didesnių ar mažesnių silpnybių turinčių asmenų sukelia trintį. Jei tokiais atvejais nesistengiama parodyti kantrybės, silpnesnieji būna atstumiami, išjuokiami ir pašiepiami. Štai kodėl šv. Benediktas savo Reguloje vienuolius ragina: „Kantriai pakęskite vieni kitų kūno ar būdo silpnybes.“ (72, 5) Tą patį sako ir apaštalas Paulius: „Nešiokite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą.“ (Gal 6, 2)
Kantrybės poreikis
Kantrybė priklauso drąsos dorybei. Tas, kuris atlieka šį gailestingumo darbą, pakenčia nemalonų žmogų ne todėl, kad neturi drąsos jam pasipriešinti. Kantrybė yra ne silpnumas, o stiprybė, nes čia reikia nugalėti savo paties nenorą ir pakęsti ką nors nemalonaus. Mūsų motyvas turėtų būti krikščioniška meilė, kuri ir nesimpatiškame žmoguje mato brolį ar seserį, asmenį, už kurį mirė Išganytojas ir kuris yra pašauktas siekti to paties tikslo kaip ir mes.
Keletas pavyzdžių.
Kai kurie šventieji didvyriškai vykdė šį gailestingumo darbą. Pavyzdžiui, šventasis Jonas Marija Vianėjus, Arso parapijos klebonas, ištisus dešimtmečius kentė daugelio piligrimų perdėtą dėmesį jo asmeniui. Jie savo šnekomis gaišdavo jo laiką, o kai kurie, norėdami gauti relikvijų, atrėždavo nuo jo sutanos arba kamžos mažas skiauteles ar net bandydavo išrauti keletą jo plaukų. Kiti, tai matydami, jam sakė: „Tėve, turėtumėte visus juos siųsti po galais... Jūsų vietoje pasiusčiau iš pykčio.“ „Dieve mano, – atsakydavo šventasis, – aš 36 metus gyvenu Arse ir dar nė karto nebuvau supykęs: dabar jau esu per senas, kad pykčiau.“ Nors valandų valandas būdavo apsuptas minios, visada išlikdavo švelnus ir kantrus.
Tik labai atidūs stebėtojai retsykiais iš jo gniaužiamų rankų galėdavo pamatyti, kiek ši kantrybė jam kartais atima jėgų. Be to, jis aštuonerius metus kentė vikarą, kuris, nors buvo dvidešimčia metų jaunesnis, o studijų metais netgi buvo Vianėjaus finansiškai remiamas, su savo vyresniuoju elgėsi tarsi su savo pavaldiniu. Raimondas iš esmės nebuvo blogas kunigas, tačiau jam trūko takto ir sveiko proto. Pasitaikydavo tokių gėdingų scenų, kad Arso burmistras ir klebono bendradarbiai įkalbėjo Joną kreiptis į vyskupą dėl Raimondo perkėlimo. Nepaisant to, kun. Vianėjus kiekviena proga gynė savo vikarą, vadindamas jį „brangiuoju Raimondu“, o kai kartą buvo įtikintas pasirašyti prašymą perkelti netaktiškąjį kunigą, netrukus jį atsiėmė.
Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė pastebėjo, kad su kai kuriomis seserimis jos vienuolyne elgiamasi šaltai mandagiai, bet šiaip jų draugijos visi vengia, ir nutarė laisvalaikiu bendrauti būtent su šiomis seserimis. Apie vieną seserį ji net rašė: „Mūsų bendruomenėje yra viena sesuo, kuri visais atžvilgiais man nepatinka. Mane erzina jos manieros, kalbos ir charakteris. Tačiau ji yra šventa vienuolė ir tikrai labai patinka Dievui, todėl nenorėjau pasiduoti natūraliai antipatijai, kurią jai jaučiu, ir tariau sau, kad meilė reiškia ne jausmus, o turi būti išreikšta darbais.“ Ji stengėsi dėl šios sesers padaryti viską, ką būtų padariusi simpatiškiausiam žmogui.
„Kiekvieną kartą, kai ją sutikdavau, melsdavausi už ją Dievui ir aukodavau Jam visas jos dorybes bei nuopelnus. Jaučiau, kad tai džiugina Jėzų, nes nėra tokio menininko, kuriam nepatiktų sulaukti pagyrimo už savo darbus... Nesitenkinau vien tuo, kad daug meldžiausi už šią seserį, dėl kurios tiek turėjau kovoti su savimi. Stengiausi jai visokeriopai pasitarnauti, o kai kildavo pagunda šiurkščiai jai atsakyti, tiesiog stengdavausi maloniai jai nusišypsoti ir pakreipti pokalbį kita linkme, nes „Kristaus sekime“ parašyta: „Geriau leisk kiekvienam turėti savo nuomonę, užuot vėlęsis į ginčus.“ Taip pat dažnai, kai su šia seserimi ne poilsio metu (turiu omenyje darbo valandomis) turėdavau atlikti kokį bendrą darbą ir mano vidinė kova tapdavo pernelyg intensyvi, pabėgdavau kaip dezertyras. Kadangi ji nė nenutuokė, ką jai jaučiu, niekada neįtarė mano elgesio motyvų ir liko įsitikinusi, kad jos būdas man patinka. Vieną poilsio dieną ji labai patenkinta man tarė: „Seserie Kūdikėlio Jėzaus Terese, ar galėtumėte man pasakyti, kas jus taip prie manęs traukia, nes kaskart, kai į mane pažvelgiate, matau jus besišypsančią?“ Ak, mane traukė Jėzus, pasislėpęs jos sielos gelmėse... Jėzus, kuris didžiausią kartumą paverčia saldumu... Atsakiau, jog šypsausi todėl, kad džiaugiuosi ją matydamas (žinoma, nepridūriau, kad džiaugiuosi dvasine prasme).“
Žinoma, neprivalome viskuo mėgdžioti šventųjų. Įkyriems ir netaktiškiems žmonėms retkarčiais galime parodyti būtinas ribas ir neleisti, kad jie mus tironizuotų. Nepaisant to galėtume jiems kartais padaryti kokią nors paslaugą ar skirti jiems šiek tiek laiko. Taip elgdamiesi praktikuotume tikrą antgamtinę meilę.
VERSTA IŠ: Pater Matthias Gaudron, „Selig die Barmherzigen. 9: Lästige geduldig ertragen.“ Mitteilungsblatt, 2016 m. rugsėjis – Nr. 452.