Kun. Gleize: „Amoris laetitia“ nėra eretiškas dokumentas, tačiau jis skatina ereziją

Kun. Gleize‘as, Šv. Pijaus X kunigų brolijos seminarijos profesorius, neseniai parašė 9 dalių studiją apie popiežiaus erezijos galimybę. Šiame interviu paprašėme jį apibendrinti šio išsamaus teologinio darbo išvadas.

SSPX USA (Brolijos tinklalapis JAV): Daugelis, ko gero, nėra skaitę jūsų straipsnių – ar galėtumėte keliais sakiniais juos apibendrinti?

Kun. Gleize: Aš pamėginau nušviesti keletą punktų, padėsiančių spręsti sunkumus, kuriuos katalikų sąžinei kelia „Amoris laetitia“ ir apskritai visas pop. Pranciškaus elgesys. Akivaizdu, kad popiežius nėra absoliučiai neklystantis, jei nesilaiko Dieviškajame Apreiškime nurodytų tam tikrų griežtų sąlygų. Taigi, jis gali klysti. Ar įmanoma, kad popiežius imtų skelbti ereziją? Ir jeigu jis pultų taip žemai, ar dėl to jis prarastų savo valdžią? Atsakymas į šiuos klausimus nėra paprastas, nes jis apima keletą teologinių išvadų. Mes teigiame, kad popiežius gali skelbti ereziją, bet tik Kristus turi galią atleisti jį iš jo pareigų.

Atsižvelgdami į tai, ar galime sakyti, kad pop. Pranciškus savo apaštališkuoju paraginimu „Amoris laetitia“ skelbia ereziją? Erezija reiškia užsispyrusiai laikytis katalikiškai dogmai priešingų teorinių pažiūrų. Pranciškus teoriškai neneigia dogmos, bet leidžia discipliną ir praktiką, priešingą tai, kuri normaliai turėtų plaukti iš Bažnyčios mokymo. „Amoris laetitia“ patvirtina tiesą apie santuokos neišardomumą, bet kartu sako, jog su išsiskyrusiais ir antrą kartą susituokusiais asmenimis galima elgtis taip, tarsi jų gyvenimas neneigtų santuokos neišardomumo. Kitaip tariant, tikėkite dogma, bet praktikoje elkitės taip, lyg dogma būtų neteisinga. Tai ir yra pop. Pranciškaus „erezija“, jei ją galima taip pavadinti. Tai nėra koks nors klasikinis erezijos tipas, kurį teologai jau būtų nagrinėję; tai nauja erezijos forma, tam tikra praktinė ardomoji veikla, vykstanti Bažnyčios viduje ir paverčianti tikinčiuosius modernistais, skatindama juos gyventi pagal modernistinius principus.

SSPX USA: Ar manote, jog pop. Pranciškaus pontifikatas yra ta priežastis, kad šie klausimai keliami vis dažniau?

Kun. Gleize: Verčiau sakykime, kad pop. Pranciškaus pontifikato metu šie klausimai tapo aktualesni ir garsiau girdimi. Jau anksčiau, valdant Jonui Pauliui II ir Benediktui XVI, mes susidurdavome su labai bloga teologija, turėjusia liūdnas pasekmes Bažnyčiai. Viso to pradžia buvo Vatikano II Susirinkimas ir trys pagrindinės jo klaidos, priešingos Katalikų Tradicijai: ekumenizmas, kolegializmas ir religinė laisvė. Klaidingas religinės laisvės principas savyje jau slėpė – nors dar neakivaizdžiai – visą naująją reliatyvistinę moralę ir situacinę etiką, kurios ryškėja tik dabar, ypač dokumente „Amoris laetitia“. Iki šiol šios iš religinės laisvės logiškai plaukiančios moralinės išvados buvo tarsi gemalo stadijoje, nes ankstesni popiežiai, nuo Pauliaus VI iki Benedikto XVI, moralinėje srityje buvo gana konservatyvūs ir nenorėjo eiti taip toli. Pavyzdžiui, Jono Pauliaus II „kūno teologija“ vis dar laikosi pagrindinių tradicinės moralės tiesų (prieš skyrybas ir gyvenimą nesusituokus), net jeigu jis jas grindžia klaidingais principais. Pranciškus pasirodo esąs nuoseklesnis už savo pirmtakus ir iš šių klaidingų principų veda logiškas išvadas: žmogiškojo asmens suabsoliutinimas baigiasi moralės reliatyvizacija, visose srityse.

SSPX USA: Kai kurie mano, jog „Amoris laetitia“ (konkrečiai 303 skirsnis) objektyviai leidžia svetimavimą ir to pakanka norint dokumentą vadinti eretišku.

Kun. Gleize: Kalbant metaforiškai, maisto nuodijimą galite leisti dvejopai: sakydami, kad nuodyti žmones yra gera ir teisėta, arba sakydami, kad būtina saugoti sveikatą ir nepardavinėti nuodingų valgių, bet pridurdami, jog tie, kas deda nuodus į sriubą ir ją pardavinėja, turi teisę būti gerbiami ir neturėtų patirti jokios diskriminacijos. „Amoris laetitia“ eina antruoju keliu. Pranciškus sako, jog santuokos neišardomumas yra rimta pareiga, bet priduria, kad svetimautojai turi nepatirti jokios diskriminacijos. Tai ne kas kita, kaip svetimavimo draudimas teorijoje, bet jo leidimas praktikoje. Dokumentas būtų eretiškas, jeigu leistų svetimavimą teoriškai. Kadangi teoriškai jis svetimavimą draudžia, vadinasi, jis nėra eretiškas. Tačiau kadangi jis svetimavimą leidžia praktiškai, galime sakyti, kad, savaime nebūdamas eretiškas, jis skatina ereziją. Tai gana painu, bet modernizmas ir yra painus.

SSPX USA: Ar Bažnyčia turi pareigą nustatyti gyvenančių nuodėmėje kaltumą?

Kun. Gleize: Čia turime daryti labai svarbų skirtumą. Kad Bažnyčios ganytojai galėtų tikintiesiems kalbėti apie nuodėmę, pirmiausia jie turėtų apibrėžti, kas yra nuodėmė, o kas – ne. Paskui jie turėtų nuspręsti, kurios iš šių nuodėmių yra sunkios dėl savo objekto. Kai kurios nuodėmės įgyja ne tik trumpalaikio veiksmo formą (pavyzdžiui, sanguliavimas arba svetimavimas), bet veda į nuolatines objektyvias situacijas, keliančias papiktinimą kitiems (gyvenimas nesusituokus arba „antroji“ santuoka). Atsižvelgdami į tai, ganytojai turi pareigą paaiškinti gerą arba blogą tam tikrų viešų veiksmų moralinę vertę. Nes, būdami vieši, šie veiksmai tampa pavyzdžiu kitiems ir paskatinimu į gėrį arba į blogį. Gero ganytojo pareiga yra parodyti tikintiesiems klaidingus kelius, vedančius į pražūtį, ir juos iš ten išvesti. Šia prasme Bažnyčia visada turėjo pareigą sakyti, kad gyventi nesusituokus arba svetimoterystėje yra nuodėmė, tačiau tuo ji neskelbdavo, kad visi, gyvenantys tokiose situacijose, yra formaliai kalti.

Bažnyčią taip pat atstovauja išpažinčių klausytojai, teikiantys Atgailos sakramentą. Šio sakramento teikėjas yra visų pirma teisėjas, o klausykla vadinama „teismo vieta“. Teisti nereiškia pasmerkti; tai reiškia nustatyti, ar save kaltinantis asmuo turi tinkamą nusiteikimą, reikalingą norint gauti nuodėmių atleidimą. Tai padaręs, kunigas gali elgtis nebe kaip teisėjas, o kaip gydytojas ir tėvas, parodydamas gailestingumą ir atleisdamas nuodėmes. Tačiau šio gailestingumo sąlyga – įsiklausymas ir nuosprendis. Dėl to kartais išpažinties tėvas turi pareigą išklausinėti penitentą, kad galėtų nuspręsti, ar šio nusiteikimas atitinka reikiamas sąlygas. Šis sprendimas nebūtinai apima penitento kaltumo nustatymą, vis dėlto kunigas turi pareigą patikrinti, ar asmuo išpažino visas padarytas mirtinas nuodėmes, ar nuoširdžiai už jas gailisi ir ar yra pasiryžęs jų nebedaryti ateityje. Taigi kartais kunigas būna priverstas, bent jau netiesiogiai, spręsti apie asmens kaltumą, ypač kada šis neparodo pakankamai gailesčio ar tvirto pasiryžimo taisytis.

SSPX USA: Dokumente „Amoris laetitia“ (301) rašoma: „Todėl nebegalima teigti, kad visi tie, kurių situacija yra „nereguliari“, gyvena mirtinos nuodėmės būvyje ir stokoja pašvenčiamosios malonės.“ Ar Tridento Susirinkimas nemoko, kad Dievas kiekvienam žmogui duoda pakankamai malonės? Todėl ar nebūtų teisinga susilaikyti nuo tokių teiginių [t. y. kad kai kurie žmonės „stokoja pašvenčiamosios malonės“], kaip tai ir daro „Amoris laetitia“? Nes kitaip būtų prieštaravimas teigti, kad nereguliarioje situacijoje gyvenančios sielos stokoja malonės, ir sakyti, kad Dievas savo malonę duoda kiekvienam.

Kun. Gleize: Tridento Susirinkimas (Dekrete apie nuteisinimą, 17 kanonu) pasmerkia klaidą, kad Dievas savo malonę teikia tik išrinktiesiems. Tačiau 11 skirsnyje jis taip pat skelbia, kad Dievas gali apleisti tuos, kurie apleidžia Jį, kitaip tariant, įmanoma, kad Dievas liautųsi kam nors teikęs malonę. Todėl, norėdami likti ištikimi Tridento Susirinkimui, turime teigti priešingą dalyką, nei teigia „Amoris laetitia“, būtent: Dievas savo malonę teikia kiekvienam, bet ne kiekvienas ją priima; kai kurie ją atmeta ir todėl jos netenka. Taigi, galime iš tiesų sakyti, jog gyvenantys nuodėmėje stokoja malonės, bet tai yra jų pačių kaltė, nes nuodėmės būklė savaime reiškia malonės atmetimą. Neįmanoma gyventi nesusituokus arba svetimoterystėje, neįmanoma gyventi atmetant Dievo įstatymą dėl santuokos ir tuo pačiu metu gyventi draugystėje su Dievu gaunant Jo malonę. Tiesa, kai kurie, gyvenantys nereguliarioje situacijoje, dėl vienokio ar kitokio nežinojimo nepraranda malonės – bent jau kol kas. Tačiau negalime nutylėti, kad tarp gyvenančių nuodėmėje tikrai yra tokių, kurie netenka malonės, nes jiems žinojimo netrūksta. Taip pat negalime nutylėti, kad nereguliari situacija, kaip tokia, paprastai atima iš žmogaus malonę, nebent būtų įrodytas to žmogaus „neįveikiamas“ nežinojimas, kitaip tariant, nepakaltinamumas. Todėl cituota „Amoris laetitia“ ištrauka yra labai dviprasmiška ir supaprastinanti. Ji aiškiai skatina ją suprasti klaidingai.

SSPX USA: Savo straipsnyje jūs teigiate, kad pop. Pranciškus nenori būti tikslus ir naudoja po Vatikano II Susirinkimo išpopuliarėjusį metodą, pagal kurį vengiama ką nors apibrėžti, ką nors aiškiai teigti arba neigti. Tačiau Ludwigas Ottas sako: „Spręsdama apie teksto reikšmę, Bažnyčia žiūri ne į subjektyvią autoriaus intenciją, o į tai, kas objektyviai tuo tekstu sakoma.“ Ar galite paaiškinti?

Kun. Gleize: Kun. Ottas yra teisus, ir tai reiškia, kad kai kalbame apie objektyvią teksto prasmę, ypač kai ji yra pakankamai aiški, subjektyvi autoriaus intencija nieko nekeičia. Pavyzdžiui, jei Vatikano II Susirinkimas skelbia, kad „visi turi teisę į religinę laisvę“ ir kad „niekas tikėjimo srityje nebūtų trukdomas pagal savo sąžinę skelbti bet ką privačiai arba viešai“[1], tai prilygsta teiginiui, kad kiekvienas yra laisvas viešai skelbti klaidą, nes negatyvi teisė [nebūti trukdomam] turi būti pagrįsta pozityvia teise [būti laisvam]. Net jei visi pasaulio vyskupai ir teologai sakytų, kad paskelbdami ar taikydami šį Susirinkimo dokumentą popiežiai nenorėjo leisti laisvai platinti klaidų, faktas yra tas, kad dokumentas objektyviai leidžia šią teisę ir Pauliaus VI ar Jono Pauliaus II, ar Benedikto XVI intencija nieko negali pakeisti.

Tačiau kalbant apie Pranciškaus pasiūlymą, svarbu ne tiek objektyvi „Amoris laetitia“ prasmė, kiek šio dokumento autoritetingumo laipsnis. Kad ir kokia būtų teisingai suprasta objektyvi teksto prasmė, tas pats tekstas gali turėti labai skirtingą vertę priklausomai nuo to, kaip bus pateiktas: kaip dogma, kaip teologinė nuomonė ar kaip laikina, ginčytina tezė. Pavyzdžiui, galime sakyti: „Jėzus Kristus yra Dievas“. Objektyvi šio teiginio prasmė visiškai aiški, bet katalikui jis reikš dogmą, konservatyviam protestantui – teologinę nuomonę, liberaliam protestantui – ginčytiną hipotezę, modernistui – formuluotę, turinčią tam tikrą praktinę naudą, istorikui – tam tikro istorinio laikotarpio kolektyvinį požiūrį. Dokumente „Amoris laetitia“ Pranciškus sako tai, ką sako, ir objektyvi teksto prasmė yra gana aiški, bet mes nežinome, ar tai, ką jis sako, yra magisterinis aktas, įpareigojantis visų tikinčiųjų sąžinę ir panaikinantis visus ankstesnius Bažnyčios priesakus, teigiančius priešingai. Būtent tai reikia ištirti ir apmąstyti norint išspręsti dokumente esančius prieštaravimus, nes, viena vertus, jame sakoma, kad santuoka yra neišardoma, ir, kita vertus, teigiama, kad svetimautojai nebekelia jokios problemos.

SSPX USA: Jūs taip pat sakote, kad „įmanoma neturėti nieko bendra su aiškiai eretišku popiežiumi kartu nelaikant jo netekusiu savo sosto“. Ar galėtumėte paaiškinti, kaip tai atrodytų praktiškai?

Kun. Gleize: Tai būtų išskirtinė, nenormali situacija, kurios katalikai negalėtų iš anksto numatyti. <...> Ji galbūt būtų panaši į tą, kurioje mes šiandien Dievo Apvaizda esame ir kuri, mūsų nuomone, yra vienintelė teisinga: kada katalikai pripažįsta, jog Popiežius yra popiežius (kol neatsiras pakankamai įrodymų, teigiančių priešingai), bet teisėtai atsisako jam paklusti, kai jis pats nepaklūsta Mūsų Viešpačiui ir savo pirmtakams. Mes pripažįstame pop. Pranciškų, nes viešai už jį meldžiamės ir minime jo vardą per Mišių kanoną. Mes dėmesingai atsižvelgiame į visus Šventojo Sosto potvarkius ir neignoruojame jų, lyg Roma mums būtų nesvarbi ar Popiežius neturėtų mums jokios valdžios.

SSPX USA: Savo studiją jūs baigiate teiginiu, kad „Amoris laetitia“ nėra eretiška, bet greičiau skatina ereziją. Ar galite paaiškinti skirtumą?

Kun. Gleize: Tai skirtumas tarp principinio teiginio („Santuoka nėra neišardoma“) ir praktinio veikimo („Santuoka yra neišardoma, bet Bažnyčia privalo jokiu būdu nediskriminuoti viešų svetimautojų“). Tas, kuris skatina ereziją, leidžia praktikoje tai, ko dedasi neleidžiąs teorijoje. Toks elgesys būdingas liberaliems katalikams. Tačiau kiek jie yra liberalūs savo elgesiu, tiek jie nebėra katalikai.

SSPX USA: Ką patartumėte skaityti norint geriau įsigilinti į šią problemą?

Kun. Gleize: Katalikiškos santuokos tema patarčiau skaityti Pijaus XI encikliką „Casti connubii“. Kalbant apie santuokos griovimą, reikia gilintis į visą katalikiškojo liberalizmo ir modernizmo problemą. Todėl svarbu skaityti geras knygas apie tai, kaip liberalizmas griauna katalikybę ir santuoką. Rekomenduočiau kun. Kun. Félixo Sarda‘os y Salvany‘o „Liberalizmas yra nuodėmė“ („Liberalism is a sin“), kun. Alfredo Rousselio „Liberalizmas ir katalikybė“ („Liberalism and Catholicism“), arkivysk. Lefebvre‘o darbus, ypač „Jie Jį nukarūnavo“. Taip pat žurnalą „Courrier de Rome“.

ŠALTINIS: sspx.org

 

[1] Deklaracija apie religinę laisvę „Dignitatis humanae“ (§ 2).