Deklaracija Dominus Iesus sprogo kaip bomba tarp gausybės įvairiausių jubiliejinių ekumeninių renginių, kurie pranoko iki tol buvusius (pvz., bendra katalikų ir liuteronų deklaracija apie nuteisinimą, pasaulio religijų suvažiavimas, ekumeniniai renginiai Indijoje, Izraelyje ant Sinajaus kalno, atsiprašinėjimo ceremonijos ir t. t.).
Dokumento autorius kardinolas Ratzingeris (kurį dar neseniai buvo galima pamatyti šalia liuteronų „vyskupės“ Marijos Jepsen ekumeniniuose mišparuose) deklaruoja, kad protestantų „bažnyčios“ nėra tikroji Bažnyčia, nes jos kenčia „dėl trūkumų“, o nekrikščioniškų religijų išpažinėjai „yra nepalankioje padėtyje“.
Plačiai yra žinoma pikta reakcija asmenų, įsitraukusių į ekumeninius judėjimus. Visi jie nurodo prieštaravimą tarp dokumento ir įvairaus pobūdžio popiežiaus bei daugelio Bažnyčios hierarchų ekumeninių veiksmų. Rabinas Josephas Ehrenkranzas, krikščionių-žydų savitarpio supratimo centro Fairfieldo (JAV) universitete direktorius, tai išsako labai aiškiai: jis buvo penkis kartus susitikęs su Šventuoju Tėvu, ir rimtai abejoja, ar deklaracija atspindi popiežiaus įsitikinimus šiuo klausimu. Daugelio hierarchų balsą išreiškia Los Andželo metropolitas kard. Mahoney, skelbdamas, kad „Dominus Iesus tonas neatspindi to gilesnio supratimo, kuris buvo pasiektas per paskutiniųjų 30 metų ekumeninį ir tarpreliginį dialogą“.
Vis dėlto klaidinga dėl šios aštrios kritikos girti deklaraciją Dominus Iesus kaip Bažnyčios tradicinio mokymo išraišką. Iš esmės deklaracija turi tris rimtus trūkumus:
I. Deklaracija naudoja dviprasmišką Vatikano II Susirinkimo, atsakingo už visų problemų atsiradimą, kalbą. Vysk. Fellay komentuoja, kad šis dokumentas (kaip, beje, ir kai kurie paskutinio Susirinkimo dokumentai) nori sutaikyti visiškas priešingybes: viename paragrafe trokštama patvirtinti tradicinį katalikišką mokymą (neklaidingai skelbiama, kad vienintelė Kristaus Bažnyčia yra Katalikų Bažnyčia), antra vertus, pozityviai vertinamos kitos religijos, neva turinčios išganymo elementų. Kai kurias iš jų deklaracija netgi vadina „dalinėmis Bažnyčiomis“. Abi pusės, tiek katalikų, tiek nekatalikų, gali joje surasti tai, kas joms naudinga.
II. Dominus Iesus nenumato jokių sankcijų prieš nenorinčius priimti joje išdėstytų nuostatų. Tai dokumentas „be dantų“, kurį ekumenistai galės nebaudžiami ignoruoti. Kalbant apie tai, galima prisiminti Jono Pauliaus II 1980 metų apaštalinį laišką Dominicae coenae, kuriame Šventasis Tėvas smerkė „pagarbos Eucharistijai trūkumą“. Rodos, kad taip jis smerkė Komunijos į rankas praktiką ir kvietimą pasauliečius dalinti Eucharistiją, kadangi skaitome: „Prisilietimas prie šventųjų atnašų bei jų dalinimas savomis rankomis yra įšventintų asmenų privilegija“. Vis dėlto Dominicae coenae nenumatė jokių sankcijų prieš šio mokymo nepaisytojus. Per 20 paskutiniųjų metų nuo to dokumento pasirodymo pasauliečių Eucharistijos dalintojų praktika ir pagarbos Eucharistijai trūkumo atvejų smarkiai padaugėjo! Dokumentas „be dantų“ neatneša trokštamų rezultatų.
III. Iš tiesų, kad ir kas gero būtų kalbama tame dokumente, Dominus Iesus duos mažai vaisių, jei dabartinės ekumenizmo praktikos galės laisvai plisti Bažnyčioje.
Žinantys, kaip masinė žiniasklaida veikia šiuolaikinių žmonių protus, supras, kad patys žodžiai šiandien turi antraeilę reikšmę, nes dabar „parduodamas vaizdas“. Deklaracija nedaug reiškia laikais, kai dabartinių ekumeninių susitikimų vaizdas parodo žmonėms tariamą visų religijų lygybę. Konkrečiau kalbant, jei paprastas katalikas mato Šventąjį Tėvą besimeldžiantį kaip lygus su lygiais su anglikonais, liuteronais, žydais, induistais ir animistais, šis vaizdas jį įtikina, kad visos religijos yra lygios.
Be to, reikia priminti, kad šalia Dominus Iesus tebelieka galioti tokios deklaracijos kaip Balamando deklaracija bei Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadovas, skleidžiančios ekumenizmą visose Bažnyčios gyvenimo srityse ir skatinančios gausias tarpreligines praktikas, kurias anksčiau Bažnyčia pasmerkė kaip sunkią nuodėmę prieš tikėjimą.
Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadovas:
1. leidžia protestantams skaityti skaitinius (išskyrus Evangeliją) katalikų šventovėse (Nr. 133);
2. ragina dalyvauti bendrose „dvasinėse pratybose“ ir „rekolekcijose“ (Nr. 114);
3. leidžia nekatalikams dėstyti seminarijose (Nr. 81);
4. reikalauja, kad vaikai mokyklose būtų mokomi ekumenizmo dvasioje (Nr. 68);
5. ragina diecezinius vyskupus suteikti nekatalikams galimybę atlikinėti savo apeigas parapinėse bažnyčiose (Nr. 137);
6. pritaria katalikų ir protestantų bendroms apeigoms abiejų religijų maldos namuose (Nr. 112);
7. skatina skaityti bendrai katalikų ir protestantų išleistą Šventąjį Raštą (Nr. 185);
8. neleidžia katalikams bandyti atversti nekatalikus į katalikų tikėjimą (Nr. 23, 79, 81, 125);
9. skatina statyti bažnyčias, priklausančias katalikams ir protestantams kaip bendra nuosavybė (Nr. 138);
10. nurodo, kad bendrose bažnyčiose Švenčiausiasis Sakramentas būtų laikomas atskiroje koplyčioje, kad „neįžeistų netikinčiųjų“ (Nr. 139).